2018-12-04 Nr. AB-22157-3-65-3-00369-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1697-525-2018

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00369-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 18.4.1

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ryčio Krasausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Zarasų skyriaus, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu bei patikslintu skundu į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, ir atsakovas) Zarasų skyriaus 2016 m. birželio 8 d. raštą Nr. 42SD-1665-(14.42.104) (toliau – ir NŽT Zarasų skyriaus raštas) ir NŽT 2016 m. liepos 28 d. raštą Nr. 1SS-2360-(7.5.) (toliau – ir NŽT raštas); 2) įpareigoti NŽT Zarasų skyrių pradėti vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą į B. A. nuosavybės teise priklausiusį 46,25 ha žemės plotą, esantį Dumblynės k., Antazavės sen., Zarasų r. sav., jį pergyvenusios sutuoktinės A. C. vardu.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis yra A. C., mirusios 2015 m. rugsėjo 23 d., turtinių teisių įpėdinis pagal testamentą. Paaiškino, kad A. C. 1996 m. lapkričio 14 d. kreipėsi į Zarasų r. Antazavės apylinkės agrarinės reformos tarnybą ir prašė atkurti nuosavybės teisę į buvusio savininko jos sutuoktinio B. A. nuosavybės teise valdytą 46,25 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. C. iki šiol nebuvo priimtas. Teigė, jog pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nuosavybės teisės atkuriamos turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento sutuoktiniui, todėl A. C. turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į jos sutuoktinio B. A. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą.

3. Nurodė, jog pareiškėjas 2015 m. lapkričio 25 d. ir 2016 m. gegužės 25 d. prašymais kreipėsi į NŽT Zarasų skyrių, tačiau 2015 m. gruodžio 21 d. ir 2016 m. birželio 8 d. raštais NŽT Zarasų skyrius atsisakė tenkinti prašymus, motyvuodamas, kad A. C., po sutuoktinio mirties sudariusi naujas santuokas, nebelaikoma buvusio žemės savininko B. A. sutuoktine, todėl nėra įstatyminio pagrindo jos vardu pradėti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą į B. A. valdytą 45 ha ploto žemę. Pareiškėjas NŽT Zarasų skyriaus 2016 m. birželio 8 d. raštą Nr. 42SD-1665-(14.42.104) apskundė NŽT, kuri ginčijamu 2016 m. liepos 28 d. raštu pareiškėjo prašymą tenkinti atsisakė.

4. Pareiškėjas teigė, kad teisės aktai ir teismų praktika nenumato, jog antrosios santuokos sudarymas gali būti kliūtimi atkurti nuosavybės teises, todėl ginčijami NŽT ir NŽT Zarasų skyriaus sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, turi būti panaikinti, o nuosavybės teisių atkūrimo procedūra pradėta vykdyti. Papildomai pareiškėjas nurodė, jog remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-966-261/2015, savo sutuoktinį pergyvenusio asmens vėlesnė santuoka su kitu asmeniu negali turėti įtakos jo įgytai teisei pirmojoje santuokoje, o pasibaigus santuokai dėl sutuoktinio mirties, nauja santuoka negali paneigti buvusios santuokos ar turtinių teisių įgytų pirmoje santuokoje. Atsižvelgiant į tai, jog A. C. po B. A. mirties sudariusi naujas santuokas, neprarado turtinių teisių įgytų santuokoje su juo, todėl nuosavybės teisės į jos buvusio sutuoktinio B. A. nuosavybės teise valdytą žemę A. C. turi būti atkurtos vadovaujantis Atkūrimo įstatymo nuostatomis, kurios be kita ko, įtvirtina teisę nuosavybės teises atkurti buvusiam sutuoktiniui.

5. Atsakovas NŽT Zarasų skyrius atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundo reikalavimais nesutinka, pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

6. Nurodė, kad A. C. 1996 m. lapkričio 14 d. Zarasų r. Antazavės apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teisę į buvusio savininko B. A. (duomenys neskelbtini) turėtą 46,25 ha žemės plotą ir giminystės ryšį su buvusiu savininku įrodančius dokumentus. Pažymėjo, kad po B. A. mirties A. C. sudarė dvi naujas santuokas, todėl ji negali būti laikoma buvusio žemės savininko B. A. sutuoktine. Atkreipė dėmesį, jog pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą, buvusio savininko sutuoktiniu laikytinas asmuo, iki savininko mirties sudaręs su juo santuoką, jos nenutraukęs ir po buvusio sutuoktinio mirties nesudaręs naujos santuokos, tačiau mirusio buvusio savininko sutuoktiniui sudarius naują santuoką, jis tampa kito asmens sutuoktiniu ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.49 straipsnio 2 dalį, įgyja sutuoktinio teises ir pareigas šiam asmeniui. Atsakovo teigimu, Atkūrimo įstatymas nenustato galimybės atkurti nuosavybės teises į buvusio sutuoktinio turėtą turtą, todėl A. C., po buvusio savininko B. A. mirties sudariusi naujas santuokas, nebelaikoma buvusio žemės savininko sutuoktine ir teisės atkurti nuosavybės teisę į buvusio savininko B. A. nuosavybės teise valdytą žemę neįgyja.

II. 7. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjo V. S. skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad 1996 m. lapkričio 14 d. A. C. (buvusi pavardė S.) Zarasų r. Antazavės apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teisę į B. A. turėtą 46,25 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (b. l. 55–56). Vadovaujantis Zarasų apskrities žemės ūkio komisijos 1940 m. lapkričio 22 d. nutarimo dėl Antazavės valsčiaus žemės paėmimo į valstybinį žemės fondą žemės savininkų turėtų ūkių sąrašo duomenimis, buvęs savininkas B. A. (eil. Nr. 14) (duomenys neskelbtini) vienkiemyje nuosavybės teise valdė 45 ha žemės (b. l. 66–67). Remiantis byloje pateiktos Panevėžio vyskupijos Antazavės Dievo Apvaizdos parapijos Antazavės klebono kun. R. K. pasirašytos 1998 m. vasario 6 d. pažymos Nr. 3 duomenimis, A. S. (gimusi 1921 m.) ir B. A. (gim. 1891 m.) 1943 m. gruodžio 31 d. susituokė Antazavės bažnyčioje (b. l. 60). B. A. mirė 1955 m. rugpjūčio 5 d. (mirties liudijimas CM141515, išduotas 1955 m. rugsėjo 2 d.) (b. l. 61, 76). Po B. A. mirties A. A. 1958 m. rugsėjo 20 d. sudarė santuoką su P. Č. (1958 m. rugsėjo 20 d. santuokos liudijimas I-CM Nr.033646), o 1977 m. rugsėjo 30 d. A. Č. sudarė santuoką su V. C. (1977 m. rugsėjo 30 d. santuokos liudijimas I-OK Nr. 431380) (b. l. 62, 64, 75). 2015 m. rugsėjo 23 d. A. C. mirus, paveldėjimo teisės liudijimu pagal testamentą, pareiškėjas pripažintas įgijusiu A. C. palikimo teises (b. l. 54). 2015 m. lapkričio 25 d. prašymu pareiškėjas kreipėsi į NŽT Zarasų skyrių ir vadovaujantis 2015 m. lapkričio 17 d. paveldėjimo teisės liudijimu ir A. C. 1996 m. lapkričio 14 d. prašymu, prašė atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į B. A. turėtą 46,25 ha žemę (duomenys neskelbtini) (b. l. 49).

9. NŽT Zarasų skyrius 2015 m. gruodžio 21 d. raštu atsisakė tenkinti pareikėjo prašymą. Pareiškėjas nesutikdamas su NŽT Zarasų skyriaus atsakymu, 2016 m. gegužės 25 d. pakartotinai kreipėsi į NŽT Zarasų skyrių. NŽT Zarasų skyrius 2016 m. birželio 8 d. rašte nurodė, kad Atkūrimo įstatymas nereglamentuoja tvarkos, pagal kurią buvęs sutuoktinis, sudaręs naują santuoką po buvusio sutuoktinio, žemės savininko mirties, įgytų teisę pretenduoti į buvusio sutuoktinio turėtą žemėvaldą, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą atkurti nuosavybės teisę A. C. į buvusio savininko B. A. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdytą 45 ha žemės sklypą. Pareiškėjas kreipėsi į NŽT, prašydamas pripažinti NŽT Zarasų skyriaus 2016 m. birželio 8 d. raštą nepagrįstu ir neteisėtu. NŽT 2016 m. liepos 28 d. raštu pareiškėjo skundą tenkinti atsisakė.

10. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko B. A. nuosavybės teise turėtą žemę jį pergyvenusios sutuoktinės A. C. vardu.

11. Po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo siekiant įgyvendinti piliečių teisę į nuosavybę, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. birželio 18 d. priėmė įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas), kuriuo pripažino, kad nuosavybės teisės į turtą, nacionalizuotą pagal Lietuvos TSR įstatymus ar kitaip neteisėtai suvisuomenintą, turi būti atkuriamos. Įstatymų leidėjas, konstatuodamas, jog reikia atkurti neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises, taip pat pripažino, kad tai turi būti vykdoma nustatyta tvarka ir nustatytomis sąlygomis. 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, kuris įtvirtino Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius. Atkūrimo įstatymo nuostatas bei jų įgyvendinimo tvarką išsamiau detalizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka.

12. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojantys įstatymai nustato, kad nuosavybės teisių atkūrimui taikoma ribota restitucija. Ši nuostata taikoma ne tik nuosavybės objektams (ne visas turtas grąžinamas natūra, nustatyti grąžinamos žemės ploto apribojimai ir kt.), bet ir asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, atžvilgiu: jie turi būti Lietuvos Respublikos piliečiai, o buvusiam savininkui mirus – teisę į nuosavybės teisių atkūrimą įgyja ne bet kokie turto paveldėtojai, o tik tie asmenys, kurie nurodyti įstatyme, tai reiškia, jog subjektų ratas yra specialiai sureguliuotas. Dėl šios priežasties bendrosios paveldėjimo santykius reglamentuojančios normos, nustatančios įpėdinius pagal įstatymą, nustatant asmenis, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį turtą, netaikomos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-143/2007, 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2383/2012).

13. Tiek Atstatymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktas (1996 m. balandžio 2 d. įstatymo redakcija), galiojęs A. C. 1996 m. lapkričio 14 d. prašymo atkurti nuosavybės teises į B. A. išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo Zarasų r. Antazavės apylinkės agrarinės reformos tarnybai metu, taip pat ir Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktas (2015 m. birželio 18 d. įstatymo redakcija), galiojęs ginčijamų NŽT Zarasų skyriaus 2016 m. birželio 8 d. rašto ir NŽT 2016 m. liepos 28 d. rašto priėmimo metu, įtvirtino galimybę atkurti nuosavybės teises turto savininko, kuris mirė, sutuoktiniui, jei jis yra Lietuvos Respublikos pilietis, į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį.

Sąvokos „sutuoktinis“ paaiškinimas nei Atstatymo įstatyme, nei Atkūrimo įstatyme nepateiktas, todėl šioje byloje nagrinėjamo ginčo išsprendimui būtina išaiškinti Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkte pavartotos sąvokos „turto savininko sutuoktiniui“ turinį. Vadovaujantis CK trečiosios knygos, reglamentuojančios šeimos santykius, 3.7 straipsnio 2 dalimi, sutuoktiniai yra vyras ir moteris, įstatymų nustatyta tvarka įregistravę santuoką. Pagal CK 3.49 straipsnį, santuoka baigiasi, kai vienas sutuoktinis miršta arba santuoka nutraukiama įstatymų nustatyta tvarka.

Atkreipė dėmesį, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio prasme santuokos pasibaigimas dėl vieno iš sutuoktinių mirties nepanaikina kito sutuoktinio teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, priešingai, įstatyme specialiai numatyta, kad jis tokią teisę įgyja tik po sutuoktinio, kuris buvo turto savininkas, mirties. Tačiau, jei mirusio buvusio savininko sutuoktinis sudaro naują santuoką, jis tampa kito asmens sutuoktiniu CK 3.49 straipsnio 2 dalies prasme ir įgyja sutuoktinio teises ir pareigas šio asmens atžvilgiu. Todėl tiek pagal Atstatymo įstatymo 2 straipsnį, taip pat ir pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį buvusio savininko sutuoktiniu laikytinas asmuo, iki savininko mirties sudaręs su juo santuoką, santuokos nenutraukęs ir po buvusio sutuoktinio mirties nesudaręs naujos santuokos.

Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamam ginčui spręsti taikytinose Atstatymo įstatymo ir Atkūrimo įstatymo redakcijose nebuvo vartojama sąvoka „buvęs sutuoktinis“, todėl atsižvelgiant į teismų suformuotą sąvokos „turto savininko sutuoktinis“ aiškinimą, ši sąvoka negali būti aiškinama plečiamai.

14. Teismas nustatė, kad A. C. (buvusi pavardė S.) po sutuoktinio B. A. mirties sudarė dvi naujas santuokas: 1958 m. rugsėjo 20 d. sudarė santuoką su P. Č., o 1977 m. rugsėjo 30 d. – su V. C., o 1989 m. sausio 28 d. V. C. mirus, tapo mirusio V. C. našle. Atsižvelgiant į tai, A. C. 1996 m. lapkričio 14 d. prašymo Zarasų r. Antazavės apylinkės agrarinės reformos tarnybai padavimo metu po buvusio sutuoktinio žemės savininko B. A. mirties sudarydama naujas santuokas, įgijo sutuoktinio teises ir pareigas naujiems sutuoktiniems, todėl vadovaujantis aptarta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir minėtomis Civilinio kodekso nuostatomis, negalėjo tuo pačiu metu būti laikoma B. A. sutuoktine (ar jo našle) ir pretenduoti į jo iki nacionalizacijos turėtą žemę. Teismas sprendė, kad po B. A. mirties pasibaigus A. A. (C., buvusi pavardė S.) ir B. A. santuokai ir A. A. sudarius naujas santuokas, pasibaigė sutuoktinių A. A. ir B. A. turtiniai ir asmeniniai neturtiniai santykiai, tame tarpe ir jų turtinės bei asmeninės neturtinės teisės ir pareigos, todėl Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme A. C. negali būti laikoma pretendente į buvusio sutuoktinio B. A. nuosavybės teise turėtą žemę, kadangi nei Atstatymo įstatymo nuostatos, nei Atkūrimo įstatymas 2 straipsnio 1 dalies 3 punktas nenumatė galimybių buvusiam nekilnojamojo turto savininko sutuoktiniui atkurti nuosavybės teises, kai šis sudaro naują santuoką ir prašymo atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį buvusio sutuoktinio turtą padavimo metu yra tapęs kito asmens sutuoktiniu, nagrinėjamu atveju – sutuoktine (našle).

15. Dėl pareiškėjo skundo reikalavimų pagrindimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-966-261/2015 ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2016 m. sausio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-42-701/2016 išdėstytais argumentais, teismas pažymėjo, jog pareiškėjo nurodytose bylose sprendžiamų ginčų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šioje nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Pareiškėjo nurodytose bylose sprendžiami ginčai, susiję su nuosavybės teisių atkūrimu, kai tokia asmenų teisė yra kildinama iš paveldėjimo teisinių santykių, t. y., kai tokia teisė įgyjama mirusio turto savininkui testamentu palikus turtą. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar A. C. gali būti laikoma pretendente, turinčia teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, kitu, nei pareiškėjo nurodytos bylose, teisiniu pagrindu, t. y. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme. Pažymėtina, jog byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad B. A. jam priklausantį nekilnojamąjį turtą testamentu paliko A. C. (buvusi pavardė S.), todėl sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimą į B. A. nuosavybės teise valdytą žemę, A. C. negali būti pripažinta pretendente ir pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kuris nustato, kad nuosavybės teisės gali būti atkurtos asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto faktą.

16. Teismas byloje esančiais duomenimis nustatė, kad pareiškėjas yra A. C. teisių perėmėjas. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą, teismas vertino, kad A. C. po B. A. mirties sudarius naujas santuokas ir dėl to netekus teisės atkurti nuosavybės teises į B. A. turėtą nekilnojamąjį turtą, tokios teisės neteko ir pareiškėjas. Teismas sprendė, jog nėra pagrindo naikinti pareiškėjo ginčijamus raštus, todėl skundą šioje dalyje atmetė kaip nepagrįstą.

17. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo ginčijami raštai bei juose išdėstyti atsakovo sprendimai yra priimti pareiškėjo prašymų atkurti nuosavybės teises pagrindu. Kadangi pareiškėjo reikalavimas įpareigoti NŽT Zarasų skyrių A. C. vardu vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą į B. A. nuosavybės teise valdytą 46,25 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini) yra susijęs su pirminiu pareiškėjo reikalavimu ir laikytinas išvestiniu, teismas netenkino ir išvestinio pareiškėjo reikalavimo.

18. Pareiškėjo atstovas prašė pritįsti bylinėjimosi išlaidas. Teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkino.

III. 19. Pareiškėjas V. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

20. Pareiškėjas nurodo, jog remiantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos nuostatos pagrindu A. (S.) C. yra įgijusi teisę teikti prašymą ir reikalauti atkurti nuosavybės teises į savo mirusio sutuoktinio B. A. nuosavybės teise valdytą žemę. Pažymi, jog LVAT yra išsiaiškinęs, jog nuosavybės teisės atkuriamos retrospektyviai, todėl savo sutuoktinį pergyvenusio asmens vėlesnė santuoka su kitu asmeniu negali turėti įtakos jo įgytai teisei pirmoje santuokoje. Pasibaigus santuokai dėl sutuoktinio mirties, asmenys jau nėra sutuoktiniai ir nauja santuoka negali paneigti buvusios santuokos ar turtinių teisių įgytų pirmoje santuokoje, nebent tokia teisę ribojanti sąlyga būtų numatyta specialiame įstatyme, nes tik įstatymų leidėjas gali nustatyti asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, ratą (Nr. A-966-261/2015). Taigi, atkuriant nuosavybės teises į nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą, šiuo atveju, pergyvenusio sutuoktinio teisės į nuosavybės atkūrimą yra siejama tik su turto savininko mirtimi ir ribojimų atkurti nuosavybės teises tokiam asmeniui, pergyvenusiam savo sutuoktinį, įstatymu nenumatyta.

21. Pažymi, kad A. C. nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančių įstatymų priėmimo laikotarpiu ir 1996 m. lapkričio 14 d. prašymo Zarasų r. Antazavės apylinkės agrarinės reformos tarnybai padavimo metu, nebuvo santuokoje su kitais asmenimis.

22. Atsakovas NŽT Zarasų skyrius atsiliepime prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

23. Nurodo, kad nesutinka su tokiu pareiškėjo Atkūrimo įstatymo nuostatų traktavimu. Pareiškėjas skundo reikalavimus grindžia Atkūrimo įstatymo preambulės nuostata, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą, t. y., kad A. C. po sutuoktinio B. A. mirties 1955 metais ir vėliau sudariusi naujas santuokas, pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas, turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą B. A. 1940 metais nacionalizuotą 45 ha žemėvaldą. Atsakovo nuomone, Atkūrimo įstatymo preambulės nuostata dėl nuosavybės teisių tęstinumo, turi būti taikoma tik Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų atžvilgiu ir tik pagal įstatyme nustatytą giminystės ryšį su buvusiu savininku. Įstatyme nėra numatyta atkurti nuosavybės teises į buvusio sutuoktinio turėtą turtą.

24. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad sutuoktinį pergyvenusio asmens vėlesnė santuoka su kitu asmeniu negali turėti įtakos jo įgytai teisei pirmoje santuokoje. Pažymi, kad A. C. 1996 metais teikdama prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į B. A. nacionalizuotą žemę, buvo sudariusi santuoką su kitu asmeniu, taigi, sudariusi santuoką su kitu asmeniu, ji neteko teisės į nuosavybės teisių atkūrimą.

25. Pažymi, kad po sutuoktinio B. A. mirties, A. C. iki naujos santuokos sudarymo taip pat negalėjo įgyti ar perimti nuosavybės teisių į B. A. turėtą žemę, nes tuo laikotarpiu privati žemė buvo nacionalizuota ir perduota sovietų valdžios nuosavybėn.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl A. C. teisės atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko B. A. žemę (46,25 ha), esančią (duomenys neskelbtini).

27. Byloje nustatyta, kad 1996 m. lapkričio 14 d. A. C. (buvusi pavardė S.) Zarasų r. Antazavės apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teisę į B. A. turėtą 46,25 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (b. l. 55–56). Zarasų apskrities žemės ūkio komisijos 1940 m. lapkričio 22 d. nutarimas dėl Antazavės valsčiaus žemės paėmimo į valstybinį žemės fondą patvirtina, kad buvęs savininkas B. A. Dumblynės vienkiemyje nuosavybės teise valdė 45 ha žemės (b. l. 66–67). Panevėžio vyskupijos Antazavės Dievo Apvaizdos parapijos Antazavės klebono kun. R. K. pasirašyta 1998 m. vasario 6 d. pažyma Nr. 3 patvirtina, kad A. S. (gimusi 1921 m.) ir B. A. (gim. 1891 m.) 1943 m. gruodžio 31 d. susituokė Antazavės bažnyčioje (b. l. 60). B. A. mirė 1955 m. rugpjūčio 5 d. (mirties liudijimas CM141515, išduotas 1955 m. rugsėjo 2 d.) (b. l. 61, 76). Po B. A. mirties A. A. 1958 m. rugsėjo 20 d. sudarė santuoką su P. Č. (1958 m. rugsėjo 20 d. santuokos liudijimas I-CM Nr.033646), o 1977 m. rugsėjo 30 d. A. Č. sudarė santuoką su V. C. (1977 m. rugsėjo 30 d. santuokos liudijimas I-OK Nr. 431380) (b. l. 62, 64, 75). 2015 m. rugsėjo 23 d. A. C. mirus, paveldėjimo teisės liudijimu pagal testamentą, pareiškėjas pripažintas įgijusiu A. C. palikimo teises (b. l. 54). 2015 m. lapkričio 25 d. prašymu pareiškėjas kreipėsi į NŽT Zarasų skyrių ir vadovaujantis 2015 m. lapkričio 17 d. paveldėjimo teisės liudijimu ir A. C. 1996 m. lapkričio 14 d. prašymu, prašė atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į B. A. turėtą 46,25 ha žemę Dumblynės k., Antazavės sen., Zarasų r. (b. l. 49).

28. Taigi pareiškėjas siekia, kad į buvusio savininko B. A. turėtą 46,25 ha žemę nuosavybės teisės būtų atkurtos buvusios B. A. sutuoktinės A. C. vardu, kurios teisių pagal testamentą paveldėtojas yra pareiškėjas.

29. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojantys įstatymai nustato, kad nuosavybės teisių atkūrimui taikoma ribota restitucija. Ši nuostata taikoma ne tik nuosavybės objektams (ne visas turtas grąžinamas natūra, nustatyti grąžinamos žemės ploto apribojimai ir kt.), bet ir asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, atžvilgiu: jie turi būti Lietuvos Respublikos piliečiai, o buvusiam savininkui mirus – teisę į nuosavybės teisių atkūrimą įgyja ne bet kokie turto paveldėtojai, o tik tie asmenys, kurie nurodyti įstatyme, kitaip tariant subjektų ratas yra specialiai sureguliuotas. Dėl šios priežasties bendrosios paveldėjimo santykius reglamentuojančios normos, nustatančios įpėdinius pagal įstatymą, nustatant asmenis, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį turtą, netaikomos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A248-143/2007, 2012m. rugsėjo 6d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2383/2012).

30. Įstatymo Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 2 straipsnis (redakcija, galiojusi prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo metu) numatė, kad buvusiam savininkui mirus nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti atkurtos jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ir sutuoktiniui. Šiuo metu galiojančio Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento [...] sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį.

31. Sąvokos „sutuoktinis“ paaiškinimas įstatyme nepateiktas, tačiau ši sąvoka, ją vartojant nuosavybės teisių atkūrimo kontekste, yra išaiškinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 8 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A248-143/2007. Šioje nutartyje, pasitelkus Civilinio kodekso trečiosios knygos, reglamentuojančios šeimos santykius, nuostatas (3.7 straipsnio 2 dalies, 3.49 straipsnio) išaiškinta, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnį buvusio savininko sutuoktiniu laikytinas asmuo, iki savininko mirties sudaręs su juo santuoką, santuokos nenutraukęs ir po buvusio sutuoktinio mirties nesudaręs naujos santuokos. Kaip matyti iš bylos, A. C. po buvusio turto savininko B. A. mirties sudarė santuoką su P. Č. ir prašymo atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo metu buvo praradusi teisę pretenduoti į B. A. turėtą žemę. Todėl A. C. prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo metu negalėjo būti laikoma B. A. sutuoktine ir tuo pačiu negalėjo pretenduoti į jo turėtą turtą nei pagal Įstatymo Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų, nei pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą.

32. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šioje nutartyje, taip pat šios nutarties 31 pastraipoje nurodytose Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartyse yra pateikta Įstatymo Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų bei Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo ginčui aktualių įstatymo normų aiškinimas, todėl atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo atstovo pateikti 2018m. kovo 15d. apeliacinio skundo priede pateikti argumentai, susiję su LR Vyriausybės 1997m. rugsėjo 29d. nutarimo Nr. 1057 aiškinimu. Taip pat atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo atstovo argumentai, susiję su apeliacinio skundo priede minimomis Nacionalinės žemės tarnybos bei Seimo kontrolieriaus nuomonėmis, nes teisingumą administracinėse bylose vykdo tik teismai, vadovaudamiesi visų asmenų lygybe įstatymui ir teismui.

33. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Rytis Krasauskas