2013-10-24 Nr. AB-6992-3-61-3-03441-2010-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-973/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03441-2010-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. R. skundu (b. 1. 1-6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimą „Dėl kaupiamosios pensijų įmokos tarifo" Nr. (10.10)1-6698) (toliau – ir Sprendimas); įpareigoti Valdybą pervesti į jo pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį, kuri į jo pensijų fondo sąskaitą nebuvo pervesta už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. liepos 30 d., t. y. 1735,09 Lt; įpareigoti Valdybą pervesti į jo pensijų fondo sąskaitą ne mažiau kaip 5,5 proc. pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių įskaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Pareiškėjas nurodė, kad pirmą pensijų kaupimo sutartį su pensijų kaupimo bendrove UAB „Hanza investicijų valdymas" sudarė 2003 m. lapkričio 21 d. ir tapo pensijų kaupimo bendrovės valdomo pensijų fondo dalyviu ir pensijų fonde kaupia pensijų įmoką (valstybinio socialinio draudimo įmokos dalį). Šiuo metu pagal 2010 m. spalio 22 d. pensijų kaupimo sutartį Nr. MP23031053 II pakopos pensiją pareiškėjas kaupia UAB „MP Pension Funds Baltic". Pensijų kaupimo sutarties sudarymo metu viena iš esminių pensijų kaupimo sutarties sąlygų buvo pensijų įmokų, kurias perveda Valdyba į pensijų fondą, dydis. Įstatymas atgal negalioja, todėl Pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimai, pareiškėjo manymu, neturi įtakos pensijų kaupimo sutarčiai, nes ji sudaryta iki šio įstatymo pakeitimų priėmimo. Kadangi pensijų kaupimo sutartį pareiškėjas sudarė iki pensijų įmokų dydžio pakeitimo (sumažinimo), mažesnio dydžio pensijų įmokos nei 5,5 proc. nuo pajamų (nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos) pervedimas į pensijų fondų sąskaitas yra neteisėtas, nes tai prieštarauja sudarytos pensijų kaupimo sutarties nuostatoms bei teisės aktams, galiojusiems pensijų kaupimo sutarties sudarymo metu. Pareiškėjo manymu, Valdyba nepagrįstai Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimus taiko visų pensijų fondų dalyvių atžvilgiu. Pareiškėjo teigimu, Valdyba turi pervesti sumažintas įmokas tik tiems asmenims, kurie sudarė pensijų kaupimo sutartis po nurodytų Pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimų paskelbimo (įsigaliojimo). Sudarydamas pensijų kaupimo sutartį, pareiškėjas įgijo teisę į nustatyto dydžio įmokas ir pagrįstai tikėjosi, kad ši teisė bus valstybės saugoma ir ginama. Valdyba, pervesdama mažesnę įmoką į pensijų fondą, pažeidė Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtiną nuostatą, kad nuosavybė neliečiama. Pensijų kaupimo sutartis yra civilinė sutartis (sudaroma tarp privačių asmenų privataus asmens turtiniams interesams patenkinti), o pats pensijų kaupimo institutas turi daug privataus draudimo požymių, todėl vien tai, kad pensijų lėšos pagal kaupimo sutartį yra kaupiamos, panaudojant valstybinio socialinio draudimo įmokos dalį, nedaro sutarties socialinio draudimo sutartimi, kurios sąlygas valstybė gali nuolat keisti savo nuožiūra.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į skundą (b. 1. 20-22) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad Valdyba asmenims, sudariusiems pensijų kaupimo sutartis iki 2009 m. sausio 1 d., turėjo ir po 2009 m. sausio 1 d. taikyti Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio nuostatas, galiojusias iki 2009 m. sausio 1 d., t. y. toliau pervedinėti 5,5 procento dalyvio pajamų pensijų įmokas. Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimas, įsigaliojęs nuo 2009 m. sausio 1 d., atskirai neišskyrė asmenų, sudariusių pensijų kaupimo sutartis iki 2009 m. sausio 1 d., ir nenustatė jiems atskiro pensijų įmokos tarifo, todėl taikyti jiems kitokį tarifą, negu tą, kuris įsigaliojo nuo 2009 m. sausio 1 d., nebuvo jokio pagrindo. Valdyba, apskaičiuodama ir pervedinėdama pensijų įmokas pensijų fondams, vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Pensijų kaupimo sutartys įstatymo galią turi tik jos šalims, tuo tarpu Valdyba nėra ir negali būti laikoma šių sutarčių šalimi. Be to, tarpusavio susitarimu šalys negali įtakoti pensijų įmokų dydžio. Šių įmokų dydžius tvirtina įstatymų leidėjas imperatyviomis teisės normomis, t. y. atitinkamų metų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymo nuostatomis. Atsakovas nepažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisėtų lūkesčių principo, nes Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2009 m. sausio 1 d., buvo nustatyta, kad pensijų įmokos dydis nuo 2007 m. sausio 1 d. yra 5,5 procento dalyvio pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Toks pensijų įmokų tarifas ir buvo taikomas 2007 bei 2008 metais. Atsakovas nepagrįstu laikė pareiškėjo teiginį, kad nuo 2009 metų sumažinus pensijų įmokų dydžius buvo pažeistas pensijų kaupimo dalyvių nuosavybės neliečiamumo principas, nes mokėtinos pensijų įmokos nėra pensijų kaupimo dalyvio nuosavybės objektas – pensijų kaupimo dalyviui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso tik pensijų fondą sudarančio pensijų turto, t. y. už pensijų įmokų lėšas įsigyto turto bei investicijų pajamų (sąnaudų), gautų iš šio turto (lėšų), sumos, dalis, kuri nustatoma pagal jo pensijų sąskaitoje įrašytų apskaitos vienetų skaičių.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, įpareigojo Valdybą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio iki 2009 m. kovo mėnesio pervesti į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį (iki 5,5 proc. pensijų fondo dalyvio (t. y. R. R.) pajamų, nuo kurių įskaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos).

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą ir darė išvadą, kad įstatymu nustačius kitokį reglamentavimą – sumažinus kaupiamosios pensijų įmokos dydį – pareiškėjo teisės iš esmės nebuvo pažeistos. Teismas, įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybių visumą, konstatavo, kad Valdyba tinkamai įvertino ir taikė norminius teisės aktus, todėl Valdybos 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimas Nr. (10.10) 1-6698 yra teisėtas ir pagrįstas, jo panaikinti teisinio pagrindo nėra.

Teismas pabrėžė, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarimu nustatė, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas, kurio 2 straipsnyje nustatyta, kad jis įsigalioja 2009 m. sausio 1 d., buvo priimtas 2009 m. sausio 15 d. ir oficialiai „Valstybės žiniose" paskelbtas 2009 m. sausio 17 d. Teismas darė išvadą, kad šiuo teisiniu reguliavimu buvo įsiterpta į jau prasidėjusio laikotarpio – metų ketvirčio (2009 m. sausio-kovo mėn.) – su įmokų apskaičiavimu ir mokėjimu susijusius teisinius santykius, juo nustatyta minėto teisinio reguliavimo grįžtamoji galia. Teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog įstatymų leidėjas, Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009 m. sausio 15 d., 2 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustatęs šio įstatymo grįžtamąją galią, pažeidė iš Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies, 70 straipsnio 1 dalies kylančius imperatyvus, konstitucinį teisinės valstybės principą. Todėl teismas sprendė, kad ši pažeista pareiškėjo teisė turi būti ginama, jis į teismą kreipėsi nepraleidęs termino.

III. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliaciniu skundu (b. 1. 57-60) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas pareiškėjo skundas, pakeisti ir pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, rėmėsi vien tik Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimu, tačiau neatsižvelgė į kitus pensijų kaupimą reguliuojančius teisės aktus, netinkamai įvertino, kokius teisinius santykius reguliuoja Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnis. Valdyba pažymėjo, jog valstybinio socialinio draudimo įmokos dalis, pervedama į pensijų kaupimo bendrovių valdomus pensijų fondus, yra nustatyta ir atitinkamų metų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymais.

Atsakovas remiasi Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalimi ir daro išvadą, kad Valdyba, vadovaudamasi minėto įstatymo 3 straipsnio 11 dalimi ir vėliau su ja suderinta Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio dalimi, nuo 2009 m. sausio 1 d. privalėjo į asmenų, sudariusių pensijų kaupimo sutartis, pensijų fondų sąskaitas pervesti 3 proc. asmens draudžiamųjų pajamų dydžio kaupiamąsias pensijų įmokas. Atsakovo teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 16 d.

Lietuvos Respublikos teisės sistemoje egzistavo kolizija tarp Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalies ir Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies. Valdyba pažymi, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio reguliavimo sritys yra skirtingos, nors apimtimi, kuria nustato kaupiamųjų pensijų įmokų tarifą, sutampa. Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnis „Pensijų įmoka" nustato pensijų įmokos tarifus skirtingais metais, bazę, nuo kurios taikant įstatymų nustatytą tarifą skaičiuojamas pensijų įmokos dydis, ir tai, kad bendras valstybinio socialinio draudimo įmokos tarifas šio straipsnio nustatytos pensijų įmokos dydžiu nedidinamas bei kad pensijų įmokos už asmenis, draudžiamus valstybės biudžeto lėšomis neskaičiuojamos ir nemokamos.

Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo straipsnis „Valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifai 2009 metais" nustatė tik valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifus. Atsakovas daro išvadą, kad greta kitų valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifų šio straipsnio 11 dalimi patvirtintas 2009 metais taikomas apdraustųjų asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupime, valstybinio pensijų socialinio draudimo įmokos dalies, pervedamos pensijų kaupimo bendrovėms, 3 procentų dydžio tarifas.

Byloje yra kilęs ginčas dėl valstybinio pensijų socialinio draudimo įmokos dalies, pervedamos pensijų kaupimo bendrovėms, tarifo dydžio, kuris skirtinguose įstatymuose nuo 2009 m. sausio 1 iki 2009 m. sausio 16 d. buvo skirtingas. Kadangi Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnis nustatė bendruosius su kaupiamosiomis pensijų įmokomis susijusius dalykus, o Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymas – konkrečius valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifus, taikytinus 2009 metais, pastarąjį įstatymą atsakovas laiko specialiuoju bendrojo įstatymo (Pensijų sistemos reformos įstatymo) atžvilgiu.

Valdyba pažymi, jog teisės normų kolizijų atveju taikomas ir „vėlesnis įstatymas keičia ankstesnį" principas, o šiuo atveju 2008 m. gruodžio 18 d. Seimo priimtas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymas buvo priimtas vėliau nei iki 2009 m. sausio 16 d. galiojusios redakcijos Pensijų sistemos reformos įstatymo straipsnio 1 dalis. Atsakovas daro išvadą, kad, vadovaujantis teisės normų kolizijos sprendimo taisyklėmis, nustatant taikytiną valstybinio pensijų socialinio draudimo įmokos dalies, pervedamos pensijų kaupimo bendrovėms tarifo dydį, reikia vadovautis specialiuoju, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymu, kuris nustatė 3 procentų dydžio tarifą.

Net jeigu ir būtų pripažinta, kad nustatant apdraustųjų asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupime, valstybinio pensijų socialinio draudimo įmokos dalies, pervedamos pensijų kaupimo bendrovėms, tarifo dydį privalu vadovautis Pensijų sistemos reformos 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atsakovo manymu, Valdyba nepagrįstai įpareigota pervesti į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį (iki 5,5 proc. pensijų fondo dalyvio (t. y. pareiškėjo pajamų, nuo kurių įskaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos) už laikotarpį nuo 2009 m. sausio iki 2009 kovo mėnesio, kadangi jau nuo 2009 m. sausio 17 d. galiojančios redakcijos Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustatė, jog pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 proc., 2005 metais – 3,5 proc., 2006 metais – 4,5 proc., 2007 ir 2008 metais – 5 proc., 2009 ir 2010 metais – 3 proc., nuo 2011 metų – 5,5 proc. dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Nuo 2009 m. sausio 17 d. iki 2009 m. kovo 31 d. (ir vėliau) tiek Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalimi, tiek Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi buvo nustatytas apdraustųjų asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupime, valstybinio pensijų socialinio draudimo įmokos dalies, pervedamos pensijų kaupimo bendrovėms, 3 proc. dydžio tarifas.

Pareiškėjas R. R. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. 1. 65) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl kaupiamųjų pensijų įmokų pervedimo į pensijų kaupimo bendrovių valdomus pensijų fondus nuo 2009 m. sausio 1 d. dydžio bei dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimo, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo reikalavimus, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas, nesutikdamas su jam į pensijų fondą pervestos įmokos dalimi, į teismą su skundu kreipėsi prašydamas panaikinti VSDFV 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. (10.10) 1-6698 , įpareigoti VSDFV pervesti į jo pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį už 2009 metų sausio – liepos mėnesius, t. y. 1735,09 Lt bei įpareigoti VSDFV ateityje pervesti į jo pensijų fondo sąskaitą ne mažiau kaip 5,5 procento pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Pirmosios instancijos teismas tenkino tik pareiškėjo reikalavimą įpareigoti VSDFV pervesti į jo pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį už 2009 metų I-ąjį ketvirtį.

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo pakeisti teismo sprendimą ir visus pareiškėjo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

Pasisakydama dėl kaupiamųjų pensijų įmokų dydžio, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Nagrinėdama iš esmės analogišką teisinį ginčą, dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo yra pasisakiusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-580/2013. Todėl teisėjų kolegija yra saistoma minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.

Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A502-580/2013 konstatavo, kad atsižvelgus į Konstitucinio teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjų argumentu, kad sumažinus fiziniam asmeniui pervedamą kaupiamąją pensijos įmoką buvo pažeistas nuosavybės neliečiamumo imperatyvas, asmens teisė į pensiją ar teisė į nuosavybę. Analogiškai, atsižvelgiant į tai, jog kaupiamųjų pensijų įmokų dydis nėra vienintelis veiksnys, nuo kurio priklauso būsimos kaupiamosios pensijos dydis, nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeisti asmens lūkesčiai ateityje gauti tam tikro tikėtino dydžio pensiją ar Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas.

Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje byloje pasisakė ir dėl imperatyvių teisės normų pasikeitimo įtakos asmenų sudarytoms pensijų kaupimo sutartims. Pensijų kaupimo dalyvis ir pensijų kaupimo bendrovė negalėjo susitarti, kokio dydžio pensijų įmokas pensijų kaupimo dalyvis gali ar turi kaupti jo pasirinktame pensijų fonde visą sutarties laiką, nes ši sąlyga pateko į viešosios teisės reguliuojamą sritį (lot. ius publicum). Būtent – konkrečiu atveju šie dydžiai buvo vienvaldiškai nustatyti įstatymų leidėjo Valstybinio socialinio draudimo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalyje bei Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. vasario 17 d., 2009 m. balandžio 28 d., 2009 m. birželio 30 d. redakcijos). Taigi kaupiamų pensijų įmokų dydis, VSDFV pervedamas pensijų kaupimo bendrovėms pensijų kaupimo dalyvių naudai, negalėjo būti šalių susitarimo objektu. Be to, tokiems atvejams netaikytina CK 6.157 straipsnio 2 dalis, numatanti, jog imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms.

Teisėjų kolegija, patikrinusi nagrinėjamą bylą, konstatuoja, jog remiantis aukščiau nurodyta teismo praktika, nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą įpareigoti VSDFV pervesti į jo sąskaitą ne mažiau kaip 5,5 proc. pensijų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl šio pareiškėjo reikalavimo pagrįstas ir teisėtas.

Taip pat pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikė teisės normas dėl pareiškėjo reikalavimo, susijusio su kaupiamųjų pensijų įmokų pervedimu už 2009 metų I-ąjį ketvirtį.

Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas, kurio 2 straipsnyje nustatyta, kad jis įsigalioja 2009 m. sausio 1 d., nors jis buvo priimtas 2009 m. sausio 15 d. ir oficialiai „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2009 m. sausio 17 d. įsiterpė į jau prasidėjusio laikotarpio – metų ketvirčio (2009 m. sausio-kovo mėn.) – su įmokų apskaičiavimu ir mokėjimu susijusius teisinius santykius, juo nustatyta minėta teisinio reguliavimo grįžtamoji galia. Analogiškų išvadų prieita ir dėl 2009 m. vasario 17 d. Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, kurio 1 straipsniu buvo pakeista Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija).

Todėl minėtuoju reguliavimu buvo pažeisti iš Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies, 70 straipsnio 1 dalies kylantys imperatyvai, konstitucinis teisinės valstybės principas.

Vadovaujantis aukščiau nurodytais išaiškinimais, darytina išvada, jog minėtu teisiniu reguliavimu buvo nepagrįstai įsiterpta ir į pareiškėjo bei jo pasirinkto pensijų fondo 2009 metų I-ojo ketvirčio santykius. Tokia įstatymų leidėjo intervencija neabejotinai pažeidė teisėtus pareiškėjo lūkesčius, jog už jau prasidėjusį laikotarpį į jo pensijų fondo sąskaitą bus pervesta atitinkamo dydžio kaupiamoji pensijų įmoka. To nepadarius buvo sudarytos prielaidos pažeisti sėkmingą pensijų fondo, kaip ūkio subjekto, veiklą, nuo kurios ūkinės veiklos (inter alia, investavimo) rezultatų priklauso ir pareiškėjo būsimos pensijos dydis. Tokios situacijos Konstitucija netoleruoja, todėl ir šioje administracinėje byloje neturėtų būti ginami iš jos kylantys padariniai.

Kartu konstatuotina,kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo Fondo valdybą pareiškėjui už laikotarpį nuo 2009 m. sausio iki 2009 m. kovo mėn. pervesti į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį (iki 5,5 proc. pensijų fondo dalyvio pajamų, nuo kurių įskaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos).

Šiuo aspektu atsakovas kelia nepagrįstus argumentus, jog pareiškėjui bet kuriuo atveju buvo galima priteisti trūkstamą pensijų įmokos dalį (iki 5,5 proc. pensijų fondo dalyvio pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos) tik už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 16 d., o ne už laikotarpį nuo 2009 m. sausio iki 2009 m. kovo mėnesio. Pažymėtina, jog kaupiamųjų pensijų įmokų apskaičiavimas, mokėjimas ir pervedimas buvo ketvirtinis, t. y. susijęs su konkrečių metų ketvirčiais. Įsiterpti į jau besiklostantį metų ketvirtį, sumažinant kaupiamąsias pensijų įmokas, neleistina, nes tokiu būdu nėra užtikrinama pensijų fondo, kaip ūkio subjekto, sėkminga veikla, nuo kurios priklauso ir pareiškėjo būsimos pensijos dydis. 2009 m. sausio 15 d. Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsniu įtvirtinus grįžtamąjį teisinį reguliavimą procedūriškai neigiamai buvo paveiktas visas metų ketvirtis, kurių sistema grindžiama minėtų ūkio subjektų veikla, o ne tik laikotarpis nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 16 d.

Kritiškai vertintini ir atsakovo argumentai dėl konkrečiu atveju taikytino Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo (toliau – ir Fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymas), įsigaliojusio 2008 m. gruodžio 30 d., 3 straipsnio 11 dalies, kuria buvo patvirtintas apdraustųjų asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupime, valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, pervedamos pensijų kaupimo bendrovėms, 3 procentų dydžio tarifas, ir iš to išplaukiančios teisės aktų kolizijos. Vadovaujantis atsakovo logika, Fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalis reguliavimo apimtimi sutampa su Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsniu, t. y. nustato tą pačią, sumažintą 3 proc. į pensijų fondus pervestiną kaupiamąją pensijų įmoką, be to, jis įsigaliojo dar prieš susiklostant 2009 m. I-ajam ketvirčiui, į kurį teisėkūros subjektas Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsniu neteisėtai įsiterpė, todėl vadovautinasi būtent juo. Šiuo aspektu nurodytina, jog minėtas įstatymas yra operatyvinio pobūdžio, t. y. skirto patvirtinti valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifus kiekvieniems biudžetiniams metams (žr. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo 2 straipsnio 17 dalį). Minėtas įstatymas galioja ir yra taikomas terminuotai, o materialųjį ginčo santykį – ginčijamą kaupiamosios pensijų įmokos dydį – nustato būtent Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnis, kurį retroaktyviai pakeičiant būtent ir buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Šią teisėjų kolegijos poziciją pagrindžia ir Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarime išreikštas sprendimas netirti minėtojo Fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalies atitikties Konstitucijai, grindžiant tokį sprendimą tuo, jog teisingumo vykdymui konkrečiu atveju pakaks ištirti Pensijų sistemos reformos įstatymo nuostatų konstitucingumą.

Pridurtina, jog pareiškėjas pirmosios instancijos teismo taip pat prašė panaikinti VSDFV 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. (10.10) 1-6698, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo atsakovui išreikštą reikalavimą (b. l. 9 – 12). Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas VSDFV į jo pensijų fondo sąskaitą prašė pervesti trūkstamą pensijų įmokų dalį už 2009 metų sausio-liepos mėnesius, o atsakovas tą padaryti atsisakė, minėtojo VSDFV sprendimo dalis, susijusi su pensijų įmokų dalimi už 2009 m. I-ąjį ketvirtį negali būti laikoma teisėta ir turi būti panaikinta (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.). Priešingas situacijos aiškinimas savo ruožtu prieštarautų teisėtumo principui ir leistų nepašalinti iš teisės sistemos aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujančio administracinio akto, ginčijamo jam teisines pasekmes sukėlusio asmens (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013).

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, ši ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keistina, naikinant skundžiamą atsakovo sprendimo dalį ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p. pagrindu.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, tačiau nepanaikino ginčijamo atsakovo sprendimo dalies, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimą pakeisti, jo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

„R. R. skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimo Nr. (10.10) 1-6698 dalį, kurioje atsisakyta pervesti į R. R. pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį už 2009 metų sausio - kovo mėnesius.

Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pervesti į R. R. pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį (iki 5,5 % R. R. pajamų, nuo kurių įskaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos) už laikotarpį nuo 2009 m. sausio mėnesio iki 2009 m. kovo mėnesio imtinai.

Likusius R. R. reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Arūnas Sutkevičius Dalia Višinskienė