2013-06-14 Nr. AB-2671-3-62-3-00070-2012-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A575-1458/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00070-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2; 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. R. (J. R.), O. R. ir V. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. R., O. R. ir V. R. skundą atsakovams Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos ir Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. D. (V. D.) dėl sprendimų panaikinimo bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjai J. R., O. R. ir V. R. (toliau – ir pareiškėjai) skundu (I t., b. l. 12–14) ir patikslintais skundais (I t., b. l. 31–35, 49–51) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, kuris 2012 m. balandžio 19 d. nutartimi (I t., b. l. 3-4) pareiškėjų patikslintą skundą priėmė dalyje dėl: 1) Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Kauno VGTPT) 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimų Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3783-4981, Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3785-4984 ir Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3784-4983 panaikinimo; 2) turtinės 240 392 460 Lt ir 126 543 Lt bei neturtinės po 50 000 Lt kiekvienam pareiškėjui žalos priteisimo.

Pareiškėjai nurodė, kad ginčijami Kauno VGTPT 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimai Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3783-4981, Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3785-4984 ir Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3784-4983 yra neteisėti bei nepagrįsti, kadangi juose nepateikta tikra ir objektyvi informacija, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnis. Teigia, kad paskirtasis advokatas V. D. nevykdė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimų, nesuteikė pareiškėjams kvalifikuotos teisinės pagalbos, neatstovavo jų interesų teisme ir negynė jų teisių, taip grubiai pažeisdamas pareiškėjų teises, taip pat teisėtų lūkesčių principą. Be to, paskirtasis advokatas nesurašė skundo teismui dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2011 m. sausio 19 d. sprendimo Nr. 17.2-1140, kuriuo buvo atsisakyta atnaujinti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, nesusipažino su civiline byla Nr. 2-25061-781/10, laiku neapskundė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutarties dėl vykdymo išlaidų priteisimo. Tvirtina, jog dėl minėtų veiksmų neatlikimo pareiškėjai patyrė 240 392 460 Lt ir 126 543 Lt turtinę žalą dėl į kooperatinių kotedžų statybą investuotų pinigų ir dėl nebaigto statinio nugriovimo. Pareiškėjai taip pat prašė priteisti jiems po 50 000 Lt neturtinės žalos, kadangi atsakovas pažemino jų garbę ir orumą bei atėmė teisę apginti pažeistas jų teises, dėl ko pareiškėjai neteko pasitikėjimo valdžios institucijomis, teismais.

Atsakovas Kauno VGTPT atsiliepimu į patikslintą skundą (I t., b. l. 75–80) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Kauno VGTPT 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimus Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3783-4981, Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3785-4984 ir Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3784-4983.

Atsakovas teigė, kad ginčijami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti. Nurodė, jog minėtų sprendimų priėmimo metu pareiškėjui J. R. antrinė teisinė pagalba buvo teikiama 16 skirtingų bylų, pareiškėjai V. R. – 6 bylose, o pareiškėjai O. R. – 9 bylose. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte numatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip trijose bylose. Pažymėjo, jog teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji pajėgi šią teisę garantuoti. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, VGTPĮ numato tam tikrus apribojimus. Vienas iš tokių apribojimų ir yra įtvirtintas VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte, kuriame numatyta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos diskrecijos teisė spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Teigė, kad šią teisę riboja tik VGTPĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatyti atvejai, o visais kitais atvejais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba gali priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos neteikimo. Be to, atkreipė dėmesį, jog byloje nėra duomenų, kad pagal skundžiamuose sprendimuose įvardintus sprendimus antrinė teisinė pagalba yra užbaigta ar nutraukta. Šiuo atveju Kauno VGTPT, atsisakydama suteikti pareiškėjams antrinę teisinę pagalbą VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu, nesiekė riboti pareiškėjų teises, o siekė užtikrinti visų asmenų, pretenduojančių į antrinę teisinę pagalbą, lygias teises į kvalifikuotą, efektyvią ir ekonomišką antrinę teisinę pagalbą. Atsižvelgiant į tai, manė, kad ginčijami sprendimai yra pagrįsti bei teisėti. Taip pat tvirtino, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl skundo reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas bei atmestinas.

Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir Vilniaus VGTPT) atsiliepimu į patikslintą skundą (II t., b. l. 121–129) taip pat prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus VGTPT nurodė, kad advokatas V. D. po ilgo pozicijų derinimo 2011 m. balandžio 21 d. parengė prašymą atnaujinti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2011 m. sausio 19 d. sprendimo Nr. 17.2-1140 apskundimo. Tačiau Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro 2011 m. gegužės 27 d. nutarimu buvo atsisakyta tenkinti minėtą pareiškėjų ir advokato prašymą. Atsižvelgiant į tai, tvirtino, jog pareiškėjų teiginys, kad advokatas V.

D. neteikė antrinės teisinės pagalbos, nėra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis. Taip pat nepagrįstas pareiškėjų skundo motyvas, jog advokatas nesusipažino su civiline byla Nr. 2-25061-781/2010, neparengė skundo dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutarties dėl vykdymo išlaidų priteisimo, vengė teikti antrinę teisinę pagalbą, vilkino laiką, o jeigu advokatas būtų tinkamai ir laiku įvykdęs Vilniaus VGTPT sprendimus, pareiškėjai būtų turėję galimybę įrodyti antstolio veiksmų neteisėtumą.

Atkreipė dėmesį, jog antrinė teisinė pagalba J. R. ir V. R. apskundžiant Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-25061-781/2010 dėl vykdymo išlaidų priteisimo Vilniaus apygardos teismui pagal Vilniaus VGTPT sprendimus Nr. (1.8.)-S-3427-10 ir Nr. (1.8.)-S-3428-10 buvo suteikta 2010 m. gruodžio 16 d., o pareiškėjai skundą dėl minėtos nutarties teismui pateikė savarankiškai 2010 m. gruodžio 17 d. Taigi, Vilniaus VGTPT teigimu, akivaizdu, jog šiuo atveju advokatas neturėjo realios galimybės parengti pareiškėjams atskirąjį skundą.

Be to, bylos nagrinėjimas dėl vykdymo išlaidų priteisimo Vilniaus apygardos teisme vyko 2011 m. lapkričio 23 d. 16.30 val. rašytinio proceso tvarka, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 319 straipsnio 3 dalimi, paskirtame teismo posėdyje advokatas dalyvauti negalėjo. Taip pat akcentavo, kad antrinė teisinė pagalba pareiškėjams pagal Vilniaus VGTPT sprendimus Nr. (1.8.)-S-3427-10 ir Nr. (1.8.)-S-3428-10 nebuvo nutraukta, o baigėsi suėjus sprendimų galiojimo terminui, pareiškėjai nebuvo išreiškę valios dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pagal minėtus sprendimus pratęsimo.

Tvirtino, jog nepagrįstas ir pareiškėjų skundo motyvas, kad advokatas nevykdė Vilniaus VGTPT sprendimų, negynė jų pažeistų teisių, o atsakovas nekontroliavo advokato veiksmų, kadangi Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog Lietuvos advokatai yra nepriklausoma Lietuvos teisinės sistemos dalis. Antrinę teisinę pagalbą teikiantys advokatai yra Lietuvos advokatūros advokatai, todėl jiems galioja Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo, Lietuvos advokatų etikos kodekso ir kitų advokato veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos.

Advokato teikiančio antrinę teisinę pagalbą veikla gali būti vertinama dviem aspektais:

1) ar klientui buvo suteikta kokybiška antrinė teisinė pagalba;

2) ar advokatas teikdamas antrinę teisinę pagalbą nepažeidė sutarties dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Pirmuoju atveju, gavus pareiškėjo skundą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo kokybės, advokato, teikiančio antrinę teisinę pagalbą, veiklą, gali įvertinti tik Lietuvos advokatūra. Antruoju atveju, gavus pareiškėjo skundą dėl advokato veiksmų teikiant antrinę teisinę pagalbą, kylančių iš antrinės teisinės pagalbos teikimo prireikus sutarties vykdymo, advokato, teikiančio antrinę teisinę pagalbą, veiklą, gali vertinti Vilniaus VGTPT.

Šiuo atveju atsakovas, gavęs pareiškėjų 2011 m. rugsėjo 7 d. prašymą, kreipėsi į advokatą V. D. dėl informacijos, susijusios su antrinės teisinės pagalbos teikimu pareiškėjams, pateikimo. Įvertinusi pareiškėjų bei advokato nurodytas ir kitas aplinkybes, Vilniaus VGTPT padarė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymą, ir priėmė sprendimą Nr. (1.8.)-APS-116-11. Pasisakydama dėl pareiškėjų skundo argumento, jog advokatas V. D. neteikė antrinės teisinės pagalbos, tačiau užmokestį už tai iš valstybės biudžeto gavo, Vilniaus VGTPT pažymėjo, kad nors advokatas ir teikė antrinę teisinę pagalbą, prašymų išmokėti užmokestį už antrinės teisinės pagalbos teikimą J.

R., O. R. ar V. R. nepateikė, kas reiškia, jog advokatui nebuvo apmokėta už laiką, sugaištą teikiant pareiškėjams antrinę teisinę pagalbą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 12 d sprendimu (II t., b. l. 146–154) pareiškėjų skundą tenkino iš dalies ir panaikino Kauno VGTPT 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimus Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3783-4981, Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3785-4984 ir Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3784-4983, o kitoje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, jog VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte įtvirtinta norma, numatanti, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip trijose bylose. Aptariamos aplinkybės nustatymas yra pagrindas atitinkamai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai spręsti dėl atsisakymo besikreipusiam asmeniui suteikti antrinę teisinę pagalbą. Tuo tarpu VGTPĮ 11 straipsnio 8 dalis inter alia numato, jog šio straipsnio 7 dalis netaikoma antrinės teisinės pagalbos teikimui baudžiamosiose ir administracinių teisės pažeidimų bylose, išskyrus prašymus dėl proceso atnaujinimo, skundus ar pareiškimus privataus kaltinimo tvarka.

Taigi į VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte nurodytą bylų skaičių (daugiau kaip trys bylos) neturi būti įtrauktos (išskyrus nurodytą išlygą) baudžiamosios ir administracinių teisės pažeidimų bylos. Šiuo aspektu nurodė, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas baigiasi tada, kai visa teisinė pagalba, kuriai teikti buvo paskirta antrinė teisinė pagalba, yra suteikta, arba kai ji yra nutraukiama VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais. Taip pat pabrėžė, kad pareiškėjai nekelia ginčo dėl to, jog jiems buvo teikiama antrinė teisinė pagalba daugiau kaip trijose bylose, o administracinės bylos duomenys patvirtina, kad ginčijamų sprendimų priėmimo metu pareiškėjui J.

R. antrinė teisinė pagalba buvo teikiama 16 skirtingų bylų, pareiškėjai V. R. – 6 skirtingose bylose, pareiškėjai O. R. – 9 skirtingose bylose. Teismas konstatavo, jog skundžiamų Kauno VGTPT sprendimų priėmimo metu galiojo visi šiuose sprendimuose nurodyti sprendimai dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjams. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teisės taikymo praktiką nagrinėjamos kategorijos bylose, yra nurodęs, jog nustačius VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte nurodytą aplinkybę, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba neprivalo, o tik turi teisę atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą asmeniui.

VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalis, skirtingai nei to paties straipsnio 6 dalis, esant šioje dalyje numatytoms aplinkybėms, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai leidžia pasirinkti atitinkamą elgesio modelį – realizuoti suteiktą teisę ar ne, t. y. suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisant minėtos faktinės aplinkybės, ar atsisakyti ją teikti. Tokiu atveju valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba turi gana plačią, tačiau jokiu būdu neabsoliučią diskreciją dėl teisinės pagalbos neteikimo. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, atsisakydama suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu, privalo motyvuoti administracinės diskrecijos įgyvendinimą, t. y. motyvuotai išdėstyti, kodėl ji įgyvendina bei naudojasi iš minėto punkto kylančia teise.

Tokiu būdu realizuojama administracinė diskrecija suponuoja teisinio tikrumo ir aiškumo principų įgyvendinimą. Atsižvelgiant į tai, kad VGTPĮ tiesiogiai neįtvirtina kriterijų, į kuriuos atsižvelgdama valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, esant VGTPĮ numatytai aplinkybei, gali pasinaudoti teise atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą konkrečiam pareiškėjui, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba privalo atsisakymą teikti teisinę pagalbą argumentuoti ir pagrįsti priimamą sprendimą teisiniais argumentais, paremtais objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis.

Šią pareigą numato VAĮ 8 straipsnyje įtvirtinti individualaus administracinio akto turiniui ir formai keliami reikalavimai. Esant tokiai aplinkybei, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba teikiama daugiau kaip trijose bylose, ir jis prašo suteikti teisinę pagalbą dar vienoje byloje, kiekvienu konkrečiu atveju priimant sprendimą, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba turi įvertinti, ar prašymas suteikti teisinę pagalbą yra siejamas su asmens pažeistų ar ginčijamų subjektinių teisių ir įstatymų saugomų interesų gynyba; koks yra tikrai ar galimai pažeistų asmens subjektinių teisių pobūdis, jų ryšys su kitomis bylomis, kuriose jau teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba; ar prašomos teisinės pagalbos pobūdis yra susijęs su realia asmens subjektinių teisių gynyba ir pan.; ar prašomos teisinės pagalbos pobūdis bus kokybiškas, efektyvus ir ekonomiškas bei ar nėra piktnaudžiaujama tiek valstybės garantuojama teisine pagalba, tiek materialiomis ir procesinėmis teisėmis.

Tačiau iš skundžiamų Kauno VGTPT 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimų turinio matyti, jog vienintelis motyvas ir pagrindas, dėl ko buvo nuspręsta atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjams, yra tai, kad jiems antrinė teisinė pagalba teikiama daugiau kaip trijose bylose. Tai įvertinęs, teismas konstatavo, jog Kauno VGTPT pažeidė VAĮ numatytus reikalavimus individualiame administraciniame akte nurodyti priimamo sprendimo motyvus, o priimti sprendimai yra tik formalaus pobūdžio atsisakymas teikti teisinę pagalbą, nes nebuvo atliktas objektyvus ir išsamus visų aplinkybių, turinčių įtakos sprendimų pagrįstumui, įvertinimas, kas sudaro pagrindą juos panaikinti, nepasisakant dėl kitų pareiškėjų nurodytų aplinkybių, susijusių su skundžiamais sprendimais.

Pasisakydamas dėl pareiškėjų prašymo priteisti iš Lietuvos valstybės 240 392 460 Lt ir 126 543 Lt turtinės bei po 50 000 Lt kiekvienam pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, teismas nurodė, jog žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, gali būti atlyginama tik nustačius visas būtinas viešosios civilinės atsakomybės sąlygas:

1) neteisėtus viešojo administravimo subjekto veiksmus (neveikimą); 2) žalos padarymo faktą; ir 3) priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.); ir pagrindus jas įrodymais. Pabrėžė, kad iš pareiškėjų skundo turinio matyti, jog nagrinėjamu atveju turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas kildinamas iš Kauno VGTPT ir Vilniaus VGTPT veiksmų (neveikimo), kadangi Vilniaus VGTPT paskirtasis advokatas V. D. neapskundė teismui Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2011 m. sausio 19 d. sprendimo Nr. 17.2-1140, kuriuo atsisakyta atnaujinti ikiteisminį tyrimą baudžiamosiose bylose Nr. 17-1-718-93 ir Nr. 10-1-803-93 (02-1-070-99) dėl suinteresuotų asmenų neteisėtų veiksmų, t. y. neteisėto praturtėjimo ir žalos padarymo J.

R. šeimai; nesusipažino su civiline byla Nr. 2-25061-781/10 bei laiku neapskundė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutarties dėl 126 543 Lt vykdymo išlaidų išieškojimo iš pareiškėjų. Pareiškėjų teigimu, dėl minėtų veiksmų neatlikimo jie patyrė 240 392 460 Lt ir 126 543 Lt turtinę žalą dėl į kooperatinių kotedžų statybą investuotų pinigų ir dėl nebaigto statinio nugriovimo. Taigi, šiuo atveju žala siejama su advokato V. D. netinkamų teisinių paslaugų kokybe atstovaujant pareiškėjus, turėtomis išlaidomis, patirtais pažeminimais ir dvasinio pobūdžio išgyvenimais.

Atsižvelgiant į tai, teismas atkreipė dėmesį, kad pagal CK 6.271 straipsnį numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 d.). Valdžios institucija – bet koks viešosios teisės subjektas, taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.), todėl valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda ir dėl valstybinių ar savivaldybių viešojo administravimo subjektų atliekant viešojo administravimo funkcijas neteisėtais veiksmais padarytos žalos.

Pabrėžė, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tačiau, kaip matyti iš minėtų nuostatų, viešoji atsakomybė siejama tik su valdžios institucija. Tuo tarpu advokatas nėra valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos darbuotojas, todėl jo atlikti veiksmai, iš kurių šiuo atveju kildinama atsakomybė, niekaip negali būti siejami su šia institucija, kaip valstybės institucija.

Vadinasi, reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, priteisiant ją iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos dėl advokato V. D. veiksmų atitinkamoje byloje, nepagrįstai nukreiptas į atsakovą. Kiek tai susiję su pareiškėjų prašoma priteisti žala, teismas nurodė, kad administracinis teismas nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.).

Akcentavo, jog advokato teisinį statusą apibrėžia specialus Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas, o advokato veikla yra teisinių paslaugų teikimas. Advokatas nėra viešojo administravimo subjektas ir jo veikla nėra viešasis administravimas. Tuo atveju, jeigu reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra kildinamas iš advokatų veiklos teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą (neveikimo, netinkamo pareigų atlikimo) ginčas yra nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme (nurodė Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2009 m. birželio 17 d. nutartį Nr. T-XX-45/2009).

Pagal 2005 m. balandžio 29 d. antrinės teisinės pagalbos teikimo prireikus sutarties Nr. 69 bei minėtos sutarties 2009 m. balandžio 23 d. pakeitimo ir papildymo sutarties, sudarytos tarp Vilniaus VGTPT ir advokato V. D., nuostatas, minėtas advokatas įsipareigojo teikti atlygintinai antrinę teisinę pagalbą laikantis advokatų profesinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, o valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba įsipareigojo advokatui sudaryti sąlygas antrinės teisinės pagalbos teikimui, mokėti jam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio užmokestį už antrinės teisinės pagalbos teikimą.

Nei minėtose sutartyse, nei kituose valstybės garantuojamą teisinę pagalbą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra įtvirtinta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pareiga daryti įtaką advokato teikiamų paslaugų kokybei, o tik suteikta teisė ir pareiga kontroliuoti sutartimi apibrėžtų reikalavimų vykdymą, t. y. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba turi teisę tikrinti, ar advokatas neteikia paslaugų asmenims, neturintiems teisės į antrinę teisinę pagalbą, tikrinti ataskaitų apie teikiamų paslaugų teisingumą, darbo laiko apskaitą, nagrinėjant asmenų skundus dėl advokato teikiamos teisinės pagalbos, reikalauti advokato paaiškinimų, informacijos, reikalingos skundui ištirti.

Tuo tarpu, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, atsakovas konkrečiu atveju vykdė sutartinius įsipareigojimus. Vilniaus VGTPT, gavusi 2011 m. rugsėjo 7 d. pareiškėjų prašymą, kreipėsi į advokatą V. D., prašydama informacijos, susijusios su antrinės teisinės pagalbos teikimu pareiškėjams. Gavusi minėtą informaciją, Vilniaus VGTPT priėmė 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. (1.7)-APS-116-11 netenkinti pareiškėjų J. R., O. R. ir V. R. prašymo dėl advokato V. D. pakeitimo kitu advokatu. Įvertinęs byloje esančius duomenis ir ginčo santykių teisinį reglamentavimą, teismas iš esmės sutiko su atsakovų pozicija, jog Vilniaus VGTPT kontroliavo advokato V.

D. veiklą tiek, kiek leido sudarytos paslaugų sutarties dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo sąlygos, o dėl advokato paslaugų kokybės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba negali būti atsakinga, taigi, nei Vilniaus VGTPT, nei Kauno VGTPT nėra tie subjektai, kurių atžvilgiu turėtų būti taikoma civilinė atsakomybė už advokato V. D., pareiškėjų nuomone, netinkamai suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių, neginčijamų ir patikimų įrodymų, pagrindžiančių jų argumentus dėl turtinės ir neturtinės žalos atsiradimo dėl Kauno VGTPT bei Vilniaus VGTPT veiksmų, pastarajai nekontroliuojant ir neprižiūrint paskirto advokato V.

D. veiksmų, jam neteikiant bei netinkamai teikiant antrinę teisinę pagalbą, o Kauno VGTPT padedant nuslėpti Vilniaus VGTPT ir minėto advokato neteisėtus veiksmus. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, jog Vilniaus VGTPT kontroliavo advokato V. D. veiklą tiek, kiek leido sudarytos paslaugų sutarties dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo sąlygos, o pareiškėjų skundo motyvas, jog Kauno VGTPT padėjo nuslėpti Vilniaus VGTPT ir advokato neteisėtus veiksmus, yra tik pareiškėjų nuomonė, nepagrįsta jokias objektyviais duomenimis.

Be to, pažymėjo, kad aplinkybė, jog atsakovas netinkamai (formaliai) išnagrinėjo pareiškėjų skundą, nesudaro pagrindo žalos atlyginimo priteisimui, kadangi turtinė žala turi būti konkreti, tikra, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta, o pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjams, kurie taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp nurodomos žalos bei neteisėtų veiksmų. Tačiau šiuo atveju pareiškėjų reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nepagrįstas įrodymais.

Byloje aplinkybės, suponuojančios tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, nenustatytos, o vien tik pareiškėjų paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, kadangi paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjai civilinės atsakomybės sąlygų atsakovų atžvilgiu neįrodė, todėl jų skundo reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo yra nepagrįstas bei atmestinas.

III. Pareiškėjai J. R., O. R. ir V. R. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 160–162), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas jų reikalavimas priteisti turtinę ir neturtinę žalą, bei priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno VGTPT, pareiškėjų naudai 126 543 Lt turtinės bei po 50 000 Lt kiekvienam pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, taip pat priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjai nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo atmestas jų reikalavimas priteisti turtinę ir neturtinę žalą. Mano, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos įstatyme nustatytos sąlygos, būtinos žalai, atsiradusiai dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginti: 1) neteisėti viešojo administravimo subjekto veiksmai (neveikimas); 2) žalos padarymo faktas; 3) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos. Pareiškėjai skundą iš esmės grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kurias nurodė skunduose pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad, jų manymu, teismas, panaikindamas Kauno VGTPT 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimus Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3783-4981, Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3785-4984 ir Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3784-4983, Kauno VGTPT veiksmus pripažino neteisėtais. Be to, tvirtina, jog nesuteikus jiems antrinės teisinės pagalbos, buvo pažeista pareiškėjų teisė į teisingą teismą ir teisinę gynybą, t. y. žalos padarymo faktas akivaizdžiai egzistuoja, o pareiškėjai pateikė pakankamai patirtą žalą patvirtinančių duomenų. Akcentuoja, kad jų patirta 126 543 Lt turtinė žala atsirado būtent dėl to, jog jiems nebuvo laiku suteikta teisinė pagalba ir pareiškėjai negalėjo užginčyti teismų bei antstolio sprendimų ir veiksmų, kai dėl nebaigtos namo statybos padarinių likvidavimo antstoliui atliekant statinio nugriovimą patirti nuostoliai buvo perkelti pareiškėjams. Taip pat nesutinka, kad ginčas dėl žalos, kildinamos iš advokatų veiklos teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, atlyginimo nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme, kadangi šiuo atveju buvo sprendžiamas klausimas dėl atsakovo neteisėtais sprendimais padarytos žalos atlyginimo.

Atsakovas Kauno VGTPT atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 169) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. sprendimą nepakeistą.

Atsakovas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Taip pat nurodo, jog palaiko savo atsiliepime į pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytus motyvus bei argumentus.

Vilniaus VGTPT atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 167) taip pat prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. sprendimą nepakeistą.

Vilniaus VGTPT mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas objektyviai bei visapusiškai nustačius, ištyrus ir įvertinus visas faktines bylos aplinkybes, ginčo šalių argumentus bei įrodymus ir kitą bylos medžiagą, teisingai išaiškinus bei pritaikius materialines ir procesines teisės normas, todėl nėra jokio pagrindo jį naikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Kauno VGTPT 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimų Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3783-4981, Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3785-4984 ir Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3784-4983, kuriais Tarnyba, nustačiusi, kad pareiškėjams antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip trijose bylose, vadovaudamasi VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, atsisakė teikti jiems antrinę teisinę pagalbą, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjams.

Pažymėtina, jog šiuo atveju pareiškėjai J. R., O. R. ir V. R. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu tik toje dalyje, kuria buvo atmestas jų reikalavimas priteisti turtinę ir neturtinę žalą. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo patenkintas pareiškėjų skundas ir panaikinti Kauno VGTPT 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimai Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3783-4981, Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3785-4984 bei Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3784-4983, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo pateikta argumentacija ir padarytomis išvadomis, dėl šios sprendimo dalies papildomai nepasisakys.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno VGTPT 2011 m. gruodžio 19 d. gavo pareiškėjų J. R., O. R. ir V. R. prašymus (I t., b. l. 81–82, 108–109, 128–129) suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl Vilniaus VGTPT 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. (1.7)-APS-116-11, kuriuo Vilniaus VGTPT netenkino pareiškėjų 2011 m. rugsėjo 7 d. prašymo dėl advokato V. D. pakeitimo kitu advokatu (I t., b. l. 55–56), apskundimo. Tačiau, kaip minėta, Kauno VGTPT, nustačiusi, kad pareiškėjams antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip trijose bylose, vadovaudamasi VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimais Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3783-4981, Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3785-4984 bei Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3784-4983 atsisakė teikti pareiškėjams antrinę teisinę pagalbą (I t., b. l. 15–17). Taigi, nors pareiškėjai apeliaciniame skunde tvirtina, kad nagrinėjamu atveju jų patirta 126 543 Lt turtinė žala atsirado dėl to, jog jiems dėl minėtų Kauno VGTPT 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimų nebuvo laiku suteikta teisinė pagalba, iš pareiškėjų prašymo Vilniaus VGTPT dėl advokato V. D. pakeitimo (I t., b. l. 57) ir jų skundų pirmosios instancijos teismui (I t., b. l. 12–14, 31–35, 49–51) bei kitos bylos medžiagos akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas kildinamas iš to, jog advokatas V. D. neapskundė teismui Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2011 m. sausio 19 d. sprendimo Nr. 17.2-1140, kuriuo atsisakyta atnaujinti ikiteisminį tyrimą baudžiamosiose bylose Nr. 17-1-718-93 ir Nr. 10-1-803-93 (02-1-070-99) dėl suinteresuotų asmenų neteisėtų veiksmų, t. y. neteisėto praturtėjimo ir žalos padarymo J. R. šeimai; nesusipažino su civiline byla Nr. 2-25061-781/10; laiku neapskundė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutarties dėl vykdymo išlaidų 126 543 Lt išieškojimo iš pareiškėjų. Taigi, šiuo atveju žala iš esmės siejama su netinkama advokato V. D. teisinių paslaugų kokybe atstovaujant pareiškėjus, turėtomis išlaidomis, patirtais pažeminimais ir dvasinio pobūdžio išgyvenimais.

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad, kaip teisingai pabrėžė pirmosios instancijos teismas, advokato teisinį statusą apibrėžia specialus Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas, o advokato veikla yra teisinių paslaugų teikimas. Specialiu įstatymu – VGTPĮ (viešosios teisės norminiu aktu) – nustatyta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo fiziniams asmenims sistema bei jos įgyvendinimo sąlygos ir procedūros. Šis įstatymas nekeičia Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymu nustatyto advokato veiklos teisinio režimo, nes ir pagal šį įstatymą advokato veikla yra teisinių paslaugų teikimas, tik valstybei vykdant viešąją funkciją ji orientuota į atitinkamą asmenų grupę, kuri formuojasi socialinės, turtinės ar atitinkamos sveikatos būklės pagrindu (VGTPĮ 11 str. 1–3 d., 12 str.).

Pagal VGTPĮ 9 straipsnyje įtvirtintą reglamentavimą, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, kurios pagal joms įstatymu nustatytą statusą yra valstybės institucijos, turi užtikrinti teisinės pagalbos teikimą pagal šį įstatymą, joms pavesta sudaryti sutartis su advokatais, kurie teikia antrinę teisinę pagalbą, bei nustatyta pareiga antrinę teisinę pagalbą teikiantiems advokatams mokėti užmokestį už suteiktą teisinę pagalbą, kurio dydį nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą atkreipęs dėmesį, kad advokatas nėra viešojo administravimo subjektas ir jo veikla nėra viešasis administravimas.

Tuo atveju, jeigu reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra kildinimas iš advokatų veiklos teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą (neveikimo, netinkamo pareigų atlikimo), ginčas yra nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2009 m. birželio 17 d. nutartį Nr. T-XX-45/2009; taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1653/2012, 2013 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-808/2013 ir kt.).

Pažymėtina, kad administracinis teismas nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Taigi, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenagrinėjo pareiškėjų argumentų dėl advokato V. D. teisinių paslaugų kokybės, teikiant antrinę teisinę pagalbą pareiškėjams.

Pagal 2005 m. balandžio 29 d. antrinės teisinės pagalbos teikimo prireikus sutarties Nr. 69 (II t., b. l. 112–115), sudarytos tarp Vilniaus VGTPT ir advokato V. D., bei minėtos sutarties 2009 m. balandžio 23 d. pakeitimo ir papildymo sutarties (II t., b. l. 116–119) nuostatas, advokatas inter alia įsipareigojo teikti antrinę teisinę pagalbą laikantis advokatų profesinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų (Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo, Lietuvos advokatūros įstatų, Advokatų etikos kodekso ir kt.), laikytis advokatų veiklos principų savo profesinėje veikloje, užtikrinti nepertraukiamą kliento gynybą (atstovavimą klientui), atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl netinkamo pareigų, teikiant antrinę teisinę pagalbą, atlikimo ar neatlikimo, o valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, kontroliuodama, kaip advokatas laikosi sutartyje nustatytų pareigų, turi teisę tikrinti pateiktus duomenis apie suteiktą (teikiamą) antrinę teisinę pagalbą, taip pat, nagrinėdama asmenų skundus, pareiškimus dėl advokato teikiamos (suteiktos) antrinės teisinės pagalbos, reikalauti iš advokato paaiškinimų dėl skunde, pareiškime nurodytų aplinkybių, reikalauti iš advokato pateikti informaciją, reikalingą skundui, pareiškimui ištirti.

Taigi, nei minėtose sutartyse, nei kituose valstybės garantuojamą teisinę pagalbą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra įtvirtinta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pareiga daryti įtaką advokato teikiamų paslaugų kokybei, o tik suteikta teisė ir pareiga kontroliuoti sutartimi apibrėžtų reikalavimų vykdymą. Tuo tarpu, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, Vilniaus VGTPT nagrinėjamu atveju vykdė sutartinius įsipareigojimus, kadangi, gavusi pareiškėjų 2011 m. rugsėjo 7 d. prašymą dėl advokato V.

D. pakeitimo kitu advokatu (I t., b. l. 85), siekdama objektyviai ir išsamiai išnagrinėti pareiškėjų prašyme išdėstytas aplinkybes, 2011 m. spalio 17 d. raštu Nr. (1.8.)-SD-4326-11 kreipėsi į advokatą V. D., prašydama pateikti informaciją apie antrinės teisinės pagalbos teikimo J. R., O. R. ir V. R. jų nurodytose bylose eigą bei paaiškinti pareiškėjų prašyme nurodytas aplinkybes (I t., b. l. 88). Gavusi prašomą informaciją (I t., b. l. 89), Vilniaus VGTPT priėmė 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. (1.7)-APS-116-11 netenkinti pareiškėjų J.

R., O. R. ir V. R. prašymo dėl advokato V. D. pakeitimo kitu advokatu (I t., b. l. 55–56). Tai įvertinus, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus VGTPT kontroliavo advokato V. D. veiklą tiek, kiek leido teisės aktai ir sudarytos paslaugų sutarties dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo sąlygos, o dėl advokato paslaugų kokybės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba negali būti atsakinga, todėl nei Vilniaus VGTPT, nei Kauno VGTPT atžvilgiu negali būti taikoma civilinė atsakomybė už advokato V.

D., pareiškėjų nuomone, netinkamai suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių, neginčijamų ir patikimų įrodymų, pagrindžiančių jų teiginius dėl turtinės ir neturtinės žalos atsiradimo dėl Kauno VGTPT bei Vilniaus VGTPT veiksmų.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra nurodoma, kad tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta, pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011 ir kt.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma.

Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Tuo tarpu, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra pakankamai duomenų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad egzistuoja visos minėtos viešosios atsakomybės sąlygos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjų skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

Kartu pabrėžtina, kad, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, aplinkybė, jog Kauno VGTPT netinkamai (formaliai) išnagrinėjo pareiškėjų prašymus, nesant įrodytoms kitoms viešosios atsakomybės sąlygoms, savaime nesudaro pagrindo žalos atlyginimo priteisimui.

Pabrėžtina, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjų J. R. (J. R.), O. R. ir V. R. apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Pareiškėjai J. R., O. R. ir V. R., be kita ko, prašė priteisti jiems visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Tačiau pažymėtina, jog atmetus pareiškėjų apeliacinį skundą, nėra jokio pagrindo priteisti jiems bylinėjimosi išlaidas, kadangi pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, o šiuo atveju sprendimas nėra priimamas pareiškėjų naudai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjų J. R. (J. R.), O. R. ir V. R. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas