2017-10-25 Nr. AB-19269-3-61-3-02981-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

teisiAdministracinė byla Nr. eAS-910-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02981-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. spalio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. J. (toliau – ir pareiškėja) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas), 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. (23-31-08) 491-329 (toliau – ir 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimas).

Pareiškėja skundą dėl VMI 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimo panaikinimo teismui padavė, praleidusi terminą skundui paduoti, todėl teismas 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartimi pareiškėjai nustatė terminą pateikti prašymui atnaujinti skundo padavimo terminą, kartu nurodant termino praleidimo priežastis. Taip pat teismas, nustatęs, kad pareiškėjos paduotas skundas neatitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir 25 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, ta pačia nutartimi nustatė terminą nustatytiems skundo trūkumams pašalinti.

Pareiškėja, vykdydama teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartį, pateikė teismui patikslintą prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, kuriame nurodė, kad buvo inicijavusi ginčą dėl VMI 2016 m. rugpjūčio 30 d. rašto Nr. (23.1-08)-RNA-25836 (toliau – ir 2016 m. rugpjūčio 30 d. raštas), kuriame buvo keliamas analogiškas reikalavimas dėl to paties užsienio valstybės prašymo, kaip ir VMI 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendime. Pažymėjo, kad VMI 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimą priėmė, teisme nagrinėjant pareiškėjos skundą dėl VMI 2016 m. rugpjūčio 30 d. rašto. Pareiškėja manydama, kad 2016 m. rugpjūčio 30 d. raštas ir 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimas yra betarpiškai susiję, teigė, kad VMI apie 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimo priėmimą turėjo informuoti administracinę bylą nagrinėjantį teismą, tačiau to nepadarė, tokiu būdu suklaidindama pareiškėją. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. eI-9299-473/2016 pagal pareiškėjos skundą atsakovui VMI dėl 2016 m. rugpjūčio 30 d. rašto panaikinimo, 2016 m. lapkričio 11 d. nutartimi bylą nutraukė, konstatavęs, kad VMI 2016 m. rugpjūčio 30 d. raštas yra informacinio pobūdžio ir pareiškėjai nesukuria materialiųjų teisinių pasekmių. Pareiškėja gavusi tokį išaiškinimą, suprato, kad VMI neturi teisės išieškoti lėšų iš jos priverstiniu būdu, todėl praleido terminą skundui dėl VMI 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimo paduoti ir kreipėsi į teismą tik tada, kuomet VMI kreipėsi į antstolių kontorą, reikalaudama priverstinai vykdyti ginčijamą sprendimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartimi pareiškėjos R. J. patikslinto prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti netenkino ir pareiškėjos skundą atsisakė priimti. Nutarė, nutarčiai įsiteisėjus, grąžinti pareiškėjai sumokėtą 22,50 Eur žyminį mokestį.

Teismas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, vadovavosi ABTĮ 30 straipsnio 1 dalimi bei atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą, sprendžiant termino skundui paduoti atnaujinimo klausimus.

Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad VMI 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimas Nr. (23-31-08) 491-329 pareiškėjai buvo išsiųstas registruota pašto siunta Nr. RN308554485LT, kuri AB Lietuvos pašte buvo gauta 2016 m. spalio 4 d. Duomenų, kad pareiškėja šios siuntos negavo, nėra. Teismas nurodė, kad pareiškėja nei skunde teismui, nei prašyme dėl termino skundui paduoti atnaujinimo neneigė, kad skundžiamo VMI 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimo nėra gavusi. Priešingai, nurodė, kad Vilniaus apygardos administraciniam teismui administracinėje byloje Nr. eI-9299-473/2016 nustačius VMI terminą atsiliepimui į pareiškėjos skundą pateikti, buvo priimtas VMI 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimas. Taigi dar iki teismo nutarties administracinėje byloje Nr. eI-9299-473/2016 priėmimo 2016 m. lapkričio 11 d., pareiškėjai buvo žinoma apie VMI 2016 m. rugsėjo 28 d. priimtą sprendimą.

Teismas pareiškėjos nurodytas termino atnaujinimo priežastis vertino itin kritiškai, kadangi pareiškėja, kaip ginčo iniciatorė, teisme privalėjo aktyviai domėtis savo teisėmis ir pareigomis. Pažymėjo, jog pareiškėjos ginčijamame VMI 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendime buvo aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog šis sprendimas, kuriuo nuspręsta išieškoti iš pareiškėjos 5 204,29 Eur sumą, gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka. Be to, VMI 2016 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. (17.17-40) RES-, siųsdama pareiškėjai 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimą, informavo pareiškėją, jog, nesumokėjus mokestinės nepriemokos per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo, šis sprendimas bus perduotas vykdyti antstoliui Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Taigi pareiškėja, gavusi minėtus VMI dokumentus, iš jų turinio turėjo suprasti, kad ji yra įpareigojama sumokėti 5 204,29 Eur sumą, priešingu atveju, t. y. pareiškėjai nesumokėjus išieškomos sumos, atsakovas kreipsis į antstolius dėl priverstinio išieškojimo vykdymo.

Teismas taip pat pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eI-9299-473/2016, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą dėl VMI 2016 m. rugpjūčio 30 d. rašto, 2016 m. lapkričio 21 d. priėmė nutartį, kurioje konstatavo, jog ginčijamas raštas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatomis, prilygintinas MAĮ 89 straipsnyje įtvirtintam raginimui mokestinę prievolę įvykdyti geruoju. Šiuo atveju pareiškėjos pareiga įvykdyti mokestinę prievolę atsirado ne raginimo (ginčijamo rašto) pagrindu, o Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos prašymo, kurį VMI gavo 2016 m. rugpjūčio 23 d., pagrindu. Ginčijamame rašte yra nurodyti mokestinės prievolės išieškojimo pagrindai, mokestinės prievolės užginčijimo tvarka bei siūlymas per nustatytą terminą sumokėti nurodytas sumas. Tai teismui leido spręsti, kad ginčijamas raštas yra informacinio–aiškinamojo pobūdžio dokumentas (primenama apie mokestines nepriemokas ir jų dydį), pats savaime nesukeliantis pareiškėjai teisinių pasekmių.

Teismas, įvertinęs minėtos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eI-9299-473/2016 turinį, nustatė, kad teismas pareiškėjai išaiškino, jog ji turi teisę kreiptis su skundu į teismą dėl VMI sprendimo dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo, kuris ir yra laikytinas individualiu administraciniu aktu, sukeliančiu mokesčių mokėtojui teisines pasekmes.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, įvertinęs tai, kad pareiškėja 2016 m. rugsėjo 26 d. yra sudariusi atstovavimo sutartį su advokato padėjėju Artūru Melisiaku, t. y. yra atstovaujama profesionalaus teisininko, padarė išvadą, jog pareiškėja nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga, siekdama aktyviai ir operatyviai pasinaudoti savo teise į gynybą. Įvertinęs pareiškėjos nurodytus argumentus dėl termino praleidimo, teismas pripažino, jog nurodytos termino skundui paduoti praleidimo aplinkybės yra subjektyvaus pobūdžio ir nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti, kad egzistavo aplinkybės, objektyviai užkirtusios kelią pareiškėjai laiku ir tinkamai realizuoti savo teisę apskųsti VMI 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimą.

Teismas nusprendė, jog nėra pagrindo vertinti, kad terminas skundui pateikti buvo praleistas dėl svarbių, ekstraordinarių, ne nuo pareiškėjos valios ir pasirinkto savo teisių gynybos būdo priklausiusių priežasčių, todėl pareiškėjos prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą netenkino ir vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu pareiškėjos skundą atsisakė priimti.

III. Pareiškėja R. J. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartį ir atnaujinti terminą skundui dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimo Nr. (23-31-08) 491-329 paduoti.

Nesutikdama su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi, pareiškėja nurodo, kad jai nebuvo suteikta galimybė apginti jos pažeistą teisę teisme, nors į teismą ji kreipėsi laiku, tik gavusi mokesčių administratoriaus nurodymą. Be to, teismas nepasisakė dėl jos prašyme išdėstytų argumentų, susijusių su mokesčių administratoriaus sąžiningumu.

Atskirajame skunde pareiškėja dėsto argumentus, analogiškus argumentams išdėstytiems jos prašyme atnaujinti skundo padavimo terminą, pateiktame pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjos teigimu, valstybės institucijos (jas atstovaujantys asmenys) su klientais turi elgtis sąžiningai, o klientai turi tikėtis sąžiningo elgesio iš valstybės institucijos. Nurodo, kad teisme nagrinėjant ginčą dėl to paties dalyko, mokesčių administratoriui priėmus naują – įpareigojantį norminį aktą ir nepranešus apie tai ginčą nagrinėjančiam teismui, buvo pažeisti pareiškėjos teisėti lūkesčiai dėl sąžiningo valstybės institucijos elgesio. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisinga ir diskriminuojanti pareiškėją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nutarties, kuria teismas netenkino pareiškėjos patikslinto prašymo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir pareiškėjos skundą atsisakė priimti, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad VMI 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimas Nr. (23.31-08)491-329, kuriuo nuspręsta iš pareiškėjos R. J. išieškoti 5 204,29 Eur sumą, VMI 2016 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-24436 buvo išsiųstas pareiškėjos gyvenamosios vietos adresu – Veiverių g. 75, Kaunas, o AB Lietuvos paštas buvo gautas 2016 m. spalio 4 d. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėja minėto sprendimo negavo, to atskirajame skunde neginčija ir pati pareiškėja. VMI 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendime nurodyta jo apskundimo tvarka.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, sprendė, kad pareiškėja terminą praleido dėl nuo jos valios priklausančių aplinkybių ir pasirinkto galimai pažeistų teisių gynimo būdo, todėl nenustatęs priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą skundui dėl VMI 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimo paduoti, skundą atsisakė priimti.

Pareiškėja atskirajame skunde nesutikdama su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi, nurodo, kad teismas nepasisakė dėl jos prašyme išdėstytų argumentų, susijusių su mokesčių administratoriaus sąžiningumu, ir nepagrįstai pareiškėjos nurodytas priežastis laikė nesvarbiomis, nesudarančiomis pagrindo atnaujinti terminą.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos atskirojo skundo argumentus dėl termino paduoti skundą praleidimo priežasčių, pažymi, kad ABTĮ 30 straipsnio 1 dalis nustato galimybę teismui pareiškėjo prašymu atnaujinti skundo padavimo terminus, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006, 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-605/2012, 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-520/2015). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015).

Termino atnaujinimas yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismo diskrecijai palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes bei suformuotą teismų praktiką. Spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, teismas vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti teisę kreiptis į teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-601/2006, 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų nustatyti atskirų procesinių veiksmų atlikimo terminai įpareigoja teisminės gynybos siekiantį asmenį operatyviai reaguoti į savo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimus. Pagal administracinių teismų praktiką, sprendžiant praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą, svarbu atsižvelgti, ar siekdamas apginti savo pažeistas teises asmuo paisė sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013, 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-986-552/2015). Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą prašymui paduoti ir atskirojo skundo argumentus, sprendžia, kad pareiškėja nagrinėjamu atveju nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga, todėl nurodytos termino praleidimo priežastys nevertintinos kaip svarbios ABTĮ 30 straipsnio 1 dalies prasme. Pareiškėjos manymas, kad VMI 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimas Nr. (23-31-08) 491-329 yra tiesiogiai susijęs su administracinės bylos Nr. eI-9299-473/2016, dalyku, ir ta aplinkybė, jog gavusi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-9299-473/2016, pareiškėja suprato, kad VMI neturi teisės išieškoti lėšų iš jos priverstiniu būdu, negali būti vertinamas kaip objektyvi termino prašymui paduoti praleidimo priežastis, nepriklausiusi nuo pareiškėjos valios. Kaip teisingai pastebėjo ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėja yra atstovaujama profesionalaus teisininko, todėl spręstina, kad gavusi skundžiamą VMI 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimą, ji turėjo galimybę su juo konsultuotis, o būdama pakankamai rūpestinga ir atidi, nesutikdama su minėtu sprendimu, turėjo operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir skundą teismui pateikti per nustatytą terminą.

Pabrėžtina, jog įstatyme nustatytas trumpas terminas skundui paduoti įpareigoja asmenis savo procesinėmis teisėmis naudotis itin operatyviai, atidžiai, rūpestingai bei sąžiningai, nes priešingu atveju jų teisė pateikti skundą nebus ginama. Pareiškėja skundą teismui dėl VMI 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimo panaikinimo išsiuntė tik 2017 m. rugpjūčio 31 d., t. y. praėjus beveik metams nuo skundžiamo sprendimo priėmimo, todėl akivaizdu, kad protingo termino kreiptis teisminės gynybos šioje byloje buvo nepaisoma. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja savo valia pasirinko galimai pažeistų teisių gynimo būdą, o nurodytos termino praleidimo priežastys negali būti laikomos objektyviomis ir nepriklausančiomis nuo pareiškėjos valios, sudarančiomis pagrindą praleistą terminą atnaujinti, todėl pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.

Pareiškėjos atskirojo skundo argumentai, susiję su mokesčių administratoriaus sąžiningumu, atsižvelgiant į tai, kad administracinės bylos Nr. eI-9299-473/2016 nagrinėjimo metu pačiai pareiškėjai apie skundžiamą VMI sprendimą turėjo būti žinoma, teisėjų kolegijos vertinimu, yra jos subjektyvi nuomonė, nesudaranti pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes bei pritaikė proceso teisės normas, todėl teismo nutartis paliekama nepakeista, pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos R. J. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas