Legislator Case Law & Legislation
A-556-2050-12 AI generated

A-556-2050-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Case Number A-556-2050-12
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Decision Date
Outcome Nutartis

Legislator summary

AI generated

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens S. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno apygardos prokuroro prašymą atsakovui Kauno rajono savivaldybės tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritoriniam padaliniui, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, S. K., D. V. dėl sprendimo panaikinimo.

Legislator headnote

AI generated

A-556-2050-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno apygardos prokuroro prašymą atsakovui Kauno rajono savivaldybės tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritoriniam padaliniui, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, S. K., D. V. dėl sprendimo panaikinimo.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556 - 2050/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00292-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija 2.3.5; 14.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens atstovui advokatui Aurimui Navikui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens S. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno apygardos prokuroro prašymą atsakovui Kauno rajono savivaldybės tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritoriniam padaliniui, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, S. K., D. V. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Kauno apygardos prokuroras (toliau – ir pareiškėjas) teismo prašė panaikinti Kauno rajono savivaldybės tarybos 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. TS-278 „Dėl sklypų pagrindinės žemes naudojimo paskirties keitimo ir padalinimo detaliųjų planų“ 1.2 punktą, kuriuo buvo patvirtintas 3248 kv.m žemės ūkio paskirties sklypo, esančio Kauno rajone, Užliedžių seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), detalusis planas.

Pareiškėjas prašyme (b. l. 5-9) nurodė, kad Kultūros paveldo centro direktorius 1998 m. gruodžio 14 d. patvirtino Kauno tvirtovės IX forto teritorijos ribų ir apsaugos zonų planą. 2002 m. kovo 23 d. Kultūros paveldo departamento direktoriaus įsakymu Nr. 059 minėtas objektas buvo įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą kaip valstybės saugoma nekilnojamoji kultūros vertybė. 2005 m. balandžio 29 d. Kultūros ministro įsakymu Nr. IV-190 šis objektas paskelbtas valstybės saugotinu objektu. Pagrindinio dosjė statinio apraše šiam kultūros paveldo objektui yra nustatytos vertingosios savybės, tarp kurių yra įvardinti ir reljefas bei glasis.

Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau - ir NKPAĮ) 11 straipsnio 1 dalis nustato, kad kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija. Ši teritorija nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama. 2005 m. sausio 27 d. Kauno rajono savivaldybes tarybos sprendimo Nr. 23 pagrindu žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Giraitės kaime, savininkui I. K. buvo perduotos žemės detaliojo plano organizatoriaus teisės ir pareigos. 2005 m. kovo 7 d. su šiuo asmeniu buvo sudaryta detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2005 m. kovo 10 d. parengtos sąlygos detaliojo planavimo dokumento rengimui.

Ginčijamo 2005 m. gruodžio 28 d. Kauno rajono savivaldybės tarybos sprendimo Nr. TS-278 1.2 punktu buvo patvirtintas 3248 kv.m žemes ūkio paskirties sklypo detalusis planas. Šio detaliojo plano sprendiniuose numatyta naujo statinio statyba. Susipažinus su pateiktais dokumentais matyti, kad minėto sklypo dalis patenka į valstybės saugomos nekilnojamosios kultūros vertybės - Kauno tvirtovės IX forto teritoriją, o likusi dalis - į to paties kultūros paveldo objekto apsaugos nuo vizinio poveikio pozonį. Nežiūrint to, kad 2005 m. rugpjūčio 30 d.

Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinis padalinys pritarė detaliojo plano sprendiniams, tačiau vėliau paaiškėjo, jog detalusis planas Kauno teritoriniam padaliniui buvo pateiktas su klaidingais duomenimis. Dėl to, tvirtinant sklypo detalųjį planą, kuriame yra numatyta užstatymo zona, faktiškai dalis sklypo pateko į kultūros paveldo objekto teritorijos ribas, likusi dalis - į apsaugos nuo fizinio poveikio pozonį, o užstatyti numatoma teritorija faktiškai yra numatyta apsaugos nuo fizinio poveikio pozonyje. Pareiškėjas pabrėžė, kad NKPAĮ 11 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad saugomam objektui ar vietovei nustatoma žmogaus veiklos neigiamą poveikį švelninanti tarpinė apsaugos zona.

Ši zona gali turėti vieną arba abu skirtingo apsaugos ir naudojimo režimo pozonius: apsaugos nuo fizinio poveikio pozonį ir vizualinės apsaugos pozonį. Apsaugos nuo fizinio poveikio pozonis - tai už kultūros paveldo objekto teritorijos esantys žemės sklypai ar jų dalys su ten esančiais kitais nekilnojamaisiais daiktais, taip pat miško ir vandens plotai, kuriems taikomi šio įstatymo ir kitų teises aktų reikalavimai, draudžiantys šiame pozonyje veiklą, galinčią fiziškai pakenkti kultūros paveldo objekto vertingosioms savybėms.

Tai duoda pagrindą išvadai, jog žemės sklypo dalyje, kuri patenka į Kauno tvirtovės IX forto apsaugos nuo fizinio poveikio pozonį, statyba, žalojanti nekilnojamosios kultūros vertybės pase nurodytas vertingąsias savybes - reljefą bei glasį, draudžiama. Detaliojo plano aiškinamojo rašto I dalyje „Esamos padėties analizė“ taip pat nurodyta, kad Kauno IX forto apsaugos nuo fizinio poveikio zonoje jokia statyba negalima. Kadangi detaliojo plano sprendiniai pažeidžia NKPAĮ 11 straipsnio nuostatas, todėl 2005 m. gruodžio 28 d.

Kauno rajono savivaldybės tarybos sprendimo Nr. TS-278 1.2 punktas, kuriuo detalusis planas buvo patvirtintas, yra neteisėtas ir administracinis aktas šioje dalyje naikintinas.

Atsakovas Kauno rajono savivaldybės taryba teismo prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime į prašymą (b. l. 44-47) nurodė, kad pareiškėjas 2011 m. balandžio 11 d. kreipėsi į teismą dėl viešo intereso gynimo, tačiau jau praėjęs nepateisinamai ilgas laiko tarpas nuo skundžiamojo administracinio akto priėmimo. Nuo 2005 m. gruodžio 28 d. Tarybos sprendimo Nr. TS-278 priėmimo iki kreipimosi į teismą dienos praėję daugiau nei 5 metai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja praktiką, kad, kai yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento iki kreipimosi į teismą, tai tuomet prašymas dėl viešojo intereso gynimo yra atmestinas, kadangi teisinės valstybės principas reikalauja, kad būtų užtikrinamas teisinių santykių stabilumas.

Teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) 2005 m. galiojusios redakcijos 25 straipsnio 1 dalis numatė, kad detaliojo teritorijų planavimo procesą sudaro parengiamasis etapas, teritorijų planavimo dokumento rengimo etapas, sprendinių pasekmių vertinimo etapas, baigiamasis etapas. To paties straipsnio 5 dalies 1 punkto nurodyta, jog viena iš baigiamojo etapo stadijų yra teritorijų planavimo dokumento sprendinių svarstymo ir derinimo stadija - viešas svarstymas, derinimas su institucijomis, ginčų nagrinėjimas, o 5 dalies 2 punkte numatyta, jog dar viena baigiamojo etapo stadija yra teritorijų planavimo dokumento tvirtinimo stadija - tikrinamas valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančioje institucijoje, tvirtinamas ir registravimas teritorijų planavimo registre.

Ginčijamu Tarybos sprendimu patvirtintas žemės sklypo detalusis planas baigiamojo etapo stadijoje buvo patikrintas valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančioje institucijoje, kuri pateikė išvadą (patikrinimo aktą), kuriame nurodyta, jog projekto rengimo, derinimo, viešo svarstymo proceso procedūrų bei teritorijų planavimo normų sąvado reikalavimų esminių pažeidimų nenustatyta, ir dėl ko pateikta teigiama išvada. Kadangi detalusis planas buvo suderintas su institucijomis, gauta teigiama išvada, vadinasi, jokių pažeidimų ir prieštaravimų nebuvo ir dėl to buvo Kauno rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) patvirtintas žemės sklypo detalus planas.

Taip pat TPĮ 27 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nurodyta, jog prieš teikiant tvirtinti bendrojo, specialiojo ir detaliojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai turi būti:

1) nustatyta tvarka apsvarstyti;

2) suderinti su atitinkamo lygmens galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais, įregistruotais teritorijų planavimo dokumentų registre, ir per šio įstatymo nustatytus terminus gauti planavimo sąlygas išdavusių institucijų motyvuotas išvadas dėl parengtų teritorijų planavimo dokumentų sprendinių derinimo;

3) patikrinti valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančioje institucijoje. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat numatyta, kad tuo atveju, kai valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančios institucijos išvada dėl teritorijų planavimo dokumento yra neigiama, šis teritorijų planavimo dokumentas tvirtinti neteikiamas. Rengiant žemės sklypo detalųjį planą buvo laikomasi teisės aktų reikalavimų, pats Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritorinis padalinys (toliau – ir Departamentas) nereiškė dėl to jokių prieštaravimų, detaliojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai teisės aktų nustatyta tvarka buvo suderinti ir tai patvirtina paties pareiškėjo pateiktas Kauno rajono savivaldybės nuolatinės statybos komisijos kompleksinio derinimo protokolo 2005 m. rugsėjo 30 d.

Nr. 160 duomenys, kuriame pasirašė Departamento vyr. specialistė. Be to, Departamentas ne tik nepareiškė prieštaravimų dėl paskirties keitimo, bet ir kaip administruojanti Kultūros paveldo apsaugos sritį institucija išdavė specialiąsias sąlygas planuojamos teritorijos detaliajam planui rengti. Pagal šias sąlygas, rengiant minėto žemės sklypo detalųjį planą, turėjo būti atsižvelgiama į tai, kad sklypas (duomenys neskelbtini) randasi BKV-S661 - Kauno tvirtovės IX forto vizualinės apsaugos zonoje, dalis sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) patenka į IX forto apsaugos nuo fizinio poveikio zoną, kur jokia statyba negalima, likusioje sklypo dalyje ribojamas pastatų aukštingumas, mažas užstatymo tankis ir intensyvumas.

Atsakovas taip pat akcentavo, jog pareiškėjas nurodo, kad Kauno tvirtovės IX fortui, kaip nekilnojamojo kultūros paveldo objekto teritorijai, nustatytas ribų ir apsaugos zonų planas bei apsaugos nuo fizinio poveikio ir vizualinės apsaugos pozoniai, kurį patvirtino Kultūros paveldo centro direktorius 1998 m. gruodžio 14 d. 2005 m. galiojusio NKPAĮ 11 straipsnio 1 dalis nurodė, kad kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija. Ši teritorija nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog kultūros paveldo vietovių teritorijos nustatomos Saugomų teritorijų įstatymo (toliau – ir STĮ) nustatyta tvarka. 6 dalyje nurodyta, jog saugomam objektui ar vietovei nustatoma žmogaus veiklos neigiamą poveikį švelninanti tarpinė apsaugos zona.

Ši zona gali turėti vieną arba abu skirtingo apsaugos ir naudojimo pozonius: apsaugos nuo fizinio poveikio pozonį ir vizualinės apsaugos pozonį. To paties straipsnio 7 dalyje numatyta, kad apsaugos zonos ribos nustatomos STĮ, TPĮ ir šiuo įstatymu. STĮ, galiojusio 2005 metais, 26 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad saugomų teritorijų ir jų apsaugos zonų ribos Vyriausybės įgaliotų institucijų teikimu žymimos Žemės kadastro žemėlapiuose, taip pat teritorijų planavimo dokumentuose. Departamento pateiktame Kauno tvirtovės IX forto plane nustatytos teritorijos ir apsaugos zonos bei pozoniai patvirtinti 1998 m. gruodžio 14 d.

Departamento direktoriaus, tačiau Kauno tvirtovės IX forto teritorijos ribos ir fizinio apsaugos zonos pozonio ribos vadovaujantis tiek STĮ, tiek TPĮ nuostatomis nėra nustatytos, nes šio objekto specialus planas pradėtas rengti tik remiantis Departamento direktoriaus 2008 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. Į-180, o ginčijamu sprendimu patvirtintas aukščiau minėto žemės sklypo detalus planas 2005 m. gruodžio 28 d.

Trečiojo suinteresuoto asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritorinio padalinio atstovas prašė pareiškėjo prašymą tenkinti visiškai. Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdžio metu iš esmės pritarė pareiškėjo argumentams. Taip pat patvirtino aplinkybes, kad žemės sklypas dalinai patenka į nekilnojamojo kultūros paveldo objekto - Kauno tvirtovės IX forto teritoriją bei apsaugos nuo fizinio poveikio pozonį, kur jokie veiksmai negalimi ir statyba yra draudžiama.

Trečiasis suinteresuotas asmuo S. K. prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą ir savo paaiškinime išdėstė argumentus, kurie iš esmės analogiški atsakovo išdėstytiems argumentams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į pareiškėjo prašymą sprendimą prašė priimti teismo nuožiūra.

Atsiliepime į prašymą (b. l. 130-132) trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžė, kad sklypo rengiamo detaliojo plano sprendiniai buvo suderinti su Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritoriniu padaliniu, kuris išdavė specialiąsias sąlygas detaliam planui rengti, taip pat parengtas detalusis planas buvo suderintas su šios Institucijos atstovu.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimu (b. l. 145-150) pareiškėjo prašymą patenkino visiškai. Teismas panaikino Kauno rajono savivaldybės tarybos 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. TS-278 „Dėl sklypų pagrindinės žemes naudojimo paskirties keitimo ir padalinimo detaliųjų planų“ 1.2 punktą, kuriuo buvo patvirtintas 3248 kv.m. žemės ūkio paskirties sklypo, esančio Kauno rajone, Užliedžių seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), detalusis planas.

Teismas konstatavo, kad teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad Kultūros paveldo centro direktorius 1998 m. gruodžio 14 d. patvirtino Kauno tvirtovės IX forto teritorijos ribų ir apsaugos zonų planą 9 (b. l. 24-27). 2002 m. kovo 22 d. Kultūros paveldo departamento direktoriaus įsakymu Nr. 059 šis objektas buvo įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą kaip valstybės saugoma nekilnojamoji kultūros vertybė (unikalus kodas – 10452) ir 2005 m. balandžio 29 d. Kultūros ministro įsakymu Nr. IV-190 šis objektas paskelbtas valstybės saugotinu objektu.

Teismas nustatė, kad 2005 m. sausio 27 d. Kauno rajono savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 23 pagrindu „Dėl detaliojo teritorijos planavimo organizatoriaus teisių bei pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo“ 1 dalies 1.8 punktas, 7 dalis, I. K. buvo perduotos žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Užliedžių sen. Kauno raj., detaliojo plano organizatoriaus teisės ir pareigos. 2005 m. kovo 7 d. su I. K. buvo sudaryta detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), 2005 m. kovo 10 d. buvo parengtos sąlygos detaliojo planavimo dokumento rengimui. 2005 m. gruodžio 28 d.

Kauno rajono savivaldybes tarybos sprendimo Nr. TS-278 „Dėl sklypų pagrindinės žemės naudojimo paskirties keitimo ir padalinimo detaliųjų planų“ 1.2 punktu buvo patvirtintas 3248 kv. m. žemes ūkio paskirties sklypo, esančio Kauno r., Užliedžių sen., (duomenys neskelbtini) (kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini)) detalusis planas. Šio detaliojo plano sprendiniais žemės sklype numatyta naujo statinio statyba. Kultūros paveldo centro direktoriaus 1998 m. gruodžio 14 d. patvirtinto Kauno tvirtovės IX forto teritorijos ribų ir apsaugos zonų plano duomenys patvirtina, kad žemės sklypo dalis patenka į valstybės saugomos nekilnojamosios kultūros vertybes teritoriją, o kita dalis - į to paties kultūros paveldo objekto apsaugos nuo vizinio poveikio pozonį (b. l. 75).

Įvertinus pateikto tvirtinimui detaliojo plano sprendinius (b. l. 76-77, 80) matyti, jog šis detalusis planas tiek Departamentui, tiek Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir VTPSI) ir, tuo pačiu, atsakovui derinti buvo pateiktas su neteisingais grafiniais duomenimis - apsaugos nuo fizinio poveikio pozonio riba detaliajame plane pažymėta kaip vizualines apsaugos pozonio riba. Taigi, dalis žemės sklypo pateko į kultūros paveldo objekto teritorijos ribas, o likusi dalis - į apsaugos nuo fizinio poveikio pozonį ir užstatymui skirta teritorija numatyta apsaugos nuo fizinio poveikio pozonyje.

Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Departamento direktoriaus iniciatyva buvo rengiamas Kauno tvirtovės IX forto kultūros paveldo teritorijos ir apsaugos zonos ribų planas (b. l. 74). Pagal šią suderintą Specialiojo plano II koncepciją visas ginčo žemės sklypas pateko į nekilnojamojo kultūros paveldo objekto teritoriją. NKPAĮ 11 straipsnio 1 dalis numato, kad Kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija. Ši teritorija nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama. NKPAĮ 11 straipsnio 6 dalyje nurodyta, jog saugomam objektui ar vietovei nustatoma žmogaus veiklos neigiamą poveikį švelninanti tarpinė apsaugos zona.

Saugomų teritorijų įstatymo 11 straipsnio 3 dalis, 19 straipsnio 5 dalis draudžia tiek kultūros paveldo vertybės teritorijoje, tiek apsaugos nuo fizinio poveikio pozonyje statyti statinius, nesusijusius su kultūros paveldo objekto eksploatavimu. NKPAĮ 11 straipsnio 7 dalis reglamentuoja, jog apsaugos zonos ribos nustatomos vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo, Teritorijų planavimo įstatymo ir NKPAĮ normomis. Saugomų teritorijų įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad saugomų teritorijų ir jų apsaugos zonų ribos Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų institucijų teikimu žymimos Žemės kadastro žemėlapiuose, taip pat teritorijų planavimo dokumentuose.

NKPAĮ 19 straipsnio 2 dalies 2 punkte, 6 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame objekte, jo teritorijoje ir apsaugos zonoje draudžiama statyti statinius, kurie aukščiu, apimtimi ar išraiška nustelbtų kultūros paveldo objektą ar objektus ir trukdytų juos apžvelgti; siekiant, kad saugomo objekto ar vietovės vertingosioms savybėms nebūtų padaryta neigiamo poveikio, turi būti gautas už kultūros paveldo objekto apsaugą atsakingos institucijos sutikimas, jeigu norima saugomo objekto teritorijoje ir apsaugos zonose statyti statinius; saugomų objektų teritorijos, saugomos vietovės, apsaugos zonos tvarkomos ir veikla jose plėtojama pagal bendrojo ir specialiojo teritorijų planavimo bei strateginio planavimo dokumentus ir jais nustatomus paveldosaugos reikalavimus, parengtus vadovaujantis šiuo, Saugomų teritorijų, Teritorijų planavimo įstatymų nuostatomis.

Tai duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad ginčo žemės sklype, kuris pagal Kultūros paveldo centro patvirtintą teritorijos ribų ir apsaugos zonų planą patenka į Kauno tvirtovės IX forto kaip kultūros vertybės teritoriją bei apsaugos nuo fizinio poveikio pozonį, jokia statyba pagal 2005 m. gruodžio 28 d. atsakovo sprendimu patvirtintą detalųjį planą su neteisingai nurodyta kultūros vertybės teritorija bei apsaugos nuo fizinio poveikio pozoniu negalima, taip pat minėtame pozonyje negalima ir statyba, žalojanti nekilnojamosios kultūros vertybės pase nurodytas vertingąsias savybes - reljefą bei glasį (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str.).

Iš to teismas konstatavo, kad 2005 m. gruodžio 28 d. atsakovo sprendimu patvirtintas detalusis planas prieštarauja NKPAĮ 11 straipsnio 1 daliai, 6 daliai, Saugomų teritorijų įstatymo 11 straipsnio 3 daliai, 19 straipsnio 5 dalies 2 punktui, Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 24 straipsnio 4 daliai, 26 straipsnio 3 daliai, todėl turi būti panaikintas (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas taip pat akcentavo, kad prokuroras nepažeidė ABTĮ 33 straipsnio numatytų terminų bei laikėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jau suformuotos praktikos dėl prokuroro kreipimosi į teismą ginant viešąjį interesą iš esmės analogiškose bylose.

Įvertinęs šią aplinkybę teismas konstatavo, jog tai negali būti pakankamu pagrindu pareiškėjo prašymui atmesti (ABTĮ 57 str.). Minėtas objektas teisės aktų nustatyta tvarka įregistruotas Kultūros vertybių registre, teisės aktai imperatyviai kaip saugotinais apibrėžia pačią kultūros vertybę bei jos neatskiriamą dalį – teritoriją, objektas yra veikiantis, šiuo metu teritorijos ir apsaugos zonų specialusis planas nepatvirtintas dėl objektyvių aplinkybių, 1998 m. gruodžio 14 d. planas iš esmės neprieštarauja tuo metu galiojusiems teisės aktams, reglamentavusiems kultūros vertybių teritorijų, apsaugos zonų planavimą.

Atsakovo dėmesys atkreiptinas ir į tai, jog 2005 m. gruodžio 28 d. taip pat galiojo 1992 m. gegužės 12 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 343 patvirtintos atitinkamai 50 ir 100 metrų apsaugos zonos, o apsaugos nuo fizinio poveikio zonoje statyba buvo draudžiama. Ši specialioji sąlyga buvo numatyta ir 2004 m. gegužės 29 d. išduotame ginčo sklypo pažymėjime.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo S. K. apeliaciniu skundu (b. l. 158-163) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują - prašymą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovas savo atsiliepime į pareiškėjo prašymą buvo nurodęs, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl viešojo intereso gynimo pažeisdamas ABTĮ 33 straipsnyje nustatytus terminus, kadangi nuo Kauno rajono savivaldybės tarybos 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. TS-278 (toliau – ir Sprendimas) priėmimo iki pareiškėjo kreipimosi į teismą ginant viešąjį interesą yra praėję daugiau nei 5 metai. Taip teigdamas atsakovas rėmėsi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojama praktika, kad kai yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento iki kreipimosi į teismą, tai tuomet prašymas dėl viešojo intereso gynimo yra atmestinas, kadangi teisinės valstybės principas reikalauja, kad būtų užtikrinamas teisinių santykių stabilumas. Taigi, atsižvelgiant į ABTĮ 13 straipsnio 1 dalį, teismas privalėjo arba vadovautis atsakovo nurodyta LVAT praktika, arba motyvuotai nurodyti, kodėl ji nagrinėjamu atveju laikytina neaktualia ir nereikšminga, arba nurodyti, kad esama ir kitokios LVAT praktikos, nurodant konkrečias tai pagrindžiančias LVAT nutartis. Kaip matyti, skundžiamame teismo sprendime tokios argumentacijos nėra, todėl teismo motyvai apie tai, kad prokuroras nepažeidė ABTĮ 33 straipsnyje numatytų terminų bei laikėsi LVAT jau suformuotos praktikos dėl prokuroro kreipimosi į teismą ginant viešąjį interesą iš esmės analogiškose bylose, negali būti laikomi pagrįstais.

2. LVAT teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1576/2008 išaiškino, kad už viešojo intereso apsaugą valstybėje yra atsakingi ne vien prokurorai, bet ir kitos valstybės (savivaldybių) institucijos. Nors įstatymai ne visoms iš jų suteikia įgaliojimus kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą, tačiau įstatymo viršenybės, tarnybinio bendradarbiavimo, efektyvumo kiti administravimo principai reikalauja, kad nustačiusios viešojo intereso pažeidimą atitinkamoje srityje, jos nedelsdamos informuotų prokurorą ar kitą subjektą apie galimus viešojo intereso pažeidimus. Remiantis tokia LVAT formuojama teisės aiškinimo praktika ir atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas, kaip matyti iš jo 2011 m. balandžio 11 d. prašymo dėl administracinio akto dalies panaikinimo, į teismą kreipėsi pagal Departamento prašymą dėl viešojo intereso gynimo, teismas, spręsdamas, ar pareiškėjas padavė prašymą administraciniam teismui nepažeidęs įstatymo nustatytų terminų, turėjo nustatyti ne tik prokuroro, bet ir Departamento sužinojimo apie galimą viešojo intereso pažeidimą, laiką ir veiksmus, kurių pastaroji institucija ėmėsi po sužinojimo apie galimą viešojo intereso pažeidimą. Teismas šių aplinkybių nenustatinėjo, todėl skundžiamas sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

3. Pareiškėjas akcentavo, kad detalusis planas yra viešas ir viešai skelbiamas dokumentas, o Departamentas dar ir dalyvavo detaliojo plano derinimo procese, darytina išvada, kad Departamentas apie galimą viešojo intereso pažeidimą turėjo žinoti nuo pat detaliojo plano patvirtinimo fakto išviešinimo Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 8 dalyje nustatyta tvarka. Tuo tarpu Departamentas, kaip matyti iš pareiškėjo 2011 m. balandžio 11 d. prašymo dėl administracinio akto dalies panaikinimo, į Kauno apygardos prokuratūrą kreipėsi tik 2011 m. kovo mėnesį, t. y. praėjus daugiau kaip 5 metams nuo sužinojimo apie galimą viešojo intereso pažeidimą.

4. Teismo sprendimas laikytinas pažeidžiančiu trečiųjų asmenų S. K. ir D. V. subjektyvias teises į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą, o taip pat ir nepateisinamai griaunančiu minėtų asmenų, paklūstančių teisei ir besilaikančių įstatymų reikalavimų, pasitikėjimą valstybe ir teise - atsižvelgiant į praėjusį nepateisinamai ilgą terminą nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento iki kreipimosi į teismą dėl viešojo intereso gynimo, o taip pat ir į ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą pusiausvyrą, teismas nagrinėjamoje byloje, privalėjo atsisakyti ginti viešąjį interesą nepaisant to, kad prokuroras nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą.

5. Teismas nurodydamas, kad nebuvo praleistas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas, nenurodė, nei teisės akto, kuriame toks terminas yra numatytas, nei kodėl tuo teisės aktu turėtų būti vadovaujamasi nagrinėjamoje byloje, kai ABTĮ 33 straipsnyje yra numatyti imperatyvūs vieno arba dviejų mėnesių terminai skundams (prašymams) administraciniam teismui paduoti.

6. Skundžiamu teismo sprendimu nebuvo nustatyta, kad detalusis planas būtų parengtas, suderintas ir patvirtintas pažeidžiant įstatyme nustatytas procedūras, kaip ir nebuvo paneigtos atsakovo atsiliepime į pareiškėjo prašymą dėl administracinio akto dalies panaikinimo nurodytos aplinkybes, susijusios su detaliojo plano derinimu, tikrinimu ir tvirtinimu, o taip pat ir su Departamento pareigūnų veiksmais detaliojo plano derinimo procese.

7. Teismas privalėjo pagrįsti, kodėl pareiškėjo prašomą apginti viešąjį interesą jis laiko didesne vertybe nei galimą žemės sklypų savininkų pretenzijų tenkinimą visų mokesčių mokėtojų sąskaita. Šiuo atveju būtent pareiškėjas turėjo įrodyti, kad jo prašomas apginti viešasis interesas yra svarbesnis negu galimas žalos atlyginimas žemės sklypų savininkams visų mokesčių mokėtojų pinigais, tačiau prokuroras šioje byloje to neįrodinėjo, o teismas pats nesiėmė to nustatinėti.

8. Teismas nurodė, kad detalusis planas prieštarauja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 1 daliai, 6 daliai, Saugomų teritorijų įstatymo 11 straipsnio 3 daliai, 19 straipsnio 5 dalies 2 punktui, Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 24 straipsnio 4 daliai, 26 straipsnio 3 daliai, kadangi žemės sklypas patenka į nekilnojamojo kultūros paveldo valstybės saugomo objekto - Kauno tvirtovės IX-ojo forto — vertybės teritoriją bei apsaugos nuo fizinio poveikio zoną, kur jokia statyba, žalojanti nekilnojamosios kultūros vertybės pase nurodytas vertingąsias savybes - reljefą ir glasį, -negalima. Su visu tokiu teiginiu būtu galima sutikti tik tokiu atveju, jei aplinkybę, kad žemės sklypas patenka į nekilnojamojo kultūros paveldo valstybės saugomo objekto - Kauno tvirtovės IX-ojo forto - vertybės teritoriją bei apsaugos nuo fizinio poveikio zoną, teismas būtų nustatęs tinkamai“. Tačiau teismas to nepadarė.

9. Nekilnojamojo kultūros paveldo objekto teritorijos ir jo apsaugos zonos, jeigu jos nėra apibrėžtos įstatyme įtvirtintų procedūrų tvarka, negali būti laikomos sukeliančiomis kokias nors teisines pasekmes tretiesiems asmenims.

10. Parengtas, suderintas ir patvirtintas detalusis planas gali būti ginčijamas tik tuo atveju, jei egzistuoja jo negaliojimo pagrindai, nustatyti Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje ir 26 straipsnio 3 dalyje. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju detalusis planas galėjo būti ginčijamas dėl jame nurodyto žemės sklypo ribų patekimo į kultūros vertybės teritorijos ribas ir apsaugos nuo fizinio poveikio pozonio ribas tik tokiu atveju, jei tos kultūros vertybės teritorijos ribos ir apsaugos nuo fizinio poveikio pozonio ribos būtų buvusios apibrėžtos valstybės, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Vyriausybės įgaliotos institucijos, apskrities ir savivaldybės lygmens bendrųjų arba specialiųjų planų sprendiniuose, įstatymuose ir kituose teisės aktuose. Teismas ne tik nenustatė, kad kultūros vertybės teritorijos ribos ir apsaugos nuo fizinio poveikio pozonio ribos būtų buvusios apibrėžtos aukščiau nurodytų institucijų bendrųjų arba specialiųjų planų sprendiniuose, įstatymuose ir kituose teisės aktuose, bet netgi nustatė esant priešingai - kultūros vertybės teritorijos ribos ir apsaugos nuo fizinio poveikio pozonio ribos Teritorijų planavimo įstatyme reglamentuota procedūra nėra nustatytos.

11. Kauno IX forto teritorija ir jo apsaugos zonų ribos negalėjo būti laikomos sukeliančias teisines pasekmes, kol jos nebuvo nustatytos įstatyme įtvirtintomis procedūromis, nėra jokio pagrindo teigti, kad detalusis planas tiek Departamentui, tiek VTSPI ir atsakovui buvo pateiktas, kaip nustatyta teismo, su neteisingais grafiniais duomenimis.

12. Teismo nurodytas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2008-05-27 įsakymas Nr. Į-180, kuriuo buvo pradėtas rengti kultūros paveldo objekto specialusis planas, ir šiuo metu rengiamas Kauno tvirtovės IX forto kultūros paveldo teritorijos ir apsaugos zonos ribų planas, o taip pat ir suderinta Specialiojo plano II koncepcija nagrinėjamu atveju negali būti laikomi teisiškai reikšmingais įrodymais, kadangi ginčijamo Tarybos Sprendimo priėmimo metu šie įrodymai dar neegzistavo. Tai reiškia, kad ne detalusis planas turi būti vertinamas atitikties vėliau atsiradusiems planams (beje, dar iki šiol nebaigtiems) ar koncepcijoms požiūriu, o rengiami planai ir koncepcijos turi prisitaikyti prie praeityje įvykusių faktų.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 170-173) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas nurodo, jog tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs vieningą praktiką, jog kai į teismą (tiek bendrosios kompetencijos, tiek administracinį) kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam ieškiniui (prašymui) paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas. Konkrečiu atveju pirminė informacija apie galimai pažeistą viešąjį interesą buvo gauta 2011 m. kovo 2 d. gavus Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinio padalinio 2011 m. vasario 25 d. raštą Nr. 2K-304 „Dėl viešojo intereso gynimo“. Tačiau šio rašto ir pateiktos medžiagos nepakako sprendimui, jog yra pažeistas viešasis interesas ir yra pagrindas jį ginti teisme, padaryti, kol nebuvo gauta papildoma medžiaga. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes ir jas patvirtinančius rašytinius įrodymus, teisingai konstatavo, jog vadovaujantis suformuota teismų praktika, prokuroras nepažeidė ABTĮ 33 straipsnyje numatytų terminų, nors sprendime konkrečiai ir neįvardijo teismų sprendimų, kuriais ši praktika yra suformuota. Nepateisinamai ilgas viešojo administravimo subjektų delsimas informuoti prokurorą, gali lemti tai, kad prokuroras apie viešojo intereso pažeidimą sužinos praėjus ilgam laikui po atitinkamo administracinio akto priėmimo. Tokiu atveju, teismas, įvertinęs ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti santykių stabilumą ir pusiausvyrą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą. Nagrinėjamu atveju detalusis planas galėjo būti ginčijamas dėl jame nurodyto žemės sklypo ribų patekimo. Teismas teisingai įvertino visas faktinės bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, jog skundžiamas administracinis aktas prieštarauja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo, Saugomų teritorijų įstatymo, Teritorijų planavimo įstatymo nuostatoms, todėl yra neteisėtas, pagrįstai tenkino prokuroro prašymą ir šį administracinį aktą panaikino.

Atsakovas Kauno rajono savivaldybės taryba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 174-176) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimą, trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą patenkinti ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo prašymą atmesti.

Teismo sprendimas priimtas netinkamai taikant ir aiškinant materialinės ir procesinės teisės normas, neobjektyviai ir nevisapusiškai išnagrinėjus ir įvertinus visas faktines bylos aplinkybes, todėl naikintinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas. Teismas netinkamai pasisakė dėl atsakovo argumentų dėl pareiškėjo kreipimosi į teismą ginant viešąjį interesą termino praleidimo. Teismas turėjo motyvuotai nurodyti, kodėl netaikoma atsakovo nurodyta teismų praktika, jos reikšmė nagrinėjamai bylai bei pagrįsti kita LVAT formuojama praktika atsakovo argumentų paneigimui.

Be kita ko, nepagrindė teisės aktais teismo konstatuoto fakto, jog nepraleistas 10 metų bendras ieškinio senaties terminas, tuo pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalį. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas. Be kita ko, siekiant įgyvendinti teisinės valstybės principą, vadovaujantis tiek LVAT, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) teismine praktika, turi būti užtikrinamas teisinių santykių stabilumas, kuris nebūtų užtikrintas, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl jų atžvilgiu priimtų administracinių aktų nebus inicijuojamas viešojo intereso gynimo procesas teisme.

Nepateisinamai ilgas viešojo administravimo subjektų delsimas informuoti prokurorą apie galimus viešojo intereso pažeidimus galėtų lemti tai, kad prokuroras apie viešojo intereso pažeidimą sužinos praėjus ilgam laikui po atitinkamo administracinio akto priėmimo. Tokiu atveju galimybė kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą taptų praktiškai neribota laike, o tokia situacija teisinėje valstybėje negalima. LVAT yra nurodęs, kad už viešojo intereso apsaugą valstybėje yra atsakingi ne vien prokurorai, bet ir kitos valstybės (savivaldybės) institucijos.

Ir nors įstatymai ne visoms valstybės institucijoms suteikia įgaliojimus kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą, tačiau vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 5, 6 punktais institucijos nustačiusios viešojo intereso pažeidimą atitinkamoje srityje nedelsdamos informuotų prokurorą ar kita subjektą apie galimus viešojo intereso pažeidimus (jei įstatymai joms nesuteikia įgaliojimų pačiom imtis priemonių viešam interesui ginti). Todėl, vadovaujantis LVAT praktika, teismas spręsdamas, ar pareiškėjas pateikdamas prašymą nepažeidė įstatymo numatytų terminų, turėjo nustatyti ne tik prokuroro bet ir Departamento sužinojimo apie galimą viešojo intereso pažeidimą, to teismas nepadarė.

Atkreiptinas dėmesys, kad Departamentas jau apie galimą viešo intereso pažeidimą sužinojo 2006 m. sausio 10 d., kuomet buvo patvirtintas ir paviešintas ginčijamas Tarybos sprendimas, todėl jis turėjo visas galimybės kreiptis dėl viešo intereso gynimo jau 2006 metais. Atsakovas teigė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, visiškai nepasisakė dėl atsakovo argumentų ir pateiktų rašytinių įrodymų tuo pažeisdamas ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nurodytus reikalavimus. Teismas taip pat nenustatinėjo aplinkybės, ar detalusis planas buvo parengtas, suderintas ir patvirtintas pažeidžiant Teritorijų planavimo įstatymo nustatytas procedūras.

Nenustačius ir neįvertinus visų byloje esančių aplinkybių, teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Kauno apygardos administracinis teismas patenkino Kauno apygardos prokuroro prašymą dėl viešojo intereso gynimo ir panaikino Kauno rajono savivaldybės tarybos 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. TS-278 „Dėl sklypų pagrindinės žemes naudojimo paskirties keitimo ir padalinimo detaliųjų planų“ 1.2 punktą, kuriuo buvo patvirtintas 3248 kv.m žemės ūkio paskirties sklypo, esančio Kauno rajone, Užliedžių seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), detalusis planas.

Apeliaciniame skunde tvirtinama buvus pažeistą ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį, teisinės valstybės principą, nesiaiškinta, kodėl prašomas apginti viešasis interesas laikytas didesne vertybe nei galimas žemės sklypų savininkų pretenzijų tenkinimas visų mokesčių mokėtojų sąskaita, teigta, jog parengtas, suderintas ir patvirtintas detalusis planas galėtų būti ginčijamas tik tuo atveju, jei egzistuoja jo negaliojimo pagrindai, nustatyti Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje ir 26 straipsnio 3 dalyje, taip pat nurodyti ir kiti pirmosios instancijos teismo sprendimo, trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, negaliojimo pagrindai.

Administracinių bylų teisenos įstatymas neįpareigoja apeliacinės instancijos teismo pasisakyti kiekvieno apeliacinio skundo argumento atžvilgiu atskirai. Įstatymų leidėjas yra nurodęs, jog teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai. Egzistuoja tik viena užduotis - patikrinti visą bylą (ABTĮ 136 str.), o tai reiškia, kad turi būti išskiriama esmė, kuri atskleistų, kodėl yra paliekamas galioti, keičiamas ar naikinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas. Dėl šios priežasties konstatuojamoje dalyje išskirtini bylos baigčiai turintys įtakos aspektai ir jų atžvilgiu pasisakytina atskirai.

Dėl viešojo intereso.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje formuojama tokia pozicija, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Todėl kiekvienu atveju, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, būtina nustatyti aplinkybę, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės (2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A146–335/2008). Administracinėje byloje Nr. A17-742/2007 taip pat buvo pažymėta, kad įstatymų leidėjas suteikia teisę prokurorui spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar ne, tačiau galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis administracinę bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą. Tokioje byloje teismas kiekvieną kartą turi ad hoc nustatinėti viešojo intereso buvimo faktą, atsižvelgdamas į visas konkrečios bylos aplinkybes, joje nagrinėtinų klausimų pobūdį ir reikšmę (2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007).

Viešuoju interesu Konstitucinio Teismo praktikoje yra laikoma tai, kas yra objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei. Jis (Konstitucinis Teismas) yra nurodęs, kad pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas - tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).

Tikrinamoje administracinėje byloje prokuroras kreipėsi į teismą siekdamas paneigti galimas statybas Kauno IX forto ir šio objekto apsaugos teritorijose. Kauno IX fortas – neatsiejamas nuo visos visuomenės ir akivaizdžiai yra ta vertybė, kuri turi būti saugoma, ginama Lietuvos Respublikos Konstitucijos, todėl tokio intereso gynimas neabejotinai patenka į viešojo intereso sąvoką ir kaip vertybė gali bei turi būti ginama valstybės kompetentingų institucijų, kas ir buvo padaryta šioje administracinėje byloje.

Teisėjų kolegijos vertinimu, net ir tuo atveju, jei valstybei ar savivaldybei tektų atlyginti žalą konkretiems subjektams iš valstybės ar savivaldybės biudžetų, tai būtų pateisinama, nes tokie objektai, kaip Kauno IX fortas, turi būti paveldimi, perduodami iš karto į kartą, kaip neatsiejama istorinė visos visuomenės dalis, todėl argumentas dėl prioriteto teikimo valstybės ar savivaldybės biudžetams, siekiant tinkamai naudoti iš mokesčių mokėtojų surinktus pinigus skirtus visos visuomenės interesų tenkinimui, pripažintinas nepagrįstu ir negali tarnauti skundžiamo sprendimo naikinimui.

Dėl ABTĮ 33 straipsnio taikymo.

Tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinę, kad įgyvendinant teisinės valstybės principą turi būti užtikrinamas teisinių santykių stabilumas, kuris nebūtų užtikrintas, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl jų atžvilgiu priimtų administracinių aktų nebus inicijuojamas viešojo intereso gynimo procesas teisme. Nepateisinamai ilgas viešojo administravimo subjektų delsimas informuoti prokurorą apie galimus viešojo intereso pažeidimus galėtų lemti, kad prokuroras apie viešojo intereso pažeidimą sužinos praėjus ilgam laikui po atitinkamo administracinio akto priėmimo. Tokiu atveju galimybė kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą taptų praktiškai neribota laike, o tokia situacija teisinėje valstybėje negalima. Dėl to teismas, įvertinęs pusiausvyrą tarp ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A261-1790/2008; 2008 m. liepos 25 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A146-335-08; 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A822-1151/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011, yra nurodęs,“<...> kad tokiu atveju sprendžiant, ar yra pagrindas atsakyti ginti viešąjį interesą, turi būti įvertinamos visos aplinkybės, dėl kurių buvo ilgą terminą nesikreipta dėl viešojo intereso gynimo, t. y. turi būti įvertinti prokuroro, viešojo administravimo subjektų veiksmai, fizinio ar juridinio asmens, kurio naudai priimti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai jų teisėtumo ir sąžiningumo aspektu, kitos svarbios bylai aplinkybės.“ Kai nustatoma, „<...> kad nuo priimtų ginčijamų administracinių aktų iki prokuroro kreipimosi į teismą dienos praėjo dešimties metų laikotarpis, t. y. pakankamai ilgas laiko tarpas, dėl kurio galima būtų spręsti, ar nėra pagrindo teismui atsisakyti ginti viešąjį interesą šioje byloje. Ieškinio senaties termino instituto paskirtis sutampa su viešuoju interesu išlaikyti civilinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą”. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad kartais reikia ieškoti ne tik viešojo ir privataus intereso pusiausvyros, o tiesiog nustatyti kelių viešųjų interesų pusiausvyrą arba rinktis, kurio viešojo intereso gynyba konkrečiu atveju yra prioritetinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje generalinis prokuroras v. F. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-578/2007; 2010 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Neringos savivaldybės taryba ir kt., bylos Nr. 3K-3-143/2010).

Apeliantui keliant klausimą dėl to, kad prokuroras praleido terminą kreiptis į teismą, spręstina dėl ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatyto kreipimosi į administracinį teismą termino eigos pradžios momento tuo atveju, kai į teismą, gindamas viešąjį interesą, ABTĮ 56 straipsnio 1 dalies pagrindu kreipiasi prokuroras.

Svarstant prokurorų prašymų padavimo ir priėmimo nagrinėti iš esmės administraciniuose teismuose klausimus, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir kitais teisę ginti viešąjį interesą nustatančiais įstatymais. Prokurorų įgaliojimus ginant viešąjį interesą nustato Prokuratūros įstatymas, kur numatyta, jog prokurorai turi įgaliojimus kreiptis į teismą siekiant apginti viešąjį interesą (Prokuratūros įstatymo 19 str.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, jei į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS10 - 67/2005, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS10 - 27/2005, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8 – 660/2007 ir kt.). Vieno mėnesio terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą su pareiškimu ir prašyti panaikinti sprendimą, skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą (Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, Utenos apskrities viršininko administracija, S. Z., Administracinių teismų praktika, Nr. 8, p. 206-230). Prokuroras, rinkdamas atitinkamus duomenis ir aiškindamasis, ar yra pagrindo kreiptis į teismą, šį klausimą turi išspręsti per įmanomai trumpesnį laiką. Jei būtų konstatuota, jog viešąjį interesą ginantis subjektas (nagrinėjamu atveju – prokuroras), turėdamas pagrindą manyti, kad priimant atitinkamą sprendimą galėjo būti pažeisti teisės aktų reikalavimai, delsė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus ir kreipimuisi į teismą, ginant viešąjį interesą, reikalingus duomenis surinko per nepagrįstai ilgą terminą, tuomet terminas pareiškimui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti.

Iš tikrinamoje administracinėje byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritorinio padalinio dokumentas “Dėl viešojo intereso gynimo” Kauno rajono apylinkės prokuratūroje užregistruotas 2011-03-02 (b.l. 14-17).

Kauno apygardos prokuratūros prašymas dėl viešojo intereso gynimo Kauno apygardos administraciniame teisme užregistruotas 2011-04-12 (b.l. 5), tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas nebuvo praleistas. Tokią išvadą lemia tai, kad duomenys, leidžiantys padaryti galutinę išvadą dėl viešojo intereso pažeidimo, gauti atitinkamai 2011-03-16 ir 2011-03-25, nuo kada ir skaičiuotinas vieno mėnesio terminas kreiptis teisminės gynybos.

Be to, pabrėžtina, kad ginama vertybė įgalina teikti prioritetą ne civilinių santykių stabilumui ir apibrėžtumui. Tas pats aspektas paneigia ir galimybę atsisakyti ginti viešąjį interesą, nepaisant galimo atsakingų viešojo administravimo sistemos subjektų delsimo kreiptis patiems dėl to viešojo intereso gynimo, jei tokia teisė suteikta įstatymų leidėjo, ar informuoti prokurorą apie galimą viešojo intereso pažeidimą, paliekant pastarajam teisę ir pareigą apsispręsti dėl viešojo intereso gynimo įstatymų nustatyta tvarka, taip pat nepaisant praėjusio laikotarpio nuo 2005 m., kada buvo priimtas skundžiamas sprendimas.

Dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo pagrindų.

Apeliantas tvirtina, kad sprendimas dėl detalaus plano panaikinimo galimas, kai nustatomos aplinkybės nurodytos Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje ir 26 straipsnio 3 dalyje.

Taip, apeliaciniame skunde teisingai daroma nuoroda į Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 3 dalį, nes čia ir įtvirtinama, kada galima tvirtinti detalųjį planą (Detaliojo plano sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais, Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrųjų, taip pat specialiųjų planų (išskyrus žemės reformos žemėtvarkos projektus, kurių sprendinius keičia detalieji planai) sprendiniams, kitiems teisės aktams).

Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, ir nurodė, kad detalusis planas prieštarauja NKPAĮ 11 straipsniui, o pirmosios instancijos teismas tai patvirtino, be to, konstatavo apie Saugomų teritorijų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 5 dalies 2 punkto, Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimus.

Taigi, nesant proceso dalyvių pozicijų esminio išsiskyrimo dėl teisinio reguliavimo sprendžiant disputą, lieka pasisakyti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė tas teisės normas ir, ar tai buvo paremta faktiniais duomenimis.

Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo paskirtis – išsaugoti Lietuvos nekilnojamąjį kultūros paveldą ir perduoti ateities kartoms, sudaryti sąlygas visuomenei jį pažinti ir juo naudotis (NKPAĮ 1 str. – redakcija galiojusi savivaldybės sprendimo priėmimo metu, kuria bus remiamasi ir toliau).

Nekilnojamoji kultūros vertybė – kultūros paveldo objekto (pavieniai ar į kompleksą įeinantys objektai, registruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, t. y. žemės sklypuose, sklypų dalyse, vandens, miško plotuose ar jų dalyse esantys statiniai ar kiti nekilnojamieji daiktai, kurie turi vertingųjų savybių ir kartu su jiems priskirta teritorija yra atskiri daiktinės teisės objektai ar gali jais būti – NKPAĮ 2 str. 14 str.) ar vietovės reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių, visuomenei svarbių, kaip jos kultūrinis turtas, visuma, neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybės teise objektas ar vietovė priklauso (NKPAĮ 2 str. 21 d.).

Prokuroro, ginančio viešąjį interesą, nuomone, Kauno IX fortą įrašius į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą kaip valstybės saugomą nekilnojamąją kultūros vertybę (2002-03-23 Kultūros paveldo departamento direktoriaus įsakymas Nr. 059) ir taip šiam objektui tapus saugomu kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija, pagal NKPAĮ 11 straipsnį atsirado draudimas tokio objekto apsaugos nuo fizinio poveikio pozonyje bei vizualinės apsaugos pozonyje vykdyti veiklą, galinčią fiziškai pakenkti kultūros paveldo objekto vertingosioms savybėms bei draudimas vykdyti veiklą, galinčią trukdyti apžvelgti kultūros paveldo objektą. Tai, besikreipusio teisminės gynybos asmens vertinimu, yra tiesioginis draudimas statinio statybai pagal patvirtintą detalųjį planą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo tvirtinti, kad įstatymų leidėjas minėto pobūdžio teisinėmis formuluotėmis įtvirtino tiesioginį draudimą statyboms, nes, ar statyba yra veikla galinti fiziškai pakenkti kultūros paveldo objekto vertingosioms savybėms, o vėliau, eksploatavimas pastatyto statinio yra veikla, trukdanti apžvelgti kultūros paveldo objektą, yra labiau vertinamojo pobūdžio, kuris atliktinas kiekvienoje administracinėje byloje esančių faktinių duomenų pagrindu. Šiuo atveju įvardytu aspektu gilesnė analizė neatliktina kaip netikslinga, nes tiesioginis draudimas statybai aptariamu atveju nulemtas kito teisės akto, taip pat reguliuojančio tiriamą visuomeninį santykį, kaip teisingai ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas.

Saugomų teritorijų įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje (redakcija galiojusi detaliojo plano tvirtinimo metu) tarp kitų draudimų buvo įtvirtintas draudimas paveldo objektų teritorijose statyti statinius, nesusijusius su paveldo objektų eksponavimu ar tvarkymu. Saugomų teritorijų įstatymas nepateikia paveldo objektų teritorijos sąvokos, tačiau jos aiškinimas teiktinas pasitelkiant specialųjį įstatymą (Saugomų teritorijų įstatymo 11 str. 1 d.), t.y. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą, kur ką tik paminėto įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje nekilnojamojo kultūros paveldo objekto teritorija aiškinama, kaip kultūros paveldo objekto užimamas ir jam naudoti reikalingas žemės sklypas ar kitas plotas, kuriam nustatomi paveldosaugos reikalavimai.

Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 19 straipsnio 5 dalies 2 punktą, paveldo objektų fizinės apsaugos pozoniuose draudžiama statyti statinius, nesusijusius su paveldo objektų eksponavimu ar tvarkymu.

Vadinasi, bet kokia statyba, nesusijusi su paveldo objektų eksponavimu ar tvarkymu, buvo draudžiama tiek paveldo objektų teritorijose, tiek paveldo objektų fizinės apsaugos pozoniuose, todėl, jei nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra abejonių dėl suplanuotos ir ginčo sprendimu patvirtintos teritorijos patekimo į atitinkamą teritorijos teisinį statusą ar statusus, nebelieka dvejonių dėl pirmosios instancijos teismo padarytos išvados.

Jau buvo paminėta, kad Kultūros paveldo centro direktorius 1998 m. gruodžio 14 d. patvirtino Kauno tvirtovės IX forto teritorijos ribų ir apsaugos zonų planą (b. l. 24-27). 2002 m. kovo 22 d. Kultūros paveldo departamento direktoriaus įsakymu Nr. 059 šis objektas buvo įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą kaip valstybės saugoma nekilnojamoji kultūros vertybė (unikalus kodas – (duomenys neskelbtini)) ir 2005 m. balandžio 29 d. Kultūros ministro įsakymu Nr. IV-190 šis objektas paskelbtas valstybės saugotinu objektu.

Kultūros paveldo centro direktoriaus 1998 m. gruodžio 14 d. patvirtinto Kauno tvirtovės IX forto teritorijos ribų ir apsaugos zonų plano teikiama informacija leidžia teigti, kad ginčo žemės sklypo dalis patenka į valstybės saugomos nekilnojamosios kultūros vertybės teritoriją, o kita dalis - į to paties kultūros paveldo objekto apsaugos nuo fizinio poveikio pozonį (b. l. 75).

Taigi ginčo žemės sklype, kuris pagal Kultūros paveldo centro direktoriaus patvirtintą teritorijos ribų ir apsaugos zonų planą, kuriuo nėra pagrindo abejoti, patenka į Kauno tvirtovės IX forto kaip kultūros vertybės teritoriją bei apsaugos nuo fizinio poveikio pozonį, jokia statyba, nesusijusi su paveldo objektų eksponavimu ar tvarkymu, pagal 2005 m. gruodžio 28 d. atsakovo sprendimu patvirtintą detalųjį planą nebuvo galima.

Dėl išdėstytų priežasčių tvirtintina, jog Kauno apygardos administracinis teismas visapusiškai bei išsamiai išnagrinėjo bylos faktines aplinkybes, teisingai jas įvertino, tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius aptariamą visuomeninį santykį ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o S. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius