2025-01-22 Nr. AB-1247-3-61-3-01607-2024-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-992-492/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01607-2024-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.2.3; 8.3.1; 8.3.2; 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja S. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. 24S91917, kuriuo panaikinta pareiškėjos teisė laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas1); 2) panaikinti Migracijos departamento 2024 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. 24S92690, kuriuo uždrausta pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką (toliau – ir Sprendimas2); 3) panaikinti Migracijos departamento 2024 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. 24S118309, kuriuo atsakovas atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas3) (toliau visi kartu – ir sprendimai).

2. Pareiškėja nurodė, kad Migracijos departamento sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, priimti objektyviai neišnagrinėjus reikšmingų aplinkybių, neatsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką. Tvirtino, jog ji yra lojali Lietuvos Respublikai, nekelia grėsmės valstybės saugumui. Pildydama atsakovo pateiktą klausimyną, pareiškėja pati nurodė informaciją apie savo buvusį darbą.

3. Pareiškėja paaiškino, kad nuo 2003 m. iki 2008 m. dirbo Varanavo rajono vykdomojo komiteto administracijos įsteigtame socialiniame centre, tačiau dėl šeiminių aplinkybių nuo 2008 m. grįžo dirbti į Varanavo rajono vykdomojo komiteto teisės skyrių. Vėliau dirbo Gardino srities vykdomojo komiteto teisingumo valdyboje ir buvo atsakinga už sprendimų projektų atitikties teisės aktų reikalavimams patikrinimą. Pažymėjo, kad turi teisininkės išsilavinimą, tačiau jis nesusijęs su valstybės vidaus ar užsienio politika, gynyba ar saugumu. Dirbdama savivaldos institucijose užėmė santykinai žemas pareigas, jai nebuvo suteikti pagyrimai, apdovanojimai ar laipsniai, dirbo ne dėl ideologinių, o dėl ekonominių priežasčių. Pareiškėja nurodė, kad eidama pareigas Baltarusijos Respublikos savivaldos institucijose, atsisakė darbdavio reikalavimo gauti prieigą prie valstybės paslapčių, nes dažnai vykdavo į Lietuvos Respubliką (vaikystę praleido (duomenys neskelbtini), ten gyvena teta). Pažymėjo, kad po vaiko priežiūros atostogų planavo negrįžti į darbą ir persikelti į Lietuvos Respubliką, tačiau dėl komplikuoto nėštumo ir gimdymo bei COVID-19 pandemijos ir su ja susijusių įvairių draudimų ir ribojimų taikymo negalėjo to padaryti.

4. Pareiškėja teigė, kad 2020 m. vykusiuose Baltarusijos Respublikos prezidento rinkimuose balsavo už opozicijos atstovę ir aktyviai dalyvavo protestuose dėl rinkimų rezultatų klastojimo. Bijodama persekiojimo, išvyko iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, kur gyveno jos sutuoktinis – Lietuvos Respublikos pilietis, su kuriuo (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką, turi bendrą dukrą (nepilnametė), kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė.

5. Pareiškėja paaiškino, kad 2020 m. pabaigoje ji grįžo į Baltarusijos Respubliką išspręsti persikraustymo klausimų, t. y. parduoti Gardine turimą butą bei išsivežti vyresniąją dukrą į Lietuvos Respubliką. 2021 m. sausio mėn. būdama Baltarusijoje, sulaukė teisėsaugos institucijų skambučio su reikalavimu atvykti į apklausą ir 2021 m. sausio 21 d. buvo apklausta Valstybės saugumo komiteto (KGB) pareigūnų, iš kurių sulaukė grasinimų dėl šeimos, vaikų bei byla dėl valstybės išdavimo. Teigė, kad iš karto po apklausos pateikė prašymą išeiti iš darbo Gardino srities vykdomajame komitete. Pareiškėja pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini), sutuoktiniui atvykus į jos tėvo laidotuves, Baltarusijos Respublikos specialiosios tarnybos jį taip pat iškvietė į apklausą, kurią vykdė KGB pareigūnai. Po šio įvykio pareiškėja ir jos sutuoktinis supratę, kad jų šeima bus persekiojama, 2021 m. balandžio 27 d. išvyko iš Baltarusijos Respublikos ir visiškai nutraukė ryšius su kilmės valstybe (išskyrus telefono pokalbius su motina ir seserimi), t. y. nevyko į Baltarusijos Respubliką, po tėvo mirties pareiškėja nepriėmė palikimo. Nurodė, kad prieš išvydama iš Baltarusijos Respublikos, būdama vaiko priežiūros atostogose, ji atsisakė socialinių išmokų, kurias pagal Baltarusijos Respublikos teisės aktus turėjo gauti dar pusantrų metų.

6. Pareiškėja akcentavo, kad gyvendama Lietuvos Respublikoje, ji aktyviai integruojasi į visuomenę, t. y. dalyvauja valstybės šventėse, keliauja po šalį, mokosi lietuvių kalbos. Pareiškėjos nepilnamečiai vaikai lanko ugdymo įstaigas, kuriose užsiėmimai vyksta lietuvių kalba, o sutuoktinis yra uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ vadovas. Be to, nuo 2024 m. sausio mėn. pareiškėja pradėjo savo verslą – atidarė vestuvinių suknelių saloną.

7. Pareiškėja akcentavo, kad gyvendama Lietuvos Respublikoje ji taip pat įsitraukė į pilietinę veiklą, t. y. savo socialiniuose tinkluose „Facebook“ ir „Instagram“ (toliau – ir socialiniai tinklai) skelbė publikacijas, kuriomis smerkė Baltarusijos Respublikos režimą ir išreiškė solidarumą Ukrainos Respublikai, taip pat dalyvavo mitinge prieš karą, finansiškai rėmė labdaros ir paramos fondą „Bysol“, kuris teikia pagalbą nukentėjusiems nuo Baltarusijos Respublikos režimo, aukojo lėšas Ukrainos Respublikos ginkluotosioms pajėgoms, dalyvavo lėšų rinkimo akcijoje koviniam dronui „Bayraktar“, skirtam Ukrainos Respublikai, įsigyti ir kt.

8. Pareiškėja pažymėjo, kad Migracijos departamentas jos grėsmę valstybės saugumui sieja su buvusiu darbu ir nenutrūkusiais ryšiais su kilmės valstybe, tačiau, pareiškėjos nuomone, priimtuose sprendimuose atsakovas neįvertino aplinkybių, jog nuo 2021 m. balandžio mėn. pareiškėja nutraukė ryšius su kilmės valstybe, aktyviai dalyvavo opozicinėje veikloje savo socialiniuose tinkluose, taip pat neatsižvelgė į jos šeiminius, socialinius, ekonominius ryšius, dėl to atsakovo sprendimai yra nepagrįsti, prieštaraujantys objektyviai egzistuojančioms aplinkybėms.

9. Pareiškėja tvirtino, kad palaiko Lietuvos Respublikos užsienio politiką, gyvendama Lietuvos Respublikoje, jokių nusikalstamų veikų nėra padariusi. Nurodė, kad ją su Lietuvos Respublika sieja stiprūs šeiminiai ryšiai, nes jos šeima gyvena Lietuvos Respublikoje, o jos sutuoktinis ir vienas iš nepilnamečių vaikų yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Todėl, pareiškėjos įsitikinimu, atsakovo sprendimai, atskiriantys jos šeimą nuo artimiausio šeimos nario – motinos ir žmonos, kelia grėsmę šeimos vientisumui, pažeidžia konstitucinius imperatyvus, saugančius šeimą.

10. Pareiškėja teigė, kad Migracijos departamento sprendimai prieštarauja Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų ir Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymų nuostatoms, pažeidžia nepilnamečių vaikų interesus ir teises, nes atsakovas priėmė sprendimus neįvertinęs su nepilnamečiais vaikais susijusių aplinkybių, nors pagal ugdymo įstaigų pateiktas charakteristikas, pareiškėją bei jos dukrą sieja stiprus ryšys, pareiškėja aktyviai dalyvauja kūrybiniuose projektuose.

11. Pareiškėjos įsitikinimu, Migracijos departamento sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos migracijos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintų Lietuvos migracijos politikos gairių (toliau – ir Gairės) tikslų.

12. Pareiškėja akcentavo, kad Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimdamas sprendimus turėjo atlikti individualų pareiškėjos situacijos vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą dėl jos keliamos grėsmės valstybės saugumui, tačiau to nepadarė ir vadovavosi bendro pobūdžio Valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvada, kuri, pareiškėjos nuomone, nepatvirtina jos keliamos grėsmės valstybės saugumui. Teigė, jog atsakovo sprendimai yra formalūs, priimti objektyviai neišnagrinėjus faktinių aplinkybių visumos, todėl neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų bei 3 straipsnio 13 punkte įtvirtinto išsamumo principo.

13. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

14. Atsakovas nurodė, kad sprendimus priėmė vadovaudamasis VSD išvada, tačiau papildomai buvo įvertinti ir pareiškėjos socialiniai ir ekonominiai ryšiai Lietuvos Respublikoje. VSD išvadoje nurodyta, jog pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui, sprendimuose yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą, t. y. pareiškėja, 1999–2003 m. ir 2008–2018 m. pasirinkdama darbą Baltarusijos Respublikos Varanavo rajono ir vėliau Gardino srities vykdomajame komitete (toliau – ir valstybės institucijos), žinojo, kad jo personalui keliami itin griežti reikalavimai, o jų personalo politika nėra autonomiška – ją formuoja aukščiausia Baltarusijos Respublikos valdžia, t. y. pareiškėja privalo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią bei jos vykdomą politiką.

15. Atsakovas teigė nustatęs, kad pareiškėja valstybės institucijose dirbo net 14 metų. Be to, atsakovas, vadovaudamasis 2024 m. vasario 20 d. pareiškėjos apklausos Migracijos departamente duomenimis, vertino, kad pareiškėja palaiko ryšius su savo buvusiais kolegomis, o tai leidžia pagrįstai manyti, jog su buvusiais kolegomis yra susiformavę ne tik darbiniai, bet ir draugiški ryšiai, todėl pareiškėja, net ir nedirbdama minėtose įstaigose, toliau palaiko ryšius su buvusiais kolegomis ir tai, atsakovo vertinimu, yra pakankamas pagrindas spręsti, kad tokių ryšių palaikymas gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia pareiškėjos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams, ypač šiuo geopolitiškai jautriu metu. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės, susijusios su šeima, vykdoma veikla Lietuvos Respublikoje ir kitos, nepaneigia jos galimos grėsmės valstybės saugumui.

16. Atsakovas pažymėjo, kad priimdamas sprendimus įvertino pareiškėjos ryšius su Lietuvos Respublika, atsižvelgė į pareiškėjos darbą valstybės institucijose bei dažnus vykimus į kilmės valstybę. Kadangi pareiškėja ir jos sutuoktinis teisėtai kirto sieną ir nebuvo sulaikyti Baltarusijos Respublikoje, tai, atsakovo nuomone, savaime nepatvirtina pareiškėjos argumento apie jai galbūt kylančią grėsmę.

17. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos skundo argumentu, kad sprendimai priimti vadovaujantis įtarimais ir spėjimais, ir nurodė, jog išvada dėl pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui pagrįsta jos darbu Baltarusijos Respublikos valstybės institucijose, lojalumu valstybei, t. y. vadovaujantis asmeniškai su pareiškėja susijusiomis ir nuo jos priklausiusiomis aplinkybėmis (elgesiu, jos darbu).

18. Atsakovas vertino, kad aplinkybė, jog pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nereiškia, kad ji turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog šis leidimas ateityje turės būti pakeistas ar negalės būti panaikintas Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) įtvirtintais pagrindais, jeigu pareiškėja neatitinka Įstatymo reikalavimų. Lietuvos Respublika neturi pareigos leisti laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu toks leidimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Keičiantis geopolitinei situacijai, gali kisti ir su pareiškėja susijusių aplinkybių vertinimas.

19. Atsakovas pažymėjo, kad teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti ir gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais. Taigi, kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui. Atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir Gairėse įtvirtintais tikslais, nurodė, kad pareiškėja nepateikia jokių duomenų ir priežasčių, dėl kurių jos dukra negalėtų vykti kartu su ja, kai savo pirmuosius savo gyvenimo metus ji praleido kartu su pareiškėja Baltarusijos Respublikoje. Be kita ko, akcentavo, jog pareiškėjos sutuoktinis yra 314 kartų kirtęs Lietuvos Respublikos – Baltarusijos Respublikos sieną, o tai leidžia manyti, kad turint verslą Lietuvos Respublikoje, jam nebuvo kliūčių reguliariai vykti į Baltarusijos Respubliką ir ten praleisti nuo kelių iki keliasdešimt dienų.

20. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti tik į Lietuvos Respubliką, bet nėra įtrauktas draudimas atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis teritorijoje. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjos dukra yra ne tik Lietuvos Respublikos, bet ir Baltarusijos Respublikos pilietė. Tvirtino, kad pareiškėjos su skundu pateiktame susirašinėjime su vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba (Priedas Nr. 36) nėra konstatuoti kokie nors padaryti pažeidimai, susiję su vaiko interesais, o tik suteikta informacija.

21. Atsakovas nurodė, jog Sprendimu3 atsisakyta išduoti Europos Sąjungos leidimo nuolat gyventi kortelę, kadangi Lietuvos Respublikos piliečio, pasinaudojusio laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise, šeimos narys neturi teisės gauti Europos Sąjungos leidimo nuolat gyventi kortelės, nes pareiškėjai panaikinta teisė laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

22. Atsakovo nuomone, sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. sprendimai priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvai išdėstyti adekvačiai, aiškiai ir pakankamai.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

24. VSD pažymėjo, kad sprendimai priimti pagal atsakovo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinka šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Sprendimais prisidedama prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.

25. VSD nurodė, jog kontržvalgybos tyrimo metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos Respublikos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvos Respublikoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ar strateginę reikšmę turinčiose Baltarusijos Respublikos įmonėse. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos Respublikos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvos Respublikoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. VSD duomenimis, pareiškėja periodiškai vyksta į Baltarusijos Respubliką, todėl tai gali sukelti papildomas rizikas ir galbūt sudaro palankias sąlygas Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti kontaktus.

26. VSD akcentavo, kad Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką, išduoti jai nacionalinę vizą, leisti pareiškėjai laikinai gyventi Lietuvoje ar pan., jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra svarbi aplinkybė, sprendžiant dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, leidimo laikinai gyventi ar nacionalinės vizos neišdavimo. Pažymėjo, jog neįvertinus aptartų aplinkybių kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika valstybės saugumo nenaudai.

27. VSD vertino, kad priimti sprendimai nepažeidė Lietuvos Respublikos įstatymų ar kitų teisės aktų, viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjos teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėja VSD pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai ir (ar) šeimos interesai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo. Pažymėjo, kad Migracijos departamento sprendimai priimti įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgiant į teismo suformuotą praktiką, todėl jų naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodytais argumentais, nėra teisinio pagrindo.

II. 28. Regionų administracinis teismas 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino. Panaikino Migracijos departamento 2024 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. 24S91917, 2024 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. 24S92690 ir 2024 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. 24S118309.

29. Teismas nustatė, kad pareiškėja, kuri yra Baltarusijos Respublikos pilietė, 2023 m. liepos 24 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą dėl Europos Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo nuolat gyventi kortelės. Pareiškėja 2023 m. liepos 27 d. taip pat pateikė užpildytą Migracijos departamento klausimyną, kuriame, atsakydama į antrąjį klausimą (Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz., karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos) nurodė, kad nuo 1999 m. iki 2003 m. ir nuo 2008 m. iki 2018 m. dirbo Baltarusijos Respublikos valstybės institucijose.

30. Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 29 d. gautoje VSD išvadoje konstatuota, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nes pareiškėja nuo 1999 m. iki 2003 m. ir nuo 2008 m. iki 2018 m. dirbo Baltarusijos Respublikos valstybės institucijose, todėl VSD vertino, kad pareiškėja privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. VSD sprendė, kad pareiškėjai išdavus leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, ji gali būti išnaudota Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos Respublikos valdžiai asmuo. Be to, VSD išvadoje buvo prašoma uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus.

31. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė Sprendimą1, kuriuo panaikino pareiškėjos teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

32. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą2, kuriuo uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių (2,5 metų). Sprendime2 nurodyta, kad pareiškėjai nustatytas 30 mėnesių (2,5 metų) draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra vertintinas kaip proporcingas, kadangi jis priimtas įvertinus Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį, kuris gali būti ilgesnis nei 5 metai, atsižvelgus į tai, jog nustatyta, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, įvertinus kompetentingos valstybės institucijos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, t. y. VSD išvadoje prašė uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, atsižvelgus į tai, jog yra nustatyti pareiškėjos šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis ir įvertinus Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 5, 37 ir 38 punktus.

33. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Europos Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai ar nuolat gyventi šalyje kortelės išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1V-594 „Dėl Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai ar nuolat gyventi šalyje kortelės išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau –ir ES kortelės aprašas) 42 punktu ir Įstatymo 104 straipsnio 2 dalimi priėmė Sprendimą3, kuriuo atsisakė pareiškėjai išduoti Europos Sąjungos leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje iš esmės dėl to, kad pareiškėjai panaikinta teisė laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

34. Teismas pažymėjo, kad pagal suformuotą praktiką šios kategorijos bylose asmens tarnybinė veikla Baltarusijos viešajame sektoriuje laikoma vienu iš esminių faktorių, Migracijos departamentui sprendžiant klausimą dėl asmens potencialios grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai Lietuvoje. Tačiau tai nesuteikia teisės Migracijos departamentui neįrodinėti kitų aplinkybių, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui ir tai negali būti vertinama atsietai nuo kitų su pareiškėja susijusių aplinkybių ir duomenų. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas neatliko išsamaus individualaus pareiškėjos situacijos vertinimo, o į priimtus sprendimus tik perkėlė VSD išvadą, kurioje pažymėta, jog pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui, tinkamai neįvertinus visų duomenų visumos bei sprendimų proporcingumo principo aspektu.

35. Teismas nustatė, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu ir turi bendrą mažametę dukrą, kuri yra Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos pilietė. Taip pat pareiškėja turi dukrą iš pirmosios santuokos, kuri yra Baltarusijos Respublikos pilietė (iki 2023 m. rugsėjo 1 d. turėjo galiojusią Europos Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi kortelę), jog pareiškėjos, abiejų dukrų gyvenamoji vieta nuo 2017 m. gruodžio 5 d. deklaruota Lietuvos Respublikoje, sutuoktinio gyvenamoji vieta taip pat deklaruota Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja Lietuvos Respublikoje nuo 2019 m. kovo 6 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2020 m. lapkričio 12 d. iki 2022 m. kovo 6 d. buvo apdrausta Lietuvos Respublikos valstybės lėšomis kaip asmuo, auginantis vaiką iki trejų metų, o nuo 2023 m. sausio 12 d. vykdo individualią veiklą. Pareiškėjai, vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2017 m. rugsėjo 1 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2018 m. lapkričio 2 d., o Europos Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi kortelė pareiškėjai išduota 2018 m. spalio 4 d. ir galiojo iki 2023 m. spalio 4 d. Pareiškėjos šeimą sieja stiprūs ryšiai ir šeima Lietuvos Respublikoje nenutrūkstamai gyvena nuo 2021 m. balandžio 21 d., kai pareiškėja išsikraustė iš Baltarusijos Respublikos, su kilmės valstybe ji visiškai nutraukė ryšius, išskyrus telefoninius pokalbius su motina ir seserimi. Pareiškėja visiškai integravosi į Lietuvos Respublikos visuomenę, ji ir vyras turi verslą Lietuvos Respublikoje, perima jos kultūrą, mokosi lietuvių kalbos, vaikai auklėjami ir mokomi ugdymo įstaigose Lietuvoje (jaunesnioji dukra lanko lopšelį-darželį, vyresnioji dukra mokosi gimnazijoje) lietuvių kalba, pareiškėja aktyviai dalyvauja socialiniuose projektuose prieš karą Ukrainos Respublikoje, savo socialiniuose tinkluose ji ir sutuoktinis išsako aiškią pilietinę poziciją prieš Baltarusijos Respublikos režimą, pareiškėja dalyvavo 2020 m. rugpjūčio mėn. Gardino mieste mitinge, protestuodama prieš suklastotus prezidento rinkimo rezultatus, Baltarusijos Respublikoje bus (yra) persekiojama ir jai gresia baudžiamoji atsakomybė už valstybės išdavimą. Teismas vertino, kad šios pareiškėjos nurodytos aplinkybės nėra paneigtos.

36. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas tyrimą atliko paviršutiniškai, skubotai, nesurinkęs pakankamai duomenų išvadai dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui konstatuoti. Pažymėjo, jog pareiškėjai nebuvo pasiūlyta ir išaiškinta teisė, kaip silpnesnei pusei, pateikti visus tyrimui reikšmingus įrodymus, apsiribota pradinėje tyrimo stadijoje nustatytais pareiškėjos biografijos faktais dėl jos darbinės veiklos nuo 1999 m. iki 2003 m. ir nuo 2008 m. iki 2018 m. Baltarusijos Respublikos valstybės institucijose.

37. Teismas pažymėjo, kad Sprendime1 buvo išvardinti pareiškėjos anksčiau paminėti nurodyti faktai apie jos šeiminius, socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, tačiau vertinimas šiuo aspektu nebuvo atliktas. Sprendime1 apsiribota tik bendro deklaratyvaus pobūdžio teiginiu, kad Migracijos departamentas vertina, jog nei asmeniniai asmens interesai, nei šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesų, nors Sprendime2 atsakovas pripažino, kad šeimyniniai ryšiai svarbūs, dėl to sutrumpino uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį.

38. Teismas įvertino Migracijos departamento sprendimų turinį ir sprendė, kad atsakovas laikė nepatikimais ir keliančiais abejonių pareiškėjos paaiškinimus dėl jos Migracijos departamente 2024 m. vasario 20 d. apklausos metu nurodytų aplinkybių, t. y. pareiškėjos sutuoktinio atvykimą (duomenys neskelbtini) į jos tėvo laidotuves, dėl jo iškvietimo ir apklausos KGB, kad 2020 m. pabaigoje ji grįžo į Baltarusijos Respubliką išspręsti persikraustymo į Lietuvos Respubliką klausimų, jog pareiškėja 2021 m. sausio mėnesį sulaukė telefoninio skambučio iš KGB su reikalavimu atvykti į apklausą, kad 2021 m. sausio 20 d. ji buvo apklausta KGB pareigūnų, jai buvo grasinta dėl šeimos, baudžiamosios bylos dėl valstybės išdavimo iškėlimo, 15 metų laisvės atėmimo bausme, taip pat grasinta dėl to, jog pareiškėja Baltarusijos Respublikos prezidento rinkimuose balsavo už opozicijos atstovę, dėl sufalsifikuotų rinkimų rezultatų, nes ji buvo išreiškusi pasipiktinimą kolegoms, viršininkui (iš kolegų jai prieš tai tapo žinoma, kad buvo tikrinamas jos darbinis kompiuteris), dėl to, jog pareiškėjos sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos pilietis, kad Lietuvos Respublikos specialiosios tarnybos gali ją užverbuoti dėl jos darbo valstybės institucijose.

39. Teismas sprendė, jog nėra pagrindo abejoti pareiškėjos parodymais dėl minėtų aplinkybių, nes parodymai yra detalūs, nuoseklūs, atitinkantys 2024 m. vasario 20 d. pareiškėjos apklausos Migracijos departamente metu duotus paaiškinimus, nenustatyta jokių prieštaravimų su byloje surinktų duomenų visuma. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos sutuoktinis teismo posėdyje apklausiamas kaip liudytojas buvo įspėtas dėl atsakomybės ir sutiko duoti dėl šeimos nario teisingus parodymus, todėl jais abejoti ir juos atmesti vien dėl to, jog parodymai duoti artimo šeimos nario, nėra pagrindo, nes juos taip pat pagrindžia ir byloje surinktų įrodymų visuma.

40. Teismas vertino, kad Migracijos departamento sprendimuose padaryta išvada dėl to, jog pareiškėja nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjos ir jos sutuoktinio kvietimus į apklausas KGB, negali būti objektyvi ir paneigti pareiškėjos nurodytų aplinkybių, atsižvelgiant į visuotinai žinomus KGB veiklos metodus.

41. Teismas pažymėjo, jog Migracijos departamentas, atlikdamas tyrimą, privalėjo būti aktyvus, todėl kylant abejonių dėl pareiškėjos paaiškinimų, turėjo pagrindą iš pareiškėjos pareikalauti oficialių jos atleidimo iš darbo dokumentų. Teismas nurodė, kad teismo posėdyje pareiškėja patvirtino, jog pajutusi grėsmę dėl šeimos ir jos persekiojimo priėmė skubų sprendimą pateikti prašymą išeiti iš tarnybos (tai įrodo į bylą pateiktas rašytinis įrodymas – pareiškėjos 2021 m. sausio 21 d. prašymas išeiti iš darbo šalių susitarimu nuo 2021 m. vasario 1 d.). Taip pat nurodė, jog byloje buvo pateikti papildomi rašytiniai įrodymai, kad pareiškėjai nuo 2021 m. vasario 1 d. buvo nutrauktas pašalpos vaikui iki trejų metų mokėjimas.

42. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teismas sprendė, jog nėra pagrindo abejoti pareiškėjos parodymų tikrumu dėl jos ir sutuoktinio iškvietimo į KGB apklausai, dėl pareiškėjos pagrįstos baimės kilmės valstybėje patirti valdžios persekiojimą, dėl jos ir visos šeimos apsisprendimo palikti kilmės valstybę, nutraukiant su ja ryšius, kadangi nuoseklius pareiškėjos paaiškinimus patvirtina rašytiniai įrodymai.

43. Teismas vertino, kad atsakovo nurodytos aplinkybės, jog KGB apklausos tik patvirtina VSD kontržvalgybinę informaciją, kad minėtos tarnybos siekia verbuoti ar net tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, yra galimos, tačiau šiuo atveju yra bendro pobūdžio, nes į bylą nepateikta jokių duomenų dėl galimų pareiškėjos ir jos šeimos ryšių su minėtomis tarnybomis, be to, pareiškėja ir jos sutuoktinis aplinkybes dėl jų užverbavimo kategoriškai neigė. Teismas akcentavo, jog tai, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis VSD neinformavo apie jų apklausą Baltarusijos Respublikos KGB, galėtų būti vertinama visų nustatytų aplinkybių kontekste kaip reikšmingas faktas, tačiau šiuo atveju visų įrodymų kontekste negali būti laikomas esminiu.

44. Teismas pažymėjo, kad atsakovo nurodyta aplinkybė, jog pareiškėjos šeimai jokios grėsmės nekyla, nes pareiškėja ir jos sutuoktinis 2021 m. balandžio 27 d. teisėtai kirto sieną ir nebuvo sulaikyti Baltarusijos Respublikos pareigūnų, savaime nepaneigia grėsmės pareiškėjai kilmės valstybėje būti persekiojamai, atsižvelgiant į jos kilmės valstybės viešai skelbiamą informaciją. Teismas sprendė, kad visuma byloje surinktų įrodymų nepaneigia pareiškėjos paaiškinimų pagrįstumo dėl jos ir šeimos galimo persekiojimo Baltarusijos Respublikos režimo.

45. Teismas nurodė, kad nors atsakovas ir VSD akcentavo, jog pareiškėja ir jos sutuoktinis periodiškai vyksta į Baltarusijos Respubliką ir tai gali kelti papildomas rizikas ir galbūt sudaro palankias sąlygas Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti kontaktus, tačiau teismas vertino, jog iš byloje pateiktų oficialių Valstybės sienos apsaugos tarnybos duomenų apie sienos su Baltarusijos Respublika kirtimo atvejus, nuo 2021 m. balandžio 27 d. nei pareiškėjos, nei jos sutuoktinio sienos kirtimo atvejų nebuvo užfiksuota.

46. Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog pareiškėjos motina ir sesuo tebegyvena Baltarusijos Respublikoje, negali būti laikoma esmine, kiek tai susiję su pareiškėjos grėsme valstybės saugumui, nes pareiškėja, prieš išvykdama į Lietuvos Respubliką, nekilnojamą turtą pardavė, po tėvo mirties palikimo atsisakė, nuo 2021 m. balandžio 27 d. į kilmės valstybę nevyko, todėl pareiškėjos ketinimai nutraukti ryšius su kilmės valstybe yra kaip nuo jos valios priklausančios maksimalios pastangos. Teismas pabrėžė, kad į bylą nepateikta jokių duomenų apie galimas Baltarusijos Respublikos valstybės institucijų manipuliacijas per likusius gyventi pareiškėjos šeimos narius, o 2024 m. vasario 20 d. pareiškėjos apklausos Migracijos departamente ir teismo posėdyje duoti paaiškinimai įrodo, jog pareiškėjos sesuo 2020 m. Baltarusijos Respublikos prezidento rinkimuose taip pat balsavo už opozicijos atstovę, aktyviai dalyvavo mitinguose, protestuodama prieš suklastotus prezidento rinkimų rezultatus.

47. Teismas vertino, jog atsakovo nurodytos aplinkybės, kad pareiškėja gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir (ar) kitose valdžios struktūrose dirbančiais Baltarusijos Respublikos režimui lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis), yra vien spėjamo pobūdžio, nes bylos aplinkybių visuma tokios išvados nepatvirtina. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja tiek apklausos Migracijos departamente metu, tiek teikdama paaiškinimus teismo posėdyje pripažino, jog su kolegomis bendravo, tačiau tai buvo atlikta tam tikru tikslu – siekiant išvengti galimo valdžios persekiojimo.

48. Teismas nurodė, kad byloje taip pat nepaneigtos aplinkybės, jog pareiškėja Baltarusijos Respublikos valdžios bus persekiojama dėl jos balsavimo už opozicijos atstovę, kad Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybos turi balsavusių asmenų sąrašus, jog gresia persekiojimas dėl pareiškėjos aktyvios pilietinės pozicijos prieš Baltarusijos Respublikos režimą, pilietiškai ir finansiškai palaikant Ukrainos Respubliką prieš Rusijos Federacijos agresiją.

49. Teismas sprendė, jog Migracijos departamento sprendimuose nebuvo įvertintos aplinkybės dėl pareiškėjos opozicinės veiklos, jos reiškiamos aktyvios pilietinės pozicijos prieš oficialią Baltarusijos Respublikos valdžios politiką socialiniuose tinkluose dėl paramos Ukrainos Respublikai, dėl galimos grėsmės ir persekiojimo kilmės šalyje dėl jos įsitikinimų ir politinių pažiūrų, nors atsakovui buvo pateikti įrodymai, t. y. 2023 m. Lietuvos Respublikoje veikiantiems labdaros ir paramos fondams darytų pavedimų kopijos dėl pareiškėjos skirtos paramos Ukrainos Respublikos žmonėms, pateikti duomenys iš socialinių tinklų, jog pareiškėjos profilis su Ukrainos Respublikos palaikymo emblema (Ukrainos Respublikos vėliava), pateiktose nuotraukose užfiksuotas pareiškėjos dalyvavimas Ukrainos Respublikai skirtose palaikymo akcijose, su tuo susiję jos pasisakymai ir kt.

50. Teismas pažymėjo, kad atsakovo sprendimuose buvo atliktas tik formalaus pobūdžio pareiškėjos šeiminio gyvenimo, jos socialinių, ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje ir su kilmės valstybe vertinimas ir neatliktas tyrimas dėl pareiškėjos ir jos šeimos narių integravimosi į Lietuvos Respublikos visuomenę, nes teismas, be anksčiau jau paminėtų aplinkybių, susijusių su pareiškėjos ir jos šeimos šeiminiais, ekonominiais ir socialiniais ryšiais su Lietuvos Respublika, nustatė, kad pareiškėja moka mokesčius Lietuvos Respublikai, pareiškėjos vaikus sieja jau susiformavę socialiniai ryšiai su lietuvių kalba kalbančiais bendraamžiais (bendraklasiais), pareiškėja aktyviai dalyvauja Lietuvos Respublikos kultūriniuose renginiuose, taip pat ketina laikyti valstybinės kalbos egzaminą A2 lygiu.

51. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamento sprendimai priimti neatlikus išsamaus individualaus aplinkybių tyrimo ir vertinimo, į sprendimus perkeliant VSD išvadą bei pateikiant bendro pobūdžio argumentus, tinkamai neįvertinus visų duomenų visumos bei nevertinant sprendimų jų proporcingumo principo aspektu dėl jų neigiamų pasekmių pareiškėjai ir jos šeimai, sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, todėl Sprendimą1, Sprendimą2, ir Sprendimą3 panaikino.

III. 52. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

53. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus bei byloje esančią medžiagą, padarė akivaizdžius ir esminius materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimus, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT praktika, nepagrindė savo išvadų. Teismo sprendimo motyvai išdėstyti apsiribojant ir nevisapusiškai ištyrus visas su byla susijusias aplinkybes, todėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu.

54. Atsakovas teigia, kad ginčijami sprendimai yra priimti įvertinus aplinkybę, jog pareiškėja, prašydama išduoti ES piliečio šeimos nario leidimo nuolat gyventi kortelę ir pildydama klausimyną, nurodė, kad 1999–2003 metais ir 2008–2018 metais dirbo Baltarusijos Respublikos Varanavo rajono ir vėliau Gardino srities vykdomajame komitete, o VSD pateikė išvadą, jog pareiškėjos buvimas Lietuvoje kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, bei kitus su tuo susijusius duomenis.

55. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Migracijos departamentas tyrimą atliko paviršutiniškai, skubotai, nesurinko pakankamai duomenų išvadai dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui konstatuoti, nepasiūlė ir neišaiškino pareiškėjai teisės pateikti tyrimui visus reikšmingus įrodymus, o apsiribojo pareiškėjos biografijos faktais dėl jos darbinės veiklos, taip pat kitais skundžiamame sprendime nurodytais argumentais.

56. Atsakovas pažymi, kad VSD yra kompetentinga institucija teikti išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui, o Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, jo galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos, todėl priimdamas sprendimus Migracijos departamentas vadovaujasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis.

57. Atsakovas akcentuoja, kad VSD išvada dėl pareiškėjos keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos saugumui yra motyvuota, joje nurodomos aplinkybės, kuriomis remdamasis VSD nustatė, jog pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

58. Atsakovas laikosi pozicijos, kad sprendimuose yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą. VSD išvada dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui yra pagrįsta ne prielaidomis, o asmeniškai su pareiškėja susijusiomis ir nuo jos priklausiusiomis aplinkybėmis, t. y. jos darbine veikla, todėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad Migracijos departamentas pradinėje tyrimo stadijoje apsiribojo vien pareiškėjos biografijos faktais dėl jos darbinės veiklos, nepagrįstos. Teigia, kad sprendimuose yra pateikti vertinimai ne tik dėl pareiškėjos pateiktos informacijos apie jos darbinę veiklą, bet pareiškėjos 2024 m. vasario 20 d. apklausos metu gauta informacija, pačios pareiškėjos pateikta informacija. Migracijos departamentas neribojo pareiškėjos teisės teikti su ja susijusią informaciją ir byloje buvo aktyvus.

59. Atsakovas nurodo, kad nustatydamas grėsmę valstybės saugumui, vertino faktų visumą, todėl, priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, informacija dėl to, jog pareiškėja palaiko ryšius su buvusiais kolegomis, nėra paremta spėjimais, o pačios pareiškėjos apklausos metu duotais paaiškinimas, kurių ji neneigė ir pirmosios instancijos teisme. Migracijos departamentas vertino, kad yra pakankamas pagrindas spręsti, kad ryšių palaikymas ir net galimybė atkurti ryšius su buvusiais bendradarbiais, bet kuriuo metu gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia pareiškėjos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams, o ypač šiuo geopolitiškai jautriu metu.

60. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos pateikti rašytiniai įrodymai (nutrauktas pašalpos vaikui iki trejų metų mokėjimas nuo 2021 m. vasario 1 d.) patvirtina pareiškėjos pasakojimą apie jos iškvietimą ir pokalbį su KGB bei su teismo nurodytu reikalavimu, jog kylant dėl to abejonių, Migracijos departamentas turėjo pagrindą iš pareiškėjos pareikalauti oficialių pareiškėjos atleidimo iš darbo dokumentų. Teigia, kad pateiktas dokumentas nepatvirtina pareiškėjos pasakojimo dalies dėl iškvietimo į KGB, o tik patvirtina faktą, jog pareiškėja gavo išmokas, susijusias su vaiko priežiūra tiek iš Baltarusijos Respublikos, tiek iš Lietuvos Respublikos, tačiau nepaneigia ir galimos priežasties, dėl ko pareiškėja buvo iškviesta nebūtinai į KGB pasiaiškinti dėl dvigubo mokėjimo ir skubaus prašymo pateikimo atsisakyti nuo tokios išmokos. Pažymi, kad per MIGRIS sistemą kreipėsi į pareiškėja ir prašė pateikti jos pasakojimą pagrindžiančius dokumentus, tačiau pareiškėja pateikė paaiškinimą ir dokumentus, patvirtinančius jos pavedimus aukojant, o kitokių duomenų, kurie patvirtintų jos pasakojimą, atsakovas negavo. Atsakovo įsitikinimu, jeigu pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl KGB apklausos būtų vertinamos kaip įvykusios, tai jos tik patvirtina VSD kontržvalgybinę informaciją, kad Baltarusijos Respublikos tarnybos siekia verbuoti ar net tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo valstybės piliečiais. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas be jokių įrodymų negrįstai tiki pareiškėjos ir jos sutuoktinio teiginiais, kad jų neverbavo, nes tai prieštarauja elementariai logikai‚ turint mintyje tai, jog po apklausos KGB, pareiškėja ir jos sutuoktinis teisėtai kirto sieną ir nebuvo sulaikyti Baltarusijoje Respublikoje. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad tiek pareiškėja, tiek ir liudytoju apklaustas jos sutuoktinis teismo posėdyje nurodė, jog nėra gavę jokių duomenų ir (ar) dokumentų apie pareiškėjai iškeltą baudžiamąją bylą nei kai pareiškėja buvo Baltarusijos Respublikoje, nei šiuo metu.

61. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumenkina faktą, kad tiek pareiškėja, tiek ir jos sutuoktinis neinformuoja VSD apie jų apklausą KGB ir su tuo susijusias aplinkybes, o toks jų elgesys parodo nepasitikėjimą Lietuvos Respublikos institucijomis, galimą pareiškėjos ir jos sutuoktinio pažeidžiamumą, kuriuo gali pasinaudoti Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Teismo reikalavimas, kad Migracijos departamentas įrodytų pareiškėjos ryšius su Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybomis yra pernelyg aukštas ir rizikingas įrodinėjimo standartas tokio pobūdžio bylai ir esant tokiai geopolitinei situacijai, nes jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjos atliekamus konkrečius veiksmus ir ryšius, tuomet būtų sprendžiama dėl pareiškėjos baudžiamosios atsakomybės, o ne dėl grėsmės valstybės saugumui.

62. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas per daug siaurai vertina situaciją ir pareiškėjos grėsmę valstybės saugumui. VSD išvadoje nurodyta, kad Baltarusijos Respublikos politinio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos Respublikos, nacionaliniam saugumui.

63. Atsakovas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino pareiškėjos nurodytas aplinkybes, jog ji dalyvavo protestuose, nukreiptuose prieš Baltarusijos Respublikos valdžią, ir apie tai yra pasisakiusi savo socialiniuose tinkluose, nes pareiškėja nepateikė jokių įrodymų apie dalyvavimą protestuose ir teismo posėdyje nurodė, kad kai vyko protestai, ji pasisakydavo tik socialiniuose tinkluose, nenurodė jokios individualios informacijos apie savo dalyvavimus protestuose, o tik bendro pobūdžio informaciją, kuri realiai žinoma iš viešumoje esančių šaltinių. Be kita ko, liudytojų parodymai apie pareiškėjos dalyvavimus protestuose Baltarusijos Respublikoje taip pat nepagrįsti jokiais įrodymais, nes jie apie tai žino tik iš pačios pareiškėjos, bet kartu su ja tokiuose protestuose nedalyvavo, todėl šiuos parodymus reikėtų vertinti labai atidžiai.

64. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodo, jog sprendimuose turėjo būti vertinamos aplinkybės dėl pareiškėjos opozicinės veiklos, jos reiškiamos aktyvios pilietinės pozicijos prieš oficialią Baltarusijos Respublikos valdžios politiką socialiniuose tinkluose dėl paramos Ukrainai, dėl galimos grėsmės ir persekiojimo kilmės šalyje dėl jos įsitikinimų ir politinių pažiūrų, nes pareiškėja šiuos duomenis pateikė tik bylą nagrinėjant teisme, jų nebuvo pateikusi Migracijos departamentui, todėl tokių aplinkybių atsakovas ir negalėjo įvertinti. Atsakovas tvirtina, jog teismo išvada, kad pareiškėja aktyviai reiškė savo opozicinę veiklą, yra nepagrįsta, nes iš pareiškėjos pateikto susirašinėjimo socialiniuose tinkluose matyti, jog nurodyta tik viena data – 2020 m. rugpjūčio 14 d., ir tinklapis „Nepriklausomas teismo medicinos ekspertas“, tačiau nematyti daugiau datų ir viso konteksto. Todėl teismas netinkamai įvertino pareiškėjos pasisakymo turinį, nes juose pareiškėja tik nurodo apie teisės nebuvimą Baltarusijos Respublikoje, tačiau nepasisako ir neteikia jokios konkrečios kritikos Baltarusijos Respublikos valdžiai, todėl pareiškėjos pasisakymai nepagrįstai vertinti kaip jos reiškiama aktyvi pilietinė pozicija prieš oficialią Baltarusijos Respublikos valdžios politiką. Be to, pareiškėjos socialinio tinklo Facebook paskyroje nepasisakoma dėl Baltarusijos Respublikos valdžios ir jos politikos nepagrįstumo, o tai, atsakovo vertinimu, nepaneigia jos galimo pažeidžiamumo ir iš to kylančios galimos grėsmės nacionaliniam saugumui.

65. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, taip pat EŽTT praktika.

66. Atsakovas akcentuoja, kad Migracijos departamentas įvertino pareiškėjos šeiminius, ekonominius ir socialinius ryšius su Lietuvos Respublika, tačiau jie nenusveria jos grėsmės valstybės saugumui. Pareiškėjos grėsmė valstybės saugumui įvertinta tinkamai, o ginčijami sprendimai yra proporcingi.

67. Atsakovas, apibendrindamas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pažeidė proceso teisės normas, dėl to byla išspręsta neteisingai, o tai sudaro pagrindą sprendimą panaikinti.

68. Pareiškėja atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

69. Pareiškėja atsiliepimą grindžia iš esmės aplinkybėmis, nurodytomis skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Pareiškėja nesutinka su atsakovo nuomone, kad VSD išvada yra pakankamas pagrindas atsakovui priimti neigiamą sprendimą dėl pareiškėjos. Teigia, kad Migracijos departamentas privalėjo būti aktyvus, rinkdamas duomenis savo sprendimams pagrįsti. VSD atliekamas grėsmės vertinimas yra svarbus, tačiau neprivalomas atsakovui. Atsakovo pozicija, jog jis neturi galimybių vertinti pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui, todėl privalo vadovautis VSD išvada, yra nenuosekli ir prieštaringa. Pareiškėjos nuomone, atsakovas VSD perkėlė savo pareigą atlikti tyrimą, o vėliau ir mechaniškai perkėlė VSD išvadą į savo sprendimus, tokiu būdu pažeisdamas pareigą visapusiškai ištirti pareiškėjos situaciją ir priimti savarankišką sprendimą dėl pareiškėjos. Pareiškėja vertina, kad atsakovas neatliko tokios apimties tyrimo, kokį privalėjo atlikti, todėl teismas pagrįstai sprendimus panaikino ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą.

70. Pareiškėja dėl grėsmės nacionaliniam saugumui realumo teigia, kad nesutinka su atsakovo pozicija, jog užsieniečio buvęs darbas valstybinėje institucijoje savaime rodo užsieniečio lojalumą atitinkamai valstybei ir to kylančią grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. Teigia, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėja nekelia jokios realios grėsmės valstybės saugumui. Pažymi, kad atsakovo taikytinas pavojingumo saugumui testas neatitinka standartų, kuriuos yra suformulavęs Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas. Pareiškėjos įsitikinimu, atsakovas neteisingai aiškina ir taiko grėsmės valstybės saugumui sąvoką, vadovaudamasis išimtinai teorinio pobūdžio tikimybe ir nenustatęs jokių realiai esančių veiksnių pareiškėjos sėkmingo verbavimo galimybei konstatuoti.

71. Pareiškėja nurodo, kad atsakovas nesutinka su pareiškėjos ir jos sutuoktinio nurodytomis aplinkybėmis apie apklausą Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijose, kai pareiškėjai ir jos sutuoktiniui buvo grasinama baudžiamąja atsakomybe už opozicijos rėmimą. Pabrėžia, jog dokumentas apie socialinių išmokų mokėjimo nutraukimą įrodo apklausos faktą, vertinant jį ne izoliuotai, o kitų įrodymų visumoje, vadovaujantis logikos dėsniais. Pažymi, kad atsakovo argumentas, jog pareiškėja atsisakė pašalpos mažamečiam vaikui Baltarusijos Respublikoje, kadangi gaudavo šią išmoką Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės, nes pareiškėja tokių išmokų negaudavo. Pareiškėja neteikė atsakovui dokumento apie pašalpos mokėjimo Baltarusijos Respublikoje nutraukimą dėl to, kad šio dokumento atsakovas neprašė ir atitinkamų klausimų neuždavinėjo. Pareiškėjos nuomone, atmestinas ir atsakovo teiginys, kad apklausos faktas kaip tik patvirtina verbavimo tikimybę, nes pareiškėja ir jos sutuoktinis detaliai papasakojo apie apklausos eigą ir nurodė, jog verbavimo bandymo nebuvo, o tai, kad jie nebuvo sulaikyti, nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėja ir jos sutuoktinis buvo verbuojami, todėl, atsakovo intuicijos nėra nei įrodytos, nei logiškai paaiškinamos.

72. Pareiškėja nesutinka su atsakovo nuomone, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė per aukštą įrodinėjimo standartą, reikalaudamas konstatuoti pareiškėjos nusikalstamus veiksmus. Pareiškėjos teigimu, įrodinėjimo standartas turi būti ne žemesnis, o aukštesnis nei įprastai, kadangi pareiškėja turi tvirtus šeiminius ryšius su Lietuvos Respublika. Pareiškėja, vadovaudamasi Įstatymo 981 straipsnio 1 dalimi, aktualia teismų praktika, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo patikrinti, ar yra duomenų, kurie pagrįstų realią grėsmę valstybės saugumui arba aukštą jos atsiradimo galimybę. Tai, jog teismas tokių duomenų nenustatė, nereiškia, kad buvo reikalaujama nustatyti konkrečią nusikalstamą veiką. Pareiškėja pažymi, kad įrodinėjimo standarto lygis galėtų tapti ginčo objektu tik tuo atveju, jeigu teismas pripažintų atsakovo pateiktus duomenis nepakankamais tam, jog priimtų atsakovui palankų sprendimą, tačiau atsakovas nenustatė ir nenurodė teismui nė vienos aplinkybės, kuri būtų nepalanki pareiškėjai, nes vien tarnybos valstybės tarnyboje faktas nelaikytinas pakankama aplinkybe. Tokioje situacijoje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, atsakovas, gavęs neigiamą VSD išvadą, turėjo ne užbaigti pareiškėjos situacijos tyrimą neigiamu sprendimu, o tęsti tyrimą atsižvelgdamas į VSD išvadą bei nuodugniai patikrinti su pareiškėjos buvusia tarnyba susijusias aplinkybes. Pareiškėja tvirtina, kad atsakovas ne tik to nepadarė, bet ir nenustatė pareiškėjai nepalankių aplinkybių bei nepaneigė ir nebandė paneigti pareiškėjai palankias aplinkybes. Pareiškėjos vertinimu, atsakovas neįvykdė įrodinėjimo pareigos, o pirmosios instancijos teismas griežtai laikėsi teismų praktikoje suformuoto įrodinėjimo standarto, kai grėsmė valstybės saugumui ar jos atsiradimo galimybė gali būti konstatuotos tik esant tokioms faktinėms aplinkybėms, kurios leistų teigti apie realaus, o ne teorinio pobūdžio tikimybę grėsmei valstybės saugumui kilti.

73. Pareiškėja nesutinka su atsakovo nuomone, jog jos opozicinės pažiūros nėra teisiškai reikšmingos ir neįrodytos, priešingai, jos politinės pažiūros, visuomeninė veikla ir dalyvavimas opozicijos renginiuose yra teisiškai reikšmingos aplinkybės. Akcentuoja, kad pateikti dokumentai patvirtina, jog pareiškėja nėra lojali Baltarusijos Respublikos valdžios atžvilgiu ir yra neigiamai nusistačiusi prieš Baltarusijos Respublikos valdžią, daug metų aktyviai veikia prieš ją. Pareiškėja nesutinka su atsakovo teiginiu, kad pareiškėjos pateiktais dokumentais negalima vadovautis, nes jie nebuvo pateikti atsakovui priimant sprendimus. Pareiškėja paaiškino, jog pareiškėjai pateikus dokumentus teismui ir paaiškėjus, kad atsakovas apie juos nežinojo, teismo posėdis buvo atidėtas, suteikiant atsakovui galimybę peržiūrėti savo sprendimą, tačiau atsakovas tuo nepasinaudojo. Taigi pareiškėja pateikė duomenis ir juos pagrindžiančius įrodymus, kurie pašalina bet kokias abejones dėl jos galimo lojalumo Baltarusijos Respublikos režimui.

74. Pareiškėja taip pat nurodo, kad atsakovo sprendimai pažeidžia ir nepilnamečio vaiko, turinčio Lietuvos Respublikos pilietybę, teises ir teisėtus interesus. Todėl atsakovas, vertindamas pareiškėjos situaciją, turėjo vadovautis ne tik Įstatymo nuostatomis, bet ir kitais teisės aktais, kurie susiję su vaiko teisėmis ir interesais, nors jie tiesiogiai ir nesusiję su atsakovo kompetencija.

75. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą su juo sutinka ir prašo jį tenkinti.

76. VSD nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus bei bylos duomenis, padarė akivaizdžius ir esminius materialinės ir proceso teisės normų pažeidimus.

77. VSD nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus bei bylos duomenis, padarė akivaizdžius ir esminius materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimus. Teismas panaikindamas atsakovo sprendimus, netinkamai įvertino įrodymus, pareiškėjos keliamą grėsmę Lietuvos Respublikos valstybei, nukrypo nuo suformuotos analogiško pobūdžio bylose teismų praktikos, neatsižvelgė į Baltarusijos Respublikos keliamą egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikos valstybingumui, tinkamai neįvertino Baltarusijos Respublikos ir Rusijos Federacijos bendradarbiavimo neišprovokuotos Rusijos Federacijos karinės agresijos prieš Ukrainos Respubliką kontekste, nepagrįstai suteikė prioritetą vieno Baltarusijos Respublikos piliečio teisėms ir interesams, o ne visos Lietuvos Respublikos valstybės nacionalinio saugumo interesams.

78. VSD teigia, kad iš atsakovo sprendimų turinio matyti, jog jis įvertino ne tik VSD, kaip kompetentingos institucijos, pateiktus duomenis ir išvadas, kurios yra grindžiamos ir VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija, Baltarusijos žvalgybos tarnybų taikomais metodais, tačiau taip pat vertino ir kitas aplinkybes, susijusias su pareiškėjos gyvenimu ir veikla Baltarusijos Respublikoje, jos darbine patirtimi, siekiu atvykti gyventi į Lietuvos Respubliką, nagrinėjo pareiškėjos socialinius, šeiminius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika. VSD nuomone, atsakovas surinko jam prieinamus duomenis apie pareiškėją ir juos įvertino kartu su VSD išvada, t. y. atliko individualų pareiškėjos situacijos visapusišką vertinimą, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas išsamaus vertinimo neatliko.

79. VSD atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes. Pažymi, jog liudytojais apklausti asmenys nėra atsakingi už aplinkybių, susijusių su pareiškėjos galima grėsme valstybės nacionaliniam saugumui, nustatymu ir vertinimu.

80. VSD pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino aplinkybių, jog tiek pareiškėja, tiek ir jos sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, buvo iškviesti į apklausą Baltarusijos Respublikos žvalgybos tarnybos. Pareiškėjos sutuoktinis į apklausą buvo iškviestas tik nuvykęs į Baltarusijos Respubliką, o tai, VSD nuomone, parodo, kad Baltarusijos Respublikos žvalgybos institucijos juo domėjosi, stebėjo, rinko informaciją ir laukė pareiškėjos sutuoktinio. Pareiškėjos sutuoktinis teismo posėdyje patvirtino, kad Baltarusijos Respublikos žvalgybos pareigūnai bendraudami su juo siekė jį įbauginti, grasino atimti vaikus ir pan., o tai tik patvirtina VSD į bylą teiktą informaciją apie Baltarusijos Respublikos žvalgybos veikimo metodus ir tikslus. VSD teigia, kad pareiškėjos vyras, būdamas sąmoningas, pilietiškas Lietuvos Respublikos pilietis, turėjo ir privalėjo apie Baltarusijos Respublikos žvalgybos apklausą pranešti VSD. Pabrėžia, jog pareiškėjos sutuoktinis vyko į Baltarusijos Respubliką žinodamas, kad pareiškėja buvo iškviesta į apklausą ir jai buvo grasinama atimti vaiką, kuris yra ir Lietuvos Respublikos pilietis, todėl, VSD vertinimu, pareiškėjos sutuoktinis dar prieš išvykdamas turėjo kreiptis į VSD dėl galimų jo tolesnių veiksmų.

81. VSD įsitikinimu, kritiškai turėtų būti vertinama pareiškėjos į bylą pateikta informacija apie jos dalyvavimą protestuose, nes turėtų būti įvertinta ir tai, kad pagrindiniai protestai Baltarusijos Respublikoje vyko 2020 m., pareiškėjai auginant (duomenys neskelbtini) dukrą, kuriai buvo reikalinga nuolatinė suaugusiojo priežiūra. Nurodo, jog pareiškėja 2020 m. nuolat vykdavo į Baltarusijos Respubliką ir jokio pavojaus nejautė, netgi daugiau laiko po įvykusių neteisėtų Baltarusijos Respublikos prezidento rinkimų praleido savo kilmės šalyje nei Lietuvos Respublikoje. VSD pažymi, kad aplinkybę, jog pareiškėja buvo lojali Baltarusijos Respublikos valdžiai, patvirtina ir tai, kad tiek darbdavys, tiek ir žvalgybos institucijos leido jai toliau dirbti vadovaujamą darbą, nors pareiškėja tvirtina, jog atsisakė darbdavio reikalavimo gauti prieigą prie valstybės paslapčių.

82. VSD teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino pareiškėjos 2024 m. vasario 20 d. apklausos Migracijos departamente ir teismo posėdyje nurodytų aplinkybių, kad jos sesuo irgi balsavo už opozicijos atstovę, aktyviai dalyvavo mitinguose, protestuodama prieš suklastotus rinkimų rezultatus, tačiau sesuo ir toliau gyvena Baltarusijos Respublikoje.

83. VSD vertina, kad atsakovo sprendimai priimti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingi ir atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 84. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo1, Sprendimo2,

Sprendimas3, kuriais panaikinta pareiškėjos teisė laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir atsisakyta išduoti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

85. Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui, neįvertino svarbių aplinkybių, individualizuojančių pareiškėjos situaciją, rėmėsi VSD išvadoje pateikta bendro pobūdžio informacija, neatliko individualaus pareiškėjos galbūt keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimo, pareiškėjos skundą tenkino ir panaikino skundžiamus sprendimus.

86. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, vertindamas įrodymus bei byloje esančią medžiagą, padarė akivaizdžius ir esminius materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimus, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT praktika, nepagrindė savo išvadų, motyvai išdėstyti apsiribojant ir nevisapusiškai ištyrus visas su byla susijusias aplinkybes. Akcentuoja, kad Migracijos departamentas tyrimą atliko visapusiškai ir objektyviai, surinko tyrimui reikšmingus įrodymus, individualizavo pareiškėjos situaciją. Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad atsakovas paviršutiniškai, skubotai atliko tyrimą, nesurinko pakankamai duomenų išvadai dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui konstatuoti, nepasiūlė ir neišaiškino pareiškėjai teisės pateikti tyrimui visus reikšmingus įrodymus, o apsiribojo pareiškėjos biografijos faktais dėl jos darbinės veiklos, taip pat kitais skundžiamame sprendime nurodytais argumentais, neteisingai išsprendė bylą, o tai sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti.

87. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

88. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

89. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo turinį, daro išvadą, kad Migracijos departamentas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą.

90. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

91. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir įvertinusi atsakovo apeliacinio skundo, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu. Pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, įvertino ir pasisakė dėl pareiškėjos skunde bei atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens nurodytų argumentų, pagrindė, kodėl pareiškėjos skundą tenkina, todėl nepažeidė nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių.

92. Nagrinėjamu atveju nekvestionuotina aplinkybė, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba (Įstatymo 4 str. 4 d.). Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. (Įstatymo 4 str. 5 d.). Šio straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

93. Įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad Europos Sąjungos valstybės narės piliečio ir (ar) jo šeimos narių teisė laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinama, jeigu šio piliečio ir (ar) jo šeimos narių buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

94. Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis nustato, jog užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu 5 metai.

95. Įstatymo 104 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyto Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariai taip pat įgyja teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu jie Lietuvos Respublikoje teisėtai gyveno pastaruosius 5 metus su Europos Sąjungos valstybės narės piliečiu arba jie yra Europos Sąjungos valstybės narės piliečio, turinčio teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nustatyta tvarka, arba lietuvių kilmės asmens šeimos nariai. Teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje taip pat įgyja šio Įstatymo 1011 straipsnio 1 dalyje nurodyti Europos Sąjungos piliečio šeimos nariai, kurie teisėtai gyveno Lietuvos Respublikoje pastaruosius 5 metus.

96. Aprašo 42 punkte nustatyta, jog išnagrinėjęs prašymą ir kartu su juo pateiktus dokumentus, įvertinęs pagal Aprašo 35 punktą gautus duomenis, nustatęs, ar užsienietis atitinka kurį nors iš Įstatymo nustatytų teisės laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje įgijimo ar kortelės išdavimo ar keitimo pagrindų, ir Europos Sąjungos leidimo nuolat gyventi kortelės išdavimo atveju atsižvelgęs į Įstatymo 104 straipsnio 5 ir 8 dalis, Migracijos departamentas priima vieną iš šių sprendimų: išduoti ar pakeisti kortelę (Aprašo 2 priedas) (42.1 p.); arba atsisakyti išduoti ar pakeisti kortelę <...> (42.2 p.).

97. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas 2024 m. balandžio 4 d. sprendimu panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. Europos Sąjungos valstybės narės piliečio ir (ar) jo šeimos narių teisė laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinama, jeigu šio piliečio ir (ar) jo šeimos narių buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Migracijos departamento 2024 m. balandžio 4 d. sprendimas, kuriuo uždrausta pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką, buvo priimtas tuo pagrindu, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai (Įstatymo 133 str. 5 d.). Migracijos departamentas 2024 m. gegužės 10 d. sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjai ES leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Europos Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai ar nuolat gyventi šalyje kortelės išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1V-594 „Dėl Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai ar nuolat gyventi šalyje kortelės išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau –ir ES kortelės aprašas) 42 punktu ir Įstatymo 104 straipsnio 2 dalies pagrindu. Taigi šioje byloje ginčijamų sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas tiesiogiai priklauso nuo to, ar nagrinėjamu atveju buvo tinkamai įvertinta pareiškėjos keliama grėsmė valstybės saugumui.

98. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvos Respublikoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016). Teismų praktikoje taip pat nurodoma, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.).

99. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog Migracijos departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai VSD išvados perkelti į sprendimą, o būdamas viešojo administravimo subjektas turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvos Respublikoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023; kt.).

100. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasi paminėtais įrodymų vertinimo principais ir taisyklėmis, atsižvelgęs į ginčui aktualią teismų praktiką, apibendrinęs byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įvertinęs teismui pateiktus įrodymus, VSD atliktą pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, pareiškėjos šeimyninius, socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, pagrįstai sprendė, kad Migracijos departamentas išsamaus individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant sprendimus šios kategorijos bylose dėl užsieniečio galbūt keliamos grėsmės valstybės saugumui, neatliko, į sprendimus buvo perkelta VSD išvada, tinkamai neįvertinus byloje esančių įrodymų ir aplinkybių visumos bei nevertinant sprendimų proporcingumo principo aspektu.

101. Iš skundžiamo Migracijos departamento Sprendimo 1 turinio matyti, kad jame yra nurodytos faktinės aplinkybės, pareiškėjos socialiniai, ekonominiai ir šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublika, tačiau, kaip pagrįstai sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovas atliko tik formalaus pobūdžio pareiškėjos šeimyninio gyvenimo, jos socialinių, ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje ir su kilmės šalimi vertinimą, tačiau neatliktas joks tyrimas dėl pareiškėjos ir jos šeimos narių integravimosi į Lietuvos visuomenę, netinkamai įvertintos ir kitos aplinkybės (dėl apklausų KGB, persikraustymo iš Baltarusijos į Lietuvą, su pareiškėjos darbine veikla, išėjimu iš darbo ir ryšių su buvusiais kolegomis susijusios, pareiškėjos nurodytos galimos grėsmės ar persekiojimo jos kilmės valstybėje, jos opozicinės veiklos ir kitos individualios aplinkybės). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Migracijos departamentas, atlikdamas tyrimą, privalo būti aktyvus, todėl tyrimo metu kylant vienokių ar kitokių abejonių dėl pareiškėjos nurodytų aplinkybių ar faktų, turėjo pasiūlyti pareiškėjai pateikti jos nurodomas aplinkybes patvirtinančius įrodymus.

102. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas pagal byloje nustatytas aplinkybes pagrįstai konstatavo, kad skundžiami Migracijos departamento sprendimai priimti neatlikus išsamaus individualaus aplinkybių tyrimo ir vertinimo, į sprendimus perkelta VSD išvada ir pateikti bendro pobūdžio argumentai, tinkamai neįvertinus duomenų visumos bei nevertinant sprendimų jų proporcingumo principo aspektu dėl jų neigiamų pasekmių pareiškėjai ir jos šeimai. Migracijos departamento sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones tinkamai motyvuoti, priimti pažeidžiant gero administravimo principo imperatyvus, pagal kuriuos valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai, išaiškinti visas klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes, todėl pagrįstai pareiškėjos skundą tenkino ir panaikino Migracijos departamento sprendimus.

103. Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nagrinėjamu atveju visapusiškai neištyrus ir neįvertinus nurodytų aplinkybių ir pateiktų duomenų visumos, nėra pagrindo sutikti su Migracijos departamento pozicija, jog nagrinėdamas pareiškėjos prašymą jis tinkamai atliko tyrimą ir objektyviai įvertino pareiškėjos individualią situaciją proporcingumo aspektu.

104. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios bei proceso teisės normas, todėl atsakovo apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Jolanta Malijauskienė

Virginija Volskienė