2025-02-26 Nr. AB-3405-3-61-3-08470-2023-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-431-442/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08470-2023-9

Procesinio sprendimo kategorija 12.12.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. vasario 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja V. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2023 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. S-7-2023/128 (toliau – ir MGK sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2023 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. 68-42 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) panaikinti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2023 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. (27.13Mr)-FR0682-78 (toliau – ir Inspekcijos sprendimas).

2. Pareiškėja paaiškino, kad VMI sprendimu nurodė jai sumokėti į biudžetą 2 372 Eur gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM), 237 Eur GPM baudą, 735,65 Eur GPM delspinigius.

3. Pareiškėja, paaiškina, kad 2014 m. gegužės 6 d. pagal pirkimo-pardavimo sutartį kartu su vyru įsigijo gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas). Nuo nurodytos datos gyveno šiuo adresu iki šių patalpų pardavimo, t. y. 2017 m. sausio 16 d. Faktines gyvenamosios vietos aplinkybes šiuo adresu patvirtina komunalines paslaugas teikiančių subjektų išduotos pažymos, o taip pat su skundu pateikiamos pirkinių užsakymo sąskaitos bei skunde nurodomi asmenys, kurie gali patvirtinti šią aplinkybę. Tai šeimos gydytoja, kuri ligos atveju vyko į Butą lankyti sergančių šeimos narių, gretimame bute įsikūrusio kosmetikos paslaugų kabineto savininkė. Nurodytu laikotarpiu būstas nebuvo išnuomotas ar perleistas kitiems asmenims. 2017 m. pradžioje nutraukus santuoką ir pardavus šį būstą, gautos lėšos buvo panaudotos dalies tėvų namo remontui, kuriame gyveno po skyrybų.

4. Pareiškėja nurodė, kad gyvendama santuokoje ji rūpinosi buitiniais reikalais, augino vaiką, o buvęs vyras tvarkė visus šeimos finansinius reikalus, o didžiąją dalį šeimos pajamų sudarė su vyro vykdoma veikla prekiaujant nekilnojamu turtu gaunamos pajamos, apie Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (toliau – ir GPMĮ) nustatytas mokestines lengvatas bei jų taikymo sąlygas nesidomėjo, pasitikėjo buvusio vyro priimamais sprendimais.

5. Pareiškėja gyvendama Bute ten gyvenamosios vietos nedeklaravo. Gyventojų registro centro duomenų bazėje esanti informacija apie faktinę jos gyvenamąja vietą buvo netiksli. Pareiškėja 2018 m. gegužės 15 d. kreipėsi į Gyventojų registro departamentą su prašymu patikslinti deklaruotos gyvenamosios vietos duomenis dėl aukščiau išvardintų aplinkybių, tačiau jie tokios paslaugos suteikti negalėjo.

6. Pareiškėja teigė, kad VMI sprendime suformuota išvada prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotai praktikai, kurioje pasisakyta dėl turinio viršenybės prieš formą principo taikymo (žr. 2013 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-724/2013).

7. Pareiškėja teigė, kad nebuvo tiriami įrodymai priimant VMI sprendimą dėl baudos skyrimo. Jos elgesys buvo vertinamas kaip pasyvus, tačiau nebuvo atsižvelgta ir nevertinti jos rašyti atsiliepimai į Inspekcijos paklausimus, ir kiti veiksmai, kurių ji ėmėsi, kad klausimas būtų sprendžiamas operatyviai.

8. Pareiškėja nurodė, kad MGK vertindama pateiktus įrodymus – prekių užsakymus pareiškėjos nurodytu adresu – nepagrindė savo nuomonės, kodėl užsakydama tokius daiktus, kaip vaikiški rūbai, ji tai darė ne savo gyvenamosios vietos adresu. MGK Buto 2017 m. sausio 16 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą gyvenamosios vietos adresą laikė faktine jos gyvenamąja vieta. Tačiau skundo nagrinėjimo metu pareiškėjos apie šią aplinkybę klausta nebuvo ir ji negalėjo duoti paaiškinimų, kad: 1) pagal Buto pardavimo metu galiojusius reikalavimus, parduodant butą, kuriame gyvena nepilnametis vaikas, privaloma įrodyti, kad šis sandoris nepažeis jo teisių ir vaikas turės būstą, kuris valdomas jo tėvų. Todėl sutartyje buvo nurodytas turtas ir adresas, kuriame vaikas galimai gyvens pardavus būstą, nes jis tuo metu priklausė pareiškėjos vyrui; 2) MGK neįvertino, kad Buto adresas negali būti laikomas faktine jos gyvenamąja vieta. Šiuo adresu esanti pastato paskirtis – buvęs kino teatras, pastatas užkonservuotas be komunikacijų ir langų. Akivaizdu, kad šios patalpos negalėjo būti faktinė jos gyvenamoji vieta. MGK sprendime tik ši aplinkybė nurodoma kaip prieštaraujanti kitai informacijai, tačiau ir ji nebuvo tinkamai patikrinta bei įvertinta; 3) MGK nepagrįstai ir nepateikdama argumentų atmetė oficialioje Priekulės seniūnės 2018 m. balandžio 30 d. pažymoje Nr. A4-88 nurodytas aplinkybes, jog nepaisant pareiškėjos ir jos sutuoktinio kitais adresais deklaruotų gyvenamųjų vietų, jie nuo 2014 m. gegužės 6 d. iki 2017 m. sausio 16 d. faktiškai gyveno Bute; 4) kilus ginčui dėl faktinės aplinkybės – gyvenamosios vietos nurodytu adresu, tai gali patvirtinti liudininkai, tačiau jų neapklausus, jų parodymai vertinti skeptiškai.

9. Pareiškėjos nuomone, MGK, pateiktus įrodymus vertino vienpusiškai – tiesiogiai įrodančius pareiškėjos teiginius ir oficialius dokumentus vertino kritiškai, kitus įrodymus, dėl kurių jos nebuvo prašyta duoti paaiškinimų, vertino pareiškėjos nenaudai arba pasisakė apie juos net netyrus.

10. Atsakovas VMI atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

11. Atsakovas nurodė, kad patikrinimo metu Lietuvos Respublikos gyventojų registro (toliau – ir GR) duomenimis nustatyta, jog pareiškėjos gyvenamoji vieta nuo 2013 m. gegužės 8 d. iki 2019 m. lapkričio 1 d. buvo deklaruota adresu (duomenys neskelbtini), t. y. parduoto Buto adresu pareiškėja nebuvo deklaravusi gyvenamosios vietos, todėl GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 ir 54 punktuose nustatytos lengvatos pareiškėjai negali būti taikomos. Atsižvelgiant į tai, Inspekcija padarė teisingą išvadą, jog pareiškėja gautas Buto pardavimo pajamas pateiktose GPM deklaracijose nepagrįstai priskyrė neapmokestinamosioms pajamoms.

12. VMI paaiškino, kad nesant duomenų, kad sutuoktiniai būtų sudarę vedybų ir / ar kitų turto pasidalijimo sutarčių, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.87–3.100 straipsnių, 3.117 straipsnio 1 dalies nuostatomis, laikoma, kad sutuoktinių patirtos išlaidos ir gautos pajamos, susijusios su Buto įsigijimu, pardavimu ir su tuo susiję privalomi mokėjimai, sutuoktiniams priskiriami lygiomis dalimis, t. y. po ½. Atsižvelgiant į sutuoktinių turtinę teisinę padėtį reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, vadovaujantis GPMĮ 6 straipsnio 1 dalies ir 19 straipsnio nuostatomis, atliktas pareiškėjos nekilnojamojo turto apmokestinamųjų pardavimo pajamų GPM perskaičiavimas ir pareiškėjai pagrįstai apskaičiuotas 2 372 Eur mokėtinas GPM.

13. VMI nurodė, kad iš patikrinimo akto ir bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja 2018 m. balandžio 26 d. pateikė Metinę pajamų deklaraciją (toliau – ir Deklaracija), kurioje deklaravo 8 593,59 Eur su darbo santykiais susijusių pajamų, 2 400 Eur MPNPD, 22 500 Eur neapmokestinamųjų pajamų ir apskaičiavo 360 Eur grąžintino iš valstybės biudžeto GPM sumą. Inspekcija, įvertinusi pareiškėjos pateiktą Deklaraciją, Nekilnojamojo turto registro duomenis, paties mokesčių administratoriaus turimą informaciją, ne kartą (2018 m. liepos 11 d., 2019 m. kovo 1 d., 2019 m. kovo 29 d., 2021 m. birželio 23 d., 2021 m. gruodžio 2 d., 2022 m. gruodžio 7 d. ir 2022 m. birželio 22 d.) siuntė pareiškėjai pranešimus apie nustatytus Deklaracijos trūkumus – turto nuosavybės teisių, neišlaikius turto 10 metų (Buto), perleidimo sandorio pajamas deklaruoti Metinės pajamų deklaracijos priedo GPM308T I dalyje 18 kodu.

Pareiškėja tiek 2021 m. balandžio 2 d., tiek 2021 m. lapkričio 26 d. patikslintose Deklaracijose nustatytų trūkumų neištaisė, o 2022 m. birželio 20 d. pateiktoje patikslintoje Deklaracijoje, kurioje deklaruoti duomenys įvertinti mokestinio patikrinimo metu, deklaravo tokius pat duomenis kaip ir pirminėje 2018 m. balandžio 26 d. Deklaracijoje, t. y. Buto pardavimo pajamas priskyrė neapmokestinamosioms pajamoms. Pareiškėjai netinkamai vykdant savo, kaip mokesčių mokėtojo, pareigas, mokesčių administratorius, remdamasis pareiškėjos pateiktomis deklaracijomis, Buto pirkimo-pardavimo sutartimis, VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro (toliau – ir NTR), Gyventojų registro (toliau – ir GR) ir kitais mokesčių administratoriaus informacinėse sistemose esančiais duomenimis, išanalizavęs teisės aktų nuostatas dėl pareiškėjos Buto pardavimo pajamų priskyrimo neapmokestinamosios pajamoms galimumo, atliko pareiškėjos mokestinį patikrinimą ir patikrinimo akte konstatavo, kad pareiškėjai GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28 punkto nuostata negali būti taikoma, kadangi nuo Buto įsigijimo iki pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn nepraėjo 10 metų (įsigytas 2014 m. gegužės 6 d., parduotas 2017 m. sausio 16 d.), kaip ir tai, kad GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 ir 54 punktuose nustatytos lengvatos, kurių pagrindu Buto pardavimo pajamas būtų galima priskirti neapmokestinamosioms pajamoms, pareiškėjai taip pat netaikytinos, kadangi GR duomenimis, pareiškėja Buto adresu gyvenamosios vietos nebuvo deklaravusi, todėl pareiškėjai pagrįstai apskaičiuotas 2 372 Eur mokėtinas GPM.

14. VMI paaiškino, kad tam, jog pareiškėjos nekilnojamojo daikto (Buto) pardavimo pajamas būtų galima priskirti neapmokestinamųjų pajamų mokesčio objektui, turi būti išpildytos GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53, 54 punktuose nustatytos sąlygos. Esminė šios lengvatos taikymo sąlyga yra gyvenamosios vietos deklaravimas Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo (tolau – ir GVDĮ) nustatyta tvarka. Taigi, jei būsto savininkas parduotame būste iki pardavimo nebuvo deklaravęs savo gyvenamosios vietos, tai nėra pagrindo taikyti GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies tiek 53, tiek 54 punktuose nustatytų lengvatų.

15. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjos laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 8 d. iki 2019 m. lapkričio 1 d. deklaruota gyvenamoji vieta buvo adresu (duomenys neskelbtini), t. y. ne parduoto Buto adresu. Butas parduotas 2017 m. sausio 16 d. Pareiškėja pripažįsta, kad parduotame Bute iki jo pardavimo gyvenamosios vietos nebuvo deklaravusi. Todėl aplinkybė, kad pareiškėja parduotame Bute faktiškai gyveno pastaruosius 2 metus iki jo pardavimo, minėtuose GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 ir 54 punktuose nustatytos lengvatos taikymui įtakos neturi, kadangi parduotame Bute turėjo būti ne tik pareiškėjos gyvenamoji vieta, bet ir šiame Bute pareiškėja turėjo būti deklaravusi gyvenamąją vietą teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjos sutuoktinis, teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, savo gyvenamosios vietos parduoto Buto adresu iki jo pardavimo taip pat nebuvo deklaravęs.

16. VMI atkreipė dėmesį, jog su komunalines paslaugas teikiančiomis įmonėmis sutartys sudaromos pasikeitus nekilnojamojo turto savininkui, nepriklausomai nuo to, ar jis gyvena tame būste, ar ne, ar deklaruoja savo gyvenamąją vietą, ar ne (priskaičiuojami ir mokami mokesčiai už daugiabučio namo administravimą, buto šildymą, buitinių atliekų išvežimą ir kt. nepriklausomai nuo to, ar savininkas gyvena bute, ar ne, ar deklaruoja savo gyvenamąją vietą, ar ne), todėl šios aplinkybės dėl faktinės gyvenamosios vietos neaktualios, nes, GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 punktas imperatyviai reikalauja, kad parduotame gyvenamajame būste pastaruosius 2 metus iki pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn būtų gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka. Šiuo atveju sąlyga, jog parduotame Bute pardavimo metu ir 2 metus iki pardavimo turėjo būti deklaruota gyvenamoji vieta, nebuvo įvykdyta. Tokiu atveju, kai būsto pardavimo pajamos neatitinka esminių GPMĮ 17 straipsnių 1 dalies 53 ir 54 punktuose nurodytų sąlygų, būsto pardavimo pajamų priskirti neapmokestinamosioms pajamos nėra pagrindo.

17. Turinio viršenybės prieš formą principas, nustatytas MAĮ 69 straipsnio 2 dalyje, taikomas tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo veikla neatitinka formalių teisės aktų reikalavimų, tačiau jos turinys atitinka aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, o tokiu atveju mokestis apskaičiuojamas taikant tokias apmokestinimo taisykles, kurios pagal mokesčio įstatymo tikslą ir prasmę taikytinos veiklos turiniui. Svarbu paminėti, kad MAĮ 69 straipsnio 2 dalis nėra susijusi su nagrinėjamu atveju, tarp šalių joks ginčas dėl faktinių gyvenamosios vietos deklaravimo aplinkybių nekyla – pareiškėja pripažįsta, kad savo gyvenamosios vietos parduoto Buto adresu deklaravusi nebuvo.

18. Dėl pareiškėjos skunde nurodomo VMI 2023 m. kovo 25 d. atsakymo Nr. RM-10281 į 2023 m. kovo 24 d. paklausimą pažymėta, kad VMI šiame rašte pateikė atsakymą dėl 2023 m. kovo 24 d. paklausime nurodytų skirtingų faktinių aplinkybių negu, kad pareiškėjos atveju, todėl nėra pagrindo teigti, jog yra pažeidžiami pagrindiniai apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo principai (MAĮ 6 str.).

19. Pareiškėjai neįgyvendinus esminės GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 ir 54 punktuose nustatytos lengvatos taikymo sąlygos, pagrįstai Buto pardavimo pajamos priskirtos apmokestinamosioms pajamoms ir pareiškėjai apskaičiuota mokėtina į biudžetą 2 372 Eur GPM suma.

II. 20. Regionų administracinis teismas 2024 m. sausio 23 d. sprendimu pareiškėjos V. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

21. Teismas nustatė, kad:

21.1 Inspekcija atliko pareiškėjos 2017 m. sausio 1 d.– 2017 m. gruodžio 31 d. laikotarpio GPM apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir 2023 m. sausio 2 d. patikrinimo aktu Nr. (27.13Mr)-FR0680-2 nustatė, kad pareiškėja 2017 m. pardavusi Butą, šio Buto ½ pardavimo pajamų – 22 500 Eur – Deklaracijoje (forma GPM308) už 2017 m. nepagrįstai priskyrė neapmokestinamosioms pajamoms, kadangi neatitiko GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28, 53, 54 punktuose nustatytų mokestinių lengvatų sąlygų. Vadovaudamasi GPMĮ 5, 6, 22, 27 straipsnių nuostatomis Inspekcija dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjai apskaičiavo 2 372 Eur GPM.

21.2 Inspekcija 2023 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. (27.13Mr)-FR0682-78 patvirtino patikrinimo aktą, t. y. patvirtino apskaičiuotą 2 372 Eur GPM, bei, vadovaudamasi MAĮ 96 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjai apskaičiavo 735,65 Eur GPM delspinigius. Inspekcija, vadovaudamasi MAĮ 139 straipsnio nuostatomis ir nenustačiusi atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, skyrė pareiškėjai vidutinę 30 proc. dydžio 712 Eur GPM baudą.

21.3 Pareiškėja, nesutikdama su Inspekcijos 2023 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. (27.13Mr)-FR0682-78 pateikė skundą VMI, kuri VMI sprendimu nusprendė pakeisti Inspekcijos sprendimą ir vietoje nurodymų sumokėti į biudžetą 2 372 Eur GPM, 712 Eur GPM baudą, 735,65 Eur GPM delspinigius, nurodė sumokėti 2 372 Eur GPM, 237 Eur GPM baudą, 735,65 Eur GPM delspinigius.

21.4 Pareiškėja, nesutikdama su VMI sprendimu pateikė skundą MGK, kuri 2023 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. S – 2023/147 (7-2023/128) patvirtino VMI sprendimą.

21.5 Patikrinimo metu Inspekcija, atsižvelgusi į VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro duomenis bei pareiškėjos pateiktus dokumentus, nustatė, kad pareiškėja kartu su sutuoktiniu (ištuokos data – 2018 m. kovo 16 d.) pagal 2014 m. gegužės 6 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. LM-1358 už 49 000 Lt (14 191,38 Eur) įsigijo Butą, kurį pardavė 2017 m. sausio 16 d. pagal pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 223 už 45 000 Eur. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėja 2022 m. birželio 20 d. pateiktoje patikslintoje Deklaracijoje deklaravo ½ parduoto Buto pardavimo pajamų 22 500 Eur sumą Deklaracijos GPM308N priede „Neapmokestinamosios pajamos“.

21.6 Inspekcija iš Gyventojų registro duomenų nustatė, kad pareiškėjos gyvenamoji vieta nuo 2013 m. gegužės 8 d. iki 2019 m. lapkričio 1 d. buvo deklaruota adresu (duomenys neskelbtini), t. y. parduoto Buto adresu pareiškėja nebuvo deklaravusi gyvenamosios vietos. Šios aplinkybės pareiškėja neginčija, pripažįsta, kad Buto adresu ji nebuvo deklaravusi savo gyvenamosios vietos.

22. Teismas vertino, kad mokestinio patikrinimo metu Inspekcijos surinkti įrodymai suponuoja išvadą, kad pareiškėja neįgyvendino esminės GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 ir 54 punktuose nustatytos lengvatos taikymo sąlygos (būsto savininkas parduotame būste iki pardavimo turėjo būti deklaravęs savo gyvenamąją vietą), todėl GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 ir 54 punktuose nustatytos lengvatos jai negalėjo būti taikomos. Pareiškėja gautas Buto pardavimo pajamas pateiktose GPM deklaracijose nepagrįstai priskyrė neapmokestinamosioms pajamoms. Teismo įsitikinimu, pareiškėjai neįgyvendinus esminės GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 ir 54 punktuose nustatytos lengvatos taikymo sąlygos, mokesčių administratoriai pagrįstai Buto pardavimo pajamas priskyrė apmokestinamosioms pajamoms ir pareiškėjai apskaičiavo mokėtiną į biudžetą 2 372 Eur GPM sumą. Aplinkybė, kad pareiškėja parduotame Bute faktiškai gyveno pastaruosius 2 metus iki jo pardavimo, minėtuose GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 ir 54 punktuose nustatytos lengvatos taikymui įtakos neturi, kadangi parduotame Bute turėjo būti ne tik pareiškėjos gyvenamoji vieta, bet ir šiame Bute pareiškėja turėjo būti deklaravusi gyvenamąją vietą teisės aktų nustatyta tvarka.

23. Teismas taip pat nurodė, kad su komunalines paslaugas teikiančiomis įmonėmis sutartys sudaromos pasikeitus nekilnojamojo turto savininkui, nepriklausomai nuo to, ar jis gyvena tame būste, ar ne, ar deklaruoja savo gyvenamąją vietą, ar ne (priskaičiuojami ir mokami mokesčiai už daugiabučio namo administravimą, buto šildymą, buitinių atliekų išvežimą ir kt. nepriklausomai nuo to, ar savininkas gyvena bute, ar ne, ar deklaruoja savo gyvenamąją vietą, ar ne), todėl šios aplinkybės dėl faktinės gyvenamosios vietos neaktualios.

24. GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 punktas imperatyviai reikalauja, kad parduotame gyvenamajame būste pastaruosius 2 metus iki pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn būtų gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjos atveju sąlyga, jog parduotame Bute pardavimo metu ir 2 metus iki pardavimo turėjo būti deklaruota gyvenamoji vieta, nebuvo įvykdyta, to neneigia ir pareiškėja. Tokiu atveju, kai būsto pardavimo pajamos neatitinka esminių GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 ir 54 punktuose nustatytų sąlygų, būsto pardavimo pajamų priskirti neapmokestinamosioms pajamos mokesčių administratorius neturėjo pagrindo. Mokesčių administratoriui nesuteikta teisė atskiriems gyventojams ar jų grupėms taikyti kitokias pajamų apmokestinimo nuostatas nei nustatyta GPMĮ.

25. Teismo įsitikinimu, MAĮ 69 straipsnio 2 dalis nėra susijusi su nagrinėjamu atveju, nes tarp šalių ginčas dėl faktinių gyvenamosios vietos deklaravimo aplinkybių nekyla, kaip minėta, pareiškėja pripažįsta, kad savo gyvenamosios vietos parduoto Buto adresu deklaravusi nebuvo.

26. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju, remtis MAĮ 10 straipsnyje įtvirtintu turinio viršenybės prieš formą principu taip pat nėra pagrindo, kadangi santykių veiklos turinys nagrinėjamu atveju yra aiškus ir taip pat niekaip nepaneigia imperatyvios GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 ir 54 punktuose įtvirtintos sąlygos – parduotame gyvenamajame būste turėjo būti gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka, todėl mokesčių administratorius pagrįstai netaikė turinio viršenybės prieš formą principo.

27. Teismo įsitikinimu, mokesčių administratorius pagrįstai darė išvadą, kad mokestinio patikrinimo metu surinktų faktinių duomenų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėja netinkamai vykdė savo, kaip mokesčių mokėtojo, pareigas. VMI, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėja mokestinio patikrinimo metu bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi ir pareiškėjos veikoje nenustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės, Inspekcijos sprendime paskirtą 30 proc. dydžio baudą pakeitė į 10 proc. dydžio baudą nuo mokestinio patikrinimo metu papildomai apskaičiuoto 2 372 Eur GPM, t. y. į 237 Eur baudą.

28. Teismas, įvertinęs VMI sprendimo turinį, konstatavo, kad mokesčių administratorius detaliai išanalizavo MAĮ įtvirtintus baudos sumažinimo pagrindus ir skyrė 10 proc. dydžio baudą nuo mokestinio patikrinimo metu papildomai apskaičiuoto 2 372 Eur GPM. Pareiškėja į bylą nepateikė objektyvių duomenų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes ir / arba galėjusių nulemti kitokį jų vertinimą, nei tai padarė VMI.

29. Nagrinėjamo ginčo atveju skundo reikalavimai dėl VMI sprendimo panaikinimo atmesti, todėl pareiškėjos skunde nurodyti argumentai dėl galimai nepakankamai motyvuoto MGK sprendimo, netinkamų, pareiškėjos nuomone, įrodymų vertinimo nėra teisiškai reikšmingi, todėl teismas jų nenagrinėjo.

30. Apibendrinęs teismas konstatavo, kad Inspekcija, VMI ir MKG, priimdamos sprendimus, tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas bei išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, priėmė pagrįstus bei teisėtus sprendimus, todėl naikinti Inspekcijos sprendimą, VMI sprendimą ir MGK sprendimą, vadovaujantis pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. 31. Pareiškėja V. S. apeliaciniame skunde prašo Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

32. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia analogiškais argumentais, kurie buvo nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėja teigia, jog nebuvo tiriami įrodymai priimant sprendimą dėl baudos skyrimo. Pareiškėjos elgesys buvo vertinamas kaip pasyvus, tačiau nebuvo atsižvelgta ir nevertinti jos rašyti atsiliepimai į Inspekcijos paklausimus, ir kiti veiksmai, kurių pareiškėja ėmėsi. VMI iš esmės neanalizavo aplinkybių, įrodančių, ar parduotas Butas buvo pareiškėjos gyvenamoji vieta.

33. Vertinant šio ginčo faktinę situaciją, pareiškėjos veikla gautų pajamų priskyrimo neapmokestinamoms pajamoms prasme atitinka esminę sąlygą, nes parduotas pareiškėjai nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis būstas pastaruosius 2 metus iki pardavimo buvo pareiškėjos nuolatinė gyvenamoji vieta, tačiau neatitinka kito būtino GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 punkto reikalavimo, t. y. pareiškėja parduotame būste nebuvo deklaravusi gyvenamosios vietos. Pareiškėjos nuomone, tuo atveju, jei gautos būsto pardavimo pajamos formaliuoju požiūriu neatitinka bent vienos iš įstatyme numatytų sąlygų, tikslinga įvertinti, ar yra pagrindas taikyti MAĮ 10 straipsnyje įtvirtintą turinio viršenybės prieš formą principą (mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja byloje aktualiu laikotarpiu kito gyvenamojo būsto neturėjo ir Butas 2 metus iki pardavimo buvo pareiškėjos ir jos nepilnamečio vaiko faktinė gyvenamoji vieta, vadovaujantis GPMĮ nuostatomis bei MAĮ 10 straipsnyje įtvirtintu turinio viršenybės prieš formą principu, darytina išvada, kad vien tik formalaus reikalavimo – gyvenamosios vietos deklaravimo – nesilaikymas negali atimti iš pareiškėjos teisės taikyti GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 punkte nustatytą lengvatą.

34. Pareiškėjos nuomone, MGK vertindama faktus, dėl kurių ginčo nėra, pateiktus įrodymus vertino vienpusiškai – tiesiogiai įrodančius pareiškėjos teiginius ir oficialius dokumentus vertino kritiškai, kitus įrodymus, dėl kurių pareiškėjos nebuvo prašyta duoti paaiškinimų vertino jos nenaudai arba pasisakė apie juos net netyrus.

35. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

36. VMI nurodo, kad pareiškėjos skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, kuris yra pagrįstas ir teisėtas. Įvertinus mokestinio patikrinimo metu surinktus duomenis ir nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog pareiškėjai neįgyvendinus esminės GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 ir 54 punktuose nustatytos lengvatos taikymo sąlygos, pagrįstai Buto pardavimo pajamos priskirtos apmokestinamosioms pajamoms ir pareiškėjai apskaičiuota mokėtina į biudžetą 2372 Eur GPM suma. Teismas įvertino visus byloje pateiktus įrodymus, teisingai taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 37. Administracinėje byloje mokestinis ginčas yra kilęs dėl mokesčių administratorių sprendimų, kuriais pareiškėjai papildomai apskaičiuotas GPM bei su šiuo mokesčiu susijusios sumos, bei dėl MGK sprendimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

38. Inspekcija atliko pareiškėjos 2017 m. sausio 1 d. – 2017 m. gruodžio 31 d. laikotarpio GPM apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir 2023 m. sausio 2 d. patikrinimo aktu Nr. (27.13Mr)-FR0680-2 nustatė, kad pareiškėja 2017 m. pardavusi Butą, šio Buto ½ pardavimo pajamų – 22 500 Eur – Deklaracijoje (forma GPM308) už 2017 m. nepagrįstai priskyrė neapmokestinamosioms pajamoms, kadangi neatitiko GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28, 53, 54 punktuose nustatytų mokestinių lengvatų sąlygų. Vadovaudamasi GPMĮ 5, 6, 22, 27 straipsnių nuostatomis Inspekcija dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjai apskaičiavo 2 372 Eur GPM.

39. Inspekcija 2023 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. (27.13Mr)-FR0682-78 patvirtino patikrinimo aktą, t. y. patvirtino apskaičiuotą 2 372 Eur GPM, bei, vadovaudamasi MAĮ 96 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjai apskaičiavo 735,65 Eur GPM delspinigius. Inspekcija, vadovaudamasi MAĮ 139 straipsnio nuostatomis, nenustačiusi atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, skyrė pareiškėjai 712 Eur GPM baudą.

40. Pareiškėja, nesutikdama su Inspekcijos 2023 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. (27.13Mr)-FR0682-78 pateikė skundą VMI, kuri VMI sprendimu nusprendė pakeisti Inspekcijos sprendimą ir vietoje nurodymų sumokėti į biudžetą 2 372 Eur GPM, 712 Eur GPM baudą, 735,65 Eur GPM delspinigius, nurodė sumokėti 2 372 Eur GPM, 237 Eur GPM baudą, 735,65 Eur GPM delspinigius.

41. Pareiškėja, nesutikdama su VMI sprendimu pateikė skundą MGK, kuri 2023 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. S – 2023/147 (7-2023/128) patvirtino VMI sprendimą.

42. Patikrinimo metu Inspekcija, atsižvelgusi į VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro duomenis bei pareiškėjos pateiktus dokumentus, nustatė, kad pareiškėja kartu su sutuoktiniu (ištuokos data – 2018 m. kovo 16 d.) pagal 2014 m. gegužės 6 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. LM-1358 už 49 000 Lt (14 191,38 Eur) įsigijo Butą, kurį pardavė 2017 m. sausio 16 d. pagal pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 223 už 45 000 Eur. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėja 2022 m. birželio 20 d. pateiktoje patikslintoje Deklaracijoje deklaravo ½ parduoto Buto pardavimo pajamų 22 500 Eur sumą Deklaracijos GPM308N priede „Neapmokestinamosios pajamos“.

43. Inspekcija iš Gyventojų registro duomenų nustatė, kad pareiškėjos gyvenamoji vieta nuo 2013 m. gegužės 8 d. iki 2019 m. lapkričio 1 d. buvo deklaruota adresu (duomenys neskelbtini), t. y. parduoto Buto adresu pareiškėja nebuvo deklaravusi gyvenamosios vietos. Šios aplinkybės pareiškėja neginčijo, pripažino, kad Buto adresu ji nebuvo deklaravusi savo gyvenamosios vietos.

44. GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 punktas nustato, kad neapmokestinamosios pajamos yra pajamos, gautos pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn Europos ekonominės erdvės valstybėje esantį gyvenamąjį būstą (įskaitant priskirtą žemę), jeigu jame pastaruosius 2 metus iki pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn buvo gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka.

45. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad Buto adresu pareiškėja nebuvo deklaravusi gyvenamosios vietos. Šios aplinkybės pareiškėja neginčija. Tai, kad ji faktiškai gyveno minėtu adresu neturi jokios reikšmės taikant GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 punkto nuostatas.

46. Mokesčių administratorius nustatęs, kad pajamas pareiškėja gavo pardavusi Butą, kuriame ji teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo deklaravusi gyvenamosios vietos, priėjo pagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo Buto pardavimo pajamas pripažinti neapmokestinamosiomis pajamomis, nes nebuvo tenkinama būtina ir imperatyvi GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 punkte įtvirtinta sąlyga, reikalaujanti, jog pajamos turi būti gautos pardavus tik tokį gyvenamąjį būstą, kuriame pajamas gavęs asmuo teisės aktų nustatyta tvarka buvo deklaravęs savo gyvenamąją vietą pastaruosius 2 metus iki pardavimo.

47. Pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiai, kad pagal MAĮ 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą turinio viršenybės prieš formą principą taikant GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 punktą neturi būti atsižvelgiama vien tik į formalius įstatymo reikalavimus, nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste nėra reikšmingi, todėl teisėjų kolegija jų detaliai nevertina.

48. Jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą (MAĮ (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.) 139 str. 1 d.).

49. Pareiškėjai buvo skirta minimali MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.) nustatyta bauda. Atleisti pareiškėją nuo baudos, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes nėra pagrindo.

50. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys

Egidijus Šileikis