2025-12-03 Nr. AB-21623-3-61-3-00589-2023-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedteismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Inter Rao Lietuva“ skundą atsakovui Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – V. Č., E. J. (buvusi pavardė V.), A. V., L. Š., G. P. (buvusi pavardė V.) ir D. G.) dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Legislator headnote
AI generated2025-12-03 Nr. AB-21623-3-61-3-00589-2023-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: Pareiškėjo kreditoriai 2022 m. birželio 30 d. priėmė sprendimą pradėti pareiškėjo bankroto ne teismo tvarka procedūrą, pareiškėjo nemokumo administratoriumi paskyrė uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biurą (toliau – ir Administratorius).
Full text
Administracinė byla Nr. eA-311-520/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00589-2023-2
Procesinio sprendimo kategorija 41
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. gruodžio 3 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Inter Rao Lietuva“ skundą atsakovui Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – V. Č., E. J. (buvusi pavardė V.), A. V., L. Š., G. P. (buvusi pavardė V.) ir D. G.) dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. 1. Pareiškėjas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Inter Rao Lietuva“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2023 m. sausio 2 d. raštą Nr. 25- [2023 m. sausio 2 d. raštą Nr. 25-2 „Dėl leidimų įvykdyti mokėjimus iš AB „Inter Rao Lietuva“ sąskaitos“] (toliau – ir Sprendimas), iš esmės išnagrinėti pareiškėjo 2022 m. lapkričio 28 ir 29 d. prašymus (toliau – ir Prašymai) ir leisti sumokėti darbo užmokestį pagal darbo sutartis su V. Č., E. V. (dabar pavardė J.), A. V., L. Š., G. V. (dabar pavardė P.) ir D. G. (toliau – ir Darbuotojai), pastariesiems sumokant darbo užmokestį už 2022 m. spalio ir lapkričio mėnesius.
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Atsakovas manė, kad pareiškėjui yra taikomos sankcijos pagal 2022 m. vasario 28 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) 2022/336, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas (ES) Nr. 269/2014 (toliau – ir Reglamentas Nr. 269/2014) dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų atsižvelgiant į veiksmus, kuriais kenkiama Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba į juos kėsinamasi, todėl įtraukė pareiškėją į Juridinių asmenų ar kitų organizacijų, neturinčių juridinio asmens statuso, kurios nuosavybės teise priklauso arba yra kontroliuojamos subjekto, kuriam taikomos sankcijos, sąrašą (toliau – ir Sąrašas). Dėl to pareiškėjo turtas buvo įšaldytas ir pareiškėjas, norėdamas atlikti mokėjimus, turi kreiptis į atsakovą pagal Reglamento Nr. 269/2014 2 straipsnio 3 dalį.
2.2. Pareiškėjo kreditoriai 2022 m. birželio 30 d. priėmė sprendimą pradėti pareiškėjo bankroto ne teismo tvarka procedūrą, pareiškėjo nemokumo administratoriumi paskyrė uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biurą (toliau – ir Administratorius).
2.3. Pareiškėjas 2022 m. lapkričio 28 ir 29 d. kreipėsi į atsakovą su Prašymais leisti atlikti einamuosius mokėjimus, įskaitant mokėjimus pagal darbo sutartis su Darbuotojais už 2022 m. spalio ir lapkričio mėnesius. Atsakovas Sprendime atsisakė leisti pareiškėjui išmokėti Darbuotojams darbo užmokestį, nes, atsakovo nuomone, darbo sutartys buvo sudarytos negavus išankstinio jo leidimo ir todėl Darbuotojai prarado teisę į atlyginimą už darbą. Tokia atsakovo pozicija yra absoliučiai nepagrįsta.
2.4. Darbuotojai pareiškėjui yra būtini, siekiant vykdyti 2014 m. lapkričio 18 d. disbalanso elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį (su vėlesniais susitarimais; toliau – ir Balansavimo sutartis), kurios galiojimą planuojama pratęsti iki 2025 m. gruodžio 31 d., taip pat siekiant suvaldyti didelius užklausų, informacijos ir dokumentų srautus, susijusius su pareiškėjo bankroto ne teismo tvarka procedūra. Atsižvelgiant į tai, 2022 m. rugpjūčio 3 d. buvo sudarytos darbo sutartys su Darbuotojais.
2.5. Atsakovas 2022 m. rugpjūčio 3 d. darbo sutartis nepagrįstai laikė naujais sandoriais. Pareiškėją ir Darbuotojus anksčiau siejo darbo santykiai, bet jie buvo užmegzti iš naujo dėl procedūrų, kurias privaloma atlikti bankroto procese. Administratorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir JANĮ) 62 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 62 straipsniu ir kitomis teisės normomis, nutraukė darbo sutartis su pareiškėjo darbuotojais, įskaitant Darbuotojus, ir 2022 m. rugpjūčio 3 d. sudarė su Darbuotojais terminuotas darbo sutartis.
2.6. Balansavimo sutarties vykdymas atitinka Baltijos valstybių poreikius, t. y. tinkamą ir nenutrūkstamą elektros energijos sistemų veikimą šiose valstybėse, bei sudaro galimybę pareiškėjui uždirbti pelno ir atsiskaityti su kreditoriais didesne apimtimi, o šios aplinkybės yra susijusios su viešuoju interesu. 2022 m. rugpjūčio 3 d. darbo sutarčių sudarymas turi esminę reikšmę sklandžiam Baltijos valstybių elektros sistemų veikimui ir pareiškėjo bankroto procesui, nepažeidžia Lietuvoje įgyvendinamų tarptautinių sankcijų. Šiuo atveju nėra ginčo, kad Darbuotojai vykdė darbines funkcijas ir sukūrė pareiškėjui milijoninę vertę. Atsižvelgiant į tai, nėra teisėto pagrindo neišmokėti jiems užsidirbto darbo užmokesčio.
2.7. Administratorius 2022 m. liepos 26 d. kreipėsi į Tarnybą, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją ir Lietuvos Respublikos finansų ministeriją su prašymu informuoti, kurių nemokumo administratoriaus funkcijų, nustatytų JANĮ 66 straipsnio 1 dalyje, vykdymą turėtų koordinuoti su Tarnyba. Lietuvos Respublikos finansų ministerija ir Tarnyba nurodė tik tai, kad pareiškėjas turėtų užtikrinti, jog Tarnybos išvardyti asmenys negautų išteklių iš pareiškėjo, t. y. nenurodė, kad Administratorius, iki priimdamas sprendimą tęsti darbo santykius su buvusiais pareiškėjo darbuotojais (JANĮ 66 str. 1 d. 7 p.), turėtų gauti Tarnybos leidimą. Vėlesnis Tarnybos sumanymas trukdyti vykdyti darbo sutartis yra neteisėtas ir pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius, susiformavusius gavus Tarnybos atsakymą.
2.8. Nė vienas iš buvusių ar dabartinių pareiškėjo darbuotojų nėra Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ar Tarnybos sankcionuotas asmuo. Sprendime nenurodyta, dėl kokio asmens taikomas sankcijas pažeidžia aptariamos darbo sutartys ir kokias konkrečias sankcijas pažeistų darbo užmokesčio išmokėjimas Darbuotojams. Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5 punkto ir Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo (toliau – ir TSĮ) 7 straipsnio 1 dalies nuostatų.
3. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.
4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
4.1. Sprendime akcentuota, kad atsakovas dar 2022 m. spalio 28 d. rašte Nr. 25-15733 nurodė Administratoriui, jog jis nesuteikia leidimo išmokėti darbo užmokestį Darbuotojams pagal naujai sudarytas darbo sutartis, nes, vadovaujantis TSĮ 7 straipsniu, šios darbo sutartys laikytinos niekinėmis ir negaliojančiomis.
4.2. Pareiškėjo pozicija dėl darbo sutarčių nėra nuosekli: viena vertus, pareiškėjas teigė, kad darbo sutartys su Darbuotojais buvo tęsiamos (nebuvo nutrauktos), kita vertus, tvirtino, jog darbo sutartys buvo nutrauktos, vadovaujantis JANĮ ir DK nuostatomis, ir buvo sudarytos naujos darbo sutartys, galiojančios iki bankroto procedūros pabaigos. Atsižvelgiant į teisės normas, kuriose nenumatyta galimybė nenutraukti darbo sutarčių darbdavio bankroto atveju, ir šiuo atveju nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjo argumentai, kad atsakovas 2022 m. rugpjūčio 3 d. sudarytas darbo sutartis nepagrįstai laikė naujai sudarytomis darbo sutartimis, yra atmestini.
4.3. Atsakovas savo poziciją, kuri buvo išdėstyta jau 2022 m. spalio 28 d. rašte Nr. 25-15733, grindė kompetentingos institucijos – Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) – 2022 m. spalio 11 d. pateiktu išaiškinimu dėl TPĮ 7 straipsnio 1 dalies taikymo darbo sutartims bei atitinkamų pasekmių, kai darbo sutartys sudaromos be Tarnybos sutikimo. Atsakovo pozicija, jos teisinis ir faktinis pagrindai buvo pareiškėjui žinomi ir suprantami iki Sprendimo priėmimo. Be to, manytina, kad pareiškėjas sutiko su atsakovo pozicija, nes jis 2022 m. lapkričio 4 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu leisti sudaryti naujas darbo sutartis su Darbuotojais.
4.4. Pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad atsakovas privalėjo jį iš anksto informuoti apie tai, jog jis privalo gauti kompetentingos institucijos sutikimą sudaryti naujas darbo sutartis. Vadovaujantis TPĮ 4 straipsniu, pareiškėjas ir Administratorius turi pareigą laikytis Lietuvoje įgyvendinamų tarptautinių sankcijų ir jas įgyvendinti savarankiškai. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas sankcionuojamas, yra žinoma ir viešai skelbiama (pvz., Tarnybos interneto svetainėje ir Juridinių asmenų registre). Be to, nemokumo administratoriaus veikla yra licencijuojama, tokia veikla užsiimantis asmuo privalo turėti atitinkamas kompetencijas bei kvalifikaciją. Dėl šių priežasčių pareiškėjo teiginiai dėl teisėtų lūkesčių, atsiradusių po to, kai Tarnyba nenurodė tokio reikalavimo, pažeidimo yra nepagrįsti.
4.5. Europos Komisijos tarptautinių sankcijų, susijusių su Rusijos agresija prie Ukrainą ir Baltarusijos įsitraukimu į ją, įgyvendinimo praktikos apibendrinime (skirsnyje „Dažnai užduodami klausimai“ pažymėta, kad darbas subjektui, kuris priklauso arba yra valdomas sankcionuoto asmens, netiesiogiai suteikia asmeniui prieigą prie ekonominių išteklių ta apimtimi, kuria sankcionuotas asmuo dėl tokio darbo gauna prieigą prie lėšų, prekių arba paslaugų. Prieigos buvimo vertinimas yra priskiriamas nacionalinei kompetentingai institucijai. Šis išaiškinimas yra skelbiamas viešai. Pareiškėjas, būdamas sankcionuotu asmeniu ir laikydamasis TSĮ nuostatų, privalėjo žinoti apie ribojimus, taikomus sudarant naujas darbo sutartis.
4.6. Pareiškėjo nuomonė dėl jo svarbos ir reikšmingumo Baltijos valstybių energetikos sistemoms, taip pat viešojo intereso išlaikyti pareiškėjo veiklos tęstinumą yra deklaratyvi, pagrįsta tik bendro pobūdžio samprotavimais.
4.7. Administracinėje byloje Nr. eI2-2063-595/2023 yra nagrinėjamas pareiškėjo skundas dėl Tarnybos 2022 m. spalio 28 d. rašto Nr. 25-15733. Minėtoje administracinėje byloje ir šioje byloje yra reiškiami iš esmės tapatūs reikalavimai, kuriais siekiama panaikinti Tarnybos raštus ir leisti pareiškėjui išmokėti darbo užmokestį pagal darbo sutartis su Darbuotojais. Ginčijamas Sprendimas ir 2022 m. spalio 28 d. raštas Nr. 25-15733 savo turiniu yra iš esmės vienodi.
II. 5. Regionų administracinis teismas 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo AB „Inter Rao Lietuva“ skundą, t. y. panaikino Sprendimo dalį, ir įpareigojo atsakovą Tarnybą iš naujo nagrinėti pareiškėjo Prašymus leisti atlikti einamuosius mokėjimus pagal darbo sutartis su Darbuotojais, pastariesiems sumokant darbo užmokestį už 2022 m. spalio ir lapkričio mėnesius, priteisė tretiesiems suinteresuotiems asmenims L. Š. ir V. Č. iš atsakovo po 136,12 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
6. Teismas nustatė:
6.1. Tarnybos direktorius 2022 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-174 patvirtino Juridiniams asmenims ar kitoms organizacijoms, neturinčioms juridinio asmens statuso, nuosavybės teise priklausančių arba kontroliuojamų subjektų, kuriems taikomos sankcijos, sąrašą, kurio 1 punkte yra nurodytas pareiškėjas.
6.2. Tarnybos direktorius 2022 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. V-222 pripažino ankstesnįjį įsakymą netekusiu galios ir patvirtino naujai išdėstytą Sąrašą, kurio 1 punkte yra nurodytas pareiškėjas.
6.3. Pagal Tarnybos viešai paskelbtą Sąrašą, pareiškėjui yra taikomas lėšų, akcijų ir nekilnojamojo turto įšaldymas pagal 2022 m. vasario 25 d. Tarybos sprendimą (BUSP) 2022/331, kuriuo iš dalies keičiamas sprendimas 2014/145/BUSP.
6.4. Pareiškėjo kreditoriai 2022 m. birželio 30 d. priėmė sprendimą pradėti pareiškėjo bankroto ne teismo tvarka procedūrą, nemokumo administratoriumi paskyrė UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biurą.
6.5. Administratorius 2022 m. liepos 26 d. kreipėsi į Tarnybą su prašymu informuoti, kurių nemokumo administratoriaus funkcijų, nustatytų JANĮ 66 straipsnio 1 dalyje, vykdymą jis turėtų koordinuoti su Tarnyba.
6.6. Pareiškėjas 2022 m. rugpjūčio 3 d. sudarė su Darbuotojais darbo sutartis, kuriose nustatomas įsigaliojimas nuo 2022 m. rugpjūčio 4 d., o darbo sutarties terminas – iki pareiškėjo kreditorių susirinkimo sprendimo patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą priėmimo.
6.7. Lietuvos Respublikos finansų ministerija 2022 m. rugpjūčio 17 d. rašte pareiškėjui nurodė, kad visi subjektai, įskaitant nemokumo administratorius, privalo įsitikinti, ar, vykdydami veiklą su atitinkamais klientais, nepažeidžia galiojančių tarptautinių sankcijų, ir užtikrinti, kad lėšomis ar ekonominiais ištekliais negalėtų disponuoti subjektas, dėl kurio įgyvendindamos tarptautinės sankcijos; vadovaujantis 2014 m. kovo 17 d. Tarybos sprendimu 2014/145/BUSP dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų atsižvelgiant į veiksmus, kuriais kenkiama Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba į juos kėsinamasi, nustatytos sąlygos, kurių laikantis kompetentingos institucijos gali leisti nutraukti tam tikrų lėšų ar ekonominių išteklių įšaldymą, atitinkamai siekiant pasinaudoti išimtimis ar gauti leidimą netaikyti tarptautinių finansinių sankcijų nustatytų apribojimų ir įpareigojimų, reikia kreiptis į Tarnybą.
6.8. Tarnyba 2022 m. rugsėjo 1 d. rašte Nr. 25-12813 pareiškėjui nurodė 2014 m. kovo 17 d. Tarybos sprendimo 2014/145/BUSP 2 straipsnio 1 ir 2 dalių, Europos Sąjungos Tarybos 2018 m. gegužės 4 d. dokumento „Geriausia ES patirtis dėl veiksmingo ribojamųjų priemonių įgyvendinimo“ II skirsnio 34 punkto ir VII skirsnio 62 punkto ir kitų aktų nuostatas, ir pažymėjo, kad, vykdant likvidavimą dėl bankroto, būtina užtikrinti su sankcionuotais asmenimis susijusių kreditorių piniginių lėšų pagal turtinius reikalavimus įšaldymą.
6.9. Administratorius 2022 m. rugsėjo 5 d. pranešimu Nr. 09-16292 informavo AB Litgrid, jog toliau bus vykdoma 2014 m. lapkričio 28 d. sutartis Nr. 1.1-4/2014/284, sudaryta tarp AS Augstsprieguma tikls, Elering AS, AB Litgrid ir pareiškėjo, t. y. Balansavimo sutartis.
6.10. VDI 2022 m. spalio 11 d. rašte Nr. SD-128-20815 pateikė išaiškinimą dėl TSĮ 4 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimo ir, be kita ko, nurodė, kad tuo atveju, jeigu konkrečiam subjektui taikomos tarptautinės sankcijos, su šiuo subjektu draudžiama sudaryti naujas sutartis ir (ar) sandorius, kurių vykdymas prieštarautų Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms, toks draudimas gali apibrėžti ir naujų darbo sutarčių sudarymą.
6.11. Tarnyba 2022 m. spalio 28 d. rašte Nr. 25-15733 apžvelgė Reglamento Nr. 269/2014 ir TSĮ nuostatas, VDI 2022 m. spalio 11 d. rašte Nr. SD-128-20815 pateiktą išaiškinimą ir nurodė, kad nesuteikiamas leidimas atlikti darbo užmokesčio mokėjimus Darbuotojams pagal darbo sutartis, nes, vadovaujantis TSĮ 7 straipsniu, jos laikytinos niekinėmis ir negaliojančiomis; atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, pareiškėjas, įgijęs bankrutuojančios bendrovės statusą ir nutraukęs darbo sutartis su darbuotojais, siekdamas sudaryti naujas darbo sutartis su tais darbuotojais, kurių atliekamos funkcijos yra būtinos tinkamam Bendrovės bankroto proceso vykdymui bei jos likvidavimui, turėjo kreiptis į Tarnybą su motyvuotu prašymu leisti sudaryti naujas darbo sutartis; vadovaujantis TSĮ 7 straipsnio 3 dalimi, sutartys su sankcionuotais asmenimis, sudarytos iki tarptautinių sankcijų įsigaliojimo, turi būti nutrauktos vienašališkai arba šalių susitarimu arba jų vykdymas sustabdomas tarptautinių sankcijų įgyvendinimo laikotarpiu.
6.12. Pareiškėjas 2022 m. lapkričio 4 d. raštu (pateiktu 2022 m. lapkričio 7 d.) kreipėsi į Tarnybą su prašymu leisti vykdyti darbo sutartis su Darbuotojais, o nusprendus, kad toks leidimas negali būti suteiktas, leisti sudaryti naujas darbo sutartis su Darbuotojais; nurodyta, jog su G. V. sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta, jos funkcijas perėmė A. V., be to, pareiškėjas nutraukė 19 iš 24 darbo sutarčių su darbuotojais dėl pradėtos bankroto procedūros.
6.13. Tarnyba 2022 m. gruodžio 2 d. rašte Nr. 25-17542 pareiškėjui nurodė, kad nėra teisinio pagrindo leisti pareiškėjui vykdyti darbo sutartis, sudarytas pažeidžiant TSĮ 7 straipsnio 1 dalies nuostatas. Vertinant prašymą leisti sudaryti naujas darbo sutartis su Darbuotojais, atsižvelgta į aplinkybes, jog buvo prašoma leisti sudaryti darbo sutartis tuo pagrindu, kad tai yra būtina tinkamam visoms trims Baltijos valstybėms reikalingos Balansavimo sutarties (galioja iki 2025 m. gruodžio 31 d.) vykdymui bei sklandžiam pareiškėjo bankroto ne teismo tvarka procesui užtikrinti, taip pat į teisinį reguliavimą. Pareiškėjo argumentai dėl būtino jo veiklos tęstinumo iki 2025 m. gruodžio 31 d. vertinti kaip nepagrįsti, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos 2022 m. lapkričio 9 d. viešą pranešimą apie galimybes nuo 2024 metų atsijungti nuo BRELL sistemos ir sinchronizuotis su kontinentinės Europos elektros tinklais. Vis dėlto atsakovas leido sudaryti naujas sutartis su V. Č., E. V., A. V., L. Š. ir D. G., motyvuojant JANĮ nuostatomis, pagal kurias nemokumo administratorius turi pareigą savarankiškai spręsti dėl darbuotojų atleidimo ir naujų darbuotojų priėmimo, tai, jog naujų darbuotojų priėmimas ir jų darbo sutarčių trukmės nustatymas priklauso nemokumo administratoriaus kompetencijai.
6.14. Pareiškėjas 2022 m. lapkričio 28 ir 29 d. pateikė Tarnybai Prašymus leisti atlikti einamuosius mokėjimus, įskaitant darbo užmokestį pagal darbo sutartis su V. Č., E. V., A. V., L. Š. ir D. G. už, atitinkamai, 2022 m. spalio ir lapkričio mėnesius, susijusias valstybinio socialinio draudimo įmokas ir gyventojų pajamų mokestį nuo darbo užmokesčio.
6.15. Tarnyba, išnagrinėjusi Prašymus, 2023 m. sausio 2 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriame nurodė, jog ji 2022 m. spalio 28 d. raštu Nr. 25-15733 jau informavo Administratorių, kad nesuteikia leidimo atlikti darbo užmokesčio mokėjimus darbuotojams pagal naujai sudarytas darbo sutartis, nes, vadovaujantis TSĮ 7 straipsniu, jos laikytinos niekinėmis ir negaliojančiomis; Tarnyba nesuteikia leidimo atlikti mokėjimus pagal Prašymus.
7. Teismas taip pat nustatė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. rugsėjo 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-631-934/2023 panaikino pareiškėjo 2022 m. birželio 30 d. kreditorių susirinkime priimtus nurodytus sprendime nutarimus, įskaitant ir pirmuoju klausimu dėl pareiškėjo bankroto ne teismo tvarka inicijavimo.
8. Teismas apžvelgė ginčui aktualias Reglamento Nr. 269/2014, TSĮ, JANĮ, DK ir kitų teisės aktų nuostatas, taip pat Tarybos 2018 m. gegužės 4 d. patvirtintų Ribojamųjų priemonių (sankcijų) pagal Europos Sąjungos bendrą užsienio ir saugumo politiką įgyvendinimo ir vertinimo gairių (konsoliduotos redakcijos) ir Tarybos 2018 m. gegužės 4 d. patvirtintos Europos Sąjungos ribojamųjų priemonių veiksmingo įgyvendinimo geriausia praktikos (atnaujinta versija) nuostatas. Teismas pažymėjo, kad tarp šalių iš esmės kilo ginčas dėl darbo sutarčių, sudarytų su Darbuotojais laikantis JANĮ reikalavimų, vertinimo ir TSĮ 7 straipsnio 1 dalies nuostatų kaip naujoms prievolėms taikymo pagrįstumo. Teismas nurodė, kad įstatymas naudoja „prievolės“ sąvoką, o ne „sutarties“, todėl Sprendime turėjo būti pasisakyta dėl prievolės naujumo TSĮ 7 straipsnio 1 dalies kontekste, siekiant taikyti šią nuostatą nagrinėjant Prašymus.
9. Teismo vertinimu, Sprendimo dalis dėl aptariamomis darbo sutartimis vykdomų prievolių naujumo nėra motyvuota, atsižvelgiant į juridinių asmenų nemokumo ir darbo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų specialiąsias nuostatas ir šioms procedūroms taikytinus principus. Vien tai, kad, laikantis juridinių asmenų nemokumo imperatyvaus teisinio reguliavimo, darbo sutartys buvo nutrauktos ir sudarytos su bankrutuojančios tuo metu įmonės keliais komercinei ūkinei veiklai vykdyti reikalingais darbuotojais, neduoda pagrindo savaime (be prievolių atsiradimo pagrindo ir susiklosčiusių santykių išsamaus įvertinimo) pagal šias darbo sutartis atsiradusių prievolių laikyti naujomis TSĮ 7 straipsnio 1 dalies prasme. Be to, vien prievolių naujumo vertinimo nepakanka, taip pat būtina nustatyti, kad šių prievolių vykdymas prieštarauja Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms. Sprendime nėra motyvuota, kuo remiantis padaryta išvada, jog darbdavio prievolių darbuotojams (Lietuvos Respublikos piliečiams) pagal darbo sutartis vykdymas prieštarautų Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms.
10. Teismas, apžvelgęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. gegužės 25 d. nutarimu Nr. 535 patvirtinto Tarptautinių sankcijų įgyvendinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatas dėl Tarnybos funkcijų, įskaitant prašymų taikyti išimtį ar suteikti leidimą netaikyti tarptautinių sankcijų nustatytų apribojimų ir įpareigojimų nagrinėjimą, pažymėjo, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, savo veikloje, priimdama sprendimus, be kita ko, privalo vadovautis ir VAĮ (akcentuojami šio įstatymo 10 str. 5 d. 5 ir 6 p.).
11. Teismas konstatavo, kad Sprendimas iš esmės grindžiamas vieninteliu argumentu, kad aptariamos darbo sutartys yra naujos darbo sutartys, įvertinus vien tik jų sudarymo datą (po pareiškėjo įtraukimo į Sąrašą), ir tai, kad pagal naujai sudarytas darbo sutartis Tarnyba nesuteikia leidimo atlikti darbo užmokesčio mokėjimus darbuotojams, nes tokios sutartys yra niekinės ir negalioja. Nepaisant to, teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad 2022 m. gruodžio 2 d. leidimas sudaryti darbo sutartis su aptariamais darbuotojais buvo suteiktas 2022 m. lapkričio 7 d. gauto prašymo pagrindu. Teismas atmetė atsakovo argumentus dėl VDI pateikto išaiškinimo dėl TSĮ 7 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo ginčo atveju, kadangi pastarosios institucijos atsakyme nėra pateiktas individualus aptariamų Darbuotojų darbo sutarčių vertinimas naujumo aspektu. Šį vertinimą turėjo atlikti Sprendimą priėmęs atsakovas.
12. Teismas akcentavo, kad Sprendime nebuvo vertinamas prieigos prie išteklių sankcionuotiems asmenims (ne)suteikimo klausimas ir iš esmės prašymai dėl leidimo atlikti einamuosius mokėjimus Darbuotojams atmesti nevertinant Prašymų pagrįstumo. Teismas nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas 2022 m. gruodžio 2 d. rašte Nr. 25-17542, atsakydamas į 2022 m. lapkričio 7 d. gautą pareiškėjo prašymą, leido su tais pačiais darbuotojais sudaryti darbo sutartis ir nuo 2022 m. gruodžio mėnesio atlikti einamuosius mokėjimus. Atsakovas Sprendime, nagrinėdamas vėliau gautus pareiškėjo prašymus (Prašymus), nesilaikė Aprašo reikalavimo kiekvieną prašymą vertinti individualiai (Aprašo 39 p.), atsižvelgiant į visas teisines ir faktines aplinkybes. Atitinkamai, pažeista ir nuostata, kad „sprendimas, priimtas išnagrinėjus vieną Prašymą dėl išimčių taikymo arba leidimų netaikyti apribojimų ir įpareigojimų suteikimo, neturi jokio poveikio nagrinėjant kitus Prašymus“, kadangi skundžiamoje Sprendimo dalyje iš esmės referuojama į minėtą 2022 m. spalio 28 d. raštą, kuris priimtas išnagrinėjus kitą pareiškėjo prašymą ir esant kitoms teisinėms ir faktinėms aplinkybėms.
13. Teismas priėjo prie išvados, kad skundžiama Sprendimo dalis dėl einamųjų mokėjimų darbuotojams (tretiesiems suinteresuotiems asmenims) naikintina kaip pakankamai nemotyvuota ir priimta pažeidžiant tokio pobūdžio prašymų procedūrinius reikalavimus, galinčius daryti įtaką galutiniam administracinės procedūros rezultatui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str.). Teismas nurodė, kad panaikinus skundžiamą Sprendimo dalį, atsakovas iš naujo nagrinėja pareiškėjo Prašymus.
14. Teismas dėl pareiškėjo skundo reikalavimo išnagrinėti Prašymus ir leisti atlikti einamuosius mokėjimus pagal darbo sutartis su Darbuotojais pažymėjo, kad administracinis teismas neperima viešojo administravimo subjekto kompetencijos jam priskirtose viešojo administravimo srityse, dėl to jo atsakovą iš naujo nagrinėti Prašymus dėl einamųjų mokėjimų Darbuotojams pagal darbo sutartis atlikimo.
15. Teismas taip pat nusprendė priteisti tretiesiems suinteresuotiems asmenims L. Š. ir V. Č. po 136,12 Eur bylinėjimosi išlaidų.
III. 16. Atsakovas Tarnyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo AB „Inter Rao Lietuva“ skundą.
17. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
17.1. Teismo motyvas, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų nuostatų, yra faktiškai nepagrįstas, nes Sprendime yra nurodytos teisės normos, kuriomis buvo vadovautasi, taip pat individualus teisės aktas, kuriame nurodyti motyvai ir aplinkybės, dėl kurių Tarnyba nesuteikė pareiškėjui prašomo leidimo, t. y. Tarnybos 2022 m. spalio 28 d. raštas Nr. 25-15733. Pareiškėjas apskundė minėtą Tarnybos raštą (administracinė byla Nr. eI2-2063-595/2023) ir iš esmės pripažino, kad abiejose bylose ginčijami Tarnybos raštai (sprendimai) yra grindžiami iš esmės tais pačiais motyvais, tik priimti dėl skirtingų laikotarpių. Pareiškėjas skundų negrindė aplinkybe, jog jam buvo nežinomi, nesuprantami apskųstų raštų pagrindai, priežastys ir motyvai. Dėl to teismas netinkamai aiškino ir taikė VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų nuostatas, tokiu būdu pažeidė materialiosios teisės normas.
17.2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas nesilaikė Aprašo 39 punkto reikalavimo kiekvieną prašymą vertinti individualiai, nes Sprendimas buvo pagrįstai motyvuotas, pateikiant nuorodą į ankstesnį Tarnybos raštą. Priešinga išvada suponuotų, kad Tarnyba kiekvienu atveju privalėtų vertinti prašymus, neatsižvelgdama į formuojamą praktiką dėl sankcijų įgyvendinimo, o tai prieštarautų TSĮ 11 straipsnio 4 dalyje ir Aprašo 13 punkte numatytoms Tarnybos funkcijoms. Be to, teismo išvados šiuo aspektu buvo padarytos neatsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, ginčijamas Sprendimas ir 2022 m. spalio 28 d. raštas Nr. 25-15733 buvo priimti išnagrinėjus iš esmės tokius pačius pareiškėjo reikalavimus, t. y. leisti sumokėti darbo užmokestį, bet dėl kitų laikotarpių.
18. Tretieji suinteresuoti asmenys L. Š. ir V. Č. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą, priteisti jiems bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
19. Tretieji suinteresuoti asmenys sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu bei konstatuotu VAĮ ir Aprašo nuostatų pažeidimu bei nurodo, kad apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai yra nepagrįsti ir nesuponuoja teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo, pavyzdžiui, atsakovo akcentuojamame 2022 m. spalio 28 d. rašte Nr. 25-15733 taip pat nėra pateiktas individualus Darbuotojų darbo sutarčių vertinimas naujumo aspektu, kurį turėjo atlikti atsakovas.
20. Trečiųjų suinteresuotų asmenų vertinimu, Sprendime apsiribota tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas ir minėtą VDI išaiškinimą, tačiau jame nėra vertinamos Sprendimui priimti aktualios konkrečios aplinkybės. Be to, Sprendime ir 2022 m. spalio 28 d. rašte Nr. 25-15733 turėjo būti vertinamos skirtingais laikotarpiais egzistavusios aplinkybės, todėl atsakovo argumentai, susiję su ankstesniuoju raštu ir pareiškėjo inicijuota administracine byla Nr. eI2-2063-595/2023, yra nepagrįsti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. 21. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo panaikinta atsakovo Tarnybos Sprendimo dalis, kuria neleista pareiškėjui AB „Inter Rao Lietuva“ mokėti Darbuotojams darbo užmokestį už 2022 m. spalio ir lapkričio mėnesius, ir atsakovas įpareigotas iš naujo nagrinėti pareiškėjo Prašymus leisti atlikti einamuosius mokėjimus pagal darbo sutartis, sudarytas su Darbuotojais, pastariesiems sumokant darbo užmokestį už 2022 m. spalio ir lapkričio mėnesius, pagrįstumas ir teisėtumas.
22. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs proceso šalių pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes dėl ginčo esmės, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad minėta Sprendimo dalis yra nepagrįsta ir neteisėta, nes Sprendime nėra motyvuota, kuo remiantis padaryta išvada, jog darbdavio prievolių darbuotojams (Lietuvos Respublikos piliečiams) pagal darbo sutartis vykdymas prieštarautų Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms, Sprendimas iš esmės grindžiamas vieninteliu argumentu, kad aptariamos darbo sutartys yra naujos darbo sutartys, įvertinus vien tik jų sudarymo datą (po pareiškėjo įtraukimo į Sąrašą), ir tai, jog pagal naujai sudarytas darbo sutartis Tarnyba nesuteikia leidimo atlikti darbo užmokesčio mokėjimus Darbuotojams, nes tokios sutartys yra niekinės ir negalioja, o byloje nustatyta, kad 2022 m. gruodžio 2 d. leidimas sudaryti darbo sutartis su Darbuotojais buvo suteiktas 2022 m. lapkričio 7 d. gauto prašymo pagrindu. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Prašymai atmesti nevertinant jų pagrįstumo, o iš esmės referuojant į 2022 m. spalio 28 d. raštą Nr. 25-15733 (toliau – ir Raštas), nors Aprašo 39 punktas nustato reikalavimą kiekvieną prašymą vertinti individualiai, atsižvelgiant į visas teisines ir faktines aplinkybes.
23. Atsakovas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai panaikino Sprendimo dalį, nes Sprendime yra nurodytos teisės normos, kuriomis buvo vadovautasi, taip pat individualus teisės aktas, kuriame nurodyti motyvai ir aplinkybės, dėl kurių Tarnyba nesuteikė pareiškėjui prašomo leidimo, nebuvo pažeistas Aprašo 39 punkto reikalavimas, nes Sprendimas buvo pagrįstai motyvuotas, pateikiant nuorodą į Raštą.
24. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas, įgijęs bankrutuojančios įmonės statusą, 2022 m. rugpjūčio 3 d. sudarė su Darbuotojais darbo sutartis, kuriose nustatomas jų įsigaliojimas nuo 2022 m. rugpjūčio 4 d., o darbo sutarties terminas – iki pareiškėjo kreditorių susirinkimo sprendimo patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą priėmimo. Pareiškėjas 2022 m. lapkričio 28 d. ir 29 d. pateikė Tarnybai Prašymus leisti atlikti einamuosius mokėjimus, įskaitant darbo užmokestį pagal darbo sutartis, sudarytas su Darbuotojais, už 2022 m. spalio ir lapkričio mėnesius, valstybinio socialinio draudimo įmokas ir gyventojų pajamų mokestį.
25. Tarnyba, išnagrinėjusi Prašymus, 2023 m. sausio 2 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriame nurodė, jog ji Raštu jau informavo Administratorių, kad nesuteikia leidimo atlikti darbo užmokesčio mokėjimus Darbuotojams pagal naujai sudarytas darbo sutartis, nes, vadovaujantis TSĮ 7 straipsniu, jos laikytinos niekinėmis ir negaliojančiomis; Tarnyba nesuteikia leidimo atlikti mokėjimus pagal Prašymus.
26. Tarnyba Rašte nurodė, kad nesuteikiamas leidimas atlikti darbo užmokesčio mokėjimus Darbuotojams pagal darbo sutartis, nes, vadovaujantis TSĮ 7 straipsniu, jos laikytinos niekinėmis ir negaliojančiomis; atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, pareiškėjas, įgijęs bankrutuojančios bendrovės statusą ir nutraukęs darbo sutartis su darbuotojais, siekdamas sudaryti naujas darbo sutartis su tais darbuotojais, kurių atliekamos funkcijos yra būtinos tinkamam Bendrovės bankroto procesui vykdyti bei jai likviduoti, turėjo kreiptis į Tarnybą su motyvuotu prašymu leisti sudaryti naujas darbo sutartis; vadovaujantis TSĮ 7 straipsnio 3 dalimi, sutartys su sankcionuotais asmenimis, sudarytos iki tarptautinių sankcijų įsigaliojimo, turi būti nutrauktos vienašališkai arba šalių susitarimu arba jų vykdymas sustabdomas tarptautinių sankcijų įgyvendinimo laikotarpiu.
27. Pareiškėjas padavė skundą dėl Rašto panaikinimo ir šis jo skundas Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 31 d. sprendimu (administracinė byla Nr. eI2-905-595/2024) patenkintas, t. y. Raštas panaikintas ir atsakovas įpareigotas iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2022 m. rugsėjo 1 d. ir 2022 m. rugsėjo 20 d. prašymus leisti atlikti einamuosius mokėjimus pagal darbo sutartis, sudarytas su Darbuotojais. Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 31 d. sprendimą apeliaciniu skundu apskundė Tarnyba (administracinė byla Nr. eA-427-602/2025).
28. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs Tarnybos apeliacinį skundą, 2025 m. gruodžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-427-602/2025 šį apeliacinį skundą atmetė, o Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 31 d. sprendimą paliko nepakeistą, nustatęs, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo 2022 m. rugsėjo 20 d. prašymą, neįgyvendino jam, kaip viešojo administravimo subjektui, nustatytos pareigos priimti individualų administracinį aktą, kuris būtų pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės normomis, o dėl pareiškėjo 2022 m. rugsėjo 1 d. prašymo administracinio sprendimo iš viso nepriėmė.
29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. gruodžio 19 d. nutartyje nurodė, kad TSĮ 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisės norma reiškia tai, jog sandoriai, kuriais prisiimamos naujos prievolės, yra niekiniai ir negalioja, jeigu jų vykdymas prieštarauja Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms, todėl pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai padarė išvadą, kad Tarnyba, siekdama TSĮ 7 straipsnio 1 dalies pagrindu priimti pareiškėjui neigiamas pasekmes sukeliantį sprendimą, turėjo nustatyti ne tik prievolės (sandorio) naujumo aspektą, bet ir jos (jo) vykdymo prieštaringumą Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms.
Tarnyba turėjo įvertinti ne tik su Darbuotojais sudarytas darbo sutartis, bet ir aplinkybes, ar šiomis darbo sutartimis prisiimti įsipareigojimai prieštarauja Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms, ar patenka į išimtis, nurodytas tarptautines sankcijas nustatančiuose teisės aktuose, t. y. skirti išimtinai pagrįstiems mokesčiams už profesines paslaugas sumokėti. Atsakovas motyvuotai neįgyvendino TSĮ jam, kaip kompetentingai institucijai, nustatytos diskrecijos priimti sprendimą dėl išimčių ar leidimų netaikyti apribojimų ir įpareigojimų, nurodytų tarptautines sankcijas nustatančiuose teisės aktuose, suteikimo, iš esmės apsiribojęs formaliu teiginiu apie kompetentingos institucijos leidimo sudaryti terminuotas darbo sutartis su Darbuotojais, vykstant Bendrovės bankroto procesui, nebuvimą, neįvertinęs, ar sudarytų darbo sutarčių vykdymas prieštarauja Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms.
Priimdamas sprendimą, duoti ar neduoti sutikimą dėl prašomos išimties įgyvendinimo, atsakovas turi įvertinti konkrečią situaciją ir aplinkybes dėl sudaryto sandorio ir prisiimtos prievolės naujumo, taip pat turi patikrinti, ar lėšos pagrįstos, ar nebus panaudotos kitiems, priešingiems tarptautinėms sankcijoms, tikslams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad Tarnyba 2022 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. 25-17542 leido Bendrovei sudaryti naujas darbo sutartis su Darbuotojais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, jog ši aplinkybė sudaro pagrindą vertinti, jog Tarnyba dėl darbo sutarčių su Darbuotojais sudarymo nenustatė jokių prieštaravimų Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms.
Tokios susiklosčiusios faktinės aplinkybės tik patvirtina padarytą išvadą, kad ankstesnis pareiškėjo prašymas leisti išmokėti Darbuotojams darbo užmokesčius buvo atmestas vien formaliai apsiribojant aplinkybe dėl darbo sutarčių sudarymo, neturint kompetentingos institucijos leidimo, o pareiškėjui formaliai kreipusis dėl tokio leidimo išdavimo – leidimas buvo išduotas kaip neprieštaraujantis TSĮ 7 straipsnio 1 dalies nuostatoms.
30. Taigi nustačius, kad Raštas, kuriuo buvo grindžiamas Sprendimas, yra panaikintas įsiteisėjusiu pirmosios instancijos teismo 2024 m. sausio 31 d. sprendimu (administracinė byla Nr. eI2-905-595/2024); Sprendime nebuvo nagrinėjamos ir vertinamos individualios aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teiktais Prašymais; Sprendime nėra nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gruodžio 19 d. nutartyje (administracinė byla Nr. eA-427-602/2025), konstatuotina, kad Sprendimo dalis, kuria neleista pareiškėjui mokėti Darbuotojams mokėti darbo užmokestį už 2022 m. spalio ir lapkričio mėnesius, negali būti pripažinta ir pagrįsta.
31. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai išaiškino ir pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčo esmės pagrįstumo ir teisėtumo. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
32. Tretieji suinteresuoti asmenys L. Š. ir V. Č. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti jiems bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą advokatui sumokėjo kiekvienas iš jų po 589,88 Eur.
33. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio l dalyje reglamentuojama, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).
34. Teisėjų kolegija, įvertinusi trečiųjų suinteresuotų asmenų L. Š. ir V. Č. atstovo (advokato) suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, apimtį ir darbo laiko sąnaudas apeliacinės instancijos teisme, ginčo esmę, bylos apimtį, sudėtingumą ir pobūdį, atsižvelgusi į Rekomendacijų 2, 7 ir 8.11 punktų nuostatas, pagal kurias nustatomas priteistinas dydis už advokato teisinę pagalbą, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, daro išvadą, kad tretiesiems suinteresuotiems asmenims L. Š. ir V. Č. priteistinos visos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos už suteiktas advokato teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme (kiekvienam iš jų po 589,88 Eur).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos tretiesiems suinteresuotiems asmenims L. Š. ir V. Č. po 589,88 (penkis šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus ir 88 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Dalia Višinskienė