2017-11-20 Nr. AB-21460-3-61-3-00896-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2383-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00896-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 25 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis. Visose kamerose tualetas buvo gyvenamojoje patalpoje, nuo kitų esančių kalinių atskirtas ne aukštesne nei 1,35 m sienele, nebuvo jokios kabinos. Nepakankamai reguliuojama ir užtikrinama asmens privatumo apsauga, naudojantis sanitariniais higienos įrenginiais. Vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui. Suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Lukiškių TI-K dažnai nebūdavo šilto (karšto) vandens ir nebūdavo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Ventiliacija neveikė, buvo drėgna ir tamsu. Čiužiniai puvo, veisėsi parazitai, metalinės lovos rūdijo nuo drėgmės. Pusrūsyje esančiose kamerose vidutinis drėgnumas viršijo 70 proc. Kamerose švaraus oro kiekis neatitiko norminio oro švarumo. Oro judėjimo greitis taip pat neatitiko higienos normų reikalavimų. Kamerose nebuvo tinkamai užtikrinamas ir patalpos apšvietimas. Natūrali šviesa labai silpnai patenka į patalpas ir jų visai neapšviečia. Kamerose buvo apšvietimas elektra, praktiškai visose kamerose įrengtos dvi po 36 W šviesą skleidžiančios lempos, šviesa labai stipri, nuo jos skaudėjo akis ir galvą. Kamerose nebuvo jungiklių. Žiemą nebuvo užtikrinamas tinkamas šilumos kiekis, temperatūra nukrisdavo nuo 14 °C iki 10 °C, o vasarą buvo per karšta ir pakildavo iki 35 °C. Pareiškėjas ne kartą prašė išmatuoti temperatūrą, tačiau administracija atsisakė. Kamerose pilna tarakonų.

3. Pažymėjo, kad maistas kalėjime buvo neskanus, o energetinė vertė tesiekė nuo 1 300 iki 1 500 kcal, o tiek yra per mažai, kadangi pareiškėjo svoris yra 70 kg, o ūgis 184 cm, be to, kasdien sportuodavo.

4. Teigė, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą.

5. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Prašė taikyti ieškinio senatį, nes pareiškėjas skundą pateikė, praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą.

6. Nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2013 m. vasario 26 d. iki 2015 m. sausio 21 d. Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybę pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

7. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Tualetas kamerose nuo gyvenamojo ploto atskirtas 1,5 metro aukščio sienele, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, langai Lukiškių TI-K tam yra pritaikyti. Laikomiems asmenims suteikiama teisė vieną kartą per savaitę iki 15 minučių nusiprausti duše ir tai atitinka galiojančias higienos normas, suteikiama teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjo nurodytas neturtinės žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 19 d. sprendimu pareiškėjo A. M. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

9. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2013 m. vasario 26 d. iki 2015 m. sausio 21 d.

10. Teismas atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, reglamentuojančias ieškinio senaties taikymą, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytą laikotarpį, už kurį jis prašo priteisti iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą, taip pat atsižvelgęs į tai, jog skundą teismui pareiškėjas pateikė 2016 m. vasario 29 d., padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimams dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiui nuo 2013 m. vasario 26 d. iki 2013 m. vasario 28 d. įskaitytinai yra pasibaigęs 3 metų senaties terminas, nustatytas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje.

11. Atsižvelgęs į CK 1.126 straipsnio 2 dalį ir į tai, kad Lukiškių TI-K pareiškėjo skundo reikalavimams prašė taikyti ieškinio senatį, įvertinęs aplinkybę, kad pareiškėjas neprašo atnaujinti ieškinio senaties termino, o pats jokių svarbių priežasčių terminui atnaujinti nenustatęs, teismas pareiškėjo reikalavimams nuo 2013 m. vasario 26 d. iki 2013 m. vasario 28 d. įskaitytinai taikė ieškinio senatį. Konstatavo, kad toliau nagrinėjami pareiškėjo reikalavimai dėl laikotarpio nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2015 m. sausio 21 d.

12. Nagrinėdamas bylą, teismas vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktu, nustatančiu, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

13. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija atsakovo atstovo nurodytų duomenų apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, todėl teismas neturėjo pagrindo šiais duomenimis abejoti. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nustatė, kad pareiškėjas nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2015 m. sausio 21 d. buvo laikomas kamerose Nr. 255, 208, 106, 316, 104, 122A, 312, 271, 110, 114, 262, 122, 107, 115, 405, 319, 121, 362, 380, 116, 315, 112, 317, 322, 107, 359, 278. Pareiškėjas 115 dienų buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus.

14. Įvertinęs aplinkybę, kad tenkantį plotą papildomai mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, kad tokiomis sąlygomis jis turėjo praleisti didžiąją dalį paros laiko, pripažino, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą.

15. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo neužtikrinimo, juo naudojantis, teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), 21 punkto reikalavimus, į Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punkto nuostatas, į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, įvertino byloje esančius duomenis ir sprendė, kad sanitarinio mazgo įrengimas buvęs kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, laikytinas pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamus išgyvenimus, sietinus su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo kalinimo sąlygų bloginimui.

16. Spręsdamas dėl pasivaikščiojimo kiemelyje trukmės, teismas atsižvelgė į HN 76:2010 11 punktą, į atsakovo atstovo atsiliepime pateiktą informaciją ir pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai ilgesnio pasivaikščiojimų kiemeliuose laiko nenustato, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės, suteikiant vieną valandą pasivaikščioti kiemelyje.

17. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) antrajame bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92)3, priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, 8 valandų ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose (angl. outside their cells).

18. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu dažniau kaip kartą per savaitę, atsižvelgęs į HN 76:2010 68 punkto nuostatas ir bylos medžiagą, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas savo skunde nepateikia įrodymų, jog jam nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti visą kūną po šiltu dušu; byloje nėra duomenų, kad jis būtų dėl šių priežasčių su prašymais ar skundais kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Kamerose įrengti sanitariniai mazgai su tekančiu vandeniu (dėl to ginčo byloje nėra), todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti HN 76:2010 68 punkto pažeidimo.

19. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad Lukiškių TI-K buvo netinkamas maistas ir jo nepakako, teismas rėmėsi byloje atsakovo atstovo pateikta medžiaga bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtinta Fiziologinės mitybos norma nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintomis mitybos normomis, valgiaraščiais, patvirtintais Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138, ir padarė išvadą, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamo maisto atmestini kaip neįrodyti.

20. Teismas atsižvelgė į HN 76:2010 60 punkto reikalavimus, įvertino byloje esančios paslaugų teikimo sutarties tarp Lukiškių TI-K ir kenkėjų kontrolės paslaugas teikiančios UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ turinį, taip pat tai, jog pareiškėjas jokių priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė, o Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nenustatytas graužikų ar buitinių parazitų buvimas. Sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti HN 79:2010 60 punkto reikalavimų pažeidimo fakto.

21. Spręsdamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog kamerose nebuvo ventiliacijos ir tinkamo apšvietimo bei šildymo, pagrįstumo, teismas įvertino Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų turinį, ir nustatė, kad tam tikros teisės aktų normų reikalavimų neatitiktys kai kuriose Lukiškių TI-K kamerose buvo nustatytos, tačiau jos buvo nedidelės ir esant galimybei lengvai pašalinamos. Ventiliacijos trūkumą teismas vertino kaip perpildymo kamerose pasekmę. Be to, pažymėjo, kad pareiškėjas šioje dalyje pakankamai detaliai neapibūdino jo kalinimo sąlygų. Ginčo laikotarpiu (nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2015 m. sausio 21 d., t. y. iš viso 1 metus 10 mėnesių ir 21 dieną) jis skirtingais laikotarpiais buvo laikomas 27 skirtingose kamerose, todėl skundo motyvus nenurodant nei kameros, nei laikotarpio, kuriuo pasireiškė pažeidimas, teismas laikė pernelyg abstrakčiais, ir sprendė, kad atsakovo atstovui nekyla pareiga paneigti pareiškėjo skundo motyvų dėl ventiliacijos, tinkamo apšvietimo bei šildymo kamerose.

22. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui teko per mažas plotas, pažeidžiant Įsakyme Nr. V-124 nustatytus minimalaus ploto reikalavimus. Nors jam buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti vieną valandą gryname ore, tačiau likusį paros laiką, iš viso 115 dienų per jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, pareiškėjas praleido perpildytose kamerose, o naudojantis sanitariniais įrenginiais jam nebuvo užtikrintas privatumas. Kitą pareiškėjo skundo dalį, remiantis anksčiau išdėstytais motyvais atmetė kaip nepagrįstą.

23. Konstatavo, kad dėl laikymo sąlygų visumos jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą.

24. Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į pažeidimų pobūdį, į tai, kad kamerų perpildymas buvo pakankamai didelis, į tai, kad naudojantis sanitariniais įrenginiais jam nebuvo užtikrinamas privatumas. Tačiau pažymėjo, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovo atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, asmenims suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, socialinės reabilitacijos specialistų teikiamomis paslaugomis. Teismas sprendė, kad esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti jo nurodoma suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati patirtiems neturtiniams praradimams. Gerokai mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos teismų praktikoje paprastai priteisiamos esant intensyvesniems (objektyviąja prasme) neigiamiems veiksniams.

25. Teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1541-624/2016), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatavo, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 1 200 Eur sumos priteisimas.

26. Spręsdamas atsakovo atstovo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas.

III. 27. Pareiškėjas A. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti pilna apimtimi.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir konstatuotus pažeidimus dėl 115 parų trukusių pažeidimų, t. y. per mažo vienam asmeniui tenkančio kameros ploto bei netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo neužtikrinimo juo naudojantis.

29. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjui priteistu neturtinės žalos dydžiu, nurodydamas, kad pažeidimų metu ir po jų, jis patyrė dvasinius išgyvenimus ir pradėjo vakarais neužmigti, slegiamas minčių, ieškodamas išeities iš susidariusios padėties. Nerimas ir graužatis dėl pažeminto orumo net 115 dienų, pareiškėjo neapleidžia iki šiol, suvokiant, kad galimybė atgauti pažemintą orumą iš atsakovo, kuris iki šiol nesiėmė jokių veiksmų, yra nedidelė. Mano, kad jo patirti išgyvenimai turėtų būti įvertinti 10 000 Eur suma.

30. Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K, prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

31. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įvertino bylos aplinkybes ir byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją, bei pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą.

32. Pažymi, kad teikdamas apeliacinį skundą, pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Jis savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, jo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, jis tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.

33. Mano, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmą sąlygos, o pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą laiko nepagrįstu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 34. Byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų atlyginimo.

36. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo reikalavimą tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo 590 Eur neturtinei žalai atlyginti.

37. Pažymėtina, kad ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

38. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės nesutinka su jam priteistos neturtinės žalos dydžiu, neginčydamas teismo išvadų, susijusių su jo atžvilgiu konstatuotais pažeidimais, ir padarytomis išvadomis.

39. Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo reikalavimams pritaikęs ieškinio senatį, nustatė, kad ginčo laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2015 m. sausio 21 d. pareiškėjas 115 parų buvo laikomas, pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytus reikalavimus, t. y. jam tenkantis kameros plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m. Patikrinusi bylos duomenis (I t., b. l. 10–23), teisėjų kolegija patikslina, jog pareiškėjui minimali ploto norma ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta 108 paras. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjui tenkantį plotą papildomai mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, kad tokiomis sąlygomis jis turėjo praleisti didžiąją dalį paros laiko, ir kad tokios pareiškėjo laikymo sąlygos, laikytinos pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, jog naudojantis sanitariniais įrenginiais, pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas. Todėl atsižvelgiant į šiame nutarties punkte išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad minėti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai sukėlė pareiškėjui atitinkamų neigiamų pasekmių (kamerų perpildymo sukeltus esminius nepatogumus, galimybės judėti apribojimą, žmogaus orumo pažeminimą, kuris truko itin ilgą laiką), kurios patenka į CK 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, kuri priežastiniu ryšiu susijusi su minėtais atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais.

40. Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

41. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

42. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-859/2013).

43. Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia ir į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, susijusias su laisvės atėmimo įstaigos pareigūnų elgesiu, jų ketinimais; į bendrą šalies ekonominę situaciją; pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

44. Pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašo priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau tokio ar panašaus dydžio neturtinės žalos atlyginimo suma Lietuvos teismų praktikoje dažniausiai yra priteisiama už itin reikšmingų, tokių kaip sveikata ar net gyvybė, vertybių pažeidimą, nes žalos sveikatai padarymo atvejais teismų praktikoje paprastai priteisiamos didesnės piniginės kompensacijos nei pažeidus kitokias neturtines vertybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015 ir kt.). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

45. Įvertinusi pareiškėjo atžvilgiu nustatytus pažeidimus, susijusius su jo laikymu Lukiškių TI-K, atsižvelgdama į jų trukmę (108 paros), atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismo priteista suma 1 200 Eur šiuo konkrečiu atveju laikytina pagal faktines bylos aplinkybes teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančiu piniginiu atlygiu pareiškėjui už patirtą neturtinę žalą.

46. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

47. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė