2013-05-22 Nr. AB-2029-3-61-3-00785-2013-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS525-451/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00785-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 67.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo asociacijos „EEPA“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo asociacijos „EEPA“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas asociacija „EEPA“ su skundu (I t., b. l. 1−7) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) pripažinti 2013 m. sausio 31 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros (toliau – ir Agentūra) privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-13 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) (1–9 punktai) neteisėtu ir jį panaikinti;

2) pripažinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento vadovo 2013 m. vasario 18 d. sprendimo „Dėl privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-13“ 3 punkto „Dėl 2012-11-09 patikrinimo akto Nr. VR-14.2-13 išvadų“ (toliau – ir Sprendimas) dalį, keičiančią 2013 m. sausio 31 d. Privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-13 1–9 punktus ir kuriuo nustatomi reikalavimai asociacijai „EEPA“ įvykdyti elektros ir elektronikos įrangos (toliau – ir EEĮ) atliekų tvarkymo užduotis pagal EEĮ kategorijas neteisėta ir Sprendimą šioje dalyje panaikinti.

Pareiškėja taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Privalomojo nurodymo ir Sprendimo 3 punkto, dalyje, kuria pareiškėjui nustatomi reikalavimai papildomai sutvarkyti EEĮ atliekas pagal kategorijas, galiojimą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.

Teigė, kad jei prašomų panaikinti aktų galiojimas nebus sustabdytas, o asociacija „EEPA“ iki 2013 m. balandžio 1 d. neįvykdys Privalomojo nurodymo, Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnai taikys atsakomybę, nustatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimo kodekso (toliau – ir ATPK) 5114 straipsnyje ir pateiks naują privalomąjį nurodymą dėl įrangos tvarkymo užduočių įvykdymo pagal kategorijas. Teismui priėmus pareiškėjai palankų sprendimą – panaikinus Privalomąjį nurodymą ir Sprendimą, toks teismo sprendimas realiai nebesukeltų tokio poveikio ir pasekmių, kurių pagrįstai tikimasi prieš kreipiantis į teismą, nes pareiškėjui jau būtų pateiktas pakartotinis privalomasis nurodymas dėl to paties dalyko. Papildomai reiktų skųsti pritaikytą administracinę sankciją pagal ATPK 5114 straipsnį bei naujai pateiktą privalomąjį nurodymą, taigi Privalomojo nurodymo neįvykdymas jau būtų sukėlęs atitinkamas teisines pasekmes, kurių pareiškėjas siekia išvengti. Atkreipė dėmesį, kad jeigu asociacijai „EEPA“ teismo sprendimas būtų nepalankus, pareiškėjas bet kuriuo atveju privalėtų įvykdyti šį ir vėlesnius (jei būtų pateikti) privalomuosius nurodymus ir Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento pateiktame Privalomajame nurodyme nustatyti reikalavimai būtų įgyvendinti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 29 d. nutartimi (II t., b. l. 51−53) prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetė.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS146-297/2011. Nurodė, jog ne bet kokie pareiškėjo patiriami nepatogumai gali būti laikomi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindu, o tik esminiai padėties pasikeitimai, kurie kartu neigiamai įtakotų teismo sprendimo vykdymo galimybę. Pažymėjo, kad minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija sprendė, kad tas esminis pareiškėjo padėties pasikeitimas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo būtų žymi finansinė žala dėl verslo apribojimo.

Tuo tarpu pareiškėjas jokių argumentų dėl jam gresiančių praradimų nepateikė, iš jo prašymo nėra aišku, kokius papildomus veiksmus jis turėtų atliktų, kiek truktų ir kainuotų šių veiksmų atlikimas, kaip tai neigiamai paveiktų pareiškėjo finansinę padėtį. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra konstatavęs (bylos Nr. AS858-440/2010, AS858-13/2011), jog reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti neabejotinai patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz. pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai, kas aiškiai apsunkintų jo ekonominę ar socialinę padėtį ir pan.).

Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašyme teismui nepagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumo konkrečiais paskaičiavimais, todėl teismas nesiima spręsta, ar tikrai pareiškėjas patirtų bent kiek ženklesnius praradimus, dėl kurių jam gali kilti realių sunkumų. Galimi pareiškėjo nuostoliai, jeigu atsirastų, galėtų būti atlyginami teisės aktų nustatyta tvarka. Tai, kad, anot pareiškėjo, teismui priėmus jam palankų sprendimą, galimai kiltų nauji teisminiai ginčai, taip pat nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pažymėta, kad pareiškėjo argumentas dėl galimo administracinės atsakomybės už laiku neįvykdytą Privalomąjį nurodymą taikymo taip pat nėra reikšmingas sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą. Šios grėsmės realumas priklauso nuo Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnų, t. y. atsakovo veiksmų, kurie galės įvertinti susidariusią padėtį asociacijoje ir taikyti arba netaikyti administracinio poveikio priemones. Ši aplinkybė niekaip neįtakoja teismo sprendimo šioje administracinėje byloje vykdymo ypatumų.

Taip pat pažymėta, kad 2013 m. kovo 29 d. yra paskutinė darbo diena, kai pareiškėjas turi įvykdyti Privalomąjį nurodymą. Vadinasi, iš esmės reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas jam reikalingas ne Privalomojo nurodymo sustabdymui, bet galimos atsakomybės išvengimui. Pareiškėjas jau yra pasirinkęs elgesio būdą dėl Privalomojo nurodymo vykdymo ir prašo tik teismo patvirtinimo, kad jo įvykdytas pasirinkimas buvo teisingas. Toks pripažinimas taip pat nėra susijęs su teismo sprendimo vykdymu. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad teismo sprendimo įvykdymui kliūčių nebūtų, todėl pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nėra.

III. Pareiškėjas asociacija „EEPA“ pateikė atskirąjį skundą (II t., b. l. 116−121), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartį ir sustabdyti Privalomojo nurodymo ir Sprendimo galiojimą iki galutinio ir neskundžiamo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo.

Atskirajame skunde pateikia šiuos argumentus:

1. nors pareiškėjas ginčijamais aktais įpareigotas papildomai sutvarkyti EEĮ atliekas pagal ginčijamuose aktuose nurodytas kategorijas iki 2013 m. balandžio 1 d., t. y. atskirojo skundo padavimo metu įpareigojimų įvykdymo terminas jau yra suėjęs, tai, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, savaime nereiškia, jog nėra pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir stabdyti atitinkamų aktų galiojimo. Turi būti vertinama, ar nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

2. Sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą šioje byloje, itin reikšmingi ginčijamuose aktuose nustatytų įpareigojimų pobūdis, šių įpareigojimų įvykdymo padariniai ir jų reikšmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Paaiškina, kad ginčijamais aktais pareiškėjas įpareigotas papildomai sutvarkyti elektros ir elektroninės įrangos atliekas pagal ginčijamuose aktuose nurodytas kategorijas ir taip įvykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. sausio 19 d. nutarimu Nr. 61 patvirtintas EEĮ atliekų tvarkymo užduotis už 2011 metus. Kaip nurodyta ir pagrįsta skunde, ginčijami aktai pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, prieštarauja teismų praktikai tokios kategorijos bylose. Įvykdžius ginčijamuose aktuose išdėstytus reikalavimus, būsimas teismo sprendimas, net jei jis ir būtų palankus pareiškėjui, realiai nepadarytų tokio poveikio ir nesukeltų tokių pasekmių, kurių pagrįstai buvo tikimasi kreipiantis į teismą. Pabrėžia, jog nesustabdžius ginčijamų aktų galiojimo, jie turi būti privalomai vykdomi, o pareiškėjui papildomai sutvarkius EEĮ atliekas pagal atitinkamas kategorijas, kaip tai nurodyta ginčijamuose aktuose, bylos nagrinėjimas netektų prasmės, kadangi patenkinus skundą, nebūtų galimybės atkurti pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų, pareiškėjui palankaus teismo sprendimo vykdymas ne tik pasunkėtų, bet ir taptų neįmanomas, nes panaikinus ginčijamus aktus, iki šių aktų priėmimo buvusios padėties atkūrimas taptų negalimas.

3. Netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonių prioritetas suteikiamas žemesnėms pagal hierarchiją institucijoms, nes, kaip nurodyta skunde, dėl Privalomojo nurodymo ir Sprendimo, aukštesnė institucija − Aplinkos ministerija, yra priėmusi administracinį sprendimą, kuris patvirtina, kad pareiškėjas 2011 metais yra tinkamai sutvarkęs reikiamą kiekį EEĮ atliekų ir nėra reikalaujama EEĮ atliekas tvarkyti pagal kategorijas.

4. Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas būtų įmanomas tik tuomet, jeigu pareiškėjas iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje priėmimo nevykdytų nei Privalomo nurodymo, nei pakartotino privalomojo nurodymo, kurį, pagal Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau − ir AAVKĮ) 24 straipsnį, Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnai privalo priimti. Tik tuomet, pareiškėjas turėtų galimybę atkurti neteisėtais ginčijamais aktais pažeistas teises bei teisėtus interesus įstatymų nustatyta tvarka reikšdamas ieškinį dėl padarytos žalos atlyginimo, taip pareiškėjas būtų priverstas pažeisti imperatyvias įstatymo normas. Taip pat nesutinka su teismo argumentu, kad administracinės atsakomybės taikymo pareiškėjui klausimas už laiku neįvykdytą Privalomą nurodymą nėra reikšmingas sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, nes administracinės atsakomybės taikymas šiuo atveju priklauso nuo VRAAD pareigūnų veiksmų, kurie neva turės galimybę įvertinti susidariusią padėtį asociacijoje ir taikyti arba netaikyti administracinio poveikio priemones. Pažymi, kad AAKVĮ 24 straipsnyje yra imperatyvi norma, įpareigojanti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūną patraukti administracinėn atsakomybėn asmenį, neįvykdžiusį privalomo nurodymo. Taigi, akivaizdu, jog nevykdant Privalomo nurodymo, pareiškėjui neišvengimai bus taikoma administracinė atsakomybė.

5. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, neatsižvelgė į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, neįvertino ginčijamų aktų įvykdymo padarinių ir jų reikšmės būsimam teismo sprendimo vykdymui, rėmėsi nutartimis, kurių faktinės aplinkybės iš esmės skyrėsi nuo šioje byloje esančių aplinkybių.

6. Jei pareiškėjas turės vykdyti Privalomąjį nurodymą ir pakartotinai pateiktą privalomąjį nurodymą dėl EEĮ atliekų tvarkymo užduočių vykdymo pagal kategorijas, pareiškėjai palankaus teismo sprendimo atveju, susidarys tokia situacija, kai pareiškėjas ir jo nariai bus finansavę EEĮ atliekų sutvarkymą du kartus, o tai nesuderinama su principu „teršėjas moka“.

7. Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso, nes sustabdžius ginčijamų aktų galiojimą, pareiškėjui nepalankaus teismo sprendimo atveju, pareiškėjas bet kuriuo atveju privalėtų įvykdyti ginčijamus aktus ir ginčijamuose aktuose nustatytais reikalavimais siekiami tikslai būtų įgyvendinti. Be to, dėl iš esmės pasikeitusio teisinio reguliavimo atliekų tvarkymo sektoriuje, šio skundo surašymo dieną, t. y. 2013 m. balandžio 10 d., į atliekų tvarkytojų sąrašą nėra įtrauktas nei vienas EEĮ atliekų tvarkytojas, kuris galėtų išrašyti EEĮ atliekų sutvarkymą patvirtinantį dokumentą. Tad, egzistuoja objektyvios priežastys, dėl kurių ginčijamų aktų įvykdymas kol kas yra praktiškai neįmanomas, o tai patvirtina, kad ginčijamų aktų galiojimo sustabdymas nesukeltų žalos ir neturėtų neigiamų pasekmių, o priešingai − jo nesustabdžius būtų padaryta neproporcinga žala pareiškėjui.

8. Iš esmės analogiškoje byloje (administracinė byla Nr. 1-2926-629/2013) Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 29 d. priėmė nutartį, kuria tenkino pareiškėjo prašymą dėl kitų tų pačių subjektų priimtų privalomo nurodymo ir sprendimo.

9. Pagal pareiškėjo atliktus preliminarius skaičiavimus šioje byloje ginčijamo Privalomo nurodymo, bei privalomojo nurodymo, kurio vykdymas yra sustabdytas minėtoje administracinėje byloje Nr. 1-2926-629/2013, įvykdymas pareiškėjui preliminariai kainuotų 1 223 030 litų (be PVM), iš šios sumos preliminariai 970 454 litai (be PVM) turėtų būti skirta Privalomo nurodymo įvykdymui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundžia pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – skundžiamų aktų galiojimo sustabdymą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos.

Iš nusistovėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.) (pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (pvz., 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, reiškia poreikį pasverti neigiamas pasekmes, kurios atsirastų pareiškėjui, jei reikalavimo užtikrinimo priemonė nebūtų pritaikyta, o pareiškėjo skundas išnagrinėjus bylą būtų patenkintas, ir pasekmes, kurios atsirastų atsakovui, kitiems subjektams ar visuomenei, jei reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų pritaikytos, tačiau skundas būtų atmestas (2008 m. vasario 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS444-244/2008). Taigi sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, vertinama, kokie padariniai gali kilti, jei reikalavimo užtikrinimo priemonės bus taikomos arba netaikomos, kurie iš šių padarinių labiau tikėtini ir sunkesni, sudėtingiau pašalinami (2011 m. rugpjūčio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-674/2011).

Pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tenka asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (pvz., 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotos taisyklės, pagal kurias asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008; 2011 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-295/2011).

Taip pat pabrėžtina, jog kiekvieną kartą, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimo, atsižvelgiama į konkrečią bylos medžiagą bei faktinę situaciją (2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492–229/2012), skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna specifinis, todėl, sprendžiant skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, iš esmės negalima tapatinti atskirų bylų faktinių situacijų (2012 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-349/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo sustabdyti Privalomąjį nurodymą ir Sprendimo 3 dalį, kuriais pareiškėjas įpareigotas papildomai organizuoti skundžiamuose aktuose nurodytų kategorijų elektros ir elektorinės įrangos atliekų sutvarkymą, taip kad iki Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos, būtų įvykdyta EEĮ atliekų tvarkymo užduotis už 2011 metus.

Kreipdamasis į teismą su prašymu panaikinti nurodytus aktus pareiškėjas iš esmės siekia, jis neprivalėtų vykdyti nurodymų papildomai organizuoti nurodytų atliekų tvarkymą vykdant 2011 metų užduotis, nes kaip teigia pareiškėjas šią savo pareigą jis jau yra tinkamai įvykdęs.

Atsižvelgiant į tai, jog šiems nurodymams įgyvendinti buvo nustatytas terminas – iki 2013 m. balandžio 1 d., akivaizdu, jog pareiškėjui įgyvendinus skundžiamuose aktuose nustatytus reikalavimus, vėlesnis jų (skundžiamų aktų) panaikinimas priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą pareiškėjo teisių neapgintų ir tikslas dėl kurio pareiškėjas kreipėsi į teismą būtų neįgyvendintas, nes pareiškėjas jau būtų sutvarkęs papildomą kiekį elektros ir elektroninės įrangos atliekų ir pats reikalavimas dėl kurio buvo kreiptasi į teismas netektų prasmės. Tokiu atveju pareiškėjui palankus teismo sprendimas, kuriuo būtų apgintos pareiškėjo teisės atlikti tik teisės aktais nustatyto kiekio atliekų sutvarkymą ir nepagrįstai, savomis lėšomis neatliekant papildomo, neprivalomo atliekų tvarkymo, realiai negalėtų būti įgyvendintas. Pareiškėjui palankus teismo sprendimas nesukeltų realių teisinių padarinių, atkurti iki ginčijamų aktų priėmimo buvusios padėties būtų neįmanoma. Tik pritaikius pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę būtų įmanoma garantuoti realų ir veiksmingą iki skundžiamų aktų buvusios padėties atkūrimą. Tai yra, jei skundžiamų aktų galiojimas būtų nesustabdytas ir nurodymas būtų įvykdytas dar iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, tas tikslas, kurio pareiškėjas siekė kreipdamasis į teismą, nebūtų pasiektas, nes atitinkami veiksmai su EEĮ atliekomis jau būtų atlikti. Šiuo atveju teismo sprendimas, net jei jis būtų palankus pareiškėjui, realiai jau nebepadarytų tokio poveikio, nesukeltų tokių pasekmių, kurių pagrįstai galėjo būti tikimasi iš jo prieš kreipiantis į teismą. Dėl paminėtų priežasčių, teisėjų kolegijos nuomone, egzistuoja reali grėsmė, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, tik pritaikius pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę būtų įmanoma garantuoti realų ir veiksmingą buvusios padėties iki skundžiamų aktų atkūrimą.

Tuo tarpu pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdžius skundžiamų aktų galiojimą, tačiau teismui pripažinus, jog jie yra teisėti ir pareiškėjas buvo pagrįstai įpareigotas sutvarkyti papildomą kiekį EEĮ atliekų, t. y. teismui priėmus pareiškėjui nepalankų sprendimą, pareiškėjas privalėtų įvykdyti skundžiamuose aktuose nurodytus reikalavimus.

Be to, atsižvelgiant į tai, jog privalomu nurodymu šiems nurodymams įgyvendinti pareiškėjui buvo nustatytas tik dviejų mėnesių terminas, pareiškėjui nepalankaus sprendimo atveju, tikslo, kurio buvo siekta skundžiamasis sprendimais, įgyvendinimas nebūtų neadekvačiai vilkinamas.

Taip pat vertintina tai, jog pareiškėjo pateikti skaičiavimai, kuriais abejoti teismas neturi pagrindo, įrodo, kad tuo atveju, jei skundžiamų aktų galiojimas nebūtų sustabdytas ir pareiškėjas turėtų įgyvendinti juose nustatytus nurodymus, kurie, galimai bus pripažinti neteisėtais, tai pareiškėjui kainuotų apie 970 454 Lt (be PVM).

Įvertintina ir tai, jog byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad egzistuoja akivaizdi būtinybė neatidėliotinai, t. y. dar iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, įvykdyti Privalomą nurodymą ir sutvarkyti EEĮ atliekas, kad jų nesutvarkius dar iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali būti padaryta didelė žala. Taigi byloje nėra duomenų leidžiančių spręsti, kad nepaisant paminėtos grėsmės būsimam teismo sprendimui, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas šioje byloje negalimas dėl būtinybės apsaugoti viešąjį interesą, kad atsakovo interesai šiuo atveju yra svarbesni už pareiškėjo interesus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta bei įvertinus bylos medžiagą, darytina išvadą, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso. Ir priešingai, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, būtų akivaizdžiai pažeistas proceso šalių interesų pusiausvyros principas, pareiškėjas, įgyvendindamas skundžiamus aktus galimai susidurtų su neproporcingai didelėmis išlaidomis.

Pažymėtina ir tai, jog nors nagrinėjamu atveju skundžiamas aktais numatytas terminas, per kurį pareiškėjas turėjo įgyvendinti skundžiamuose aktuose nurodytus įpareigojimus jau yra suėjęs, ir pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įprastai laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą paprastai galima tik tada, kai toks aktas dar nėra įvykdytas (2011 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-734/2011; 2009 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-290/2009), šiuo atveju, atsižvelgusi į konkrečias bylos aplinkybes, tai, kad pareiškėjui nevykdant skundžiamuose aktuose nustatytų įpareigojimų, jam realiai gresia administracinė atsakomybė, todėl teismui nepritaikius reikalavimo užtikinimo priemonių, siekdamas išvengti jos ir papildomų išlaidų, pareiškėjas, būtų verčiamas įgyvendinti skundžiamuose aktuose nustatytus įpareigojimus iki teismui priimant sprendimą dėl jų teisėtumo, teisėjų kolegijos mano, kad atveju, šiuo atveju reikalavimo užtikrinimo priemonė – skundžiamų aktų galiojimo sustabdymas išlieka tikslinga.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo asociacijos „EEPA“ atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartį pakeisti iš dalies.

Pareiškėjo asociacijos „EEPA“ prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę tenkinti. Iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo sustabdyti 2013 m. sausio 31 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros privalomąjį nurodymo Nr. VR-14.2-13 ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2013 m. vasario 18 d. sprendimo Nr. (38-2)-VR-1.7-897 „Dėl privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-13“ 3 dalies „Dėl 2012-11-09 patikrinimo akto Nr. VR-14.2-13 išvadų“, keičiančios 2013 m. sausio 31 d. privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-13 1–9 punktus, galiojimą.

Likusioje dalyje nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė