2021-09-22 Nr. AB-19249-3-61-3-00240-2020-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1484-438/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00240-2020-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. B. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja D. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti jai iš Vilniaus rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei priteisti jai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja paaiškino, kad 2013 m. lapkričio 22 d. kartu su kitomis bendrasavininkėmis pateikė Savivaldybei prašymą dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties sudarymo, planavimo tikslą nurodė pakeisti joms bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., (toliau – ir Žemės sklypas) pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį į mažaaukščių gyvenamųjų namų ir perduoti joms detaliojo plano rengimo organizatoriaus teises bei išduoti sąlygas detaliojo plano rengimui. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktorė 2013 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. DTPS-822 (toliau – ir Įsakymas 1) nusprendė nesudaryti sutarties ir neperduoti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimu panaikino Įsakymą 1 bei įpareigojo Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą bei priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2017 m. kovo 29 d. nutartimi paliko VAAT 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą nepakeistą.

3. Administracijai neįvykdžius teismo sprendimo, vykdomasis raštas buvo pateiktas vykdyti antstoliui. 2017 m. gruodžio 6 d. antstolis iš atsakovo gavo ir persiuntė el. paštu pareiškėjos atstovei Administracijos direktoriaus 2017 m. gegužės 29 d. įsakymą Nr. KADI-259 „Dėl sutarties nesudarymo ir detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų neperdavimo D. B., S. G. ir V. G.“ (toliau – ir Įsakymas 2). Pareiškėja vėl buvo priversta ir šį atsakovo neteisėtą sprendimą ginčyti teisme. LVAT 2020 m. sausio 7 d. sprendimu panaikino Administracijos Įsakymą 2, ir pareiškėjų 2013 m. lapkričio 22 d. prašymą tenkino.

4. Pareiškėjos teigimu, dėl to, jog atsakovas priėmė neteisėtus sprendimus, ji buvo priversta bylinėtis šešerius metus, trejus iš jų ji buvo priversta bylinėtis atsakovei atsisakius tenkinti jos prašymą tais pačiais motyvais, dėl kurių jos prašymo pagrįstumas jau buvo du kartus nagrinėtas LVAT ir jau teismų buvo konstatuota, jog nėra jokių draudimų jos prašymą tenkinti, tačiau atsakovas, nepaisydamas teismų išaiškinimų, dar kartą priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Pareiškėja daugiau kaip šešerius metus dėl atsakovo neteisėtų veiksmų negalėjo visa apimtimi įgyvendinti savo, kaip savininkės, teisių, vykdyti Žemės sklypo detalaus planavimo procedūrų ir tai sukėlė jai neigiamus išgyvenimus, pažeidė teisėtų lūkesčių principą, sumenkino pasitikėjimą savivaldos bei valstybės institucijomis. Pareiškėja ilgą laiką negalėjo visa apimtimi disponuoti Žemės sklypu, gindama savo pažeistas teises ne kartą turėjo kreiptis į teismą. Jos patirti dvasiniai išgyvenimai yra gilūs, sukrečiantys, be to, pareiškėja buvo pažeminta gretimų žemės sklypų savininkų akyse, sumenko jos pasitikėjimas savimi, sumažėjo bendravimo galimybės. Pareiškėja patyrė dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, emocinę depresiją, nuolatinę įtampą, netikrumą dėl ateities.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovo atstovas nurodė, jog pareiškėja nepagrindė patirtos neturtinės žalos ir priežastinio ryšio. Vien tai, kad byloje buvo konstatuoti Administracijos neteisėti veiksmai, nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėja vien dėl to patyrė neturtinę žalą. Pareiškėja nepateikė įrodymų, nenurodė ir nepagrindė patirtos neturtinės žalos, o apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginiais. Rūpesčiai ginant savo teises yra įprasta ir neišvengiama būtinybė, todėl ne bet koks susirūpinimas ar nerimas traktuotinas kaip neturtinės žalos atsiradimo faktas. Žemės sklypas yra žemės ūkio paskirties. Įsigyjant Žemės sklypą savininkėms buvo žinoma jo naudojimo paskirtis ir būdas. Paskirties keitimas pagal Žemės įstatymo nuostatas yra išimtis iš bendros taisyklės ir yra ilgas procesas. Šį faktą patvirtinta tai, kad nuo pareiškėjos skundo padavimo teismui 2014 m. iki 2020 m. dėl administracinės bylos sudėtingumo, o ne dėl Administracijos kaltės, ji buvo ilgai nagrinėjama teismuose ir teismų sprendimai dėl bylos sudėtingumo buvo priimti tiek Administracijos, tiek ir pareiškėjos naudai.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gegužės 12 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjai iš Vilniaus rajono savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 750 Eur bylinėjimosi išlaidų.

8. Teismas nustatė, kad VAAT 2016 m. lapkričio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-7383-484/2016, be kita ko, konstatavo, kad Įsakymas 1 neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir todėl jį panaikino. LVAT 2017 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2716-502/2017 pritarė minėtam pirmosios instancijos teismo sprendimui bei nurodė, kad atsakovas Įsakyme 1 nenurodė, jog pareiškėjų prašyme nurodyti planavimo tikslai prieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimams. LVAT 2020 m. sausio 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1653-502/2019 konstatavo, kad Įsakyme 2 nėra nurodyta, kad siekiamo teritorijos planavimo tikslai prieštarauja įstatymų reikalavimams, nepateikta argumentų ir įrodymų, kad jie prieštarauja kreipimosi metu galiojusio teritorijos bendrojo plano sprendiniams. Taigi, minėtais teismų sprendimais, be kita ko, konstatuota, kad Įsakymas 1 ir Įsakymas 2 prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Administracija neįvykdė įstatyme nustatytos pareigos priimti motyvuotus ir pagrįstus teisės aktus, atitinkančius VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl atliko neteisėtus veiksmus. Be to, iš LVAT 2020 m. sausio 7 d. sprendimo turinio matyti, kad Administracija, pagal jai pateiktus pareiškėjos ir kitų Žemės sklypo bendrasavininkių dokumentus bei teisinį reguliavimą, turėjo joms perduoti Žemės sklypo detaliojo plano rengimo organizatoriaus teises bei pareigas, numatant šio Žemės sklypo pagrindinės tikslinės žemės ūkio paskirties pakeitimą į kitos paskirties mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritoriją ir išduoti sąlygas 0,2952 ha ploto žemės sklypo detaliojo plano rengimui, t. y. sudaryti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį su pareiškėja ir kitomis Žemės sklypo bendrasavininkėmis, tačiau to nepadarė. Nuo 2017 m. kovo 29 d., kuomet įsiteisėjo VAAT 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-7383-484/2016, pareiškėja turėjo teisėtą lūkestį, kad jos ir kitų Žemės sklypo bendrasavininkių 2013 m. lapkričio 22 d. prašymas bus patenkintas. Teismo nuomone, iki tol pareiškėjos teisėti lūkesčiai nebuvo pažeisti, kadangi buvo priimti jai nepalankūs teismų sprendimai.

9. Teismas pripažino, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėja galėjo patirti stresą, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių ji būtų nepatyrusi, jeigu atsakovas būtų priėmęs teisėtus ir pagrįstus administracinius aktus, veikęs pagal teisės aktų reikalavimus. Teismas akcentavo, kad atsakovas ne vieną kartą priėmė neteisėtą ir nepagrįstą administracinį aktą pareiškėjos ir kitų Žemės sklypo bendrasavininkių atžvilgiu, o netgi du kartus, t. y. ir po to, kai LVAT iš esmės konstatavo, kad pareiškėjos ir kitų Žemės sklypo bendrasavininkių 2013 m. lapkričio 22 d. prašymas turi būti patenkintas. Akivaizdu, kad dėl tokio atsakovo neteisėto elgesio pareiškėja galėjo pajusti ir nepasitikėjimą vietos savivaldos institucijomis, todėl teismas priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja patyrė neturtinę žalą. Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos savivaldybės civilinės atsakomybės sąlygos: minėti Administracijos neteisėti veiksmai, minėta pareiškėjos patirta žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir pareiškėjos patirtos žalos.

10. Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo neteisėtų veiksmų pobūdį ir trukmę, į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, sprendė, kad nagrinėjamu atveju patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 1 000 Eur. Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) CK 6.271 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 1 dalį, teismas nurodė, kad pareiškėjai neturtinė žala priteistina ne iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Administracijos, o iš Vilniaus rajono savivaldybės, atstovaujamos Administracijos.

III. 11. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkinti visa apimtimi. Pareiškėja taip pat prašo priteisti jai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

12. Pareiškėjos įsitikinimu, priteista 1 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra per maža ir neteisinga, ji nekompensuoja pareiškėjos patirtų neigiamų išgyvenimų. Nors teismas nurodė, kad atsižvelgė į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, tačiau nenurodė nei vienos analogiškos bylos. Net jei būtų sutinkama su teismo pozicija, kad tik pastaruosius trejus metus buvo pažeisti pareiškėjos teisėti lūkesčiai ir ji galėjo patirti neigiamus išgyvenimus, kitose bylose, kuriose priteisiama neturtinė žala už neteisėtus valstybės ar savivaldybės pareigūnų veiksmus, yra ženkliai didesnė (pvz., administracinės bylos Nr. A-2172-525/2016, Nr. A-143-858/2015). Pareiškėja 2013 m. lapkričio 22 d. pateikė teisėtą prašymą, o jos atžvilgiu atliktų neteisėtų veiksmų neigiamos pasekmės truko šešerius metus. Po LVAT 2017 m. kovo 29 d. nutarties atsakovas 2017 m. gegužės 29 d. priėmė lygiai tokį patį, tais pačiais motyvais grindžiamą neteisėtą sprendimą, nors buvo teismo įpareigotas priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą, taigi neteisėtas Įsakymas 2 buvo priimtas akivaizdžiai tyčia. Teismas tinkamai neindividualizavo neturtinės žalos dydžio. Pareiškėja dėl atsakovo tyčinių neteisėtų veiksmų buvo įtraukta į ilgalaikį bylinėjimąsi, negalėjo pilnai įgyvendinti savo, kaip Žemės sklypo savininkės, teisių, vykdyti šio sklypo detalaus planavimo procedūrų, be to, bylinėjimosi metu nerimavo dėl ateities, patyrė neužtikrintumo ir nepastovumo jausmą, dvasinius išgyvenimus, taip pat nepasitikėjimą vietos savivaldos ir valstybės institucijomis.

13. Atsakovo atstovas Administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą.

14. Atsakovo atstovas, be jo atsiliepime į skundą išdėstytų argumentų, nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo analogišką administracinę bylą Nr. eI2-3081-535/2020 dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Žemės sklypo bendrasavininkės V. G. skundą ir jį atmetė.

15. Pareiškėja atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Pareiškėja taip pat prašo priteisti jai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

16. Pareiškėja nurodo, kad ji iš tikrųjų patyrė neigiamus išgyvenimus, antraip neįsivaizduojama, kokius veiksmus Savivaldybė turėtų atlikti, kad būtų pripažinta, jog pareiškėja patyrė neturtinę žalą dėl neteisėtų veiksmų, jei teismo sprendimo nevykdymas teisinėje valstybėje yra tik įprastas, jokių neigiamų emocijų nesukeliantis veiksmas. Jei neteisėtas Savivaldybės elgesys pareiškėjai būtų priimtinas ir nesukėlęs jokių neigiamų išgyvenimų ir emocijų, skundo ji būtų neteikusi. Atsakovas nusižengė vienai svarbiausių moralinių vertybių – teisingumui. Pareiškėjos prašymas negalėjo būti laikomas prieštaraujančiu Vilniaus rajono bendrojo plano sprendiniams, todėl pareiškėja turėjo teisėtą ir pagrįstą lūkestį, kad Savivaldybė teisėtą pareiškėjų prašymą tenkins. Atsakovas du kartus pažeidė pareiškėjos teisėtus lūkesčius. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI2-3081-535/2020 nėra įsiteisėjęs ir neturi jokio privalomumo.

17. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir tenkinti atsakovo apeliacinį skundą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas argumentais, kurie išdėstyti atsiliepime į skundą ir atsakovo apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėja patyrė dėl neteisėtų Savivaldybės veiksmų nuo 2013 m. nesudarant su ja ir Žemės sklypo bendrasavininkėmis sutarties ir neperduodant detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų į joms priklausantį Žemės sklypą.

19. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės; žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Todėl sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų (pareigūnų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti.

20. Nagrinėjamu atveju Administracijos veiksmų neteisėtumas yra konstatuotas įsiteisėjusiais teismų sprendimais, kuriais buvo panaikinti Įsakymas 1 ir Įsakymas 2. VAAT 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimu ir LVAT 2017 m. kovo 29 d. nutartimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 7 d. sprendimu buvo konstatuota, kad atsakovas netinkamai taikė teisės aktus ir priėmė neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus – Įsakymą 1 ir Įsakymą 2.

21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. kovo 29 d. nutartyje, vertindamas Įsakymo 1 pagrįstumą ir teisėtumą, nurodė, kad „kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjų žemės sklypas <...> atitiko visas Vilniaus rajono bendrojo plano nuostatas tam, kad žemės sklypo naudojimo paskirtis būtų pakeista į mažaaukščių gyvenamųjų namų“. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tačiau Administracija Įsakymu 2 iš esmės paneigė aukščiau nurodytą teismo išvadą ir priėmė Įsakymą 2, kuriuo dar kartą atsisakė tenkinti pareiškėjos ir kitų Žemės sklypo bendrasavininkių Prašymą. Įsakymas 2 buvo panaikintas LVAT 2020 m. sausio 7 d. sprendimu, iš kurio turinio matyti, kad Administracija, pagal jai pateiktus pareiškėjos ir kitų Žemės sklypo bendrasavininkių dokumentus bei teisinį reguliavimą, turėjo joms perduoti Žemės sklypo detaliojo plano rengimo organizatoriaus teises bei pareigas, numatant šio Žemės sklypo pagrindinės tikslinės žemės ūkio paskirties pakeitimą į kitos paskirties mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritoriją, ir išduoti sąlygas Žemės sklypo detaliojo plano rengimui, t. y. sudaryti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį su pareiškėja ir kitomis Žemės sklypo bendrasavininkėmis, tačiau to nepadarė. Taigi, atsakovo veiksmų neteisėtumas yra įrodytas.

22. Remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017; 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje A-985-556/2018; ir kt.).

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja dėl nustatytų atsakovo neteisėtų veiksmų galėjo patirti stresą, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių ji būtų nepatyrusi, jeigu Administracijos direktorė būtų priėmusi teisėtus ir pagrįstus administracinius aktus, veikusi pagal teisės aktų reikalavimus. Pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju Administracija ne vieną kartą priėmė neteisėtą ir nepagrįstą administracinį aktą pareiškėjos ir kitų Žemės sklypo bendrasavininkių atžvilgiu, o netgi du kartus ir tuo pačiu klausimu, t. y. ir po to, kai LVAT iš esmės konstatavo, kad pareiškėjos ir kitų Žemės sklypo bendrasavininkių 2013 m. lapkričio 22 d. Prašymas turi būti patenkintas. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjos bylinėjimasis dėl atsakovo neteisėtų sprendimų truko daugiau nei šešerius metus, ir visą šį laiką pareiškėja negalėjo dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pilna apimtimi įgyvendinti savo, kaip Žemės sklypo bendrasavininkės, teisių. Akivaizdu, kad nustatytų neteisėtų Administracijos veiksmų pareiškėja galėjo pajusti nepasitikėjimą vietos savivaldos institucijomis. Pareiškėja teigė, kad tai sukėlė jai neigiamus išgyvenimus, sukrėtimus, netikrumą dėl ateities ir pan. Atsižvelgiant į aptartų Administracijos neteisėtų veiksmų pobūdį, teismui nėra pagrindo netikėti šiais pareiškėjos paaiškinimais. Teisėjų kolegijos vertinimu, neturtinės žalos faktas yra įrodytas, o atsakovo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintų pareigų neįvykdymas pakankamai prisidėjo prie žalos pareiškėjai atsiradimo, kad Savivaldybei tektų atsakomybė, t. y. nustatytas ir priežastinis ryšys tarp atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjos patirtos žalos.

24. Kriterijai, pagal kuriuos nustatomas neturtinės žalos dydis, įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindamas šias nuostatas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai (žr., pvz., 2014 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-339/2014). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013; 2014 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1093/2014). Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017; ir kt.).

25. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, įvertinusi pareiškėjos subjektinių teisių pažeidimų pobūdį, mastą, be kita ko, tai, kad atsakovas dėl to paties klausimo neteisėtus sprendimus priėmė du kartus, taip pat atsižvelgusi į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 9 d. nutartyje iš esmės analogiškoje administracinėje byloje Nr. eA-1517-575/2021 Žemės sklypo bendrasavininkei priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį, sprendžia, kad pareiškėjai priteistinas padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis yra 2 500 Eur.

26. Kaip minėta, pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto. Nagrinėjamu atveju nustatytus neteisėtus veiksmus atliko Savivaldybės Administracija. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai neturtinės žalos atlyginimas priteisiamas ne iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, o iš Vilniaus rajono savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus rajono savivaldybės administracijos.

27. Pareiškėja prašo priteisti jai visas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, todėl yra pagrindas pakeisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymą.

28. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjos patirtos bylinėjimosi išlaidos (2 000 Eur) yra realios ir pagrįstos, tačiau yra pagrindas jas mažinti atsižvelgiant į tai, kad skundas patenkintas iš dalies, pareiškėjai priteisė 750 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą. Kadangi galutiniu procesiniu sprendimu padidinta pareiškėjai priteistinas neturtinės žalos atlyginimo suma, t. y. pakeista tenkintų reikalavimų dalis, taip pat atsižvelgiant į nagrinėtos bylos apimtį, sudėtingumą tiek faktų vertinimo, tiek teisės aiškinimo ir taikymo prasme, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, pareiškėjai priteistina bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, suma didintina iki 1 000 Eur.

29. Teismui pateikti įrodymai (2020 m. birželio 1 d. sąskaitos už teisines paslaugas Nr. 730 ir Nr. 731 ir 2020 m. birželio 1 d. pinigų priėmimo kvitai Serija LAT Nr. 914219 ir Nr. 914220) patvirtina, kad pareiškėja bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patyrė 2 000 Eur išlaidų: po 1 000 Eur už apeliacinio skundo ir atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą. Ši suma neviršija maksimalių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų dydžių. Teismas, atsižvelgdamas į nagrinėtos bylos apimtį, sudėtingumą tiek faktų vertinimo, tiek teisės aiškinimo ir taikymo prasme, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, daro išvadą, jog pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjos patirtos bylinėjimosi išlaidos yra realios ir pagrįstos, tačiau yra pagrindas jas mažinti, atsižvelgiant į tai, kad skundas patenkintas iš dalies. Todėl teismas priteisia pareiškėjai iš Vilniaus rajono savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 3 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos D. B. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Atsakovo atstovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 12 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjos D. B. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjai D. B. iš atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, 2 500 Eur (du tūkstančius penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Priteisti pareiškėjai D. B. iš Vilniaus rajono savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.“

Priteisti pareiškėjai D. B. iš Vilniaus rajono savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys