2017-04-12 Nr. AB-8076-3-61-3-04235-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-383-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04235-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 55.1.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. balandžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas įpareigoti Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba), vadovaujantis Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos originalu, nustatyti tikslias Trakų istorinio nacionalinio parko ribas žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), atžvilgiu.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 2 d. sprendimu (b. l. 39-43) pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas 2017 m. kovo 3 d. pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašymą priimti papildomą sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-1388-643/2017, kuriuo pareiškėjas prašė peržiūrėti ieškinio dalyką ir ištirti 2016 m. lapkričio 24 d. teismui pateiktame prašyme pateiktus įrodymus (priede esantis žemėlapis) bei 2016 m. lapkričio 24 d. teismui prašyme pateiktus paaiškinimus.

Nurodė, kad teismas netinkamai suprato ieškinio dalyką, o tikrasis pareiškėjo prašymas buvo neišnagrinėtas. Teismas sprendime nepasisakė dėl pateiktų įrodymų, nepatikrino pirminio teisės šaltinio – planavimo schemos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 21 d. nutartimi (b. l. 47-47) pareiškėjo prašymą atmetė.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 97 straipsnio 1 dalies nuostata, pažymėjo, jog papildomas sprendimas gali būti priimtas teismui byloje priėmus sprendimą ir tik esant ABTĮ 97 straipsnio 1 dalyje nustatytiems pagrindams. Pagal šią įstatyminę nuostatą papildomas teismo sprendimas gali būti priimtas tik dėl teismui pareikštų, tačiau neišspręstų materialinių teisinių reikalavimų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-245-438/2016).

Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu teismui prašė įpareigoti Tarnybą, vadovaujantis Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos originalu, nustatyti tikslias Trakų istorinio nacionalinio parko ribas žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), atžvilgiu. Teismas 2017 m. kovo 2 d. sprendimu, atmesdamas pareiškėjo skundo reikalavimą, konstatavo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 32 dalies, 3 straipsnio, 12 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 23 straipsnio 1 dalies, 25 straipsnio 1 ir 2 dalių, 26 straipsnio bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 30 d. nutarimu Nr. 587 patvirtintų Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastro nuostatų 1, 5, 7.2, 8, 15, 21.2 ir 39 punktų teisiniu reglamentavimu, tenkinti pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Tarnybą nustatyti tikslias Trakų istorinio nacionalinio parko ribas žemės sklypo, kurio kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), atžvilgiu, vadovaujantis Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos originalu, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Tokią išvadą teismas padarė, atsižvelgdamas į proceso šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus bei įvertinęs byloje surinktus rašytinius įrodymus: 2015 m. liepos 2 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Trakų skyriaus vedėjo įsakymą Nr. 46VĮ-492-(14.46.2.); Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą; Žemės sklypo planą M:1000, sklypo plotas 1400 kv. m; ištrauką iš Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastro; Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 912 ir paskelbtos Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1993 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 212, grafinę dalį. Kadangi pareiškėjas skundu teismui reiškė tik vieną reikalavimą – įpareigoti Tarnybą atlikti veiksmus, ir teismas šį pareiškėjo reikalavimą sprendimu atmetė, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo inicijuotas ginčas buvo išnagrinėtas iš esmės, t. y. skunde suformuluotas materialinis reikalavimas, dėl kurio proceso dalyviai pateikė įrodymų ir davė paaiškinimų, sprendime yra išnagrinėtas bei atmestas.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad iš pareiškėjo prašymo priimti byloje papildomą sprendimą akivaizdu, jog pareiškėjas nesutinka su tam tikrais pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Pareiškėjas iš esmės išreiškia savo nesutikimą su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, tačiau, pareiškėjo prašyme išdėstyti sprendimo vertinimo aspektai gali būti apeliacinio skundo, o ne pareiškimo dėl papildomo sprendimo priėmimo objektu, nes jie niekaip nepatvirtina ABTĮ 97 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų priimti papildomą teismo sprendimą egzistavimo.

III. Pareiškėjas V. K. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo pripažinti, kad 2017 m. kovo 2 d. sprendime pagrindinis reikalavimas, dėl kurio pareiškėjas pateikė įrodymų ir davė paaiškinimų, yra neišnagrinėtas ir priimti papildomą sprendimą išnagrinėjant pagrindinį reikalavimą.

Nurodo, kad, kreipdamasis į teismą su prašymu dėl papildomo sprendimo priėmimo, argumentavo, kad teismas 2017 m. kovo 2 d. savo sprendime netinkamai suprato ieškinio dalyką ir todėl neišsprendė pagrindinio reikalavimo. Pareiškėjas šią išvadą padarė, nes teismas 2017 m. kovo 2 d. sprendimo trečiame puslapyje teigė, kad: „Taigi byloje spręstinas klausimas dėl Tarnybos pareigos ir kompetencijos tikslinti Trakų istorinio nacionalinio parko ribas taip, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis Žemės sklypas į jį nebepatektų“, tačiau 2016 m. spalio 25 d. skunde pareiškėjas neprašė teismo įpareigoti Tarnybą tikslinti parko ribas taip, kad Žemės sklypas į nacionalinį parką nepatektų. Taip pat 2016 m. lapkričio 24 d. buvo pateikti teismui įrodymai, kurie pagrindžia, kad ieškinio dalykas buvo susijęs su teisės akto pažeidimu, o tai ir buvo reikalavimo objektas, kurį ir turėjo teismas tirti.

Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo visiškai nepasisakė dėl 2017 m. kovo 2 d. sprendime išreikštos minėtos teismo pozicijos, kuri pagrindžia, kad netinkamai buvo suprastas ieškinio dalykas, bei 2016 m. lapkričio 24 d. pateiktų teismui įrodymų, kurie pagrindžia, kad ieškinio dalykas buvo susijęs su teisės akto pažeidimu.

Mano, jog yra pagrindas priimti papildomą sprendimą, nes, kaip matyti iš 2017 m. kovo 2 d. sprendimo, teismas nagrinėjo Tarnybos pareigą ir kompetenciją tikslinti Trakų istorinio nacionalinio parko ribas taip, kad sklypas į jį nepatektų, tačiau pareiškėjo reikalavimas buvo, kad teismas įpareigotų Tarnybą įvykdyti savo pareigą, t. y. tikslinti saugomos teritorijos ribas, kai yra abejonė dėl jų tikslumo ir teisės akto (Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos originalo) pažeidimo.

Atsakovas Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. nutartį nepakeistą.

Nurodo, kad 2016 m. spalio 25 d. skunde pareiškėjas prašė teismo „įpareigoti Tarnybą nustatyti tikslias Trakų istorinio nacionalinio parko ribas pareiškėjo žemės sklypo atžvilgiu, vadovaujantis Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos originalu“. Teismas, išnagrinėjęs byloje esančius dokumentus (Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Trakų skyriaus vedėjo 2015 m. liepos 2 d. įsakymą Nr. 46VĮ-492-(14.46.2), Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše esančius duomenis apie specialiąsias žemės sklypo naudojimo sąlygas, žemės sklypo planą, Tarnybos 2016 m. spalio 24 d. raštą Nr. (3)-V3-l576(12.5) su Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastro duomenimis, taip pat Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos grafinę dalį) ir faktines aplinkybes, įsitikino, kad pareiškėjo žemės sklypas visada buvo ir yra Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijoje, todėl nusprendė, kad tokiam įpareigojimui nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, ir 2017 m. kovo 2 d. sprendimu atmetė pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą. Atmetimo motyvai išsamiai išdėstyti teismo 2017 m. kovo 2 d. sprendime, Tarnyba su jais visiškai sutinka.

Pažymi, kad Tarnyba pagal kompetenciją negali nustatyti Trakų istorinio nacionalinio parko ribų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, valstybinius rezervatus, biosferos rezervatus ir valstybinius parkus steigia, jų ribas nustato ir keičia Vyriausybė, tvirtindama šių saugomų teritorijų planavimo schemas (ribų ir tvarkymo planus), Vyriausybės įgaliotos institucijos teikimu. Pagal to paties įstatymo 28 straipsnio 1 dalį saugomos teritorijos tvarkomos ir veikla jose plėtojama pagal bendruosius planus ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir jais nustatomus reglamentus, parengtus vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo ir Statybos įstatymo nuostatomis, taip pat pagal saugomų teritorijų strateginio planavimo dokumentus.

Visiškai sutinka su kitais pirmosios instancijos teismo nutarties motyvais. Vilniaus apygardos administracinis teismas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Tarnybą nustatyti tikslias Trakų istorinio nacionalinio parko ribas pareiškėjo žemės sklypo atžvilgiu, vadovaujantis Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos originalu, ir 2017 m. kovo 2 d. sprendimu atmetė jį kaip nepagrįstą. Be to, pareiškėjas savo prašyme priimti papildomą sprendimą išreiškia nesutikimą su tam tikrais Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo motyvais ir galimai neišsamiai ištirtais įrodymais. Tokiu atveju pareiškėjas turėtų apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškėjo prašymas priimti papildomą sprendimą byloje atmestas (ABTĮ 97 str. 3, 5 d.).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas, priėmęs byloje sprendimą, gali proceso dalyvių pareiškimu, taip pat savo iniciatyva priimti papildomą sprendimą: 1) jeigu kuris nors reikalavimas, dėl kurio proceso dalyviai pateikė įrodymų ir davė paaiškinimų, sprendime yra neišnagrinėtas; 2) jeigu teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti.

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aiškinant ir taikant šį procesinį institutą, papildomas teismo sprendimas gali būti priimtas tik dėl teismui pareikštų, tačiau neišspręstų materialinių teisinių reikalavimų (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-943/2011, 2011 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-371/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-35/2012 ir kt.). Dėl naujų reikalavimų, kurie nebuvo bylos nagrinėjimo dalyku, papildomas sprendimas negali būti priimamas, be to, papildomo sprendimo institutas negali būti taikomas teismo padarytoms teisės aiškinimo ir taikymo klaidoms taisyti, o tai gali būti padaryta tik skundžiant atitinkamą teismo sprendimą apeliacine tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-785/2011, 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-943/2011, 2011 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-405/2011).

Pareiškėjas šiuo atveju prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo grindė argumentu, kad teismas netinkamai suprato skundo dalyką, o tikrasis pareiškėjo prašymas buvo neišnagrinėtas. Be to, teismas sprendime nepasisakė dėl pateiktų įrodymų, nepatikrino pirminio teisės šaltinio – planavimo schemos.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skundo, prašymo priimti papildomą sprendimą bei atskirojo skundo argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas skundu teismui reiškė tik vieną reikalavimą – įpareigoti Tarnybą atlikti veiksmus (įpareigoti Tarnybą, vadovaujantis Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos originalu, nustatyti tikslias Trakų istorinio nacionalinio parko ribas žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), atžvilgiu), o teismas šį pareiškėjo reikalavimą sprendimu (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 2 d. sprendimu) atmetė, todėl pareiškėjo inicijuotas ginčas buvo išnagrinėtas iš esmės, t. y. skunde suformuluotas materialinis teisinis reikalavimas, dėl kurio proceso dalyviai pateikė įrodymų ir davė paaiškinimų, sprendime yra išnagrinėtas bei atmestas. Atsižvelgiant į tai, teismas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo, padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju nėra nei vienos ABTĮ 97 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos, kuriai esant gali būti priimamas papildomas sprendimas.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas ir matyti iš pareiškėjo atskirojo skundo, pareiškėjas iš esmės nesutinka su tam tikrais pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, t. y. pareiškėjas iš esmės reiškia savo nesutikimą su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, tačiau, šie pareiškėjo išdėstyti sprendimo vertinimo aspektai gali būti apeliacinio skundo, o ne pareiškimo dėl papildomo sprendimo priėmimo objektu.

Iš byloje esančių dokumentų bei Lietuvos teismų informacinės sistemos (Liteko) duomenų matyti, kad pareiškėjas 2017 m. kovo 30 d. apskundė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 2 d. sprendimą apeliacine tvarka ir pareiškėjo apeliacinis skundas yra priimtas. Todėl vertintina, jog pareiškėjas pasinaudojo savo apeliacijos teise ir šio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas bus patikrintas apeliacine tvarka.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, aiškino bei taikė proceso teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos iš esmės panašiose bylose, todėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo V. K. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas