2013-06-26 Nr. AB-2975-3-61-3-01462-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-543/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01462-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.6 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Eternit Baltic“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Eternit Baltic“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys V. M. ir uždaroji akcinė bendrovė „Roner Auto“) dėl lėšų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Eternit Baltic“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Eternit Baltic“) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-7), prašydamas: 1) priteisti iš atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija, VMI prie FM) 209 013,61 Lt be pagrindo gautų piniginių lėšų; 2) priteisti procesines palūkanas – 5 proc. nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; taip pat prašė priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas: žyminį mokestį bei išlaidas advokato teisinėms paslaugoms apmokėti, bei kitas pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad su uždarąja akcine bendrove „Roner Auto“ (toliau – UAB „Roner Auto“) 2010 m. kovo 16 d. sudarė bendradarbiavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Bendradarbiavimo sutartis), pagal kurią UAB „Roner Auto“ įsipareigojo teikti pareiškėjui paslaugas reklamos srityje, o pareiškėjas įsipareigojo atsiskaityti su UAB „Roner Auto“ už minėtas paslaugas. Pareiškėjas ir UAB „Roner group“ 2011 m. kovo 25 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – pirkimo-pardavimo sutartis), pagal kurią UAB „Roner group“ įsipareigojo pareiškėjui parduoti prekes (difuzinę ir antikondensacinę plėvelę), o pareiškėjas – už jas atsiskaityti.

Šios pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu UAB „Roner group“ 2011 m. birželio 6 d. pateikė apmokėti PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) 218 714, 54 Lt sumai. Pareiškėjas jos pagrindu atliko du mokėjimo pavedimus: 2011 m. liepos 5 d. – 100 000 Lt sumai ir 2011 m. liepos 15 d. – 118 714,54 Lt sumai. Vėliau paaiškėjo, kad dėl buhalterinės klaidos minėtos sumos buvo pervestos ne į UAB „Roner group“, bet į UAB „Roner Auto“ sąskaitą. Suklydimą patvirtina tai, kad mokėjimo pavedimuose nurodyta, jog mokėjimai atliekami pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini).

Suklydimą įtakojo ir klaidinančiai panašūs įmonių pavadinimai. Pareiškėjui nepavyko surasti UAB „Roner Auto“ atstovų, nes tiek pareiškėjo turimi, tiek viešuose šaltiniuose nurodomi UAB „Roner Auto“ kontaktiniai duomenys buvo nebeaktualūs. Dėl to pareiškėjas inicijavo ikiteisminį tyrimą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Akmenės rajono policijos komisariate (toliau – Akmenės RPK). Antstolis V. M. 2011 m. spalio 12 d. pranešė pareiškėjui, kad jo kontoroje vykdomas išieškotojo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Vilniaus AVMI) 2011 m. vasario 9 d. pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas dėl 267 448,29 Lt išieškojimo iš UAB „Roner Auto“, dėl ko 209 013,61 Lt atiteko Inspekcijai, o 9 692,13 Lt – antstoliui V.

M. Pareiškėjo teigimu, tarp jo ir UAB „Roner Auto“ nebuvo sudaryta jokio sandorio, kurio pagrindu pareiškėjas turėtų pareigą sumokėti 218 714,54 Lt UAB „Roner Auto“, o pastaroji turėtų teisę tokią sumą gauti ir priimti savo nuosavybėn (tai patvirtina ir Šiaulių apygardos prokuratūros 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimas). Nuosavybės teisės į 218 714,54 Lt UAB „Roner Auto“ neįgijo, todėl lėšos negali būti laikomos skolininkui priklausančiais pinigais Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 665 straipsnio 2 dalies prasme, taigi, iš jų negali būti išieškoma.

Pareiškėjas nekvestionuoja Inspekcijos teisės reikalauti skolos padengimo iš UAB „Roner Auto“ ir neginčija Vilniaus AVMI 2011 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 14-19-925 bei antstolio V. M. teisės vykdyti minėtą dokumentą, tačiau nesutinka su tuo, kad išieškojimas buvo nukreiptas į būtent pareiškėjui priklausantį turtą. Pareiškėjo manymu, byloje yra akivaizdūs pagrindai turto gavimo be pagrindo institutui taikyti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.237 str. 1 d.), nes pareiškėjas neturėjo prievolės nei Inspekcijai, nei UAB „Roner Auto“ naudai.

Pareiškėjo veiksmai buvo teisėti, jis tik per klaidą atliko mokėjimo pavedimą įmonei klaidinančiai panašiu pavadinimu. Pareiškėjas negali panaudoti kitų civilinių teisių gynimo būdų, nes piniginės lėšos nėra priskiriamos daiktų kategorijai ir dėl to negalima vindikacija (CK 4.95 str.). Tarp pareiškėjo ir Inspekcijos nebuvo sudaryta jokio sandorio, kurį būtų galima pripažinti negaliojančiu ar negalimu vykdyti dėl force majeure aplinkybių (CK 6.145 str.). Pareiškėjo veiksmai buvo atliekami išimtinai jo iniciatyva ir rizika, turint tikslą apmokėti UAB „Roner group“ išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą.

Pareiškėjo manymu, būtent Inspekcija, o ne UAB „Roner Auto“ laikytina įgijusia pinigines lėšas pareiškėjo sąskaita, nes vien piniginių lėšų pervedimas į UAB „Roner Auto“ sąskaitą nesukūrė pastarajai nuosavybės teisės į gautas lėšas. UAB „Roner Auto“ šioje situacijoje atliko tik pasyvaus tarpininko vaidmenį. Vykdydamas išieškojimą Inspekcijos naudai, antstolis V. M. 9 692,13 Lt įskaitė į savo sąskaitą kaip vykdymo išlaidas. Pagal CPK 610–611 straipsnius vykdymo išlaidos yra išieškomos iš skolininko, kaip vykdomosios bylos šalies, nurodytos vykdomajame dokumente.

Pareiškėjas nėra skolininkas pagal Vilniaus AVMI 2011 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. 14-19-925, todėl neturi pareigos apmokėti vykdymo išlaidų. Išieškojimas vykdymo procese gali būti nukreiptas tik į skolininkui priklausančias pinigines lėšas, tuo tarpu antstolis V. M. tiek skolos, tiek vykdymo išlaidų išieškojimą nukreipė į pareiškėjui priklausančias pinigines lėšas.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 40–41) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, jog Inspekcijos Integruotos mokesčių informacinės sistemos 2011 m. sausio 24 d. duomenimis UAB „Roner Auto“ mokestinė nepriemoka sudarė 267 448,49 Lt. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 33 straipsnio 8 punkte yra įtvirtinta mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti mokestines nepriemokas. Priverstinis mokestinių nepriemokų išieškojimas yra vykdomas MAĮ nustatyta tvarka (MAĮ 105 str. 1 d. 2 p., 106 str. 1 d. 4 p.). UAB „Roner Auto“ nesumokėjus įsiskolinimo į valstybės biudžetą, Vilniaus AVMI viršininkas 2011 m. sausio 24 d. pagrįstai priėmė sprendimą Nr. 14-19-925 išieškoti mokestinę nepriemoką iš UAB „Roner Auto“ turto.

Šis sprendimas Vilniaus AVMI 2011 m. sausio 26 d. raštu Nr. (14.2)-46-3921 buvo pateiktas vykdyti antstoliui V. M. Pareiškėjas nekvestionuoja mokesčių administratoriaus teisės reikalauti skolos padengimo iš UAB „Roner Auto“ ir neginčija Vilniaus AVMI 2011 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 14-19-925 bei antstolio V. M. teisės vykdyti minėtą dokumentą. Vilniaus AVMI viršininko 2011 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 14-19-925 neginčijo ir skolininkas UAB „Roner Auto“. Kadangi į valstybės biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą 209 013,61 Lt buvo išieškoti iš UAB „Roner Auto“, kuri buvo skolinga valstybės biudžetui 267 448,49 Lt, o ne iš UAB „Eternit Baltic“, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad 209 013,61 Lt buvo išieškota iš jam priklausančio turto.

CPK 640 straipsnyje nenumatyta, kad išieškotojas nustatinėtų, kam priklauso lėšos skolininko banko sąskaitose. Pareiškėjas 2012 m. kovo 28 d. kreipėsi į Inspekciją su prašymu dėl be pagrindo išieškotų piniginių lėšų grąžinimo. Šiame prašyme pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad Vilniaus AVMI viršininko 2011 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. 14-19-925 išieškotos piniginės lėšos priklausė būtent UAB „Eternit Baltic“. Lėšas pareiškėjas pervedė į UAB „Roner Auto“, o ne Vilniaus AVMI sąskaitą.

Vilniaus AVMI pagrįstai vykdė išieškojimo veiksmus iš skolininko UAB „Roner Auto“, o ne iš pareiškėjo. Sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką vykdė ne pats mokesčių administratorius, o antstolis V. M. Apie tai, kad UAB „Roner Auto“ sąskaitoje esančios piniginės lėšos gali priklausyti kitam asmeniui (t. y. pareiškėjui) mokesčių administratorius nežinojo ir negalėjo žinoti. Taigi, šioje situacijoje išieškotojas, kurio naudai buvo pervesti pinigai, laikytinas trečiuoju asmeniu. Pagal CK 6.239 straipsnio nuostatas, jeigu be pagrindo įgijęs turtą asmuo šį turtą neatlygintinai perduoda trečiajam asmeniui, tai tik tais atvejais pareiga jį grąžinti pereina trečiajam asmeniui.

Būtent turto perleidimo trečiajam asmeniui neatlygintumas ar atlygintumas lemia CK 6.239 straipsnio taikymą. Neatlygintinės yra tos sutartys, kurios šalis už savo pareigų įvykdymą iš kitos šalies jokio priešpriešinio patenkinimo negauna. Vilniaus AVMI lėšas iš UAB „Roner Auto“ išieškojo pagal Vilniaus AVMI viršininko 2011 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. 14-19-925, todėl negalima laikyti, kad pareiškėjo per klaidą pervestos piniginės lėšos neatlygintinai perėjo trečiajam asmeniui Vilniaus AVMI. Taigi pareiškėjas negrįstai teigia, kad pareiga grąžinti lėšas perėjo mokesčių administratoriui.

Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, kad bandė per klaidą pervestas lėšas išsireikalauti iš UAB „Roner Auto“ kitais civilinių teisių gynybos būdais, pvz., taikant nuostolių atlyginimo institutą, restituciją ir panašiai. Pareiškėjo teiginiai, kad jis negalėjo panaudoti kitų civilinių teisių gynimo būdų, nes tarp pareiškėjo ir Inspekcijos nebuvo sudaryta jokio sandorio, kurį būtų galima pripažinti negaliojančiu ar negalimu vykdyti dėl force majeure aplinkybių, yra nepagrįsti, nes pareiškėjas per klaidą pervedė lėšas ne į mokesčių administratoriaus sąskaitą, o į UAB „Roner Auto“ sąskaitą.

Šiaulių apygardos prokuratūros 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimas neįrodo, kad pareiškėjas bandė per klaidą pervestas lėšas išsireikalauti iš UAB „Roner Auto“ kitais civilinių teisių gynybos būdais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 10 d. sprendimu (b. l. 78–81) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad UAB „Roner Auto“ ir UAB „Eternit Baltic“ 2010 m. kovo 16 d. sudarė bendradarbiavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl paslaugų reklamos srityje teikimo. UAB „Eternit Baltic“ 2010 m. kovo 25 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) įsigijo iš UAB „Roner group“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) prekes ir įsipareigojo už jas sumokėti. Apmokėjimui už prekes UAB „Roner group“ ((duomenys neskelbtini)) išrašė UAB „Eternit Baltic“ PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) 218 714,54 Lt sumai (180 755,82 Lt ir 37 958,72 Lt PVM).

UAB „Eternit Baltic“ pagal 2011 m. liepos 5 d. mokėjimo nurodymą Nr. 88 ir 2011 m. liepos 15 d. mokėjimo nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini) iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė į UAB „Roner Auto“ ((duomenys neskelbtini)) sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) 100 000 Lt ir 118 714,54 Lt pagal išrašytą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Vilniaus AVMI, vadovaudamasi MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, 106 straispnio 1 dalies 4 punktu, 2011 m. sausio 24 d. priėmė sprendimą Nr. 14-19-925 išieškoti į biudžetą iš UAB „Roner Auto“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) 267 448,49 Lt sumą ir 2011 m. sausio 26 d. raštu Nr. (14.2)-46-3921 išsiuntė sprendimą vykdyti antstoliui V.

M. Pareiškėjas 2011 m. spalio 10 d. kreipėsi į Akmenės RPK, nurodydamas, kad pinigai buvo pervesti į UAB „Roner Auto“ sąskaitą be jokio teisinio pagrindo. Susisiekti su UAB „Roner Auto“ atstovais nepavyko, todėl pareiškėjas prašė surasti ir nubausti asmenį, pasisavinusį jo žinioje buvusį svetimą turtą. Šiaulių apygardos prokuratūra 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 51-1-00334-11 pagal UAB „Eternit Baltic“ pareiškimą, nes nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių – sąskaitos turėtojai pinigais nedisponavo ir jokių operacijų su jais neatliko.

Nutarime nurodė, kad piniginės lėšos iš areštuotos UAB „Roner Auto“ sąskaitos automatiškai buvo pervestos į antstolio V. M. depozitinę sąskaitą, kuris juos pervedė Vilniaus AVMI. Pareiškėjas su 2012 m. kovo 28 d. pareiškimu kreipėsi į Inspekciją, prašydamas jam grąžinti be pagrindo išieškotas pinigines lėšas – 209 013,61 Lt. Inspekcija 2012 m. balandžio 23 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-17938 pareiškėjui atsakė, kad neturi pagrindo pervesti jam prašomą sumą, nes Vilniaus AVMI turėjo materialinį teisinį pagrindą gauti lėšas.

Išieškojimo priemonių taikymo pagrįstumą privalo vertinti antstolis, o ne išieškotojas (Vilniaus AVMI). Todėl antstolio veiksmai galėtų būti pripažinti negaliojančiais CK 1.80 str. 2 dalies pagrindu ir turėtų būti sprendžiamas restitucijos taikymo klausimas. Turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens (Vilniaus AVMI). Neįrodžius išieškotojo (Vilniaus AVMI) nesąžiningumo, išreikalauti vykdymo procese gautas sumas negalima.

Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį mokestinės nepriemokos išieškojimo reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad mokestiniai (mokesčių skolos) teisiniai santykiai (MAĮ 33 str. 8 d., 106 str. 1 d. 4 p.) šiuo atveju susiklostė ne tarp UAB „Eternit Baltic“ ir atsakovo, kaip klaidingai mano pareiškėjas, bet tarp atsakovo ir UAB „Roner Auto“, įforminti nenuginčytu VMI prie FM 2011 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 14-19-925. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad valstybės iždas, atstovaujamas atsakovo, praturtėjo be teisinio pagrindo. Šiuo atveju be pagrindo praturtėjo ne valstybė, o UAB „Roner Auto“, ginčo suma pareiškėjo sąskaita susimažinusi savo skolą valstybei. Pagal CK 6.237 straipsnio 1 dalį pareiškėjas ginčo pinigų turėtų reikalauti iš be teisinio pagrindo praturtėjusio asmens – UAB „Roner Auto“ CK ir CPK tvarka inter alia inicijuojant įmonės bankroto procedūrą. Todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 86–89) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neatsižvelgė į esminę pareiškėjo akcentuojamą aplinkybę, kad UAB „Roner Auto“ mokestinė nepriemoka faktiškai buvo išieškota iš pareiškėjui, kuris nėra įsiskolinęs valstybės biudžetui, priklausančių piniginių lėšų. Jokio vykdomojo dokumento pagrindu pradėtas išieškojimas negali būti nukreipiamas į kitam subjektui priklausantį turtą.

2. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad valstybės iždas, atstovaujamas atsakovo, teisėtai nukreipė išieškojimą į pareiškėjui priklausančias lėšas ir jas įgijo pagrįstai. Pats piniginių lėšų pervedimas į UAB „Roner Auto“ sąskaitą savaime nesukuria nuosavybės teisės į šias lėšas, nes remiantis CK 4.49 straipsniu, nuosavybės teisė nuo perdavimo momento pereina tik į pagal sandorį perduodamą turtą. Tuo tarpu tarp pareiškėjo ir UAB „Roner Auto“ jokio sandorio nebuvo. Iš pareiškėjo 2012 m. kovo 28 d. rašto sužinojęs apie piniginių lėšų pateikimo į UAB „Roner Auto“ sąskaitą aplinkybes, atsakovas galėjo priimti sprendimą ginčo lėšas grąžinti pareiškėjui.

3. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nepagrįstai praturtėjo ne atsakovas, o UAB „Roner Auto“, ginčo suma susimažinusi skolą valstybei. UAB „Roner Auto“ nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, siekdama sumažinti savo skolą. Pareiškėjo per klaidą pervestas lėšas atsakovas paskyrė UAB „Roner Auto“ mokestinės nepriemokos dengimui be pareiškėjo ir skolininko valios, taigi nebuvo jokio įsiskolinimo susimažinimo.

4. Priešingai, nei nustatė teismas, UAB „Roner Auto“ negalėtų būti tinkamu atsakovu CK 6.237 straipsnio pagrindu inicijuotinoje byloje, nes nelaikytina turtą (pinigines lėšas) gavusiu asmeniu. Tai patvirtina ir Šiaulių apygardos prokuratūros 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimas, kuriame konstatuota, kad UAB „Roner Auto“ pinigais nedisponavo ir jokių operacijų su jais neatliko, o visos piniginės lėšos automatiškai buvo pervestos į antstolio V. M. depozitinę sąskaitą.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 95–96) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad 209 013,61 Lt suma buvo išieškota iš jam priklausančio turto. Piniginės lėšos antstolio išieškotos iš skolininko banko sąskaitos, be to, pagal CK 1.97–1.100 straipsnius, pinigai neturi nei individualių, nei ypatingų rūšinių požymių.

2. Atsakovas neturi pareigos ginčo sumą grąžinti pareiškėjui. Apeliantas lėšas pervedė UAB „Roner Auto“, o ne į Vilniaus AVMI sąskaitą. Vilniaus AVMI pagrįstai vykdė išieškojimą iš UAB „Roner Auto“. Šiuo atveju, pagal CK 6.239 straipsnį, mokesčių administratorius, kaip trečiasis asmuo, pareigos grąžinti turtą neturi.

3. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad atsakovui vykdant priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą įstatymo nustatyta tvarka, mokestinės nepriemokos sumažinimui buvo būtina UAB „Roner Auto“ valia.

4. Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes, atsakovas negali būti laikomas asmeniu be pagrindo įgijusiu pareiškėjo turtą, o ginčo pinigines lėšas pareiškėjas turi teisę reikalauti iš UAB „Roner Auto“ CK 6.237 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Faktinės bylos aplinkybės, administracinės bylos proceso dalyvių pozicijos bei teismo argumentacija priimant skundžiamą sprendimą aiškiai išdėstyti kitose šio baigiamojo teisės akto dalyse, todėl nebeatkartotinos.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte pasisakyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl mokesčių, kitų privalomų mokėjimų, rinkliavų sumokėjimo, grąžinimo ar išieškojimo, finansinių sankcijų taikymo, taip pat dėl mokestinių ginčų. Vienas iš pagrindinių teisės aktų reguliuojančių mokestinius santykius yra Mokesčių administravimo įstatymas, kuriame taip pat pasisakyta ir dėl mokesčių administratoriaus teisių bei pareigų tais atvejais, kai būtina priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką ar ją grąžinti, kas ir yra aktualu šiuo atveju.

Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 8 punkte pažymėta, jog mokesčių administratorius turi teisę priverstinai išieškoti mokestines nepriemokas.

Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnyje 1 dalyje nurodyta, kada mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką.

Mokesčių administravimo įstatymo 111 straipsnyje nustatyta, jog paaiškėjus, kad mokesčių administratorius nepagrįstai išieškojo mokestį ar su juo susijusias sumas, jos grąžinamos Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnyje nustatyta tvarka nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo atitinkamo mokesčių mokėtojo pareiškimo gavimo dienos. Jei nepagrįstai išieškotos sumos laiku negrąžinamos, mokesčių mokėtojo naudai šio Įstatymo 87 straipsnio nustatyta tvarka yra skaičiuojamos palūkanos, jeigu atskiro mokesčio įstatymas dėl to mokesčio nenustato kitaip.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant pagal pateiktus skundo reikalavimus, mokesčių teisės plotmėje, kas, kaip jau buvo minėta, patenka į administracinių teismų kompetenciją, būtent pacituotas teisinis reguliavimas aktualus aptariamoje faktinėje situacijoje. Pareiškėjas (apeliantas), kuris yra ir mokesčių mokėtojas, kreipėsi į mokesčių administratorių, t.y. Valstybinę mokesčių inspekciją dėl atitinkamų sumų grąžinimo (b.l. 8, 29). Bet pasirinktas teisių gynimo būdas, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nebuvo tinkamas bei lemiantis skundo reikalavimų tenkinimą. Juk šiuo atveju mokestinė nepriemoka išieškota ne iš pareiškėjo, o iš kito mokesčių mokėtojo – UAB „Roner Auto“. Pastarasis, apeliacinės instancijos teismo turimais duomenimis, neapeliavo dėl mokestinės nepriemokos neteisėto bei nepagrįsto išieškojimo ir/ar nepagrįsto mokesčio bei su juo susijusių sumų grąžinimo iš valstybės biudžeto. Mokesčių administratorius neturi pareigos aiškintis, ar pinigų sumos nurašomos nuo mokesčių mokėtojo sąskaitos esant mokestinei nepriemokai, yra tos pinigų sumos dėl kurių nėra ginčo. Priešingu atveju būtų paneigtas pats mokestinės nepriemokos išieškojimo institutas, o mokestinės nepriemokos išieškojimas pasidarytų pakankamai komplikuotas, užtruktų laike, o kartais galėtų pasidaryti ir negalimas.

Kita vertus, apie tai, kad UAB „Roner Auto“ sąskaitoje esančios piniginės lėšos gali priklausyti kitam asmeniui (t. y. pareiškėjui), mokesčių administratorius nežinojo ir negalėjo žinoti. Kitokių faktinių duomenų administracinėje byloje nėra. Taigi nėra pagrindo teiginiui ir apie mokesčių administratoriaus nesąžiningumą.

Esama faktinė situacija, pagal administracinės bylos nagrinėjimo metu turimus įrodymus, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, patektų į nepagrįsto praturtėjimo sąvoką, t.y. yra manytina esant duomenų preliminariam tvirtinimui apie UAB „Roner Auto“ nepagrįstą praturtėjimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymėta, jog konstatuoti, kad asmuo nepagrįstai praturtėjo, galima nustačius keletą sąlygų: nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Nepagrįstam praturtėjimui nustatyti reikalinga konstatuoti, kad asmuo turtą įgijo be konkretaus teisinio pagrindo – įstatymo ar sandorio. Niekas negali parturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia ir teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar gavo kitokią naudą kreditoriaus sąskaita (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; procesinio sprendimo kategorijos 43.2;114.4 (S)). Apie tokią susiklosčiusią situaciją ir būtų galima teigti.

Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčo santykius reguliuojančias teisės aktų normas, dėl ko priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas galioti.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o UAB „Eternit Baltic“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius