2017-11-08 Nr. AB-20787-3-62-3-00664-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2149-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00664-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Stasio Gagio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. R. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. balandžio 27 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 198 084 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis nuo 2006 m. rugpjūčio 10 d. iki 2016 m. sausio 7 d. buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis: kamerose neužteko ploto (plotą mažino baldai, kai kurie jų – pertekliniai, taip pat džiovyklos, asmeniniai daiktai), nesuteikta galimybė gauti išskalbtus drabužius, išsiskalbti ir džiovinti rūbus, neįrengti daiktų saugojimo sandėliai, tekdavo laukti eilėje norint pasinaudoti dušu ar tualetu, gyvenamojoje aplinkoje naudotas šiferis, veisėsi parazitai, neužtikrintas tinkamas patalpų vėdinimas bei apšvietimas, trūko inventoriaus, pasivaikščiojimo kiemuose trūko ploto, visos gyvenamosios patalpos buvo avarinės būklės.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė daliai jo reikalavimų taikyti ieškinio senaties terminą, kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas pabrėžė, jog gyvenamosiose patalpose ne visada būdavo užimtos visos vietos, o pareiškėjas turėjo galimybę neribotai judėti po visą lokalinį sektorių. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. UAB „Dezinfa“ įstaigoje periodiškai atliko kenkėjų naikinimo darbus. Patalpos remontuojamos pagal poreikį. Nors Pravieniškių PN-AK stogai dengti asbesto danga, ji kėlė pavojų tik tuomet, kai buvo ardoma ar laužoma – įstaigoje tokie darbai nevykdomi.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimu pareiškėjo E. R. skundą tenkino iš dalies ir jam priteisė 350 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas 3 metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pareiškėjas, jausdamas didelius nepatogumus, fizinį blakių įkandimų sukeltą skausmą ir t. t., turėjo suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos, ir tokiam suvokimui neturėjo įtakos jo nurodytos subjektyvios aplinkybės (nežinojimas apie teisės aktų reikalavimus). Pareiškėjas turėjo galimybę domėtis teisės aktais, kreiptis dėl netinkamo gyvenamojo ploto, higienos bei buitinio aprūpinimo reikalavimų pažeidimų į Pravieniškių PN-AK administraciją. Teismas nusprendė, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį (nuo 2006 m. rugpjūčio 10 d. iki 2016 m. sausio 7 d.) žinojo (turėjo žinoti) apie skunde nurodytus pažeidimus, tačiau jis į teismą kreipėsi 2016 m. balandžio 27 d., todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2006 m. rugpjūčio 10 d. iki 2013 m. balandžio 27 d. pareikšti. Byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, todėl nebuvo pagrindo atnaujinti šį terminą. Atsižvelgęs į tai, teismas analizavo tik pareiškėjo kalinimo Pravieniškių PN-AK sąlygas laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 27 d. iki 2016 m. sausio 7 d.

7. Teismas akcentavo, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punkte įtvirtinta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Kadangi duomenys apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nebuvo pateikti, vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas apskaičiuotas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš atsakovo nurodyto joje buvusių miegamųjų vietų skaičiaus. Nustatyta, kad minimali ploto norma ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinta 694 paras.

8. Dėl pareiškėjo nusiskundimų, kad patalpose trūko šviesos, buvo prastas vėdinimas, veisėsi kenkėjai, teismas atkreipė dėmesį į tai, jog iki 2015 m. lapkričio 1 d. laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), nuo 2015 m. lapkričio 1 d. – 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Atsakovas nurodė, jog kameros vėdinamos natūraliai per langus ir ventiliacines angas, o byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjui nesudaryta galimybė išvėdinti patalpas per langą, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamo vėdinimo atmesti. Byloje nepateikti ir įrodymai, pagrindžiantys arba paneigiantys pareiškėjo nusiskundimus dėl per mažo natūralaus apšvietimo koeficiento, tačiau šie nusiskundimai grįsti tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, todėl jie nevertinti kaip pakankami neturtinės žalos konstatavimui. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius dėl buitinių parazitų veisimosi gyvenamosiose patalpose, o atsakovas nurodė, kad Pravieniškių PN-AK periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos, ir pateikė tai patvirtinančius duomenis (sutartį su UAB „Dezinfa“) – tai paneigė šiuos teiginius.

9. Dėl prausyklų ir tualetų įrengimo, drabužių džiovyklos ir daiktų laikymo sandėlio neįrengimo teismas pastebėjo, kad Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – ir Aprūpinimo normos) nurodyta, jog prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Teisės aktai nedetalizavo sanitarinių patalpų ploto. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 5.8. ir 5.9 punktuose nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys ir drabužių bei avalynės džiovykla. Atsakovas nepateikė duomenų apie sanitarinių įrenginių kiekį bei šių patalpų pritaikymą nuteistųjų skaičiui, taip pat apie skalbinių džiovinimo patalpų įrengimą, todėl teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad jam nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos džiovinti drabužius, o sanitarinių įrenginių kiekis galbūt neatitiko Aprūpinimo normų reikalavimų. Tačiau skunde nurodytos aplinkybės dėl džiovinimo patalpų trūkumo bei sanitarinių patalpų nepritaikymo dideliam nuteistųjų skaičiui buvo neatsiejamos nuo byloje nustatyto minimalios gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimo ir vertintos kaip šio pažeidimo dalis.

10. Dėl šiferinės dangos Pravieniškių PN-AK teismas atkreipė dėmesį į atsakovo nurodytas aplinkybes, jog įstaigoje nevykdomi jokie darbai, kurių metu ši danga būtų ardoma, laužoma, dėl ko galėtų atsirasti asbesto dulkių. Byloje nepateikti įrodymai apie asbesto žalą pareiškėjo sveikatai. Atsižvelgiant į tai, neteisėti atsakovo veiksmai dėl asbesto naudojimo nekonstatuoti.

11. Dėl pasivaikščiojimo kiemelių teismas pažymėjo, jog pareiškėjas neginčijo, kad jam buvo sudarytos sąlygos ne mažiau kaip 1 valandą per dieną pasivaikščioti kiemelyje. Teisės aktai nereglamentavo pasivaikščiojimo kiemelių ploto, vienu metu kiemelyje leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus. Taigi, skundo argumentai, kad pasivaikščiojimo kiemelio plotas buvo per mažas, o pasivaikščiojimo laikas – per trumpas, laikyti nepagrįstais.

12. Teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Pažeidimo trukmė buvo itin ilga – 694 paros, pažeidimas laikytas tęstiniu. Byloje nebuvo duomenų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, taip pat kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis. Be to, teismas atsižvelgė į bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK bendrąsias sąlygas, t. y. šioje įstaigoje nuteistieji turėjo reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla, buvimas gyvenamojoje patalpoje buvo privalomas tik pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku arba nerandant kito užsiėmimo laisvalaikiu. Pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas 350 Eur.

III. 13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą neturtinę žalą atlyginti pinigais atmesti.

14. Atsakovo nuomone, teismas neišsamiai įvertino faktines bylos aplinkybes. Pažymėtina, kad atsakovas negalėjo pateikti duomenų apie tai, kiek asmenų konkrečiu metu buvo laikomi kartu su pareiškėju, nes tokie duomenys nėra kaupiami. 13 ir 14 būriai šiuo metu yra sujungti į vieną – 13-tą – būrį, šio būrio patalpų plotas 104,37 kv. m, jame įrengta 30 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui 14 būryje teko 3,48 kv. m ploto. Be to, ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos. Vien aplinkybė, kad tam tikru laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose, nesudarė pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas bausmę atliko sąlygomis, pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje, galėjo sportuoti salėse ir aikštelėse, lankyti renginius ir užsiimti kita leistina veikla, todėl nežymus minimalios ploto normos pažeidimas negalėjo jam sukelti tokių neigiamų pasekmių, dėl kurių jo kalinimo sąlygos galėtų būti laikomos nežmoniškomis ar žeminančiomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK baudos izoliatoriaus kameroje neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.

16. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

17. Ginčui aktualių Vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m vienam žmogui. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi minimalios ploto normos, pastebėtina, jog, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2015 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1218-858/2015). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjui buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

18. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2013 m. balandžio 27 d. iki 2016 m. sausio 7 d.) pareiškėjui 694 dienas nebuvo užtikrinta 3,1 kv. m minimali ploto norma. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (atsiliepimas į pareiškėjo skundą, b. l. 14-21), patikslina, kad minimalus gyvenamasis plotas pareiškėjui nebuvo užtikrintas 625 dienas. Tai, kad atsakovas negalėjo pateikti duomenų apie konkretų kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių, vertintina pastarojo naudai. Konstatuotina, jog ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,1 kv. m kameros ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.

19. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pažymėtina, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99), 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

20. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 625 dienas teko nuo 1,75 kv. m iki 2,35 kv. m ploto, ilgiausias nepertraukiamas pažeidimo laikotarpis – apie 18 mėnesių, pažeidimų metu pareiškėjas laikytas su 15-29 asmenimis. Pareiškėjui tekęs kameros plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl pažeidimų metu jo galimybė kameroje laisvai judėti buvo itin suvaržyta. Laikotarpis, kurį pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto, negali būti vertinamas kaip trumpas ar atsitiktinis, todėl atsakovo argumentai, jog asmeninės erdvės plotą pareiškėjui galėjo kompensuoti galimybė judėti sektoriaus patalpose, atmestini (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimą Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13)). Iš byloje esančių duomenų nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

21. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas jam neužtikrinant minimalios ploto normos. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

22. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas tvirtino dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo patyręs diskomfortą, depresiją, pažeminimą ir kt. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas nenurodė, kad jis dėl patirtų neigiamų išgyvenimų būtų kreipęsis į psichologą ar kitus sveikatos priežiūros specialistus. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją ar kitas institucijas. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

23. Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 198 084 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Pravieniškių PN-AK padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, taip pat tai, kad nenustatyta, jog atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis – 350 Eur – yra adekvatus atsakovo padarytam teisės pažeidimui ir nėra pagrindo šį dydį sumažinti.

24. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Stasys Gagys

Arūnas Sutkevičius