8fe542e6-958b-41fe-9c48-fb28a425beae · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. 2A-356-370/2018Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00596-2014-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.6.; 2.1.2.4.2.7. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. birželio 28 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Kazio Kailiūno ir Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovų S. M., P. E. ir T.

T. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3256-614/2017 pagal ieÅ¡kovų T. T., B. P., V. B., P. E. ir S. M. ieÅ¡kinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORUI dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais (trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“), n u s t a t ė : I. Ginčo esmėIeÅ¡kovai T. T., B. P., V. B., P. E. ir S. M. teismo prašė pripažinti negaliojančiomis T.

T. su atsakove AB banku SNORAS 2011-05-03 sudarytÄ obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį Nr. FO20110503U990007; B. P. su atsakove 2011-07-15 sudarytÄ obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį Nr. FO20110715P990002; V. B. su atsakove 2011-06-16 sudarytÄ obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį Nr. FO20110616V990003; P. E. su atsakove 2011-10-13 sudarytÄ obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį Nr. FO20111013L990012; S. M. su atsakove 2011-10-04 sudarytÄ obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį Nr. FO20111004L990007 ir taikyti restitucijÄ pripažįstant ieÅ¡kovų pagal obligacijų sutartis sumokėtus pinigus ieÅ¡kovų lėšomis jų sÄ skaitose, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymÄ (toliau – IÄ®IDÄ®).IeÅ¡kovai nurodė, kad jiems vietoje pinigų laikymo terminuotoje indėlio sÄ skaitoje buvo pasiÅ«lyta sudaryti obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis, akcentuojant, kad obligacijos yra alternatyvus produktas indėliams.

Nė vienam ieÅ¡kovui nebuvo atskleistos aplinkybės, galinčios kelti abejonių dėl atsakovo finansinės bÅ«klės, taip pat visos galimos rizikos investuojant pinigus į obligacijas, kurios buvo pristatomos kaip taupymo, o ne investicinė priemonė. Atsižvelgiant į tai, taip pat į atsakovės pateiktose pasiraÅ¡yti sutartyse nurodytÄ teiginį apie banko įsipareigojimų klientui draustumÄ Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sÄ lygomis VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“, ieÅ¡kovams susidarė įspÅ«dis, kad investicijai į obligacijas galioja tokia pati draudimo apsauga, kaip ir indėliams.

Savo ruožtu nė vienas iÅ¡ ieÅ¡kovų neturi specialių žinių, kurios bÅ«tų galėjusios jiems padėti savarankiÅ¡kai įvertinti obligacijoms taikomos draudimo apsaugos sÄ lygas. Dalis ieÅ¡kovų sudarydami sutartis buvo senyvo amžiaus, o pats bankas ieÅ¡kovus pripažino neprofesionaliais investuotojais. IeÅ¡kovų teigimu, jei jie bÅ«tų žinoję tikrÄ jÄ situacijÄ (rizikÄ , banko finansinę padėtį, jo veiklos trÅ«kumus), kuriÄ bankas nuo jų nuslėpė (nesuteikė iÅ¡samios informacijos), jie niekada nebÅ«tų tokių sandorių sudarę.

Sandorius pripažinus negaliojančiais ieÅ¡kovai prašė taikyti restitucijÄ â€“ ieÅ¡kovų bankui sumokėtas lėšas už obligacijas laikyti piniginėmis lėšomis jų asmeninėse sÄ skaitose ir joms taikyti draudimo apsaugÄ .Atsakovė BAB bankas SNORAS su ieÅ¡kovų reikalavimais nesutiko, nurodė, kad nėra pagrindų, dėl kurių ginčo sandoriai galėtų bÅ«ti pripažinti negaliojančiais, kaip sudaryti dėl suklydimo ar apgaulės. Banko teigimu, ieÅ¡kovai, sudarydami ginčo sutartis, siekė tik didesnės finansinės naudos, patys nebuvo pakankamai atidÅ«s ir rÅ«pestingi, nereikalavo papildomos informacijos, nesikonsultavo su kitais specialistais, nors jie nebuvo skubinami sudaryti ginčo sutartis.

Banko vertinimu, ieÅ¡kovų teiginiai apie tai, kad jiems nėra žinoma apie investavimo į obligacijas rizikÄ , akivaizdžiai prieÅ¡tarauja raÅ¡ytiniams įrodymams, taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad bankas pateikė ieÅ¡kovams klaidinančiÄ informacijÄ ir (ar) ieÅ¡kovai suklydo. Bankas neskatino obligacijų įsigijimo vietoj indėlių, o reklaminė kampanija negalėjo sudaryti ieÅ¡kovų klaidingo įsitikinimo dėl draudimo apsaugos pagal IÄ®IDÄ® taikymo banko siÅ«lomų investicinių produktų atžvilgiu.

IeÅ¡kovai nenurodė, dėl kokios konkrečiai banko finansinės bÅ«klės ir dėl kokių konkrečiai veiklos perspektyvų jie buvo apgauti, t. y. kokiÄ savo finansinę bÅ«klę ir veiklos neperspektyvumÄ bankas yra nuslėpęs.VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašė ieÅ¡kovų reikalavimus atmesti. Nurodė, kad obligacijos nėra indėlių draudimo objektas. IeÅ¡kovai, įgydami obligacijų, savo valia ir noru perdavė banko nuosavybėn jiems (ieÅ¡kovams) priklausiusias pinigines lėšas mainais už įgyjamas banko obligacijas.

Bankas nėra atsakingas už obligacijų negrÄ Å¾inimÄ ieÅ¡kovams, nes investicinė įmonė (bankas) to negali padaryti dėl obligacijų emitento (banko) bankroto. IeÅ¡kovų niekas nevertė skubėti pasiraÅ¡yti sutartis, jie turėjo neribotÄ galimybę susipažinti su sutarčių sÄ lygomis iki jų pasiraÅ¡ymo bei (esant abejonių dėl sÄ lygų) turėjo neribotÄ galimybę iÅ¡siaiÅ¡kinti obligacijų esmę ir tai, kad dėl Å¡ių banko produktų įgijimo netaikomas analogiÅ¡kas indėlių draudimui draudimas pagal IÄ®IDÄ®, taip pat kreiptis į teisininkus ir (ar) banko darbuotojos papildomos konsultacijos.

Taigi ieÅ¡kovai nepagrįstai ginčija obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis, motyvuodami suklydimu. Be to, byloje nėra jokių duomenų ar juos patvirtinančių įrodymų, kad banko darbuotojai ar pats bankas tyčia klaidintų ieÅ¡kovus, bÅ«tų nuslėpę informacijÄ , turinčiÄ esminės reikÅ¡mės ieÅ¡kovų apsisprendimui sudaryti ginčo sutartis. Taigi bankas nesuklaidino ir neapgavo ieÅ¡kovų dėl sudarytų sandorių esmės. IeÅ¡kovams su banku sudarant ginčijamas obligacijų sutartis esminiais Å¡ių sandorių elementais buvo obligacijų iÅ¡pirkimo terminas ir banko mokamos palÅ«kanos.

Trečiojo asmens teigimu, net ir pripažinus sutartis negaliojančiomis, ieÅ¡kovai neturėtų teisės reikalauti iÅ¡ trečiojo asmens draudimo iÅ¡mokos, nes draudžiamojo įvykio dienÄ ieÅ¡kovai neturėjo indėlininko ar investuotojo, kuriems bÅ«tų taikoma draudiminė apsauga, statuso. Pažymėjo, kad teismas, patvirtindamas ieÅ¡kovų finansinius reikalavimus banko bankroto byloje, jau iÅ¡sprendė reikalavimus, kylančius iÅ¡ ginčo sutarčių. Tai sudaro pagrindÄ nutraukti bylÄ pagal ieÅ¡kovų patikslintÄ ieÅ¡kinį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmėVilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 20 d. sprendimu ieÅ¡kovų ieÅ¡kinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi iÅ¡laidas.Teismas, remdamasis kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimu (2015-11-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015), konstatavo, kad pagal Investuotojų direktyvÄ emitento bankrotas ir jo nulemtas obligacijų nuvertėjimas (nepasiteisinusi investicinė rizika) nepriskiriama prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema, todėl nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovų reikalavimams kylant dėl banko, kaip emitento, bankroto, jų įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis, netaikytinas Investuotojų direktyvoje, perkeltoje į IÄ®IDÄ®, nustatytas draudimas (apsauga).Teismas nesutiko su ieÅ¡kovų argumentais, kuriais remiantis praÅ¡oma obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis pripažinti negaliojančiomis dėl suklydimo ir apgaulės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 str., 1.91 str.).

Teismas, vadovaudamasis Å¡iam ginčui aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pažymėjo, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotojÄ yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo, todėl svarbu nustatyti ne tik neprofesionaliam investuotojui apie obligacijas suteiktos informacijos iÅ¡samumÄ ir aiÅ¡kumÄ , bet ir vertinti asmens priskyrimÄ vidutiniam vartotojui ir spręsti, ar asmeniui, įsigyjančiam obligacijas, jų draustumas buvo esminė aplinkybė, lemianti apsisprendimÄ sudaryti obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį.Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nustatė, kad obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartyse ieÅ¡kovai pasiraÅ¡ytinai patvirtino, jog yra susipažinę su prospektu ir galutinėmis sÄ lygomis, taip pat, kad sudarant neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis jie pasiraÅ¡ytinai patvirtino finansinių priemonių pobÅ«džio ir joms bÅ«dingos rizikos apraÅ¡ymo (toliau – ApraÅ¡ymas) ir kitų dokumentų gavimo faktÄ .

Teismas konstatavo, kad įrodymų, kurie paneigtų tokiÄ iÅ¡vadÄ , ieÅ¡kovai nepateikė.Teismas iÅ¡ bylos duomenų sprendė, kad visi ieÅ¡kovai atitinka vidutinio vartotojo kategorijÄ , todėl galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie obligacijų nedraudžiamumÄ ir didesnį rizikingumÄ . Neatidumas ir (ar) nerÅ«pestingumas neatitinka suklydimo sampratos. TokiÄ iÅ¡vadÄ teismas padarė nustatęs, kad visi ieÅ¡kovai yra įgiję profesinį iÅ¡silavinimÄ , turi gyvenimiÅ¡kos patirties, nė vienas iÅ¡ jų nepateikė duomenų, kad jo amžius ar sveikatos bÅ«klė galėjo turėti lemiamos reikÅ¡mės apsisprendžiant dėl ginčijamų sandorių sudarymo ar sandorio sÄ lygų suvokimo.

Be to, visi ieÅ¡kovai iki obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių buvo sudarę ne vienÄ terminuoto banko indėlio sutartį (T. T. – 5, B. P. – 5, V. B. – 14, P. E. – 64, S. M. – 9), taip pat turėjo galimybę nuolatos naudotis interneto ryÅ¡iu (iÅ¡skyrus B. P., kuris teismo posėdyje prisipažino, kad obligacijų sutartį sudarė dėl didesnių palÅ«kanų, tačiau nesidomėjo obligacijų draudimu, banko padėtimi ir nepamena, ar skaitė pasiraÅ¡omÄ sutartį). Teismo vertinimu, aplinkybė, kad nuo sutarčių sudarymo iki pat atsakovei iÅ¡keliant bankroto bylÄ ieÅ¡kovai reikalavimų dėl sutarčių nuginčijimo tuo pagrindu, kad jos neatitiko ieÅ¡kovų valios, nebuvo pareiÅ¡kę, o ieÅ¡kovų ieÅ¡kinys teisme gautas 2014-03-13, patvirtina, jog ginčo sutartims taikoma draudiminė apsauga ar kitos ieÅ¡kinyje nurodytos aplinkybės (kaip kad prospektuose nurodyti skaičiai apie banko turtÄ ir įsipareigojimus) nebuvo esminė sÄ lyga ieÅ¡kovams priimant sprendimÄ dėl sandorių sudarymo.

Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė nesant pagrindo pripažinti, jog ieÅ¡kovai suklydo dėl sudarytų sandorių esmės (esminių sÄ lygų).Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad visi ieÅ¡kovai atsisakė bankui pateikti duomenis apie save, o klientui (potencialiam klientui) atsisakius suteikti informacijÄ arba pateikus nepakankamai informacijos apie savo žinias ir patirtį investavimo srityje, bankas neturi pareigos įvertinti finansinių priemonių ir teikiamų ar siÅ«lomų teikti investicinių paslaugų tinkamumo klientui.

Teismo vertinimu, ieÅ¡kovai, bÅ«dami pakankamai atidÅ«s ir rÅ«pestingi, turėjo (galėjo) suvokti informacijos teikimo atsisakymo pasekmes, juolab kad jos buvo aiÅ¡kiai nurodytos. Teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylos medžiagÄ , nurodė neturintis pagrindo sutikti, kad ieÅ¡kovai buvo klaidinami ir (ar) tyčia apgaudinėjami banko ir (ar) jo darbuotojų, ir Å¡iuo pagrindu obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis pripažinti negaliojančiomis (CK 1.91 str.). Teismo vertinimu aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011-01-18 nutarimu uždraudė atsakovei sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias palÅ«kanų norma bÅ«tų didesnė nei rinkos vidurkis ir tai, jog bankas po minėto nutarimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė iÅ¡saugoti savo konkurencingumÄ , savaime neįrodo, jog bankas apgaudinėjo klientus, o ieÅ¡kovų pateikti argumentai apie banko turtÄ ir įsipareigojimus iÅ¡ bankroto administratoriaus 2012 m. ataskaitos – jog bankas ginčo sutarčių sudarymo metu buvo nemokus, nebegalėjo vystyti savo veiklos bei siÅ«lyti obligacijų.

Teismas pažymėjo, kad ankstesnio, nei konstatuota atsakovės bankroto byloje, nemokumo atsiradimo momento nepatvirtina ir ieÅ¡kovų pateikta informacija iÅ¡ žinių portalų, kuriÄ teismas vertino kaip nuomonę, taip pat Lietuvos banko valdybos 2011-11-24 Nr. nutarimo Nr. 03-196 turinys, kadangi jame neatsispindi aktualus laikotarpis, o nesant kitų neabejotinų duomenų, kurie patvirtintų ieÅ¡kovų pozicijÄ , tokius ieÅ¡kovų teiginius vertino kaip deklaratyvius, nepakankamus spręsti apie banko nemokumÄ ginčo sutarčių sudarymo metu.

Be to, aplinkybė, kad 2011 metų pabaigoje bankui buvo iÅ¡kelta bankroto byla, pati savaime nėra pakankama pagrįsti, kad banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklÄ â€“ tuo labiau apie veiklÄ 2009, 2010 metais yra akivaizdžiai melagingi. Atsižvelgdamas į tai, taip pat nustatęs, kad byloje nėra kitų įrodymų, iÅ¡skyrus ieÅ¡kovų teigimÄ , jog banko darbuotojai patikino apie obligacijų draustumÄ ar banko veiklos stabilumÄ , pelningumÄ , teismas sprendė nesant pagrindo konstatuoti tyčinius ir (ar) nesÄ Å¾iningus atsakovo veiksmus siekiant suklaidinti ieÅ¡kovus.III.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentaiIeÅ¡kovai T. T., P. E., S. M. teismo praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 20 d. sprendimo dalį, kuria jų ieÅ¡kinio reikalavimai atmesti, ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kovų T. T., P. E., S. M. ieÅ¡kinį tenkinti; iÅ¡ atsakovės apeliantams priteisti pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas.Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais pagrindiniais argumentais:Nesutiktina, kad ieÅ¡kovų įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis netaikytina Investuotojų direktyvoje nustatyta draudimo apsauga.

Atsakovei veikus ir kaip vertybinių popierių emitentui, ir kaip investicinei įmonei, neteisinga vienareikÅ¡miÅ¡kai teigti, kad bankrutavo vertybinių popierių emitentas, nes taip pat bankrutavo ir investicinė įmonė, o investicinės įmonės nemokumas patenka į draudžiamojo įvykio apimtį pagal Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalį. Tiek nacionaliniai įstatymai, tiek Europos SÄ jungos teisės aktai teikia pirmenybę investuotojų (ypač neprofesionalių) teisių apsaugai, todėl Å¡i dvejopa situacija turėjo bÅ«ti vertinama palankiau investuotojams (ieÅ¡kovams).

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad nagrinėjamomis aplinkybėmis draudimo apsauga netaikoma, pats interpretavo ir aiÅ¡kino Europos SÄ jungos direktyvÄ , nors tik Europos SÄ jungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) turi kompetencijÄ aiÅ¡kinti Europos SÄ jungos teisę. Svarstytina galimybė pakartotinai kreiptis į ESTT dėl ginčo obligacijoms taikytinos draudimo apsaugos sÄ lygų iÅ¡aiÅ¡kinimo Investuotojų direktyvos kontekste.Teismas visiÅ¡kai neanalizavo aplinkybės, ar atsakovė ieÅ¡kovams suteikė visÄ , iÅ¡samiÄ ir aiÅ¡kiÄ informacijÄ apie obligacijas, nors ieÅ¡kovai įrodinėjo, kad atsakovė netinkamai vykdė Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRÄ®) 22 straipsnyje ir IÄ®IDÄ® 13 straipsnyje nustatytas pareigas, o Å¡ie veiksmai lėmė ieÅ¡kovų suklydimÄ dėl sandorių esmės – obligacijoms taikomos draudimo apsaugos.

Nei pačioje obligacijos sutartyje, nei kartu su obligacijų sutartimi pateikiamuose dokumentuose nebuvo aiÅ¡kiai (kaip to reikalauja IÄ®IDÄ® 13 str.) nurodyta, kad ieÅ¡kovų įsigyjamoms obligacijoms nebus taikoma draudimo apsauga. Be to, visi ieÅ¡kovai patvirtino, kad banko darbuotojai žodžiu nurodė, jog obligacijos yra apdraustos, o atsakovė Å¡ios aplinkybės nepaneigė. Dėl IÄ®IDÄ® 13 straipsnyje nustatytų pareigų atlikimo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje nėra pasisakęs, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo tirti Å¡iÄ aplinkybę ir, nustatęs, jog minėtas straipsnis buvo pažeistas – analizuoti, kiek Å¡ie neteisėti veiksmai galėjo turėti įtakos ieÅ¡kovų suklydimui.

Atsižvelgiant į tai, kad Å¡ia norma įstatymų leidėjas siekė apsaugoti investuotojų interesus, pripažindamas, kad investuotojams yra bÅ«tina iÅ¡samiai paaiÅ¡kinti apie investiciniam produktui taikomÄ apsaugÄ , aplinkybė, jog ieÅ¡kovai patys neįvertino ir nesuprato rizikos, negali bÅ«ti vertinama kaip pačių ieÅ¡kovų neatsargumas, Å¡alinantis atsakovės atsakomybę dėl įstatymuose numatytų pareigų nevykdymo. IeÅ¡kovų neteisingo (klaidingo) suvokimo, kad obligacijoms draudimo apsauga galios net ir banko bankroto atveju, bÅ«tų iÅ¡vengta, jeigu atsakovė bÅ«tų aiÅ¡kiai sutartyje įvardijusi, kad obligacijos nėra apdraustos nuo banko bankroto.

Įstatyme nustatytos banko pareigos neatlikimo negalima laikyti mažareikšme aplinkybe, negalėjusia lemti ieškovų apsisprendimo sudaryti sandorį.Teismas nepagrįstai sprendė, kad draudimo apsauga ieškovams nebuvo svarbi aplinkybė sudarant sutartį. Ieškovams pirmiausia buvo svarbus pinigų saugumas, o ne finansinė nauda (tai patvirtina byloje surinkti įrodymai ir ieškovų paaiškinimai), juolab kad už obligacijas siūlomos palūkanos nebuvo tokios didelės, palyginti su indėliais, o jų dydis nesuponavo pagrindo manyti esant didesnei rizikai.

Iki ginčo sutarčių sudarymo ieÅ¡kovai pinigus (savo santaupas) laikė indėlių sÄ skaitose, o tai patvirtina, kad jiems aktualus buvo taupymas, o ne rizikingas investavimas. Obligacijų ieÅ¡kovai įsigijo tik bÅ«dami įsitikinę, kad tai yra saugu, o tokį klaidingÄ suvokimÄ suformavo atsakovo veiksmai. NatÅ«ralu, kad obligacijas pristatant kaip alternatyvÄ indėliams (alternatyvų, saugų ir pelningesnį pinigų taupymo bÅ«dÄ ), ieÅ¡kovai rinkosi pelningesnį variantÄ , tačiau pirminis ieÅ¡kovų tikslas buvo saugiai laikyti pinigus banke.Teismas nepagrįstai ieÅ¡kovus priskyrė vidutinio vartotojo kategorijai.

Nė vienas iÅ¡ ieÅ¡kovų nebuvo profesionalus investuotojas, neturėjo specialių žinių apie banko darbuotojų siÅ«lomus investuoti banko produktus. Finansinių priemonių rinka yra specifinė ir tikrai ne kiekvienam asmeniui yra aiÅ¡ki ir suprantama, todėl vidutinis vartotojas Å¡iuo atveju turi bÅ«ti pripažįstamas asmeniu, turinčiu specialių žinių apie Å¡ios rinkos produktus. Vidutinį finansinių produktų vartotojÄ reikėtų suprasti kaip labiau atidų ir informuotÄ asmenį nei neprofesionalų klientÄ FPRÄ® prasme, t. y. artimesnį profesionalaus kliento kategorijai, apibrėžtai FPRÄ®.

Nagrinėjamu atveju nė vienas iÅ¡ ieÅ¡kovų pagal savo asmenines savybes (amžių, iÅ¡silavinimÄ , patirtį ir pan.) negalėtų bÅ«ti laikomas vidutiniu vartotoju, kadangi neturi profesionaliam vartotojui FPRÄ® prasme priskirtinų savybių – pakankamai žinių, įgÅ«džių, patirties investiciniams sprendimams priimti ir įvertinti su tuo susijusiÄ rizikÄ . Nė vieno ieÅ¡kovo iÅ¡silavinimas nėra susijęs su finansais, ekonomika ar teise, taip pat nė vienas iÅ¡ jų neturi aukÅ¡tojo ar jam prilyginto iÅ¡silavinimo (T.

T. yra įgijusi vidurinį techninį iÅ¡silavinimÄ , jos profesija – sÄ matininkė, P. E. yra įgijęs spec. vidurinį iÅ¡silavinimÄ , profesija – autokrautuvo vairuotojas, S. M. turi pedagoginį iÅ¡silavinimÄ ). Teismas nepagrįstai sureikÅ¡mino aplinkybę, kad pasiraÅ¡ydami neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, ieÅ¡kovai nesuteikė informacijos apie savo investavimo patirtį. Å i aplinkybė niekaip negalėjo eliminuoti atsakovės pareigos aiÅ¡kiai ir suprantamai iÅ¡aiÅ¡kinti visÄ su investavimu į obligacijas susijusiÄ rizikÄ .

Å iuo aspektu teismas turėjo atsižvelgti į ieÅ¡kovų, kaip neprofesionalių investuotojų ir banko, kaip finansinės institucijos statusÄ , jiems keliamus atidumo ir rÅ«pestingumo reikalavimų skirtumus.Teismas neįsigilino į ieÅ¡kovų argumentus dėl banko apgaulės. IeÅ¡kovai byloje nesiekė įrodyti, kad sutarčių sudarymo dienÄ bankas buvo nemokus. IeÅ¡kovai įrodinėjo, kad apgaulė pasireiÅ¡kė tuo, jog atsakovė save pristatinėjo kaip patikimÄ , teisės aktų besilaikantį, pelningai veikiantį, augantį bankÄ , ir nevykdė pareigos praneÅ¡ti apie esminius įvykius, nors reali situacija buvo visiÅ¡kai prieÅ¡inga.

Joks vidutiniÅ¡kai protingas ir atidus asmuo, besirÅ«pinantis savo lėšų saugumu, nebÅ«tų patikėjęs savo pinigų bankui, kuris veiklÄ vykdo rizikingai ir nevykdo priežiÅ«ros institucijos įpareigojimų. Atsakovė slėpė informacijÄ apie tai, kad Lietuvos bankas atsakovės veikloje nustatė pažeidimus ir Å¡ių pažeidimų atsakovė neiÅ¡taisė, nors pagal teisės aktus privalėjo vieÅ¡ai paskelbti tokiÄ informacijÄ . Akivaizdu, kad tokia informacija atitinka esminio įvykio, įtvirtinto VPÄ® 2 straipsnio 10 dalyje, požymius, nes bet kokia abejonė dėl banko patikimumo (geros finansinės padėties ir veiklos perspektyvų) turi įtakos prekiaujant vertybinių popierių rinkoje.

Bankas privalo tokiÄ informacijÄ atskleisti bÅ«simiems investuotojams. Atsakovės elgesys platinant obligacijas patvirtina, kad ji apgaule siekė prisivilioti kuo daugiau lėšų iÅ¡ neprofesionalių klientų, sÄ moningai nutylėdama savo veiklos trÅ«kumus, veiklos rizikingumÄ , blogÄ finansinę padėtį. Å ios aplinkybės sudaro pagrindÄ sandorius pripažinti negaliojančiais, kaip sudarytus dėl apgaulės (CK 1.91 str.).Atsakovė BAB bankas SNORAS atsiliepime į apeliacinį skundÄ praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti ir pirmosios instancijos teismo skundžiamÄ sprendimo dalį palikti nepakeistÄ ; iÅ¡ apeliantų priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.Atsiliepimas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:Iki apeliacinio skundo pateikimo apeliantai neteigė, kad tuo atveju, kai bankas veikia ne tik kaip vertybinių popierių emitentas, bet ir kaip investicinė įmonė, jo bankroto rizika turi bÅ«ti priskirta prie draudimo objektų, kuriems turi bÅ«ti taikoma kompensavimo sistema pagal IÄ®IDÄ®, bei nekėlė klausimo dėl papildomo kreipimosi į ESTT.

Taigi, apeliacinis skundas neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 306 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Investuotojų direktyvos apsauga Å¡iuo atveju netaikoma. Bankas nėra atsakingas už obligacijų negrÄ Å¾inimÄ ieÅ¡kovams, nes investicinė įmonė (atsakovė) to negali padaryti dėl obligacijų emitento (atsakovės) bankroto. Å iam ginčui aktualios teisės normos jau yra iÅ¡aiÅ¡kintos, dėl jų aiÅ¡kinimo ir galiojimo klausimų nekyla, todėl apeliantų praÅ¡ymas kreiptis į Europos SÄ jungos teisminę institucijÄ neturi bÅ«ti tenkinamas.Apeliantai neįrodė nei kad atsakovė suklaidino, nei kad tyčia nuslėpė svarbias ginčo sandorių aplinkybes.

Atsakovės į bylÄ pateikti įrodymai patvirtina, kad bankas tinkamai įvykdė FPRÄ® 22 straipsnyje nustatytÄ pareigÄ , o apeliantai gavo reikiamÄ informacijÄ apie ginčo sandorius ir su jų sudarymu susijusiÄ rizikÄ . IeÅ¡kovai, teigdami, kad jiems jų lėšų draudiminė apsauga ypatingai svarbi, bÅ«dami apdairÅ«s ir rÅ«pestingi galėjo ir turėjo labiau pasidomėti dėl obligacijų draudimo sÄ lygų. Suklydimas negali bÅ«ti laikomas turinčiu esminės reikÅ¡mės, jeigu Å¡alis suklydo dėl savo didelio neatsargumo (CK 1.90 str. 5 d.).

Net ir pripažinus, kad bankas pažeidė tam tikrus įstatymų reikalavimus, tai nesudarytų pagrindo ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais.Nesutiktina su skundo argumentais, kuriais kvestionuojama teismo iÅ¡vada dėl ieÅ¡kovų priskyrimo vidutiniams vartotojams, galintiems savarankiÅ¡kai įvertinti su obligacijų įsigijimu susijusiÄ rizikÄ . Neprofesionalaus kliento statuso turėjimas neeliminuoja jo bendrųjų pareigų, pvz., pareigos atidžiai skaityti pasiraÅ¡omas sutartis, konsultuotis dėl jų sÄ lygų, domėtis savo teisėmis bei pareigomis, elgtis rÅ«pestingai, protingai.

Sutarties sudarymas nesuvokiant jos sÄ lygų ar jų neskaitant, neatitiktų sÄ Å¾iningo, atidaus ir rÅ«pestingo civilinių teisinių santykių subjekto elgesio, o dėl to kilusios nepageidautinos neigiamos pasekmės tenka pačiam tokio elgesio subjektui. Bendrųjų pareigų neeliminuoja nei sandorio specifika, nei ieÅ¡kovų ir atsakovės statusas. Vien ta aplinkybė, kad apeliantai nesitikėjo, jog atsakovė bankrutuos, nėra pakankama pripažinti, kad jie buvo suklaidini dėl sandorio esmės. Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas iÅ¡ esmės analogiÅ¡kas bylas, yra nurodęs, kad vertinant veiksnaus banko kliento elgesį ir veiksmus, amžiaus ir socialinės padėties aplinkybės neturi bÅ«ti nepagrįstai suabsoliutinamos.

Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju nurodomas kai kurių apeliantų senyvas amžius ar aukÅ¡tojo iÅ¡silavinimo nebuvimas nesudaro pagrindo teigti, kad ieÅ¡kovai, bÅ«dami veiksnÅ«s asmenys, neturėjo pakankamai gyvenimiÅ¡kos patirties suvokti pagrindinių sudaromų sandorių sÄ lygų bei savo veiksmų galimų padarinių.Atsižvelgiant į kasacinio teismo formuojamÄ praktikÄ , apeliacinio skundo argumentai dėl banko neva netinkamai atliktos pareigos informuoti apeliantus apie rizikÄ , susijusiÄ su įsigytų obligacijų draustumu indėlių draudimu, nėra teisiÅ¡kai reikÅ¡mingi tuo aspektu, kad net ir konstatavus banko nevisiÅ¡kai tinkamÄ informavimo pareigos atlikimÄ , tai nebÅ«tinai lemia, kad obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartys sudarytos dėl suklydimo.         2010-12-31 audituotų finansinių ataskaitų duomenimis, bankas SNORAS buvo 5 pagal valdomÄ turtÄ , 3 pagal pritrauktus indėlius bei 4 pagal kapitalo dydį Å¡alyje.

Taigi, ginčo sandorių sudarymo metu apeliantai visiÅ¡kai pasitikėjo banku ir neturėjo pagrindo abejoti, jog bankas bus pajėgus laiku atsiskaityti pagal ginčo sandorius, todėl ieÅ¡kovų esminiais elementais, sudarant sutartis, pripažintinas mokamų palÅ«kanų dydis, iÅ¡pirkimo terminas ir galimybė parduoti obligacijas bankui „Finasta“ anksčiau iÅ¡pirkimo termino, bet ne indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo taikymas, kuris tapo apeliantams esmine aplinkybė po to, kai atsakovė buvo pripažinta nemokia.Apeliantų argumentus, kad jų tikslas, sudarant ginčo sutartis, buvo ne gauti kuo didesnę finansinę naudÄ , o saugiai laikyti pinigus banke, paneigia bylos faktinės aplinkybės. Dalis apeliantų ginčo sandorius sudarė ne tik pasibaigusių terminuotų indėlių sÄ skaita, bet ir kitais bÅ«dais (įmokėjo / pervedė pinigus).

Be to, bet kuris vidutiniÅ¡kai apdairus ir protingas asmuo negali nesuvokti, kad finansiÅ¡kai naudingesnio banko produkto rizikos laipsnis negali bÅ«ti identiÅ¡kas kur kas mažiau finansiÅ¡kai naudingo produkto rizikos laipsniui, nes prisiimama rizika visuomet koreliuoja su uždarbio potencialu.Atsakovė niekada neteigė, kad terminuotų indėlių ir obligacijų įsigijimas yra tapatÅ«s investavimo bÅ«dai. Reklamoje naudotos frazės „alternatyva indėliui“ ar „saugus investavimo bÅ«das“ savaime nereiÅ¡kia draudiminės apsaugos galiojimo, nes saugumÄ galima garantuoti ir savo finansine padėtimi.Trečiasis asmuo VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundÄ teismo praÅ¡o skundžiamÄ sprendimo dalį palikti nepakeistÄ , o skundÄ atmesti.Atsiliepimas į apeliacinį skundÄ grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:Apeliaciniame skunde nurodomas argumentas, kad ieÅ¡kovų įsigytoms obligacijoms turi bÅ«ti taikomas draudimas, prieÅ¡tarauja IÄ®IDÄ®, Investuotojų direktyvai bei suformuotai kasacinio teismo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).

Pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad pagal Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sÄ lygas emitento nemokumo rizika negali bÅ«ti priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema, pagrįsta, atitinka teisės aktų reglamentavimÄ bei teismų praktikÄ .Byloje esantys įrodymai ir jų turinys (Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis) patvirtina, kad atsakovė tinkamai supažindino ieÅ¡kovus su finansinių priemonių ir joms bÅ«dingų rizikų apraÅ¡ymu, obligacijų įsigijimo rizika.

IeÅ¡kovai patys nesidomėjo obligacijų galimomis rizikomis, buvo neapdairÅ«s ir nerÅ«pestingi, jiems buvo aktuali tik didesnė piniginė grÄ Å¾a, o ne obligacijų draustumas. IeÅ¡kovai galėjo įvertinti sudarytų sutarčių turinį ir nutraukti jas dar iki Lietuvos banko 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu priimto sprendimo, tačiau nė vienas iÅ¡ jų Å¡ia teise nesinaudojo.IÄ®IDÄ® expressis verbis nurodyta, kad obligacijos nėra indėlio draudimo objektas, taigi įstatymo nežinojimas nėra priežastis konstatuoti valios trÅ«kumus, sudarant ginčo sutartis.

Be to, jei apeliantai netinkamai suvokė įstatymo normas, jie turėjo galimybę susilaikyti nuo sandorio sudarymo, kreiptis į banko darbuotojus ar į teisininkus dėl papildomos konsultacijos gavimo. IeÅ¡kovų niekas nevertė ir neskubino pasiraÅ¡yti sutarčių. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali bÅ«ti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio Å¡alies neapdairumo, neatidumo, nerÅ«pestingumo.Esminė obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių sÄ lyga Å¡ių sutarčių sudarymo metu buvo už obligacijas mokamos palÅ«kanos, jų dydis, bet ne draustumas.Apeliantai yra įgiję iÅ¡silavinimÄ , turi gyvenimiÅ¡kos patirties, iki obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių buvo sudarę ne vienÄ terminuoto banko indėlio sutartį, todėl galėjo suprasti obligacijų ir terminuotų indėlių sutarčių skirtumus.

Kasacinis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje konstatavo, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris nėra naujas ar neįprastas. Tikėjimasis, kad sandorio vykdymo metu nesirealizuos rizikos veiksniai, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės. Net jei ieškovai anksčiau nebuvo pirkę obligacijų ar investavę į kitas priemones, vien ši aplinkybė neduoda pagrindo traktuoti ieškovus, kaip neatitinkančius vidutinio vartotojo kategorijos.

Asmens gyvenime daugelį sandorių tenka sudaryti pirmÄ kartÄ , tačiau Å¡i aplinkybė neatleidžia tokio asmens nuo pareigos elgtis apdairiai, rÅ«pestingai, pasidomėti konkretaus sandorio galimomis pasekmėmis ir rizikomis.IeÅ¡kovai pareiÅ¡kė finansinius reikalavimus atsakovės bankroto byloje, todėl neteko teisės ginčyti Å¡iuos sandorius.Teisėjų kolegijak o n s t a t u o j a :IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vadosBylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama Å¡iÄ bylÄ apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų bÅ«ti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektÄ sudaro Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 20 d. sprendimo dalies, kuria atmesti ieÅ¡kovų S. M., P. E. ir T.

T. reikalavimai atsakovei BAB bankui SNORUI dėl obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis dėl suklydimo ir apgaulės (CK 1.90, 1.91 str.) ir restitucijos taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pagal apeliaciniame skunde nurodytas ribas.IÅ¡ bylos medžiagos nustatyta, kad T. T. ir BAB bankas SNORAS 2011-05-03 sudarė obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį Nr. FO20110503U990007, kuria ieÅ¡kovė įsigijo 200 vnt. obligacijų iÅ¡ obligacijų emisijos banko SNORAS fiksuotų palÅ«kanų obligacijos Nr. 3, LT0000410383 iÅ¡leistos pagal programÄ , patvirtintÄ Vertybinių popierių komisijos; bendra suma už įsigyjamas obligacijas – 19 992,66 Lt, obligacijų įsigaliojimo data – 2011-05-30, obligacijų iÅ¡pirkimo data – 2012-06-01(t. 1, b. l. 110).P. E. ir BAB bankas SNORAS 2011-10-13 sudarė obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį Nr. FO20111013L990012, kuria ieÅ¡kovas įsigijo 106 vnt. obligacijų iÅ¡ obligacijų emisijos banko SNORAS fiksuotų palÅ«kanų obligacijos Nr. 9, LT0000410490 iÅ¡leistos pagal programÄ , patvirtintÄ Vertybinių popierių komisijos; bendra suma už įsigyjamas obligacijas – 10 598,9 Lt, obligacijų įsigaliojimo data – 2011-10-31, obligacijų iÅ¡pirkimo data – 2012-11-05 (t. 2, b. l. 2).S. M. ir BAB bankas SNORAS 2011-10-04 sudarė obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį Nr. FO20111004L990007, kuria ieÅ¡kovas įsigijo 600 vnt. obligacijų iÅ¡ obligacijų emisijos banko SNORAS fiksuotų palÅ«kanų obligacijos Nr. 9, LT0000410490 iÅ¡leistos pagal programÄ , patvirtintÄ Vertybinių popierių komisijos; bendra suma už įsigyjamas obligacijas – 59 990,82 Lt, obligacijų įsigaliojimo data – 2011-10-31, obligacijų iÅ¡pirkimo data – 2012-11-05 (t. 2, b. l. 6).Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atsisakydamas tenkinti jų reikalavimus ir pripažinti negaliojančiomis obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis kaip sudarytas suklydus ir (ar) dėl apgaulės (CK 1.90 ir 1.91 str.) netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus (argumentus), nepagrįstai įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis netaikė draudimo apsaugos, todėl skundžiamo sprendimo dalis, priimta apeliantų atžvilgiu, turi bÅ«ti panaikinta.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagÄ , skundžiamo teismo sprendimo turinį, inter alia apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindÄ naikinti skundžiamÄ teismo sprendimo dalį.Apeliantai skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad jų įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis netaikytina Investuotojų direktyvoje nustatyta draudimo apsauga. Nurodo, kad bankas SNORAS bankrutavo ir kaip vertybinių popierių emitentas, ir kaip investicinė bendrovė, todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Å¡iÄ situacijÄ vertino tik kaip emitento bankrotÄ ir Å¡iuo pagrindu netaikė draudimo apsaugos.

Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas, neturėdamas teisės, pats netinkamai interpretavo ir aiÅ¡kino Europos SÄ jungos teisę, o tai sudaro pagrindÄ svarstyti galimybes pakartotinai kreiptis į ESTT dėl ginčo obligacijoms taikytinos draudimo apsaugos sÄ lygų iÅ¡aiÅ¡kinimo Investuotojų direktyvos kontekste.Teisėjų kolegija, nesutikdama su apeliantų pozicija, visų pirma pažymi, kad ieÅ¡kovai patikslintÄ ieÅ¡kinį, kuris teisėjos 2017-07-04 rezoliucija buvo priimtas, pateikė jau po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, pateikto iÅ¡aiÅ¡kinimo, kad aplinkybė, jog nagrinėjamu atveju vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė bendrovė BAB bankas SNORAS sutapo, nėra pagrindas iÅ¡plėsti Investuotojų direktyvos apsaugos bei jÄ Ä¯gyvendinančio IÄ®IDÄ® tokia apimtimi, kad Å¡ie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius iÅ¡leidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos.

Pozicijos, kad asmuo, įsigydamas obligacijas, prisiima ir emitento nemokumo rizikÄ , kuri, įvertinus Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sÄ lygas, nėra priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema, kasacinis teismas laikėsi ir vėlesnėse nutartyse, kuriose teisiÅ¡kai reikÅ¡mingos aplinkybės sutampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-686/2016; 2016 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016; 2016 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016).

Nepaisant to, kaip pagrįstai nurodo BAB bankas SNORAS atsiliepime į apeliacinį skundÄ , patikslintas ieÅ¡kinys nebuvo grindžiamas aplinkybe, kad sutampant bankui, kaip emitentui, ir bankui, kaip investicinei įmonei, siekiant apginti neprofesionalius investuotojus (ieÅ¡kovus) banko SNORAS bankrotas turi bÅ«ti vertinamas kaip investicinės įmonės bankrotas, patenkantis į draudžiamojo įvykio apimtį (patikslintame ieÅ¡kinyje buvo įrodinėjami CK 1.90 ir 1.91 straipsniuose įtvirtinti sandorių negaliojimo pagrindai, teigiant, kad obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartys buvo sudarytos esant suklydimui ir apgaulei), o esant tokiai situacijai – kreiptis į ESTT dėl ginčo obligacijoms taikytinos draudimo apsaugos sÄ lygų iÅ¡aiÅ¡kinimo pagal Investuotojų direktyvÄ , nors CPK 306 straipsnio 2 dalis draudžia apeliacinį skundÄ grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, taip pat jame kelti naujus reikalavimus (CPK 312 str.).

Kita vertus, apeliantams skundÄ grindžiant Å¡iomis aplinkybėmis, nepateikti jokie argumentai, kodėl jų situacija turėtų bÅ«ti vertinama kitaip, nei suformuluota aukščiau nurodytoje kasacinio teismo praktikoje analogiÅ¡kose bylose (CPK 178 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas įstatymų nustatyta tvarka užtikrina vienodos teismų praktikos formavimÄ (CPK 4 str.), o pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukÅ¡tesnės instancijos teismų teisės aiÅ¡kinimo taisyklių suformuluotų analogiÅ¡kose ar iÅ¡ esmės panaÅ¡iose bylose.

Nagrinėjamu atveju iÅ¡ skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas, konstatuodamas, jog ieÅ¡kovų (apeliantų) įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis netaikytinas Investuotojų direktyvoje, perkeltoje į IÄ®IDÄ®, nustatytas draudimas (apsauga), rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, įvertinusio ESTT prejudicinį sprendimÄ , pateiktais iÅ¡aiÅ¡kinimais, kaip privalomais žemesnės instancijos teismui, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės, nesant papildomo kreipimosi į ESTT, spręsti, kad obligacijoms pagal bylos aplinkybes netaikytina draudimo apsauga, dėl banko, kaip emitento, bankroto, ir, Å¡iuo pagrindu, naikinti skundžiamÄ teismo sprendimÄ (jo dalį).

Atkreiptinas dėmesys, kad dėl kreipimosi į ESTT analogiÅ¡ku apeliaciniame skunde keliamu klausimu nereikalingumo jau ne kartÄ buvo pasisakyta ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-190-513/2018; 2018 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-51-516/2018 ir kt.). Apeliantų teigimu, bankui tinkamai nevykdžius FPRÄ® 22 straipsnyje ir IÄ®IDÄ® 13 straipsnyje įtvirtintų pareigų dėl informacijos apie obligacijas suteikimo, o banko darbuotojams žodžiu patvirtinus apie obligacijų draustumÄ , jie, bÅ«dami neprofesionaliais investuotojais, neturėdami reikiamų žinių, klydo dėl sandorių esmės – obligacijoms taikomos apsaugos, nors bÅ«tent lėšų saugumas jiems buvo esminė aplinkybė.

Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino banko pareigos neprofesionaliam investuotojui suteikti aiÅ¡kiÄ ir iÅ¡samiÄ informacijÄ apie obligacijas, visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius nevykdymo ir jo įtakos apeliantų apsisprendimui sudaryti sandorius, todėl nepagrįstai atsisakė tenkinti jų reikalavimÄ ginčijamas obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis pripažinti negaliojančiomis CK 1.90 straipsnio pagrindu.Teisėjų kolegijos vertinimu, iÅ¡ skundžiamo teismo sprendimo turinio negalima daryti iÅ¡vados, kad pirmosios instancijos teismas nevertino banko pareigos apeliantams suteikti aiÅ¡kiÄ , iÅ¡samiÄ informacijÄ apie obligacijas vykdymo tinkamumo.

PrieÅ¡ingai nei nurodoma skunde, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis aktualia kasacinio teismo praktika, pažymėjo, kad atsakovė pareigos aiÅ¡kiai ir suprantamai ieÅ¡kovams atskleisti visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko. Platesnis (detalesnis) argumentų pateikimas, kasaciniam teismui analogiÅ¡ko pobÅ«džio bylose jau konstatavus atsakovės pareigos aiÅ¡kiai ir suprantamai atskleisti visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius pažeidimÄ , nėra reikalingas. Teisėjų kolegija pažymi, kad lygiai taip, kaip ir FPRÄ® 22 straipsnio pažeidimas, IÄ®IDÄ® 13 straipsnyje nustatytos pareigos netinkamo atlikimo konstatavimas, pats savaime taip pat nėra pakankamas obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis pripažinti negaliojančiomis, nes, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotojÄ yra pakankamai esminis, kuris bÅ«tų pagrindas sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-915/2016).

Kiekvienu konkrečiu atveju tokio pobÅ«džio bylose sprendžiant dėl asmens suklydimo, kaip sandorio negaliojimo pagrindo, reikalinga įvertinti, ar asmeniui, įsigyjančiam obligacijas, jų draustumas buvo esminė aplinkybė, lemianti apsisprendimÄ sudaryti obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai didesnį dėmesį skyrė ne ieÅ¡kovų argumentams dėl banko tinkamai neatliktos pareigos jiems suteikti iÅ¡samiÄ informacijÄ apie obligacijas ir jų draustumÄ , o į pačių apeliantų veiksmus, jų asmenines savybes, siekiant nustatyti, ar atsakovės tinkamo informavimo pareigos pažeidimas (netinkamas vykdymas) turėjo esminės reikÅ¡mės jiems apsispręsti dėl ginčijamų obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių sudarymo.Skundžiamame sprendime teismas, įvertinęs ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybes, apeliantų asmenines savybes, jų veiksmus, po sutarties sudarymo ir kt. aplinkybes konstatavo, kad jie atitinka vidutinio vartotojo kategorijÄ , todėl turėjo ir galėjo suvokti obligacijų ir indėlių skirtumus, o obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartims taikoma draudiminė apsauga nebuvo esminė sÄ lyga apeliantams priimant sprendimÄ dėl sandorių sudarymo.

Apeliantai, kvestionuodami Å¡iÄ pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadÄ , teigia, kad vidutiniu vartotoju finansinių priemonių rinkoje turi bÅ«ti pripažįstamas asmuo, turintis specialių žinių apie Å¡ios rinkos produktus, t. y. kaip labiau atidus ir informuotas, nei neprofesionalus klientas FPRÄ® prasme, asmuo. Teisėjų kolegija, nesutikdama su tokia apeliantų pozicija, pažymi, kad nagrinėjamai bylai aktualioje kasacinio teismo praktikoje (c. b. Nr. 3K-7-602-684/2015, c. b. Nr. 3K-3-7-687/2016, c. b. Nr. 3K-3-12-686/2016) vidutinio vartotojo kategorija nebuvo siejama su specialių žinių turėjimu bÅ«tent apie finansinių priemonių rinkos produktus (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-52-464/2018).

Argumentų, kodėl Å¡iuo konkrečiu atveju turėtų bÅ«ti nukrypta nuo analogiÅ¡ko pobÅ«džio bylose suformuotos teismų praktikos, nepateikta (CPK 178 str.).Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, kad T. T. yra įgijusi profesijÄ â€“ sÄ matininkė, dirba Ignalinos atominėje elektrinėje, P. E. – autokrautuvo vairuotojas, dirbantis AB „Klaipėdos kartonas“, S. M. buvo mokytojas. Be to, visi apeliantai iki obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių buvo sudarę ne vienÄ terminuoto banko indėlio ar jo pratęsimo sutartį (T.

T. – 5, P. E. – 64, S. M. – 9), jie turėjo galimybę naudotis internetu, o įrodymų, kad jų amžius ar sveikatos bÅ«klė galėjo turėti esminės reikÅ¡mės jų apsisprendimui sudaryti ginčijamas sutartis ar suvokti esmines jų sÄ lygas, nepateikė. Å ios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės skunde neginčijamos, jas patvirtina byloje esantys įrodymai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, bylos duomenų pagrindu nustatęs aukščiau nurodytas aplinkybes, pagrįstai apeliantus priskyrė vidutinio vartotojo kategorijai.

Tai, kad nė vieno iÅ¡ apeliantų iÅ¡silavinimas nėra susijęs su finansais, ekonomika ar teise, taip pat jie nėra įgiję aukÅ¡tojo ar jam prilyginto iÅ¡silavinimo, neleidžia daryti prieÅ¡ingos iÅ¡vados. Teismų praktikoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad vertinant veiksnaus banko kliento elgesį ir veiksmus, negali bÅ«ti suabsoliutinamas jo amžius, socialinė padėtis, investavimo patirties neturėjimas (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-25-186/2016; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-774-464/2017; 2018 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-190-516/2018 ir kt.), juolab kad nagrinėjamu atveju nustatyta, jog patys apeliantai Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priede Nr. 1–F pažymėjo, kad atsisako suteikti bankui FPRÄ® 22 straipsnio 7 dalyje nurodytÄ informacijÄ , pasiraÅ¡ytinai patvirtindami, kad tokio atsisakymo padariniai jiems suprantami.

Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas pernelyg suabsoliutino šį faktÄ , tačiau iÅ¡ sprendimo turinio tokios iÅ¡vados daryti negalima. Viena vertus, analogiÅ¡kÄ iÅ¡vadÄ dėl atsisakymo suteikti informacijÄ pasekmių, yra padaręs ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-686/2016), kita vertus, teismas Å¡ia aplinkybe rėmėsi vertindamas ieÅ¡kovų atidumÄ , apdairumÄ , rÅ«pestingumÄ sudarant ginčijamas obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis, o ne siekdamas paneigti banko pareigÄ neprofesionaliems klientams suteikti iÅ¡samiÄ informacijÄ .Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriÅ¡kai, nėra naujas ir neįprastas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).

Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad apeliantai dėl savo asmeninių savybių pagrįstai priskirti vidutinio vartotojo kategorijai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis, kad jie turėjo ir galėjo suvokti obligacijų bei indėlių skirtumus, juolab kad, kaip nustatyta byloje, iki obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių, kiekvienas iÅ¡ jų buvo sudaręs ne vienÄ terminuoto indėlio sutartį, todėl žinojo (turėjo žinoti) kaip atrodo terminuoto indėlio sutartis, kokia jos sudarymo procedÅ«ra, atkreipti dėmesį į jose ir obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartyje vartojamų sÄ vokų ir kitus sutarčių turinio, apimties skirtumus.

Apeliantai nurodo, kad pasibaigus terminuoto indėlio sutarčiai, ir norint jas pratęsti ir (ar) sudaryti naujas terminuoto indėlio sutartis, banko darbuotoja pasiūlė pinigus investuoti į obligacijas su didesnėmis palūkanomis, todėl spręstina, kad renkantis iš kelių būdų (terminuoto indėlio ar obligacijų) apeliantams turėjo būti suprantama, kad tai skirtingi finansiniai produktai ir banko siūlomos didesnės palūkanos už obligacijas yra susijusios su didesne rizika, t. y. bet kuriam vidutiniškai apdairiam ir protingam asmeniui turėjo būti akivaizdu, kad palūkanų dydis negali būti vienintelis indėlių ir obligacijų skirtumas, o vartojamo „alternatyva“ žodžio reikšmė nereiškia dviejų finansinių priemonių tapatumo.

Taigi, apeliantai, kaip vidutiniai vartotojai, turėjo ir galėjo suvokti, kad obligacija, kaip finansinė priemonė, nėra tapati indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu, o tuo atveju, jei nesuprato, tÄ lėmė ne banko neteisėti veiksmai (FPRÄ® 22 straipsnyje ir (ar) IÄ®IDÄ® 13 straipsnyje numatytų informavimo pareigų netinkamas vykdymas), bet pačių apeliantų nepakankamas atidumas ir rÅ«pestingumas. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali bÅ«ti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio Å¡alies neapdairumo, neatidumo ar nerÅ«pestingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).Patikslintame ieÅ¡kinyje nurodytos sutarčių sudarymo aplinkybės, t. y., kad pasiraÅ¡ant sutartis ieÅ¡kovams buvo tik parodoma kuriose vietose reikia uždėti paraÅ¡Ä , sutarčių priedai ieÅ¡kovams nebuvo įteikti, o tuo atveju jei bÅ«tų buvę įteikti prieÅ¡ sutarčių pasiraÅ¡ymÄ , jie nebÅ«tų galėję visų jų perskaityti (vien sutarčių ir jų priedų paketÄ turėjo sudaryti daugiau kaip 80 psl.), taip pat atsisakymas suteikti informacijÄ apie turimas investavimo žinias ir patirtį tik patvirtina pačių apeliantų neatidumÄ , neatsargumÄ , sudarant obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis ir paneigia skundo argumentÄ , kad obligacijų ieÅ¡kovai įsigijo tik bÅ«dami įsitikinę, kad tai yra saugu.

Pirmosios instancijos teismas iÅ¡ bylos duomenų nenustatė, kad apeliantai bÅ«tų verčiami (skubinami) sudaryti obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis, taip pat nenustatyta (neįrodyta), kad banko darbuotojai bÅ«tų trukdę apeliantams įvertinti norimų sudaryti sandorių jiems tinkamumÄ , konsultuotis su specialistais, ar, kad bÅ«tų teigę, jog obligacijos yra apdraustos lygiai kaip ir indėliai, tačiau duomenų apie tai, kad apeliantai bÅ«tų papildomai domėjęsi įsigyjamu finansiniu produktu iki ar po ginčo sutarčių sudarymo, nėra (iki banko nemokumo nebuvo reiÅ¡kiamos jokios pretenzijos dėl obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių nuginčijimo, kaip sudarytų suklydus ir (ar) buvus suklaidintiems dėl obligacijų draustumo) (CPK 178 str.).CK 1.90 straipsnio taikymui bÅ«tina nustatyti, kad asmuo suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio analogiÅ¡komis aplinkybėmis nebÅ«tų sudaręs. Jei iÅ¡ faktinių aplinkybių matyti, kad net ir žinodami konkrečiÄ informacijÄ ieÅ¡kovai sandorį bÅ«tų vis tiek sudarę, ieÅ¡kinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali bÅ«ti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).

Tikėjimasis, kad sudarius rizikingÄ sandorį neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiÅ¡kia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iÅ¡ tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali bÅ«ti prilyginamos suklydimui.Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau nurodytos aplinkybės neleidžia sutikti su skundo argumentu, kad apeliantams obligacijų draustumas buvo esminė aplinkybė ginčo sutartims sudaryti. PrieÅ¡ingai, sutarčių sudarymo aplinkybės, apeliantų, kurie pagal savo savybes atitinka vidutinio vartotojo kategorijÄ , elgesys suponuoja iÅ¡vadÄ , kad apsisprendimÄ sudaryti obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis lėmė ne jų draudžiamumas, o už obligacijas mokamos didesnės palÅ«kanos (CPK 185 str.), t. y. apeliantai ginčo sutartis bÅ«tų sudarę nepriklausomai nuo jų žinojimo apie investicijų į obligacijas draudimo sÄ lygas ir rizikÄ .

Teisėjų kolegijos vertinimu, tuo atveju, jei apeliantai iÅ¡ tiesų bÅ«tų norėję saugiai laikyti santaupas banke ir jų nedomino rizikingesni finansiniai produktai, jie, tikėtina, nebÅ«tų sudarę obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių, su kurių sÄ lygomis, kaip patys teigia, nebuvo tinkamai supažindinti ir (ar) neturėjo tam pakankamai laiko, juolab kad, kaip nustatyta, jie pagal savo asmenines savybes turėjo ir galėjo suvokti didesnės rizikos egzistavimÄ . Taigi, apeliantai neįrodė esant pagrindui ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais pagal CK 1.90 straipsnį.Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į apeliantų argumentus, kurių pagrindu ginčytos obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartys kaip sudarytos dėl apgaulės (CK 1.91 str.). Apeliantai nurodo, kad CK 1.91 straipsnyje įtvirtintas sandorių negaliojimas pagrindas taikytinas ne dėl atsakovės finansinės padėties (nemokumo) sutarčių sudarymo dienÄ , bet dėl atsakovės teiktos melagingos informacijos apie jos patikimumÄ , pelningÄ veikimÄ ir pan., taip pat esminės informacijos, susijusios su Lietuvos banko atsakovės veikloje nustatytais pažeidimais, neatskleidimu.

Tuo atveju, jei jie bÅ«tų žinoję, kad bankas veiklÄ vykdo rizikingai, pažeisdamas teisės aktus, taip pat apie inspektavimo metu nustatytus pažeidimus, nebÅ«tų sudarę ginčo sandorių.Teisėjų kolegija, atmesdama skundo argumentus kaip nepagrįstus ir neįrodytus, pirmiausia pažymi, kad apeliantų nurodomi veiklos trÅ«kumai buvo vieÅ¡ai paskelbti dar 2011-01-18 Lietuvos banko tinklalapyje, todėl tuo atveju, jei ieÅ¡kovams, kaip jie siekia įrodyti, iÅ¡ tiesų buvo svarbus banko veiklos trÅ«kumų nustatymas, Å¡i informacija jiems buvo pasiekiama dar iki ginčo obligacijų sutarčių pasiraÅ¡ymo (byloje yra duomenys, kad apeliantai turėjo galimybes naudotis internetu).

Tačiau byloje nėra duomenų, kad jie bÅ«tų domėjęsi banko veikla, jo rodikliais. Savo ruožtu Lietuvos banko 2011-01-18 nutarimu atsakovei taikyti tam tikri ribojimai, nereiÅ¡kia, kad bankas nebegalėjo vystyti veiklos, ar platinti obligacijų, nurodant jų pranaÅ¡umo, o tokie veiksmai nesuponuoja iÅ¡vados, kad bankas apgaudinėjo klientus, siekdamas iÅ¡ jų iÅ¡gauti lėšas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016, e2A-52-464/2018). Kita vertus, kritiÅ¡kai vertinti apeliantų argumentus dėl banko finansinės padėties, kaip reikÅ¡mingos aplinkybės ginčo sutartims sudaryti, leidžia ne tik tai, kad Å¡ie argumentai nurodyti tik patikslintame ieÅ¡kinyje, tačiau ir jų įrodinėtos pozicijos prieÅ¡taringumas – jeigu, kaip teigia apeliantai, jiems svarbus buvo piniginių lėšų saugumas (obligacijų draudžiamumas), tokiu atveju banko finansinė padėtis jiems apskritai neturėjo turėti jokios įtakos, nes jie turėjo tikėti, kad bet kuriuo atveju gaus draudimo iÅ¡mokÄ .

Banko turtinė padėtis galėtų bÅ«ti svarbi apeliantams žinant, kad jie prisiima obligacijų emitento nemokumo rizikÄ ir, tokiu bÅ«du, paneigiant savo argumentus, kuriais įrodinėtas sandorio negaliojimas suklydus (esant suklaidintam) dėl obligacijų draustumo. Nustatytos aplinkybės ir teisiniai motyvai suponuoja iÅ¡vadÄ nesant pagrindo ginčijamas obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis pripažinti negaliojančiomis, kaip sudarytas dėl apgaulės (CK 1.91 str.).Teismo pareiga pagrįsti priimtÄ sprendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90, Van de Hurk v.

Netherlands), svarbu, kad iÅ¡ sprendimo turinio bÅ«tų aiÅ¡kiai matyti, jog bylos Å¡alys buvo iÅ¡klausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2008-12-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008). IÅ¡ skundžiamo teismo sprendimo turinio yra visiÅ¡kai aiÅ¡ku, kodėl teismas iÅ¡sprendė ginÄÄ bÅ«tent taip, teismo iÅ¡vados yra grindžiamos pakankamais argumentais bei motyvais, ginčui aktualia teismų praktika, nustačius ir įvertinus visas reikÅ¡mingas bylai iÅ¡nagrinėti aplinkybes, tinkamai taikant ir aiÅ¡kinant teisės normas, todėl naikinti skundžiamo sprendimo (jo dalies) pagal apeliaciniame skunde nurodytus argumentus nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p., 185 str.).   Lietuvos apeliaciniame teisme 2018-05-21 (iki paskirto teismo posėdžio pradžios) į bylÄ gautas atsakovės praÅ¡ymas priteisti apeliacinėje instancijoje patirtas 343,41 Eur dydžio bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Kartu su praÅ¡ymu pateikti patirtų iÅ¡laidų dydį ir faktÄ pagrindžiantys įrodymai –  2017-08-31 PVM sÄ skaita faktÅ«ra serija HLO Nr. 13075, suteiktų paslaugų ataskaitÄ Nr. 2017-08 ir 2017-09-15 mokėjimo pavedimÄ , kuriame nurodoma, kad apmokama ir sÄ skaita HLO13075.PraÅ¡oma priteisti suma nevirÅ¡ija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ teisinę pagalbÄ paslaugas)“ nustatytų maksimalių dydžių (817,6 Eur x 1,3), todėl Å¡i suma lygiomis dalimis priteistina iÅ¡ apeliantų atsakovei (CPK 93, 98 str.).

 Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 20 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .Priteisti atsakovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei bankui SNORUI (juridinio asmens kodas 112025973) iÅ¡ ieÅ¡kovų T. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) P. E. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) S. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 114,47 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimÄ .

Teisėjai                                                                 Romualda Janovičienė                                                                  Kazys KailiÅ«nas                                                                  Danguolė Martinavičienė                                                                Â