2015-12-21 Nr. AB-25077-3-61-3-04117-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1722-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04117-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 21. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. Č. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1-2) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014 m. rugpjūčio 29 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d. Lukiškių TI-K jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, t. y. kartu su rūkančiais asmenimis, nors buvo nurodęs, kad jis pats yra nerūkantis. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K nėra specialios vietos rūkyti, todėl visi kaliniai rūko kamerose, o prižiūrėtojai į tai nereaguoja.

Pareiškėjas pažymėjo, jog visi jo rūbai, patalynė smirdėjo tabaku, jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Pareiškėjo teigimu, toks elgesys prilyginamas kankinimui, dėl kurio jis jautė pyktį, diskomfortą, diskriminaciją. Pareiškėjas buvo nuodijamas, susirgo depresija, buvo padaryta žala jo sveikatai. Anot pareiškėjo, Lukiškių TI-K su juo taip elgėsi tyčia.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 6-8) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad laikino laikymo kameros yra administraciniame pastate. Tai tokios kameros, kuriose suimtieji (nuteistieji) laikomi neilgiau dviejų valandų. Kol vyko dokumentų įforminimas ir pareiškėjo ruošimas perkėlimui į gyvenamąją kamerą, pareiškėjas buvo laikomas laikino laikymo kameroje kartu su kitais nuteistaisiais vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio reikalavimais. Atkreipė dėmesį, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama: bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsižvelgiant į tai, minėtoje laikino laikymo patalpoje taip pat draudžiama rūkyti. Pažymėjo, kad tiek trumpalaikių laikymo kamerų Lukiškių TI-K patalpose, tiek prie tų patalpų durų, tiek jų viduje yra visur iškabinti ženklai, draudžiantys rūkyti. Nurodė, jog pareiškėjas savo pildytoje anketoje buvo nurodęs, kad nerūko ir nesutinka būti laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, todėl jis ir buvo taip laikomas. Pabrėžė, jog pareiškėjas su panašiais skundais dėl laikymo sąlygų su rūkančiais arba nerūkančiais asmenimis į įstaigos administraciją nesikreipė.

Lukiškių TI-K nuomone, jo veiksmai buvo teisėti, o pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nurodant itin mažą laikotarpį visiškai nepagrįstas ir neatitinka proporcingumo principo. Pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė įrodymais, o jo abstraktūs teiginiai negali būti pagrindu tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Be to, Lukiškių TI-K nuomone, nagrinėjamu atveju nėra vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – žalos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 5 d. sprendimu (b. l. 31-33) atmetė pareiškėjo R. Č. skundą kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, nurodė, jog viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Teismas atkreipė dėmesį, jog iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014 m. rugpjūčio 29 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d. Pažymėjo, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Šio teisinio reguliavimo ir bylos faktinių aplinkybių kontekste teismas sprendė, jog Lukiškių TI-K kamera yra bendroji gyvenamoji patalpa, kurioje jo sulaikymo laikotarpiu gyveno pareiškėjas kartu su kitais asmenimis. Taigi Lukiškių TI-K administracija turėjo pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Pažymėjo, jog, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas kalinimo sąlygas.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo apklausos anketoje buvo pažymėta, kad pareiškėjas nerūko, tačiau apie draudimą rūkyti Lukiškių TI-K laikomi asmenys buvo informuoti tinkamai, t. y. Lukiškių TI-K patalpose buvo iškabinti ženklai, draudžiantys rūkyti. Byloje nebuvo pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie suimtųjų, nuteistųjų padarytus bausmės ar suėmimo vykdymo atlikimo ar režimo reikalavimų pažeidimus, neužfiksuota, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, asmenys rūko. Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl rūkymo, taip pat nebuvo. Pareiškėjas teiginių, kad kartu su juo kameroje buvę kiti asmenys būtų rūkę, ar kad jam per tokį trumpą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį dėl to būtų kilusi tam tikra žala sveikatai, taip pat nepagrindė įrodymais. Atitinkamai, teismas sprendė, jog šiuo atveju pareiškėjas neįrodė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, todėl žala dėl minėto pareiškėjo nurodomo pažeidimo nepriteistina, nenustačius vienos iš privalomų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų. Be to, teismo vertinimu, net jei kartu su pareiškėju laikomi asmenys ir būtų neteisėtai rūkę kameroje, per tokį trumpą laikotarpį, kurį pareiškėjas praleido Lukiškių TI-K, nenustačius kitų laisvės atėmimo vietoje laikomo asmens padėtį apsunkinusių aplinkybių, nebūtų pagrindo teigti, kad pareiškėjas patyrė dvasinį sukrėtimą ir kitas neigiamas pasekmes CK 6.250 straipsnio prasme.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas R. Č. apeliaciniu skundu (b. l. 39-40) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. spendimą ir priteisti jam 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismo teisėja M. V. buvo šališka, neobjektyvi. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą pateikė melagingus faktus ir pareiškėjas vėlesniuose pateiktuose procesiniuose dokumentuose paneigė atsakovo nurodytas aplinkybes. Pareiškėjas paaiškino, jog jis 2014 m. rugpjūčio 29 d. nurodė, kad yra nerūkantis, taip siekiant, kad jis būtų kalinamas atskirai nuo rūkančių asmenų. Pareiškėjas prašė pirmosios instancijos teismo iškviesti į teismą liudyti R. Ž., E. S., kurie kalėjo kartu su juo kameroje Nr. 123 ir joje rūkė. Aplinkybę, kad nurodyti asmenys rūkė, pagrindžia ir jų įkalinimo įstaigoje užpildyti dokumentai. Pažymi, jog pareiškėjas buvo aiškiai nurodęs, kad jis yra nerūkantis, tačiau pareigūnai sąmoningai kalino jį su rūkančiais asmenimis.

Pabrėžia, jog skundo teikimas Lukiškių TI-K direktoriui neturėjo prasmės, nes pareiškėjas jau buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis ir jam buvo padaryta žala. Pareiškėjas patyrė skriaudą, pažeminimą, diskriminaciją, buvo pakenkta jo garbei, orumui.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 45-46) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė įrodymais kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, reikia nustatyti, kad asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją. Be to, neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją sukeliantys veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai, smulkmeniški.

Atsakovas pažymi, jog tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas gali būti savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino administracinės bylos aplinkybes, surinktus įrodymus, dalyvavusių asmenų paaiškinimus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde naujų įrodymų, faktinių aplinkybių nepateikia.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo R. Č. prašomos priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 3 000 Lt (868,86 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl nepagrįsto kalinimo kartu su rūkančiais asmenimis 2014 m. rugpjūčio 29 d. – 2014 m. rugsėjo 1 d. laikotarpiu.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, iš esmės nenustatęs teisinių prielaidų priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su tokiu priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, pažymėdamas, kad teismas netinkamai vertino jo administracinėje byloje nurodytus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo neteisėtus veiksmus ir nepagrįstai netenkino jo pateikto skundo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, tokiems pareiškėjo argumentams pritaria iš dalies ir vertina priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą atsižvelgusi į apeliacinio skundo argumentus, pateiktus motyvus ginčijant padarytas teismo išvadas. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė jam priteisti 3 000 Lt (868,86 Eur) neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1-2), tuo tarpu apeliaciniu skundu pareiškėjas jau prašo jam priteisti 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, iš esmės nenurodydamas motyvų dėl tokios neturtinės žalos atlyginimo sumos dydžio nurodymo, jos padidinimo (b. l. 39-40).

Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju ginčas tarp proceso šalių kilo dėl deliktinės atsakomybės buvimo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjime galimai nepagrįstai kalinus pareiškėją kartu su rūkančiais asmenimis, todėl pirmiausiai yra tikslinga aptarti deliktinės atsakomybės sąlygas.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimus). Valstybės institucijos, pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Pastebėtina, jog saugant ir ginant žmogaus (ir apskritai asmens – ne tik fizinio, bet ir juridinio) teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Juk ir Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus). Šiame kontekste svarbu tai, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tokiu atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.

Nurodytas reguliavimas, tai, kad tokiu atveju taikytinos civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė – lemia, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Įvardinto atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas lemia griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)), 2) asmens patirtos žalos ir 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo neteisėtus veiksmus siejo su tuo, kad jis buvo kalinamas kartu su rūkančiais asmenimis ir tokiu būdu buvo daroma žala jo sveikatai (b. l. 1-2).

Teisėjų kolegija, vertindama šiuos pareiškėjo argumentus, pabrėžia, kad su reikalavimu laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryti saugią sveikatai gyvenamąją aplinką taip pat glaudžiai susijusi pareiga nerūkančius nuteistuosius atskirti nuo rūkančiųjų asmenų.

Lietuvos higienos normos HN:76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (2010 m. balandžio 11 d. redakcija) (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN:76:2010), 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (2014 m. liepos 1 d. redakcija) (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.

Toks vertinimas iš esmės atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimus, kad iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, jog būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr. EŽTT 2008 m. kovo 27 d. sprendimą Choukhovoï prieš Rusiją, 2007 m. gegužės 10 d. sprendimą Benediktov prieš Rusiją). Tai apima valstybėms nustatytą pareigą imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, jeigu tai yra reikalinga, atsižvelgus į šio asmens medicininę patikrą ir gydytojų rekomendacijas (žr. EŽTT 2011 m. sausio 25 d. sprendimą Elefteriadis prieš Rumuniją). EŽTT taip pat ne kartą yra pripažinęs, kad pasyvus rūkymas prisideda prie kalinimo sąlygų bloginimo ir kartu su kamerų perpildymu gali sudaryti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (žr. 2002 m. liepos 15 d. sprendimą Kalashnikov prieš Rusiją).

Šiame kontekste akcentuotina ir tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 3 p. ir 4 d. ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 p.) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į jų sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, duomenų, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo, buvimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1396/2013).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo apklausos anketoje buvo pažymėta, jog pareiškėjas nerūko (b. l. 9), tačiau apie draudimą rūkyti Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomi asmenys buvo informuoti tinkamai, t. y. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo patalpose buvo iškabinti ženklai, draudžiantys rūkyti (b. l. 1-2, 10-11), tačiau, kaip matyti, siekiant užtikrinti nerūkančio asmens teisę į jų sveikatai saugią aplinką įkalinimo įstaigoje vis dėlto yra teiraujamasi, ar asmuo yra rūkantis ar ne, siekiant juos paskirstyti į atitinkamas kameras (b. l. 9).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pažymėjo, kad jis teiginių, jog kartu su juo kameroje buvę kiti asmenys būtų rūkę, nepagrindė įrodymais, nes jis siekė įrodyti šiuos savo argumentus, tačiau teismas šių jo prašymų netenkino ir nurodytų asmenų liudyti į teismą nekvietė (b. l. 39-40).

Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, su šiais pareiškėjo argumentais iš esmės sutinka.

Iš tiesų iš administracinės bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas pirmosios instancijos teismui buvo nurodęs, kad jis buvo kalinamas kameroje Nr. 123 su dviem asmenimis: R. Ž. ir kitu asmeniu, kurio duomenis galima sužinoti iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos. Pažymėjo, jog šie asmenys atvykę į kalinimo įstaigą kortelėse nurodė, kad yra rūkantys ir šie asmenys kameroje Nr. 123 rūkė. Pareiškėjas šiuos asmenis prašė iškviesti į pirmosios instancijos teismo posėdį, kad jie galėtų paliudyti šias aplinkybes (b. l. 19), tačiau pirmosios instancijos teismas šių pareiškėjo prašymų netenkino ir nurodyti liudytojai į teismo posėdį nebuvo kviečiami. Tačiau priimdamas teismo sprendimą teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teiginių, kad kartu su juo kameroje buvę kiti asmenys būtų rūkę, nepagrindė įrodymais, nors, kaip matyti, jis pats siekdamas pagrįsti savo teiginius dėl neteisėtų veiksmų buvimo prašė atitinkamus asmenis iškviesti į teismo posėdį (b. l. 31-33). Be to, kartu su apeliaciniu skundu buvo pateiktas R. Ž. liudijimas, kuriame vis dėlto yra nurodyta, kad, keliant jį į kamerą Nr. 123, jis nurodė, jog yra rūkantis ir šioje kameroje jis buvo kalinamas su nerūkančiu pareiškėju, pažymėjo, kad kameroje Nr. 123 jis iš tiesų rūkė (b. l. 47-48).

Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija pažymi, jog administracinių bylų proceso betarpiškumo principas reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti byloje esančius įrodymus: išklausyti proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, specialistų paaiškinimų ir ekspertų išvadų, susipažinti su rašytiniais įrodymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus kaip tai yra numatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 79 straipsnio 1 dalyje. Šis principas taip pat reiškia, kad priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos (ABTĮ 86 str. 2 d.). Administracinių bylų proceso betarpiškumo principo įgyvendinimo tvarka įtvirtinta ABTĮ 82 straipsnio 6 dalyje, kuri įpareigoja pirmosios instancijos teismą ne tik išklausyti proceso šalių ir (ar) jų atstovų paaiškinimų, bet ir imperatyviai nustato, kad po šalių pasisakymų ištiriami kiti įrodymai: išklausomi liudytojų parodymai, specialistų paaiškinimai ir ekspertų išvados, apžiūrimi daiktiniai įrodymai, paskelbiami rašytiniai įrodymai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-2663/2011). ABTĮ 81 straipsnis įpareigoja administracinę bylą nagrinėjantį teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Taigi tik laikantis šių įstatymo reikalavimų priimtas teismo sprendimas gali būti vertinamas teisėtu ir pagrįstu.

Atsižvelgusi į teismui nagrinėjančiam konkrečią bylą keliamus reikalavimus, šioje teismo nutartyje nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, neišreikalavęs įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių pareiškėjo teiginius, jog, nepaisant to, kad jis buvo nurodęs, jog yra nerūkantis, su juo kartu vienoje kameroje buvo kalinami asmenys, kurie administracijai buvo nurodę, kad yra rūkantys, ir jie šioje kameroje rūkė, neiškvietęs į teismo posėdį ir neapklausęs liudytojais pareiškėjo nurodytų asmenų ir tuo pačiu nesuteikęs proceso šalims (jų atstovams) galimybės realizuoti jų teisę užduoti liudytojams klausimus, įsitikinti dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, ar pareiškėjas žodžiu skundėsi dėl kalinimo su kartu rūkančiais asmenims (b. l. 1-2, 48) (ABTĮ 53 str. 2 d.), pažeidė minėtas procesinio įstatymo nuostatas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Šiame kontekste akcentuotina tai, kad ABTĮ 86 straipsnio 1–3 dalyse numatyta, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas; priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas; teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-320/2008). Šiuo atveju teismas visų argumentų, pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo neteisėtų veiksmų ar neveikimo neįvertino ir dėl jų nepasisakė, todėl priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip teisėtas, pagrįstas ir tai sudaro pagrindą administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Be to, iš naujo nagrinėjant administracinę bylą turi būti įvertinami ir pareiškėjo argumentai, kodėl jis raštu nesikreipė į įkalinimo vietos administraciją dėl kalinimo su rūkančiais asmenimis į administraciją, be kita ko, įvertinus ir galimo tokio pažeidimo trukmę (b. l. 39-40).

Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą. Atitinkamai, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą panaikinti priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kad būtų visapusiškai įvertinami pareiškėjo nurodyti atsakovo neteisėti veiksmai, ir (ar) esant nustatytoms visoms deliktinės atsakomybės sąlygoms, būtų sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio.

Vis dėlto teisėjų kolegija pastebi ir tai, jog šioje teismo nutartyje nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teisėja M. V. nagrinėdama administracinę bylą buvo neobjektyvi ir šališka (b. l. 39-40). Visų pirma pažymėtina, jog Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, ABTĮ 6 straipsnyje garantuojama asmens teisė į tinkamą procesą užtikrinama inter alia tuo, kad šalių ginčą nagrinėja nepriklausomas ir nešališkas teismas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą ABTĮ 47–471 straipsnių normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, remdamasis ABTĮ, gali teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą, tačiau pareiškėjas šias teise nesinaudojo (b. l. 28-29). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl teismo nešališkumo pareiškėjas iš esmės nedetalizavo, jų nepaaiškino, kad būtų galima plačiau juos įvertinti ir nustatyti, ar buvo galimai pažeistos pareiškėjo teisės. Be to, teisėjų kolegija pastebi, jog iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas teismo nešališkumą siejo su jį netenkinančiu priimtu teismo sprendimu (b. l. 39-40). Tačiau pažymėtina, jog ABTĮ 57 straipsnyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Atitinkamai, vien tik ta aplinkybė, kad teismas, pareiškėjo nuomone, netinkamai įvertino tam tikras jo nurodytas aplinkybes, byloje pateiktus įrodymus traktavo pagal ABTĮ 57 straipsnį, savaime neleidžia teigti, kad teismas buvo šališkas, elgėsi šališkai vertindamas įrodymus, nesant kitų tai pagrindžiančių aplinkybių. Taigi vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo argumentacija, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pareiškėjo teisę į teisingą ir nešališką teismą ir byla buvo išnagrinėta šališkai.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 81 straipsnis. Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Dėl šių aplinkybių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinant ir administracinę bylą grąžinant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo R. Č. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė