A-525-156-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-156/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00176-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.1; 11.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 06 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. B. skundu (b. l. 1−4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau − ir Tarnybos) direktoriaus 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 1T-(7.5)-140 (toliau – ir Skundžiamas sprendimas);

2) įpareigoti Tarnybą išnagrinėti pareiškėjo 2011 m. lapkričio 5 d. skundą Tarnybai.

Nurodė, kad 2010 m. gegužės 4 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus (toliau – Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius) vedėjui pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad paveldėjo 30,59 arų žemės sklypą, kurio valstybės išperkama vertė 5,506.00 Lt, todėl pageidauja, lygiaverčio paveldėtam, žemės sklypo individualiai statybai Avižienių seniūnijos Riešės vietovėje. Pažymėjo, kad pareiškėjui iki šiol nuosavybė nėra atkurta. Taip pat atkreipė dėmesį, kad Skundžiamame sprendime neteisingai nurodyta pareiškėjo skundo Tarnybai data, t. y. skundo data – 2011 m. lapkričio 5 d., o ne 2010 m. lapkričio 5 d.

Pabrėžė, kad pirmą kartą skundu į Tarnybos vadovybę kreipėsi 2010 m. lapkričio 29 d. dėl vilkinimo, užsitęsusio porą dešimtmečių, kuomet 2010 m. gegužės sprendimu nebuvo įtrauktas ir į projektą ir nepavyko gauti žemės sklypo Avižienių seniūnijos Riešės vietovėje. Po trijų mėnesių gavo Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo L. D. 2011 m. kovo 2 d. raštą Nr. 48SS-352, kuriame buvo nurodyta, kad kuomet bus parengti reikalingi dokumentai (siūlymo tvarka ir skirstymo komisijos darbo reglamentas) bus tvirtinamas piliečių, pageidaujančių gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus, sąrašas į kurį bus įtrauktas ir pareiškėjas.

Pažymėjo, kad šiame rašte buvo pacituotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 82 punktas. Pabrėžė, kad į savo pasiteiravimus, paklausimus atsakymo nesulaukė. 2011 m. liepos 27 d. raštu pareiškėjas buvo informuotas, kad apie patvirtintą tvarką bus informuotas atskiru raštu. 2011 m. lapkričio 5 d. pareiškėjas Tarnybai pateikė skundą. 2011 m. gruodžio 23 d. buvo priimtas Skundžiamas sprendimas, kuriuo buvo nuspręsta, kad pareiškėjas neturi teisės gauti nuosavybėn neatlygintinai naujo žemės sklypo individualiai statybai Vilniaus rajono savivaldybės kaimo vietovėje.

Atkreipė dėmesį, kad Skundžiamas sprendimas priimtas nepaisant 2008 m. spalio 20 d. Kelmės rajono apylinkės teismo nutarties, kurioje pareiškėjo naudai nustatyta jo nuosavybės teisė į 30,59 arų žemės sklypą adresu (duomenys neskelbtini), Kelmės rajone. Kartu atkreipė dėmesį, kad Skundžiamo sprendimo juridinis pagrindas – Tarnybos 2011 m. liepos 25 d. raštas Nr. 1SD-(7.3)-5060, nors prašymą gauti sklypą individualiai statybai Riešėjė pareiškėjas pateikė 2010 m. gegužės 4 d. Teigė, kad baigiant žemės reformą Tarnybos raštai neturėtų įgauti viršenybės prieš įstatymus ir Vyriausybės nustatytą jų įgyvendinimo tvarką.

Pažymėjo, kad nušalintos skyriaus vadovybės buvo atkakliai kreipiamas į kaimą (gavo konkrečius siūlymus, dalyvavo susirinkime), į pelkynus (Danilavos kadastre), dabar į miestą. Pažymėjo, kad tikėjosi Tarnybos vadovybės palaikymo įveikiant vilkinimą, tačiau Tarnyba skundo net netyrė ir atmetė.

Atsakovas Tarnyba, atsiliepimu į skundą (b. l. 27−32) prašė pareiškėjo reikalavimų netenkinti.

Paaiškino, kad pagal Tarnybos turimus dokumentus nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos (likviduota nuo 2010 m. liepos 1 d.) Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 2009 m. sausio 20 d. gavo Šiaulių apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 23 d. išvadą Nr. 11-7048 dėl žemės, miško, vandens telkimo perdavimo nuosavybėn neatlygintinai. Joje nurodyta, kad pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,3059 ha žemės Tytuvėnų mieste, Kelmės rajono savivaldybės teritorijoje, kuri yra priskirta valstybės išperkamai žemei.

Pabrėžė, kad pareiškėjas 2010 m. gegužės 4 d. pateiktame prašyme nurodė, kad pageidauja lygiaverčio turėtajam žemės sklypo individualiai statybai „Avižienių seniūnijoje, Mažosios Riešės vietovėje“. Atkreipė dėmesį, kad valstybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, privalo vadovautis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau – Atkūrimo įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – Tvarka), bei kitais teisės aktais.

Rėmėsi Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalimi ir pažymėjo, kad Tarnybos 2011 m. liepos 25 d. rašte Nr. lSD-(7.3)-5060 ir 2007 m. balandžio 17 d. rašte Nr. 4B-(3.1)-484 yra išdėstyta pozicija, kad už mieste turėtą žemę piliečiui gali būti perduodamas vienas lygiavertis turėtajam naujas žemės sklypas individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai piliečio pasirinkimu: arba tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, arba kitame mieste, išskyrus Atkūrimo įstatyme išvardytus miestus, neatsižvelgiant į tai, kuriame mieste pilietis gyvena.

Atsižvelgiant į tai, darė išvadą, kad piliečiui už valstybės išperkamą žemę iki nacionalizacijos turėtą Tytuvėnų mieste gali būti atlyginta tik lygiaverčiu žemės sklypu kitame mieste, bet ne kaimo vietovėje. Nurodė, kad Skundžiamame sprendime teisėtai ir pagrįstai nurodyta, kad pareiškėjas neturi teisės gauti nuosavybėn neatlygintinai naujo žemės sklypo individualiai statybai Vilniaus rajono savivaldybės kaimo vietovėje. Taip pat atkreipė dėmesį, kad Tarnyba Skundžiamu sprendimo 2 punktu panaikino Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. 48SS-(14.48.45)-2684 ta dalimi, kurioje nurodyta, kad „<...Patvirtinus tvarką ir Vilniaus rajono savivaldybei pritarus esamiems laisviems sklypams, esantiems Riešės kaime, Avižienių seniūnijoje, bus tvirtinamas sąrašas piliečių, pageidavusių gauti neatlygintinai už valstybės išperkamą žemę sklypą individualiai statybai Vilniaus rajono savivaldybei, į kurį būsite įtrauktas ir Jūs...>“.

Nurodė, kad tokia pat dalimi naikintini ir Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011 m. kovo 2 d. sprendimas Nr. 48SS-352 bei 2011 m. liepos 27 d. sprendimas Nr. 4SSS-(14.48.45.)-1894, kadangi juose išdėstytos analogiškos pareiškėjo atžvilgiu nuostatos, kaip ir Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011 m. spalio 6 d. sprendime Nr. 48SS-(14.48.45)-2684. Dėl pareiškėjo išreikštos abejonės sprendimo juridiniu pagrindu – Tarnybos 2011 m. liepos 25 d. raštas Nr. lSD-(7.3)-5060, kuris buvo parengtas vėliau nei pareiškėjas pateikė 2010 m. gegužės 4 d. prašymą, nurodė, kad pagal iki 2010 m. liepos 3 d. galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministro 2001 m. birželio 14 d.

įsakymu Nr. 194 patvirtintų Tarnybos nuostatų, 7 punktą Tarnyba, vykdydama jai pavestus uždavinius, metodiškai vadovavo žemės reformos ir nuosavybės teisių į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimo darbams. Remiantis tuo, Tarnyba galėjo iki 2010 m. liepos 3 d. teikti metodinius raštus, išaiškinimus nuosavybės teisių atkūrimo į žemę klausimais tuometėms apskričių viršininkų administracijoms, kitoms valstybės ir savivaldos institucijoms. Todėl, vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais, Tarnyba dar 2007 metais (t. y. prieš 5 metus) suformulavo praktiką, pagal kurią piliečiui už valstybės išperkamą žemę mieste gali būti atlyginta tik lygiaverčiu žemės sklypu individualiai statybai kitame mieste, bet ne kaimo vietovėje.

Tai išdėstyta Tarnybos 2007 m. balandžio 17 d. rašte Nr. 4B-(3.1)-484, adresuotame tuometinės Kauno apskrities viršininko administracijos (likviduota nuo 2010 m. liepos 1 d.) Žemės tvarkymo departamento Raseinių žemėtvarkos skyriui. Minėtame rašte išdėstytos bendros nuosavybės teisių atkūrimo į žemę perduodant lygiavertį žemės sklypą miesto teritorijoje nuostatos. Atkreipė dėmesį, jog Tarnybai perėmus dalį likviduotų apskričių viršininkų administracijų funkcijų, pastaroji tapo žemės reformą ir nuosavybės teisių atkūrimą į žemę, miškus, vandens telkinius įgyvendinančioji institucija.

Vis dėlto ir pagal galiojančios redakcijos (nuo 2010 m. liepos 4 d.) Tarnybos nuostatų 6 punktą, vienas iš Tarnybos uždavinių yra dalyvauti formuojant ir įgyvendinti valstybės politiką žemės tvarkymo ir administravimo, nuosavybės teisių į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimo, valstybinės žemės perleidimo, perdavimo naudotis ir kitose žemės reformos srityse. Atsižvelgiant į tai, darė išvada, kad Tarnyba, neviršydama jai suteiktos kompetencijos, teisėtai ir pagrįstai 2011 m. liepos 25 d. raštu Nr. lSD-(7.3)-5060 pateikė išaiškinimą teritoriniam padaliniui Tarnybos Radviliškio žemėtvarkos skyriui, pagal kurį už mieste turėtą žemę piliečiui gali būti perduodamas vienas lygiavertis turėtajam naujas žemės sklypas individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai piliečio pasirinkimu − arba tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, arba kitame mieste, išskyrus Atkūrimo įstatyme išvardytus miestus, neatsižvelgiant į tai, kuriame mieste pilietis gyvena.

Pabrėžė, kad pastarajame Tarnybos rašte išdėstyta ne nauja, o pakartota Tarnybos pozicija, kuri, remiantis galiojančiomis teisės aktų normomis, buvo suformuota dar 2007 metais. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas neginčija Tarnybos 2007 m. balandžio 17 d. rašto Nr. 4B-(3.1)-484 ir 2011 m. liepos 25 d. rašto Nr. lSD-(7.3)-5060, nors juose išdėstytos nuostatos pareiškėjui sukelia tiesiogines pasekmes. Rėmėsi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio galiojančios redakcijos 3 dalimi ir pažymėjo, kad pareiškėjas valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo išreiškė – perduoti jam nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą individualiai statybai Riešės k., Avižienių sen., Vilniaus r. savivaldybės teritorijoje.

Tačiau pareiškėjo nurodytuoju būdu nuosavybės teisių atkūrimą į žemę vykdanti institucija negali priimti sprendimo ir tokiu būdu atlyginti jam už valstybės išperkamą žemę, esančią Tytuvėnų mieste. Pagal galiojančius teisės aktus pareiškėjui gali būti perduotas nuosavybėn neatlygintinai lygiavertis turėtajam naujas žemės sklypas individualiai statybai Lietuvos Respublikos miestuose, išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono ir Neringos miestus.

Atsižvelgiant į tai, iš Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje esančių miestų pareiškėjui gali būti perduotas nuosavybėn neatlygintinai lygiavertis turėtajam naujas žemės sklypas individualiai statybai tik Nemenčinės miesto teritorijoje, tačiau pareiškėjas tokio prašymo iki šiol nėra pateikęs. Remiantis nurodytais argumentais, darė išvada, kad negalint atlyginti už valstybės išperkamą žemę pareiškėjo nurodytuoju būdu ir pareiškėjui nepasirinkus kito atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo, nuosavybės teisės į žemę pareiškėjui privalo būti atkurtos atlyginant pinigais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 21 d. sprendimu (b. l. 121−127) pareiškėjo skundą tenkino. Skundžiamą sprendimą panaikino. Įpareigojo Tarnybą išnagrinėti 2011 m. lapkričio 5 d. pareiškėjo skundą Tarnybai.

Teismas pažymėjo, kad pozityvaus teisės taikymo atveju yra reikšminga nustatyti ar pareiškėjo įgyta teisė gali būti realizuota jo prašomu būdu ir ar atsakovas nesudarė kliūčių šios teisės įgyvendinimui. Teismas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalimi ir Tvarkos 82 punktu ir darė išvadą, jog iš šių teisės aktų nuostatų matyti, kad Vyriausybės nustatyta tvarka piliečio pageidavimu lygiavertis turėtajam naujas žemės sklypas individualiai statybai gali būti perduotas neatlygintinai nuosavybėn kituose, negu buvo turėtas žemės sklypas, miestuose bei kaimo vietovėse (išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono ir Neringos miestus), t. y.

įstatymas numato galimybę už valstybės išperkamą žemę atlyginti perduodant neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą mieste (išskyrus Atkūrimo įstatyme išvardintus miestus) bei kaimo vietovėje. Atsižvelgiant į nustatytą reglamentavimą, atsakovas nepagrįstai pripažino, kad pareiškėjui už valstybės išperkamą žemę gali būti atlyginta tik lygiaverčiu žemės sklypu kitame mieste, bet ne kaimo vietovėje. Taip pat pažymėjo, kad atsakovas išvadą, jog pareiškėjas neturi teisės gauti nuosavybėn neatlygintinai naujo žemės sklypo individualiai statybai Vilniaus rajono savivaldybės kaimo vietovėje, grindė Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. liepos 25 d. raštu Nr.1SD-(7.3)-5060 bei ankstesniais raštais, bet ne ginčui taikytinos teisės normos nustatytu reglamentavimu.

Sprendime nurodyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog viešojo administravimo subjekto priimtame individualiame teisės akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-422/2009 ir kt.).

Pažymėtina, kad minėta Viešojo administravimo įstatymo teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis jų tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant kokiomis konkrečiai teisės aktų normomis remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008 ir kt.).

Kiekviena valdžios institucija yra saistoma bendrųjų inter alia konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.). Remiantis tuo, kas išdėstyta, darė išvadą, kad atsakovo sprendimas ir šiuo aspektu yra ydingas, neatitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Kartu teismas pabrėžė, jog kadangi nagrinėjamu atveju yra nustatytas pagrindas už valstybės išperkamą žemę pareiškėjui atlyginti Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje numatytu būdu, atsakovas neteisingai taikydamas ir aiškindamas ginčo santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas neturi teisės gauti nuosavybėn neatlygintinai naujo žemės sklypo individualiai statybai Vilniaus rajono savivaldybės kaimo vietovėje.

Atsakovo argumentai, kad pareiškėjas neginčija nacionalinės žemės tarnybos 2007 m. balandžio 17 d. rašto Nr.4B-(3.1)-484 ir 2011 m. liepos 25 d. rašto Nr.1SD-(7.3)-5060, nors juose, atsakovo nuomone, išdėstytos nuostatos pareiškėjui sukelia tiesiogines pasekmes, yra nepagrįsti. Teismas atkreipė dėmesį, kad esminis individualaus administracinio akto požymis yra konkrečių teisinių pasekmių nustatymas tam tikram asmeniui arba jų grupei. Nagrinėjamu atveju atsakovas nurodytuose raštuose pateikė savo išaiškinimus teritoriniam padaliniui.

Todėl nesant nustatyto viešojo administravimo subjekto valinio pobūdžio patvarkymų pareiškėjo atžvilgiu, šie raštai neturi tiesioginės įtakos jo teisėms ir pareigoms (LVAT 2008 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-613/2008).

III. Atsakovas Tarnyba pateikė apeliacinį skundą (b. l. 131−135), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Taip pat pateikė prašymą apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Teigia, kad teismas, tenkindamas pareiškėjo reikalavimus, neteisingai taikė Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punktą. Nurodo, kad šiuo atveju svarbu išsiaiškinti, ar nuosavybės teisės į žemę gali būti atkuriamos pareiškėjo pageidaujamu būdu − už valstybės išperkamą žemę, esančią miestams nustatyta tvarka iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtose teritorijose, gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai kitose negu buvo turėtas žemės sklypas, miestuose bei kaimo vietovėse.

Daro išvadą, jog minėta Atkūrimo įstatymo nuostata aiškintina kaip reiškianti, jog piliečiui už valstybės išperkamą žemę gali būti perduotas: (1) lygiavertis turėtajam naujas žemės sklypas individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė; (2) lygiavertis turėtajam žemės sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų (nepaisant turėtos žemės vietos); (3) Vyriausybės nustatyta tvarka lygiavertis turėtajam naujas žemės sklypas individuliai statybai gali būti perduotas neatlygintinai nuosavybėn kituose, negu buvo turėtas žemės sklypas, miestuose bei kaimo vietovėse, išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono ir Neringos miestus.

Atitinkamai toks teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad lygiavertis turėtajam naujas žemės sklypas individuliai statybai gali būti perduotas neatlygintinai nuosavybėn kituose, negu buvo turėtas žemės sklypas, miestuose bei kaimo vietovėse piliečiui tik esant Vyriausybės nustatytai tvarkai. Atkreipia dėmesį, jog Vyriausybė nėra priėmusi tvarkos, kurioje būtų nustatytos lygiaverčio turėtajam naujo žemės sklypo individuliai statybai perdavimo piliečiui(-iams) neatlygintinai nuosavybėn kituose, negu buvo turėtas žemės sklypas, miestuose bei kaimo vietovėse taisyklės. Taip pat remiasi Tvarkos 82 punktu ir daro išvadą, kad jis tik patvirtina, kad Vyriausybė turi kompetenciją tokią tvarką nustatyti.

Pastebi, kad Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punktas turi būti taikomas sistemiškai, o tai reiškia, jog lygiaverčio turėtajam naujo žemės sklypo individualiai statybai perdavimas kitose negu turėtas žemės sklypas vietovėse turi būti siejamas su tuo, kur buvo turėta žemė, t. y. jei turėtas žemės sklypas buvo kaimo vietovėje, lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai neatlygintinai nuosavybėn pilietis gali gauti kitoje kaimo vietovėje, o jei turėtas žemės sklypas buvo miesto vietovėje – lygiavertis sklypas gali būti gautas kitame mieste, išskyrus nurodytus minėtoje Atkūrimo įstatyme normoje.

Atkreipė dėmesį, kad pretendentams, kurių turėta žemė yra kaimo vietovėje, nesuteikiama galimybė gauti neatlygintinai lygiavertį turėtam žemės sklypą miesto vietovėse, išskyrus žemės sklypus prie nuosavybės teise turimų statinių, nes bendras miestų teritorijos plotas Lietuvoje yra žymiai mažesnis už kaimo teritorijų plotą, be to, miestų nuosavybės santykių pokyčiai, užstatymas ir plėtra per pastaruosius 70 metų vyko intensyviau miestų teritorijose lyginant su kaimo vietovių teritorijomis.

Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 140), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Teigia, kad visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Atsakovo pateiktą Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkto aiškinimą laiko keistu, iškreipiančiu ir sumenkinančius šios nuostatos prasmę. Nesutinka su atsakovo argumentais, jog Vyriausybė nesiėmė veiksmų ir neįgyvendino Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkto. Teigia, kad ši tvarka įgyvendintas priimant Tvarką, kurios 82 punktas patvirtina, kad pareiškėjo teisė gali būti realizuojama jo prašomu būdu, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“. Taigi, pareiškėjo nuomone, Vyriausybė yra apibrėžusi sąlygas bei nustačiusi tvarką kaip turi būti sprendžiami/realizuojami tokie atvejai kaip šis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas, nes teismas nenustatė jokių aplinkybių, kurios sudarytų būtinumą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ginčija atsakovo 2011 12 23 sprendimą Nr. 1T-(7.5)-140, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vilkinimo atlikti veiksmus, t.y. perduoti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą individualiai statybai. Atsakovo sprendime konstatuota, kad pareiškėjas neturi teisės gauti nuosavybėn neatlygintinai naujo žemės sklypo individualiai statybai Vilniaus rajono savivaldybės kaimo vietovėje, todėl pareiškėjo reikalavimai dėl vilkinimo atlikti veiksmus nenagrinėtini (b.l. 7).

Apeliacinės instancijos teismo kolegija įvertinusi byloje surinktus įrodymus bei šalių pateiktus argumentus konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai ir tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai pagrindo nesudaro.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 16 straipsnio 9 dalies 4 punktas numato, kad už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė, lygiavertį turėtajam žemės sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų (nepaisant turėtos žemės vietos). Vyriausybės nustatyta tvarka piliečio pageidavimu lygiavertis turėtajam naujas žemės sklypas individualiai statybai gali būti perduotas neatlygintinai nuosavybėn kituose, negu buvo turėtas žemės sklypas, miestuose bei kaimo vietovėse, išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono ir Neringos miestus.

Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos „Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ (toliau – Tvarka) 82 punkto pirmos pastraipos ketvirtame papunktyje.

Įvertinus pateiktų teisės normų turinį darytina akivaizdi išvada, jog Įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkto antrasis sakinys bei Tvarkos 82 punkto pirmos pastraipos ketvirtojo papunkčio antrasis sakinys suteikia teisę piliečiams, tame tarpe ir pareiškėjui, gauti neatlygintinai nuosavybėm lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai kituose, negu buvo turėtas žemės sklypas, miestuose bei kaimo vietovėse. Atsižvelgiant į padarytą išvadą konstatuotina, kad atsakovas savo 2011 12 23 sprendime Nr. 1T-(7.5)-140 padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neturi teisės gauti nuosavybėn neatlygintinai naujo žemės sklypo individualiai statybai Vilniaus rajono savivaldybės kaimo vietovėje.

Atsakovo argumentai, kad tokią pareiškėjo teisę paneigia ta aplinkybė, jog iki šiol Vyriausybė nėra priėmusi Įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkto antrajame sakinyje numatytos tvarkos, atmetami kaip nepagrįsti. Vyriausybės, o plačiąja prasme ir valstybės, prisiimtos pareigos neįvykdymas, t.y. Įstatyme numatytos tvarkos nepatvirtinimas, negali paneigti Įstatyme numatytos piliečio teisės pageidaujamu būdu atkurti nuosavybės teises į žemę. Todėl konstatuotina, kad atsakovo sprendimas nėra pagrįstas, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl naikintinas. Taip pat atsižvelgiant į tai, jog atsakovas, kaip yra nurodęs savo sprendimo motyvuojamoje dalyje, nenagrinėjo pareiškėjo reikalavimų dėl vilkinimo atlikti veiksmus, atsakovas įpareigotinas pareiškėjo skundą išnagrinėti iš esmės.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nėra iškėlęs reikalavimo įpareigoti atsakovą vienokiu ar kitokiu būdu atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į žemę. Pareiškėjas tik reikalauja, kad atsakovas būtų įpareigotas išnagrinėti jo 2011m. lapkričio 5d. skundą. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad lygiaverčio turėtajam naujo žemės sklypo individualiai statybai perdavimas kitose negu turėtas žemės sklypas vietovėse turi būti siejamas su tuo, kur buvo turėta žemė, t. y. jei turėtas žemės sklypas buvo kaimo vietovėje, lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai neatlygintinai nuosavybėn pilietis gali gauti kitoje kaimo vietovėje, o jeigu buvo miesto vietovėje – tai mieste, šioje byloje nėra aktualūs ir todėl nenagrinėti.

Teismo kolegija vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu

n u t a r i a

Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė