2019-07-31 Nr. AB-14871-3-61-3-03320-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1607-575/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03320-2017-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.2; 12.2.7;

12.14.1.1.; 12.14.1.2; 12.14.1.3; 12.14.1.14

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vakarų medienos grupė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vakarų medienos grupė“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Vakarų medienos grupė“ (toliau – ir UAB „Vakarų medienos grupė”, Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti: Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) 2017 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. (6.5)FR0682-85, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. 69-60 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. S-194(7-144/2017) (toliau – ir ginčijamas sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad MGK 2017 m. rugsėjo 5 d. priėmė sprendimą patenkinti pareiškėjo skundą iš dalies – patvirtinti VMI 2017 m. birželio 5 d. sprendimo Nr. 69-60 nurodymus sumokėti 169 109,12 Eur pelno mokesčio (toliau – ir PM), 55 519,58 Eur PM delspinigius ir sumažino paskirtos baudos dydį iki 16 911 Eur, vietoje nurodytos sumokėti 33 821 Eur baudos. Pareiškėjas vertino, kad MGK, priimdama ginčijamą sprendimą, neįvertino visų mokestiniam ginčui svarbių faktinių aplinkybių, netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir nesivadovavo aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija.

3. Klaipėdos AVMI, atlikusi Bendrovės pelno mokesčio (už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.) apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo pakartotinį patikrinimą, nustatė, jog Bendrovė, pažeisdama Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) 43 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai sumažino 2009 m. apmokestinamąjį pelną perimtų dviejų bendrovių, t. y. uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“, kurios 2009 m. gruodžio 22 d. reorganizavimo metu buvo prijungtos prie Bendrovės, mokestinių nuostolių suma (2 919 502 Lt). Klaipėdos AVMI apskaičiavo Bendrovei papildomai 169 109,12 Eur PM ir surašė 2017 m. sausio 4 d. patikrinimo aktą Nr. (7.8) FR0680-8 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Klaipėdos AVMI, išnagrinėjusi Bendrovės pastabas dėl Patikrinimo akto, 2017 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. (6.5) FR0682-85 (toliau – ir Klaipėdos AVMI sprendimas) patvirtino Patikrinimo akte nurodytą 169 109,12 Eur PM, apskaičiavo 55 519,58 Eur PM delspinigius ir skyrė 33 821 Eur (20 proc. mokesčio dydžio) baudą. VMI 2017 m. birželio 5 d. priėmė sprendimą Nr. 69-60 (toliau – ir VMI sprendimas), kuriuo atmetė pareiškėjo skundą ir patvirtino Klaipėdos AVMI sprendimą. Nepaisant Bendrovės pateiktų argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, MGK 2017 m. rugsėjo 5 d. nusprendė iš dalies patvirtinti VMI sprendimą, sumažindama baudą iki 10 proc. Šis mokestinis ginčas kilo dėl pareiškėjo perkeltų UAB „Jungtinė medienos kompanija“ ir UAB „Alytaus AMDF“ mokestinių nuostolių.

4. Pareiškėjas vertino, kad jis atitiko PMĮ 43 straipsnio 1 dalies reikalavimus. PMĮ pateikta veiklos sąvoka yra labai plati ir tiek UAB „Jungtinė medienos kompanija”, tiek UAB „Alytaus MDF” vykdyti sandoriai pagrindžia, kad šių įmonių veikla buvo realiai vykdyta, o Bendrovė ją tęsė: sandoriai, kuriuos sudarė reorganizuojant prijungtos įmonės, buvo realūs ir tai nustatė pati Klaipėdos AVMI. Šis faktas neleidžia teigti, kad įmonės nevykdė jokios veiklos, sandoriai buvo įvykdyti ir savo esme atitiko investicinės veiklos apibrėžimą, ką patvirtino ir MGK 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendime. VMI nepagrindė pozicijos, kad minėtos įmonės veiklos nevykdė ar kad Bendrovė jos netęsė. UAB „Alytaus MDF”, UAB „Jungtinė medienos kompanija” ir Bendrovė vykdė kontroliuojančių bendrovių investicinę veiklą, siekdamos to paties tikslo – investuoti į medienos sektoriuje veikiančias bendroves ir gauti dividendų pajamas bei uždirbti turto vertės padidėjimo pajamas akcijų pardavimo atveju. Įvykdžius reorganizavimą, Bendrovė tęsia prijungtų bendrovių veiklą, t. y. vykdo analogišką veiklą – valdo medienos pramonės bendroves. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog Bendrovė pažeidė PMĮ 43 straipsnio 1 dalies nustatytus reikalavimus.

5. Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius, vengdamas pareigos įrodyti, jog pareiškėjas neatitiko PMĮ 43 straipsnio 1 dalies, atsisakė vertinti šį klausimą. MGK šią VMI poziciją palaikė ir taip pat atsisakė pasisakyti dėl PMĮ 43 straipsnio taikymo. Toks atsisakymas vertinti pareiškėjo veiklą ir aplinkybių atitikimą PMĮ 43 straipsnio 1 daliai pažeidžia VMI bei MGK nustatytas pareigas nešališkai ir visapusiškai išnagrinėti visus faktus ir priimti teisės normų nuostatomis pagrįstus sprendimus. Atsižvelgiant į tai, mokesčių administratoriaus ir MGK padarytos išvados yra nepagrįstos ir naikintinos. Tiek pirminio, tiek pakartotinai atlikto mokestinio patikrinimo metu Klaipėdos AVMI nustatė pakankamai aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad UAB „Alytaus MDF” ir UAB „Jungtinė medienos kompanija” iki prijungimo prie Bendrovės vykdė veiklą, o Bendrovė ją tęsė.

6. MGK 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimu mokesčių administratorius buvo įpareigotas įvertinti pareiškėjo vykdytus veiksmus PMĮ prasme. Nepaisant to, mokesčių administratorius šių įpareigojimų neįvykdė. Pakartotinio patikrinimo metu Klaipėdos AVMI, vietoj to, kad vertintų pareiškėjo veiklą, išeidama už patikrinimo ribų, tikrino UAB „Alytaus MDF” ir UAB „Jungtinė medienos grupė” veiklą. Pareiškėjas pabrėžė, kad šio mokestinio ginčo objektas yra Bendrovės mokestinės prievolės, t. y. ar yra tenkinami PMĮ 43 straipsnio 1 dalies reikalavimai, o ne UAB „Alytaus MDF” ir UAB „Jungtinė medienos grupė” sąnaudų pripažinimas pagal PMĮ 17 straipsnio 1 dalį. Mokesčių administratorius, atlikęs UAB „Alytaus MDF” ir UAB „Jungtinė medienos grupė” sandorių vertinimą PMĮ kontekste, priėmė sprendimus, kurie pakeitė šių subjektų mokestines prievoles. Remdamasis šių neteisėtų patikrinimų rezultatais, mokesčių administratorius pakeitė ir pareiškėjo mokestines prievoles. Tokie mokesčių administratoriaus veiksmai pažeidė MAĮ 120 straipsnyje, 32 straipsnio 3 punkte bei 36 straipsnio 9 punkte įtvirtintas nuostatas.

7. Patikrinimo metu Bendrovė nuosekliai laikėsi pozicijos, kad UAB „Alytaus MDF” ir UAB „Jungtinė medienos grupė” palūkanų sąnaudos yra įprastinės veiklos sąnaudos, o iš jų susidaręs mokestinis nuostolis yra įprastinės veiklos nuostolis. Siekdama suderinti savo poziciją, Bendrovė 2014 m. sausio 27 d. pateikė raštišką paklausimą. VMI 2014 m. vasario 24 d. atsakyme Nr. (32.40-PM)-RM nurodė, jog sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos palūkanos už bet kokios rūšies paskolas. Todėl, jeigu vienetas paėmė paskolą kito vieneto akcijoms įsigyti, tokios paskolos palūkanų sąnaudų priskyrimas paskolą paėmusio vieneto leidžiamiems atskaitymams neprieštarauja PMĮ 17 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Leidžiamiems atskaitymams priskiriamos sąnaudos nėra siejamos vien su pelno gavimu. Faktinė aplinkybė, jog veikla buvo nuostolinga, savaime nepaneigia galimybės atitinkamas vieneto sąnaudas pripažinti leidžiamais atskaitymais PMĮ 17 straipsnio 1 dalies prasme.

8. Pareiškėjas pažymėjo, kad mokesčių administratorius paneigė jo teisę taikyti PMĮ 43 straipsnį remdamasis tuo, kad sandoriai buvo fiktyvūs. Mokesčių administratorius vadovavosi MAĮ 69 straipsniu, tačiau neįrodė, kad veikla neturėjo ekonominės ar kitokios logikos ir ja buvo siekiama vienintelio tikslo – išvengti mokėtinų mokesčių. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie pagrįstų mokesčių administratoriaus poziciją, kad pareiškėjo paskolų suteikimas, UAB „Alytaus MDF” ir UAB „Jungtinė medienos grupė” sprendimai įsigyti akcijas, reorganizavimo įgyvendinimas, neturėjo jokių ekonomine ir valdymo logika pagrįstų priežasčių ir buvo atlikti tik siekiant mokestinės naudos. Pareiškėjo pateikti įrodymai buvo ignoruoti.

9. UAB „Jungtinė medienos grupė” iš pareiškėjo gauta paskola buvo panaudota atsiskaityti su UAB koncernu „SBA”. UAB „Jungtinė medienos grupė” mokamos palūkanos buvo gerokai mažesnės nei ankstesnės iš koncerno SBA gautos paskolos (palūkanų norma už paskolą, gautą iš UAB koncernas „SBA”, siekė 5,46 proc., o refinansavus paskolą, palūkanų norma buvo gerokai mažesnė ir siekė tik 3,563 proc.). Pareiškėjas nurodė, kad toks didelis skirtumas tarp palūkanų normų parodo, jog UAB „Jungtinė medienos grupė” buvo ekonomiškai naudinga refinansuotis. UAB „Jungtinė medienos grupė” palūkanų sąnaudas būtų skaičiavusi ir tuo atveju, jei pareiškėjas nebūtų suteikęs refinansavimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas pažymėjo, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas paskolą UAB „Jungtinė medienos grupė” suteikė siekdamas mokestinės naudos.

10. UAB „Alytaus MDF” paskolos buvo gautos iš to paties akcininko kontroliuojamų įmonių (pareiškėjo ir UAB „Inovacinės technologijos”) ir buvo reikalingos tam, kad būtų galima įsigyti akcijas. Nors mokesčių administratorius akcentuoja, kad visais šiais sandoriais įmonių akcininkas S. P. siekė mokestinės naudos, pareiškėjas tvirtino, kad jei to paties akcininko kontroliuojama įmonė (pareiškėjas) suteikė paskolą ir skaičiavo palūkanų pajamas, kurias pripažino apmokestinamomis pajamomis, tuo tarpu kita kontroliuojama įmonė (UAB „Alytaus MDF“) skaičiavo palūkanų sąnaudas, kurias pripažino leidžiamais atskaitymais, vertinant bendras abiejų įmonių prievoles, neatsiranda jokios mokestinės naudos – nei pareiškėjui, nei akcininkui.

11. Pareiškėjas pabrėžė, kad sandoriai buvo realiai sudaryti ir vykdomi, todėl nebuvo jokių tariamų sandorių ar imituojamos veiklos, kaip teigia mokesčių administratorius ir MGK. Sandorių realumas ir jų pasekmės nebuvo nuginčytos nei įrodymais nei teisės aktų nuostatomis. Sandoriai taip pat nebuvo perkvalifikuoti į kitus, tad MAĮ 69 straipsnio sąlygos nebuvo išpildytos.

12. Dėl paskolų sandorių susidariusios palūkanos buvo apskaitomos kaip pajamos UAB „Inovacinės technologijos” ir pareiškėjo bei kaip sąnaudos UAB „Alytaus MDF” ir UAB „Jungtinė medienos grupė”. Po reorganizavimo palūkanų pajamos susidengė su perkeltais nuostoliais (jų pagrindu buvo sukauptos palūkanos už tas pačias paskolas), tad jokios mokestinės naudos pareiškėjas nepatyrė.

13. MGK netinkamai vertino faktus, nes ne kitas mokesčių mokėtojas, o pats pareiškėjas pripažino pajamas už UAB „Alytaus MDF” ir UAB „Jungtinė medienos grupė” suteiktas paskolas. Perimtais nuostoliais pareiškėjas iš esmės sumažino savo paties palūkanų pajamas. Mokesčių administratoriaus argumentas, kad paskolos buvo suteiktos ir apmokestinamos pajamos pripažintos dėl to, kad pareiškėjas galėtų vėliau perimti nuostolius ir sumažinti mokėtiną PM, yra nelogiškas ir nepagrįstas. Tai paneigia mokesčių administratoriaus ir MGK poziciją, kad sandoriais buvo siekta mokestinės naudos.

14. Mokesčių administratorius ir MGK atsisakė nagrinėti Bendrovės veiksmų atitiktį PMĮ 43 straipsnio 1 dalies reikalavimams, nepaisant to, kad šis klausimas yra šio mokestinio ginčo objektas. Tokia mokesčių administratoriaus ir MGK pozicija leidžia abejoti jų vertinimo nešališkumu ir objektyvumu, bei pažeidžia MAĮ 32 straipsnio 3 punkto ir 6 punkto nuostatas. Mokesčių administratorius ir MGK nepateikė nuorodų į teisės aktus ar įrodymų, kuriais pagrįstų savo poziciją, kad UAB „Alytaus MDF” ir UAB „Jungtinė medienos grupė” neturėjo teisės palūkanų sąnaudų pripažinti leidžiamais atskaitymais. Mokesčių administratorius ir MGK, grįsdami savo išvadas prielaida, kad sandoriai buvo dirbtini ir jais buvo siekiama mokestinės naudos, nesivadovavo MAĮ 69 straipsniu ir nepateikė jokių įrodymų dėl tariamai kitokių sandorių ar jų sukurtos mokestinės naudos. Pareiškėjo pateikti įrodymai buvo ignoruoti. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, kaip teigė pareiškėjas, taip pat pažeidė ir Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl jo ir MGK sprendimai turėtų būti panaikinti.

15. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

16. Atsakovas nurodė, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjo akcininkų susirinkime, kuriame dalyvavo akcininkai: UAB „Alytaus MDF“, UAB „Jungtinė medienos kompanija“, S. P., V. A., nuspreęsta reorganizuoti pareiškėją, t. y. pakeisti ir įregistruoti naujus pareiškėjo įstatus bei optimizuoti įmonių valdymo struktūrą, sumažinti valdymo kaštų sąnaudas ir sujungti kelių juridinių asmenų veiklą. Tuo pačiu 2009 m.gruodžio 22 d. buvo nuspręsta optimizuoti UAB „Alytaus MDF“, UAB „Jungtinė medienos kompanija” ir pareiškėjo valdymo struktūrą bei sumažinti investicinių valdymo įmonių lygių skaičių, todėl buvo atliktas reorganizavimas, prijungiant prie pareiškėjo jį valdžiusias UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“. Visų reorganizuojamų (prijungiamų) įmonių akcininkas tiesiogiai bei netiesiogiai 100 proc. akcijų savininkas buvo S. P.

17. Pareiškėjas 2012 m. gegužės 8 d. pateikė patikslintą 2009 metų Metinę pelno mokesčio deklaraciją, kurioje apmokestinamąjį pelną padidino paramos suma – 77 998 Lt, tačiau prijungtų įmonių atkeltų mokestinių nuostolių 2 474 551 Lt suma apmokestinamąjį pelną ne padidino, o 709 151 Lt sumažino ir mokėtino pelno mokesčio nedeklaravo. Po perkeltų mokestinių nuostolių padidinimo pareiškėjo bendra perkeltų mokestinių nuostolių suma sudarė 4 232 224 Lt. Pareiškėjas 2012 m. kovo 29 d. raštu informavo, kad visos reorganizuotos bendrovės vykdė holdingo bendrovių veiklą, t. y. jų tikslas buvo valdyti įmonių akcijas ir su jų įsigijimu susijusius įsipareigojimus, kad prijungta UAB „Inovacinės technologijos” be pagrindinės holdingo veiklos vykdė ir turto (miško medienos perdirbimo įrenginio) nuomos veiklą ir kad turto nuomos veiklą pareiškėjas tęsia. Pareiškėjas 2009 metų Metinėje pelno mokesčio deklaracijoje apmokestinamąjį pelną mažino reorganizuotų prijungimo būdu bendrovių perkeltų mokestinių nuostolių sumomis – 3 019 920 Lt. Tačiau 2012 m. gruodžio 28 d. pareiškėjas pateikė patikslintas 2009, 2010 ir 2011 metų Metines pelno mokesčio deklaracijas, kuriose apmokestinamąjį pelną atkeltų UAB „Inovacinės technologijos” mokestinių nuostolių suma padidino 1 212 304 Lt suma. Mokėtino pelno mokesčio valstybės biudžetui priskaičiavo 190 034 Lt. Pareiškėjas 2009 ir 2010 metais nepatikslino Metinių pelno mokesčio deklaracijų ir apmokestinamojo pelno nepadidino atkeltų mokestinių nuostolių sumomis – viso 2 919 502 Lt.

18. VMI pažymėjo, jog MGK 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimu Nr. S-175(7-128/2014) panaikino centrinio mokesčių administratoriaus 2014 m. birželio 2 d. sprendimą ir perdavė pareiškėjo skundą iš naujo nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui. VMI 2016 m. spalio 11 d. sprendimu Nr. 69-104 panaikino Klaipėdos AVMI 2014 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. FR0682-89 ir pavedė teritoriniam mokesčių administratoriui atlikti pareiškėjo pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo mokestinės prievolės buvo vertinamos iš naujo. Anot atsakovo, Iįpareigojimas atlikti pakartotinį patikrinimą nėra saistomas tik būtinybe surinkti papildomus faktinius duomenis. Pakartotinis patikrinimas siejamas ir su būtinybe teisingai teisiškai įvertinti ir pagrįsti jau surinktus įrodymus. Atlikus pakartotinį patikrinimą, Klaipėdos AVMI nepripažino UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ patirtų sąnaudų leidžiamais atskaitymais, tuo pačiu neleido minėtų aplinkybių pagrindu perkelti apskaičiuoto pelno mokesčio nuostolio.

19. VMI vertino, kad nepagrįsta laikytina pareiškėjo pozicija, jog mokesčių administratorius pakartotinio patikrinimo metu turėjo nustatyti, ar pareiškėjas tęsia UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ veiklą, tačiau negalėjo vertinti, ar šių įmonių sąnaudos galėjo būti pripažintos leidžiamais atskaitymais pagal PMĮ nuostatas. VMI pažymėjo, kad jau inicijuodamas ginčą dėl MGK 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimo Nr. S-175 (7-128/2014), pareiškėjas rėmėsi motyvu, jog MGK peržengė mokestinio ginčo ribas, tačiau šio motyvo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepripažino pagrįstu.

Ginčo atveju matyti, kad pagal 2012 m. kovo 26 d. pavedimą tikrinti Nr. A1-7 buvo atliktas pirminis pareiškėjo PM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimas už 2009 metus (kitoje patikrinimo dalyje dėl gyventojų pajamų mokesčio už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m gruodžio 31 d. mokesčių administratorius pažeidimų nenustatė). Pareiškėjui dėl pelno mokesčio apskaičiavimo pažeidimų patikrinimo metu buvo apskaičiuota 583 900 Lt pelno mokesčio, dėl kurio apskaičiavimo pagrįstumo pareiškėjas inicijavo mokestinį ginčą, kurio eigoje mokestinio ginčo byla buvo grąžinta iš naujo nagrinėti mokesčių administratoriui.

Ginčo atveju patikrinimo procedūra VMI spendimu buvo sugrąžinta į pirminę mokesčių administratoriaus kontrolės stadiją, todėl atlikdamas pakartotinį to paties mokesčio už tą patį laikotarpį apskaičiavimo patikrinimą, mokesčių administratorius iš naujo atliko jo kompetencijai priskirtus veiksmus. Mokesčių administratoriaus pagrindinė veiklos funkcija – užtikrinti teisingą mokesčių apskaičiavimą, deklaravimą ir sumokėjimą, kuriai įgyvendinti jis turi imtis visų jam teisės aktų suteiktų priemonių, todėl tai, kad mokesčių administratorius, atlikdamas pakartotinį tikrinimą, nepažeisdamas tikrinamojo dalyko ir tikrinamojo laikotarpio, pasirenka kitus mokesčių apskaičiavimo metodus ar savo poziciją paremia kita informacija ar kitu vertinimu (MAĮ neapibrėžia kokia tikrinimo metodika turi remtis mokesčių administratorius, tai yra sprendžiama konkrečiu atveju individualiai), o ne tuo, kurie buvo taikomi pirminio tikrinimo metu, nesudaro pagrindo administratoriaus veiksmų vertinti kaip atliktų netinkamai.

Atsižvelgiant į tai, aplinkybės, jog pakartotinio patikrinimo metu mokesčių administratorius savo poziciją grindė papildoma informacija, atlikdamas naują teisinį vertinimą, savaime nesudaro pagrindo šių veiksmų pripažinti nepagrįstais ar atliktais, pažeidžiant ginčo / skundo ribas.

20. Atsakovas nurodė, kad nepagrįsta pareiškėjo pozicija, jog darydamas atitinkamas išvadas dėl UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ susidariusių nuostolių (patirtų išlaidų atitikimo PMĮ nuostatoms), mokesčių administratorius turėjo šiuos veiksmus įforminti kaip šių įmonių atžvilgiu atliktus kontrolės veiksmus. Ginčo atveju Klaipėdos AVMI, atlikdama pareiškėjo (ūkio subjekto, perėmusio UAB „Alytaus MDF“, UAB „Jungtinė medienos kompanija“ nuostolius) patikrinimą, įvertino šių ūkio subjektų mokestinių nuostolių susidarymą, atlikdama šių aplinkybių vertinimą ir šiomis aplinkybėmis grindė savo poziciją, todėl pareiškėjo pozicija, kad buvo atliktas šių mokėtojų mokestinis patikrinimas ar perskaičiuoti mokesčiai šiems mokesčių mokėtojams, negali būti vertinama kaip pagrįsta.

21. Ginčo atveju pakartotinio pareiškėjo skundo nagrinėjimo būtinybė buvo grindžiama nevisapusišku su apmokestinimu susijusių aplinkybių nustatymu, įvertinimu, poreikiu atlikti pakartotinį, galimai papildomą / naują ginčo vertinimą, siekiant išsiaiškinti, ar ūkio subjektų, kurie buvo prijungti prie pareiškėjo, atlikti veiksmai, nors ir atitinkantys formaliuosius investicinės veiklos požymius, gali būti pripažinti realia investicine veikla, siekiant šiai veiklai būdingų tikslų. Klaipėdos AVMI, atlikusi pakartotinį pareiškėjo patikrinimą, savo poziciją dėl pareiškėjo negalėjimo perimti UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ nuostolius, grindė pozicija, kad investicinė veikla buvo tik imituojama; UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ deklaruotos sąnaudos negali būti pripažintos leidžiamais atskaitymais pagal PMĮ nuostatas. Mokesčių administratorius, atlikdamas ginčo situacijos vertinimą, pirmiausia sprendė, ar UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ deklaruotos sąnaudos gali būti pripažintos leidžiamais atskaitymais pagal PMĮ nuostatas, o konstatavęs aplinkybes, jog tai nebuvo įprastinės šių įmonių veiklos sąnaudos, nevertino pareiškėjo atitikties PMĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatoms.

22. Mokesčių administratorius nenustatė jokių aplinkybių, kurios rodytų, kad atliktais veiksmais būtų realiai siekta iš investicinės veiklos įprastai gautinos naudos. Nors laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki reorganizacijos buvo vykdyta daug operacijų, pavyzdžiui, S. P. dalį savo valdytų akcijų perleido UAB „Alytaus MDF”, tačiau po reorganizavimo šiuos ūkio subjektus prijungus prie pareiškėjo, jų turėtos pareiškėjo akcijos buvo nurašytos, o S. P. proporcingai buvo suteiktos pareiškėjo akcijos, tai yra iš viso po reorganizacijos S. P. gavo 165 083 vnt. akcijų, jam priklausė 188 249 vnt. (165 083 + 23166) pareiškėjo akcijų (20 917 vnt. akcijų priklausė kitam akcininkui). Taigi, atsakovas pažymėjo, kad S. P. valdė praktiškai tiek pat pareiškėjo akcijų, kiek turėjo 2009 m. sausio 1 d., kai 20 917 vnt. valdė tiesiogiai, o 104 583 vnt. per UAB „Jungtinė medienos kompanija”.

23. Atsakovas pabrėžė, kad nors pareiškėjas akcentuoja vykdytų ūkinių operacijų, taip pat reorganizavimo tikslą – valdymo supaprastinimą, tačiau taip ir liko nepaaiškinta situacija, dėl kokių priežasčių, pavyzdžiui, S. P., po 2009 m. birželio 29 d. (po įstatinio kapitalo padidinimo) valdęs tiesiogiai 127 666 vnt. pareiškėjo akcijų (dalį akcijų jis valdo tiesiogiai ir po reorganizavimo), 2009 m. rugpjūčio 20 d. (likus maždaug mėnesiui iki reorganizavimo sąlygų parengimo; reorganizavimo sąlygų bendrosiose nuostatose nurodyta, kad sąlygos parengtos 2009 m. rugėjo 16 d. vienintelio akcininko sprendimu) 104 500 vnt. pareiškėjo akcijų pardavė UAB „Alytaus MDF” (2009 m. spalio 19 d. pats įsigydamas pastarojo akcijas), nors ši įmonė neturėjo jokių lėšų pareiškėjo akcijoms įsigyti: dalies akcijų įsigijimui finansuoti UAB „Alytaus MDF” lėšas skolino pareiškėjas, už kitą akcijų dalį buvo atsiskaityta perimant įsiskolinimą, tai yra buvo pasirašyta trišalė sutartis.

Šių ūkinių operacijų pasekoje, laikotarpiu nuo pareiškėjo akcijų įsigijimo iki 2009 m. gruodžio 22 d. įvykdytos reorganizacijos susidarė daugiau kaip 200 tūkst. Lt mokėtinų palūkanų (kurios buvo priskirtos leidžiamiems atskaitymams) pagal UAB „Alytaus MDF” pasirašytą paskolos sutartį ir trišalį susitarimą, todėl pareiškėjo skunde dėstomi motyvai dėl turimų akcijų vertės didėjimo ir kitos aplinkybės dėl investavimo veiklai būdingų požymių, veiklos trukmės, nesudaro pagrindo sutikti su pareiškėjo pozicija, kad vykdytais sandoriais buvo siekta su realia investavimo veikla susijusių tikslų: gauti pajamų iš akcijų vertės padidėjimo, dividendų.

Nustatytos aplinkybės patvirtina tai, kad S. P. tiesiogiai arba per kitus vienetus buvo visų prie pareiškėjo prijungiamų įmonių dalyvis, todėl jis disponavo informacija apie šių įmonių veiklos perspektyvas, turimus resursus, jam buvo žinomi tolesni su šių įmonių valdomu turtu (taip pat finansiniu) numatomi atlikti veiksmai, atsižvelgiant į tai, ginčo situacijoje akcijų turėjimas, o UAB „Alytaus MDF” atveju jų turėjimas ypač trumpą laiką, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad UAB „Alytaus MDF” ir UAB „Jungtinė medienos kompanija” vykdytais veiksmais buvo siekiama realių su investicine veikla susijusių tikslų.

24. Ginčijamais sprendimais mokesčių administratorius konstatavo, kad UAB „Alytaus MDF” ir UAB „Jungtinė medienos kompanija” vykdytomis ūkinėmis operacijomis buvo siekiama formaliai atitikti investicinės veiklos požymius, o ne realiai ją vykdyti, atliekamais veiksmais buvo paskirstomi pinigų srautai ir finansinis turtas tarp susijusių asmenų. Todėl aplinkybės, susijusios su UAB „Alytaus MDF” ir UAB „Jungtinė medienos kompanija” vykdytomis ūkinės operacijomis, formaliu jų pobūdžiu, vertintinos ir kaip aplinkybės, pagrindžiančios patirtų sąnaudų neatitikimą PMĮ nuostatoms, taip pat neleidžia pripažinti, kad pareiškėjas atitiko PMĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatas, tai yra, kad pareiškėjas perėmė ir vykdo reorganizavimo būdu prie jo prijungtų ūkio subjektų veiklą.

II. 25. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 2 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Vakarų medienos grupė” skundą atmetė.

26. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iš esmės ginčas tarp šalių yra kilęs dėl Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 43 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo, pakartotinio mokestinio patikrinimo procedūrų, UAB „Alytaus MDF” ir UAB „Jungtinė medienos kompanija” iki reorganizavimo vykdytos veiklos ir atliktų ūkinių operacijų vertinimo.

27. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ vykdyta veikla ginčo laikotarpiu buvo tikrinama MGK 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimo Nr. S-175(7-128/2014) pagrindu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, patvirtindamas šio MGK sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, 2016 m. birželio 17 d. nutartyje pažymėjo, kad sprendžiant mokestinį ginčą dėl pareiškėjo mokestinio patikrinimo pagrindu priimtų mokesčių administratoriaus sprendimų, MGK padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėtu atveju nebuvo nustatyta, kokios konkrečios pozicijos buvo laikomasi atsisakant pripažinti pareiškėjo teisę perimti mokestinius nuostolius. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad identifikuojant ūkio subjekto veiklą vieninteliu kriterijumi negali būti nurodytas atitinkamas EVRK kodas, tuo tarpu UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ veiksmai, susiję su vertybinių popierių įsigijimu, kaip galbūt atskiros savarankiškos investicinės veiklos, susijusios su finansinio turto (vertybinių popierių) įsigijimu ir turėjimu, vykdymas, nebuvo įvertinti, kaip ir nebuvo pagrįsta, kodėl su vertybinių popierių įsigijimu susiję veiksmai nebuvo pripažinti realiai mokėtojų vykdyta veikla.

28. Vykdant MGK sprendimą (patvirtintą ir teismų), įpareigojantį mokesčių administratorių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą, nagrinėjamu atveju pagrįstai buvo patikrinta UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ ginčo laikotarpiu vykdyta veikla, be kita ko, ir susijusi su finansinio turto įsigijimu ir turėjimu. Teismas nurodė, kad svarbu pabrėžti, jog minėtų įmonių veikla buvo tikrinta, vykdytų ūkinių operacijų analizė atlikta ir įvertinta pareiškėjo pakartotinio mokestinio patikrinimo metu. Į bylą nepateikta jokių objektyvių duomenų apie tai, kad nagrinėjamu atveju būtų buvęs atliktas UAB „Alytaus MDF“ ir / arba UAB „Jungtinė medienos kompanija“ mokestinis patikrinimas, kaip tai yra apibrėžta MAĮ 2 straipsnio 24 dalyje, todėl šiuo atveju pareiškėjas nepagrįstai teigė, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeistos MAĮ 6 skyriuje nustatytos procedūros.

29. Teismas vertinto kaip nepagrįstą fakto ir teisės taikymo prasme pareiškėjo argumentą, kad mokesčių administratorius, neteisėtai atlikęs UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ sandorių vertinimą PMĮ kontekste, priėmė sprendimus, kurie pakeitė šių subjektų mokestines prievoles. Pareiškėjas nei skundu MGK, nei skundu teismui nepaneigė, jog turėjo galimybę aktyviai dalyvauti pakartotiniame mokestiniame patikrinime, teikti savo argumentus ir juos pagrindžiančius įrodymus. Mokesčių administratorius, atliekantis pakartotinį tikrinimą, kai pavedimas atlikti tokį tikrinimą yra duotas ikiteisminį ginčą nagrinėjančios institucijos, ribojamas tikrintinu laikotarpiu ir tikrintinais mokesčiais. Byloje nenustatyta, kad mokesčių administratorius nagrinėjamu atveju būtų peržengęs šias ribas, t. y. atlikdamas pakartotinį mokestinį patikrinimą tikrino tą patį mokestį (PM) ir už tą patį laikotarpį (nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.), kaip ir pirminio mokestinio patikrinimo metu 2013 metais.

30. Pareiškėjo teiginys, kad mokesčių administratorius MGK įpareigojimų įvertinti pareiškėjo vykdytus veiksmus PMĮ prasme neįvykdė, o pakartotinio patikrinimo metu Klaipėdos AVMI, vietoj to, kad vertintų pareiškėjo veiklą, išeidama už patikrinimo ribų, tikrino UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos grupė“ veiklą, teismo vertinimu, prieštarauja aptartai situacijai, kad vertinti šių įmonių veiklą, tikrinant pareiškėjo mokesčių apskaičiavimą, deklaravimą ir sumokėjimą, mokesčių administratorių, be kita ko, įpareigojo ir MGK, turinti tam įgaliojimus MAĮ 154 straipsnio 4 dalies 5 punkto pagrindu.

31. Pareiškėjo poziciją, jog nagrinėjamu atveju UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ mokestiniai patikrinimai buvo atlikti ir buvo pakeistas jų mokestinių prievolių dydis (sumažinant mokestinį nuostolį), patikrinimo rezultatai nebuvo įforminti teisės aktų nustatyta tvarka, o šių patikrinimų rezultatais, nepaisant esminių procedūrinių pažeidimų, buvo remiamasi pakeičiant ir pareiškėjo mokestinių prievolių dydį, teismas atmetė kaip nepagrįstą fakto, ir teisės taikymo prasme.

32. Teismas, atsižvelgęs į PMĮ 43 straipsnio 1 dalyje nurodytą teisinį reglamentavimą, darė išvada, kad nagrinėjamu atveju turi būti sprendžiamas klausimas, ar pareiškėjo nurodomi jo perimtų vienetų (UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“) veiksmai, susiję su vertybinių popierių įsigijimu, gali būti vertinami kaip investicinė veikla, kurios vykdymą perėmė ir vykdo pareiškėjas.

33. Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius padarė išvadą, jog pareiškėjas negalėjo perimti UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ nuostolių, nes šių įmonių investicinė veikla imituojama (vykdytomis ūkinėmis operacijomis, dėl kurių susidarė palūkanų sąnaudos, buvo perskirstomi pinigų srautai, finansinis turtas tarp susijusių ūkio subjektų). Mokesčių administratorius nusprendė, kad UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ deklaruotos sąnaudos negali būti pripažintos leidžiamais atskaitymais pagal PMĮ nuostatas (vykdytos operacijos nebuvo susijusios su įmonių ūkine veikla, jomis buvo siekiama išimtinai akcininko interesų). Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius padarė išvadą, jog pareiškėjas negalėjo perimti UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ nuostolių, nes šių įmonių investicinė veikla imituojama, vadovaudamsis faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių ginčo tarp proceso šalių nėra.

34. Teismas nurodė, kad mokesčių administratoriaus patikrinimo akte ir sprendimuose (tiek Klaipėdos AVMI, tiek VMI) konstatuotos faktinės aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog UAB „Alytaus MDF“, UAB „Jungtinė medienos kompanija“ ir pareiškėją kontroliuojantis akcininkas tiesiogiai ir per susijusius asmenis buvo tas pats asmuo (S. P.), todėl patikrinimo akte aptartų sandorių aplinkybės ir tikslai buvo iš anksto žinomi, faktiškai paskolos grąžintos nebuvo, palūkanos nebuvo mokamos, delspinigiai neskaičiuojami. Reorganizacijos metu UAB „Alytaus MDF“ prijungiant prie pareiškėjo, įsigytos akcijos buvo anuliuotos (nurašytos į nuostolius), o įsiskolinimai pareiškėjui ir UAB „Inovacinės technologijos“ užskaityti tarpusavyje (sudengti). Prijungiant prie pareiškėjo UAB „Jungtinė medienos kompanija“, įsiskolinimai pareiškėjui už paskolą ir palūkanas užskaityti tarpusavyje (sudengti). Teismas pritarė mokesčių administratoriaus ir MGK pozicijai, kad nustatyti faktiniai duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ investicinės veiklos nevykdė, atlikti aprašyti pavieniai veiksmai su vertybiniais popieriais (akcijomis) neturėjo tęstinumo požymių ir negali būti laikomi investicine veikla. UAB „Alytaus MDF“, paimdama paskolą ir įsigydama pareiškėjo akcijų, o UAB „Jungtinė medienos kompanija“, paimdama paskolas atsiskaitymui su UAB koncernu „SBA“, neveikė kaip vienetai, vykdantys komercinę gamybinę veiklą, kuria siekiama pajamų ar kitos ekonominės naudos (PMĮ 17 str. 1 d.). Minėtais sandoriais buvo perskirstytas finansinis turtas ir pinigų srautai tarp akcininkų, kas visiškai atitiko išskirtinai pastarųjų interesus ir teikė jiems ekonominę naudą. Tai, kad UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ pareiškėjo išlaidas pripažino savo pajamomis, nepaneigia tokių sąnaudų pobūdžio ir nepatvirtina jų atitikimo PMĮ reikalavimams (PMĮ 17 str.).

35. Teismas vertino, kad pagrįsta MGK pozicija, jog vadovaujantis PMĮ įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, prieš sprendžiant klausimą dėl ūkio subjekto galėjimo / negalėjimo perimti mokestinius nuostolius, turi būti įvertintas ir susidariusių nuostolių realumas, jų atitikimas PMĮ reikalavimams. Iš to seka ir pagrįsta išvada, kad mokesčių administratoriui pripažinus, jog UAB „Alytaus AMDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ patirtos sąnaudos neatitiko PMĮ reikalavimų dėl jų pripažinimo leidžiamais atskaitymais, tolesnis pareiškėjo vertinimas, remiantis PMĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nėra tikslingas, kadangi pareiškėjas neturi teisinio pagrindo tokių nuostolių perimti dėl jų, kaip ribojamo dydžio leidžiamų atskaitymų, neatitikimo bendriems PMĮ reikalavimams.

36. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas į bylą nepateikė jokių objektyvių duomenų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes ir / arba galėjusių nulemti kitokį jų vertinimą, nei tai padarė VMI ir MGK.

37. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes ir remdamasis anksčiau nurodytais motyvais, teismas darė išvadą, kad mokesčių administratorius ir MGK nagrinėjamu atveju savo sprendimus tinkamai pagrindė tiek nustatytais faktiniais duomenimis, tiek aktualiomis teisės aktų nuostatomis ir naikinti juos nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III. 38. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo: 1) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas, ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo ir atsakyti į klausimą: ar pareiškėjas, suteikęs paskolų susijusioms įmonėms (dėl palūkanų už šias paskolas mokėjimo susidarė mokestiniai nuostoliai, kurie vėlesnio reorganizavimo metu buvo perduoti pareiškėjui), gali būti laikomas vengusiu mokesčių ar juos slėpusiu 1990 m. liepos 23 d. Tarybos Direktyvos 90/434/EEB Dėl bendros mokesčių sistemos, taikomos įvairių valstybių narių jungimui, skaidymui, turto perleidimui ir keitimuisi akcijomis (toliau – ir Direktyva) 15 straipsnio 1 dalies prasme, jei pareiškėjas ankstesniais mokestiniais laikotarpiais yra deklaravęs ir apmokestinęs šių suteiktų paskolų palūkanų pajamas, ir ši aplinkybė mokestinio ginčo metu nėra ginčijama?; 2) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 2 d. sprendimą; 3) panaikinti MGK 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. S-194 (7-144/2017); 4) panaikinti VMI 2017 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. 69-60; 5) panaikinti Klaipėdos AVMI 2017 m. kovo 6 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (6.5) FR0682-85; 6) priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

39. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

39.1. Įmonių reorganizavimas, vadovaujantis Europos Sąjungos teisės aktais ir juos įgyvendinančiu PMĮ, yra neutralus ir suteikia galimybę perkelti reorganizavimo metu veiklą baigiančių įmonių mokestinius nuostolius, nebent mokesčių administratorius įrodo, kad sandoriai buvo apsimestiniai ir sudaryti su vieninteliu tikslu – gauti mokestinę naudą. Mokesčių administratorius neįrodė, kad sandoriai buvo sudaromi su vieninteliu tikslu – gauti mokestinę naudą ir neatkūrė tariamai slepiamų aplinkybių, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą.

39.2. Pareiškėjas įrodė, jog paskolų teikimo sandoriai turėjo objektyvius tikslus, o mokesčių administratorius patvirtino, kad sandoriai buvo realiai įvykdyti. Byloje yra faktiniai įrodymai, patvirtinantys, kad visos iš šių sandorių kilusios pajamos (2 819 985 Lt) buvo apmokestinamos, o susidariusios sąnaudos (2 819 985 Lt) – pripažintos leidžiamais atskaitymais tomis pačiomis apimtimis. Pareiškėjas nurodo, kad objektyviai vertinant aplinkybių visumą, akivaizdu, jog pareiškėjas mokestinės naudos negavo.

39.3. Pareiškėjas visada teigė, kad sandoriai buvo realūs, todėl ir veikla nebuvo apsimestinė. Atsižvelgiant į tai, negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ginčo tarp šalių dėl faktinių aplinkybių nėra.

39.4. Pareiškėjo, kaip privataus ūkio subjekto, veiklos tikslas yra siekti pelno, todėl verslo sprendimai, kuriais siekiama efektyvinti veiklą, ir sandoriai, kurie yra sudaromi siekiant gauti daugiau ekonominės naudos, parodo būtent komercinę veiklą. Priešingu atveju, kaip teigia pareiškėjas, ūkio subjektai jų nesudarytų, nes jie neturėtų ekonominės logikos.

39.5. Pirmosios instancijos teismas nesuprato faktinių bylos aplinkybių. UAB „Alytaus MFD“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ nepripažino pareiškėjo išlaidų savo pajamomis. Priešingai, UAB „Alytaus MFD“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ pripažino palūkanų sąnaudas, t. y. leidžiamus atskaitymus, kurie ir sudarė nuostolį, kurį perėmė pareiškėjas, o pareiškėjas – palūkanų pajamas, kurios buvo sudengtos su perimtais nuostoliais. Pareiškėjas pažymi, kad jeigu pirmosios instancijos teismas nesuprato minėtos esminės aplinkybės, kuri parodo, kad mokestinės naudos nebuvo, nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo vertinti kaip pagrįsto ir teisėto.

39.6. Mokesčių administratorius ir kitos mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos tariamą mokestinę naudą konstatavo neįvertinusios aplinkybių visumos (ypač fakto, kad ginčijamos palūkanų sąnaudos pareiškėjo buvo pripažintos apmokestinamosiomis pajamomis) ir tinkamai nepagrindė išvadų pagal MAĮ 69 straipsnio reikalavimus, kurie įpareigoja mokesčių administratorių atkurti slepiamas aplinkybes ir mokestį apskaičiuoti pagal atitinkamas mokesčių įstatymų nuostatas. Byloje MAĮ 69 straipsnio nuostatos nebuvo pritaikytos. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad tai buvo padaryta neatitiktinai, nes, visų pirma, objektyviai nėra mokestinės naudos fakto, antra, nėra jokių slepiamų aplinkybių, kurias būtų įmanoma atkurti. Pareiškėjo tvirtinimu, tai suponuoja mokesčių administratoriaus, MGK ir pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą.

39.7. Apibendrindamas ESTT praktiką Direktyvos, nustatančios mokestinį reorganizavimo ir perleidimo operacijų neutralumą, 15 straipsnio taikymo srityje, pareiškėjas pažymi, kad vieningos mokesčių vengimo ar tinkamų komercinių priežasčių sąvokos nėra pateikiamos. Direktyvoje pateikiamas nebaigtinis tinkamų komercinių priežasčių sąrašas – tai veiklos restruktūrizavimas bei racionalizavimas, kas ir buvo atlikta šio reorganizavimo metu, pertvarkant įmonių grupės struktūrą taip, kad įmonių valdymas taptų kuo paprastesnis ir optimizuotas. Vertinant, ar reorganizavimo priežastys buvo tinkamos, turi būti analizuojami ne akcininkų, o pačių reorganizavime dalyvavusių asmenų interesai.

39.8. Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamu atveju svarbu atsižvelgti į Europos Sąjungos teisės lygmenyje nustatytus reorganizavimo neutralumo kriterijus. Remiantis ESTT praktika, įmonių reorganizavimas yra neutralus, išskyrus išimtinius atvejus, kai vienas iš pagrindinių reorganizavimo tikslų yra mokesčių vengimas. Atsižvelgiant į tai, kad Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas aiškina ESTT, ir į tai, kad turi būti užtikrintas vieningas Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimas Europos Sąjungos lygmeniu, pareiškėjas mano, kad yra tikslinga kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

39.9. Mokesčių administratorius ir mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos, spręsdamos dėl pareiškėjo mokestinės prievolės, nesivadovavo reorganizavimo operacijoms skirtomis specialiomis Europos Sąjungos teisės bei PMĮ (konkrečiai PMĮ 43 str.) nuostatomis, kuriomis privalėjo vadovautis. Mokesčių administratoriaus ir mokestinius ginčus nagrinėjusių institucijų pozicija neleisti pareiškėjui perimti mokestinių nuostolių yra grindžiama tik PMĮ 17 straipsniu bei UAB „Alytaus MFD“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ mokestinių nuostolių pagrįstumo vertinimu, nors šių įmonių mokestiniam patikrinimui mokesčių administratorius neturėjo įgaliojimų.

39.10. Mokesčių administratorius patikrinimo metu išėjo už pareiškėjo mokestinio patikrinimo ribų ir nesilaikė teisės aktuose nustatytų pakartotinio patikrinimo procedūrinių reikalavimų. Mokesčių administratorius taip pat pakeitė UAB „Alytaus MFD“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ mokestinių prievolių dydžius įstatymų nustatyta tvarka neatlikdamas šių įmonių mokestinių patikrinimų ir šiuo pagrindu neleido pareiškėjui perimti susidariusių mokestinių nuostolių. Kadangi šių dviejų įmonių mokestinių prievolių dydis buvo neteisėtai pakeistas, tai, pareiškėjo nuomone, negali tapti teisėta priežastimi pakeisti pareiškėjo mokestinių prievolių dydį.

40. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti.

41. Atsakovas nurodo iš esmės anlogiškus argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Atsakovas papildomai pasisako dėl Europos Sąjungos teisės taikymo.

42. Atsakovas pažymi, kad ginčą nagrinėjančios institucijos įvertino aktualių teisės aktų nuostatų taikymą ir nenustatė, kad mokesčių administratorius pareiškėjo apmokestinimo klausimą turėjo spręsti taikydamas Direktyvos nuostatas. Taip pat atsakovas pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 3 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kometentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pagal ESTT praktiką, bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti ESTT pateikiamų klausimų svarbą. Kreipimosi į ESTT pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungops teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas pažymi, kad ginčą nagrinėjančios institucijos įvertino aktualių teisės aktų nuostatų taikymą ir nenustatė, kad mokesčių administratorius pareiškėjo apmokestinimo klausimą turėjo spręsti taikydamas Direktyvos nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 43. Byloje ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus sprendimų, kuriais mokesčio administratorius papildomai apskaičiavo pelno mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių administratoriui konstatavus, jog Bendrovė nepagrįstai 2009 metų apmokestinamąjį pelną sumažino kitų ūkio subjektų, kurie vykdant reorganizavimą buvo prijungti prie Bendrovės ir po reorganizavimo baigė savo veiklą, mokestiniais nuostoliais.

44. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

45. Apeliantas teigia, kad Bendrovė tinkamai taikė PMĮ 43 straipsnio 1 dalį. Dėl šių apelianto argumentų teismas pažymi, jog PMĮ 43 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad reorganizavimo ar perleidimo atvejais, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip, įsigyjamojo ar perleidžiančiojo vieneto ar vienetų mokestinio laikotarpio nuostolius, susidariusius iki reorganizavimo ar perleidimo pabaigos ir šio įstatymo nustatyta tvarka neperkeltus į kitus metus, tęsiant šių nuostolių perkėlimą, gali perkelti įsigyjantysis vienetas ar vienetai, jei įsigyjantysis vienetas ar vienetai tęsia perimtą veiklą ar veiklos dalį ne trumpesnį kaip 3 metų laikotarpį; įsigyjančiajam vienetui ar vienetams gali būti perduodami tik su įsigyjamojo ar perleidžiančiojo vieneto ar vienetų perleista ir įsigyjančiajame vienete tęsiama veikla ar veiklos dalimi susiję mokestinių laikotarpių nuostoliai. Šioje teisės normoje paminėtas terminas „veikla“ reiškia konkrečią veiklą (veiklos rūšį), todėl pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino šią teisės normą nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste, kad šiuo atveju turi būti sprendžiamas klausimas, ar pareiškėjo nurodomi jo perimtų vienetų (UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“) veiksmai, susiję su vertybinių popierių įsigijimu, gali būti vertinami kaip investicinė veikla, kurios vykdymą perėmė ir vykdo pareiškėjas.

46. Nustatydamas aukščiau paminėtus faktus, mokesčių administratorius turi teisę (MAĮ 33 str.) ir taip pat pareigą surinkti visumą įrodymų, susijusių su įmonių, dalyvaujančių reorganizavime, veikla, nuostolių atsiradimu. Todėl mokesčių administratroius pagrįstai ir teisėtai rinko įrodymus, susijusius su UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ veikla ir nuostoliais. Apelianto teiginiai, kad šių įmonių mokestiniam patikrinimui mokesčių administratorius neturėjo įgaliojimų, mokesčių administratorius pakeitė mokestinių prievolių dydžius įstatymų nustatyta tvarka neatlikdamas šių įmonių mokestinių patikrinimų, atmetami kaip nepagrįsti.

47. Sprendžiant įmonės mokestinių prievolių klausimą pagal PMĮ, aukščiau paminėtoji PMĮ 43 straipsnio 1 dalis negali būti taikoma ignoruojant jos sisteminius ryšius su PMĮ 11 straipsnio 1 dalimi, be kita ko, nustatančia, kad apskaičiuojant Lietuvos vieneto apmokestinamąjį pelną, iš pajamų atimamos neapmokestinamosios pajamos, atskaitomi leidžiami atskaitymai, atskaitomi ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai, ir PMĮ 17 straipsniu, nustatančiu, kad leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti, jeigu šis įstatymas nenustato ko kita, taip pat nustatančia, kad mokestiniai nuostoliai priskiriami ribojamo dydžio leidžiamiems atskaitymams.

48. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. birželio 16 d. nutartyje Nr. eA-1409-602/2015 akcentavo, jog sąnaudos Pelno mokesčio įstatymo taikymo prasme, – visos išlaidos, patirtos uždirbant pajamas; tačiau vien atitinkamų išlaidų pripažinimas sąnaudomis savaime nereiškia jų pripažinimo leidžiamiems atskaitymams. Leidžiamais atskaitymais, išskyrus šiame įstatyme numatytas išimtis (atskirus atvejus), pripažįstamos tik tokios vieneto sąnaudos, kurios atitinka šias turinčias egzistuoti kartu (kumuliatyvias) sąlygas: (1) vieneto sąnaudos turi būti faktiškai patirtos; (2) sąnaudos patirtos vienetui vykdant komercinę ar gamybinę savo veiklą; (3) komercine ar gamybine veikla, kurią vykdant patiriamos sąnaudos, vienetas siekia gauti ir (arba) uždirbti pajamų ar kokios kitos ekonominės naudos; (4) sąnaudos turi būti įprastinės veiklai, kurią vykdant vienetas jas patiria; (5) sąnaudos turi būti būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti.

49. Sistemiškai aiškinant PMĮ 43 straipsnio 1 dalį, 11 straipsnio 1 dalį, 17 straipsnį yra akivaizdu, kad prieš sprendžiant klausimą dėl ūkio subjekto galėjimo ar negalėjimo perimti mokestinius nuostolius, turi būti įvertintas ir susidariusių nuostolių realumas, jų atitikimas PMĮ reikalavimams. Todėl mokesčių administratorius, vertindamas pareiškėjo teisę perimti reorganizavimo metu prijungtų vienetų mokestinius nuostolius, remdamasis paminėtomis teisės aktų nuostatomis, turėjo teisinį pagrindą įvertinti UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ sąnaudų atitikimą PMĮ reikalavimams dėl sąnaudų priskyrimo leidžiamiems atskaitymais.

50. Sprendžiant dėl šio ginčo faktinių aplinkybių vertinimo ir jų kvalifikavimo pagal aukščiau paminėtas teisės normas, primintina ir tai, kad, vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnio 6 dalimi, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teisėjų kolegija patikrino visus byloje esančius įrodymus ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas paminėtų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui, išsamiai argumentų nekartoja.

51. Šioje byloje nustatyta, kad visų reorganizuojamų įmonių UAB „Alytaus MDF”, UAB „Jungtinė medienos grupė”, UAB „Inovacinės technologijos“ 100 proc. akcininkas tiesiogiai arba netiesiogiai buvo S. P. (MGK byla I t., b. l. 88). S. P. priklausė ir pareiškėjo kontrolinis akcijų paketas.

52. Byloje nustatyta, kad UAB „Alytaus MDF” pateiktose pelno mokesčio deklaracijose už 2008 m. ir 2009 m. deklaravo vykdomas veiklas: kitų medienos gaminių gamyba; dirbinių iš kamštienos, šiaudų ir pynimo medžiagų gamyba ir faneravimo dangos ir medienos plokščių gamyba. Patikrinimo metu nustatyta, jog UAB „Alytaus MDF” veiklos nevykdė, pajamų negavo, deklaravo tik nuostolį. Laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 28 d. iki 2009 m. rugsėjo 15 d. UAB „Alytaus MDF” darbuotojų nebuvo. Iki ginčo akcijų įsigijimo bendrovė neturėjo resursų vykdyti finansinę veiklą.

53. UAB „Alytaus MDF” 2009 m. rugpjūčio 20 d. pagal Vertybinių popierių perleidimo sutartį Nr. 2009-124/12 iš sutuoktinių S. P. ir R. P. įsigijo 104 500 vnt. paprastųjų vardinių pareiškėjo akcijų už 10,45 mln. Lt., nors UAB „Alytaus MDF” neturėjo piniginių lėšų apmokėti S. P. ir R. P. už akcijas. Apmokėjimas už akcijas buvo vykdomas iš bendrovės, kurios akcijos įsigytos 2009 m. rugsėjo 7 d., skolintų lėšų ir užskaitomis tarp UAB „Alytaus MDF”, paties S. P. ir jo įmonės UAB „Inovacinės technologijos“ 2009 m. rugpjūčio 21 d. Akivaizdu, kad įprastomis sąlygomis, kai kiekvienas nepriklausomas ūkio subjektas siekia maksimalaus pelno, tokie sandoriai negalėtų vykti, t. y. pinigų skolinimas jokio reikšmingo turto neturinčiai bendrovei finansinių investicijų veiklai vykdyti, kai ji neturi jokių resursų, yra neįmanomas.

54. Pažymėtina, kad nuo pareiškėjo akcijų įsigijimo (2009 m. rugpjūčio 20 d.) iki akcininkų sprendimo reorganizuoti pareiškėją, prijungiant UAB „Alytaus MDF” (2009 m. gruodžio 7 d.), buvo praėję mažiau nei keli mėnesiai. Akivaizdu, kad pareiškėjo akcijų įsigijimo sandoris ir apmokėjimo už jį aplinkybės UAB „Alytaus MDF” ekonominės naudos iki jos pabaigos nedavė ir negalėjo duoti, o tik buvo patirtos didelės palūkanų sąnaudos.

55. Taigi, byloje įrodyta, kad UAB „Alytaus MDF” veiklos nevykdė, pajamų neuždirbo, ekonominės naudos negavo. Teismas vertina, kad paminėti sandoriai buvo naudingi tik Bendrovei ir jos akcininkui S. P. – akcininkas, pardavęs akcijas ir atlikęs susijusių asmenų sandorių seką, po reorganizavimo jas atgavo ta pačia kiekine ir sumine išraiška, o Bendrovė už 2009 m. apskaičiuotąjį pelną sumažino 252 979 Lt iš UAB „Alytaus MDF” periimta nuostolių suma. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, vertina, kad paminėtu akcijų įsigijimo sandoriu UAB „Alytaus MDF” nevykdė finansinės investicinės veiklos, ji buvo tik imituojama paskirstant grynųjų pinigų srautus ir finansinį turtą tarp susijusių asmenų.

56. Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „Jungtinė medienos grupė” nuo įsteigimo dienos iki prijungimo prie pareiškėjo dienos deklaravo tik nuostolius, 2007 m. ir 2008 m. pajamų nedeklaravo.

57. Pagal 2008 m. gruodžio 8 d. paskolos sutartį Bendrovė suteikė UAB „Jungtinė medienos grupė” 30 000 000 Lt paskolą, o pagal 2008 m. gruodžio 12 d. paskolos sutartį – 28 000 000 Lt. Pagal minėtas sutartis 2008 m. buvo paskaičiuota 187 205,49 Lt palūkanų, o 2009 m. – 2 400 291,64 Lt palūkanų, kurios buvo priskirtos UAB „Jungtinė medienos grupė” nuostoliams (MGK bylos I t. b. l. 75–76). Iš bylos medžiagos seka, kad paskolos buvo panaudotos UAB „Jungtinė medienos grupė” atskyrimo nuo UAB „Furniture Group“ perimtų finansinių įsipareigojimų apmokėjimui ir tiesiogiai pervestos UAB koncernui „SBA“. Teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, vertina, kad gaunant paskolas buvo žinoma, jog jos nebus panaudotos UAB „Jungtinė medienos grupė” investicijoms ar kitiems tikslams, todėl UAB „Jungtinė medienos grupė” minėtų sandorių pagrindu ekonominės naudos negavo. Perimtų skolų grąžinimu nebuvo vykdoma finansinė investicinė veikla, o tik formaliai paskirstytas finansinis turtas ir piniginės lėšos tarp susijusių asmenų.

58. Byloje įrodyta, kad UAB „Alytaus MDF” ir UAB „Jungtinė medienos grupė” vykdytomis ūkinėmis operacijomis buvo siekiama formaliai atitikti investicinės veiklos požymius, o ne realiai ją vykdyti, atliekamais veiksmais buvo paskirstomi pinigų srautai ir finansinis turtas tarp susijusių asmenų, taigi pareiškėjas neatitiko PMĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatų.

59. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad Bendrovė palūkanas pripažino pajamomis, nesudaro pagrindo kitaip vertinti aukščiau paminėtas aplinkybes.

60. Teismas taip pat nenustatė esminių procesinių pažeidimų. Mokestinio ginčo byla buvo grąžinta iš naujo nagrinėti mokesčių administratoriui. Pastarasis apsisprendė patikrinimo procedūrą grąžinti į pirminę mokesčių administratoriaus kontrolės stadiją. Atlikdamas pakartotinį to paties mokesčio už tą patį laikotarpį apskaičiavimo patikrinimą, mokesčių administratorius iš naujo atlieka jo kompetencijai priskirtus veiksmus: duomenų rinkimą, jų vertinimą, savo ruožtu ir mokėtojas pakartotinio patikrinimo metu taip pat gali teikti papildomus duomenis, įrodymus ir poziciją, susijusius su tikrinamu mokesčiu ir konkrečiu laikotarpiu. Tai, kad mokesčių administratorius, atlikdamas pakartotinį tikrinimą, nepažeisdamas tikrinamo dalyko ir tikrinamo laikotarpio, pasirenka kitus mokesčių apskaičiavimo metodus, ar savo poziciją pagrindžia kita informacija ar kitu vertinimu, o ne tuo, kurie buvo taikomi pirminio tikrinimo metu, nesudaro pagrindo administratoriaus veiksmų vertinti kaip atliktų netinkamai. Atsižvelgiant į tai, aplinkybės, jog pakartotinio patikrinimo metu mokesčių administratorius savo poziciją grindė papildoma informacija, atliko naują teisinį vertinimą, savaime nesudaro pagrindo šių veiksmų pripažinti nepagrįstais ar atliktais pažeidžiant ginčo ar skundo ribas.

61. Kartu su apeliaciniu skundu pareiškėjas pateikė prašymą kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu išaiškinti 2009 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvos 2009/133/EB dėl bendros mokesčių sistemos, taikomos įvairių valstybių narių įmonių jungimui, skaidymui, daliniam skaidymui, turto perleidimui bei keitimuisi akcijomis, ir SE arba SCE registruotos buveinės perkėlimui iš vienos valstybės narės į kitą (toliau – ir Direktyva 2009/133) 15 straipsnio 1 dalies a punktą, įtvirtinantį, kad „valstybė narė gali atsisakyti taikyti arba gali neleisti pasinaudoti visomis 4–14 straipsnių nuostatomis arba dalimi šių nuostatų, jeigu paaiškėja, kad vienos iš 1 straipsnyje operacijos <...> pagrindinis arba vienas iš pagrindinių tikslų yra mokesčių slėpimas arba mokesčių vengimas <...>.“

62. Teisėjų kolegija pastebi, kad, kaip matyti iš Direktyvos 2009/133 1 konstatuojamosios dalies, ji (direktyva) priimta siekiant kodifikuoti to paties pavadinimo 1990 m. liepos 23 d. Tarybos direktyvą 90/434/EEB, su paskutiniais pakeitimais, atliktais Tarybos direktyva 2005/19/EB (toliau – ir Direktyva 90/434). Todėl sprendžiant dėl Direktyvoje 2009/133 įtvirtinto teisinio reguliavimo turinio yra aktuali ir Teisingumo Teismo praktika aiškinant atitinkamas Direktyvos 90/434 nuostatas.

63. Proceso šalių teikiamų argumentų kontekste teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad, kaip klaidingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo atsakovas, vien ta aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju buvo atliekamas Lietuvos įmonių jungimas, t. y. jungime nedalyvavo kitos valstybės narės įmonė, savaime nepaneigia Direktyvos 2009/133 aktualumo (šiuo klausimu žr., pvz., Teisingumo Teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimo byloje Pelati, C-603/10, 17–19 p.; 2018 m. kovo 25 d. sprendimo sujungtose bylose Jacob ir Lasus, C-327/16 ir C-421/16, 32–37 p. ir kt.).

64. Tačiau nagrinėjamu atveju, kaip minėta, vietos mokesčių administratorius atsisakė pripažinti ginčo nuostolių perkėlimą pagrįstu iš esmės konstatavęs, kad nėra tenkinamos nacionalinėje teisėje nustatytos privalomos materialiosios sąlygos šiai teisei realizuoti, t. y. savo atsisakymo negrindė aplinkybėmis, atitinkančiomis Direktyvos 2009/133 15 straipsnio (Direktyvos 90/434 11 str.) 1 dalies a punktą. Svarbu akcentuoti, kad, kaip yra akivaizdžiai matyti tiek iš Direktyvos 2009/133 15 straipsnio (Direktyvos 90/434 11 str.) 1 dalies a punkto, tiek su jo taikymu susijusios Teisingumo Teismo jurisprudencijos (pvz., žr. 2017 m. kovo 8 d. sprendimo byloje Euro Park Service, C-14/16, 32–57 p. ir juose nurodytą šio teismo praktiką), jis (punktas) taikomas tik tais atvejais, kai pirmiausia yra tenkinamos šios direktyvos 4–14 straipsniuose numatytos sąlygos pasinaudoti atitinkamomis lengvatomis.

65. Kiek tai yra susiję su nagrinėjamu mokestiniu ginču, minėti Direktyvos 2009/133 4–14 straipsniai neįtvirtina jokių nuostatų, susijusių su tokių kaip ginčo nuostolių perkėlimo sąlygomis. Šiuos santykius iš dalies reglamentuojantis 6 straipsnis tik įtvirtina, kad „tais atvejais, kai numatyta, kad jei 1 straipsnio a punkte nurodytas operacijas tarpusavyje vykdytų valstybės narės, kurioje yra perleidžiančioji įmonė, įmonės, valstybė narė taikytų nuostatas, leidžiančias gaunančiajai įmonei perimti perleidžiančiosios įmonės nuostolius, kurie dar nebuvo visiškai atskaityti mokesčių tikslais, ji išplečia tų nuostatų taikymą ir savo teritorijoje esančios gaunančiosios įmonės nuolatinės buveinės perimtiems tokiems nuostoliams“, t. y. Sąjungos teisė nukreipia į nacionalinę teisę.

66. Taigi, nagrinėjamu atveju kilęs mokestinis ginčas yra išimtinai susijęs su nacionalinės teisės aktų nuostatų aiškinimu ir taikymu, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo kreiptis į Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu priimti prejudicinį sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais klausimais.

67. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštais reikalavimais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, t. y. teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Higgins ir kiti prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 34/1996/753/952). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 16034/90). Pabrėžtina, kad proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų.

68. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas, jis neturi teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

69. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios ir proceso teisės normomis, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vakarų medienos grupė“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė