Legislator Case Law & Legislation
8f17bfd4-03f8-47ac-afc7-bd3ef7b152e2 AI generated

8f17bfd4-03f8-47ac-afc7-bd3ef7b152e2 · Vilniaus apygardos teismas

Case Number 8f17bfd4-03f8-47ac-afc7-bd3ef7b152e2
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

? Baudžiamoji byla Nr. 1A-37-574/2020 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-60598-2017-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.4.1.; 1.2.19.4.1. (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U O S P R E N D I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. sausio 22 d. Vilnius Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Vitalijos Norkūnaitės, Nidos Vigelienės, sekretoriaujant Agnei Strunkytei, dalyvaujant prokurorei Alai Petrenko, nuteistajam A.

Legislator headnote

AI generated

8f17bfd4-03f8-47ac-afc7-bd3ef7b152e2 · Vilniaus apygardos teismas: Vertinant Å¡iuos nukentėjusiojo parodymus kyla klausimas - kodėl jam buvo laužiama ranka ir kodėl buvo dedami antrankiai, jeigu pasak nukentėjusiojo, jis nesiprieÅ¡ino. 2018 m. gegužės 4 d. papildomai apklaustas Ž. B. parodė, kad vienas apsaugos darbuotojas suėmė jo rankas už nugaros, jas iÅ¡kėlė į viršų sugriebęs už rankų riešų. Tačiau, Ž. B. anksčiau teigė, kad jam rankas paėmė du apsaugos darbuotojai, o Å¡ioje apklausoje teigė, kad tai padarė vienas apsaugos darbuotojas.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

? Baudžiamoji byla Nr. 1A-37-574/2020 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-60598-2017-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.4.1.; 1.2.19.4.1. (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U O S P R E N D I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. sausio 22 d. Vilnius Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Vitalijos Norkūnaitės, Nidos Vigelienės, sekretoriaujant Agnei Strunkytei, dalyvaujant prokurorei Alai Petrenko, nuteistajam A.

Č., jo gynėjui advokatui Raimundui Jurkai, nukentėjusiajam Ž. B. it jo atstovui advokatui Audriui Juozapavičiui, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo A. Č. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. Č. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams; pripažintas kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 200 MGL dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo bÅ«du ir A. Č. paskirta galutinė 1 metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį per 3 mėnesius nuo bausmės vykdymo pradžios atlyginti nusikalstama veika padarytÄ turtinę žalÄ ir per 5 mėnesius nuo bausmės vykdymo pradžios neatlygintinai iÅ¡dirbti 50 valandų sveikatos priežiÅ«ros, globos ir rÅ«pybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rÅ«pinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 682 straipsniu A. Č. atimta teisė dirbti apsaugininku ir (ar) apsaugos darbuotoju 4 metams. IÅ¡ A. Č. civilinio ieÅ¡kovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 137,69 Eur turtinei žalai atlyginti, nukentėjusiojo Ž. B. naudai priteista 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 100 Eur advokato teisinės pagalbos iÅ¡laidoms padengti. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė : I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės 1. A. Č. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. lapkričio 19 d. apie 01.20 val. adresu (duomenys neskelbtini) Vilnius, bÅ«damas apsaugos tarnybos darbuotoju ir dirbdamas pagal iÅ¡kvietimÄ , t. y. bÅ«damas valstybės tarnautojui prilygintam asmeniui, iÅ¡vesdamas nukentėjusįjį Ž.

B. iÅ¡ biliardinės „B.“, virÅ¡ydamas savo kaip apsaugos tarnybos darbuotojo įgaliojimus, paėmęs jam už kairės rankos, pradėjo jÄ sukti, tyčia pagriovė jį ant žemės veidu žemyn, įrėmė kelį į nugarÄ ir galutinai užlaužė jo rankÄ , tuo padarydamas Ž. B. virÅ¡ugalvio odos nubrozdinimÄ , abiejų kelių poodines kraujosruvas, kurie vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, kairio alkÅ«nkaulio vainikinės ataugos lūžį, kuris vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl minėto kaulo lūžio sveikata yra sutrikdoma ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, t. y. padarydamas Ž.

B. didelę žalÄ . II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių praÅ¡ymai 2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. Č. (toliau – apeliantas) praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 18 d. apkaltinamÄ jį nuosprendį dėl jo nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir jį iÅ¡teisinti, kadangi objektyviais ir patikimais duomenimis nenustatyta ar buvo padarytos nusikalstamos veikos, o jeigu taip - kas yra Å¡ių veikų vykdytojas; panaikinti 2019 m. liepos 18 d. apkaltinamojo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, nes nukentėjusiojo praÅ¡ymu papildytas kaltinimas dėl valstybės tarnautojui prilyginto asmens įgaliojimų virÅ¡ijimo yra nekonkretus ir neaiÅ¡kus; arba pripažinti jo atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę - nukentėjusiojo rizikingÄ arba provokuojantį elgesį ir suÅ¡velninti jo baudžiamÄ jÄ atsakomybę, taip pat sumažinti priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį.

3. Nurodo, kad skundžiamÄ nuosprendį vertina kaip nepagrįstÄ ir neteisingÄ . Surinktų bylos duomenų kontekste nuosprendžio neteisėtumas pasireiÅ¡kia materialiųjų ir procesinių normų netinkamu taikymu, t. y. dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies pažeidimų, lėmusių neteisėtÄ jo nuteisimÄ ; dėl nekonkretaus ir perteklinio kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį; dėl nukrypimo nuo BK 54 straipsnio 2 dalies, 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau — CK) 6.282, 6.250 straipsnių nuostatų.

4. Pirmosios instancijos teismas nepakankamai iÅ¡samiai ir objektyviai atliko byloje surinktų įrodymų vertinimÄ ir nepaÅ¡alino esminių prieÅ¡taravimų dėl minimų kaltinimų, kad jis padarė pavojingÄ ir baudžiamajame įstatyme uždraustÄ veikÄ . Todėl jam buvo neteisingai inkriminuoti tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 138 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Teismas nesivadovavo esminiu nekaltumo prezumpcijos elementu, tvirtinančiu, kad baudžiamajame procese visos abejonės bei neaiÅ¡kumai, kurių negalima paÅ¡alinti nagrinėjant bylÄ teisme, turi bÅ«ti vertinami kaltinamojo asmens naudai (in dubio pro reo).

Taip pat teismas tinkamai neįgyvendino itin svarbaus imperatyvo - kad apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis, teismo iÅ¡vados turi bÅ«ti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ ir kitas svarbias bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 305 straipsnis) ir apelianto atžvilgiu nepriėmė iÅ¡teisinamojo nuosprendžio, nors tam buvo faktiniai bei teisiniai, t. y. BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 2 dalyje numatyti, pagrindai.

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas nepagrįstai, kaip patikimais duomenimis, vadovavosi Ž. B. parodymais, kad ne kas kitas, o bÅ«tent apeliantas įvykio metu tyčia panaudojo smurtÄ , dėl kurio nukentėjusiajam atsirado neigiami padariniai jo sveikatai. Nukentėjusysis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios iki bylos nagrinėjimo teisme, savo parodymuose buvo nenuoseklus, taip pat baudžiamojo proceso metu nesielgė itin skaidriai ir sÄ Å¾iningai teisėsaugos institucijų bei kitų konflikte dalyvavusių asmenų atžvilgiu, kadangi nutylėjo ir nepripažino kai kurių bylai itin reikÅ¡mingų aplinkybių (pvz., kad 2017 m. lapkričio 19 d. konfliktas faktiÅ¡kai įvyko bÅ«tent dėl jo paties neteisėtų veiksmų pažeidžiant vieÅ¡osios tvarkos taisykles).

Teismas ne visumoje, o pasirinktinai paanalizavo tik kai kuriuos byloje esančius nukentėjusiojo įvykio versijos „nesutapimus“ ir, vadovaudamasis prielaidomis, visas nukentėjusiojo parodymų klaidas laikė neesminiais prieštaravimais. Su teismo argumentais, kad nukentėjusiojo Ž. B. parodymai išliko nuoseklūs, visos esminės aplinkybės sutapo, o nukentėjusiojo naudoti kitokie išsireiškimai yra neva natūrali jo atsiminimo apie įvykį pasekmė, nesutiktina. Teismas nepakankamai išsamiai išnagrinėjo apelianto gynėjo baigiamojoje kalboje nurodytus aspektus dėl Ž.

B. parodymų turinio, verčiančius abejoti Å¡ių duomenų Å¡altinio patikimumu. 6. 2017 m. lapkričio 20 d. apklausoje Ž. B. parodė, kad du apsaugos darbuotojai jį paėmė už rankų iÅ¡ nugaros ir pradėjo stumti link išėjimo ir teigia, kad jis nesiprieÅ¡ino. Anot nukentėjusiojo, leidžiantis laiptais tarpinėje laiptų aikÅ¡telėje vienas apsaugos darbuotojas staiga pradėjo jam sukti kairę rankÄ , griauti ant žemės ir įrėmęs keliÄ Ä¯ nugarÄ galutinai užlaužė rankÄ ir taip jÄ sulaužė, kitas apsaugos darbuotojas priėjo, kai jam jau buvo sulaužyta ranka ir padėjo kitam apsaugos darbuotojui uždėti antrankius.

Vertinant šiuos nukentėjusiojo parodymus kyla klausimas - kodėl jam buvo laužiama ranka ir kodėl buvo dedami antrankiai, jeigu pasak nukentėjusiojo, jis nesipriešino. 2018 m. gegužės 4 d. papildomai apklaustas Ž. B. parodė, kad vienas apsaugos darbuotojas suėmė jo rankas už nugaros, jas iškėlė į viršų sugriebęs už rankų riešų. Tačiau, Ž. B. anksčiau teigė, kad jam rankas paėmė du apsaugos darbuotojai, o šioje apklausoje teigė, kad tai padarė vienas apsaugos darbuotojas.

Pirmosios apklausos metu Ž. B. teigė, kad jam už rankos sugriebė ne ant laiptų, bet tarpinėje aikÅ¡telėje, kad ant laiptų jį vedė du apsaugos darbuotojai, o papildomoje apklausoje teigė, kad vienas. Pirmojoje apklausoje teigė, kad kelias jam buvo įremtas į nugarÄ , papildomoje apklausoje teigė, kad jo kairioji ranka buvo įremta į kojos keliÄ . Pirmojoje apklausoje nukentėjusysis minėjo, kad jam ranka buvo sulaužyta tarpinėje aikÅ¡telėje keliÄ Ä¯remiant į nugarÄ ir tuomet laužiant rankÄ , tačiau papildomoje apklausoje nukentėjusysis jau nurodė, kad pirmiau ant laiptų jo kairė ranka buvo atremta į kojos keliÄ ir tik tada pajuto skausmÄ . 2017 m. lapkričio 20 d. ir 2018 m. gegužės 4 d. apklausos metu duoti nukentėjusiojo Ž.

B. parodymai skiriasi iš esmės dėl faktinių situacijos aplinkybių.

7. Skunde taip pat nurodoma, kad iÅ¡ 2018 m. sausio 22 d. Specialisto iÅ¡vados Nr. G 3829/2017 (01) matyti, kad „iÅ¡ Ž. B. žodžių medicininiuose dokumentuose užfiksuota, jog apsaugos darbuotojas užlaužė rankÄ už nugaros, pradėjo jÄ sukti ir įrėmęs į keliÄ kairę rankÄ ir toliau jÄ suko. Buvo pargriautas ant žemės, gulinčiam buvo suduoti smÅ«giai į Å¡onus, sėdmenis, pečius“. Vertinant Å¡iuos duomenis, atkreipia dėmesį, kad kitose apklausose Ž. B. nenurodė, kad paguldytas jis buvo muÅ¡amas smÅ«giais į Å¡onus, sėdmenis ir pečius. 8. 2018 m. rugsėjo 17 d. liudytojo papildomos apklausos metu Ž.

B. nurodė, kad biliardinėje vienas apsaugos darbuotojas priėjo ir griebė abi jo rankas iÅ¡ už nugaros ir pradėjo jas laužti. Vedant jį pro duris viena jo ranka atsilaisvino, todėl apsaugos darbuotojas griebė jam už kairės rankos ir įrėmęs jo rankÄ Ä¯ savo kelį jis rankÄ pradėjo sukti po ko ji lūžo. Kai jis apsaugos darbuotojui pasakė, kad jo ranka lūžo, tuomet darbuotojas jį pargriovė ant žemės ir pakvietė savo porininkÄ . Anot Ž. B., viskÄ darė tas pirmasis apsauginis, kuris jam užlaužė rankÄ , t. y. dėjo antrankius ir pan.

Vertinant Å¡iuos parodymus atkreiptinas dėmesys, kad dar 2018 m. gegužės 4 d. apklausoje Ž. B. teigė, kad jo deÅ¡inę rankÄ apsaugos darbuotojas paleido, o minimoje apklausoje teigė, kad deÅ¡inė ranka atsilaisvino. Ankstesnės apklausos metu sakė, kad kai jis ėmė rėkti nuo skausmo, tuomet jis buvo paguldytas ant žemės. Minimoje apklausoje sako, kad jis pasakė apsaugos darbuotojui, kad jo ranka lūžo. PrieÅ¡ tai apklausos metu nurodė, kad antrasis apsaugos darbuotojas atėjo ir tik tada buvo dedami jam antrankiai, o minimoje apklausoje teigė, kad pirmasis apsaugos darbuotojas, kuris suko jam rankÄ , pasiÅ¡aukė antrÄ jį apsauginį, kuris atėjo.

Pirmojoje apklausoje teigė, kad jam antrankius uždėjo abu apsaugos darbuotojai, o minimoje apklausoje teigė, kad tai darė tik tas, kuris jam ir suko rankÄ . Taip pat Å¡ioje paskutinėje ikiteisminio tyrimo metu atliktoje apklausoje Ž. B. nurodė, kad jam viena ranka atsilaisvino dar prie biliardinės durų, o ne lipant laiptais žemyn, todėl bÅ«tent dar net nepradėjus lipti žemyn laiptais jo atžvilgiu buvo atlikti neteisėti veiksmai.

9. Pažymėtina, kad iÅ¡ 2019 m. balandžio 30 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad Ž. B. Å¡ioje apklausoje neneigė, kad buvo „gerokai iÅ¡gėręs“. Posėdyje Ž. B. nurodė: „pajutau, kaip man buvo griebiama už rankų abiejų iÅ¡ galo, sukamas rieÅ¡as ir laužomos rankos. AÅ¡ sulenkdamas 90 laipsnių kampu, rankos užlaužiamos, ir aÅ¡ vedamas, stumiamas esu link durų. Trenkiamas kaktÄ Ä¯ duris, stumiamas nuo laiptų. <...> Ant manęs Å¡okama buvo ant nugaros, aÅ¡ ant kelių griÅ«nu, ant laiptų slystu į aikÅ¡telę, ir su rankÄ , kad galvos neatsitrenkt aÅ¡ remiuosi“.

Duodamas parodymus ir teisme, Ž. B. nebuvo nuoseklus, kadangi iki tol jis nėra nurodęs tokių faktinių aplinkybių, kad kakta jis trenkėsi į duris, kad jam buvo šokama ant nugaros, kad jis slydo link laiptų aikštelės ir pan. Tai yra naujos ik tol negirdėtos aplinkybės. Taip pat nukentėjusysis nurodė, kad po dešimties minučių privažiavo du apsaugos darbuotojai, kai tuo tarpu iš kitų bylos liudytojų žinoma, kad po dešimties minučių, kažkur, privažiavo ne apsaugos darbuotojai, bet du policijos pareigūnai.

Taip pat Å¡ioje apklausoje Ž. B. itin akcentavo aplinkybę, kad abi jo rankas buvo paėmęs tik A. Č., o paklaustas kaip nukentėjusysis gali paaiÅ¡kinti savo dar ikiteisminio tyrimo metu nurodytus teigimus, kad jo rankas paėmė du apsaugos darbuotojai, Ž. B. sugebėjo tik apkaltinti ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nus, esÄ ne taip kaip reikia užfiksavusius jo parodymus. Verta paminėti ir tai, kad apklausos pabaigoje nukentėjusysis, vertindamas A. Č. veiksmus, tenurodė tik tai, kad „Nieko daugiau Č. nedarė, antrankius uždėjo ir viskas“, galiausiai į klausimÄ , kodėl A.

Č. yra inkriminuojami ir kiti Ž. B. padaryti sužalojimai, pastarasis atsakė, kad „Kažkas paspardė mane, sakė tylėk. Nenurodžiau šių aplinkybių, nes gal aš jų neatsiminiau“. Apibendrinant šiuos Ž. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus parodymus tampa akivaizdu, kad šio asmens parodymais kaip tikrais ir patikimais pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis, kadangi jų turinys neleidžia patvirtinti apeliantui suformuluoto kaltinimo.

10. Apeliaciniame skunde ginčijami ir nuosprendžio argumentai, susiję su Ž. B. parodymais dėl jo paties elgesio 2017 m. lapkričio 19 d. įvykių metu. Teismo pasisakymas „Tai, kad Ž. B. teigė, kad jis nebuvo konfliktiÅ¡kas, agresyvus, tuo tarpu kiti byloje apklausti asmenys tai paneigė - negali bÅ«ti laikoma nesutapimu, nes natÅ«ralu, kad pats asmuo, nematydamas savęs iÅ¡ Å¡alies, savo elgesį ir savo konfliktiÅ¡kumÄ vertina subjektyviai“, aiÅ¡kiai rodo pernelyg nuolaidų ir Å¡aliÅ¡kÄ požiÅ«rį dėl Å¡io nukentėjusiojo parodymų patikimumo.

Apelianto manymu tai, kad nukentėjusysis neigė savo neteisėtÄ elgesį biliardinės „B.“ patalpose, negali bÅ«ti vertinama kaip nereikÅ¡minga parodymų davimo klaida arba vien kaip asmens subjektyvaus vertinimo pasekmė. Atkreiptinas dėmesys, kad Ž. B. provokuojantį elgesį byloje patvirtino beveik visi konflikte dalyvavę asmenys ir Å¡i aplinkybė tiesiogiai susijusi su apelianto baudžiamosios atsakomybės klausimais Liudytojas M. M. nurodė, kad Ž. B. tÄ Ä¯vykio vakarÄ buvo iÅ¡gėręs, trukdė žmonėms, nedavė jiems žaisti; paskui Ž.

B. negražiai, nemandagiai, įžeidžiančiai elgėsi su apsauginiais, matė, kad buvo su galva atsirėmęs į apsauginius. Liudytojas L. T. nurodė, kad Ž. B. išties buvo neblaivus, kabinėjosi prie klubo lankytojų. Teisme apklaustas liudytojas R. S. nurodė, kad Ž. B. atėjo prie jų stalo ir pradėjo imti rutulius, jis pasakė nelįsk ir tuomet Ž. B. pradėjo vadinti jį necenzūriniais žodžiais. Apklausta policijos pareigūnė U. Š. (buvusi pavardė – P.) parodė, kad policijos komisariate Ž.

B. buvo agresyvus, rėkė, kad jį paleistų. Vadovaujantis šių liudytojų parodymais darytina išvada, kad nukentėjusysis nuo pat pirmosios bendravimo su apsaugos darbuotojais akimirkos buvo agresyvus bei konfliktiškas ir tai, kad jis buvo neblaivus, tik sustiprino tokį jo elgesį. Šioje vietoje pažymėtina, kad yra visiškai neįtikimi ir nelogiški Ž. B. parodymai, kad jis tiek biliardo patalpose, tiek laiptų aikštelėje savo elgesiu niekam nekėlė problemų, o elgėsi ramiai kitų asmenų atžvilgiu.

11. Nesuprantami yra nuosprendžio motyvai, kad „Vienintelis skirtumas tarp Ž. B. parodymų ir kitų byloje esančių duomenų, kuris teismo nuomone, gali bÅ«ti vertinamas kaip esminis, - tai apsaugos darbuotojų skaičius“. Tokiais argumentais teismas tarsi pripažįsta, kad Ž. B. neteisingai nurodė biliardinėje buvusių apsaugos darbuotojų skaičių (nurodė 2 apsaugos darbuotojus, nors pats teismas konstatavo, kad 2017 m. lapkričio 19 d. į įvykio vietÄ negalėjo atvykti mažiau kaip 3 asmenys) ir tai gali bÅ«ti vertinama kaip esminis parodymų nesutapimas.

Taip pat teismas tuojau pat pats ir paneigia pirmiau nurodytÄ samprotavimÄ , o bÅ«tent prieina prie prieÅ¡ingos iÅ¡vados - kad nukentėjusysis Ž. B. „nuosekliai teigė, kad jų buvo du“. Taip pat teismas, pateisinant Ž. B. parodymuose užfiksuotas klaidas, vėlgi pradeda vadovautis prielaidomis šį kartÄ nurodydamas, jog alkoholio vartojimas bei stresas galėjo lemti ne visai tikslių parodymų davimÄ . Taigi nesuprantama, kodėl pastarieji faktiniai duomenys (Ž. B. nustatytas girtumas - 1,66 promilės) buvo vertinami vien nukentėjusiojo parodymus bei jo pateiktÄ Ä¯vykių versijÄ pagrindžiančia prasme.

Tai, kad Ž. B. 2017 m. lapkričio 19 d. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, tik sustiprina vidinį įsitikinimÄ , kad Å¡is proceso dalyvis buvo nenuoseklus dėl esminių bylai reikÅ¡mingų aplinkybių.

12. Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto iÅ¡vadoje Nr. 3829/2017(01) nebuvo pasakyta, kad bÅ«tent apeliantas laiptų aikÅ¡telėje suko ir laužė Ž. B. jo kairę rankÄ ; nebuvo kategoriÅ¡kai paneigti apelianto ir kitų apsaugos darbuotojų parodymai, kad bevedant Ž. B. laiptais, pastarasis V. K. spyrė į kojÄ , po ko V. K. Ž. B. paleido ir Ž. B. atsilaisvino vienÄ rankÄ . Svarbu ir tai, kad Å¡ia Specialisto iÅ¡vada bei specialisto paaiÅ¡kinimais iÅ¡ tiesų nebuvo patvirtina Ž.

B. versija, kad įvykio metu jis iÅ¡ viso nedarė jokių veiksmų, pateisinančių fizinės prievartos prieÅ¡ jį panaudojimÄ . PrieÅ¡ingai, pastaruoju klausimu teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas J. M. P. visiems paaiÅ¡kino, kad kaltinime nurodyta Ž. B. ranka galėjo bÅ«ti sužalota jeigu ne kritimo metu, tai jÄ laikant, o pačiam Ž. B. prieÅ¡inantis ir pačiam sukant rankÄ , o galiausiai ir antrankių dėjimo procese, kuomet sulaikomasis prieÅ¡inasi, o tuo metu jam dedami antrankiai.

13. A. Č. bei liudytojų L., S. I., V. K. parodymai dalinai sutapo su liudytojų M. M., R. S., U. Å ., L. T. parodymais, tuo tarpu įvykių metu stipriai neblaivaus ir agresyvaus Ž. B. parodymų, kad bÅ«tent nuteistasis sukėlė jam nesunkų sveikatos sutrikdymÄ nepatvirtino nei vienas iÅ¡ pirmiau aptartų liudytojų. Skunde nurodoma, kad kalbant apie įvykius biliardinės „B.“ laiptų aikÅ¡telėje ir vertinant visų apsaugos darbuotojų parodymų turinį galima prieiti prie Å¡ių iÅ¡vadų, kad įvykio metu į biliardinę buvo susirinkę net penki apsaugos darbuotojai, kurių du, agresyviai besielgiantį ir neblaivų Ž.

B. paėmę už rankų, tačiau jų neužlauždami, iÅ¡vedė iÅ¡ biliardinės; lipant žemyn laiptais Ž. B. besiprieÅ¡indamas ir bandydamas iÅ¡trÅ«kti, spyrė koja V. K. į kelio sritį, o atsisukęs ir iÅ¡silaisvinęs rankas pastÅ«mė apeliantÄ , nuo ko Å¡ie du apsaugos pareigÅ«nai pargriuvo, o pats nukentėjusysis, galima neiÅ¡laikęs pusiausvyros krito žemyn laiptais; laiptinės apačioje prie išėjimo į laukÄ Å½. B. galimai sulaikė ir antrankius uždėjo kažkuris iÅ¡ dviejų apsaugos darbuotojų - J.

L. arba S. I., tačiau tikrai ne apeliantas; tos nakties ankstyvÄ rytÄ apeliantas kreipėsi pas medikus dėl sužalotos rankos. Taigi Å¡ios iÅ¡vados, kaip ir iÅ¡vados, kurios daromos analizuojant paties apelianto parodymus, leidžia neabejotinai teigti, kad kaltinime nurodytus sužalojimus Ž. B. padarė ne jis, bet galimai kiti asmenys. Byloje nepavyko konkrečiai nustatyti, kokie faktoriai lėmė Ž. B. sužalojimų atsiradimÄ .

14. Be objektyviojo nusikalstamos veikos subjekto požymio nustatymo, teismas faktinių bylos aplinkybių kontekste neteisingai iÅ¡nagrinėjo ir apelianto kaltės klausimÄ . Net teoriÅ¡kai modeliuojant situacijÄ , kad apeliantas arba bet kuris kitas apsaugos darbuotojas iÅ¡ tiesų griovė Ž. B. ant žemės ir suko jo kairę rankÄ , dėl ko ji galiausiai lūžo, tokiu atveju jam vis vien negalėjo bÅ«ti inkriminuojama BK 138 straipsnio 1 dalies sudėtis, kadangi Å¡ioje byloje patikimais ir neÅ¡aliÅ¡kais duomenimis nenustatyta, jog įvykio metu nuketėjusiojo atžvilgiu panaudota fizine prievarta buvo norėta tyčia sutrikdyti jam sveikatÄ .

15. BK 2 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamÄ veikÄ , tai reiÅ¡kia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi bÅ«ti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepaÅ¡alintoms abejonėms dėl reikÅ¡mingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį ar veikÄ kvalifikuoti pagal kaltinimÄ , kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimÄ , bÅ«tina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiÅ¡kumai, kurių negali bÅ«ti, t. y. nėra galimybės jų paÅ¡alinti, turi bÅ«ti aiÅ¡kinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartÄ yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali bÅ«ti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų.

Pagal susiformavusiÄ teismų praktikÄ apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis, o teismo iÅ¡vados turi bÅ«ti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/ 2012, 2K- 232/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo bÅ«ti padaryta, nepakanka iÅ¡vadoms apie asmens kaltumÄ padalyti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014).

Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartÄ yra konstatavęs, kad abejonės aiÅ¡kinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegue and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Senes A. no. 146; Telfner v. Autria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.).

16. Nuosprendyje apelianto kaltė buvo argumentuojama tuo, kad jis, sukdamas nukentėjusiojo rankÄ daugiau nei leidžia alkÅ«nės sÄ nario judesio amplitudė, neva turėjo jausti rankos sÄ nario pasiprieÅ¡inimÄ ir turėjo suprasti, kad tokie veiksmai gali sukelti nukentėjusiam sveikatos sutrikdymÄ . Tačiau tokia iÅ¡vada nesiderina su vėliau teismo iÅ¡reikÅ¡ta pozicija, kad apeliantas vis dėlto turėjo teisėtÄ pagrindÄ naudoti prievartÄ prieÅ¡ Ž. B.. Aplinkybės, jog Ž. B. įvykių metu buvo konfliktiÅ¡kas, agresyvus bei pats sudarė tokiÄ situacijÄ , kuomet apsaugos darbuotojai, iÅ¡naudoję visas įtikinėjimo priemones, buvo priversti jį per prievartÄ iÅ¡vesti iÅ¡ biliardinės patalpų, nepatvirtina siekio tyčia sukelti nesunkų sveikatos sutrikdymÄ nukentėjusiajam.

PrieÅ¡ingai, Å¡ie faktiniai duomenys, netgi preziumuojant, kad apeliantas, sulaikinėjant asmenį virÅ¡ijo savo įstatyminius įgaliojimus, patvirtina tik tai, kad apsaugos darbuotojai pirminės fizinės jėgos panaudojimo metu norėjo sudrausminti vieÅ¡osios tvarkos pažeidėjÄ , o ne sukelti jam žalÄ . Taigi pirmosios instancijos teismas nepakankamai iÅ¡samiai įvertino kaltės aspektu svarbiÄ aplinkybę, kad biliardinėje įvykęs konfliktas, kurio metu nukentėjo asmuo, nelaikytinas tipiniu smurto panaudojimo atveju.

Apeliantas, įvykio dienÄ dirbdamas apsaugos tarnyboje ir atlikinėdamas savo pareiginius įgaliojimus, negalėjo nereaguoti į neteisėtÄ nukentėjusiojo elgesį, o fizinės prievartos panaudojimas buvo nulemtas ne tyčinių kėslų.

17. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su teismo argumentais, kad vertinant, ar apelianto panaudota prievarta buvo proporcinga, svarbu, kad byloje nenustatyta, kad nukentėjusysis pats bÅ«tų panaudojęs fizinį smurtÄ apelianto ar kitų asmenų atžvilgiu. Liudytojai R. S. ir M. M. parodė, jog Ž. B. gÄ sdino apsaugos darbuotojus, prieidavo ir su galva vaizduodavo, kad jiems suduoda, buvo galva atsirėmęs į apsauginius, iÅ¡vedamas buvo pasilenkęs ir bandė iÅ¡silaisvinti. Tokie liudytojų parodymai patvirtina, jeigu ne tiesioginį Ž.

B. smurto panaudojimÄ , tai reikÅ¡mingÄ aplinkybę, kad nukentėjusysis netgi po sulaikymo prieÅ¡inosi teisėtiems apsaugos darbuotojų reikalavimams. Minėtų liudytojų parodymai sudaro pagrįstÄ prielaidÄ manyti, kad nukentėjusysis jau laiptinės patalpose toliau neapsiramino, o dar labiau įsiaudrinęs pats galėjo atlikti provokuojančius bei smurtinius veiksmus apsaugos darbuotojų atžvilgiu. Liudytoja U. Å . teisme parodė, kad Ž. B., jau bÅ«damas sulaikytas, buvo agresyvus ir rėkė.

18. Apeliantas taip pat nesutinka ir su teismo iÅ¡vada, kad Ž. B. galimo fizinio smurto nepatvirtina jokie objektyvÅ«s duomenys, o apeliantas rankÄ susimuÅ¡ti galėjo ir atlikdamas jau nustatytus neteisėtus veiksmus Ž. B. atžvilgiu. Matyti, kad teismas paliko nepaÅ¡alintÄ abejonę, kokiu bÅ«du pačiam apeliantui įvykio metu galėjo kilti nežymus sveikatos sutrikdymas - kairio rieÅ¡o sumuÅ¡imas, pasireiÅ¡kęs minkÅ¡tųjų audinių patinimu. Kyla klausimas, kaip apeliantas, atlikdamas neteisėtus tyčinius veiksmus, galėjo pats susimuÅ¡ti, jei nukentėjusysis, pasak jo versijos, laiptų aikÅ¡telėje net nesiprieÅ¡ino.

19. Pirmosios instancijos teismas neturėjo teisėto pagrindo patraukti apelianto baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, o tai darydamas nepagrįstai apsunkino jo teisinę padėtį. Teismas ignoravo apelianto gynėjo baigiamųjų kalbų metu akcentuotÄ aspektÄ , kad iÅ¡ naujai suformuluoto ir nukentėjusiojo teismui pateikto kaltinimo nėra aiÅ¡ku, kokias įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų nuostatas galimai pažeidė apeliantas ir tokiu bÅ«du virÅ¡ijo savo kaip apsaugos tarnybos darbuotojo įgaliojimus.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad BK 228 straipsnio 1 dalies dispozicija yra blanketinė. Ä®galiojimų virÅ¡ijimas suprantamas kaip „įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų peržengimas“ (Teismų praktikos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir vieÅ¡iesiems interesams baudžiamosiose bylose (BK 225, 226, 227, 228, 229 straipsniai) apibendrinimo apžvalga. IÅ¡vadų 27 punktas). Baudžiamosios teisės doktrinoje panaÅ¡iai raÅ¡oma, kad „BK 228 straipsnio prasme galima virÅ¡yti tik tuos įgaliojimus, kurie priskiriami valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens kompetencijai, dėl to kvalifikuojant tarnybos įgaliojimų virÅ¡ijimÄ reikia tiksliai nustatyti asmens teises, įgaliojimus ir jų pobÅ«dį.

Tai galima padaryti vadovaujantis konkrečiais įstatymais, kitais teisės aktais, reglamentuojančiais kaltininko veiklÄ , valstybės tarnybÄ ir pan. Kaltinimas turi bÅ«ti grindžiamas konkrečiomis nuorodomis į pažeistas teises Å¡ių aktų normas ir nuostatas.“ 20. Nukentėjusiojo 2019 m. gegužės 30 d. praÅ¡yme, kuriuo buvo pakeistas kaltinimas, teigiama, kad apeliantas BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ padarė bÅ«damas apsaugos tarnybos darbuotoju ir atlikdamas apsaugos tarnybos darbuotojo funkcijas:

„Asmens ir turto sauga priskiriama prie viešųjų paslaugų, atitinkamai - apsaugos tarnybos darbuotojai, atliekantys savo funkcijas, yra laikomi valstybės tarnautojais prilygintais asmenimis (BK 230 straipsnio 3 dalis). Todėl A. Č. veika kvalifikuotina ir pagal BK 228 straipsnio 1 dalį“. PraÅ¡yme taip pat nurodoma, kad A. Č., bÅ«damas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, virÅ¡ydamas savo kaip apsaugos tarnybos darbuotojo įgaliojimus, padarė nukentėjusiajam didelę žalÄ - sveikatos sutrikdymÄ .

Matyti, kad Å¡iame procesiniame dokumente nėra jokių nuorodų į specialiuosius teisės aktus, reglamentuojančius apelianto įgaliojimų turinį bei ribas, nenurodyta, kuriuos iÅ¡ jų jis pažeidė. Å iuo praÅ¡ymu teismui buvo pateikta tik lakoniÅ¡ka papildomo kaltinimo fabula, kad apeliantas virÅ¡ijo savo įgaliojimus tuo, jog tyčia paėmė Ž. B. kairę rankÄ , jÄ suko, griovė nukentėjusįjį ant žemės ir pan., t. y. įgaliojimų virÅ¡ijimo aplinkybė buvo iÅ¡ esmės nustatinėjama ne per pažeistų teisės aktų prizmę, bet kilusių sveikatos padarinių prasme.

Teismas nepaisė Å¡io akivaizdaus kaltinimo trÅ«kumo ir nuteisė apeliantÄ pagal BK 228 straipsnio 1 dalį.

21. Nuosprendyje nustatinėjant jo įgaliojimų virÅ¡ijimo aplinkybę buvo cituotos teisės akto - „Asmens ir turto apsaugos įstatymo“ nuostatos, kurios nebuvo nurodytos pirmiau pateiktame nukentėjusiojo 2019-05-30 praÅ¡yme. Tokiu bÅ«du teismas peržengė bylos nagrinėjimo teisme ribas, kadangi savo iniciatyva papildė kaltinimÄ , jo manymu, trÅ«kstamais nusikalstamos veikos sudėties požymiais. BPK 255 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinimų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Dėl Ž. B. neaiÅ¡kiai suformuluoto praÅ¡ymo, apeliantas nežinojo, kokias bÅ«tent specialiųjų teisės aktų pažeidimais pasireiÅ¡kė jo tariamas įgaliojimų virÅ¡ijimas. Vadovaujantis pirmosios instancijos teismo motyvų logika galima spręsti, kad apeliantas per ganėtinai trumpÄ pertraukÄ pats turėjo sugalvoti ir susivokti, kokius teisės aktus jis pažeidė bei nuo jų gintis. Be abejo tokia teisinė situacija negali bÅ«ti laikoma teisėta teisės į gynybÄ principo prasme. Dėl Å¡ių esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, manytina, kad apelianto nuteisimas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį yra perteklinis.

22. Skunde apeliantas taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismui nematant pagrindo jį iÅ¡teisinti, praÅ¡oma atsižvelgti į tai, kad nuosprendyje bausmės individualizavimo ir civilio ieÅ¡kinio nagrinėjimo dalyse, teismas nepagrįstai nepripažino jo teisinę padėtį lengvinančios aplinkybės - rizikingo ir/arba provokuojančio nukentėjusio asmens elgesio įvykio metu. BK 54 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadijÄ , kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamÄ veikÄ formÄ ir rūšį, atsakomybe lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

23. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sÄ moningai skatina kaltininkÄ pradėti nusikalstamÄ veikÄ prieÅ¡ jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininkÄ pradėti nusikalstamÄ veikÄ prieÅ¡ jį.

Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabÅ«diÅ¡kai tiki, kad jo elgesys neiÅ¡provokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieÅ¡ jį, arba iÅ¡ viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamÄ kaltininko veikÄ prieÅ¡ jį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2KA18/2009, 2K-446/2010, 2KA50/2011, 2K-386/2012). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iÅ¡ esmės prieÅ¡taravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininkÄ ar jo artimÄ asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iÅ¡ dalies nulėmę kaltininkÄ nusikalsti prieÅ¡ nukentėjusįjį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K- 450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/ 2014).

Sprendžiant, ar nukentėjusiojo poelgis buvo provokuojantis, tikslinga atsižvelgti į tai, kiek jis esmingai prieÅ¡tarauja moralės ir dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumÄ ir kaip tai paveikia kaltininkÄ , atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes.

24. Pagal CK 6. 282 straipsnio 1 dalį, tais atvejais, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, - ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali bÅ«ti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalÄ gali bÅ«ti atmestas. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo arba netinkamai taikė aukščiau nurodytas teisės nuostatas. Å ioje byloje, vertinant vien teismo patikimais pripažintus įrodymus (pvz., liudytojų R. S., M. M., L. T., U. Å . parodymus), buvo neabejotinai nustatyta visuma aplinkybių, rodančių, kad 2017-11-19 nukentėjusiojo Ž. B. elgesys biliardinės „B.“ patalpose prieÅ¡taravo vieÅ¡ajai tvarkai bei elementarioms visuomenės moralės normoms.

25. Teismo posėdžio nuteistasis A. Č. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundÄ tenkinti. Prokurorė, nukentėjusysis Ž. B. ir jo atstovas prašė apeliacinį skundÄ atmesti. III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir iÅ¡vados Nuteistojo A. Č. apeliacinis skundas tenkintinas iÅ¡ dalies.

26. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumÄ ir pagrįstumÄ patikrina tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniame skunde.

27. Apeliaciniame skunde ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu buvo daromos iÅ¡vados dėl A. Č. kaltės nesunkiai sutrikdžius nukentėjusiojo Ž. B. sveikatÄ . Skunde teigiama, kad apkaltinamÄ jį nuosprendį teismas grindė prieÅ¡taringais ir nenuosekliais nukentėjusiojo Ž. B. parodymais, vertindamas įrodymus, prioritetÄ suteikė nukentėjusiojo parodymams, nesivadovavo apelianto bei liudytojų L. T., R. S., U. Å ., V. K., M. M. parodymais, tačiau teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi apeliacinį skundÄ , su Å¡iais skundo argumentais nesutinka.

28. Kaip matyti iÅ¡ skundžiamo teismo nuosprendžio, teismas, spręsdamas dėl A. Č. kaltės, vertino visus byloje esančius tiek kaltinamÄ jį teisinančius, tiek ir kaltinančius įrodymus. Nukentėjusiojo Ž. B. parodymai yra vieni iÅ¡ įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas apelianto kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ , tačiau tai nėra vienintelis įrodymas, patvirtinantis jam inkriminuotų neteisėtų veiksmų sutrikdant nukentėjusiojo sveikatÄ , atlikimÄ . Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl nukentėjusiojo parodymų prieÅ¡taravimo nėra pagrindas vertinti juos kaip nepatikimus visa apimtimi, nes sprendžiant dėl tokių duomenų patikimumo ir nuoseklumo, vertinamos ne atskiros vienos ar kitos apklausos metu nurodytos aplinkybės, tačiau jų visuma.

29. Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumas grindžiamas tuo, kad jis įvairiu laiku duodamas parodymus skirtingai nurodė įvykio aplinkybes. Kaip jau minėta, su šiais skundo argumentais teisėjų kolegija sutinka iš dalies. Apklaustas teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis Ž. B. tvirtino, kad pajuto, jog jam griebiama už abiejų rankų iš nugaros, sukamas riešas, laužomos rankos. Abi jo rankas A. Č. suko ir kėlė į viršų. Tai įvyko maždaug 4-5 metrai iki biliardinės durų.

Kitas apsaugos darbuotojas tuo metu buvo prie baro. Jis buvo sulenktas 90 laipsnių kampu, rankos užlaužtos ir vedamas, stumiamas link durų, jo kakta buvo trenkiama į duris, jis toliau iÅ¡stumiamas pro duris ant laiptų. Vedamas nesiprieÅ¡ino, nespyrė apsaugos darbuotojui. Nusileidus laiptais 3 metrus, jis vienÄ rankÄ iÅ¡traukė, tuo metu A. Č. pajuto, kad nelaiko jo deÅ¡inės rankos, griebė už jo rankų, pradėjo laužti abi rankas, tuomet ranka lūžo. Jis griuvo ant kelių, ant laiptų, slydo į laiptų aikÅ¡telę, su ranka iÅ¡tiesta saugojo, kad neatsitrenktų galva.

A. Č. buvo užgriuvęs jam ant nugaros ir įrėmęs į jo nugarÄ kelį. Visa tai vyko pirmame laiptų bloke. Kitas apsaugos darbuotojas buvo laiptų virÅ¡uje. A. Č. iÅ¡sitraukė antrankius, griebė jam už deÅ¡inės rankos ir jį surakino, jis liko gulėti ant laiptų. Tai buvo tarpinėje laiptų aikÅ¡telėje (t. 2, b.l. 131-136). IÅ¡ protokolo pareiÅ¡kimo matyti, kad nukentėjusysis pareiÅ¡kė, jog 2017 m. lapkričio 19 d. apie 01.20 biliardinėje (duomenys neskelbtini) UAB „(duomenys neskelbtini)“ apsaugos darbuotojas užlaužęs jo rankÄ jÄ sulaužė (t. 1, b. l. 1).

Kaip matyti iÅ¡ nukentėjusiojo parodymų ikiteisminio tyrimo metu, jis taip pat nurodė, kad jo ranka buvo sulaužyta jÄ užlaužus. Dėl Å¡ios aplinkybės nukentėjusiojo parodymai buvo nuoseklÅ«s.

30. Liudytojas I. L. parodė, kad nukentėjusysis neklausė, todėl teko jį iÅ¡vesti iÅ¡ patalpų. A. Č. su V. K. nukentėjusįjį suėmė už rankų – A. Č. suėmė nukentėjusiojo kairiÄ jÄ rankÄ , o V. K. – deÅ¡iniÄ jÄ , nukentėjusiojo rankos buvo prilaikomos Å¡one. Jis ėjo Å¡alia jų, su jais ėjo dar vienas apsaugos darbuotojas. Niekas iÅ¡ apklaustų asmenų, taip pat ir pats kaltinamasis, neginčijo, kad vienas iÅ¡ apsaugos darbuotojų, iÅ¡vedusių Ž.

B. iš biliardinės patalpų ir buvo A. Č.. Liudytojas S. I. taip pat nurodė, kad A. Č. ir V. K. suėmė nukentėjusiojo rankas - prilaikė rankas aukščiau alkūnės. V. K. buvo iš dešinės pusės, o A. Č. iš kairės. Iš liudytojo V. K. parodymų taip pat matyti, kad po įspėjimų nusiraminti, nukentėjusiajam toliau grasinant apsaugos darbuotojams, jis sugriebė nukentėjusiajam už dešinės rankos, A. Č. už kitos rankos ir nukentėjusįjį išlydėjo. Liudytojas M.

M. taip pat nurodė, kad po to, kai Ž. B. negražiai, nemandagiai, įžeidžiančiai elgėsi su apsaugos darbuotojais, tuomet du apsaugininkai jį paėmė už rankų ir išsivedė - vienas laikė už vienos rankos - kitas už kitos, už dilbio ir už žasto, nukentėjusiojo ranka buvo prie šono nuleista ir šiek tiek palenkta. Išvedamas Ž. B. buvo pasilenkęs, bandė išsilaisvinti. Ar buvo antrankiai, neprisimena, jam atrodo, kad buvo užlaužtos rankos. Liudytojas R. S. parodė, kad Ž.

B. pradėjo gÄ sdinti apsaugos darbuotojus, prieidavo ir su galva vaizduodavo, kad jiems suduoda. Po kurio laiko du darbuotojai jį paėmė ir iÅ¡vedė. Kiti apsaugos darbuotojai ėjo kartu, neatsimena, prieÅ¡ Ž. B. ar už jo. Pro duris išėjo po vienÄ , nes kitaip iÅ¡eiti nepavyktų. Kaip matyti iÅ¡ minėtų liudytojų parodymų, jie taip pat kiek skirtingai nupasakoja įvykio aplinkybes dėl paėmimo nukentėjusiajam už rankų, galimo užlaužimo bei apsaugos darbuotojų, laikiusių nukentėjusiajam už rankų, skaičiaus, iÅ¡einant pro duris.

Tokiu bÅ«du, nėra pagrindo nukentėjusiojo parodymus vertinti kaip visiÅ¡kai nepatikimus, kadangi, kaip jau minėta, jį pradžioje vedė du apsaugos darbuotojai, po to vedė vienas apsaugininkas. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam kairės rankos sužalojimai buvo padaryti ne jį iÅ¡vedant baro patalpoje, o jam nukritus nuo laiptų prieÅ¡ uždedant antrankius. Teisėjų kolegija nevertina kaip esminių prieÅ¡taravimų skirtingu metu nukentėjusiojo duotų parodymų neatitikimų, tokių kaip, kad pirmojoje apklausoje nukentėjusysis nurodė, kad jo deÅ¡inę rankÄ apsaugos darbuotojas paleido, o vėliau teigė, kad deÅ¡inė ranka atsilaisvino.

31. Nors nukentėjusiojo parodymuose yra neatitikimų dėl įvykių eigos bei jam padarytų sužalojimų, tačiau, kaip matyti iÅ¡ teismo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi ta nukentėjusiojo parodymų dalimi, kuri patvirtinama ir kitais byloje surinktais įrodymais. Sprendžiant klausimÄ kieno duoti parodymai turi bÅ«ti pripažinti įrodymais, o kurie parodymai turi bÅ«ti atmesti, pirmiausia atsižvelgiama į tų parodymų nuoseklumÄ ir į tai, ar tie parodymai atitinka kitais įrodymais nustatytas bylos aplinkybes.

Nukentėjusiojo parodymai aptarti skundžiamame nuosprendyje. Kolegija sutinka su Å¡iomis teismo iÅ¡vadomis ir jų nekartoja. Nuteistojo apeliaciniame skunde detaliai aptariami nukentėjusiojo parodymai, vertinant kiekvienÄ duotų parodymų aspektÄ , nurodant, kad jie prieÅ¡taringi dėl esminių aplinkybių, taip pat kitų dviejų apsaugos darbuotojų vaidmuo sužalojant nukentėjusįjį, tačiau, kaip jau minėta, byloje nustatyta, kad nesunkų sveikatos sutrikdymÄ nukentėjusiajam padarė nuteistasis, o ne kiti asmenys.

32. Apeliantas skunde kelia versijÄ , kad kaltinime nurodytus sužalojimus Ž. B. padarė ne jis, bet galimai kiti asmenys bei, kad byloje nepavyko konkrečiai nustatyti, kokie faktoriai lėmė Ž. B. sužalojimų atsiradimÄ , nurodydamas, kad teisiamojo posėdžio metu apklaustas medicinos ekspertas J. M. P. paaiÅ¡kino, kad nukentėjusiojo ranka galėjo bÅ«ti sužalota jeigu ne kritimo metu, tai jÄ laikant, o pačiam Ž. B. prieÅ¡inantis ir pačiam sukant rankÄ , o galiausiai ir antrankių dėjimo procese, kuomet nukentėjusysis prieÅ¡inasi, o tuo metu jam buvo dedami antrankiai. Su Å¡iais skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

33. Pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus. Tai, kad teismas atmetė nuteistojo bei liudytojų apsaugos darbuotojų parodymus kaip paneigiamus kitais byloje surinktais įrodymais, nereiškia, jog į jų parodymus nebuvo atsižvelgta ir jie nebuvo tinkamai įvertinti. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, Ž. B. ranka buvo sulaužyta tada, kai jis apsaugos darbuotojų buvo vedamas laiptais iš biliardinės žemyn iki uždedant jam antrankius.

Byloje nustatyta, kad su nukentėjusiuoju Ž. B. ant laiptų buvo tik apsaugos darbuotojai. Liudytojas R. S. parodė, kad iÅ¡ viso buvo atvažiavę 4-5 apsaugos darbuotojai, Ž. B. iÅ¡vedė du, kiti ėjo kartu. Liudytojas M. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad atvažiavo du apsaugos darbuotojai, vienas ar abu iÅ¡vedė Ž. B., teisme parodė, kad atvažiavo 3-4 apsaugos darbuotojai, du iÅ¡vedė Ž. B., dar vienas, atrodo, išėjo jiems iÅ¡ paskos, likęs padėjo jam raÅ¡yti pareiÅ¡kimÄ .

Liudytoja U. Å . parodė, kad atvykus policijos pareigÅ«nams buvo 4 apsaugos darbuotojai. Byloje neginčijama aplinkybė, kad vienas iÅ¡ apsaugos darbuotojų, iÅ¡vedusių Ž. B. iÅ¡ biliardinės patalpų, buvo A. Č.. Specialisto iÅ¡vadoje, be rankos lūžio, Ž. B. taip pat nustatyta virÅ¡ugalvio odos nubrozdinimai, abiejų kelių poodinės kraujosruvos. A. Č. parodė, kad Ž. B. pastÅ«mė jį atsisukęs į jį, t. y. nugara į laiptų apačiÄ , tada neiÅ¡laikęs pusiausvyros, nukrito.

Tokiu būdu Ž. B. turėjo kristi ant nugaros. A. Č. parodymų patikrinimo vietoje protokole esančiose nuotraukose užfiksuota, jog A. Č. parodo, kad Ž. B. krito ant nugaros (t. 2, b. l. 107-109). Esant tokioms aplinkybėms, taip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, mėlynės, nubrozdinimai turėjo atsirasti ant nukentėjusiojo nugaros, tačiau ne ant priekinės jo kūno dalies (kelių, kaip nustatyta specialisto išvadoje). Specialisto išvadoje nurodytos kraujosruvos ant abiejų Ž.

B. kelių negalėjo atsirasti kaltinamojo ir kitų apsaugos darbuotojų nurodytomis aplinkybėmis.

34. Apsaugos darbuotojų versija nesutampa su kitais objektyviais duomenimis, taip pat jų parodymai nesutampa tarpusavyje. A. Č. parodė, kad nukentėjusįjį jie vedė dviese su V. K., rankas prilaikė šonuose. V. K. parodė, kad laiptais jie ėjo visi trys šalia, taip parodė ir S. I.. Tačiau iš įvykio vietos apžiūros protokolo, A. Č. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad laiptai yra labai siauri ir trys vyrai niekaip netilptų ant laiptų šalia vienas kito. Liudytojas I.

L. parodė, kad jis ėjo laiptais už nukentėjusiojo ir A. Č. bei V. K., šalia jo ėjo dar vienas apsaugos darbuotojas, kurio vardo jis nežino. Pagal kitų apsaugos darbuotojų parodymus, liudytojas A. G. tuo metu buvo viršuje, taigi šalia I. L. turėjo eiti S. I.. Tačiau S. I. parodė, kad jis ėjo visiems iš paskos, buvo paskutinis. Taigi jų parodymai prieštarauja tarpusavyje. Liudytojas S. I. parodė, kad priešais jį ėjęs apsaugos darbuotojas buvo toks pat, kaip ir kiti, niekuo neišsiskyrė.

Tačiau, tikint apsaugos darbuotojų versija, prieš jį turėjo eiti I. L., kuris yra gerokai aukštesnis ir stambesnis už visus kitus įvykyje dalyvavusius apsaugos darbuotojus (nurodė, kad jo ūgis 1,99 m, tuo tarpu S. I. – 1,72 m). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, kyla abejonės kaip S. I., eidamas už gerokai už jį aukštesnio I. L. galėjo matyti įvykio detales - kaip nukentėjusiojo ranka atsilaisvino, kaip jis stūmė A. Č. bei kaip jie abu nugriuvo. A. Č. ir V.

K. parodė, kad nukentėjusysis nugriuvęs laiptais žemyn, atsistojo ir vėl šoko link jų muštis, o S. I. parodė, kad nukritęs nukentėjusysis pašoko ir norėjo bėgti prie išėjimo (t. y. priešinga kryptimi). Liudytojas I. L. parodė, kad tai jis pribėgo prie nugriuvusio nukentėjusiojo ir liepė šiam stotis, pastarasis atsistojo prie sienos, t. y. niekur nebėgo.

35. Kaltinamojo A. Č. parodymai, duoti teismo posėdyje, nesutampa su jo raÅ¡ytu tarnybiniu praneÅ¡imu (t. 1, b. l. 13-14). Tarnybiniame praneÅ¡ime jis nurodo, kad nukentėjusysis spyrė V. K. ir spruko laiptais žemyn, dėl ko suklupo ir nukrito. t. y. A. Č. neužsimena apie tai, kad jį patį nukentėjusysis stÅ«mė, jis griuvo, susitrenkė rankÄ taip stipriai, kad manė, jog ji lūžo, kad nukentėjusysis pats griuvo bÅ«tent jį stumdamas. Be to, tarnybiniame praneÅ¡ime A. Č. nurodo, kad nukentėjusysis pats bėgo žemyn ir pats dėl to nugriuvo. V. K. tarnybiniame praneÅ¡ime taip pat neužsimenama apie tai, kad nukentėjusysis stÅ«mė A. Č., nurodoma tik kad jis bandė pabėgti ir dėl to suklupo bei nukrito nuo laiptų (t. 1, b. l. 18-19).

36. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, rankos lūžio krentant galimybę visiškai paneigia specialisto išvada ir specialisto paaiškinimai. Vienintelė galimybė, kada nukentėjusiajam lūžo ranka, jeigu tikėti apsaugos darbuotojų parodymais, tai yra, antrankių uždėjimo metu. Teismas pagrįstai vertino, kad apsaugos darbuotojai teisme gan smulkiai pasakojo apie tai, kaip Ž. B. spyrė V. K., stūmė A. Č., griuvo pats, tačiau to momento, kaip Ž. B. buvo dedami antrankiai, nei vienas neatsiminė.

A. Č., V. K., S. I. teigė, kad antrankius dėjo ne jie. I. L. parodė, kad jis neatsimena, kas dėjo antrankius, gali bÅ«ti, kad dėjo jis. S. I. parodė, kad neatsimena, kas dėjo antrankius, bet po to teigė, kad tai padarė darbuotojas, kuris ėjo prieÅ¡ jį (t. y. I. L.). Teisiamojo posėdžio metu specialistas paaiÅ¡kino, kad antrankiai turi bÅ«ti dedami taip, kad nesužalotų žmogaus. Fizinė prievarta prieÅ¡ asmenį turi bÅ«ti naudojama proporcingai ir jokiu bÅ«du nevirÅ¡yti jos panaudojimo bÅ«tinybės. Nėra bÅ«tinybės dedant antrankius taip sukti žmogaus rankÄ , kad Å¡i lūžtų.

I. L. (kuris, jei tikėsime apsaugos darbuotojų versija, vienintelis galėjo bÅ«ti tas, kuris uždėjo Ž. B. antrankius) parodė, kad jam priėjus prie nukentėjusiojo laiptų apačioje nukentėjusysis nesiprieÅ¡ino, atsistojo prie sienos, iÅ¡tiesė rankas. S. I. taip pat parodė, kad nukentėjusysis laiptų apačioje stovėjo ramiai. Taigi nebuvo jokio reikalo panaudoti jėgÄ dedant antrankius nukentėjusiajam, kai jis nesiprieÅ¡ina, ypač tokiÄ , kurios pasėkoje lūžtų ranka. Specialisto iÅ¡vada ir specialisto paaiÅ¡kinimai apeliacinės instancijos teismo posėdyje pagal jose konstatuotÄ sužalojimo pobÅ«dį ir padarymo aplinkybes, jau aptartų įrodymų kontekste patvirtina nukentėjusiojo nurodomas aplinkybes, kad kairio alkÅ«nkaulio vainikinės ataugos lūžis jam buvo padarytas iki nukentėjusiajam buvo uždėti antrankiai.

Byloje nenustatyta aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima išvada, kad nukentėjusysis Ž. B. jam nustatytus sužalojimus būtų pasidaręs pats ar būtų sužalotas kito asmens ar kitoje vietoje. Tokiu būdu, byloje yra paneigta gynybos versija, kad ranka nukentėjusiajam buvo sužalota dedant jam antrankius ir pastarajam priešinantis.

37. Kolegijos vertinimu, byloje nustatyta, kad A. Č. užlaužė nukentėjusiajam kairę rankÄ , dėl ko nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, kuris įrodytas specialisto iÅ¡vada bei liudytojų, nukentėjusiojo, iÅ¡ dalies paties nuteistojo parodymais kas rodo, jog tarp A. Č. veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryÅ¡ys. Nagrinėjamu atveju, A. Č. veikoje yra visi bÅ«tini objektyvieji ir subjektyvieji BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai. Pagal apeliacinio skundo argumentus, teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai.

38. BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika, objektyviai pasireiÅ¡kianti muÅ¡imu ar kitokiu smurtavimu, t. y. poveikiu į žmogaus kÅ«nÄ , nesunkiai jį sužalojant ar susargdinant, yra tyčinis nusikaltimas. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veikÄ asmuo suvokė pavojingÄ nusikalstamos veikos pobÅ«dį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti Å¡iame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalis) arba nors jų nenorėjo, bet sÄ moningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis).

39. Esant netiesioginei tyčiai, kaltininkas suvokia pavojingÄ nusikalstamos veikos pobÅ«dį, taip pat tai, kad jo veikos pavojingi padariniai yra labai tikėtini ar net neiÅ¡vengiami ir, nors tokių padarinių nesiekia bei jų nenori, neatsisako ir nekeičia savo pavojingo elgesio. Kaltininkas veikia sÄ moningai ir suvokia, kad jo veika gali sutrikdyti kito žmogaus sveikatÄ . Tiesioginės tyčios atveju jis tokių padarinių nori, o netiesioginės tyčios atveju, nors jų nenori, nesiekia, tačiau sÄ moningai leidžia tokiems padariniams kilti.

Byloje nenustatyta, kad nuteistasis A. Č. bÅ«tų norėjęs nesunkiai sužaloti nukentėjusiojo sveikatÄ ir to siekė, tačiau neabejotinai turėjo numatyti ir numatė, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti padariniai – sužalotas žmogus, ir nors tokių padarinių nenorėjo, bet sÄ moningai leido jiems atsirasti, todėl veikė netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis). Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos lengvinančios aplinkybės 40. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys.

Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, paprastai atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininkÄ prieÅ¡ jį nusikalsti (nukentėjusiojo elgesys iÅ¡ esmės prieÅ¡taravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininkÄ ar jo artimÄ asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi veiksmai ir pan.). Teismai paprastai nustato Å¡iÄ atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę, kai nukentėjusiojo asmens moralės požiÅ«riu nepriimtinas, neteisėtas, provokuojantis ir kitoks elgesys iÅ¡ dalies nulemia kaltininkÄ nusikalsti prieÅ¡ jį.

Tai reiškia, kad kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, Nr. 2K-21/2011, 2K-386/2012).

41. Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad konfliktÄ pradėjo bÅ«tent nukentėjusysis. Liudytojai R. S. ir M. M. parodė, jog Ž. B. gÄ sdino apsaugos darbuotojus, prieidavo ir su galva vaizduodavo, kad jiems suduoda, buvo galva atsirėmęs į apsauginius, iÅ¡vedamas buvo pasilenkęs ir bandė iÅ¡silaisvinti. Liudytojas R. S. parodė, kad kartu su L. T. žaidė biliardÄ . Ž. atėjo prie jų stalo ir pradėjo imti rutulius. Jis paprašė netrukdyti. Tuomet Ž. pradėjo vadinti jį necenzÅ«riniais žodžiais.

R. S. paprašė barmeno iÅ¡kviesti apsaugÄ . Atvažiavo 4 ar 5 apsaugos darbuotojai, Ž. B. tuo metu miegojo prie stalo. Apsaugos darbuotojai jo ne vienÄ kartÄ prašė iÅ¡eiti. Jis pradėjo gÄ sdinti darbuotojus, prieidavo ir su galva vaizduodavo, kad jiems suduoda. Darbuotojai stovėjo ramiai ir nieko nedarė. Po kurio laiko du darbuotojai jį paėmė ir iÅ¡vedė. Liudytojas M. M. parodė, kad dirbo barmenu, Ž. B. buvo iÅ¡gėręs, trukdė žmonėms, nedavė jiems žaisti. Jis kelis kartus Ž.

B. prašė taip nesielgti, siÅ«lėsi iÅ¡kviesti taksi, tačiau Ž. B. nesutiko. Vienas žaidėjas iÅ¡kvietė policijÄ , atvykusi policija pasiÅ¡nekėjo su Ž. B., iÅ¡vyko. Po to jis vėl pradėjo keiktis, vartojo daug negražių žodžių. Tuomet jis nusprendė iÅ¡kviesti apsaugÄ . Atvažiavo apsauga, jis matė 3-4 apsaugos darbuotojus. IÅ¡ pradžių viskas vyko gražiai, Ž. B. iÅ¡kvietė taksi, tačiau jis atsisakė iÅ¡eiti iÅ¡ biliardinės. Paskui Ž. B. negražiai, nemandagiai, įžeidžiančiai elgėsi su apsauginiais, matė, kad buvo su galva atsirėmęs į apsauginius.

Tada du apsauginiai jį paėmė už rankų ir iÅ¡sivedė. Vienas už vienos rankos laikė, o kitas už kitos, už dilbio ir už žasto, jo ranka buvo prie Å¡ono, nuleista ir Å¡iek tiek palenkta. IÅ¡vedamas Ž. B. buvo pasilenkęs, bandė iÅ¡silaisvinti. Å ie liudytojų parodymai patvirtina A. Č. parodymus apie nukentėjusiojo elgesį atvykus apsaugos darbuotojams. Taigi, byloje nustatyta, jog pradinė konfliktinė situacija į kuriÄ Ä¯sitraukė nukentėjusysis Ž. B. ir nuteistasis A.

Č., kilo dėl nukentėjusiojo elgesio. Toks iššaukiantis nukentėjusiojo elgesys iÅ¡ dalies nulėmė tolesnius A. Č. neteisėtus veiksmus jo atžvilgiu, t.y. toks provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo elgesys iÅ¡provokavo nuteistÄ jį ir neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Tokia aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Sprendžiant apie provokuojančius veiksmus atsižvelgiama į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininkÄ prieÅ¡ jį nusikalsti (nukentėjusiojo elgesys iÅ¡ esmės prieÅ¡taravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininkÄ ar jam artimÄ asmenį, buvo smurtinių ar kitokių pavojingų veiksmų ir pan.) (kasacinės nutartys Nr. 2K-364/2014, 2K- 377/2011, 2K-450/2011).

42. Atsižvelgdama į nuteistojo bei minėtų liudytojų parodymus apie konflikto pradžios dinamikÄ , kurie vieni kitus atitinka ir papildo, bei į tai, kaip BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė aiÅ¡kinama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiojo Ž. B. veiksmai paskatino nuteistÄ jį A. Č. pradėti nusikalstamÄ veikÄ prieÅ¡ jį, nukentėjusiajam neatlikus aptartų veiksmų, nebÅ«tų kilę baudžiamojoje byloje nustatyto konflikto padarinių, todėl nukentėjusiojo elgesys vertintinas kaip rizikingas ir provokuojantis BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintos teisės normos dispozicijos prasme ir tai pripažintina nuteistojo A. Č. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

43. Nors teismas nustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę, teisėjų kolegija sprendžia, jog Å¡velninti nuteistajam paskirtÄ bausmę nėra pagrindo, kadangi nustatytas mažesnis paskirtos laisvės apribojimo bausmės terminas, nei laisvės apribojimo bausmės vidurkis. Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį 44. BK 228 straipsnyje numatyto piktnaudžiavimo objektyvieji požymiai pasireiÅ¡kia pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų virÅ¡ijimu; pavojingais padariniais – didelės žalos valstybei, Europos sÄ jungai, tarptautinei vieÅ¡ajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui kilimu; priežastinio ryÅ¡io tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu.

Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas ar nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei bei turiniui ir yra padaromas aktyviais veiksmais arba neveikimu, t. y. neatlikimu veiksmų, kurie, tinkamai atliekant savo pareigas ir įgaliojimus, buvo būtini.

45. IÅ¡ nukentėjusiojo praÅ¡ymo pakeisti veikos kvalifikavimÄ matyti, kad jis prašė pakeisti A. Č. veikos kvalifikavimÄ , papildomai inkriminuojant BK 228 straipsnio 1 dalį, papildant kaltinimÄ minėtame straipsnyje nurodytais teisiniais požymiais: „A. Č. <....>, t.y. bÅ«damas valstybės tarnautojui prilygintam asmeniui, <....>, virÅ¡ydamas savo, kaip apsaugos darbuotojo įgaliojimus, <...>, padarė Ž. B. didelę žalÄ â€œ.

46. Skundžiamu nuosprendžiu A. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2017 m. lapkričio 19 d. apie 01.20 val. adresu (duomenys neskelbtini) Vilnius, bÅ«damas apsaugos tarnybos darbuotoju ir dirbdamas pagal iÅ¡kvietimÄ , t. y. bÅ«damas valstybės tarnautojui prilygintam asmeniui, iÅ¡vesdamas nukentėjusįjį Ž. B. iÅ¡ biliardinės „B.“, virÅ¡ydamas savo kaip apsaugos tarnybos darbuotojo įgaliojimus, paėmęs jam už kairės rankos, pradėjo jÄ sukti, tyčia pagriovė jį ant žemės veidu žemyn, įrėmė kelį į nugarÄ ir galutinai užlaužė jo rankÄ , tuo padarydamas Ž. B. virÅ¡ugalvio odos nubrozdinimÄ , abiejų kelių poodines kraujosruvas, kurie vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, kairio alkÅ«nkaulio vainikinės ataugos lūžį, kuris vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl minėto kaulo lūžio sveikata yra sutrikdoma ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, t. y. padarydamas Ž. B. didelę žalÄ .

47. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad iš naujai suformuluoto ir nukentėjusiojo teismui pateikto kaltinimo nėra aišku, kokias įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų nuostatas galimai pažeidė apeliantas ir tokiu būdu viršijo savo kaip apsaugos tarnybos darbuotojo įgaliojimus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad BK 228 straipsnio 1 dalies dispozicija yra blanketinė. Įgaliojimų viršijimas suprantamas kaip „įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų peržengimas“ (Teismų praktikos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose (BK 225, 226, 227, 228, 229 straipsniai) apibendrinimo apžvalga.

IÅ¡vadų 27 punktas). BK 228 straipsnio prasme galima virÅ¡yti tik tuos įgaliojimus, kurie priskiriami valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens kompetencijai, dėl to kvalifikuojant tarnybos įgaliojimų virÅ¡ijimÄ reikia tiksliai nustatyti asmens teises, įgaliojimus ir jų pobÅ«dį. Tai galima padaryti vadovaujantis konkrečiais įstatymais, kitais teisės aktais, reglamentuojančiais kaltininko veiklÄ , valstybės tarnybÄ ir pan. Kaltinimas turi bÅ«ti grindžiamas konkrečiomis nuorodomis į pažeistas teises Å¡ių aktų normas ir nuostatas.

48. Nukentėjusiojo praÅ¡yme nebuvo nurodyti jokie specialieji teisės aktai, reglamentuojantys A. Č. įgaliojimų turinį bei ribas, nenurodyta, kuriuos iÅ¡ jų jis pažeidė. BylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, Å¡is kaltinimo trÅ«kumas nebuvo iÅ¡taisytas. Skundžiamu nuosprendžiu, nustatant nuteistojo įgaliojimų virÅ¡ijimo aplinkybę, teismas nurodė, kad jis pažeidė „Asmens ir turto apsaugos įstatymo“ nuostatas, kurios nebuvo nurodytos nukentėjusiojo praÅ¡yme dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, taip pat nuteistajam nebuvo praneÅ¡ta bylos nagrinėjimo metu.

Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinimų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Jeigu bylÄ nagrinėjantis teismas mato esant pagrindÄ keisti kaltinimÄ , apie tai jis turi pareigÄ praneÅ¡ti kaltinamajam ir jo gynėjui. Byloje nebuvo tinkamai užtikrinta apelianto teisė gintis (BPK 10 straipsnio 1, 2 dalys) nuo jam naujai inkriminuoto nusikaltimo. Nekyla ginčo, kad apeliantas ir jo gynėjas buvo informuoti apie galimÄ veikos perkvalifikavimÄ , tačiau jam nebuvo praneÅ¡ta kokias bÅ«tent specialiųjų teisės aktų pažeidimais galėjo pasireikÅ¡ti jo įgaliojimų virÅ¡ijimas.

49. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinį skundÄ byloje pateikė nuteistasis, bei BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatas, t.y., kad pabloginti nuteistojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieÅ¡kovo skundai bei į tai, kad nuteistojo padėtis negali bÅ«ti pabloginta daugiau, negu to praÅ¡oma apeliaciniame skunde, kaltinime nurodytų aplinkybių tikslinimas nebegalimas. A. Č. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį iÅ¡teisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. A. Č. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį iÅ¡teisinus, naikintinas ir BK 682 straipsnio pagrindu paskirtas įpareigojimas - draudimas A. Č. dirbti apsaugininku ir (ar) apsaugos darbuotoju 4 metams.

50. Tokiu bÅ«du tikslintina, kad A. Č. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. lapkričio 19 d. apie 01.20 val. adresu (duomenys neskelbtini) Vilnius, bÅ«damas apsaugos tarnybos darbuotoju ir dirbdamas pagal iÅ¡kvietimÄ , iÅ¡vesdamas nukentėjusįjį Ž. B. iÅ¡ biliardinės „B.“, paėmęs jam už kairės rankos, pradėjo jÄ sukti, tyčia pagriovė jį ant žemės veidu žemyn, įrėmė kelį į nugarÄ ir galutinai užlaužė jo rankÄ , tuo padarydamas Ž. B. virÅ¡ugalvio odos nubrozdinimÄ , abiejų kelių poodines kraujosruvas, kurie vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, kairio alkÅ«nkaulio vainikinės ataugos lūžį, kuris vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl minėto kaulo lūžio sveikata yra sutrikdoma ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.

Dėl neturtinės žalos 51. Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies, iš nuteistojo A. Č. nukentėjusiojo Ž. B. naudai priteista 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas civilinio ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo išsprendė vadovaudamasis CK 6.250 str. 2 d. nuostatomis. CK 6.250 str. nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Ä®statymas numato piniginę satisfakcijÄ , kuria siekiama, kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtÄ dvasinį ir fizinį skausmÄ . Tuo pačiu negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiÅ¡kai atlyginti materialiai, nereiÅ¡kia, kad gali bÅ«ti reikalaujama beribės kompensacijos. Kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti įstatyme (CK 6.250 str. 2 d.), tačiau Å¡ioje teisės normoje nepateiktas iÅ¡samus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų sÄ raÅ¡as, nes atsižvelgęs į bylos aplinkybes teismas gali pripažinti reikÅ¡mingais ir kitus kriterijus.

Teismų praktikoje taip pat pabrėžiama, kad turi būti įvertinta visuma kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai (kasacinės nutartys Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-74/2014 ir kt).

52. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, įvertino, kad nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sužalojimas, dėl sužalojimo atsiradusius padarinius, nukentėjusiojo patirtus dvasinius iÅ¡gyvenimus bei neturtinės žalos atlyginimo kompensacinį tikslÄ . Akivaizdu, kad dėl patirto sužalojimo nukentėjusysis patyrė fizinį skausmÄ bei nepatogumus susijusius su gydymu. Kasacinės instancijos teismo formuojamoje teismų praktikoje dėl nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje, priteisiamos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 144,84 Eur iki 7240,50 Eur, tačiau įprastai priteisiama apie 3000 Eur (kasacinės nutartys Nr. 2K-437/2011, 2K-497/2011, 2K-252/2012, 2K-140/2012 ir kt.).

Pripažinus nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybę, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo elgesys, nukentėjusiajam priteistos žalos dydis mažintinas iki 2500 Eur. Dėl proceso išlaidų 53. Nukentėjusysis ir jo atstovas prašo priteisti iš nuteistojo 1100 Eur nukentėjusiojo naudai jo turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

54. Pagal BPK 55 straipsnio 1 dalį, 56 straipsnio 2 dalį, nuostatas, kad nukentėjusysis turi teisę turėti atstovÄ , dėl atstovo dalyvavimo baudžiamajame procese sprendžia pats nukentėjusysis, Å¡i teisė jam yra garantuota įstatymo. Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, pripažinęs kaltinamÄ jį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iÅ¡ kaltinamojo iÅ¡ieÅ¡koti nukentėjusiojo ir civilinio ieÅ¡kovo turėtas iÅ¡laidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieÅ¡kovo atstovo, paslaugoms apmokėti.

Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali Å¡ių iÅ¡laidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Tačiau sprendžiant klausimÄ dėl nukentėjusiajam priteistinų proceso iÅ¡laidų, susijusių su advokato pagalbos apmokėjimu, teismas atsižvelgia ne tik į kaltininko turtinę padėtį, bet ir į padarytos nusikalstamos veikos pobÅ«dį ir sunkumÄ , kaltės laipsnį ir pobÅ«dį, kaltinamojo elgesį, advokato suteiktos teisinės pagalbos kompleksiÅ¡kumÄ , specialių žinių reikalingumÄ , sprendžiamų teisinių klausimų naujumÄ , advokato kvalifikacijÄ , teisinei pagalbai skirtÄ darbo laikÄ ir panaÅ¡ias aplinkybes.

55. BylÄ nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis prašė priteisti iÅ¡ nuteistojo 1100 Eur iÅ¡laidų byloje apeliacinėje instancijoje dalyvavusio atstovo paslaugoms apmokėti. Esant tokiai situacijai, kai apeliacinį skundÄ paduoda nuteistasis, nukentėjusiojo iÅ¡laidos advokatui iÅ¡ dalies yra grindžiamos bÅ«tinumu tinkamai organizuoti savo teisių gynimÄ nuo nuteistojo apeliacinio skundo argumentų – pateikti atsikirtimus į apeliacinį skundÄ , dalyvauti bylÄ nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nustatant iÅ¡ieÅ¡kotinos piniginės sumos dydį nukentėjusiojo iÅ¡laidoms advokato pagalbai apmokėti, atsižvelgtina į skundo iÅ¡nagrinėjimo rezultatus. Nagrinėjamoje byloje apeliacinį skundÄ padavė nuteistasis. Nukentėjusysis nei apeliacinio skundo, nei atsiliepimo į nuteistojo apeliacinį skundÄ neteikė. Nukentėjusiojo atstovas dalyvavo dviejuose teismo posėdžiuose apeliacinės instancijos teisme, viename iÅ¡ jų buvo paskelbta pertrauka dėl posėdžiui skirto laiko pabaigos, kitame byla iÅ¡nagrinėta.

Vertindama aukščiau aptartus kriterijus, teisėjų kolegija sprendžia, kad iÅ¡laidos, praÅ¡omos priteisti nukentėjusiojo atstovo pagalbai apmokėti už dalyvavimÄ nagrinėjant bylÄ apeliacinės instancijos teisme (1100 Eur), yra per didelės. Atsižvelgiant nurodytas aplinkybes, taip pat į tai, kad nuteistojo apeliacinis skundas patenkinamas iÅ¡ dalies, nukentėjusiojo praÅ¡ymas dėl proceso iÅ¡laidų priteisimo tenkintinas iÅ¡ dalies ir iÅ¡ nuteistojo A. Č. nukentėjusiojo Ž. B. naudai priteistina 300 Eur byloje apeliacinėje instancijoje dalyvavusio atstovo paslaugoms apmokėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 328 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktais, n u s p r e n d ž i a: Nuteistojo A. Č. apeliacinį skundÄ tenkinti iÅ¡ dalies. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 18 d. nuosprendį pakeisti. Panaikinti nuosprendį dalyje dėl A. Č. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį bei paskirtų bausmių subendrinimo ir Å¡ioje dalyje priimti naujÄ nuosprendį – A. Č. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį iÅ¡teisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Panaikinti nuosprendį dalyje dėl BK 682 straipsnio taikymo, t.y. dėl atėmimo A. Č. teisės dirbti apsaugininku ir (ar) apsaugos darbuotoju 4 metams. Pripažinti nuteistojo A. Č. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). IÅ¡ nuteistojo A. Č. nukentėjusiajam Ž. B. priteistÄ sumÄ neturtinei žalai atlyginti sumažinti iki 2500 Eur (du tÅ«kstančiai penki Å¡imtai Eur). Priteisti iÅ¡ nuteistojo A.

Č. nukentėjusiojo Ž. B. naudai 300 Eur (trys Å¡imtai Eur) byloje dalyvavusio atstovo paslaugoms apmokėti. KitÄ nuosprendžio dalį palikti nepakeistÄ . Teisėjos Jurgita Mačionytė Vitalija NorkÅ«naitė Nida Vigelienė