2025-04-30 Nr. AB-7420-3-61-3-00978-2025-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-469-502/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00978-2025-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4; 9.2; 9.3; 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas G. B. (toliau – ir pareiškėjas), kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis, kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2025 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. 25S52653 (toliau – ir Sprendimas), kuriame, be kita ko, nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti jį į (duomenys neskelbtini), uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo išsiuntimo dienos bei įvesti į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (C.SIS II) perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo dienos, taip pat įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas skunde prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Sprendimo vykdymą, iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl Sprendimo teisėtumo. Pareiškėjas šį prašymą grindė tuo, kad, įvykdžius Sprendimą, iš jo būtų atimta teisė realizuoti savo teisę į gynybą, nes būtų apribotos jo teisės teikti paaiškinimus, kontrargumentus, dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus ir kt., taip pat naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba. Be to, bylos nagrinėjimo metu pareiškėją, kuris yra prieglobsčio prašytojas, išsiuntus į kilmės valstybę, kiltų reali rizika atsirasti neatitaisomai žalai pareiškėjo teisėms bei laisvėms, o priimtas pareiškėjui palankus teismo sprendimas nebegalėtų būti įvykdytas (t. y. kilmės valstybė negrąžintų pareiškėjo Lietuvai). Pritaikius prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, būtų užtikrinami proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principai.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. kovo 4 d. nutartimi, be kita ko, priėmė pareiškėjo G. B. skundą ir tenkino jo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. laikinai sustabdė Sprendimo vykdymą, iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl jo teisėtumo.

Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, apžvelgė aktualias Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ), Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas bei jas aiškinančią teismų praktiką. Teismas nustatė, kad Sprendimas buvo priimtas išnagrinėjus prašymą suteikti prieglobstį iš esmės skubos tvarka, todėl Sprendimo apskundimas nesustabdė jo vykdymo. Vadovaujantis Tvarkos aprašo 179 ir 180 punktais, pareiškėjo buvimas Lietuvoje yra būtina sąlyga, jam siekiant įgyvendinti teisę nustatyta tvarka naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba tiek, kiek tai susiję su prašymo panaikinti Sprendimą nagrinėjimu teisme. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus, priėjo prie išvados, kad, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas gali tapti neįmanomas ir gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala pareiškėjui, todėl yra pagrindas pritaikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

III. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 4 d. nutartį.

Atsakovo nuomone, pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nebuvo tinkamai motyvuotas ir pagrįstas, o skundžiama teismo nutartis yra naikintina. Atsakovas teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtina sąlyga, jam siekiant įgyvendinti teisę nustatyta tvarka naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba tiek, kiek tai susiję su reikalavimo panaikinti Sprendimą nagrinėjimu teisme. Nei pareiškėjas prašyme, nei teismas nutartyje nenurodė, kokia tiksliai neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala būtų padaryta pareiškėjui, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Pareiškėjo argumentai dėl išsiuntimo į kilmės valstybę ir kliūčių dalyvauti bylos nagrinėjime teismo posėdyje savaime nereiškia, jog pareiškėjui bus padaryta neatitaisoma didelė žala. Byloje nėra įrodymų, kad yra pradėta pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę procedūra. Tai, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pareiškėjas, būdamas kilmės valstybėje, galėtų dalyvauti procese per savo atstovą, taip pat asmeniškai (nuotoliniu būdu). Atsakovas taip pat tvirtina, kad pareiškėjas tikėtinai nepagrindė savo reikalavimo pagrįstumo, ypač atsižvelgiant į tai, kad Sprendime buvo išnagrinėtas paskesnis pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį, šis pareiškėjo prašymas nėra grindžiamas konvencinėmis priežastimis (persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės ar kt.). Be to, atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas anksčiau neteisėtai pasišalino iš Lietuvos ir buvo grąžintas į Lietuvą. Tikėtina, kad, antrą kartą atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, jis, vengdamas grąžinimo į kilmės valstybę, gali pasislėpti.

Pareiškėjas G. B. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti atsakovo atskirąjį skundą.

Pareiškėjas sutinka su teismo išvadomis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, iš esmės pakartoja prašyme išdėstytus savo argumentus. Pareiškėjas pakartotinai pabrėžia, kad jam atstovauja valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiantys advokatai, ir pareiškėjas, siekdamas toliau naudotis tokia pagalba, privalo likti Lietuvoje. Pareiškėjas tvirtina, kad jo pareikštas reikalavimas yra tikėtinai pagrįstas, jis nėra akivaizdžiai nepagrįstas. Pareiškėjas siekia gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, o, išsiuntus jį į kilmės valstybę, jis gali patirti persekiojimo grėsmę, ir tokiu būdu jam būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Tuo atveju, jei pareiškėjas būtų išsiųstas į kilmės valstybę, bet teismas priimtų jam palankų sprendimą, tokio sprendimo vykdymas būtų iš esmės neįmanomas, nes kilmės valstybė negrąžintų pareiškėjo į Lietuvą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas nusprendė: (1) atleisti pareiškėją nuo žyminio mokesčio sumokėjimo; (2) priimti pareiškėjo skundą; (3) išsiųsti pareiškėjo skundo su priedais kopiją atsakovui ir įpareigoti atsakovą pateikti teismui atsiliepimą į skundą bei visą su ginču susijusią turimą medžiagą; (4) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Sprendimo vykdymą, iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl Sprendimo teisėtumo; (5) administracinės bylos medžiagą pripažinti nevieša ir neteikti jos susipažinti bei kopijuoti kitiems asmenims, išskyrus pareiškėją, jo įgaliotą atstovą bei atsakovo įgaliotą atstovą. Atsakovas atskirajame skunde prašo panaikinti teismo nutartį, tačiau jis atskirajame skunde išdėsto argumentus dėl nesutikimo tik su nutarties dalimi, kurioje pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir tenkino pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad atsakovas netiksliai suformulavo atskirojo skundo reikalavimą, o nagrinėjamo atskirojo skundo objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kurioje nuspręsta tenkinti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. laikinai sustabdyti Sprendimo vykdymą, iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl Sprendimo teisėtumo.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje yra išvardytos taikytinos reikalavimo užtikrinimo priemonės, tarp jų – ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas (3 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja (šia teise) piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones neturi būti grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su ginčo sprendimu iš esmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012, 2017 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3799-261/2017). Paprastai reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-752/2011).

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858‑602/2010, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017).

Pabrėžtina ir tai, kad asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, kad neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti jo interesus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-735/2014, 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019). Taigi, pareiškėjas, prašydamas pirmosios instancijos teismo sustabdyti Sprendimo vykdymą (galiojimą), turėjo nurodyti argumentus, dėl kurių tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra būtinas, ir pateikti tai pagrindžiančius įrodymus.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas 2021 m. sausio 1 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Atsakovas 2022 m. sausio 20 d. sprendime Nr. 22S59573 nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos). Pareiškėjas 2024 m. birželio 10 d. pateikė paskesnį prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Atsakovas 2024 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. 24S142443 priėmė šį pareiškėjo prašymą ir nusprendė jį nagrinėti iš esmės skubos tvarka, nes asmuo pateikė paskesnį prašymą suteikti prieglobstį, kai neatsirado arba nebuvo pateikta naujos esminės informacijos arba duomenų, dėl kurių padidėja tikimybė, jog asmuo gali atitikti prieglobsčio suteikimo kriterijus. Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo paskesnį prašymą suteikti prieglobstį, 2025 m. vasario 20 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriame nusprendė, be kita ko, nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) ir išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija, vertindama sąlygas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, sprendžia, kad pareiškėjas tikėtinai pagrindė savo reikalavimų panaikinti Sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį pagrįstumą: nenustatyta, kad egzistuoja kokios nors procesinės kliūtys tenkinti materialiuosius skundo reikalavimus, ir pirmosios instancijos teismas priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą su tokiais reikalavimais; pareiškėjas skunde išdėstė argumentus dėl Sprendimo neteisėtumo (pvz., Departamentas netinkamai įvertino pareiškėjo paaiškinimus, kuriais grindžiamas prašymas suteikti prieglobstį, be kita ko, kad pareiškėjas buvo persekiojamas ir gali būti persekiojamas / patirti kankinimus, nežmonišką elgesį ar jo orumo pažeminimą ateityje dėl priklausymo politinei partijai ir seksualinės orientacijos) ir nėra pagrindo pripažinti, jog šie skundo argumentai yra akivaizdžiai nepagrįsti. Atsakovo nuomonė, kad pareiškėjo paskesnis prašymas suteikti prieglobstį yra nepagrįstas ir kad pareiškėjo tikslas Lietuvoje niekada nebuvo prieglobsčio gavimas, nekeičia tokio teisėjų kolegijos vertinimo. Pareiškėjo pateikti argumentai dėl ginčijamo administracinio sprendimo neteisėtumo šioje proceso stadijoje išsamiau nenagrinėjami.

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl antrosios sąlygos egzistavimo, pažymi, kad pareiškėjas siekia gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje (jis yra prieglobsčio prašytojas UTPĮ 2 str. 20 d. prasme). Pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, skunde teigė, kad, bylos nagrinėjimo metu išsiuntus jį į kilmės valstybę, kiltų reali neatitaisomos žalos rizika jo teisėms ir laisvėms, o, priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, tokio sprendimo įvykdymas būtų iš esmės neįmanomas, nes kilmės valstybė negrąžintų jo Lietuvos Respublikai; be to, tuo atveju, jei pareiškėjas būtų nubaustas laisvės atėmimo bausme (Sprendime nustatyta, kad kilmės valstybėje dėl pareiškėjo pradėtos dvi baudžiamosios bylos), jis kalėjime patirtų netinkamą elgesį dėl seksualinės orientacijos. Atsakovas, įvertinęs surinktą informaciją apie pareiškėjo nurodytas aplinkybes, Sprendime konstatavo, kad kilmės valstybėje asmenys, atitinkantys pareiškėjo sau priskirtas individualias savybes (pvz., priklausymas nurodytai politinei partijai, nurodyta seksualinė orientacija), paprastai nepatiria persekiojimo iš valstybinių subjektų. Pareiškėjas skunde nesutiko su atsakovo pateiktu situacijos kilmės valstybėje vertinimu ir tvirtino, kad 2024 metais padėtis joje pablogėjo. Pareiškėjas taip pat manė, kad atsakovas netinkamai įvertino jo paaiškinimus dėl gautų grasinimų iš policijos pareigūnų ir kt. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje stadijoje negalima neabejotinai konstatuoti, kad, išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jis nepatirtų neatitaisomos ar sunkiai atitaisomos didelės žalos rizikos, todėl yra pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo (prieglobsčio prašytojo, kuris naudojasi valstybės garantuojama teisine pagalba) teisės į veiksmingą teisminę gynybą užtikrinimo papildomai pažymi, kad prieglobsčio prašytojas Lietuvos Respublikoje turi teisę socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba tiek, kiek tai susiję su užsieniečio sulaikymu arba alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimu ar pratęsimu ir skundžiant pirmosios instancijos teismui sprendimus, susijusius su prašymu suteikti prieglobstį (UTPĮ 71 str. 1 d. 4 p.; 2024 m. gegužės 30 d. įstatymo Nr. XIV-2673 redakcija, įsigaliojusi 2025 m. sausio 1 d.). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2024 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-939 patvirtinto Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo užsieniečiams tvarkos aprašo (įsigaliojo 2025 m. sausio 1 d.) 13 punktu, valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama tik užsieniečiui esant Lietuvos Respublikoje, įskaitant pasienio kontrolės punktus ir tranzito zonas, ir jam (užsieniečiui) asmeniškai dalyvaujant, išskyrus, kai antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama įvykdžius sprendimą išsiųsti užsienietį į užsienio valstybę. Pirmosios instancijos teismas tikrinamoje nutartyje neatsižvelgė į 2025 m. sausio 1 d. įsigaliojusį teisinį reguliavimą ir nepagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtina sąlyga, jam siekiant įgyvendinti teisę nustatyta tvarka naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba tiek, kiek tai susiję su prašymo panaikinti Sprendimą nagrinėjimu teisme.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, tačiau pagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atsižvelgiant į tai, atsakovo atskirasis skundas atmetamas, o tikrinama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 4 d. nutarties dalį, kurioje nuspręsta tenkinti pareiškėjo G. B. prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. vasario 20 d. sprendimo Nr. 25S52653 vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Gintaras Kryževičius

Virginija Volskienė