2019-01-07 Nr. AB-970-3-61-3-02065-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2649-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02065-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 100 000 Eur neturtinės ir 2 500 Eur turtinės žalos atlyginimo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2015 m. birželio 6 d. iki 2017 m. gegužės 12 d. ir nuo 2017 m. gegužės 17 d. iki 2017 m. birželio 5 d. kamerose: Nr. 95, 204, 118 ir 223. Kameroje Nr. 95 buvo laikomas nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2016 m. lapkričio 9 d., kameroje Nr. 204 buvo laikomas nuo 2016 m. lapkričio 9 d. iki 2017 m. gegužės 12 d., kameroje Nr. 118 buvo laikomas nuo 2017 m. gegužės 17 d. iki 2017 m. gegužės 20 d., kameroje Nr. 223 buvo laikomas nuo 2017 m. gegužės 20 d. iki 2017 m. birželio 5 d.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad kamerose jam nebuvo užtikrinamas minimalus gyvenamasis plotas, nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas, temperatūra, tinkama drėgmė, ventiliacija. Matuojant kamerose temperatūrą ir drėgmę, pareiškėjui buvo uždrausta dalyvauti. Dušų kabinos buvo apaugusios pelėsiu, temperatūra dušuose neatitiko nustatytų reikalavimų. Kamerose tekdavo gyventi su graužikais, dezinfekcijos darbai nebuvo atliekami ir nebuvo dezinfekuojami čiužiniai, pagalvės. Naktinis apšvietimas trukdė miegoti. Pasivaikščiojimai trukdavo tik 1 val. 30 min., nors tokia pasivaikščiojimo trukmė prieštarauja Europos komiteto prie kankinimą ir nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui. Kamerose buvo laikomas vienas, nebuvo įtrauktas į anglų kalbos kursus, kompiuterinio raštingumo programas, nebuvo vedamas į bendravimo kambarėlius su kitais nuteistaisiais. Buvo varžoma pareiškėjo teisė išpažinti savo tikėjimą, kadangi jis yra sentikis. Nebuvo sudaroma galimybė lankytis pamaldose ir susitikti su sentikių dvasininku. Sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas, todėl buvo žeminamas pareiškėjo orumas. Dušu buvo galima naudotis tik kartą per savaitę ir tik 15 minučių, nebuvo galimybės naudotis sporto sale. Kameroje Nr. 95, 204, 118 buvo matomi apnuoginti elektros laidai. Vienam mėnesiui gaudavo tik viena ruloną tualetinio popieriaus, jo kokybė buvo prasta. Lukiškių TI-K konstrukcijose buvo asbesto, pastatai seni, asbesto buvo pasivaikščiojimo kiemelių stoguose, sienose. Kamerų lovos buvo deformuotos, nelygios, dėl to atsirado sveikatos problemos, kurios susijusios su (duomenys neskelbtini). Maistas buvo prastos kokybės. Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K jis nebuvo aprūpinamas darbu ir kita veikla. Pareiškėjas (Lukiškių TI-K kamerose) buvo įžeidinėjamas kitų nuteistųjų. Pareiškėjas nepagrįstai nebuvo priimtas į darbą medienos ceche, nors ir turėjo pirmenybę būti įdarbintas, kadangi turėjo mokėti įmokas vaikų išlaikymui. Dėl to, kad nebuvo priimtas į darbą, pareiškėjas teigė, jog patyrė 2 500 Eur turtinę žalą. Pareiškėjas nurodė, kad jam nebuvo suteikiami ilgalaikiai pasimatymai. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas patyrė kankinimus, buvo sužalota jo sveikata.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. birželio 6 d. iki 2017 m. gegužės 12 d. ir nuo 2017 m. gegužės 17 d. iki 2017 m. birželio 5 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose.

6. Atsakovas nurodė, jog Lukiškių TI-K administracija stengėsi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu, teise pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K administracija negalėjo daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai.

7. Atsakovas pažymėjo, jog Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendravo griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. Nr. 4/07-79 reikalavimais, Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengėsi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Lukiškių TI-K sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Visose kamerose buvo įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Kadangi kamerų plotas pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) 16.7. punktą, kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, kuris atitiko dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.

8. Atsakovas nurodė, jog Lukiškių TI-K teigimu, tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir dušo patalpų įrengimas atitiko higienos normų reikalavimus. Siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių TI-K dušo patalpose įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis – 1,6 metro (tame tarpe – 0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų), o plotis – 1,2 metro.

9. Atsakovas nurodė, kad pagal Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. IR-132 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. IR-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprašas), higienos priemonės, drabužiai, avalynė išduodami jų neturintiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant šių asmenų rašytiniam prašymui.

Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliu būdu, pro langus. Atsakovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra įrengta centrinė šildymo sistema. Lukiškių TI-K termofikacinį vandenį gauna iš AB „Vilniaus šilumos tinklai“, kuri iš šilumos tinklų patenka tiesiogiai į šildymo sistemą, kurioje palaikoma apšildymo temperatūra. 2017 m. šildymo sezono metu Lukiškių TI-K korpusuose šilumos atjungimas vykdomas nebuvo. Apie tai pareiškėjas buvo informuotas Lukiškių TI-K 2017 m. balandžio 20 d. raštu Nr. 96-1644 „Dėl kalinimo sąlygų“.

Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 29 straipsnį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyko dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1. punktu, Lukiškių TI-K gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami.

Lukiškių TI-K laikomi suimtieji ir nuteistieji turi lygias galimybes dalyvauti užimtumo programose: organizuojami stalo žaidimų (šachmatai, šaškės, stalo tenisas ir kt.) turnyrai, šiltuoju metų laiku rengiamos tinklinio, krepšinio, sunkumų kilnojimo varžybos. Organizuojami profesionalių ir mėgėjiškų kolektyvų koncertai, įstaigoje veikė biblioteka, kurios paslaugomis galėjo naudotis visi norintieji. Taip pat suimtiesiems ir nuteistiesiems buvo sudaryta galimybė naudotis sporto sale, jie buvo vedami į kino salę, galėjo naudotis riboto interneto prieiga, dalyvauja ŽIV/AIDS ir narkomanijos prevencijos programose.

Atsakovas akcentavo, kad norint dalyvauti visuomeninėje arba kitoje naudingoje veikloje, asmuo, laikomas Lukiškių TI-K turėjo parodyti savo iniciatyvą, pareikšti norą žodžiu ar raštu, kreiptis į būrio viršininką. Lukiškių TI-K įrengtoje koplyčioje atliekami religinio pobūdžio renginiai, asmenis lanko dvasininkai, vykdoma dvasinė reabilitacija. Visiems nuteistiesiems (suimtiesiems) buvo sudarytos sąlygos išpažinti bet kurią religiją (tikėjimą), atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą. Lukiškių TI-K administracijos reikalų skyriuje ginčo laikotarpiu nebuvo įregistruota pareiškėjo prašymų dėl sentikių dvasininko iškvietimo.

Suimtiesiems ir nuteistiesiems buvo užtikrinamas maitinimas atitinkantis jų fiziologines normas. Lukiškių TI-K negalėjo įpareigoti VĮ „Mūsų amatai“, t. y. kito juridinio asmens, priimti pareiškėją į darbą. Į Lukiškių TI-K administraciją pareiškėjas su prašymais dėl įdarbinimo nesikreipė. Elektros instaliacija montuojama paslėptu būdu, gyvenamųjų kambarių sienose ir lubose. Kameroje ir koridoriuje prie gyvenamųjų kambarių įmontuojami elektros jungikliai, atliekantys ir saugiklių funkciją, kuriais galima būtų valdyti naktinio, dieninio apšvietimo veikimą ir elektros energijos tiekimą į patalpas.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žala laikomas nepagrįstu ir traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaitą. Atsakovas prašė iš pareiškėjo priteisti patirtas bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, iš viso – 5,16 Eur.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė J. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti; pareiškėjo reikalavimą dėl žalos, patirtos dėl neįtraukimo į anglų kalbos kursus ir kompiuterinio raštingumo programas, bei netinkama naudojimosi sanitariniu mazgu už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2016 m. sausio 25 d. ir prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas paliko nenagrinėtą; kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą; atsakovo atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymą priteisti iš pareiškėjo patirtas išlaidas, susijusias su administracinės bylos nagrinėjimu, atmetė kaip nepagrįstą.

11. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas nuo 2015 m. birželio 6 d. iki 2017 m. gegužės 12 d. ir nuo 2017 m. gegužės 17 d. iki 2017 m. birželio 5 d.

12. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi, 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir teismų praktika ( Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

13. Teismas akcentavo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo” (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

14. Teismas nurodė, kad iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad nuo 2015 m. birželio 6 d. iki 2016 m. lapkričio 8 d. pareiškėjas vienas buvo laikomas kamerose Nr. 95, kurios plotas 7,94 kv. m, nuo 2016 m. lapkričio 9 d. iki 2017 m. gegužės 11 d. vienas buvo laikomas kameroje Nr. 204, kurios plotas 6,90 kv. m, nuo 2017 m. gegužės 17 d. iki 2017 m. gegužės 19 d. vienas buvo laikomas kameroje Nr. 118, kurios plotas 7,38 kv. m, nuo 2017 m. gegužės 20 d. iki 2017 m. birželio 4 d. vienas buvo laikomas kameroje Nr. 223, kurios plotas 6,83 kv. m. Taigi, pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas atitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 1.3.1 punkte nurodytą minimalų gyvenamąjį plotą.

15. Dėl pareiškėjo teiginių, kad iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuojamas ir sanitarinio mazgo bei lovų užimamas plotas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) teisėjų kolegija 2017 m. gegužės 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1021-525/2017 pažymėjo, kad Įsakymo 1.3.1 punkte nenumatyta, kad į turintį tekti minimalų 3,6 kv. m plotą turi būti neįskaičiuojamas ir sanitarinio mazgo bei baldų užimamas plotas. Šis nacionalinėje Lietuvos teisėje nustatytas minimalaus 3,6 kv. m ploto standartas neprieštarauja naujausiai Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), kurioje vertinta, ar asmeniui tekęs per mažas kalinimo plotas prilygo kankinimui Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo nurodyti pažeidimai, susiję su patalpų plotu, teismo atmesti kaip nepagrįsti.

16. Dėl pareiškėjo teiginių, kad kamerose nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas, temperatūra, tinkama drėgmė, ventiliacija, o matuojant kamerose temperatūrą ir drėgmę, pareiškėjui buvo uždrausta dalyvauti, teigia, kad nuo 2017 m. kovo 22 d. Lukiškių TI-K kamerose buvo atjungtas šildymas, dušuose irgi nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra, dušų kabinos buvo apaugusios pelėsiu, naktinis apšvietimas trukdė miegoti, teismas nurodė, jog pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma 134:2015) 17 punktą, kameros vėdinamos per langus iki procentų iki 65 procentų (16 punktas); gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 procentų iki 65 procentų, oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m / s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m / s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 punktas); gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas).

17. Teismas pažymėjo, jog Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas ir nėra finansinių galimybių atlikti kapitalinį remontą, taigi ir įrengti atskirą vėdinimo sistemą, o natūrali kamerų vėdinimo sistema (per langus) atitinka minėtų Higienos normų reikalavimus. Tinkamai kameras vėdinant per langus, išvengiama ir didelio drėgmės susidarymo, pelėsio veisimosi. Higienos normoje 134:2015 nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 procentų.

18. Teismas nustatė, kad 2016 m. gruodžio 16 d. Lukiškių TI-K pateikė atsakymą į pareiškėjo 2016 m. lapkričio 21 d. skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, kuriame nurodė patikrinimo metu išmatuota bendra dirbtinė apšvieta gyvenamojoje patalpoje Nr. 204 buvo 267 lx, tai atitiko HN 134:2015 14 punkto reikalavimą, kuriame nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Patikrinimo metu Lukiškių TI-K kameroje Nr. 204 išmatuota oro temperatūra buvo 20,6 °C, santykinė oro drėgmė buvo 52 procentų, tai atitiko HN 134:2015 16 punkto reikalavimą, kur nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, o santykinė oro drėgmė – nuo 35 procentų iki 65 procentų. Patikrinimo metu nustatyta, kad Lukiškių TI-K gyvenamąsias patalpas numatyta vėdinti per langus.

19. Teismas nurodė, kad patikrinimo metu kameroje Nr. 204 langas buvo užklijuotas lipnia juosta, nedarinėjamas, tai neatitiko HN 134:2015 17 punkto reikalavimo, kur nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemą.

20. Teismas akcentavo, jog 2016 m. gruodžio 28 d. Lukiškių TI-K pateikė atsakymą į pareiškėjo 2016 m. lapkričio 29 d. skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, kuriame nurodė patikrinimo metu išmatuota bendra dirbtinė apšvieta gyvenamojoje patalpoje Nr. 95 buvo 298 lx, tai atitiko HN 134:2015 14 punkto reikalavimą, kur nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė, apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Patikrinimo metu Lukiškių TI-K kameroje Nr. 95 išmatuota oro temperatūra buvo 19,8 °C, santykinė oro drėgmė buvo 37 procentų, I-o korpuso 5-o posto dušinėje išmatuota oro temperatūra buvo 20,8 °C, 12-o posto dušinėje buvo 20,2 °C, tai atitiko HN 134:2015 16 punkto reikalavimą, kur nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, o santykinė oro drėgmė – nuo 35 procentų iki 65 procentų; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose – ne žemesnė kaip 20 °C. Patikrinimo metu nustatyta, kad Lukiškių TI-K sudaryta galimybė vėdinti kamerą Nr. 95 per atidaromą langą, tai atitiko HN 134:2015 17 punkto reikalavimą, kur nurodyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

21. Teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K 2017 m. vasario 24 d. pateikė atsakymą į pareiškėjo 2017 m. sausio 23 d. skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, kuriame nurodė, kad patikrinimo metu Lukiškių TI-K kameroje Nr. 204 pelėsio požymių vizualiai nenustatyta, tai atitiko HN 134:2015 39 punkto reikalavimą, kuriame nurodyta, kad ant gyvenamųjų patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Lukiškių TI-K sudaryta galimybė išvėdinti kamerą Nr. 204 per atidaromą langą, tai atitiko HN 134:2015 17 punkto reikalavimą, kuriame nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Išmatuota oro temperatūra kameroje Nr. 204 buvo 20 °C, santykinė oro drėgmė – 38 procentų, tai atitiko HN 134:2015 16 punkto reikalavimą, kuriame nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo procentų iki 65 procentų.

22. Teismui Lukiškių TI-K 2017 m. balandžio 20 d. pateikė atsakymą į pareiškėjo 2017 m. kovo 24 d. skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, kuriame nurodė, kad Lukiškių TI-K yra įrengta centrinė šildymo sistema. Lukiškių TI-K termofikacinį vandenį gauna iš įmonės „Vilniaus šilumos tinklai“, kuri iš šilumos tiekimo tinklų per šilumos mazgą patenka tiesiogiai į šildymo sistemą, kurioje palaikoma apšildymo temperatūra. 2017 m. šildymo sezono metu, Lukiškių TI-K korpusuose šildymo atjungimas vykdomas nebuvo. Kameroje Nr. 204, kurioje apgyvendintas pareiškėjas, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento specialistas 2017 m. vasario 7 d. atliko operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę, kurios metu išmatuota oro temperatūra gyvenamoje kameroje buvo 20 °C, santykinė oro drėgmė – 38 procentų, tai atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“. Vilniaus visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimus Lukiškių TI-K kamerose ir nustatė, kad Lukiškių TI-K I-ojo ir II-ojo korpuso aštuoniolikto posto dešinėje ant lubų vietomis buvo pilkų dėmių, vizualiai buvo nustatyti pelėsių požymiai, kitų pažeidimų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo metu, nenustatyta.

23. Teismas pažymėjo, kad nors tam tikri pažeidimai Lukiškių TI-K ir buvo nustatyti, bet jie buvo laikini, ir nedelsiant pašalinami, todėl nebuvo pagrindo teigti, kad buvo pažeistos pareiškėjos teisės šiuo aspektu.

24. Pareiškėjas teigė, kad jam buvo nušalę pirštai. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2017 m. kovo 28 d. Lukiškių TI-K pateikė atsakymą į pareiškėjo 2017 m. kovo 20 d. skundą, kuriame informavo, kad 2016 m. lapkričio 24 d. pareiškėjas buvo apžiūrėtas vidaus ligų gydytojo dėl dešinės plaštakos 3-io piršto patinimo ir skausmo. Po apžiūros skirtas ambulatorinis gydymas. Iš Lukiškių TI-K 2017 m. kovo 24 d. pažymos Nr. 56-231 matyti, kad 2017 m. kovo 2 d. pareiškėją konsultavo gydytojas dermatovenerologas: (duomenys neskelbtini) skirtas gydymas. Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo daryti išvados, kad pareiškėjo tam tikri sveikatos sutrikimai yra susiję būtent su Lukiškių TI-K veiksmais, kadangi byloje nėra tokių duomenų, todėl pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu yra nepagrįsti.

25. Dėl pareiškėjo teiginių, kad naktinis apšvietimas jam trukdė miegoti, taip pat kad kamerose Nr. 95, 204, 118 buvo matomi apnuoginti elektros laidai, teismas akcentavo, jog Taisyklių 11.6. punkte nustatyta, kad gyvenamuosiuose kambariuose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), 14.3 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Kamerose gali būti įrengiami elektros instaliacijos kištukiniai lizdai. Elektros laidai montuojami paslėptuoju būdu, įmontuojami kameros sienose ir lubose po tinku. Koridoriuje prie kameros įmontuojami elektros jungikliai. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad naktinis apšvietimas jam trukdė miegoti. Byloje nebuvo įrodymų, patvirtinančių, kad kamerose Nr. 95, 204, 118 buvo matomi apnuoginti elektros laidai, todėl šie pareiškėjo skundo argumentai atmesti kaip nepagrįsti.

26. Dėl pareiškėjo teiginių, kad kamerose būdavo graužikų, dezinfekcijos darbai nebuvo atliekami, taip pat, jog nebuvo dezinfekuojami čiužiniai, pagalvės, teismas nurodė, kad pagal Higienos normos 2015 20 punktą laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Lukiškių TI-K sudaryta paslaugų teikimo sutartis su kenkėjų kontrolės paslaugas teikiančia UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ patvirtina, kad Lukiškių TI-K yra užtikrinamas kenkėjų prevencijos ir naikinimo darbų vykdymas, Lukiškių TI-K rūpinasi graužikų ir buitinių parazitų prevencija. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2016 m. gruodžio 28 d. Lukiškių TI-K pateikė atsakymą į pareiškėjo 2016 m. lapkričio 29 d. skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, kuriame nurodė, jog patikrinimo metu Lukiškių TI-K kameroje Nr. 95, I-o korpuso 5-to ir 12-o posto dušų patalpose nariuotakojų bei kitų kenkėjų buvimo vizualiai nenustatyta. Lukiškių TI-K yra pildomas atliktų profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo darbų žurnalas. Patikrinimo metu peržiūrėjus graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo (dezinsekcijos, deratizacijos) darbų atlikimo (registravimo) žurnale esančius duomenis, buvo matyti, kad Lukiškių TI-K atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, o nustačius jų buvimo pėdsakus, atliekamas jų naikinimas. Ši aplinkybė atitiko HN 134:2015 20 punkto reikalavimą.

27. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K buvo sudariusi paslaugų sutartį su įmone, turinčia licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Ši įmonė organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją) bei teisės aktų nustatyta tvarka atlieka visuomenės sveikatos priežiūros veiklą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamo graužikų naikinimo buvo atmesti kaip neapgrįsti.

28. Dėl pareiškėjo teiginių, kad nebuvo dezinfekuojami čiužiniai ir pagalvės, teismas nurodė, kad Higienos normos 134:2015 41 punkte nustatyta, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir / arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2016 m. liepos 11 d. patikrinimo akte konstatavo, jog minkštasis inventorius buvo dezinfekuojamas dezinfekavimo kamerose, kad jis tvarkingas, nesuplyšęs, todėl pareiškėjo teiginius atmetė kaip nepagrįstus.

29. Dėl pareiškėjo teiginių, kad pasivaikščiojimai trukdavo tik 1 val. 30 min. ir kad tokia pasivaikščiojimo trukmė prieštarauja Europos komiteto prie kankinimą ir nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui, teismas nurodė, jog Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą antrojo bendrojo pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 47 punkte nustatytas 8 valandų terminas yra taikomas ne pasivaikščiojimui gryname ore, o įvairiai veiklai kalinimo metu. 48 punkte nustatyta, kad 1 valandą per dieną pasivaikščiojimas yra pakankamas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistieji šio Kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pagal to paties straipsnio 2 dalį nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio Kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. SVĮ 29 straipsnio 1 dalis, nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Teismas padarė išvadą, kad nuteistiesiems privalo būti suteiktas 1 valandos pasivaikščiojimas gryname ore. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų pažeidęs šią nurodytą pareigą, be to, pats pareiškėjas patvirtina, kad jam buvo suteikiama 1,5 valandos pasivaikščioti kiemelyje.

30. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis nebuvo vedamas į anglų kalbos kursus, į kompiuterinio raštingumo programas, į bendravimo kambarėlius, neturėjo galimybės bendrauti su kitais nuteistaisiais, teismas nurodė, kad visi Lukiškių TI-K laikomi suimtieji ir nuteistieji turi lygias galimybes dalyvauti užimtumo programose: organizuojami stalo žaidimų (šachmatai, šaškės, stalo tenisas ir kt.) turnyrai, šiltuoju metų laiku rengiamos tinklinio, krepšinio, sunkumų kilnojimo varžybos. Organizuojami profesionalių ir mėgėjiškų kolektyvų koncertai. įstaigoje veikia biblioteka, kurios paslaugomis gali naudotis visi norintieji. Taip pat suimtiesiems ir nuteistiesiems yra sudaryta galimybė naudotis sporto sale, jie vedami į kino salę, gali naudotis riboto interneto prieiga, dalyvauja Ž1V/AIDS ir narkomanijos prevencijos programose, vedami pasivaikščioti. Visose gyvenamosiose kamerose įrengta kabelinė televizija, o suimtieji ir nuteistieji turi galimybę dienotvarkėje numatytu laiku žiūrėti televizijos laidas. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo skundas dėl žalos, padarytos jo neįtraukimu į kompiuterinio raštingumo programą ir anglų kalbos kursus, buvo išnagrinėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1761-473/2017. Pareiškėjas dėl 2017 m. vasario 13 d. sprendimo pateikė skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (administracinė byla Nr. A-3531-442/2017). Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 straipsnio 4 punktu ir nurodė, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (toliau – ir LVAT) sprendžiamas klausimas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (administracinė byla Nr. A-3531-442/2017), teismas šioje dalyje paliko pareiškėjo skundą nenagrinėtą (ABTĮ 105 straipsnio 4 punktas).

31. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis yra laikomas vienas ir neturi galimybės bendrauti su kitais nuteistaisiais, teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio dalies 3 punkte nurodyta, kad izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose pataisos įstaigose, jeigu yra tokia galimybė, laikomi: nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą už nesunkius ir apysunkius nusikaltimus; nuteistieji už tyčinius ir neatsargius nusikaltimus; buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai, kuriems pirmą kartą paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė; pavojingi recidyvistai, nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus; nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze; nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Pareiškėjas, kaip jis pats skunde teigė, yra buvęs valstybės tarnautojas. Laikyti izoliuotus buvusius ar esamus valstybės tarnautojus nuo kitų nuteistųjų yra įstaigos teisė, todėl izoliuotas pareiškėjo laikymas jo teisių nepažeidė.

32. Dėl pareiškėjo teiginių, kad buvo varžoma jo teisė išpažinti savo tikėjimą, kadangi jis yra (duomenys neskelbtini), nebuvo sudaroma galimybė lankytis pamaldose ir susitikti su savo dvasininku, teismas nurodė, jog Lukiškių TI-K įrengtoje koplyčioje atliekami religinio pobūdžio renginiai, asmenis lanko dvasininkai, vykdoma dvasinė reabilitacija. Visiems nuteistiesiems (suimtiesiems), vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 straipsniu, yra sudarytos sąlygos išpažinti bet kurią religiją (tikėjimą), atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą. Teismas akcentavo, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K dėl (duomenys neskelbtini) dvasininko iškvietimo ir dalyvavimo pamaldose, todėl pareiškėjo teiginiai, kad buvo varžoma jo tikėjimo laisvė buvo atmesti kaip nepagrįsti.

33. Dėl pareiškėjo teiginių, kad sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas, dėl to buvo žeminamas jo orumas, teismas nurodė, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3746-463/2017, buvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo naudojimosi sanitariniu mazgu už 2015 m. balandžio 16 d. iki 2016 m. sausio 25 d. laikotarpį. Pareiškėjas dėl 2017 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo pateikė skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (administracinė byla Nr. A-5030-556/2017). ABTĮ 105 straipsnio 4 punkte nurodyta, kad teismas skundą palieka nenagrinėtą jeigu teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme sprendžiamas klausimas dėl naudojimosi sanitariniu mazgu už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2016 m. sausio 25 d. (administracinė byla Nr. A-5030-556/2017), teismas šioje dalyje paliko pareiškėjo skundą nenagrinėtą (ABTĮ 105 straipsnio 4 punktas).

34. Teismas vertino tik pareiškėjo naudojimosi sanitariniu mazgu laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 26 d. iki 2017 m. gegužės 12 d. ir nuo 2017 m. gegužės 17 d. iki 2017 m. birželio 5 d. Teismas pažymėjo, kad Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal EŽTT praktiką privatumo, naudojantis sanitariniais įrenginiais, neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, kt. (pareiškimo Nr. 871/02)). Atsakovas atsiliepime į skundą teigė, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos atskirtas 1,5 m aukščio pertvara. LVAT praktikoje (LVAT 2016 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Teismas akcentavo, jog toks sanitarinio mazgo įrengimas laikomas pareiškėjo kalinimo sąlygų bloginimu ir teisių pažeidimu, sukėlusiu neigiamus išgyvenimus, sietinus su atsakovo pareigos užtikrinti teisę į privatumą pažeidimu. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui teisė naudotis tinkamu sanitariniu mazgu nebuvo užtikrinta iš viso 493 paras.

35. Dėl pareiškėjo teiginių, kad dušu buvo galima naudotis tik kartą per savaitę ir tik 15 minučių, nebuvo galimybės naudotis sporto sale, teismas nurodė, jog Higienos normos 134:2015 44 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Byloje nebuvo duomenų, kad dėl pareiškėjui nebuvo suteikiama galimybė nusiprausti duše kartą per savaitę, todėl Lukiškių TI-K pareiškėjo teisių nepažeidė. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjui nebūtų suteikta teisė naudotis sporto sale, todėl teismas pareiškėjo teiginius šiuo aspektu atmetė kaip nepagrįstus.

36. Dėl pareiškėjo teiginių, kad išduodamo tualetinio popieriaus jam neužtekdavo, teismas nurodė, jog iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusio Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių) esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintose normose (toliau – ir Aprūpinimo normos) buvo nustatyta, kad vyrams yra išduodami 1 rulonas tualetinio popieriaus mėnesiui. Teismas nurodė, kad šiuo atveju nebuvo pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareigą išduoti pareiškėjui tinkamą kiekį tualetinio popieriaus. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenumatė reikalavimų tualetinio popieriaus kokybei.

37. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K konstrukcijose buvo asbesto, teismas nurodė, jog pastatai seni, asbesto yra pasivaikščiojimo kiemelių stoguose, sienose. Lukiškių TI-K nurodė, kad Lukiškių TI-K gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami. Teismas neturėjo pagrindo abejoti šiais atsakovės atstovo argumentais.

38. Dėl pareiškėjo teiginių, kad nebuvo tinkamai užtikrinamas maistas, maistas buvo prastos kokybės, teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas (toliau –ir SVĮ) 44 straipsnio 5 dalis nustato, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtiesiems, kuriems dėl medicininių priežasčių paskirtas racionalus maitinimas – racionalaus maitinimo normas. To paties straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad suimtųjų mitybos ir materialinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintos maitinimo normos, kuriose nustatyta, kad nedirbantiems vyrams energetinė maisto vertė sudaro 2298 kcal. Teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtinti skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekiai ir paros maitinimo išlaidų normos. Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos maitinimo organizavimo taisyklės (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės). Atsakovas nurodė, kad suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu buvo maitinami vadovaujantis minėtais teisės aktais. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138, parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras, jie yra subalansuoti ir atitinka patvirtintas fiziologines normas.

39. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K 2017 m. vasario 7 d. atsakydamas į pareiškėjo 2017 m. sausio 20 d. skundą nurodė, kad 2016 m. rugsėjo 19 d. planine tvarka, pagal prašymą Nr.2197, pareiškėjas buvo apžiūrėtas vidaus ligų gydytojo, (duomenys neskelbtini), skirti medikamentai. 2016 m. spalio 31 d. pareiškėjas skundėsi (duomenys neskelbtini), pasireiškiančiu ėjimo metu, pažymėta, kad reikalingas ištyrimas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau– ir LAVL), gydymas neskirtas. 2016 m. gruodžio 6 d. diagnozuotas (duomenys neskelbtini), skirtas gydymas. 2016 m. gruodžio 12 d. buvo informuotas apie dietinio maitinimo skyrimo tvarką. Buvo užsakytos gydytojo (duomenys neskelbtini) konsultacijos per LAVL administraciją. Teismas pažymėjo, kad byloje nebuvo duomenų, kad būtent dėl Lukiškių TI-K esančių lovų pareiškėjui atsirado (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjo teiginius atmetė kaip nepagrįstus.

40. Teismas pažymėjo, kad byloje nebuvo duomenų, kad nuteistiesiems buvo tiekiamas nekokybiškas maistas. Priešingai, atsakovas nurodė, kad maistas tiekiamas atitinkantis teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo teiginiai, kad dėl Lukiškių TI-K esančio maitinimo jam atsirado skrandžio sutrikimai, yra nepagrįsti, kadangi nebuvo duomenų, kad būtent dėl Lukiškių TI-K maitinimo pareiškėjui atsirado sveikatos sutrikimų.

41. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis patyrė turtinę žalą dėl to, kad Lukiškių TI-K jis nebuvo aprūpinamas jokiu darbu, jokia veikla, nepagrįstai nebuvo priimtas į darbą medienos ceche, nors turėjo pirmenybę būti įdarbintas, kadangi turėjo mokėti įmokas vaikų išlaikymui, teismas nurodė, jog bylos duomenimis buvo nustatyta, kad Lukiškių TI-K 2016 m. kovo 10 d., atsakydamas į pareiškėjo 2016 m. vasario 15 d. skundą, nurodė, kad per pastarąjį laikotarpį valstybinės įmonės „Mūsų amatai“ dėl naujų darbuotojų poreikio į laisvas darbo vietas įmonėje į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Atsiradus laisvoms darbo vietoms ir atsižvelgiant į nuteistųjų atrankos dėl priėmimo į darbą kriterijus, pareiškėjas apie tai bus informuotas. Atsakovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija negalėjo įpareigoti kito juridinio asmens (šiuo atveju Valstybės įmonės „Mūsų amatai“) priimti pareiškėją į darbą. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis turi būti aprūpinamas darbu valstybinėje įmonėje „Mūsų amatai“, buvo nepagrįsti, todėl nebuvo pagrindo priteisti pareiškėjui turtinę žalą, nes nenustatyti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai.

42. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo įžeidinėjamas kitų nuteistųjų, teismas nurodė, jog Lukiškių TI-K 2016 m. gruodžio 8 d., atsakydamas į pareiškėjo 2016 m. lapkričio 23 d. skundą, nurodė jog Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai neturi duomenų, kad pareiškėjo atžvilgiu būtų naudojamas psichologinis poveikis. Byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas buvo įžeidinėjamas kitų nuteistųjų, todėl jo teiginius atmetė kaip nepagrįstus.

43. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jam nė karto nebuvo leista išvykti į namus, teismas nurodė, jog BVK 154 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistiesiems, laikomiems pataisos namuose lengvosios grupės sąlygomis, bei nuteistiesiems, laikomiems pataisos namuose paprastosios grupės sąlygomis ir atbuvusiems ne mažiau kaip vieną trečdalį bausmės laiko, taip pat nuteistiesiems, paliktiems kardomojo kalinimo vietose, laisvės atėmimo vietų ligoninėje ar kalėjime atlikti ūkio darbus, gali būti leidžiama išvykti be sargybos už pataisos įstaigos ar kardomojo kalinimo vietos teritorijos ribų, jeigu to reikia dėl bendrojo ugdymo, profesinio mokymo, dirbamo darbo pobūdžio arba dalyvavimo įgyvendinant socialinės reabilitacijos priemones. To paties straipsnio 4 dalies 2 punktas nustato, kad neleidžiama išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos ar kardomojo kalinimo vietos teritorijos ribų asmenims, kurie nuteisti už labai sunkius nusikaltimus ir kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė viršija 10 metu. Teismas pažymėjo kad Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 30 d. nuosprendžiu pareiškėjui buvo paskirta 15 metų laisvės atėmimo bausmė, iš jų pirmus 5 bausmės metus atliekant kalėjime. Bausmės pradžia teismo nuosprendžiu nustatyta 2012 m. birželio 5 d., o bausmės pabaiga – 2027 m. birželio 5 d. Teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K pareiškėjo teisių šiuo aspektu nepažeidė.

44. Teismas pagrįstais pripažino pareiškėjo teiginius dėl sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimų pažeidimų, o kitus pareiškėjo skundo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

45. Teismas akcentavo, jog nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, kurie numatyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje, iš jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009).

46. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas 493 paras, t. y. teismo vertinimu, pakankamai ilgą laiką, buvo kalinamas pažeidžiant sanitarinio mazgo įrengimo kameroje reikalavimą, teismas padarė išvadą, jog tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

47. Teismas akcentavo, kad byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Lukiškių TI-K siekė, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, siekė kalinamiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Taip pat atsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėjas kamerose visą ginčo laikotarpį buvo laikomas vienas.

48. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016), valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 100 000 Eur neturtinės žalos suma yra aiškiai per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Dėl nustatyto pažeidimo, atsižvelgdamas į pareiškėjo buvimo įkalinimo įstaigoje laiką (493 paras), patirtus nepatogumus bei dvasinius išgyvenimus, įvertinęs, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog tai neigiamai įtakojo jo sveikatą, taip pat aplinkybę, kad pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, teismas padarė išvadą, kad protinga ir adekvati pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti suma būtų 200 Eur.

49. Dėl bylinėjimo išlaidų priteisimo, teismas pažymėjo, jog atsiliepime į pareiškėjo skundą, atsakovas prašė teismo priteisti jo patirtas išlaidas, susijusias su dokumentinės medžiagos rengimu administracinėje byloje. Iš Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio nuostatų matyti, kad išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, sąrašas nebuvo baigtinis, tačiau ABTĮ 39–41 straipsnių nuostatos bei jų prasmė patvirtino, jog priteistinos tik: su bylos nagrinėjimu teisme ir jos paruošimu teismui susijusios išlaidos, t. y. tiesiogiai su teismo procesu susijusios išlaidos; priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr. pvz. LVAT 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012). LVAT pažymėjo, kad proceso šalies teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies su procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, atitinkančius ABTĮ 56 straipsnio nustatytus reikalavimus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas dėl konkrečių procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje (žr. LVAT 2012 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-135/2012, LVAT 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-153/2013).

50. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos (toliau – ir Atlyginimo tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 punktais, bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 5,16 Eur sumą.

51. Teismas pažymėjo, kad Atlyginimo tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (Nutarimo 3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Atlyginimo tvarka, kuria rėmėsi atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju negali būti taikoma (LVAT 2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-945/2014, LVAT 2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Teismas padarė išvadą, jog atstovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, todėl jo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 52. Pareiškėjas J. S. apeliaciniame skunde (I t. b. l. 179-182) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti pilnai, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

53. Pareiškėjas nurodo, kad kameros plotas turėtų būti skaičiuojamas po 4.6 kv. m vienam asmeniui be baldų, nes taip numato europietiškas standartas, o pirmosios instancijos teismas taikė 3.6 kv. m ploto skaičiavimą vienam asmeniui su baldais. Kameroje Nr. 95 laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. liepos 16 buvo laikomi dviese, ką galima nustatyti iš Lukiškių TI-K vaizdo kamerų medžiagos.

54. Kadangi jo įrodinėjimo galimybės yra ribotos, pirmosios instancijos teismo prašė išreikalauti iš atsakovo vaizdo medžiagą ir pareiškėjo medicininę pažymą, tačiau tai nebuvo padaryta.

55. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuota praktika, kuria vadovaujantis paskaičiuojamas neturtinės žalos atlyginimas. Lietuvos valstybė nuolatos pažeidinėja Konvenciją, nes asmenims netinkamai paskaičiuoja neturtinės žalos dydį. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3746-463/2017 žalai, patirtai laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2016 m. sausio 25 d. laikotarpį, priteisė 900 Eur, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje žalai, patirtai net ilgesniu laikotarpiu, priteisė tik 200 Eur.

56. Atsakovas apeliaciniame skunde (I t. b. l. 188-192) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

57. Atsakovas nurodė, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99). Byloje nėra duomenų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patirtų neigiamą poveikį sveikatai. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų, dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta piniginė suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo.

58. Atsakovas akcentavo, jog pareiškėjo privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovas prašo priteisti turėtas teismo išlaidas.

59. Atsakovas atsiliepimu (II t. b. l. 4-7) į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

60. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos pareiškėjo nurodytas dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusia neturtine žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

61. Atsakovas akcentavo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dalyje, kurioje skundas buvo atmestas, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Teikdamas apeliacinį skundą pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Manytina, kad pirmos instancijos teismo sprendimas dalyje, kurioje pareiškėjo skundas buvo atmestas, yra pagrįstas ir teisėtas. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu bei traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita.

62. Pareiškėjas atsiliepimu (II t. b. l. 9-10) į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

63. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo skundas nepagrįstas ir neaiškus, nes negalima suprasti atsakovo keliamų reikalavimų. Atsakovas reikalauja priteisti turėtas teismo išlaidas, tačiau nedetalizuoja iš ko jos susideda.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 64. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl turtinės žalos ir neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 6 d. iki 2017 m. gegužės 12 d. ir nuo 2017 m. gegužės 17 d. iki 2017 m. birželio 5 d, atlyginimo.

65. Šalys pateiktais apeliaciniais skundais skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo dalis bylos nutraukta, o kita pareiškėjo skundo dalis tenkinta iš dalies: pareiškėjas prašo pakeisti sprendimą, ir jo skundą tenkinti pilnai, atsakovas – skundą atmesti.

66. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos šalių apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas šalių apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

67. Taip pat pabrėžtina, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi, pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

68. Be to, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

69. Pirmosios instancijos teismas, tikrai detaliai išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytus nusiskundimus (per mažas kamerų, kurios buvo šaltos, drėgnos, purvinos, užkrėstos kenkėjais, blogai apšviestos ir vėdinamos, neaprūpintos reikalingu inventoriumi bei atskirtu sanitariniu mazgu, plotas; suvaržyta pareiškėjo teisė išpažinti religiją, pasivaikščioti gryname ore, gauti ilgalaikius pasimatytus, lankyti užsiėmimus, dirbti, dėl ko jis patyrė ir turtinę žalą; trūko būtinos asmens higienos priemonių ir t. t.) ir pripažinęs, kad 493 paras pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, skundžiamu sprendimu priteisė pareiškėjui 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apeliaciniame skunde savo nesutikimą su skundžiamu sprendimu pareiškėjas grindžia iš esmės grindžia šiais argumentais: teismas, neišreikalavęs iš Lukiškių TI-K įrodymų, skaičiuodamas vienam asmeniui kameroje tenkantį plotą, neįvertino, kad kameroje Nr. 95 laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. liepos 16 buvo laikas su kitu asmeniu, ir nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos teise, atsisakydamas taikyti „europietišką standartą“, pagal kurį vienam asmeniui kameroje tenkantis plotas sudaro 4,6 kv. m, atskaičiavus baldais užstatytą; nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas nepagrįstai nesivadovavo EŽTT praktika.

70. Dėl šių pareiškėjo argumentų, visų pirma pažymėtina, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1968 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Belgian Linguistic prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 1474/62 ir kt.). Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bei kitų su tuo susijusių klausimų (pvz., ieškinio senaties, konkrečių ploto normų kamerų tipo (ar palatos) patalpoms ar kitų konkrečių reikalavimų kamerų įrengimui, ginčų dėl žalos atlyginimo nacionaliniuose teismuose nagrinėjimo tvarkos ir pan.), o pats Europos Žmogaus Teisių Teismas suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1899-575/2017, 2017 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1435-858/2017, 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-261/2017, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3627-502/2017, 2018 m. sausio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3312-438/2017, 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-985-556/2018 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, kad nagrinėjant jo skundą būtina vadovautis ne Lietuvos Respublikos teisės aktais, kurie, o Konvencija ir EŽTT praktika, yra nepagrįsti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1888-520/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1235-858/2017 ir kt.).

71. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal nuo 2010 m. gegužės 14 d. galiojantį teisinį reguliavimą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Kadangi bylos duomenimis visu nagrinėjamam ginčui reikšmingu laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jam tenkantis plotas nebuvo mažesnis nei 3,6 kv. m, teismas pagrįstai nekonstatavo tokio pobūdžio pareiškėjo teisių pažeidimo. Pažymėtina ir tai, kad kameros Nr. 95 plotas yra 7,94 kv. m, todėl 2016 m. balandžio 15 d., kada pareiškėjas bylos duomenimis čia buvo laikomas su kitu asmeniu, jam tekęs plotas nebuvo mažesnis nei 3,6 kv. m.

72. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad teismas, pripažinęs, kad 493 paras jam nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, skundžiamu sprendimu priteisė nepagrįstai mažą sumą – 200 Eur – neturtinei žalai atlyginti, o taip pat atsakovo argumentų dėl netinkamai parinkto pažeistų teisių gynimo būdo, pažymėtina, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1133-438/2018).

73. Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir 2 Bendrasis pranešimas [CPT/Inf (92) 3], 49 p.). Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (CPT/Inf (2015) 12, 74 p.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotovprieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

74. Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).

75. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į nustatytą pažeidimą (privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimas), jo pobūdį, mastą ir trukmę, į kitas reikšmingas žalos atlyginimo būdo ir dydžio nustatymo aplinkybes, vertintina, jog tik teisės pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

76. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; 2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2274-552/2018).

77. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju 750 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra tinkamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams atlyginti.

78. Nustatydama atlygintinos žalos, padarytos netinkamu sanitarinės patalpos izoliavimu, dydį, teisėjų kolegija atsižvelgia į aplinkybę, kad bylos duomenimis, išskyrus 2016 m. balandžio 15 d., kada kameroje Nr. 95 čia buvo laikomas su kitu asmeniu, pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, kas savaime mažino galimybę patirti nepatogumus naudojantis netinkami izoliuotu sanitariniu mazgu. Pažymėtina, kad priešingai nei teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo reikalauti įrodymų dėl kameroje Nr. 95 laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. liepos 16 d. laikytų asmenų skaičiaus: teikdamas atsiliepimą į pareiškėjo skundą, atsakovas pateikė duomenis, kad laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 6 d. iki 2017 m. gegužės 12 d. ir nuo 2017 m. gegužės 17 d. iki 2017 m. birželio 5 d. pareiškėjas tik 2016 m. balandžio 15 d. kameroje Nr. 95 buvo laikomas su kitu asmeniu. Pareiškėjas, kuriam buvo pateiktas atsiliepimas į skundą, kuriame nurodyti šie duomenys, nei pagrįstų prieštaravimų dėl atsakovo pateiktų duomenų teisingumo, nei įrodymų, patvirtinančių jo apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę, nepateikė, todėl teismas pagrįstai vadovavosi byloje pateiktais duomenimis, kuriais abejoti ir šiuo metu nėra pagrindo.

79. Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė jokių argumentų dėl kitos skundžiamo teismo sprendimo dalies, o taip pat – kuria atmestas jo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo bei dalis skundo palikta nenagrinėta, neteisėtumo, todėl teisėjų kolegija dėl jos išsamiau nepasisako: kaip jau minėta, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas apeliacinio skundo ribose, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Šiame kontekste kartu akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija iš esmės neturi pagrindo nesutikti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kuriais atmestas atsakovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

80. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjo apeliacinis skundas yra tenkintinas dalyje, susijusioje su atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymu, atsakovo apeliacinis skundas – atmestinas, dėl ko skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra keistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui J. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 750 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė

Rytis Krasauskas