8f09ba7077ba11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P444–159/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01608-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 80.11

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. rugpjūčio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka nagrinėdama pareiškėjų J. R. (J. R.), O. R., V. R. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS822-107/2012 pagal J. R., O. R., V. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. R., O. R., V. R. skundą dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros,

n u s t a t ė:

I. 2011 m. liepos 26 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas J. R., O. R., V. R. (toliau – ir pareiškėjai) skundas, kuriuo buvo prašoma panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2011 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. 2D-5609 (toliau – ir Sprendimas), priimti naują sprendimą – pareiškėjų prašymą dėl statybos objekto Nr. 91.003A atlikimo dokumentu perduotu nuolatiniam saugojimui pateikimo bei statybos leidimų Nr. IN-92-143 ir Nr. IN-92-149 pripažinimo negaliojančiais tenkinti.

J. R., O. R., V. R. taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti, nurodę, kad jie neturi teisinio išsilavinimo ir pakankamai finansinių galimybių kreiptis į advokatą, kad šis teisiškai argumentuotai parengtų skundą, o nemokama antrinė teisinė pagalba pareiškėjams buvo suteikta tik 2011 m. birželio 22 d., t. y. jau pasibaigus nustatytam terminui skundui paduoti. Taigi pareiškėjai terminą praleido dėl valstybinės institucijos uždelsimo išspręsti nemokamos pagalbos suteikimo klausimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 28 d. nutartimi atsisakė priimti J. R., O. R., V. R. skundą.

Teismas nutartyje atkreipė dėmesį, kad J. R., O. R., V. R. prašyme nurodė, kad skundžiamą Sprendimą jie gavo 2011 m. gegužės 13 d. Todėl teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau –ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas skundui paduoti dėl Sprendimo panaikinimo, skaičiuojant jį nuo 2011 m. gegužės 13 d., baigėsi 2011 m. birželio 13 d. Teismas nustatė, kad pareiškėjų atstovas skundą teismui paštu išsiuntė 2011 m. liepos 25 d., t. y. praleidęs įstatymų nustatytą terminą skundui paduoti. Pareiškėjai pagrindinėmis priežastimis, sutrukdžiusiomis laiku paduoti skundą, teismui nurodė teisinį neišprusimą ir neturėjimą finansinių galimybių kreiptis į advokatą bei uždelsimą skirti nemokamą teisinę pagalbą, tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad šios priežastys tęsėsi iki 2011 m. birželio 22 d., kai J. R., O. R. ir V. R. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimais Nr. (1.8.)-S-1994-11, Nr. (1.8.)-S-1991-11 ir Nr. (1.8.)-S-1993-11 buvo suteikta antrinė teisinė pagalba administracinėje byloje dėl Sprendimo panaikinimo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai nenurodė jokių priežasčių, kodėl jie nuo 2011 m. birželio 22 d. (ilgiau nei mėnesį) delsė paduoti skundą teismui. Kadangi J. R., O. R. ir V. R. nepagrindė svarbiomis priežastimis viso termino skundui paduoti praleidimo laikotarpio, jų prašymo teismas netenkino ir jų skundą atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu (kai praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą).

III. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 17 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 28 d. nutartį paliko nepakeistą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad J. R., O. R. ir V. R. į Vilniaus valstybės garantuojamą teisinės pagalbos tarnybą su prašymais suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2011 gegužės 9 d. sprendimo Nr. 2d-5609 apskundimo ir žalos atlyginimo rengiant procesinius dokumentus teismui ir atstovaujant pareiškėjų interesus administracinę bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme kreipėsi tik 2011 m. birželio 15 d., t.y. jau pasibaigus įstatymo nustatytam terminui apskųsti 2011 gegužės 9 d. sprendimą Nr. 2d-5609.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjai kreipdamiesi į teismą praleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, jį praleidę neveikė pakankamai rūpestingai ir atidžiai, uždelsė kreiptis dėl teisinės pagalbos suteikimo bei paduoti skundą teismui ir tokiais veiksmais patys sau sukūrė neigiamas pasekmes.

IV. Pareiškėjai J. R., O. R. ir V. R. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS822-107/2012 pagal pareiškėjų J. R., O. R., V. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. R., O. R., V. R. skundą dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros.

Mano, kad teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjų skundą, ir toliau vykdo pareiškėjų šeimos persekiojimą. Teismas, neatnaujinęs termino skundui paduoti, padarė aiškų materialinės normos pažeidimą ir nukrypo ne tik nuo savo formuojamos teismų praktikos, bet ir nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamos teismų praktikos. Pažymėtina, jog aiškindamas asmens teisę kreiptis į teismą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad asmens pažeistos teisės, inter alia įgytosios teisės ir teisėti interesai, turi būti ginami.

Pagal Konstituciją turi būti ginamos ir tarptautiniuose teisės aktuose, kurie yra sudedamoji Lietuvos teisinės sistemos dalis, įtvirtintos asmens teisės ir laisvės. Taigi taip pat ir teisę į teisminę gynybą (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis). Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens teisę kreiptis į teismą yra pažymėjęs, kad ši teisė reiškia, jog Lietuvoje, kaip teisinėje valstybėje, kiekvienam turi būti užtikrinta galimybė savo teises ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, tiek nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti; asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinamas jos įgyvendinimas. Priešingu atveju tektų konstatuoti šios konstitucinės teisės deklaratyvumą. Pažymi, jog pareiškėjams buvo sunku suprasti teismo procesinio dokumento turinį, be to, J. R. turėjo galimybę realiai naudotis kvalifikuoto teisininko pagalba jau suėjus terminui skundui paduoti, tačiau advokatas neteisėtai neveikė, taip pat neatidavė pareiškėjams bylos medžiagos.

Akivaizdu, jog teismas nepripažindamas šių aplinkybių svarbiomis ir neatnaujindamas termino skundui paduoti, pažeidė pareiškėjų teisę į teisminę gynybą, įtvirtintą Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje. Be to, Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnį (kuriame nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (1 dalis), teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi (2 dalis), teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (3 dalis), teismas priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu (4 dalis), yra ne kartą konstatavęs (inter alia 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose), kad teismai, vykdydami teisingumą privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves.

Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai).

Nagrinėjamu atveju teismas į susidariusią situaciją žiūrėjo formaliai, nevykdė teisingumo, kurį garantuoja Konstitucija ir tarptautinė praktika, buvo šališkas valstybės valdžios institucijoms ir tiesiogiai vykdė valdininkų nurodymus. taip pat prašyme atnaujinti procesą administracinėje byloje pareiškėjai pateikia argumentus dėl. jų nuomone, neteisėto Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2011 m. gegužės 9 d. sprendimo Nr. 2D-5609.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Procesą atsisakytina atnaujinti.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis.

Sprendžiant proceso baigtoje administracinėje byloje atnaujinimo klausimą, byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra nagrinėjamas iš esmės. Tokiu atveju yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011, 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-186/2011).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai, kaip minėta, išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-177/2010).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu atveju procesas gali būti atnaujintas, jei pateikti akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą, būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai turi nelikti pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-153/2009, 2009 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-119/2009, 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-143/2010, 2011 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-19/2011).

ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad prašymas turi būti motyvuotas. Nustatyti pagrindai bei prašymo turinys įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašymą pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio1 dalis).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip matyti iš pareiškėjų prašymo turinio, jie ginčija ne konkrečios teismo taikyto įstatymo normos aiškinimą ir taikymą, o iš esmės nesutinka su faktinių aplinkybių vertinimo pagrindu padarytomis išvadomis. Kitaip tariant, pareiškėjai nesutinka su teisės normos taikymu jų konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste.

Iš prašymo atnaujinti procesą turinio matyti, kad, pareiškėjų vertinimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino su termino skundui paduoti praleidimu susijusias bylos aplinkybes, todėl netinkamai taikė ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pažymėtina, jog, siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimo konstatavimas turi būti akivaizdus. Pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Pareiškėjų nurodyti argumentai susiję su byloje esančių įrodymų vertinimu bei ginčui išspręsti taikytinos materialinės teisės normos pasirinkimu, todėl neatitinka ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto akivaizdumo kriterijaus. Pažymėtina, kad materialinės teisės normos (ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies) taikymo bei su termino praleidimu susijusių aplinkybių vertinimo klausimai abiejų instancijų teismų aptarti motyvuotai ir pakankamai išsamiai. Pabrėžtina, jog pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina juos pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi įrodymų vertinimas yra subjektyvus procesas, pagrįstas vidiniu teismo įsitikinimu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad proceso atnaujinimas dėl pasikeitusio įrodymų (bylos faktinių aplinkybių vertinimo) yra galimas tik ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytu atveju – kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjams bylos nagrinėjimo metu. Tačiau jokių naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių pareiškėjai nenurodo.

Pažymėtina, kad toks atnaujinimo pagrindas, kai siekiama, jog iš naujo būtų vertinami įrodymai, nėra numatytas įstatyme. Be to, teisėjų kolegija pabrėžia, kad visos pareiškėjų nurodytos aplinkybės buvo tinkamai įvertintos apeliacinės instancijos teismo, kuris priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, tinkamai taikydamas teisės aktų nuostatas.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog prašyme dėl proceso atnaujinimo iš esmės nėra pateikta pagrįstų argumentų dėl apeliacinės instancijos teismo taikytų materialinės teisės normų aiškinimo, kurie nebūtų aptarti (įvertinti) nagrinėjant administracinę bylą Nr. AS822-107/2012 ir iš kurių būtų galima spręsti apie esminius (akivaizdžius) materialinės teisės normų pažeidimus padarytus šioje byloje.

Taigi darytina išvada, jog pareiškėjai nepateikė pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, todėl procesas pagal jų prašymą negali būti atnaujintas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsisakyti atnaujinti procesą pagal pareiškėjų J. R., O. R. ir V. R. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS822-107/2012 pagal J. R., O. R., V. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. R., O. R., V. R. skundą dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2011 m. gegužės 9 d. sprendimo Nr. 2D-5609.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė