2017-08-17 Nr. AB-15260-3-61-3-01834-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1780-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01834-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Ramutės Ruškytės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) ir Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), priteisti 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2014 m. kovo 17 d. iki 2015 m. spalio 22 d. jis buvo laikomas perpildytose Kauno TI kamerose Nr. 217, Nr. 240, Nr. 325, Nr. 326, Nr. 345 ir Lukiškių TI-K kamerose Nr. 120, Nr. 123, Nr. 164, Nr. 275. Šių kamerų apšvietimas, temperatūra, vėdinimas ir oro judėjimo greitis neatitiko teisės aktų reikalavimų, jose buvo drėgna, buvo pelėsio, buvo buitinių parazitų. Kamerose įrengtas sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo likusio kameros ploto, neturėjo atskiros ventiliacijos, naudojantis juo pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas. Be to, kamerose trūko spintelių daiktams susidėti, buvo įrengti per maži stalai, prie jų trūko vietos atsisėsti. Kamerose buvo rūkoma, todėl pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Lukiškių TI-K kamerų sienų dažai buvo atsilupę, o kameroje Nr. 164 klozetas buvo sudaužytas ir suklijuotas. Pareiškėjui buvo suteikta teisė tik į 1 val. pasivaikščiojimą per dieną. Nusiprausti po dušu pareiškėjas galėjo tik 1 kartą per savaitę, be to, ginčo laikotarpiu Kauno TI kelias dienas nebuvo karšto vandens, todėl pareiškėjui apskritai nebuvo sudarytos sąlygos nusiprausti po dušu. Pasak pareiškėjo, jam nebuvo tinkamai užtikrinamas maitinimas, maistas buvo nekaloringas, nekokybiškas ir neskanus. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, buvo pažemintas jo orumas, sutriko miegas, nusilpo regėjimas, atsirado depresija.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodė laikotarpius, kokiose ir kokio ploto kamerose Lukiškių TI-K buvo laikomas pareiškėjas. Pripažino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau Lukiškių TI-K siekia, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Pažymėjo, kad ne visą laikotarpį pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas. Lukiškių TI-K kameros remontuojamos pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Kamerose įrengti sanitariniai mazgai atitinka higienos normų reikalavimus. Kameros vėdinamos natūraliai, per langus. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę suteikiama teisė nusiprausti duše, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys Lukiškių TI-K maitinami pagal patvirtintas maitinimo normas ir valgiaraščius. Pareiškėjas savo nusiskundimus grindžia tik abstrakčiais argumentais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs, o prašydamas priteisti neturtinę žalą, pareiškėjas jos nepagrindė jokiais įrodymais.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovo atstovas nurodė, kad per mažo ploto sąlygomis pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas labai trumpais laikotarpiais. Paaiškino, kad šviesiu paros metu nuo 9 val. iki 15 val. kamerose yra išjungiamas dirbtinis apšvietimas, kitu paros metu elektros apšvietimas įjungiamas, be to, kamerose įrengti langai, kurie užtikrina natūralią dienos šviesą. Natūralus kamerų apšvietimas ir dirbtinė apšvieta atitinka teisės aktų reikalavimus. Kamerų languose įrengtos orlaidės natūraliai ventiliacijai. Kameros su neatidaromais langais turi mechaninę vėdinimo sistemą. Kamerų deratizacijai ir dezinsekcijai atlikti Kauno TI sudarė sutartį su uždarąja akcine bendrove Kauno profilaktinės dezinfekcijos stotimi. Sanitariniai mazgai kamerose yra atitverti 2,1 m atitvarais, juose įrengta mechaninė ventiliacija, todėl jie atitinka higienos normų reikalavimus. Suimtųjų prausimosi tvarka Kauno TI atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas nėra kreipęsis į Kauno TI administraciją dėl laikymo su nerūkančiais asmenimis. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skunde deklaratyviai išvardijo savo patirtas žalas, tačiau konkrečiai nenurodė, kokią įtaką jo pažeistoms teisėms turėjo jo laikymo sąlygos Kauno TI, nepateikė patirtos žalos įrodymų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui 9 Eur neturtinės žalos atlyginimui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, ir 521 Eur neturtinės žalos atlyginimui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. birželio 23 d. iki 2015 m. rugsėjo 27 d. Lukiškių TI-K su pertrauka buvo kalinamas 11 dienų, o nuo 2014 m. kovo 19 d. iki 2015 m. spalio 22 d. Kauno TI su pertraukomis buvo kalinamas 548,5 dienos. Pareiškėjui minimalus plotas būnant Lukiškių TI-K buvo užtikrintas 10 dienų, o Kauno TI buvo užtikrintas 490,5 dienos, t. y. pareiškėjas 1 dieną Lukiškių TI-K kameroje ir 58 dienas Kauno TI kamerose praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą. Byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Valstybė 59 dienas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Pirmosios instancijos teismas sprendime nustatė, kad iš Lukiškių TI-K pateiktos 2016 m. gegužės 9 d. pažymos Nr. 24-4240 matyti, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo apgyvendintas, įrengti stalai kartu su dvejomis pasukamomis kėdutėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir du suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau nei 4 lovos. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti (14.7 p.); spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti (14.8 p.); viršutinių drabužių pakaba (14.9 p.). Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ir Kauno TI tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą, su dar 2–6 asmenimis, kamerų plotas taip pat buvo pakankamai mažas, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui ne visada užtekdavo jam priklausančio inventoriaus ar vietos pavalgyti prie stalo, todėl šis pareiškėjo teiginys vertintinas jo naudai. Baldų išmatavimų teisės aktai nenustato.

Dėl sanitarinių mazgų įrengimo pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K pateikė 2016 m. gegužės 9 d. pažymą Nr. 24-4240, iš kurios matyti, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, yra sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara. Kauno TI atsiliepime nurodė, kad sanitariniai mazgai atskirti 2,1 m aukščio atitvarais, o juose įrengta mechaninė ventiliacija užtikrina higienos normų laikymąsi. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte numatyta, jog tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Teisės aktai nenustato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos, tačiau, Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nustatęs, kad, nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau pertvara neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis dėlto galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (žr. 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05); 2009 m. kovo 12 d. sprendimą A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15210/07)). Taigi byloje nustatyta faktinė aplinkybė, jog kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo bendros kameros patalpos atitvertas tik 1,5 m aukščio sienele, akivaizdžiai nėra pakankama užtikrinti sanitariniame mazge esančio asmens privatumą ir pareiškėjas dėl to įgijo teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Vertindamas sanitarinio mazgo įrengimą Kauno TI, teismas sprendė, kad 2,1 m aukščio sanitarinio mazgo atitvarai užtikrino asmens privatumą, jo negalėjo matyti kiti asmenys, todėl konstatuotina, kad Kauno TI sanitarinis mazgas buvo įrengtas tinkamai.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad 1 valandos pasivaikščiojimas numatytas Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 11 punkte, todėl konstatuoti atsakovės atstovų pareigūnų neteisėtų veiksmų nėra pagrindo.

Dėl buitinių parazitų buvimo kamerose pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K pridėjo tarp Lukiškių TI-K ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ sudarytą 2015 m. sausio 2 d. Paslaugų teikimo sutartį Nr. 575/18-2, kuria UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ įsipareigojo 4 kartus per mėnesį lankyti objektą, profilaktiškai stebėti užterštumą kenkėjais, užtikrinti kenkėjų naikinimą; taip pat Graužikų ir nariuotakokų stebėjimo ir naikinimo (dezinsekcijos, deratizacijos) darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašus, iš kurių matyti, kad Lukiškių TI-K periodiškai atliekami kenkėjų naikinimo darbai. Kauno TI pateikė tarp Kauno TI ir UAB „Kauno profilaktinė dezinfekcijos stotis“ sudarytą 2013 m. lapkričio 12 d. sutartį Nr. 20-42/A-1178, iš kurios matyti, kad UAB „Kauno profilaktinė dezinfekcijos stotis“ įsipareigojo profilaktiškai stebėti užkrėstumą kenkėjais bei atlikti naikinimo darbus. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas darė išvadą, kad atsakovės atstovai ėmėsi visų būtinų priemonių tam, kad užtikrintų kenkėjų naikinimo darbus, todėl šiuo atveju atsakovės atstovų pareigūnų neteisėtų veiksmų nenustatyta.

Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad kitų pareiškėjo nusiskundimų dėl mitybos, ventiliacijos, apšvietimo, netvarkos, kamerų būklės, temperatūros, laikymo su rūkančiais nepatvirtina byloje esantys įrodymai. Duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K ir Kauno TI administraciją, byloje nėra. Todėl šie pareiškėjo argumentai vertintini kaip bendro pobūdžio nusiskundimai, nepagrįsti jokiais įrodymais.

Atsižvelgdamas į nustatytas faktines 59 dienas netinkamomis sąlygomis, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT jurisprudencija ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, kurioje 9 Eur yra maksimali suma už 1 dieną, praleistą netinkamomis kalinimo sąlygomis, protingumo ir teisingumo principais, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 530 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti priteistina 9 Eur, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 521 Eur.

III. Pareiškėjas R. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 10 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K ir Kauno TI, 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad jo skundas pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėtas paviršutiniškai ir neišsamiai, nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo pateiktus argumentus bei nurodytus pažeidimus. Pareiškėjo teigimu, jis Lukiškių TI-K 3 dienas su 4 asmenimis buvo kalinamas 8,38 kv. m ploto kameroje, taip pat kitose kamerose, kuriose jam tenkantis kameros plotas neatitiko nustatytų reikalavimų. Kauno TI taip pat neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų kameros plotą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad į kamerų plotą buvo įskaičiuoti kamerose esantys baldai ir sanitarinis mazgas. Be to, pareiškėjas nuolat buvo stebimas, dėl to negalėjo normaliai atlikti gamtinių reikalų. Dėl maitinimo normų pareiškėjas nurodo, jog kiekvienas žmogus pagal fiziologinį sudėjimą yra skirtingas, todėl maisto davinys taip pat turi būti skirtingas. Apeliaciniame skunde pažymima, kad kamerų sienų, lubų ir grindų danga buvo sugadinta ir išdaužyta. Pareiškėjas negalėjo patekti pas psichiatrą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Nurodo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais, abstrakčiai cituoja tarptautinius bei nacionalinius teisės aktus. Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas sprendimą, įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikė naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K ir Kauno TI veiksmų nuo 2014 m. kovo 17 d. iki 2015 m. spalio 22 d., priteisimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ši administracinė byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš Lukiškių TI-K ir Kauno TI neteisėtų veiksmų, laikant pareiškėją kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas minimalus asmeniui tenkantis kameros plotas, temperatūros, apšvietimo ir vėdinimo reikalavimai, tinkamas sanitarinio mazgo įrengimas bei pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu, kamerose buvo buitinių parazitų, trūko baldų, be to, pareiškėjas kamerose buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, nebuvo tinkamai užtikrinama pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimą, maitinimą bei nusiprausti duše.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir nustatęs, kad ginčo laikotarpiu 59 dienas buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų asmeniui tenkantį kameros plotą, tinkamą aprūpinimą baldais, taip pat teisė į privatumą, naudojantis sanitariniais mazgais Lukiškių TI-K, priteisė pareiškėjui 530 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas pareiškėjo skundą išnagrinėjo neišsamiai, neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus argumentus, taip pat į tai, kad į kamerų plotą buvo įskaičiuoti baldai, sanitarinis mazgas ir kitas inventorius, todėl minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas visą pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K ir Kauno TI laikotarpį neatitiko teisės aktais nustatytos normos. Be to, nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas, naudojantis tualetu, pareiškėjas negalėjo pakliūti pas psichiatrą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad kamerų sienų, lubų ir grindų danga buvo sugadinta ir išdaužyta, taip pat kad pareiškėjas negalėjo pakliūti pas psichiatrą, galėjo ir turėjo būti nurodytos skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas nepaaiškino, dėl ko šių aplinkybių nenurodė skunde pirmosios instancijos teismui, todėl apeliaciniame skunde nurodytų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos skunde pirmosios instancijos teismui ir kuriomis pareiškėjas grindžia jam padarytos neturtinės žalos atsiradimą ir jos dydį, teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nevertins ir dėl jų nepasisakys.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de H.prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja, tik atsako į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus.

Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas paviršutiniškai ir neišsamiai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog pagal ABTĮ 86 straipsnio 1 dalį teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas, priimdamas sprendimą, įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 straipsnio 3 dalis). ABTĮ 87 straipsnis reglamentuoja sprendimo turinį. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 straipsnio 4 dalis). Teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo reikalavimai yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais.

Pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais.

Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimui priimti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. EŽTT 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 49684/99)). Pažymėtina, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje R. T. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91); 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje H. ir kiti prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 20124/92)). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, jeigu teismo sprendime neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, jame iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku, kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje, toks teismo sprendimas laikytinas nemotyvuotu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-580/2013; 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1793-756/2016; kt.), tačiau, kaip jau minėta, teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl jų pasisakė. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra aiškus ir detaliai motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas ne visus įrodymus vertino taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, savaime nereiškia, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra šališkas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K ir Kauno TI kamerų apšvietimas, temperatūra, vėdinimas ir oro judėjimo greitis neatitiko teisės aktų reikalavimų, kamerose buvo drėgna, buvo pelėsio, Lukiškių TI-K kamerų sienų dažai buvo atsilupę, o kameroje Nr. 164 klozetas buvo sudaužytas ir suklijuotas. Vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatomis, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (22 p.).

Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (23 p.). Gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 p.). Šiltuoju metų periodu gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra turi būti – 18–28 °C, santykinė drėgmė – 35–65 proc., oro judėjimo greitis – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų periodu – 18–22 °C, 35–60 proc. Ir 0,05–0,15 m/s (26 p.).

Laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos (28 p.). Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 p.). Lukiškių TI-K 2016 m. gegužės 9 d. pažymoje Nr. 24-4240 (b. l. 32–33) nurodė, kad visos kameros vėdinamos natūraliai, per langus. Kauno TI atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad Kauno TI kamerų apšvietimas, tvarka, vėdinimas atitinka higienos normų reikalavimus.

Šias aplinkybes patvirtina byloje surinkti įrodymai – Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, kuriuose pareiškėjo minimų higienos normų pažeidimų Lukiškių TI-K nenustatyta, taip pat Kauno TI patalpų fotonuotraukos, patvirtinančios, jog Kauno TI kamerose įrengti skaidraus stiklo langai, dirbtinis apšvietimas, ištraukiamoji ventiliacija bei įpūtimo–ištraukimo ventiliacija. Pareiškėjas jokių šias aplinkybes paneigiančių įrodymų ar naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nepateikė.

Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, kad dėl blogos kamerų būklės pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K arba Kauno TI administraciją. Todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui taip pat teigė, kad nusiprausti po dušu jis galėjo tik 1 kartą per savaitę, be to, ginčo laikotarpiu Kauno TI kelias dienas nebuvo karšto vandens, todėl pareiškėjui apskritai nebuvo sudarytos sąlygos nusiprausti po dušu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime dėl šių pareiškėjo reikalavimų nepasisakė ir nurodytų aplinkybių nevertino.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės neneigia, kad jam tokia galimybė buvo sudaryta, todėl teisės aktų reikalavimai šiuo aspektu nebuvo pažeisti. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Kauno TI kelias dienas nebuvo karšto vandens, pažymėtina, kad, vadovaujantis Kauno TI direktoriaus 2013 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 1-209 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo 8 punktu, atsiradus nenumatytoms aplinkybėms, galimybė pasinaudoti dušu gali būti organizuojama ir kitomis dienomis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nedetalizavo, kuriomis konkrečiai dienomis Kauno TI nebuvo karšto vandens ir dėl to jis negalėjo pasinaudoti teise nusiprausti duše, byloje taip pat nėra įrodymų, jog dėl netinkamo šios teisės įgyvendinimo pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkto įgyvendinimo taip pat atmestini.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad kiekvienas žmogus pagal savo fiziologiją yra skirtingas, todėl jam turėtų būti išduodamas skirtingas maisto davinys, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė, kaip konkrečiai buvo pažeista jo teisė į tinkamą maitinimą, tik abstrakčiai nurodė, kad jam tiekiamas maistas buvo nekaloringas, nekokybiškas ir neskanus. Tuo tarpu iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad iš esmės jis nesutinka ir ginčija pačią paros fiziologinę mitybos normą.

Šiuo atveju pažymėtina, jog kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų fiziologinės mitybos normos yra patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, kuris yra priimtas, be kita ko, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo patvirtinta Lietuvos sveikatos programa. Vadovaujantis šiomis normomis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 yra patvirtintos skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normos bei valgiaraščiai asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose. Pagal Fiziologines mitybos normas nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, vienam asmeniui per parą numatyta 2 298 kcal norma. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl šios teisės normos teisėtumo, todėl ši pareiškėjo apeliacinio skundo dalis taip pat atmestina.

Dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo naudojantis tualetu užtikrinimo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija akcentuoja, kad, pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktą, sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskirose patalpose, jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), turi būti atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Atkreiptinas dėmesys į Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punktą, kuriame įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Kita vertus, ši aplinkybė neatleidžia Lukiškių TI-K ir Kauno TI nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas 1,5 m aukščio sienele. Kauno TI atsiliepime pažymėjo, jog sanitariniai mazgai kamerose atskirti 2,1 m atitvarais, o pareiškėjas skunde nurodė, kad Kauno TI sanitariniuose mazguose yra įrengtos metalinės durys. Šias aplinkybes patvirtina Kauno TI kartu su atsiliepimu į pareiškėjo skundą pateiktos fotonuotraukos (b. l. 100, 101, 102). Pabrėžtina, jog, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, todėl pagrįstai konstatavo, kad Lukiškių TI-K tinkamai neužtikrino pareiškėjo privatumo. Tuo tarpu bylos aplinkybes, susijusias su sanitarinių mazgų Kauno TI įrengimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip pakankamas konstatuoti, kad pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu šioje įstaigoje buvo užtikrintas.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl buitinių parazitų buvimo ir naikinimo, pareiškėjo teisės pasivaikščioti kiemelyje, baldų trūkumo kamerose bei laikymo su rūkančiais asmenimis yra nepagrįsti. Pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, nepateikė.

Atsakydama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kad į kamerų plotą buvo įskaičiuoti kamerose esantys baldai ir sanitarinis mazgas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nagrinėjamu atveju iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą nebuvo pažeista, atsižvelgė į kameroje esančius sanitarinius mazgus bei jų užimamą plotą.

Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m – atsižvelgti į kameroje esančių kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03) 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Taigi baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K ir Kauno TI 59 dienas buvo laikomas pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, esą Lukiškių TI-K jis 3 dienas su 4 asmenimis buvo kalinamas 8,38 kv. m ploto kameroje, taip pat kad visą pareiškėjo buvimo Kauno TI laikotarpį buvo pažeista jo teisė į minimalų kameros plotą, nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad laikotarpiu, kai pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą buvo pažeista, pareiškėjui kamerose teko nuo 1,85 kv. m iki 3,24 kv. m. Be to, iš byloje pateiktos Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2016 m. gegužės 9 d. pažymos Nr. 24-4240 (b. l. 32–33) matyti, kad gyvenamosiose kamerose įrengtos lovos, stalai su kėdutėmis, sanitariniai mazgai, analogiškas inventorius matyti ir Kauno TI pateiktose kamerų fotonuotraukose (b. l. 98–103). Taigi iš byloje surinktų įrodymų matyti, jog tais laikotarpiais, kai pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkantį minimalų kameros plotą buvo pažeista, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas dar labiau ribojo pareiškėjo galimybę judėti kameroje, dėl to jam galėjo kilti papildomų nepatogumų ir neigiamų išgyvenimų, į kuriuos turėtų būti atsižvelgta sprendžiant dėl pareiškėjui priteistino žalos dydžio.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011 ir kt.).

Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas, priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį, turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į tai, kad jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tuo metu nustatytą minimalią mėnesinę algą, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 530 Eur. Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino šios žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes, įskaitant anksčiau minėtas aplinkybes dėl kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, ploto bei apstatymo baldais, taip pat nagrinėjant pareiškėjo skundą nustatytų kitų pažeidimų (baldų trūkumo kamerose, privatumo naudojantis sanitariniais mazgais Lukiškių TI-K neužtikrinimo) mastą bei pobūdį, ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 10 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramutė Ruškytė

Virginija Volskienė