2017-10-04 Nr. AB-17791-3-61-3-05211-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4664-575/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05211-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (I t., b. l. 1–3), kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), po 50 Eur už kiekvieną parą, praleistą Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis, neturtinės žalos atlyginimo.

1.1. Nurodė, kad buvo kalinamas kamerose, kurių plotas yra apie 8 kv. m, dažniausiai dar su 3 asmenimis. Todėl vienam asmeniui teko apie 2 kv. m ploto, įskaitant gultus, stalą, tualetą bei spinteles daiktams susidėti. Manė, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko mažiau nei 3,6 kv. m ploto pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus. Pažymėjo, kad buvo kalinamas žmogaus orumą pažeidžiančiomis, nežmoniškomis sąlygomis, neatsižvelgiant į tai, kad jis yra neįgalus (50 proc.). Kameros yra kritinės būklės, jų sienos daug kur apaugusios grybeliu, visur pilna tarakonų, kurie lenda į maistą, drabužius, ausis. Kamerose visus metus vyrauja drėgmė. Prie įrengtų kamerose stalų vienu metu gali sėsti valgyti ne daugiau kaip 2 žmonės, o maistas visiems patiekiamas vienu metu. Dėl to, norint pirmam valgyti šiltą maistą, dažnai kildavo konfliktai. Nurodė, kad dėl netinkamo kamerų apšvietimo blogėja jo regėjimas. Paaiškino, kad kameroje įrengtas tualetas, iš kurio visą parą sklinda nemalonūs kvapai, dėl to jį dažnai pykina, atsiranda kitų virškinimo sutrikimų. Todėl pareiškėjas patyrė ir vis dar patiria skaudžius dvasinius išgyvenimus, jaučia, kad sumažėjo jo savivertė, pablogėjo sveikata, dėl ko Lukiškių TI-K gydytojas buvo vieneriems metams išrašęs dietinį maitinimą. Pareiškėjas dėl patirtų išgyvenimų tapo irzlus, prastėja jo psichinė būklė.

2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 37–47) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Nurodė, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2015 m. balandžio 22 d., o 2015 m. spalio 30 d. išvyko į Vilniaus pataisos namus. Pateikė teismui pareiškėjo asmens įskaitos kortelės kopijas, iš kurių matyti pareiškėjo judėjimas, laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiai, taip pat duomenis apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją.

2.2. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

2.3. Nurodė, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, apjungianti ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems, ji negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas) 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir, atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Atstovo teigimu, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nepažeidžiant Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio reikalavimų.

2.4. Taip pat pažymėjo, kad vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Nurodė, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) nenustatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Atsakovo atstovo nuomone, atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip nebūtų pasiektas minėtas saugumo užtikrinimo tikslas.

2.5. Pabrėžė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79, reikalavimais, taip pat Lukiškių TI-K vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengdamiesi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

2.6. Atkreipė dėmesį į tai, kad Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius ir priemonės visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2015 m. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

2.7. Dėl kamerų remonto nurodė, kad jis Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėjo, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, langų stiklus, klozetus, griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, ir pan., todėl suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti remontą.

2.8. Dėl kamerų įrengimo nurodė, jog visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti bei higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui, higienos reikmenims sudėti. Pažymėjo, kad kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Nurodė, jog lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m), stalo (išskyrus kameras, kuriose yra daugiau kaip 4 lovos) – apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m), taburetės – apie 0,3 m x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos – apie 0,8 m x 0,7 m (0,56 kv. m).

2.9. Nurodė, jog kamerose pagal Lietuvos higienos normas yra įrengtas sanitarinis mazgas, įrengta šalto vandens tiekimo sistema, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne mažesne kaip 1,5 m aukščio sienele, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus.

2.10. Taip pat nurodė, jog, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Pažymėjo, kad, siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių TI-K dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis yra 1,6 m (iš jų 0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m.

2.11. Pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas, Lukiškių TI-K vyrams muilas, tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį (mėnesio pradžioje ir mėnesio viduryje). Be to, pagal nustatytas normas suimtiesiems kas mėnesį išduodamas dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai.

2.12. Nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka HN 76:2010 24 punkte nustatytus reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose patalpose.

2.13. Teigė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituodamas tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos pareiškėjo nurodytas dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu bei traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Taigi šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.

2.14. Taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K turėjo padaryti tam tikras kopijas iš popierine forma laikomų dokumentų, todėl patyrė 3,54 Eur bylos dokumentinės medžiagos (59 A4 formato lapai) rengimo išlaidas, kurias prašo priteisti iš pareiškėjo, kaip išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 2 d. sprendimu (II t., b. l. 126–137) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui A. Ž. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 450 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

4. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. balandžio 22 d. iki 2015 m. gegužės 17 d., nuo 2015 m. gegužės 25 d. iki 2015 m. birželio 14 d., nuo 2015 m. birželio 22 d. iki 2015 m. liepos 12 d., nuo 2015 m. liepos 15 d. iki 2015 m. rugpjūčio 5 d., nuo 2015 m. rugpjūčio 17 d. iki 2015 m. rugsėjo 20 d., nuo 2015 m. rugsėjo 28 d. iki 2015 m. spalio 18 d., nuo 2015 m. spalio 26 d. iki 2015 m. spalio 29 d. kalėjo Lukiškių TI-K (II t., b. l. 51–52). Tačiau Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą ginčo laikotarpį.

Įvertinęs sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenis (0,56 kv. m), kuriuos atsiliepime nurodė atsakovo atstovas, teismas nustatė, kad 48 paras pareiškėjas buvo kamerose, kuriose jam tekęs plotas buvo mažesnis, nei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužes 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas – 3,6 kv. m, t. y. pareiškėjas su dar 1 asmeniu buvo: 2015 m. balandžio 22 d. kameroje Nr. 108, kurios plotas 7,38 kv. m; 2015 m. gegužės 25 d. kameroje Nr. 107, kurios plotas 7,38 kv. m; 2015 m. gegužės 26 d., 2015 m. gegužės 29 d., 2015 m. birželio 2 d. ir 2015 m. birželio 4 d. kameroje Nr. 126, kurios plotas 7,48 kv. m; 2015 m. liepos 16 d. kameroje Nr. 126, kurios plotas 7,48 kv. m, ir kameroje Nr. 111, kurios plotas 7,45 kv. m; 2015 m. liepos 17 d. ir nuo 2015 m. liepos 21 d. iki 2015 m. liepos 24 d. kameroje Nr. 126, kurios plotas 7,48 kv. m; 2015 m. spalio 27 d. dalį paros buvo kameroje Nr. 122, kurios plotas 7,38 kv. m; su dar 2 asmenimis buvo: kameroje Nr. 135, kurios plotas 8,02 kv. m, nuo 2015 m. balandžio 30 d. iki 2015 m. gegužės 4 d. ir nuo 2015 m. gegužės 9 d. iki 2015 m. gegužės 11 d.; kameroje Nr. 126, kurios plotas 7,48 kv. m, nuo 2015 m. gegužės 27 d. iki 2015 m. gegužės 28 d. ir nuo 2015 m. birželio 5 d. iki 2015 m. birželio 14 d.; kameroje Nr. 161, kurios plotas 7,94 kv. m, nuo 2015 m. birželio 23 d. iki 2015 m. birželio 25 d.; kameroje Nr. 131, kurios plotas 7,94 kv. m, nuo 2015 m. liepos 8 d. iki 2015 m. liepos 12 d.; kameroje Nr. 126, kurios plotas 7,48 kv. m, nuo 2015 m. liepos 18 d. iki 2015 m. liepos 20 d. ir nuo 2015 m. liepos 25 d. iki 2015 m. liepos 27 d.; kameroje Nr. 122, kurios plotas 7,38 kv. m, 2015 m. spalio 28 d.

Taigi ginčo laikotarpiu iš viso 48 paras nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą kameroje, kurioje jam tenkantis kameros plotas būtų ne mažesnis, nei nustatytas minimalus 3,6 kv. m dydis, t. y. 48 paras vienam asmeniui teko nuo 2,27 kv. m iki 3,46 kv. m kameros ploto, iš jų 35 paras pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, kai vienam asmeniui teko mažiau nei po 3 kv. m kameros ploto (nuo 2,27 kv. m iki 2,49 kv.

m) asmeninės erdvės.

5. Vertindamas, ar yra veiksniai, kurie šiuo konkrečiu atveju gali paneigti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Europos žmogaus teisių konvencija, Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją, teismas atsižvelgė į kitas pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygas, taip pat į pareiškėjo skunde teismui išdėstytų nusiskundimų dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų apibūdinimo konkretumą, aiškumą, teiginių pagrįstumą.

6. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcijos kontekste teismas pažymėjo, kad pareiškėjui pateikus reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, grindžiamą minimalaus ploto vienam asmeniui neužtikrinimu, pareiga įrodyti konkrečių ploto trūkumo kompensavimo priemonių taikymą (jei tokios priemonės buvo taikomos) tenka atsakovui. Šiuo atveju atsakovo atstovas neįrodė, kad taikė pareiškėjo atžvilgiu tokias priemones. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio byloje yra konstatavęs, jog gyvenamosios patalpos minimalaus ploto vienam asmeniui trūkumo kompensavimo priemone nelaikytinas teisės kasdien vieną valandą pasivaikščioti gryname ore užtikrinimas. Minimalaus gyvenamosios patalpos ploto vienam asmeniui trūkumo kompensavimo veiksniu gali būti pripažintas suteikimas suimtajam galimybių būti gryname ore ilgesnį, nei numatytas minimalus pagal įstatymą kasdieninio buvimo gryname ore laikas, ir kitos priemonės, kurias tardymo izoliatoriaus administracija taiko, sudarydama galimybes nebūti iki miegui skirto laiko gyvenamojoje patalpoje (pvz., 2017 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017).

7. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas daryti išvadą, jog pareiškėjui Lukiškių TI-K 48 laikymo daugiavietėse kamerose paras nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamosios patalpos plotas (ne mažiau 3,6 kv. m) pagal nacionalinę teisę (Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 p.), t. y. pripažintini valdžios institucijos neteisėti veiksmai Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, o atsižvelgus į tai, kad didžiąją minėto laikotarpio, kuris nėra epizodinis, dalį (35 paros: 2015 m. balandžio 30 d. – 2015 m. gegužės 4 d.; 2015 m. gegužės 9 d. –2015 m. gegužės 11 d.; 2015 m. gegužės 27 d. – 2015 m. gegužės 28 d.; 2015 m. birželio 5 d. – 2015 m. birželio 14 d.; 2015 m. birželio 23 d. – 2015 m. birželio 25 d.; 2015 m. rugpjūčio 8 d. – 2015 m. liepos 12 d.; 2015 m. liepos 18 d. – 2015 m. liepos 20 d.; 2015 m. liepos 25 d. – 2015 m. liepos 27 d.; 2015 m. spalio 28 d.) pareiškėjui teko mažiau nei po 3 kv. m kameros ploto (nuo 2,27 kv. m iki 2,49 kv. m) ir byloje nesant įrodymų, kad šis ribojimas buvo kompensuotas kokiomis nors adekvačiomis priemonėmis, yra pagrindas konstatuoti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

8. Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K argumentai, kad jis negali daryti įtakos suimtųjų ir / ar nuteistųjų asmenų skaičiui, šiuo atveju nereikšmingi, nes pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl Lukiškių TI-K administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą.

9. Atsakydamas į pareiškėjo teismo posėdžio metu nurodytą argumentą, kad Lukiškių TI-K nepagrįstai teigė, jog pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 157 ir Nr. 169, teismas pažymėjo, kad iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2015 m. balandžio 22 d. iki 2015 m. spalio 30 d.) buvo laikomas kamerose Nr. 107–111, Nr. 119, Nr. 122, Nr. 126, Nr. 131, Nr. 135, Nr. 137, Nr. 161, Nr. 167, Nr. 181, Nr. 193 Nr. 255, Nr. 271, Nr. 280, Nr. 293 ir Nr. 303 (II t., b. l. 37–39). Taigi Lukiškių TI-K neteigė, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 157 ir Nr. 169.

10. Įvertinęs pareiškėjo teiginius, jog kameros buvo kritinės būklės, jose buvo drėgna, veisėsi pelėsis, buvo tarakonų, buvo netinkamas apšvietimas, bei byloje esančius įrodymus, t. y. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (II t., b. l. 55–107), teismas nenustatė, kad ginčui aktualiu 2015 m. balandžio 22 d. – 2015 m. spalio 30 d. laikotarpiu kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būklė neatitiko HN 76:2010 22, 24, 26, 28, 56, 60 punktų reikalavimų. Priešingai, iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gegužės 6 d. patikrinimo akto Nr. 13 (13.3)-PA-1068 matyti, jog kamerose Nr. 111 ir Nr. 293 išmatuota oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, dirbtinė apšvieta, kamerų vėdinimas atitiko HN 76:2010 26, 24, 22 punktų reikalavimus.

Minėtų kamerų lubų ir grindų paviršius buvo lygus, tinkamas lengvam valymui, todėl atitiko HN 76:2010 28 punktą, vizualiai pelėsių požymių ir buitinių parazitų nenustatyta (II t., b. l. 59–60). Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugpjūčio 13 d. patikrinimo akte Nr. 13 (13.3)-PA-1900 nurodyta, jog 2015 m. rugpjūčio 12 d. kameroje Nr. 108 vizualiai buvo švaru, pelėsio požymių vizualiai nenustatyta, HN 76:2010 56 punkto pažeidimų nenustatyta. Išmatuota oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko HN 76:2010 26 punkto reikalavimus (II t., b. l. 63–64).

Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. liepos 10 d. patikrinimo akto Nr. 13 (13.3)-PA-1707 (II t., b. l. 79–88) matyti, jog kameroje Nr. 109, o iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. liepos 28 d. patikrinimo akto Nr. 13 (13.3)-PA-1810 (II t., b. l. 101–102) matyti, jog kameroje Nr. 303 išmatuota oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, dirbtinė apšvieta, dirbtinė naktinė apšvieta atitiko HN 76:2010 reikalavimus, pelėsio požymių bei graužikų ir buitinių parazitų vizualiai nenustatyta. Kameros Nr. 122 sienų paviršiai tinkami lengvam valymui, dirbtinė apšvieta, dirbtinė naktinė apšvieta atitiko HN 76:2010 reikalavimus, buitinių parazitų vizualiai nenustatyta (Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 26 d. patikrinimo aktas Nr. 13 (13.3)-PA-2437 (II t., b. l. 103–104); kameros Nr. 137 lubų paviršius buvo lygus, tinkamas lengvam valymui ar dezinfekcijai (Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. birželio 19 d. patikrinimo aktas Nr. 13 (13.3)-PA-1555 (II t., b. l. 105–106); kameroje Nr. 271 išmatuota dirbtinė apšvieta atitiko HN 76:2010 reikalavimus (Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugsėjo 15 d. patikrinimo aktas Nr. 13 (13.3)-PA-2058 (II t., b. l. 107).

Bylos medžiaga patvirtina, jog Lukiškių TI-K su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ buvo sudariusi 2015 m. sausio 2 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. 575/18 dėl vabzdžių ir graužikų naikinimo darbų, jų kontrolės (I t., b. l. 162–165). Šie byloje pateikti dokumentai paneigia pareiškėjo teiginius dėl antisanitarinių sąlygų (kameros kritinės būklės, drėgna, ant sienų veisiasi pelėsis, kamerose yra tarakonų) ir netinkamo apšvietimo bei patvirtinta, kad atsakovo atstovas siekia užtikrinti kiek įmanoma geresnes kalinimo sąlygas suimtiesiems ir nuteistiesiems, rūpinasi švaros palaikymu kamerose.

Tačiau pareiškėjas byloje nepateikė jokių įrodymų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas kompetentingas institucijas (pvz., Vilniaus visuomenės sveikatos centrą). Minėta, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją dėl kamerų būklės, drėgmės, apšvietimo, kitų sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas, ištyrimo (I t., b. l. 34–41). Pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad kameros buvo kritinės būklės, jose buvo drėgna, ant sienų veisėsi pelėsis, buvo tarakonų, tačiau šių aplinkybių, t. y. kada ir kokiose kamerose galimai buvo tokio pobūdžio pažeidimai, nedetalizavo.

Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotas nuostatas įrodymų naštos paskirstymo prasme bylose dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų (pvz., 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-378-525/2017), pareiškėjas privalo pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą. Šiuo atveju pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę, todėl vien pareiškėjo nuomone grindžiamas argumentas negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.

Teismas pažymėjo, kad teisės aktai neįpareigoja Lukiškių TI-K administracijos nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji), būklės.

11. Dėl pareiškėjo teiginių, kad iš kameroje įrengto tualeto visą parą sklinda nemalonūs kvapai, dėl to jį dažnai pykina, atsiranda kitų virškinimo sutrikimų, teismas atkreipė dėmesį į HN 76:2010 2 punktą, kuriame įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Be to, teismas pažymėjo, jog iš byloje esančios pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopijos matyti, kad 2015 m. balandžio 23 d. pirminės gydytojų apžiūros tardymo izoliatoriuje metu pareiškėjas skundėsi pykinimu ir apetito stoka, nurodyta, jog (duomenys neskelbtini) serga apie 5 m (I t., b. l. 9–11). Taigi, tik atvykęs į Lukiškių TI-K, pareiškėjas jau skundėsi jo nurodytais sveikatos sutrikimais, todėl pareiškėjo argumentai, kad šiuos sveikatos sutrikimus lėmė iš tualeto sklindantys nemalonūs kvapai, atmestini kaip nepagrįsti.

12. Lukiškių TI-K dėl pareiškėjo teiginių, kad prie kamerose įrengtų stalų vienu metu gali sėsti valgyti ne daugiau kaip 2 žmonės, o maistas visiems patiekiamas vienu metu, dėl to norint valgyti šiltą maistą dažnai kildavo konfliktai, kas valgys pirmas, jokių argumentų ir įrodymų nepateikė. Iš atsiliepime pateiktų duomenų matyti, kokiose kamerose buvo laikomas pareiškėjas, kiek asmenų jose buvo. Nustatyta, kad laikotarpiu: 2015 m. balandžio 30 d. – 2015 m. gegužės 4 d., 2015 m. gegužės 9 d. – 2015 m. gegužės 11 d., 2015 m. gegužės 27 d. – 2015 m. gegužės 28 d., 2015 m. birželio 5 d. – 2015 m. birželio 14 d., 2015 m. birželio 23 d. – 2015 m. birželio 25 d., 2015 m. liepos 8 d. – 2015 m. liepos 12 d., 2015 m. liepos 18 d. – 2015 m. liepos 20 d., 2015 m. liepos 25 d. – 2015 m. liepos 27 d., 2015 m. spalio 28 d. pareiškėjas kameroje buvo dar su 2 asmenimis, dalį paros 2015 m. spalio 27 d. – kartu su dar 3 asmenimis. Nustačius tai, atsakovo atstovui nenurodžius ir nepagrindus įrodymais, kiek ir kokių baldų buvo kamerose ir ar prie kameroje įrengto stalo vienu metu gali susėsti pavalgyti visi kameroje esantys asmenys, pareiškėjo argumentai dėl to, kad prie kamerose įrengtų stalų vienu metu gali sėsti valgyti ne daugiau kaip 2 žmonės, o pareiškėjas kalėjo su dar 2 asmenimis, todėl tekdavo valgyti atšalusį maistą, pripažinti pagrįstais. Šie pareiškėjo patirti nepatogumai, teismo vertinimu, sietini su atsakovo atstovo pareigos užtikrinti tinkamą laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimą baldais ir kietuoju inventoriumi netinkamu vykdymu, turėjusiu įtakos pareiškėjo suėmimo sąlygų bloginimui.

13. Teismo vertinimu, byloje pateikta pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopija paneigia pareiškėjo teiginius, kad dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų jam sumažėjo savivertės jausmas, prastėja psichinė būklė, nes pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopijoje nėra įrašų, patvirtinančių, kad pareiškėjas kreipėsi į gydytojus dėl psichinės sveikatos pablogėjimo ginčui aktualiu laikotarpiu (I t., b. l. 9–22). Dėl pareiškėjo sveikatos, susijusios su virškinimo problemomis, teismas akcentavo, jog, kaip minėta, pareiškėjas dar 2015 m. balandžio 23 d. pirminės gydytojų apžiūros tardymo izoliatoriuje metu skundėsi pykinimu ir apetito stoka, nemiga, nurodė, jog (duomenys neskelbtini) serga apie 5 m, narkomanija – apie 20 m. Todėl, teismo nuomone, pareiškėjo argumentai dėl pablogėjusios sveikatos yra nepagrįsti ir nesusieti su konkrečiais atsakovo atstovo veiksmais. Teismas pabrėžė, jog nors pareiškėjas skunde teismui nurodo, kad yra neįgalus, tačiau teismui nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, tokie įrodymai nebuvo pateikti ir Lukiškių TI-K, pareiškėjas 2015 m. balandžio 23 d. pirminės gydytojų apžiūros tardymo izoliatoriuje metu tik žodžiu nurodė turintis II neįgalumo grupę (I t., b. l. 10).

14. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, atsižvelgęs į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą.

15. Atsižvelgęs į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, t. y. 48 paros, į tai, kad jam ne visada buvo užtikrinta galimybė naudotis stalu su kitais toje kameroje kalinčiais asmenimis, dėl ko laukiant vietos prie stalo atvėsdavo patiektas šiltas maistas, į pažeidimo mąstą, jo trukmę, formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-533-442/2015, 2015 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015, 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015, 2015 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015, 2017 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017), į tai, kad pareiškėjas be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, nesant įrodymų, kad kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K, kuriame pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2015 m. balandžio 22 d. iki 2015 m. spalio 30 d.) iš viso praleido 151 dieną, pakenkė pareiškėjo sveikatai, taip pat į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas pareiškėjui priteisė 450 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydį.

16. Dėl atsakovo atstovo prašymo priteisti iš pareiškėjo 3,54 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 39 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 40 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos patvirtinimo“, (toliau – ir Tvarka) 6 ir 7 punktais, bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 3,54 Eur sumą. Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K pateiktų duomenų nepakanka pagrįsti realias kopijų parengimo išlaidas. Aplinkybė, kad atsakovo atstovas išlaidas grindžia, remdamasis Tvarka, kuri numato išlaidų už dokumentų kopijų parengimą atlyginimą, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad atstovas realiai patyrė 3,54 Eur išlaidas už kopijų parengimą. Pažymėtina, kad ši Tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas dokumentų kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų ir iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (Tvarkos 3 p.), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Įrodymų, reikalingų administracinių bylų nagrinėjimui teisme pasiruošimui, pateikimą reglamentuoja ABTĮ 67 straipsnio 3 dalis. Teismo vertinimu, nurodyti įrodymai byloje pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovo atstovas, grįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-945/2014). Todėl šis atsakovo atstovo prašymas atmestas.

III. 17. Pareiškėjas A. Ž. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 143), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimą ir pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti – priteisti pareiškėjui iš atsakovo 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už visą kalinimo laikotarpį (151 parą) (už vieną parą po 1 MGL). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Konvencijos ginama teisė yra absoliuti, įgyjama nuo žmogaus gimimo. Lietuva nuo įstojimo į Europos Sąjungą dienos yra įsipareigojusi laikytis šios Konvencijos.

17.2. Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai, kurie aiškina Konvencijos 3 straipsnio taikymą, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas ilgai negalėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeidžiamos. Iki šiol pareiškėjas su jais yra susipažinęs tik iš nuogirdų. Lietuvos valstybė yra atsakinga už Konvencijos 3 straipsnio aiškinimų vertimą į lietuvių kalbą.

17.3. Lukiškių TI-K kamerose nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas, kas labai pakenkė pareiškėjo sveikatai (regėjimui).

17.4. Atsakovo atstovo teiginiai, kad pareiškėjas neva nesiskundė, yra melagingi. Į žodinius nusiskundimus nekreipiama dėmesio.

17.5. Pareigūnų elgesys su suimtaisiais ir nuteistaisiais yra netinkamas.

17.6. Lietuvos valstybė šiurkščiai pažeidžia Konvenciją ir iš viso nepaiso EŽTT praktikos bei išaiškinimų. Pagal EŽTT praktiką kalinamam asmeniui turi būti užtikrinamas ne mažiau kaip 3 kv. m plotas kameroje, į kurį negali būti įskaičiuojami baldai bei sanitarinis mazgas.

18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 146–149) prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Atsižvelgiant į tai, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

18.2. Vadovaujantis CK teisės normų sistemine analize dėl civilinės atsakomybės, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė.

18.3. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėją laikant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, atlyginimo.

20. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, pripažino, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K 48 laikymo daugiavietėse kamerose paras nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamosios patalpos plotas pagal nacionalinę teisę (Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 p. – ne mažiau 3,6 kv. m), t. y. pripažino valdžios institucijos neteisėtus veiksmus Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, bei 35 paras iš jų nebuvo užtikrintas minimalus 3 kv. m kameros plotas, kas sudarė pagrindą teismui konstatuoti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Atsižvelgęs į tai, taip pat į tai, jog pareiškėjui ne visada buvo užtikrinta galimybė naudotis stalu su kitais toje kameroje kalinčiais asmenimis, dėl ko laukiant vietos prie stalo atvėsdavo patiektas šiltas maistas, bei į kitus neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio nustatymo kriterijus, teismas konstatavo, kad pareiškėjas dėl to patyrė neturtinę žalą, kuriai atlyginti priteisė 450 Eur sumą.

21. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia Europos žmogaus teisių konvencijos ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos taikymo reikšme ir būtinumu ginčo atveju.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatytas bylos nagrinėjimo ribas, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

23. Teisėjų kolegija pažymi, jog, įvertinus Europos teisės įtaką, administraciniuose teismuose sprendžiant ginčus dėl kalinimo sąlygų ypač svarbios Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio nuostatos ir jų turinį pildanti Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kuri analizuojamu klausimu pakankamai nuosekli ir išplėtota. Kita vertus, Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų; pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1162-525/2017).

24. Taip pat ir paties Europos Žmogaus Teisių Teismo pozicija šiuo aspektu yra ta, jog teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1968 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Belgian Linguistic prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 1474/62; 1677/62; 1691/62; 1769/63; 1994/63; 2126/64). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT paskirtis įvertinti susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.), tačiau nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72); 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04). Taigi pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01) (taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017 ir kt.).

25. Taip pat dėl argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepaisė Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, pabrėžtina, jog EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis minėta subsidiarumo doktrina taip pat pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas, remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą. Taigi, pagal subsidiarumo doktriną pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01), 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 28028/95) ir kt.).

26. Be to, EŽTT 2010 m. gruodžio 14 d. nutarime dėl priimtinumo byloje Giedrikas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 51392/07) priminė, kad „aukos” statusas pagal Konvencijos 34 straipsnį priklauso nuo to, ar vidaus institucijos pripažino tariamą Konvencijos pažeidimą tiesiogiai arba iš esmės, ir, jei būtina, užtikrino tinkamą su tuo susijusios žalos atlyginimą. Tik jei šios sąlygos įvykdytos, pareiškimas nebus nagrinėjamas EŽTT dėl subsidiaraus Konvencijos apsauginio mechanizmo pobūdžio (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01), 71 p., 2004 m. birželio 3 d. nutarimą byloje Cataldo prieš Italiją (pareiškimo Nr. 45656/99). Teismas taip pat visiškai sutiko, kad priemonę, kuri suteikia kompensacijos galimybę, pasiūliusi valstybė turi priteisti sumas, kurios, nors yra mažesnės už priteisiamas EŽTT, nėra nepagrįstos, su sąlyga, kad atitinkami sprendimai, kurie turi atitikti susijusios valstybės teisės tradicijas ir gyvenimo lygį, priimami greitai, yra pagrįsti ir labai greitai vykdomi (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją (pareiškimo Nr. 36813/97), 206 p.). EŽTT šioje byloje taip pat pažymėjo, kad suma, kurią pareiškėjui priteisė Lietuvos teismai, yra mažesnė, lyginant su sumomis, kurias už panašius pažeidimus priteisia EŽTT. Kita vertus, EŽTT akcentavo pagrįstos teisingo atlyginimo sumos priteisimo vidaus sistemoje svarbą tam, kad svarstoma priemonė būtų laikoma „veiksminga“ pagal Konvenciją, t. y. ar priteista suma laikytina pagrįsta vis dėlto yra vertinama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, inter alia ir priteistą atlyginimo vertę, atsižvelgiant į gyvenimo lygį susijusioje valstybėje ir į tai, kad pagal nacionalinę sistemą kompensacija paprastai priteisiama ir išmokama greičiau, nei tuomet, kai dėl to spręstų EŽTT pagal Konvencijos 41 straipsnį (žr., pvz., EŽTT 2004 m. spalio 19 d. nutarimą byloje Dubjaková prieš Slovakija (pareiškimo Nr. 67299/01).

27. Vadinasi, pagal subsidiarumo doktriną pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, pirmiausiai yra palikta teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą. Be kita ko, tai darydamas, nacionalinis teismas turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus, o skirtingų neturtinės žalos sumų priteisimas (ir skirtinguose to paties teismo priimtuose sprendimuose) pats savaime nepagrindžia aplinkybės, jog asmuo buvo diskriminuojamas, nes neturtinė žala patiriama individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1312-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-773-756/2017, 2017 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1435-858/2017, 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-261/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1235-858/2017, 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-287-602/2017, 2017 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-232-602/2017, 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015).

28. Atsižvelgus į nurodytus argumentus, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos teisės aktus, taip nukrypdamas nuo Konvencijos nuostatų bei EŽTT praktikos. Taip pat dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio pabrėžtina, jog kiekvienas žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Be to, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas, priteisdamas konkretų neturtinės žalos atlyginimo dydį, turi pareigą atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistinas neturtinės žalos atlyginimas kompensuotų asmens patirtą žalą. Todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo atveju turėjo būti priteistas konkretus neturtinės žalos atlyginimo dydis, priteistas kurioje nors konkrečioje EŽTT nagrinėtoje byloje, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

29. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia pareiškėjo dėmesį į tai, kad ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017, 2017 m. gegužės 3 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017, 2017 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-442/2017, 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017, 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016, 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/201 ir kt.).

30. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismo proceso metu, t. y. kad pareigūnų elgesys su suimtaisiais ir nuteistaisiais yra netinkamas, kas (galima būtų spręsti iš apeliacinio skundo argumentų) prisidėjo prie pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, bei reikalavimą – priteisti pareiškėjui 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už visą kalinimo laikotarpį (151 parą) (už vieną parą po 1 MGL). Nei minėtas apeliacinio skundo argumentas, nei reikalavimas nebuvo nurodyti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šiuo aspektu skundas nebuvo nagrinėjamas, todėl apeliacinės instancijos teisme jie taip pat nenagrinėtini. Dėl kitų faktinių bylos aplinkybių ir pareiškėjo nusiskundimų (pvz., netinkamu apšvietimu kamerose ir pan.), kaip minėta, pirmosios instancijos teismas išsamiai juos įvertino bei padarė pagrįstas išvadas, kurias tinkamai motyvavo, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo su jomis nesutikti ir jų vertinti kitaip, o pareiškėjas šiuo aspektu savo teiginių taip pat nepagrindė.

31. Pareiškėjo argumentai dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų neišvertimo į lietuvių kalbą, dėl ko pareiškėjas ilgai negalėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeidžiamos, šiuo atveju taip pat nėra reikšmingi nagrinėjamos administracinės bylos kontekste, kadangi šiuo atveju nebuvo sprendžiamas klausimas dėl senaties termino taikymo pareiškėjo reikalavimams, taip pat šios aplinkybės neturi reikšmės ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo dydžio vertinimui.

32. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius