2020-03-10 Nr. AB-5314-3-61-3-01505-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-753-602/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01505-2018-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2016 m. gruodžio 5 d. iki skundo teismui padavimo laikomas Lukiškių TI-K. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kamerose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitinka teisės aktų reikalavimų. Kameroje yra tik dvi kėdės. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas tik maža sienele, todėl kameroje jaučiami nemalonūs kvapai, pareiškėjas jaučia diskomfortą. Kamerose pilna tarakonų, nevalomi langai, dėl įrengtų grotų nėra galimybės patiems išsivalyti langus. Nurodė, jam leidžiama pasivaikščioti tik vieną valandą per dieną, tačiau jis turėtų ne mažiau nei 8 valandas kiekvieną dieną praleisti lauke. Lukiškių TI-K dažnai nebūna šilto (karšto) vandens ir nesudaryta galimybė prausti visą kūną po dušu vieną kartą per savaitę. Kamerose ventiliacija neveikia, yra drėgna bei tamsu, čiužiniai pūva, užsiveisia parazitai, metalinės lovos rūdija nuo drėgmės. Nėra užtikrinamas tinkamas patalpos apšvietimas, natūrali šviesa silpnai patenka į patalpas, o elektrinio apšvietimo šviesa labai stipri, nuo jo skauda akis ir galvą. Žiemą nėra užtikrinama tinkama temperatūra, o vasara yra per karšta. Maistas Lukiškių TI-K neskanus, energetinė vertė menka. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė orumo pažeminimu, dvasiniais skausmais, depresija.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti.

4. Atsiliepime nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija nedaro įtakos suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji.

Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Pažymėjo, kad nuteistieji patys dažnai sugadina metalinį tinklą, kuriuo aptrauktas lango stiklas, padaro jame skylių ir tokiu būdu stengiasi permesti daiktus, todėl siekiant apsaugoti metalinį tinklą yra įdėtos vidinės metalinės grotos. Tokių grotų įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams. Lukiškių TI-K teigimu, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio.

Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos, artimiausiu metu užuolaidas planuojama įrengti visose Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Oro temperatūra įstaigoje atitinka higienos normų reikalavimus, o apšvietimas gyvenamosiose kamerose įrengtas tiek dieninis, tiek naktinis, atitinkantis nustatytas normas.

Nurodė, kad visiems atvykstantiems į Lukiškių TI-K atliekama medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas. Asmenų išvedimas į dušą organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, kurių gyvenamosiose kamerose yra laikomi suimti (nuteisti) asmenys, įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše, siekiant užtikrinti asmenų privatumą, dušų patalpose įrengtos pertvaros. Tiekiamo maisto valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka fiziologines mitybos normas, be to, patiekalų kokybė yra tikrinama sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo, visas pagamintas maistas yra kokybiškas ir tinkamas vartojimui.

Suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Su įstaigoje laikomais asmenimis Lukiškių TI-K pareigūnai bendrauja griežtai laikydamiesi etikos taisyklių. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita, todėl šis pareiškėjo reikalavimas turėtų būti atmestas. Be to, nagrinėjamu atveju nėra būtinosios sąlygos valstybės civilinei atsakomybei taikyti – neteisėtų veiksmų.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 30 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir priteisė pareiškėjui G. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 5 d. iki 2018 m. balandžio 27 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkanti teisės aktuose nustatyta ploto norma (3,6 kv. m) nebuvo pažeista.

7. Teismas nurodė, kad pareiškėjas teismo posėdžio metu teigė, jog Lukiškių TI-K pateikti duomenys yra neteisingi, nes kameroje Nr. 106 2017 metais jis buvo laikomas kartu su nuteistaisiais P. G. (P. G.) ir E. L.. Pagal byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjo kalinimą minėtoje kameroje, kurios plotas yra 7,38 kv. m, buvo laikomi 2 arba 1 asmuo. Lukiškių TI-K papildomai pateikti duomenys apie kameroje Nr. 106 laikomų asmenų skaičių patvirtina, kad 2017 m. balandžio 7 d. pareiškėjas buvo uždarytas į kamerą Nr. 106, kurios plotas 7,38 kv. m, šią dieną jis buvo laikomas kameroje vienas, tuo tarpu 2017 m. balandžio 8 d.–2017 m. balandžio 9 d. minėtoje kameroje pareiškėjas buvo laikomas su kitu asmeniu, taigi vienam asmeniui kameroje teko 3,69 kv. m. Pareiškėjas kameroje Nr. 106 taip pat buvo laikomas 2017 m. gruodžio 13 d., kurioje buvo vienas.

8. Teismas, remdamasis byloje pateiktais įrodymais nustatė, kad pareiškėjo nurodomas asmuo P. G. nuo 2017 m. balandžio 5 d. iki 2017 m. balandžio 28 d. buvo laikomas kameroje Nr. 288, o 2017 m. spalio 23 d. išvyko į Alytaus pataisos namus, tuo tarpu E. L. nuo 2017 m. kovo 29 d. iki 2017 m. balandžio 25 d. buvo laikomas kameroje Nr. 194, o 2017 m. gegužės 5 d. paleistas iš Lukiškių TI-K, taigi objektyviai negalėjo būti laikomas kartu su pareiškėju vienoje kameroje. Teismas vertino, kad Lukiškių TI-K pateikti duomenys paneigia pareiškėjo nurodomus argumentus, jog Lukiškių TI-K informacija apie kameroje Nr. 106 laikomų asmenų skaičių yra nepagrįsta. Teismas, vadovaudamasis ginčui aktualiomis teisės aktų nuostatomis, sprendė, kad Lukiškių TI-K administracija pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, nepažeidė.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir nemalonaus kvapo, nurodė, kad išanalizavus byloje esančius rašytinius įrodymus ir vadovaujantis suformuota administracinių bylų praktika tokio pobūdžio bylose, nors Lukiškių TI-K kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele nepažeidžia reikalavimų, įtvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 papunktyje, visgi toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros gyvenamosios erdvės nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos. Pagal atsakovo pateiktus duomenis nustatyta, kad kamerose Nr. 105, 106, 107, 110, 116, 120, 121, 123, 128, 132, 144, 161, 162, 173, 176, 198, 330, 342 buvo įrengtos užuolaidos asmenų privatumui užtikrinti. Teismas pažymėjo, kad tualetą atskirianti užuolaida nėra laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų. Akcentavo, kad pareiškėjo kalinimo laikotarpiu kameroje Nr. 253 asmens privatumas dėl sanitarinio mazgo negalėjo būti pažeistas, nes šioje kameroje sanitarinio mazgo patalpa įrengta kaip atskira kabina su durimis. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į privatumą ginčo laikotarpiu buvo pažeista iš viso 467 paras.

10. Teismas dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose dažnai nebūna šilto vandens ir nesudaroma galimybė nusiprausti po dušu dažniau nei kartą per savaitę, nurodė, jog Lietuvos higienos normos 134:2015 18 punktas nustato, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Taigi įpareigojimas tiekti karštą vandenį į kameroje esantį sanitarinį mazgą nenustatytas.

11. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-264 patvirtintu tvarkos aprašu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriuje laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nustatyta, jog suimtieji dušu gali naudotis iki 15 min. Duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti po dušu vieną kartą per savaitę nėra, todėl įvertinęs pareiškėjo argumentus, teismas konstatavo, jog pareiškėjui buvo sudaryta galimybė nusiprausti po dušu vieną kartą per savaitę, tokia prausimosi tvarka teisės aktų reikalavimus atitinka.

12. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl pasivaikščiojimo trukmės, teismas nurodė, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog jam nustatyto pasivaikščiojimo laiko gryname ore neužtenka. Pareiškėjas nenurodė konkrečių aplinkybių, kada jam priklausantis pasivaikščiojimo laikas nebuvo suteikiamas. Todėl pareiškėjo argumentą vertino kaip nepagrįstą. Teismas atkreipė dėmesį, kad CPT bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92)3, priešingai nei teigia pareiškėjas, 8 val. ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose.

13. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde teigė, jog kameros langai nevalomi, dėl įrengtų grotų nėra galimybės patiems išsivalyti langus. Teismas pažymėjo, kad nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Higienos normos HN 134:2015 14 punktas nustato, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, reikalavimo minimaliam natūraliam apšvietimui nenustato. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime nurodyta, kad visose Lukiškių TI-K yra skaidraus stiklo langai, minimalus lango plotas yra 0,824 kv. m (0,8 m. x 1,03 m). Vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, 14.1 punktu, kameroje lango angoje įstatomos metalinės grotos, lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad grotų įrengimas teisės aktų reikalavimams neprieštarauja.

14. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad kameroje buvo tik dvi kėdės, nurodė, jog vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.6–14.9 punktais, kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti, viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti, viršutinių drabužių pakaba. Taigi kamerose privalomai turi būti lovos, stalai ir kėdės (suolai), spintelės arba lentynos knygoms ir daiktams bei spintelė ar lentyna maisto produktams, drabužių pakabos. Kitų baldų, kaip pvz., po lovomis įrengiamų dėžių asmeniniams daiktams sudėti ar spintų, kamerose neprivalo būti. Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodė, jog visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms sudėti, tačiau dėl pakankamai mažo kamerų ploto ne visuomet įmanoma įrengti papildomų baldų. Pagal byloje pateiktus duomenis matyti, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose arba vienas arba su dar vienu asmeniu, todėl dvi kėdės kameroje buvo pakankamos kameroje atsisėsti abiems laikomiems asmenims.

15. Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad kameroje ventiliacija neveikia, drėgna bei tamsu, čiužiniai pūva, veisiasi parazitai, kamerose pilna tarakonų, metalinės lovos rūdija nuo drėgmės, nėra užtikrinamas tinkamas patalpos apšvietimas, natūrali šviesa silpnai patenka į patalpas, o elektrinio apšvietimo šviesa labai stipri, nuo jo skauda akis ir galvą, žiemą nėra užtikrinamas tinkamas šilumos kiekis, o vasara yra per karšta, nurodė, jog pagal HN 134:2015 laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (HN 134:2015 20 p.). Bylos duomenimis nustatyta, kad Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo sudaręs sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri vykdė patalpų priežiūrą ir atlieko kenkėjų naikinimo darbus. Teismas sprendė, kad Lukiškių TI-K ėmėsi būtinų priemonių parazitams išvengti, todėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų šiuo aspektu nekonstatavo.

16. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nenustato reikalavimo įrengti atskirą oro šalinimo sistemą, taip pat tokio įpareigojimo nenumato ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime nurodyta, kad visose Lukiškių TI-K yra skaidraus stiklo langai, minimalus lango plotas yra 0,824 kv. m (0,8 m. x 1,03 m). Teismas pareiškėjo nusiskundimus dėl ventiliacijos atmetė kaip nepagrįstus, nes pareiškėjas, kaip ir kiti nuteistieji bei suimtieji, turėjo galimybę vėdinti kamerą per atidaromus langus. Higienos norma HN 134:2015 nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 laipsnių ir ne aukštesnė kaip 28 laipsniai, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20 laipsnių. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio ir nekonkretūs. Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, jog pareiškėjo kalinimo laikotarpiais buvo tikrintos kameros Nr. 123, 107, 110, 106, 116, 120, 301, 342, 176, šiose kamerose ginčijamu laikotarpiu pareiškėjo nurodytų pažeidimų nenustatyta. Nors buvo tikrintos ne visos kameros, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas, abstraktūs pareiškėjo teiginiai nesudaro pagrindo pripažinti Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtais.

17. Teismas dėl pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K maistas neskanus, o jo energetinė vertė nepakankama, nurodė, kad atsakovas atsiliepime teigė, jog kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė yra tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo, kuris, patikrinęs maistą, patvirtina savo parašu pagaminto maisto kokybės vertinimo žurnale. Subjektyvus maisto skonio ar jo vertės suvokimas savaime nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo teiginius šiuo klausimu atmetė kaip nepagrįstus.

18. Vertindamas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsniu ir nurodė, kad pareiškėjas jokių įrodymų, patvirtinančių teisės aktų reikalavimų neatitinkančio laikymo Lukiškių TI-K poveikio jo psichikai ir sveikatos būklei, nepateikė. Pareiškėjas taip pat nepateikė kitų įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, nei įprastai patiria asmenys dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys, taip pat nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

19. Teismas, atsižvelgdamas į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais – 467 paros, pažeidimo mastą, jo trukmę, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į tai, kad pareiškėjas be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į tai, kad reikšmingą dalį laiko pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteisė 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III. 20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 30 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti.

21. Atsakovas nurodo, kad galiojančioje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto nenumatytas. Pažymi, kad Lukiškių TI-K tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Teisės aktai nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietos ir ploto, sanitarinio mazgo pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvės įrengimo aukščio sanitariniame mazge. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Šiuo metu užuolaidos įrengtos šiose gyvenamosiose kamerose: 1 korpuso 2, 3 ir 4 postų kamerose nuo Nr. 1 iki Nr. 75, 6 posto kamerose nuo Nr. 226 A iki Nr. 244, 8–11 postų kamerose nuo Nr. 104 iki Nr. 200, 12 posto kamerose nuo Nr. 202 iki Nr. 227, taip pat 2 korpuso 21 posto kamerose nuo Nr. 356 iki Nr. 370, 22 posto kamerose nuo Nr. 371 iki Nr. 385, 18 posto kamerose nuo Nr. 309 iki Nr. 323, 19 posto kamerose nuo Nr. 324 iki Nr. 338, 20 posto kamerose nuo Nr. 340 iki Nr. 352. Taip pat postuose Nr. 7 (gyvenamosios kameros Nr. 252–Nr. 257), Nr. 23 (gyvenamosios kameros Nr. 386–Nr. 395), Nr. 25 (gyvenamosios kameros Nr. 406–Nr. 417) ir Nr. 26 (gyvenamosios kameros Nr. 418 Nr. 426) sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Lukiškių TI-K 2017 m. buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

22. Atsakovas teigia, kad vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.2. punktu, kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Langelio durys turi atsidaryti tiktai į koridoriaus pusę ir gali būti rakinamos. Vidinėse ir išorinėse duryse įtaisomi mechaniniai arba elektromechaniniai užraktai, kad jų negalėtų atsklęsti kameroje laikomi asmenys. Vidinių durų konstrukcija turi būti iš skersinių metalo juostų ir įstatomų į jas strypų. Išorinės ir vidinės durys turi atsidaryti tiktai į koridoriaus pusę, išorinėms durims įrengiamas atidarymo ribotuvas. Išorinių durų užraktas gali būti montuojamas į sieną. Taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

23. Pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisimas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Atsakovo teigimu, nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą, todėl pareiškėjo skundas turi būti atmestas.

24. Nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, tai lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovo nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

26. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad Lukiškių TI-K ginčijamu laikotarpiu iš viso 467 paras neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, nenustatęs teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio minimalaus kameros ploto pažeidimo, kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų pareiškėjo atžvilgiu, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

27. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad nepagrįstai pareiškėjo atžvilgiu nustatytas privatumo pažeidimas, kadangi visose kamerose sanitariniai įrenginiai atskirti 1,5 m aukščio sienele, taip pat asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengtos užuolaidos. Teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.

28. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundų ribų.

29. Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas iš viso ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. gruodžio 5 d. iki 2018 m. gegužės 1 d., Lukiškių TI-K buvo laikomas 467 dienas. Nors pirmosios instancijos teismas ginčijamą laikotarpį nurodė nuo 2016 m. gruodžio 5 d. iki 2018 m. balandžio 27 d., tačiau laikotarpis, kuomet pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K – 467 dienos – apskaičiuotas teisingai, t. y. iki 2018 m. gegužės 1 d.

30. Bylos medžiaga taip pat nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas kamerose dažniausiai buvo laikomas su kitais asmenims, ir tik 32 dienas iš 467 dienų kameroje buvo vienas. Atsakovas nurodė, kad kameroje Nr. 253 sanitarinis mazgas įrengtas kaip atskira kabina (I tomas, b. l. 17), tačiau šiems teiginiams pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Atsakovas teigia, kad sanitariniai mazgai nuo kameros gyvenamosios patalpos yra atskirti 1,5 m aukščio sienele ir sanitarinio mazgo patalpose įrengtos užuolaidos, tačiau gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas 1,5 m aukščio sienele bei užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu 467 paras neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, todėl pagrįstai pripažino, jog pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista.

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.).

32. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas sprendime, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su sanitarinių mazgų įrengimu Lukiškių TI-K kamerose ir privatumo užtikrinimu juose, teisėtai ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu nebuvo užtikrintas privatumas. Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

33. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje E. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

35. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos būdo ir dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

36. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

37. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir ilgą trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis, sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, todėl tik teisės pažeidimo pripažinimo nagrinėjamu atveju nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

38. Teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi nagrinėjamoje byloje pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimo mastą ir trukmę, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, ginamos vertybės pobūdį, tai, kad nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais ir atsižvelgusi į formuojamą EŽTT bei aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, vertina, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma jo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti nėra per didelė, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje analogiškose bylose priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį, todėl mažinti ją nėra pagrindo.

39. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, pagrįstai pareiškėjo teisei apginti priteisė jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą. Atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė