2018-05-16 Nr. AB-9684-3-62-3-00541-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-182-415/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00541-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas, Alytaus PN) 36 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad skundas teikiamas dėl Alytaus pataisos namuose prieš jį panaudoto smurto. Pažymėjo, kad 2015 m. liepos 1 d. grįžtant iš pasivaikščiojimo kiemelio atsisakė eiti į jam paskirtą 31 kamerą, todėl pareigūnas M. P. surakino jo rankas už nugaros ir panaudodamas guminę lazdą sumušė. Po to pareiškėjas buvo nuvestas į 31 kamerą ir joje buvo laikomas dar dvi valandas su uždėtais antrankiais. Nuo 2015 m. liepos 3 d., rytinių patikrinimų metu, pareigūnai pareiškėjui uždėdavo antrankius, išvesdavo iš kameros, pjudydavo šunimis. Dėl to pareiškėjas nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 m. liepos 14 d. jautė fizinius ir dvasinius skausmus, buvo luošinamas, pradėjo save žaloti.

3. Atsakovas Alytaus PN su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, jog 2015 m. liepos 1 d. apie 11:30 val. parvedant pareiškėją iš pasivaikščiojimo kiemelio į 31 kamerą, jis kategoriškai atsisakė eiti atlikti nuobaudą į 31 kamerą, todėl buvo patalpintas į laikinojo sulaikymo patalpą. Šioje patalpoje, po pokalbio su pareigūnu M. P., pareiškėjas sutiko grįžti į 31 kamerą, tačiau vesdamas į 31 kamerą pasipriešino jėga ir pastūmė pareigūną į krūtinę, todėl panaudojus kovinius veiksmus pareiškėjui buvo uždėti antrankiai. Kameroje su antrankiais pareiškėjas buvo laikomas iki 12:50 val. Po specialiųjų priemonių panaudojimo pareiškėją apžiūrėjo gydytojas, kuris nustatė odos paraudimą dešinės šlaunies išoriniame paviršiuje, dešinio peties ir žasto srityje iš vidinės pusės, odos kraujosruvą ir abiejų riešų odos paraudimą nuo antrankių. Atsakovas pažymėjo, kad 2015 m. rugpjūčio 20 d. Alytaus PN tarnybinio tyrimo išvadoje dėl specialiųjų priemonių panaudojimo prieš nuteistąjį A. L. buvo nustatyta, kad apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai M. P. ir V. S. panaudojo nuteistojo atžvilgiu specialiąsias priemones teisėtai ir pagrįstai ir neperžengė jų panaudojimo ribų. Atstovas nesutiko, kad pareiškėjas buvo sumuštas gumine lazda ir pjudomas šunimis.

II. 4. Kauno apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2016 m. liepos 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kurią patyrė dėl Alytaus PN, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmų, dėl prieš jį panaudoto smurto.

6. Teismas vadovaudamasis byloje esančių duomenų visuma, nustatė, kad Alytaus PN prieš nuteistąjį A. L. 2015 m. liepos 1 d. buvo panaudotos specialiosios priemonės – kovinių imtynių veiksmai ir antrankiai, kad sulaikyti teisėtvarkos pažeidimą padariusį asmenį, kuris nevykdo pataisos įstaigos darbuotojų reikalavimų ir priešinasi jėga. Pareigūnai nutraukė specialiųjų priemonių naudojimą išnykus panaudojimo pagrindui, t. y. po to, kai nuteistasis nusiramino.

7. Iš byloje esančios Alytaus PN 2015 m. rugpjūčio 20 d. Tarnybinio tyrimo išvados (toliau – Tarnybinio tyrimo išvada) dėl specialiųjų priemonių panaudojimo prieš nuteistąjį A. L. teismas nustatė, kad pareiškėją lydint į kamerą Nr. 31, uždarosios zonos laiptų aikštelėje A. L. sustojo ir atsisukęs į Prižiūrėtoją M. P. vartojo necenzūrinius žodžius. Prižiūrėtojui jam liepus nusiraminti, nuteistasis nepakluso bei ranka pastūmė M. P. į krūtinę, todėl prieš jį buvo panaudotos specialiosios priemonės, t. y. M. P. sugriebė pareiškėją už dešinės rankos ir užvedė ją už nugaros bei pečių, prispaudė, pristūmė nuteistąjį prie sienos, o V. S. sugriebė pareiškėjo kairę ranką ir užvedė ją už nugaros, tuo metu M. P. uždėjo antrankius. Nuteistąjį vedant į kamerą Nr. 31 nuteistasis įžeidinėjo pareigūnus, grasino skundais, vartojo necenzūrinius žodžius. Nuteistasis kameroje Nr. 31 buvo paliktas su antrankiais, o jam nurimus 12:50 val., antrankiai buvo nuimti.

8. Teismas nustatė, kad Tarnybinio tyrimo išvadoje nustatytas aplinkybes patvirtina pareigūnų M. P., V. S. ir Dariaus Stankevičiaus pranešimas, šias aplinkybes taip pat patvirtino liudytojais apklausti M. P. ir V. S.. Liudytojų parodymais teismas nustatė, kad jie guminių lazdų su savimi nesinešioja, tarnybiniai šunys laikomi voljeruose, pareigūnas M. P. vienas vedė pareiškėją iš laikino sulaikymo kameros į 31 kamerą, todėl teismas atmetė pareiškėjo atsikirtime į atsakovo atsiliepimą nurodytą aplinkybę, jog jis neturėjo jokių galimybių pasipriešinti 5 pareigūnams. Teismą įtikino liudytojų M. P. ir V. S. parodymai, kad pareiškėjas nebuvo sumuštas gumine lazda ir nebuvo pjudomas šunimis, nes tokių aplinkybių pareiškėjas nenurodė pokalbyje su psichologinės tarnybos specialiste, tokių duomenų nebuvo užfiksuota ir medicininės apžiūros dokumentuose.

9. Teismas pažymėjo, jog nors byloje nustatytos aplinkybės dėl specialiųjų priemonių panaudojimo, tačiau smurto (mušimo gumine lazda ir pjudymo šunimis) faktas nebuvo nustatytas (neįrodytas), todėl apibendrinus byloje surinktus įrodymus darė išvada, kad byloje yra neįrodytas atsakovo neteisėtų veiksmų faktas ir pačios žalos atsiradimas Civilinio kodekso 6.250, 6.271 straipsnių taikymo aspektu, kas eliminuoja ir neturtinės žalos atlyginimo galimybę.

10. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad jam laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 3 d. iki 2015 m. liepos 14 d. rytinių patikrinimų metu būdavo uždėti antrankiai, teismas atsižvelgęs į byloje kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl nurodytų pažeidimų, susijusių su antrankių uždėjimu rytinių patikrinimų metu. Teismas byloje nenustatęs Bausmių vykdymo kodekso 120 – 121 straipsniuose nurodytų specialiųjų priemonių panaudojimų pagrindų, sprendė, kad egzistuoja pagrindas šiuo pareiškėjo nurodytu aspektu konstatuoti Alytaus PN neteisėtų veiksmų buvimą.

11. Bylos duomenimis nustatyta, kad nuo 2015-07-15 pareiškėjas įrašytas į linkusių užpulti įskaitą (b.l. 24-25), 2015-07-01, 2015-07-04, 2015-07-07 jis save susižalojo (b.l. 9-10), tačiau tokių aplinkybių buvimas nebuvo susietas su antrankių uždėjimu pareiškėjui rytinių patikrinimų metu, o kitokių pagrindų uždėti antrankius pareiškėjui rytinių patikrinimų metu nebuvo nustatyta.

12. Teismas atsižvelgus į bendrą pareiškėjo situaciją, momentinį antrankių uždėjimą ir kitas įvardintas sąlygas sprendė, kad nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį. Tačiau, nors nustatytas pažeidimas ir nebuvo žeminantis pareiškėjo orumą Konvencijos 3 straipsnio prasme, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamomis sąlygomis, o toks pažeidimas sudarė prielaidas žalotis, patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą.

13. Vertindamas neturtinės žalos dydį, teismas darė išvadą, kad, nors pareiškėjas aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas pažeidžiant antrankių panaudojimo tvarką, tačiau įvertinęs nustatytas byloje aplinkybes, atsižvelgęs į konstatuotus neteisėtus veiksmus, medicininės pagalbos suteikimą pareiškėjui, tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

III. 14. Pareiškėjas nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti 2016 m. liepos 18 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

15. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylą ir jo nurodytas aplinkybes nagrinėjo neišsamiai ir aplaidžiai, neišreikalavus būtinų šiai bylai įrodymų – vaizdo kamerų įrašų, kurių pareiškėjas kaip nuteistasis gauti negali.

16. Pareiškėjas nurodo, kad dėl pjudymo šunimi atsakovas nepateikė objektyvių duomenų paneigiančių pareiškėjo argumentus. Pažymi, kad tarnybiniuose pranešimuose nebuvo nurodyta, kad buvo panaudotas smurtas.

17. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti jam dalyvaujanti.

18. Atsakovas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

19. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas neįrodė jam kilusios žalos. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė teisės normų, tinkamai įvertino visas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus ir nėra pagrindo sprendimo naikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

21. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

22. Pareiškėjas apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniu skundu siekia, kad būtų patenkintas jo pirminis skundas teiktas pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad teismas nevisapusiškai išnagrinėjo jo skundą, kadangi neišreikalavo vaizdo įrašų, kurie patvirtintų jo skunde nurodytas aplinkybes. Taip pat tvirtina, kad byloje nėra duomenų paneigiančių jo nurodytas aplinkybes susijusias su jo pjudymu šunimi. Pareiškėjas siekia, kad ši aplinkybė būtų pripažinta.

23. Dėl pareiškėjo prašymo dalyvauti teismo posėdyje, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog vadovaujantis ABTĮ 141 straipsnio 1 dalimi apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

24. Teisėjų kolegija įvertinusi tai, kad pareiškėjas motyvuoto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nepateikė, atsižvelgusi į tai, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta jokių aplinkybių, kurios sudarytų būtinumą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymo bylą nagrinėti jam dalyvaujant, netenkina.

25. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas.

26. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Liudytojas M. P. posėdžio metu paaiškino, kad prižiūrėtojai patys pasiimti šunis negali. Nurodė, jog atliekant kratas pareigūnai gali kreiptis į kinologą, kuris į apžiūrą ateina su šunimi. Paaiškino, kad šiuo konkrečiu atveju nesikreipė į kinologą dėl šuns atvedimo, todėl tvirtino, kad pareiškėjas šias aplinkybes išsigalvoja, dėl pareiškėjo sumušimo guminėmis lazdomis paaiškino, kad jie negali nešiotis guminių lazdų su savimi, jos laikomos poste, todėl pareigūnas negalėjo jos turėti su savimi, kai vedė pareiškėją į kamerą. Liudytojas V. S. teikdamas paaiškinimus patvirtino M. P. nurodytas aplinkybes susijusias su šuns ir guminių lazdų naudojimu taikant specialiąsias priemones pareiškėjui.

27. Dėl pareiškėjui taikytų specialiųjų priemonių jam nesutikus eiti į kamerą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais. Atkreipia dėmesį, jog byloje ginčo nėra dėl to, kad pareiškėjui atsisakius vykdyti pareigūnų nurodymus ir prieš vieną jų panaudojus jėgą bei vartojus necenzūrinius žodžius jo atžvilgiu, prieš pareiškėją buvo panaudotos specialiosios priemonės – koviniai veiksmai ir uždėti antrankiai. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią Tarnybinio tyrimo išvadą (b. l. 27-28), pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad šiuo atveju yra neįrodytas atsakovo neteisėtų veiksmų faktas. Priešingai, Tarnybinio tyrimo išvadoje yra konstatuota, kad Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai M. P. ir V. S. pareiškėjo atžvilgiu panaudoję specialiąsias priemones – kovinius imtynių veiksmus ir antrankius, neperžengė specialiųjų priemonių panaudojimo ribų, panaudojo jas teisėtai ir pagrįstai. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašymas priteisti neturtinės žalos atlyginimą, šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo, netenkintas pagrįstai.

28. Dėl pareiškėjo kildinamos žalos dėl jo laikymo su antrankiais rytinių patikrinimų metu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 120 ir 121 straipsniuose numatytų specialiųjų priemonių taikymo pagrindų, pripažino pareiškėjo teisių pažeidimą ir konstatavo, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo nepagrįstai taikyta specialioji priemonė – antrankiai, rytinių patikrinimų metu.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovas nepaneigė jo skunde nurodytų aplinkybių dėl jo pjudymo šunimi.

30. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 122 straipsnyje numatyti tarnybinių šunų panaudojimo pagrindai – 1. Tarnybiniai šunys pataisos įstaigose gali būti panaudoti šiais atvejais: 1) saugant pataisos įstaigos teritoriją; 2) konvojuojant nuteistuosius; 3) apžiūrint pataisos įstaigos teritorijas, kuriose draudžiama būti nuteistiesiems, ir šalia esančias teritorijas; 4) tikrinant atvykstančias į pataisos įstaigą ir iš jos išvykstančias transporto priemones ir gabenamus krovinius; 5) ieškant paslėptų narkotinių, psichotropinių ir toksinių medžiagų; 6) atliekant pabėgusių nuteistųjų paiešką ir sulaikant pabėgusius nuteistuosius; 7) siekiant apginti pataisos įstaigos darbuotojus ir kitus asmenis nuo užpuolimo, gresiančio jų gyvybei, kai kitos panaudotos priemonės neveiksmingos. 2. Draudžiama tarnybinius šunis naudoti prieš moteris, nepilnamečius ir invalidus su akivaizdžiais invalidumo požymiais, išskyrus atvejus, kai šie asmenys patys užpuola arba priešinasi ginklu.

31. Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Priežiūros instrukcija) 8 punkte numatyta, kad vykdant laisvės atėmimo vietų apsaugą ir jose laikomų asmenų priežiūrą, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka gali būti panaudoti šaunamieji ginklai, specialiosios priemonės ir tarnybiniai šunys. Priežiūros instrukcijos 88 punkte – Tarnybai su šunimis skiriamas tik specialiai tam parengtas apsaugos ir priežiūros pareigūnas (kinologas). Kategoriškai draudžiama nuteistiesiems, paliktiems tardymo izoliatoriuje, kalėjime ūkio darbams, leisti maitinti tarnybinius šunis ir juos prižiūrėti. Išvedant tarnybinius šunis į postus ir parvedant iš jų, apsaugos ir priežiūros pareigūnas (kinologas) vienu metu gali vesti ne daugiau kaip 2 šunis. Šunys vedami trumpais pavadėliais ir su uždėtais antsnukiais. Konvojuojant suimtuosius (nuteistuosius), tarnybiniai šunys vedami trumpais pavadėliais be antsnukių suimtųjų (nuteistųjų) kolonos gale arba iš šono saugiu atstumu nuo konvojuojamųjų. 149 punkte numatyta, jog kratas ir apžiūras atlieka laisvės atėmimo vietų ir Kalėjimų departamento priežiūros ir kitų tarnybų pareigūnai. Ypatingo įvykio laisvės atėmimo vietoje metu, tvarkai kratos ir apžiūros metu palaikyti gali būti pasitelkti Vidaus reikalų ministerijos viešojo saugumo pajėgų, atsakingų už viešąjį saugumą, pareigūnai. Kratas ir apžiūras atliekantys pareigūnai privalo būti reiklūs suimtiesiems ir nuteistiesiems, korektiški, nežeminti jų orumo, negadinti šių asmenų daiktų. Kratų ir apžiūrų metu gali būti naudojamos techninės ir specialiosios priemonės, taip pat tarnybiniai šunys.

32. Alytaus pataisos namai pateikė duomenis, kuriuose nurodyta, jog budinčiosios pamainos pareigūnai rytinio patikrinimo metu įvertina nuteistųjų kameros techninę būklę, apžiūri nuteistuosius ar nuteistieji nesužeisti, jeigu pareigūnai įtaria, kad kameroje gali būti ar yra uždraustų daiktų tada atlieka kratą. Pareigūnai bet kokios kratos metu gali pasitelkti kinologą su šunimi. Pareigūnai kratos metu be kinologo šuns negali atsivesti. Dokumentuose procedūra kaip pareigūnas išsikviečia kinologą su šunimi nefiksuojama, kinologas iškviečiamas radijo ryšio pagalba. Šuo kratos metu yra laikomas kinologo su pavadžiu ir uždėtu antsnukiu. Į rytinį patikrinimą šuo yra atvedamas tik tada jeigu atliekamos kratos, jeigu tikimasi, kad nuteistieji nevykdys ar nevykdo teisėtų pareigūnų reikalavimų. Kinologas šunį atsiveda kaip papildomą priemonę pareigūnų saugumui užtikrinti. Rytinio patikrinimo kratos metu šuo į kameras neleidžiamas su kinologu būna koridoriuje.

33. Sutiktina su pareiškėjo pozicija, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareigūnai rytinių patikrinimų metu nebuvo išsikvietę kinologo su šunimi. Tačiau, teisėjų kolegija įvertinusi teisinį reguliavimą (Nutarties 30-31 p.), į bylą atsakovo pateiktus duomenis, bei tai, kad pareiškėjas neteigia, kad šuo jį sužeidė ar buvo laikomas be antsnukio, kėlė jo sveikatai ir gyvybei grėsmę, konstatuoja, kad kinologo su šunimi iškvietimas į rytinį patikrinimą ir jų dalyvavimas patikrinimo metu negali būti vertinamas kaip neteisėtas veiksmas, todėl šiuo atveju ir patvirtinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad rytinio patikrinimo metu pareigūnai buvo išsikvietę kinologą su šunimi, nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, jog jis buvo pjudomas šunimi yra subjektyvaus pobūdžio, pareiškėjo baimė šunims negali būti pagrindas konstatuoti, jog pareigūnai veikė peržengdami savo įgaliojimus. Atitinkamai, pareiškėjo skundo argumentai dėl jo pjudymo šunimi yra atmestini kaip nepagrįsti.

34. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išsireikalauti vaizdo įrašus, atkreiptinas dėmesys, jog administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog atsakovas pirmosios instancijos teismui pateikė informaciją, jog uždarų patalpų vaizdo kamerų įrašo negali pateikti, kadangi dėl ribotų techninių galimybių vaizdo įrašai yra saugomi iki 30 kalendorinių dienų, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visus bylai aktualius įrodymus.

35. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, taip pat pritardama kitiems pirmosios instancijos teismo argumentams ir jų nekartodama, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys