AS-492-513-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS492-513/2012

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00143-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2012 m. rugsėjo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. R. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 20 d. nutarties administracinėje byloje pareiškėjos A. R. skundą atsakovui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl aktų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. pareiškėja A. R. skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) viršininko 2012 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr. 1-34 „Dėl Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos administravimo ir personalo skyriaus nuostatų pakeitimo ir pareigybės panaikinimo“ 2 punktą, taip pat panaikinti Panevėžio AVMI viršininko 2012 m. gegužės 18 d. pranešimą Nr. P1-59 apie atleidimą iš pareigų.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 20 d. nutartimi pareiškėjos skundą atsisakė priimti.

Teismas padarė išvadą, kad Panevėžio AVMI viršininko 2012 m. gegužės 18 d. įsakymo 2 punkte ir 2012m. gegužės 18 d. pranešime Nr. P1-59 apie atleidimą iš pareigų pareiškėjai nėra nustatyta jokių privalomų nurodymų ar įpareigojimų, todėl padarė išvadą, kad ginčijamas įsakymas ir pranešimas faktiškai jokių teisiškai reikšmingų pasekmių asmens teisėms ir teisėtiems interesams nesukėlė. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos skundžiami aktai nelaikytini individualiais teisės aktais Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 14 dalies ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalies prasme. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais (2010 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-556-730-2010, administracinės bylos Nr. A502-1466/2010; Nr. AS556-730/2010; Nr. AS143-286/2011).

III. Pareiškėja A. R. padavė atskirąjį skundą ir prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 20 d. nutartį.

Atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis užkirto jai kelią apginti pažeistas teises ir teisėtus interesus. Teigia, kad ginčijami aktai laikytini individualiais teisės aktais, nes jie pareiškėjai sukelia teisines pasekmes, nustato teises ir pareigas bei atitinkamas elgesio taisykles. Pareiškėja nurodo, kad administracinėse bylose, kuriomis vadovavosi pirmosios instancijos teismas, teismai skundų nebuvo atsisakę priimti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. atskirasis skundas atmestinas.

Ginčas byloje yra kilęs dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjos skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu – skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų.

Pareiškėja teismui paduotu skundu prašo panaikinti atsakovo Panevėžio AVMI priimtus aktus – įsakymo, kuriuo buvo panaikinta pareiškėjos užimta pareigybė, dalį bei pranešimą apie numatomą atleidimą iš pareigų.

Iš nusistovėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ATBĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 22 straipsnio 1 dalį yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009). Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, nes, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

Nustatyta, kad Panevėžio AVMI viršininko 2012 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr. 1-34 „Dėl Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos administravimo ir personalo skyriaus nuostatų pakeitimo ir pareigybės panaikinimo“ 2 punktu buvo nuo 2012 m. liepos 31 d. panaikinta Administravimo ir personalo skyriaus A lygio 9 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybė (b. l. 11). Pareiškėja teigia, kad tai jos užimta pareigybė. Panevėžio AVMI viršininko 2012 m. gegužės 18 d. pranešimu Nr. P1-59 „Apie atleidimą iš pareigų“ pareiškėja buvo informuota, kad nuo 2012 m. liepos 31 d. panaikinus jos užimtą pareigybę, ji, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu gali būti atleista iš pareigų; išaiškinta, kad iki pareigybės panaikinimo ji gali būti perkelta į kitas laisvas tos pačios ar žemesnės kategorijos pareigas.

Valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimas yra pagrindas atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų (Valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 1 d. 9 p.). Tačiau pareigybės panaikinimo faktas nereiškia, kad ją iki panaikinimo užėmęs valstybės tarnautojas būtinai bus atleistas iš pareigų. Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinamos valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantijos – t. y. teisė pretenduoti į kitas laisvas tos pačios kategorijos, ar sutikus, ir žemesnės kategorijos pareigas toje pačioje institucijoje.

Akcentuotina, kad teisės aktu, kuriuo naikinama valstybės tarnautojo užimama pareigybė, iš esmės yra tik pradedama procedūra, kurios pabaigoje asmuo gali būti (bet nebūtinai bus) atleistas iš užimamų pareigų. Taigi akivaizdu, jog pareiškėjos ginčijami sprendimai tėra tarpiniai (procedūriniai) dokumentai, t. y. tik vieni iš aptariamos administracinės procedūros, kurios pabaigoje paprastai priimamas konkrečias materialines teisines pasekmes sukeliantis sprendimas, metu priimamų dokumentų. Kol nėra priimtas įsakymas dėl pareiškėjos atleidimo, įsakymas dėl užimamos pareigybės panaikinimo pareiškėjai jokių realių materialių teisinių pasekmių negali sukelti.

Todėl šioje byloje ginčijamų aktų teisėtumas negali būti vertinamas pagal atskirą reikalavimą, t. y. tokie sprendimai negali būti savarankiškas administracinės bylos dalykas. Nesutikdama su tokio pobūdžio procedūriniu sprendimu (veiksmu), pareiškėja šio nesutikimo argumentus gali pareikšti įstatymų nustatyta tvarka ginčydama galutinį sprendimą. Pažymėtina, jog, atsisakant priimti minėto pobūdžio reikalavimus, asmenims nėra užkertamas kelias į teisminę gynybą, nes šiais reikalavimais keliami klausimai iš esmės teisme gali būti išnagrinėti, tačiau tai turi būti daroma ne pagal atskirus prašymo reikalavimus, o sprendžiant valstybės tarnautojo atleidimo iš tarnybos Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu teisėtumo klausimą.

Taip pat akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose, kuriose sprendžiamas klausimas dėl valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, yra vertinamas pareigybės panaikinimo realumas (žr. pvz. 2010 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-247/2010, 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-340/2011, 2011 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-346/2011).

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2012 m. birželio 20 d. nutartimi Panevėžio apygardos administracinis teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, todėl atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjos A. R. atskirąjį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Dainius Raižys

Virginija Volskienė