2018-09-19 Nr. AB-16073-3-61-3-01472-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1051-602/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01472-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 22.4.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. Š. (I. Š.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. Š. skundą atsakovui Laisvės atėmimo vietų ligoninei dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas I. Š. (I. Š.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir atsakovas, LAVL) priteisti 330,48 Eur turtinės žalos, susidariusios dėl tarnybinės uniformos neišdavimo, atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto patvirtinimo įstatymo (toliau – ir Statutas) 18 straipsnį, pareigūnai dėvi nustatyto pavyzdžio uniformą su rangų ženklais ir simbolika, tarnybinė uniforma pareigūnams išduodama nemokamai, tarnybinės uniformos išdavimo normas ir dėvėjimo tvarką nustato teisingumo ministras. Nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2011 m. vasario 2 d. pareiškėjui nebuvo išduotos tarnybinių uniformų dalys, todėl pareiškėjas įgijo teisę į 30 proc. atitinkamų tarnybinės uniformos dalių ekonominės vertės dydžio žalos atlyginimą. Atsakovui neaprūpinant pareigūnų naujomis tarnybinėmis uniformomis ir jų dalimis, pareiškėjas buvo priverstas už savo asmenines lėšas pirkti bei taisyti uniformą ir jos dalis, taip pat dėvėti susidėvėjusią uniformą ar jos dalis. Pareiškėjas tiek tarnybos metu, tiek po atleidimo dienos LAVL reiškė žodines pretenzijas dėl kompensavimo už neišduotas uniformas, tačiau jam buvo atsakyta, kad atsakovas neturi lėšų. Pareiškėjo teigimu, darbdavys turėjo visiškai atsiskaityti su pareiškėju jo atleidimo dieną, tačiau to padarė. Pareiškėjas 2016 m. kovo 21 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu grąžinti padarytą turtinę žalą, tačiau atsakovas jo prašymo netenkino. LAVL įstatyme nustatytos pareigos nevykdymas laikomas tęstiniu pažeidimu. Be to, tokie atsakovo veiksmai pareiškėjui sukėlė dvasinių išgyvenimų, nerimą, neužtikrintumą ir pažeminimą, pablogėjo jo reputacija.

3. Atsakovas LAVL atsiliepimuose į pareiškėjo skundą prašė taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK) įtvirtintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, jog DK 27 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams, kuris atitinkama apimtimi taikomas ir valstybės tarnybos santykiams. Pareiškėjas skundą grindė motyvais dėl turtinės žalos atlyginimo, kurie buvo išdėstyti jau 2012 metais suformuotoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje analogiškose bylose, taigi pareiškėjas žinojo apie vykusius teisminius procesus ir turėjo galimybę bei teisinį pagrindą savo galbūt pažeistas teises ginti anksčiau, tačiau skundą teismui pateikė tik 2016 m. balandžio 12 d. LAVL taip pat pažymėjo, kad turtinė žala, susidariusi dėl tarnybinės uniformos neišdavimo, gali būti atlyginama tik pataisos pareigūnams, t. y. asmenims, kurie eina pareigas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sistemoje. Pareiškėjas pataisos pareigūno pareigų neina, 2011 m. vasario 2 d. jis atleistas iš tarnybos.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovas pareiškėjo reikalavimui dėl kompensacijos už neišduotą tarnybinę uniformą priteisimo prašo taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, tačiau DK 27 straipsnio nuostatos nagrinėjamu atveju netaikytinos, nes sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl žalos atlyginimo yra nustatytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje.

7. Teismas akcentavo, jog nagrinėjamoje byloje yra susiklosčiusi faktinė situacija, kuomet pareiškėjo ir atsakovo tarnybos teisiniai santykiai nebesieja nuo 2011 m. vasario 2 d. Būtent iki pareiškėjo atleidimo iš tarnybos dienos atsakovas privalėjo besąlygiškai vykdyti savo pareigą, aprūpindamas pareiškėją naujomis tarnybinės uniformos dalimis arba kompensuodamas nuostolius. Nutrūkus tarnybos santykiams, atsakovo neteisėti veiksmai – tarnybinės uniformos dalių neišdavimas – taip pat nutrūko ir nebesitęsė iki tos dienos, kurią pareiškėjas kreipėsi į teismą, todėl ieškinio senatis turėtų būti skaičiuojama nuo 2011 m. vasario 2 d. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas į savo buvusią darbovietę kreipėsi tik 2016 m. kovo 21 d., o į teismą – 2016 m. balandžio 12 d., t. y. praėjus daugiau nei penkeriems metams nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, praleisdamas ieškinio senaties terminą ir sukurdamas atitinkamas teisines pasekmes.

8. Pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių reikšmingų aplinkybių, dėl kurių praleistas ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujintas. Pažymėjo, jog pasibaigus tarnybos santykiams pareiškėjas, kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, turėjo faktiškai suvokti, kad naujos tarnybinės uniformos dalys jam nebus išduodamos, todėl jo teisių pažeidimas gali būti išspręstas tik kitu teisės aktuose nustatytu alternatyviu būdu – taikant kompensavimo mechanizmą. Teise gauti kompensaciją už laiku neišduotas tarnybinės uniformos dalis pareiškėjas laiku nepasinaudojo.

9. Nustatęs, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, atsakovui prašant taikyti ieškinio senatį, teismas pareiškėjo skundą dėl turtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

III. 10. Pareiškėjas I. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimą ir perduoti pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

11. Apeliaciniame skunde pareiškėjas palaiko skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino byloje pateiktų įrodymų, teismo sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, jame nenurodyti teisiniai sprendimo priėmimo pagrindai, netinkamai kvalifikuoti tarp ginčo šalių atsiradę teisiniai santykiai, klaidingai pritaikytos teisės normos, nenurodyti teisės aktų numeriai ir redakcijos, nesilaikyta vienodos administracinių teismų praktikos. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į statutinių valstybės tarnautojų tarnybos specifiką (privalomą uniformos dėvėjimą), taip pat į tai, kad ši tarnyba nereglamentuojama DK nuostatomis ir kad su pareiškėju nebuvo atsiskaityta jo atleidimo dieną, kaip tai yra įtvirtinta Statuto 58 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjas pabrėžia, jog dėl kompensacijos kiekvienais metais į atsakovą kreipėsi žodžiu (asmeniškai ir telefonu), tačiau šie pareiškėjo kreipimaisi nebuvo registruojami. Taigi pareiškėjas, būdamas teisiškai neišprusęs, vidutiniškai apdairus, rūpestingas ir sąžiningas, elgėsi teisingai, tačiau buvo klaidinamas ir apgaudinėjamas atsakovo, kuris skolą žadėjo grąžinti. Pareiškėjo įsitikinimu, reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo teisme yra pareikštas nepraleidus įstatyme įtvirtinto trejų metų ieškinio senaties termino, nes pažeidimas yra tęstinis, be to, nuo atleidimo dienos pareiškėjas nėra gavęs pranešimo apie skolą, kuri buvo nuslėpta. Ginčo laikotarpiu ir iki pat kreipimosi į teismą dienos tarnybinė uniforma pareiškėjui faktiškai nebuvo išduota, todėl savo teises jis gina prašydamas kompensacijos. Ši aplinkybė nepaneigia atsakovo veiksmų tęstinumo ir pareiškėjo teisės į žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika dėl penkerių metų senaties termino iš darbo sutarčių kylančių įsipareigojimų nevykdymui.

12. Atsakovas LAVL atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Ginčas administracinėje byloje kilo dėl turtinės žalos, susidariusios dėl tarnybinės uniformos neišdavimo, atlyginimo.

14. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo I. Š. skundą konstatavęs, jog tarnybos teisiniai santykiai pareiškėjo ir atsakovo nebesieja nuo 2011 m. vasario 2 d., o nutrūkus tarnybos santykiams, atsakovo neteisėti veiksmai – tarnybinės uniformos dalių neišdavimas – taip pat nutrūko ir nebesitęsė iki tos dienos, kurią pareiškėjas kreipėsi į teismą, todėl nuo 2011 m. vasario 2 d. turi būti skaičiuojama ieškinio senatis. Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2016 m. balandžio 12 d., t. y. praleidęs ieškinio senaties terminą.

15. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, savo apeliacinį skundą grindžia aplinkybe, kad atsakovo pažeidimas (uniformos ir jos dalių neišdavimas pareiškėjui) yra tęstinis pažeidimas, todėl ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Be to, pareiškėjas nurodo, jog į atsakovą dėl kompensacijos, kurią esą turėjo gauti jį atleidžiant iš tarnybos, į LAVL ne kartą kreipėsi žodžiu. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje surinktų įrodymų bei priėmė nemotyvuotą ir nepagrįstą sprendimą, klaidingai aiškino ir taikė teisės normas bei nesivadovavo Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika analogiško pobūdžio bylose, todėl teismo sprendimas turi būti panaikintas.

16. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

17. Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

18. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė dėl to, jog pareiškėjas yra praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą trejų metų ieškinio senaties terminą turtinės žalos atlyginimui prisiteisti. Todėl teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, įvertins tik tai, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju taikytinos CK nuostatos dėl ieškinio senaties termino, tačiau nepasisakys dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, susijusių su pareiškėjo pirmosios instancijos teismui teikto skundo argumentais dėl turtinės žalos buvimo fakto bei žalos dydžio. Nagrinėjamu atveju tarp šalių anksčiau susiklostę materialiniai santykiai yra pakankamai aiškūs: pareiškėją bei atsakovą siejo tarnybos santykiai, iš kurių pareiškėjas kildina reikalavimą priteisti žalos atlyginimą dėl atsakovo nevykdytos pareigos – suteikti pareiškėjui uniformą, tačiau šie tarnybos santykiai yra pasibaigę. Dėl to nagrinėjamu atveju, plačiau nevertinant skundo motyvų, buvo galima konstatuoti, kad, esant atsakovo reikalavimui taikyti senatį, turėjo būti sprendžiama dėl minėto senaties termino taikymo ginčo teisiniams santykiams.

19. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime aiškiai nurodė, kad DK nuostatos nagrinėjamu atveju netaikytinos. Pareiškėjas teismo prašo priteisti turtinės žalos atlyginimą, todėl ginčo teisiniams santykiams turi būti taikomos CK normos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė DK nuostatas, atmestini.

20. Vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. CK 1.127 straipsnio, reglamentuojančio ieškinio senaties termino pradžią, 1 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis to paties straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Bendrąja teisine prasme tęstiniu pažeidimu laikomas tam tikrą laiko tarpą vykstantis pažeidimas, kai be teisėto pagrindo neatliekami veiksmai, kuriuos privalu atlikti, arba atliekami neteisėti veiksmai ar nenutraukiamas kitoks pažeidimas.

21. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, kad pareiškėjas statutinio valstybės tarnautojo pareigas LAVL ėjo 2003 m. balandžio 25 d. – 2011 m. vasario 2 d. laikotarpiu, o 2011 m. vasario 2 d. buvo atleistas iš tarnybos. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje bylose dėl turtinės žalos dėl tarnybinių uniformų (jų dalių) neišdavimo atlyginimo nuosekliai laikomasi pozicijos, jog nutrūkus tarnybos teisiniams santykiams darbdavys nebeturi pareigos aprūpinti pareigūną tarnybinės uniformos dalimis, todėl nutrūksta ir jo daromas pažeidimas, kuris iki tarnybinių santykių pabaigos buvo tęstinis (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1475-492/2016, 2017 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-175-492/2017, 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-883-552/2017, 2018 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-95-492/2018). Taigi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, esą terminas kreiptis į teismą dėl turtinės žalos atlyginimo nėra praleistas, nes LAVL daromas pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, laikytini nepagrįstais. Atsižvelgiant į tai, kad esminis veiksnys pažeidimo pobūdžiui apibrėžti (tęstinumui pasibaigti) objektyviai yra tarnybinių santykių tarp pareiškėjo ir LAVL pabaiga, pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad dėl kompensacijos už neišduotas uniformos dalis jis ne kartą žodžiu kreipėsi į atsakovą, nagrinėjamu atveju taip pat neturi teisinės reikšmės.

22. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškinio senatis turi būti skaičiuojama būtent nuo pareiškėjo atleidimo iš tarnybos dienos, t. y. nuo 2011 m. vasario 2 d. Pareiškėjas į teismą dėl turtinės žalos atlyginimo kreipėsi tik 2016 m. balandžio 12 d., taigi jo reikalavimas dėl žalos atlyginimo buvo pareikštas praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.

23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009 ir kt.). Pareiškėjas nurodo, kad dėl atsakovo pareigos aprūpinti jį tarnybine uniforma (jos dalimis), pasibaigus jų dėvėjimo terminams, patyrė nuostolių – buvo priverstas už asmenines lėšas taisyti bei pirkti uniformą ir jos dalis. Šių aplinkybių turėjo pakakti, kad pareiškėjas suprastų, jog nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2011 m. vasario 2 d. jo teisės galėjo būti pažeidžiamos, ir kreiptis į teismą. Tam, kad pareiškėjas suprastų savo teisių pažeidimą, nebuvo būtinas joks atskiras atsakovo pranešimas apie neišduotas uniformos dalis ir (ar) kompensaciją. Šios išvados niekaip nepaneigia ir pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis nėra teisiškai išprusęs, kadangi, kaip skunde pirmosios instancijos teismui bei apeliaciniame skunde teigia pats pareiškėjas, į atsakovą dėl tarnybinės uniformos (jos dalių) išdavimo ar kompensacijos išmokėjimo jis ne kartą kreipėsi tiek tarnybos metu, tiek po to, kai buvo atleistas iš tarnybos. Taigi pareiškėjas aiškiai suvokė savo teisių pažeidimo pobūdį bei jų gynimo būdą, tačiau nebūdamas pakankamai aktyvus, sąžiningas ir rūpestingas, savo galbūt pažeistų teisių teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais negynė. Jokių kitų aplinkybių ar įrodymų, patvirtinančių svarbias ieškinio senaties termino praleidimo aplinkybes, pareiškėjas nenurodė ir nepateikė.

24. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą, o pareiškėjas svarbių priežasčių, kodėl taip ilgai delsė kreiptis į teismą, nenurodė, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas praleido senaties terminą. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nėra. Priešingai, nei teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas išsamiai skundžiamame sprendime paaiškino ieškinio senaties termino taikymo pareiškėjui aplinkybes ir, nenustatęs jokių reikšmingų aplinkybių, dėl kurių praleistas ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujintas ex officio (pagal pareigas), pareiškėjo skundą motyvuotai atmetė. Nagrinėjamu atveju taip pat pažymėtina, jog byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2256/2012, 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-429-442/2016 ir kt.). Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netyrė, nevertino ir nepasisakė dėl su pareiškėjo patirta turtine žala susijusių įrodymų, atmestini kaip nepagrįsti.

25. Teisėjų kolegija taip pat atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas jo skundą, nesivadovavo suformuota administracinių teismų praktika. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi tuo metu suformuota teismų praktika, kuri yra paminėta šios teismo nutarties 21 ir 24 pastraipose.

Minėtomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis yra vadovaujamasi ir šiuo metu nagrinėjant analogiškas bylas. Todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad yra pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygybės principas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi teismo precedentais (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-6554-815/2016, 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-6662-142/2016 bei 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-6555-968/2016), atsiradusiais anksčiau negu minėta suformuota praktika šios kategorijos bylose, arba bylose, kurių aplinkybės nebuvo analogiškos kaip nagrinėjamoje byloje.

Apeliaciniame skunde cituojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2011 m. rugsėjo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011, 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1632/2013, 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1647/2013, 2013 m. spalio 17 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A552-1639/2013 ir Nr. A552-1838/2013, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1652/2013, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1796/2013, 2014 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-430/2014, 2015 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1635-662/2015) nagrinėjamu atveju taip pat negali būti vadovaujamasi, kadangi pareiškėjo nurodomų administracinių bylų bei nagrinėjamos bylos aplinkybės skiriasi iš esmės – priešingai nei nagrinėjamoje byloje, pareiškėjo nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose pareiškėjai prašymo atlyginti dėl uniformų neišdavimo patirtą turtinę žalą pateikimo metu nebuvo atleisti iš tarnybos, t. y. tarnybos teisiniai santykiai tarp jų ir tarnybines uniformas turėjusių išduoti institucijų nebuvo nutrūkę, taigi nebuvo pasibaigęs ir daromas pažeidimas.

Kaip minėta (žr. šios nutarties 21 ir 22 pastraipas), tarnybos santykių pasibaigimas bylose dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl tarnybinės uniformos (jos dalių) neišdavimo, yra lemiamas veiksnys, nustatant ieškinio senaties termino pradžią, kuri nagrinėjamu atveju yra 2011 m. vasario 2 d. Kita pareiškėjo nurodyta teismų praktika yra nesusijusi su nagrinėjama byla.

26. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, bylą ištyrė išsamiai, materialinės teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė, tinkamai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio, remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo naikinti ar keisti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o I. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo I. Š. (I. Š.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė