A-520-2412-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A520-2412/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00353-2011-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 16.4; 16.6; 79.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Violetai Rodzienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui K. J.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. D. prašymą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į vidaus tarnybą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti nepagrįsta ir neteisėta jam skirtą tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos; 2) panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. balandžio 11 d. įsakymą Nr. 20-TE-241, kuriuo jam paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos; 3) grąžinti pareiškėją į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Dainavos policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio postinio pareigas; 4) priteisti pareiškėjui iš atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką – nuo 2011 m. balandžio 11 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 5) priteisti pareiškėjui iš atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos iki visiško atsiskaitymo dienos.

Pareiškėjas prašyme nurodė, kad nuo 1991 m. gruodžio 30 d. ėjo Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate (toliau – ir atsakovas, Kauno apskrities VPK) vidaus tarnybos pareigūno pareigas. Pažymėjo, jog per visą tarnybos laiką 12 kartų buvo skatintas, galiojančių tarnybinių nuobaudų neturi, taip pat yra Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ narys. Nurodė, jog 2011 m. balandžio 11 d. Kauno apskrities VPK viršininko įsakymu Nr. 20-TE-241 (toliau – ir Įsakymas) buvo atleistas iš vidaus tarnybos, remiantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu, už tai, kad 2011 m. kovo 21 d. apie 17-18 val. Kauno mieste, Prancūzų gatvėje, remontuodamas savo automobilį, sukėlė eismo įvykį (jo automobilis staiga ėmė riedėti atbuline eiga, atsitrenkė į nukentėjusiosios automobilį) ir dėl to buvo apgadintas nukentėjusiajai priklausantis automobilis. Iš karto po eismo įvykio pareiškėjas išskubėjo ieškoti 1000 Lt, kad atlygintų padarytą žalą, tačiau atsakovas jo veiksmus kvalifikavo kaip pasitraukimą iš eismo įvykio vietos ir ginčijamu Įsakymu pareiškėjui pritaikė griežčiausią tarnybinę nuobaudą – jis buvo atleistas iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą. Pareiškėjas nurodė, kad su tokia veiksmų kvalifikacija nesutinka, kadangi šie veiksmai buvo atlikti ne tarnybos vietoje ir ne tarnybos, o atostogų, metu, be to, šie jo veiksmai akivaizdžiai nepažemino institucijos autoriteto. Pareiškėjas teigė, jog eismo įvykio metu buvo blaivus, pareigūno vardo niekur nenaudojo ir nukentėjusiajai neprisistatė kaip policijos pareigūnas. Pažymėjo, jog tarnybinio patikrinimo išvadoje atsakovas teigė, kad eismo įvykio metu pareiškėjas buvo neblaivus, tačiau jokių įrodymų šiam teiginiui pagrįsti nepateikė, informacija apie eismo įvykį laikraštyje „Kauno diena“ taip pat negali būti pakankamas pagrindas pareiškėjo veiksmus vertinti kaip pareigūno vardo diskreditavimą arba pareigūno priesaikos sulaužymą.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nuo 2010 m. lapkričio 26 d. jis yra Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ narys. Atsakovui ši aplinkybė turėjo būti žinoma, nes iš pareiškėjo darbo užmokesčio buvo išskaičiuojamas profesinės sąjungos nario mokestis. Teigė, jog atlikdamas tarnybinį patikrinimą ir prieš priimdamas ginčijamą Įsakymą atsakovas nesikreipė į profesinės sąjungos renkamą organą dėl sutikimo skirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą ir tuo atsakovas pažeidė Statuto 43 straipsnio, Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo (toliau – ir Profesinių sąjungų įstatymas) 21 straipsnio, vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. IV-308 patvirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 26 punkto reikalavimus. Manė, jog tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra buvo grubiai pažeista ir ginčijamas Įsakymas turi būti panaikintas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su pareiškėjo prašymu nesutiko ir atsiliepimu prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad 2011 m. kovo 21 d. Kauno apskrities VPK buvo gautas pranešimas, jog pareiškėjo vairuojamas automobilis pajudėjo atbuline eiga ir atsitrenkė į nukentėjusiosios vairuojamą automobilį. Iš pirminės informacijos buvo nustatyta, kad pareiškėjas, palikęs automobilį, iš eismo įvykio vietos pasišalino, nesulaukęs policijos pareigūnų. Pažymėjo, jog, atlikus eismo įvykio aplinkybių tyrimą, buvo nustatyta, kad pareiškėjas vairavo automobilį, kuriam nebuvo atlikta privalomoji techninė apžiūra, transporto priemonė nebuvo apdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, o pareiškėjas, prieš pradėdamas važiuoti atbulas, neįsitikino, jog tai saugu, ir nepraleido nukentėjusiosios vairuojamos transporto priemonės bei su ja susidūrė.

Nurodė, jog po eismo įvykio pareiškėjas nepažymėjo eismo įvykio vietos, nepranešė policijai ir savo tiesioginiam viršininkui, tačiau savavališkai pasišalino iš eismo įvykio vietos, kitą dieną, atvykęs į policijos įstaigą, jis nepateikė vairuotojo pažymėjo bei transporto priemonės registracijos dokumentų, vengė pasitikrinti girtumą pagal policijos pareigūno reikalavimą. Teigė, jog dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimų pareiškėjui buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir byla administracinei nuobaudai skirti buvo perduota Kauno miesto apylinkės teismui.

Nurodė, jog buvo pagrindas kilti įtarimui, jog šiuos veiksmus pareiškėjas padarė būdamas galimai neblaivus, todėl 2011 m. kovo 29 d. pareiškėjui susipažinti buvo pateiktas pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo. Atlikus tarnybinį patikrinimą buvo surašyta ir Kauno apskrities VPK viršininko patvirtinta tarnybinio patikrinimo išvadą, kurioje buvo konstatuota, jog pareiškėjas, būdamas policijos pareigūnas, pažemino policijos pareigūno vardą. Nurodė, jog tarnybinio patikrinimo išvadoje buvo konstatuota, jog pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (toliau – ir Policijos veiklos įstatymas) (iki 2003 m. vasario 1 d. galiojusi redakcija) 26 straipsnyje bei Statuto 12 straipsnyje numatytą priesaiką, be to, jo veiksmai prieštaravo Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnyje numatytoms profesinėms pareigoms, Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) 14.1, 14.5 punktų reikalavimams.

Teigė, jog dėl to atsirado pakankamas pagrindas atleisti pareiškėją iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Paaiškino, kad pažeminus pareigūno vardą, policijos įstaigos vadovui atsiranda prievolė šį pareigūną atleisti iš vidaus tarnybos.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 27 d. sprendimu pareiškėjo T. D. prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad ginčijamu Įsakymu pareiškėjas atleistas iš tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu pagrindu, t. y. dėl pareigūno vardo pažeminimo, o šis atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas yra numatytas kaip savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas bei nėra laikomas tarnybine nuobauda. Tokio pobūdžio priemonės taikymas inter alia yra skirtas tam, kad būtų saugojamas vidaus reikalų sistemos autoritetas visuomenėje, būtų formuojamas visuomenės teigiamas požiūris į šios sistemos veiklos principingumą ir efektyvumą (ABTĮ 13, 20 straipsniai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2008 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-231/2008, 2011m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3536/2011 ir kt.). Teismas pabrėžė, jog Statuto 43-45 straipsniai, o ne 53 straipsnis reguliuoja tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarką. Nurodė, jog LVAT yra išaiškinęs, kad taikant atleidimo iš tarnybos pagrindą – pareigūno vardo pažeminimą – tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklės taikytinos tik tiek, kiek to tiesiogiai nereglamentuoja Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktas (LVAT 2010 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-272/2010). Nustatė, jog ginčo situacijoje pareiškėjui nebuvo skiriama tarnybinė nuobauda, o iš karto konstatuota aplinkybė apie pareigūno elgesį žeminantį poelgį ir todėl pagrįstai atleidimo pagrindu nurodytas Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktas, todėl profesinės sąjungos renkamo organo sutikimas nebuvo reikalingas. Nurodė, jog toks sutikimas nereikalingas ir skiriant tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos (Statuto 43 straipsnio 4 dalis).

Teismas rėmėsi Policijos veiklos įstatymo 5, 21, 22 bei 26 (galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d.) straipsnių, Statuto 12 straipsnio, Etikos kodekso 14.1, 14.5 punktų nuostatomis ir darė išvadą, kad policijos pareigūnas turi taip atlikti savo tarnybą, kad tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu būtų užtikrinti Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnyje keliami uždaviniai. Nustatė, jog bylos įrodymų visetas patvirtina, kad pareiškėjas nesilaikė nurodyto teisinio reguliavimo, kadangi iš karto po eismo įvykio, kurio metu vairavo transporto priemonę, žinodamas, jog neturi draudimo poliso, transporto priemonei neatlikta privalomoji techninė apžiūra, nesiėmė jokių priemonių apsaugoti eismo įvykio vietą, privalėdamas žinoti Kelių eismo taisyklių reikalavimus, nenubraižė eismo įvykio schemos arba neiškvietė į įvykio vietą policijos pareigūnų, apie įvykį per protingą terminą neinformavo savo tiesioginio vadovo, iš įvykio pasišalino, palikęs nukentėjusiąją ir nesulaukęs jos iškviestų policijos pareigūnų. Be to, nustatė, jog įvykio vietoje pareiškėjas elgėsi taip, jog nukentėjusiajai sudarė pakankamą pagrindą manyti, kad yra neblaivus, o kitos dienos vakare, atvykęs į policijos įstaigą pasiimti automobilio, nepateikė išsamaus paaiškinimo dėl eismo įvykio aplinkybių, nepateikė transporto priemonės dokumentų, taip pat elgėsi taip, jog policijos pareigūnui kilo pagrįstas įtarimas, kad pareiškėjas yra neblaivus, ir dėl neaiškių priežasčių atsisakė alkotesteriu pasitikrinti girtumą. Teismas konstatavo, kad šie pareiškėjo (policijos pareigūno) veiksmai akivaizdžiai nesuderinami su jo statuso teisiniu reglamentavimu, taip pat ir su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš policijos pareigūnų. Nurodė, jog pareiškėjas dėl užimamų pareigų privalėjo šias nuostatas žinoti, tačiau neverčiamas jokių aplinkybių atliko paminėtus veiksmus, todėl yra pagrindas daryti išvadą, jog veikė tyčia ir sąmoningai (ABTĮ 57 straipsnis), o šiuo atveju nėra teisiškai reikšminga, ar pareiškėjas veiksmus (neveikimą) atliko matant visuomenės atstovams bei ar tai turėjo pakankamą atgarsį visuomenėje (ABTĮ 13, 20 straipsniai, LVAT 2008 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-231/2008).

Teismas rėmėsi LVAT nutartimis administracinėse bylose Nr. A11-129/2004, Nr. A11-803/2005, Nr. A7-247/2004, Nr. A8-489/2007, Nr. A556-1662/2008, Nr. A438-423/2009 ir kt. Teismas, įvertinęs pareiškėjo tiek viešoje vietoje matant pašaliniams asmenims, tiek policijos įstaigoje atliktus teisės aktams prieštaraujančius veiksmus, darė išvadą, jog vidaus tarnybos autoritetas, kompromitavimas buvo akivaizdūs ir realūs, dėl to atsakovas turėjo pakankamą pagrindą pareiškėjo veiksmus kvalifikuoti kaip pareigūno vardo pažeminimą ir atleisti jį iš vidaus tarnybos. Statutas nenumato vidaus reikalų sistemos vadovui alternatyvių sprendimo būdų tais atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Atleidimas iš vidaus tarnybos, nustačius, jog pareigūnas savo elgesiu pažemino pareigūno vardą, yra imperatyvi teisinė priemonė, kuri negali būti keičiama kitomis priemonėmis (ABTĮ 13 straipsnis, 20 straipsnio 3 dalis, LVAT 2008 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143–231/2008, 2011 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-193/2011).

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo veiksmų įvertinimas, kaip pareigūno vardo pažeminimas, nepriklauso nuo to, ar jis buvo patrauktas administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn. Tai, kad pareiškėjui nepaskirta administracinė nuobauda ar prieš jį nenutraukta administracinio teisės pažeidimo byla, nereiškia, jog pareiškėjo veiksmai negali sudaryti pagrindo konstatuoti pareigūno vardo pažeminimą, kaip vieną iš Statuto 53 straipsnio 1 dalyje numatytų atleidimo pagrindų, kadangi administracinio teisės pažeidimo byloje pareiškėjo veiksmai vertinami tik administracinės atsakomybės kontekste (ABTĮ 13, 20 straipsniai, LVAT 2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3536/2011).

III. Pareiškėjas T. D. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo prašymą. Apeliaciniame skunde išdėstyti tokie argumentai:

1) Pareiškėjas nesutinka su teiginiu, kad dėl eismo įvykio 2011 m. kovo 21 d. jis pažemino pareigūno vardą. Teigia, jog tarnybinis patikrinimas dėl galimo tarnybinio nusižengimo atliktas skubotai, neobjektyviai, menamus faktus traktuojant kaip pagrindą, todėl atleidimo pagrindas dėl pareigūno vardo pažeminimo yra neteisingas, o atliekant tarnybinį patikrinimą duomenys, jog techninis netyčinis eismo įvykis įvyko ne tarnybos metu, kad įvykio metu pareiškėjas buvo blaivus, yra neginčytini. Mano, jog visi surinkti įrodymai patvirtina faktą, kad po įvykio pareiškėjas nepasišalino, bet kalbėjo su kitos transporto priemonės vairuotoja, savo kaltės dėl eismo įvykio neneigė.

Teigia, jog jo sąžiningumą ir geranoriškumą rodo ir tas faktas, kad norėjo žalą atlyginti anksčiau nei tai padarytų draudimo bendrovė, be to, iš karto moterį informavo, kad remonto metu automobilis nedraustas civiliniu draudimu. Nurodo, jog automobilio vairuotoja patvirtino, kad jis nepateikė jokių duomenų, jog yra policijos pareigūnas, ir tai ji sužinojo tik iš žiniasklaidos. Teigia, jog po eismo įvykio abiems vairuotojams iškyla prievolė nubraižyti eismo įvykio schemą, kuri negali būti taikoma kuriam nors vienam vairuotojui.

Atkreipia dėmesį, jog, tapęs Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ nariu, sulaukė persekiojimo darbe, dėl neteisingai jam skirtų tarnybinių nuobaudų vyksta teisminiai ginčai, o susiklosčiusia netyčine situacija buvo kryptingai pasinaudota. Pareiškėjas teigia, jog po eismo įvykio niekur pareigūno vardu nesinaudojo, akivaizdaus pareigūno vardo pažeminimo fakto nebuvo, o šią aplinkybę patvirtina ir policijos patrulis R. K. 2011 m. kovo 23 d. tarnybiniame pranešime dėl eismo įvykio Nr.07-11-5977420, kuriame rašo „kad jis yra policijos pareigūnas – jis nepasisakė“.

Teigia, jog atsakovas nepagrindė savo numanomų teiginių ir neįrodė pareiškėjo neblaivumo fakto, stengėsi sumenkinti jį kaip asmenį, be to, nepateikė įrodymų, kokiu būdu, esant nedideliam neatsargumui, jis sulaužė pareigūno priesaiką ir pasitikėjimą atsakovu. Remiasi LVAT praktika (pvz., administracinės bylos Nr. A11-129/2004, Nr. A8-489/2007, Nr. A438-1561/2008, Nr. A662-252/2011) ir nurodo, jog Statuto 2 straipsnio 7 dalies ir 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymo aspektu pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos (veikimo ar neveikimo), priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo, ir, antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti.

Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Mano, jog ta aplinkybė, kad apie eismo įvykį rašė laikraštis „Kauno diena“, remdamasis pareiškėjo tiesioginio vadovo teiginiais, neva pareiškėjas turi dvi drausmines nuobaudas ir nėra uolus policininkas, negali būti traktuojama, kaip pareigūno vardo diskreditavimas arba pareigūno priesaikos sulaužymas. Teigia, jog Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktas – pareigūno vardo pažeminimas – yra vertinamojo pobūdžio ir turi būti taikomas tik ypatingai šiurkščiai pažeidus Statutą, drausmę.

Mano, jog sprendimas pareiškėjui yra per griežtas, neadekvatus, teismas nepagrįstai sulygino techninį eismo įvykį su lojalumu vidaus tarnybai, Lietuvos valstybei bei priesaikai, teismas nesilaikė proporcingumo principo, todėl prašymas buvo išspręstas neteisingai. Teigia, jog teismas ėmėsi įstatymo kūrimo funkcijų, neteisingai praplėtė Statuto normas.

2) Teismas neteisingai nustatė, kad esant savarankiškam atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindui, numatytam Statuto 53 straipsnyje, atleidžiant iš darbo statutinį valstybės tarnautoją išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas nereikalingas. Mano, jog tokia teismo pozicija iš esmės prieštarauja jau suformuotai LVAT praktikai. Nurodo, jog LVAT 2005 m. kovo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A5-381/2005 konstatavo, kad „Valstybės tarnybos įstatyme nenumatyta išimčių, kad atleidžiant valstybės tarnautojus, kurie yra profesinės sąjungos renkamojo organo nariai, netaikytinos Profesinių sąjungų įstatymo nuostatos“. Pažymi, kad ir Statutas tokių išimčių, kad Profesinių sąjungų įstatymo nuostatos netaikytinos, kai darbuotojas atleidžiamas pagal Statuto 53 straipsnį, nenumato. Mano, jog, jei Statuto 53 straipsnis ir būtų traktuojamas kaip atleidimas iš darbo darbdavio valia, profsąjungos renkamojo organo sutikimas vis tiek būtinas, remiantis Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjas taip pat remiasi Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 87 „Dėl asociacijų laisvės ir teisės jungtis į organizacijas gynimo“ 2 straipsniu, 3 straipsnio 2 dalimi, 8 straipsniu. Nurodo, jog Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ centralizuotų įstatų 48.4 punktas aiškiai nustato draudimą be išankstinio profesinės sąjungos sutikimo atleisti darbuotoją – profesinės sąjungos renkamojo organo narį, negavus išankstinio sutikimo.

Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyti iš esmės tokie patys argumentai, kaip ir atsiliepime į prašymą. Papildomai atsakovas, remdamasis Statuto 43 straipsnio 4 dalimi, teigia, jog pareiškėjui buvo pritaikytas savarankiškas atleidimo pagrindas, kuriam netaikomos tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros taisyklės ir atleidžiant pareigūną iš tarnybos nereikalingas profesinės sąjungos sutikimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas – atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. balandžio 11 d. įsakymo Nr. 20-TE-241, kuriuo pareiškėjas T. D. atleistas iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas T. D. buvo statutinis valstybės tarnautojas – vidaus tarnybos pareigūnas (Kauno apskrities VPK Kauno miesto Dainavos policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio postinis). Pagal bylos duomenis nuo 2010 metų pabaigos pareiškėjas yra Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ narys. 2011 m. balandžio 11 d. buvo surašyta ir patvirtinta tarnybinio patikrinimo išvada, kuria siūloma pareiškėją atleisti iš užimamų pareigų remiantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatyta, kad 2011 m. kovo 21 d.

Kauno apskrities VPK buvo gautas pranešimas (nukentėjusiosios J. S.) apie techninį eismo įvykį, kuriame dalyvavo jos automobilis ir automobilis Ford valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vairuotojas pabėgo. Patikslinus įvykio aplinkybes buvo nustatyta, kad 2011 m. kovo 21 d. 17.40 val. Kaune, Prancūzų gatvėje, ties namu Nr. 77 esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje atbuline eiga važiavo automobilis Ford Mondeo valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantis ir vairuojamas pareiškėjo ir kuris atsitrenkė į minėtą automobilį, kurį vairavo J.

S.. Registre nurodyta, kad po eismo įvykio, pareiškėjas pasišalino, palikęs automobilį eismo įvykio vietoje. Pareiškėjo automobilis priverstinai buvo nuvežtas į saugojimo aikštelę, o pareiškėjas buvo surastas 2011 m. kovo 22 d. 21 val. Tarnybinio patikrinimo išvadoje taip pat nurodyta, kad pareiškėjas nuo 2011 m. kovo 10 d. atostogavo. Tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo automobiliui nebuvo atlikta privalomoji techninė apžiūra, transporto priemonė nebuvo apdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, pareiškėjas prieš pradėdamas važiuoti neįsitikino, kad tai daryti saugu, nedavė kelio ir susidūrė su važiuojančiu automobiliu ir dėl to buvo sugadinti abu automobiliai.

Pareiškėjas, palikęs automobilį, iš eismo įvykio vietos pasišalino nesulaukęs policijos pareigūnų, taip pat nebraižė eismo įvykio schemos, pats nepranešė apie eismo įvykį nei policijos pareigūnams, nei savo tiesioginiam viršininkui ar kitam policijos įstaigos vadovui. Pareiškėjas, 2011 m. kovo 22 d. atvykęs į policijos įstaigą, nepateikė vairuotojo pažymėjimo bei transporto priemonės registracijos dokumentų, vengė pasitikrinti girtumą, nors policijos pareigūnui kilo akivaizdus įtarimas dėl pareiškėjo neadekvačios būsenos.

Nukentėjusioji J. S. teigė, kad pareiškėjas akivaizdžiai buvo neblaivus, svyravo, jai pasakius, kad ji kvies policiją, pareiškėjas nuėjo prie automobilio, užrakino dureles ir nuėjo link namo, kurį buvo nurodęs kaip savo gyvenamąjį namą, atvažiavę pareigūnai įformino eismo įvykio dokumentus, o pareiškėjo ji daugiau nematė.

Tarnybinio patikrinimo išvadoje buvo konstatuota, jog pareiškėjas pažeidė Policijos įstatymo (iki 2003-02-01 galiojusi redakcija) 26 straipsnyje numatytą priesaiką, kurios turinys iš esmės atitinka šiuo metu galiojančio Statuto 12 straipsnyje numatytą priesaiką, Policijos veiklos įstatymo 21, 22 straipsniuose numatytas imperatyvias pareigas, Etikos kodekso 14.1,14.5 punktų reikalavimus, ir yra pagrindas atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Atsakovas, remdamasis šioje išvadoje nustatytomis aplinkybėmis, priėmė pareiškėjo ginčijamą Įsakymą ir atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, t. y. už tai, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje dalyvaujančių asmenų nurodytus argumentus dėl faktinių ir teisinių aplinkybių, byloje surinktus įrodymus, pritaikęs materialinės teisės normas, reglamentuojančias tarp ginčo šalių susiklosčiusius santykius, atsižvelgdamas į suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio byloje, konstatavo, jog atsakovas pagrįstai ir teisėtai, nepažeisdamas atleidimo iš vidaus tarnybos nustatytos tvarkos, priėmė pareiškėjo ginčijamą Įsakymą, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą. Pareiškėjas apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodydamas, kad jis pareigūno vardo nepažemino, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai nustatė šią aplinkybę bei konstatavo, jog atsakovas turėjo teisę jį atleisti iš vidaus tarnybos, negavęs išankstinio profesinės sąjungos „Sandrauga“ sutikimo.

Sprendžiant pareiškėjo (statutinio pareigūno) atleidimo iš vidaus tarnybos klausimą taikytinas Statutas, kurio 53 straipsnyje yra numatyti pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindai, iš jų pagrindas – jei pareigūnas savo poelgiu pažemino pareigūno vardą (Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtą teisės normą, yra konstatavęs, kad šis atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas Statute nurodytas tarp kitų atleidimo iš tarnybos pagrindų (tarp jų ir kai paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos) kaip savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas. Taikant šį atleidimo iš tarnybos pagrindą, tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklės taikytinos tik tiek, kiek to tiesiogiai nereglamentuoja Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktas. Pastarojo punkto turinį atskleidžia Statuto 2 straipsnio 7 dalis, kurioje yra pateiktas sąvokos „Pareigūno vardo pažeminimas” išaiškinimas. Pagal šią materialinės teisės normą, pareigūno vardo pažeminimas – tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis. Nagrinėjant administracinius ginčus dėl pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, kiekvienoje konkrečioje byloje yra būtina išaiškinti, koks pareigūno veikimas ar neveikimas buvo atleidimo iš tarnybos pagrindu, ar pareigūnas yra kaltas dėl tokio veikimo ar neveikimo, ar ši veika (veikimas ar neveikimas) akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų. Todėl šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11 – 129/2004; 2008 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143 – 231/2008; kt.).

Pažymėtina, kad pareigūno vardo pažeminimas, kai pareigūno kaltas veikimas ar neveikimas nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, visais atvejais nesudaro tarnybinio nusižengimo, Statute apibūdinamo kaip Statuto ir kitų teisės aktų nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas, padarytas priešingais teisei kaltais pareigūno veiksmais ar neveikimu, sudėties, pareigūno vardo pažeminimas nėra laikomas tarnybiniu nusižengimu, o atleidimas šiuo pagrindu nėra tarnybinė nuobauda (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-165/2005; kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi proceso šalių nurodytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo veiksmais 2011 m. kovo 21 d., kai įvyko eismo įvykis, ir po šio eismo įvykio, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pareiškėjo veiksmus pagrįstai ir teisėtai įvertino, kaip žeminančius pareigūno vardą. Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir nustatė faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės.

Byloje liudytoja buvo apklausta J. S., kuri parodė, kad po įvykio pareiškėjas užrakino automobilio dureles ir nuėjo, ji iškvietė policiją, pareiškėjas jai atrodė akivaizdžiai neblaivus, nes nerišliai kalbėjo, nuo jo sklido alkoholio kvapas, judesiai buvo sulėtėję (b. l. 84-85). Taip pat liudytoja parodė, kad ji nebuvo susitarusi su pareiškėju, jog jai pareiškėjas sumokės 1000 Lt ir kad pareiškėjas išėjo šių pinigų atnešti, kaip byloje teigia pareiškėjas. Iš liudytojos parodymų matyti, kad pareiškėjas turėjo jos telefono numerį, tačiau jai nepaskambino. Liudytojas R. K. (Kauno apskrities VPK Eismo įvykių registravimo skyriaus patrulis) parodė, kad 2011 m. kovo 22 d. tyrė eismo įvykį ir nustatė, kad automobilio savininkas T. D., ieškojo pareiškėjo, jo kolegos jį surado, 2011 m. kovo 22 d. apie 21 val. pareiškėjas pats atvyko, nuo pareiškėjo sklido alkoholio kvapas, todėl jam nebuvo atiduotas automobilis, taip pat pareiškėjas nepateikė automobilio dokumentų (b. l. 130-131). Pareiškėjas byloje nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad dėl svarbių priežasčių paliko eismo įvykio vietą, t. y. iš jos pasišalino, apie įvykį nepranešė policijai, po įvykio nesiėmė operatyvių veiksmų tam, kad būtų išsiaiškintos ir nustatytos įvykio aplinkybės, apiforminti įvykio dokumentai, išsiaiškinta, ar pareiškėjas įvykio metu buvo blaivus ar neblaivus. Pažymėtina, kad pareiškėjui buvo žinoma, jog nukentėjusioji po įvykio manė, kad jis yra neblaivus (nukentėjusioji teismo posėdyje nurodė, kad ji pasakė pareiškėjui, jog jis yra neblaivus). Be to, nukentėjusioji nurodė, kad jai padaryta 1000 Lt žala, o tai yra pakankamai didelė žala, todėl pareiškėjas, žinodamas tas aplinkybės, privalėjo imtis visų įmanomų priemonių, kad būtų laiku ir tinkamai nustatytos ir išsiaiškintos įvykio aplinkybės. Taip pat pareiškėjas privalėjo apie įvykį pranešti savo tiesioginiam vadovui, tačiau to nepadarė. Pagal bylos duomenis pareiškėjas, išvykęs iš įvykio vietos, nekontaktavo su nukentėjusiąja, policijos pareigūnais, kam priklauso įvykio vietoje paliktas automobilis nustatė policijos pareigūnai.

Valstybės tarnybos lojalumo Lietuvos valstybei konstitucinis imperatyvas valstybės tarnybai kelia ypatingus reikalavimus, o sisteminė Lietuvos Respublikos policijos 5 straipsnio ir 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad policijos pareigūnas turi taip atlikti savo tarnybą, o taip pat elgtis ir ne tarnybos metu taip, kad būtų užtikrinti paminėto įstatymo 5 straipsnyje policijos veiklai keliami uždaviniai. Policijos pareigūnų elgesį tarnybos ir ne tarnybos metu reglamentuoja Etikos kodeksas, kurio 14.1, 14.3, 15 punktuose nurodyta, kad policijos pareigūnas turi elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas ir savo elgesiu, drausme, kultūra stengtis būti pavyzdžiu kitiems asmenims, visada prisiminti, kad pagal jo elgesį sprendžiama apie visą policiją ir jos pareigūnus; privatų gyvenimą tvarkyti taip, kad nenukentėtų tarnybos interesai ir policijos pareigūno reputacija; laikytis šio kodekso reikalavimų - kiekvieno policijos pareigūno pareiga ir garbės reikalas, o jų pažeidimas smerkiamas ir užtraukia moralinę bei kompetentingų pareigūnų sprendimu tarnybinę atsakomybę.

Įvertinus nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo elgesiu po eismo įvykio, darytina išvada, kad pareiškėjo, kaip policijos pareigūno, elgesys, kai buvo nepaisyta svarbių teisės aktų reikalavimų, akivaizdžiai žemina policijos, kaip institucijos, kurios tiesioginė pareiga - išaiškinti teisės pažeidimus, užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi, autoritetą, ne tik prieštarauja įprastinėms visuomenėje galiojančioms moralės nuostatoms, bet ir nepateisina teisėtų visuomenės lūkesčių dėl policijos pareigūnų. Teisėjų kolegija nurodo, kad tokiam įvertinimui nėra reikšminga, ar pažeidimo faktas buvo nustatytas (ir buvo vertinamas) viešai, t. y. ar jis buvo nustatytas matant visuomenės atstovams, ar jis turėjo atitinkamą atgarsį visuomenėje. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą, būtent atsižvelgė į pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes. Dėl to pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog pareiškėjas nukentėjusiajai ir policijos pareigūnui nenurodė, kad jis yra policijos pareigūnas, kad netyčinis eismo įvykis niekaip negali sukelti visuomenės susidomėjimo, kad neįrodytas pareiškėjo neblaivumo faktas ir dėl to nebuvo pagrindo pripažinti, kad jis pažemino pareigūno vardą, nepripažintini pagrįstais.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis buvo atleistas iš vidaus tarnybos dėl to, jog jis yra profesinės sąjungos „Sandrauga“ narys ir dėl to persekiojamas darbe, jam buvo neteisingai skirtos tarnybinės nuobaudos, dėl kurių vyksta teisminiai ginčai, tačiau byloje esantys įrodymai nepatvirtina šių pareiškėjo aplinkybių. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų aktyvią pareiškėjo veiklą profesinėje sąjungoje.

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs Profesinių sąjungų įstatymo normas ir Statuto 43 straipsnio 4 dalies nuostatas, nustatė, kad pastarojoje teisės normoje yra suformuluota santykinai savarankiška teisės norma, nustatanti, kad profesinių sąjungų nariams skiriant drausmines nuobaudas, išskyrus drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, visais atvejais yra reikalingas išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ginčo situacijoje pareiškėjui nebuvo skiriama tarnybinė nuobauda, o iš karto konstatuota aplinkybė apie pareigūno elgesį žeminantį poelgį, konstatavo, kad atleidžiant pareiškėją iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą, t. y. Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas nebuvo reikalingas. Taip pat pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad toks sutikimas nereikalingas ir skiriant tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atleidžiant pareiškėją iš vidaus tarnybos nebuvo reikalingas išankstinis profesinės sąjungos „Sandrauga“, kurios narys yra pareiškėjas, sutikimas. Būtina pažymėti, kad pagal bylos duomenis pareiškėjas nėra profesinės sąjungos „Sandrauga“ renkamojo organo narys. Įvertinus pagrindą, kuriuo vadovaudamasis atsakovas atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos, teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias profesinių sąjungų narių teises, apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu teigiama, kad atleidžiant pareiškėją iš vidaus tarnybos buvo reikalingas išankstinis profesinės sąjungos sutikimas, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo reikalingas išankstinis profesinės sąjungos sutikimas.

Profesinių sąjungų statuso ir veiklos pagrindiniai principai, funkcijos yra suformuluoti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 50 straipsnyje. Interpretuodamas šių konstitucinių normų turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, jog laisvos profesinės sąjungos – tai vienas iš pilietinės visuomenės elementų. Pagal Konstituciją negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris varžytų ar paneigtų profesinių sąjungų konstitucinę teisę kurtis laisvai ir veikti savarankiškai ginant darbuotojų profesines, ekonomines ir socialines teises bei interesus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas).

Kiekvieno asmens, inter alia valstybės tarnybos pareigūnų, laisvė jungtis į asociacijas įtvirtinta tiek Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte (8 straipsnis), tiek Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte (22 straipsnis). Kartu šiuose dokumentuose numatyti tam tikri šios laisvės apribojimai, taikomi asmenims, tarnaujantiems ginkluotosiose pajėgose ir policijoje (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 22 straipsnio 2 dalis; Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 8 straipsnio 2 dalis) bei valstybės administracijoje (Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 8 straipsnio 2 dalis). Šiame kontekste reikia išskirti ir Tarptautinės darbo organizacijos 1948 m. Konvenciją Nr. 87 dėl asociacijų laisvės ir teisės jungtis į organizacijas gynimo, kurios 2 straipsnis numato darbuotojams ir darbdaviams be jokių išimčių teisę pasirinkti, be išankstinio leidimo steigti ir stoti į organizacijas. Panašiai profesinių sąjungų laisvės klausimas reguliuojamas ir Europos organizacijų priimtuose dokumentuose. Pagal Europos socialinės chartijos 5 straipsnį, siekdamos užtikrinti arba skatinti darbuotojų ir darbdavių laisvę kurti vietines, nacionalines ar tarptautines organizacijas savo ekonominiams ar socialiniams interesams ginti ir stoti į šias organizacijas, Šalys įsipareigoja savo nacionalinės teisės normomis nevaržyti šios laisvės arba jų netaikyti taip, kad ją varžytų. Vidaus teisei palikta reguliuoti, kokiu mastu šiame straipsnyje numatomos garantijos turi būti taikomos policijai ir kariškiams. Lygias teises vienytis valstybės tarnautojams kaip ir kitiems piliečiams numato ir Europos Tarybos Ministrų komiteto Rekomendacijos Nr. R(2000)6 dėl valstybės tarnautojų statuso Europoje 8 principas. Jų teisės, ypač politinės ir profesinių sąjungų teisės, gali būti teisėtai ribojamos tik tiek, kiek yra būtina tinkamam jų viešosioms funkcijoms atlikti. Europos žmogaus teisių konvencijos 11 straipsnio 1 dalis taip pat garantuoja kiekvieno asmens laisvę jungtis į asociacijas kartu su kitais, įskaitant teisę steigti ir stoti į profesines sąjungas savo interesams ginti. Tačiau tam tikri apribojimai gali būti taikomi asmenims, tarnaujantiems ginkluotose pajėgose, policijoje ar valstybės tarnyboje (Konvencijos 11 straipsnio 2 dalis).

Pripažindamas valstybės tarnautojų profesinių sąjungų veiklos svarbą įstatymų leidėjas Statuto 43 straipsnio 4 dalyje numatė, jog profesinių sąjungų nariams (išskyrus išimtį, nustatytą šio straipsnio 5 dalyje ir šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 13 punkte) negali būti taikomos tarnybinės nuobaudos ir atleidimas iš vidaus tarnybos dėl jų narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose. Šioje nuostatoje, be kita ko, numatyta, kad skiriant tarnybines nuobaudas, išskyrus tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos, taip pat reikalingas išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas. Taigi Statute nurodoma apie būtiną išankstinį profesinės sąjungos sutikimą, kai pareigūnui siekiama skirti tarnybinę nuobaudą, išskyrus tarnybinę nuobaudą - atleidimą iš vidaus tarnybos. Nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikti jokie įrodymai, kurie leistų daryti išvadą, kad pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos dėl narystės profesinėje sąjungoje, atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir teigia, kad būtent pagal šias normas atsakovas turėjo gauti išankstinį profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimą. Su tokia pozicija nesutiktina. Profesinių sąjungų įstatymo 1 dalis numato, kad darbdavys negali atleisti iš darbo darbuotojo įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nario pagal Darbo sutarties įstatymo 29 straipsnio pirmosios dalies 2 punktą ir savo valia, negavęs tos profesinės sąjungos įmonėje renkamojo organo išankstinio sutikimo. Šio įstatymo 2 dalis numato, kad šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytiems darbuotojams skiriant drausmines nuobaudas, išskyrus drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, taip pat reikalingas išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas. Darbo sutarties įstatymas neteko galios 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos darbo kodeksui. Tačiau Profesinių sąjungų įstatymo nuostatos nebuvo atitinkamai pakeistos. Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 2 punkte buvo įtvirtinta galimybė nutraukti darbo sutartį darbdavio iniciatyva, kai sumažinamas darbuotojų skaičius dėl gamybos ar darbo organizavimo pakeitimų. Iš esmės analogiška norma numatyta Lietuvos Respublikos darbo kodekso 129 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad darbo sutartis darbdavio iniciatyva gali būti nutraukta dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų ir dėl panašių svarbių priežasčių. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso 134 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad darbuotojai, išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 19 straipsnis), laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, negali būti atleisti iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 129 straipsnį be išankstinio to organo sutikimo. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 19 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad atstovauti darbuotojų teisėms ir interesams bei juos ginti esant darbo santykiams gali profesinės sąjungos.

Taigi Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalys reglamentuoja profesinių sąjungų renkamojo organo narių darbo teisių garantijas. Konstitucinis Teismas dar 1999 m. sausio 14 d. nutarime konstatavo, kad Profesinių sąjungų įstatyme įtvirtinta aptariamoji norma reguliuoja profesinės sąjungos narių, kurie yra išrinkti į renkamuosius profesinės sąjungos organus, darbo ir socialines garantijas, o pastarosios yra numatytos tam, kad jie dėl savo darbo renkamuosiuose profesinės sąjungos organuose nebūtų diskriminuojami, t. y. kad su jais nebūtų susidorota už jų veiklą šiuose organuose (pavyzdžiui, be pagrindo paskiriant drausmines nuobaudas ir kt.), taip pat kad darbo šiuose organuose laikotarpiu jiems būtų išsaugotos lygios su kitais darbuotojais teisės. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamoje byloje nėra pateikti įrodymai, kad pareiškėjas yra profesinės sąjungos „Sandrauga“ renkamojo organo narys. Pažymėtina, kad pats pareiškėjas apeliaciniame skunde cituoja profesinės sąjungos „Sandrauga“ 48.4 punktą, kuriame kalbama apie draudimą be išankstinio profesinės sąjungos sutikimo atleisti darbuotoją – profesinės sąjungos renkamojo organo narį.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. D. apeliacinį skundą atmesti. Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Irmantas Jarukaitis Dalia Višinskienė