2015-12-15 Nr. AB-24399-3-61-3-03821-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1982-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03821-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. J. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja Z. J. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4, 53) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, apeliantas) raštu pateiktą atsisakymą sumokėti pagal pareiškėjos prašymą senatvės pensijos nepriemoką ir priteisti iš atsakovo VSDFV neteisėtai nuo 2010 m. balandžio 10 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. sumažintą 5 426,60 Lt (1 571,65 Eur) senatvės pensijos dalį. Teismui manant, kad pareiškėja yra praleidusi kreipimosi į teismą terminą, prašė šį terminą atnaujinti.

Pareiškėja nurodė, kad VSDFV teritorinio skyriaus 2010 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. 10R-1382 jai buvo neterminuotai paskirta senatvės pensija. Nuo 2010 m. balandžio 10 d. iki 2011 m. gruodžio mėn. jai buvo mokama pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas sumažinta senatvės pensija. Pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Teigė, jog dėl Konstitucijai prieštaraujančios įstatymo nuostatos taikymo nuo 2010 m. balandžio 10 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo neteisėtai neišmokėta 5 426,60 Lt. 2014 m. liepos 12 d. kreipėsi į VSDFV ir prašė sumokėti neteisėtai neišmokėtos senatvės pensijos dalį. VSDFV 2014 m. rugpjūčio 5 d. raštu Nr. (6.5) I-6723 informavo, kad ji praleido apskundimo terminą. Pareiškėja pažymėjo, jog Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendime bei 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimuose konstatavus, kad įstatymų leidėjas privalo nustatyti kompensavimo mechanizmą, ji įgijo teisėtą lūkestį, jog praradimai, patirti dėl senatvės pensijų mažinimo dideliu mastu, bus kompensuojami išvengiant teismo įsikišimo. Konstituciniam Teismui Laikinojo įstatymo 8 straipsnį pripažinus prieštaraujančiu Konstitucijai, negali būti toleruojama šios normos pagrindu susiklosčiusi situacija. Neatkūrus pareiškėjos turtinio praradimo, jos teisė į teisminę gynybą taptų fiktyvi, o teismas neatliktų jam priskirtos funkcijos vykdyti teisingumą. Tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalimi. Rėmėsi Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimu. Pažymėjo, kad nurodytos aplinkybės bei nuolatiniai valdžios pažadai, jog pensijos nepriemoka bus grąžinta, sudarė jai objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą (b. l. 32–35, 36–39) prašė nutraukti bylos dalį dėl reikalavimo atnaujinti terminą skundui paduoti, o likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

VSDFV nurodė, kad, įvertinusi, jog VSDFV teritorinis skyrius pirmąją sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensiją pareiškėjai išmokėjo 2010 m. gegužės mėn., nustatė, kad pareiškėja, kreipdamasi į VSDFV teritorinį skyrių su 2014 m. liepos 12 d. prašymu, praleido Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo trejų metų terminą. VSDFV 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6723, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d.

įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 20 punktu, pasiūlė pareiškėjai iki 2014 m. rugpjūčio 22 d. pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad terminą ji praleido dėl objektyvių priežasčių, dėl kurių terminas gali būti atnaujintas. Pareiškėjai jokių įrodymų ar paaiškinimų dėl praleisto termino nepateikus, VSDFV 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimu Nr. (6.5) I-7188, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2014 m. liepos 12 d. prašymą, kaip pateiktą praleidus įstatymo nustatytą skundo padavimo terminą.

Būtent šis VSDFV sprendimas sukėlė pareiškėjai teisines pasekmes – juo atsisakyta nagrinėti jos 2014 m. liepos 12 d. prašymą, todėl privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra VSDFV nebuvo baigta. VSDFV 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas Nr. (6.5) I-6723, kuriuo pasiūlyta pareiškėjai pateikti įrodymus, yra tarpinis sprendimas, skirtas informuoti ją apie praleistą skundo padavimo terminą ir pasiūlyti pateikti įrodymus terminui atnaujinti. VSDFV, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tvirtino, kad terminas skundui VSDFV dėl teritorinių skyrių sprendimų (valinių aktų, veiksmų) mokant pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją paduoti skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo.

Reikšdama reikalavimą dėl skundo padavimo VSDFV termino atnaujinimo tiesiogiai teismui, kai šio klausimo pagal priskirtą kompetenciją nesprendė VSDFV, pareiškėja prašė, kad teismas atliktų viešojo administravimo institucijos funkciją (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 37 str. 2 d.). Taigi teismas negali priimti ABTĮ 88 straipsnyje nustatyto sprendimo, todėl bylos dalis nutrauktina.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius (toliau – ir VSDFV Utenos skyrius) atsiliepimu į skundą (b. l. 15–20) prašė skundo reikalavimą priteisti sumažintą senatvės pensijos dalį palikti nenagrinėtą arba atmesti, o likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą; pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą senatvės pensijos dalies sumą patenkinus visiškai ar iš dalies, prašė nustatyti teismo sprendimo įvykdymo terminą iki 2016 m. gruodžio 31 d.

VSDFV Utenos skyrius nurodė, kad pareiškėja 2010–2011 m. turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsniu, nuo 2010 m. balandžio 10 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo mokama senatvės pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į draudžiamųjų pajamų dydį. Taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, pareiškėjai nebuvo išmokėta 4 811,34 Lt pensijos suma. Pirmoji sumažinta senatvės pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. gegužės mėn., taigi apie VSDFV teritorinio skyriaus sprendimą ji sužinojo 2010 m. gegužės mėn. Pareiškėjos 2014 m. liepos 12 d. prašymas VSDFV Utenos skyriuje gautas 2014 m. liepos 15 d., t. y. praėjus 3 metų terminui. Pareiškėjai VSDFV 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6723 pasiūlyta iki 2014 m. rugpjūčio 22 d., o VSDFV 2014 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6789 – iki 2014 m. rugsėjo 8 d. pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Pareiškėja įrodymų nepateikė, o su skundu kreipėsi į teismą. Dėl reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką teismas galėtų spręsti tik pareiškėjai tinkamai pasinaudojus Pensijų įstatymo 45 straipsnio nustatyta tvarka. VSDFV Utenos skyrius taip pat prašė nustatyti teismo sprendimo įvykdymo terminą iki 2016 m. gruodžio 31 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 10 d. sprendimu (b. l. 59–68) iš dalies patenkino pareiškėjos skundą. Teismas atnaujino pareiškėjai kreipimosi į VSDFV terminą; panaikino VSDFV 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6723; panaikino VSDFV 2014 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6789; panaikino VSDFV 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimą Nr. (6.5) I-7188; priteisė pareiškėjai iš VSDFV Utenos skyriaus 1 393,46 Eur neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, įpareigojant šią sumą išmokėti iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Teismas nustatė, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl pareiškėjai neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, pažymėjo, jog skundai dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo – valinio akto mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotą senatvės pensiją, pirmiausia turi būti paduodami VSDFV, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai. Vadovaudamasis Pensijų įstatymo 45 straipsniu (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.), Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi, teismas nurodė, kad, pagal laikotarpiu, kai pareiškėjai buvo mokama sumažinta senatvės pensija dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, galiojusį teisinį reguliavimą, skundas VSDFV galėjo būti paduodamas per 3 metus nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos.

Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 91 punktą, nustatė, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. gegužės mėn. Remdamasis atsakovų pateiktais duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjai atskiras sprendimas dėl pensijos sumažinimo nebuvo siųstas, todėl apie pensijos sumažinimą ji galėjo sužinoti tik iš atsakovo veiksmų, o būtent – išmokėtos pensijos dydžio. Į VSDFV Utenos skyrių dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėja kreipėsi tik su 2014 m. liepos 1 d. prašymu, t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises. Pareiškėja žinojo, kada jai turi būti mokama senatvės pensija, o iš žiniasklaidoje pateikiamos informacijos turėjo būti girdėjusi, kad buvo priimti teisės aktai dėl senatvės pensijų perskaičiavimo, vadinasi, ji turėjo suprasti ir tikėtis, jog pensijos dydis bus pasikeitęs, dėl to turėjo pasidomėti sumažintos pensijos dydžiu ir per nustatytą terminą kreiptis į VSDFV. Pareiškėja akivaizdžiai praleido terminą, per kurį apdairus ir rūpestingas asmuo turi pasirūpinti savo teisių apsauga. Teismų praktikoje 3 metų kreipimosi į teismą terminas, kuris valstybinių pensijų bylose taikomas pagal analogiją su Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, yra atnaujinamas terminas. Tai reiškia, jog, paaiškėjus svarbioms aplinkybėms, teismas gali tokį terminą atnaujinti.

Teismas nustatė, jog pareiškėja nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendime, pasisakydamas dėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatų, susijusių su sumažintų senatvės pensijų kompensavimo mechanizmo nustatymu, pažymėjo, kad, užtikrinant teisingą patirtų praradimų kompensavimą, praradimai, kurie atsirado senatvės pensijas sumažinus įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai, turi būti kompensuoti visiškai. Ši aplinkybė bei nuolatiniai valdžios pažadai, kad pensijos nepriemoka bus grąžinta, sudarė pareiškėjai objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui.

Teismas pripažino, kad pareiškėja, siekdama inicijuoti ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka dėl galbūt neteisėtų ir nepagrįstų VSDFV Utenos skyriaus veiksmų, perskaičiuojant senatvės pensiją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas ir ją išmokant, skundą turėjo paduoti ne VSDFV, o jos teritoriniam skyriui, su kurio veiksmais nesutiko. Esant tokiai situacijai, VSDFV Utenos skyrius, kaip viešojo administravimo subjektas, kuris yra saistomas gero administravimo principo, pagrįstai jos 2014 m. liepos 12 d. prašymą persiuntė pagal kompetenciją nagrinėti VSDFV ir apie tai informavo pareiškėją.

Kadangi pareiškėja 2014 m. liepos 12 d. prašymu inicijavo ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, šio prašymo padavimo data laikytina pareiškėjos kreipimusi į VSDFV Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas faktines aplinkybes analogiško ginčo byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

Atsižvelgdamas į tai, kad į VSDFV pareiškėja kreipėsi 2014 m. liepos mėn., teismas padarė išvadą, jog ji praleido 3 metų terminą skundui VSDFV dėl teritorinio skyriaus sprendimo (veiksmų), mokant dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo perskaičiuotą (sumažintą) valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją. Todėl VSDFV pagrįstai 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendime Nr. (6.5) I-6723 ir 2014 m. rugpjūčio 8 d. sprendime Nr. (6.5) I-6789 konstatavo, kad pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, ir, vadovaudamasi Taisyklių 20 punktu, siūlė pateikti įrodymus, kad terminą skundui paduoti pareiškėja praleido dėl objektyvių priežasčių.

Paminėtuose VSDFV sprendimuose nurodyta jų apskundimo tvarka, dėl to pareiškėja šiuos sprendimus laikė galutiniais ir apskundė teismui, o ne teikė VSDFV dokumentus dėl termino skundui paduoti praleidimo priežasčių. Pareiškėjai nepateikus dokumentų, VSDFV 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimu Nr. (6.5) I-7188, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2014 m. liepos 12 d. prašymo dalį dėl 2010–2011 m. neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo. VSDFV tuo pačiu klausimu – dėl pareiškėjos prašymo grąžinti 5 426,60 Lt pensijos dalį – priėmė du atskirus sprendimus:

VSDFV 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6723 ir VSDFV 2014 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6789. Kadangi sprendimai yra analogiški, teismas padarė išvadą, kad jie abu turi būti panaikinti. Po to, kai VSDFV, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme institucija, priėmė šiuos sprendimus, kuriuos pati, nurodydama apskundimo tvarką, pareiškėjai pateikė kaip galutinius sprendimus, 2014 m. rugsėjo 1 d. priėmė dar vieną sprendimą tuo pačiu klausimu Nr. (6.5) I-7188. Visus tris paminėtus VSDFV sprendimus teismas laikė vienu VSDFV, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme institucijos, sprendimu nagrinėjant pareiškėjos ginčą dėl Laikinojo įstatymo pagrindu sumažintos pensijos grąžinimo.

Teismo vertinimu, teismų praktikos įvairovė, kuri sąlygojo įvairių administravimo subjekto sprendimų priėmimą, negali užkirsti kelio asmeniui racionaliai ginti savo teises.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. sausio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-213/2014, 2014 m. vasario 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS143-219/2014 (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.), atnaujino pareiškėjai terminą skundui VSDFV dėl VSDFV Utenos skyriaus valinio 2010 m. gegužės mėn. priimto sprendimo sumažinti paskirtą senatvės pensiją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas paduoti. Tiek senatvės pensininkų, tiek valstybines pensijas gaunančių asmenų teisinė situacija pensijų sumažinimo klausimu yra tokia pati. Blogesnėje padėtyje esanti socialinė grupė negali būti blogiau vertinama ir teisme, jai keliant sudėtingesnes sąlygas kreiptis į teismą bei kitaip skaičiuojant kreipimosi terminus (Konstitucijos 29 str.). Tuo remdamasis teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A822-1278/2014 pateiktu teisės aiškinimu. Teismas padarė išvadą, kad VSDFV 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimas Nr. (6.5) I-7188, kuriuo atsisakoma atnaujinti terminą pareiškėjai, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Administravimo subjektas yra išsprendęs termino skundui paduoti praleidimo bei atnaujinimo klausimus, todėl šis jo sprendimas kaip galutinis sprendimas gali būti peržiūrimas teisme, teisminis administracinio sprendimo peržiūrėjimas nereiškia teismo kompetencijos viršijimo, kadangi teismui suteikta teisė peržiūrėti administracinius sprendimus (ABTĮ 15 str.).

Teismas pažymėjo, jog teismų praktikoje susiformavusi nuostata, kad nepriklausomai nuo to, kokiu teisės aktu vadovaudamasi VSDFV nepatenkino dėl pensijos sumažinimo pasikreipusio asmens skundo, pripažįstama, kad šiais sprendimais išreikšta pozicija ir dėl jo keliamo ginčo, t. y. netiesiogiai nurodyta, kad nėra teisinio pagrindo išmokėti neišmokėtą pensijos dalį. Tai leido teismui teigti, kad šioje byloje institucija iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad kreipimaisi į VSDFV dėl pensijų sumažinimo kompensavimo yra masiniai ir visais VSDFV sprendimais yra atsisakoma sumokėti pensijos nepriemoką, pareiškėjos atvejis yra toks pat, kaip ir kitų pensininkų, todėl ji negali būti traktuojama geriau nei likę pensininkai. Kadangi atsakovas padarė išvadą dėl termino praleidimo, tai jo atsakymas prilygintinas skundo išnagrinėjimui, todėl kliūčių ginčą nagrinėti teisme nėra.

Teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog nagrinėjamoje byloje aktuali Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo ir leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju konstatavus, kad pareiškėja tinkamai – laikydamasi įstatymo nustatytos tvarkos ir terminų – realizavo savo teisę kreiptis į teismą, iš Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies kylantys imperatyvai teismui ginti asmens teises realiai ir veiksmingai suponuoja jos teisę reikalauti teisme pašalinti jos teisių pažeidimą, nulemtą Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo taikymo, perskaičiuojant ir išmokant jai paskirtą senatvės pensiją. Remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, teismas padarė išvadą, kad aplinkybė, jog tuo metu, kai pareiškėjai buvo mokama sumažinta senatvės pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pensijų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjos teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai nuo 2010 m. balandžio 10 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidarė 5 426,60 Lt valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoka. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai priteisiama pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį sumažintos senatvės pensijos nepriemoka – 1 393,46 Eur (4 811,34 Lt; turėjo būti išmokėta 16 277,52 Lt, tačiau išmokėta tik 11 466,18 Lt). Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-911/2013 (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.), teismas konstatavo, kad dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, kurios pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo atsiradusi senatvės pensijos nepriemoka priteistina iš VSDFV Utenos skyriaus.

Teismas nustatė, kad VSDFV Utenos skyrius prašė, priėmus sprendimą priteisti pareiškėjai išmokėti 2010 m. balandžio 10 d.–2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtas pensijų dalis, sprendimo įvykdymo terminą nustatyti iki 2016 m. gruodžio 31 d. Vadovaudamasis ABTĮ 1 straipsnio 2 dalimi, 97 straipsnio 3 dalimi, Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgęs į tai, kad priimto įpareigojimo vykdymas reikalauja papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, bei įvertinęs valstybės biudžeto vykdymo procedūras, asignavimų valdytojų teises bei valstybės biudžeto išlaidų sampratą, teismas nusprendė, kad teismo įpareigojimas turi būti įgyvendintas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

III. Atsakovas VSDFV apeliaciniu skundu (b. l. 72–77) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti pareiškėjos skundą nenagrinėtą.

VSDFV nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog VSDFV išreiškė poziciją dėl keliamo ginčo. VSDFV 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas Nr. (6.5) I-6723 ir VSDFV 2014 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas Nr. (6.5) I-6789, kuriais nustatyta, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą apskundimo terminą, bei pasiūlyta pateikti įrodymus, pateisinančius šio termino praleidimą, ir VSDFV 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimas Nr. (6.5) I-7188 bei 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimas Nr. (6.5) I-7851, kuriais atsisakyta nagrinėti pareiškėjos 2014 m. liepos 12 d. prašymus, nes praleistas kreipimosi į VSDFV terminas, o praleidimą pateisinančių įrodymų VSDFV nebuvo pateikta, yra teisėti ir pagrįsti, priimti vadovaujantis Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 20 ir 31 punktais, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika. Teismas, atnaujindamas pareiškėjai terminą skundui VSDFV paduoti, pažeidė išvardytas materialinės teisės normas, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, taip pat atliko veiksmus, kurie imperatyvių įstatymo normų yra priskirti VSDFV, kaip ginčus dėl pensijų privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nagrinėjančios institucijos, kompetencijai. Todėl teismas nepagrįstai atnaujino terminą skundui pateikti bei išnagrinėjo ginčą iš esmės ir panaikino VSDFV 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6723, 2014 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6789 bei 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimą Nr. (6.5) I-7188 ir priteisė pareiškėjai iš VSDFV Utenos skyriaus 1 393,46 Eur neišmokėtos senatvės pensijos.

Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 82–88) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti pareiškėjos skundą nenagrinėtą.

VSDFV Utenos skyrius nurodo, kad sutinka su apeliaciniu skundu ir pritaria VSDFV, jog teismo sprendimas priimtas neteisingai išaiškinus ir pritaikius materialinės teisės normas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų dalies, negautos taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, suformuotą praktiką, tai turėjo įtakos priimti neteisingą sprendimą, todėl jis yra naikintinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pareiškėja siekia VSDFV Utenos skyriaus jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 10 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas senatvės pensijos sumažinimas vyko atsakovui VSDFV Utenos skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl nurodytos pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu (oficialiai paskelbtu 2012-09-21) buvo pripažintos prieštaravusiomis Konstitucijai ir kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta senatvės pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. gegužės mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) 2014 m. liepos 12 d. pareiškėja padavė VSDFV prašymą, kuriame buvo išreikštas jos nesutikimas su paminėtu senatvės pensijos sumažinimu ir prašymas pervesti jai nesumokėtą pensijos dalį;

2) atsakovas VSDFV 2014 m. rugpjūčio 5 d. raštu (sprendimu, kuris pareiškėjos skundžiamas šioje administracinėje byloje), vadovaudamasis Taisyklių 20 punktu, atsisakė nagrinėti paminėtą pareiškėjos skundą. Šiame sprendime VSDFV nurodė, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai paskirtos senatvės pensijos sumažinimo, ir pasiūlė pareiškėjai iki 2014 m. rugpjūčio 22 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą (b. l. 41-42);

3) 2014 m. rugsėjo 1 d. raštu (sprendimu) atsakovas VSDFV, konstatavęs, kad pareiškėja nepateikė jokių jai pasiūlytų pateikti įrodymų, vadovaudamasis Taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti paminėtą pareiškėjos 2014 m. liepos 12 d. prašymą;

4) pareiškėja, ignoruodama atsakovo 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendime jai pateiktą pasiūlymą, 2014 m. rugpjūčio 18 d. kreipėsi į teismą. Skunde teismui nurodė, kad atsakovo nurodytą 3 metų terminą praleido dėl nuolatinių valdžios pažadų, kad pensijos nepriemoka bus grąžinta, ir kad tai sudarė jai objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui.

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu (nuo 2010-04-10 iki 2011-12-31) tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos VSDFV 2014 m. liepos 12 d. paduotas prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. gegužės mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. gegužės mėn., kai pareiškėja pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Todėl pareiškėjos nurodyti argumentai dėl šio termino praleidimo priežasčių negali būti pripažinti (laikomi) termino praleidimą pateisinančia priežastimi. Pirmosios instancijos teismas, padaręs priešingą pareiškėjos nurodytų aptariamo termino praleidimo priežasčių vertinimą, nukrypo nuo (kolegijos pirmiau aptartos) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, t. y. nesilaikė kolegijos taip pat paminėtų ABTĮ 13 straipsnio ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies jam privalomų paisyti nuostatų. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjos nurodytos aptariamo 3 metų termino praleidimo priežastys Taisyklių 20 punkto taikymo požiūriu negali (negalėjo) būti pripažintos svarbiomis.

Kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjos pasirinktą elgesio modelį (į tai, kad ji ignoravo atsakovo VSDFV pasiūlymą pateikti įrodymus, patvirtinančius paminėto termino praleidimo priežasčių svarbumą, teismui nenurodė jokių individualaus pobūdžio aplinkybių, galinčių turėti įtakos šio termino praleidimo priežasčių svarbumui, o, priešingai, nuosekliai laikėsi klaidingos pozicijos dėl aptariamo termino eigos skaičiavimo), neįžvelgia tokioje situacijoje Taisyklių 20 punkto (pareiškėjos teisės pateikti VSDFV įrodymus, patvirtinančius paminėto 3 metų termino praleidimo priežasčių svarbumą) pažeidimo. Tuo labiau kolegija neįžvelgia taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimo ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu bei teisingu ir turi būti panaikintas, o pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 10 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjos Z. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė