2025-05-07 Nr. AB-7844-3-61-3-00023-2023-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-204-602/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00023-2023-5

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Foods“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Foods“ skundą atsakovui Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Baltic Foods“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2022 m. gruodžio 6 d. nutarimą Nr. MĮPN-279 „Dėl UAB „Baltic Foods“ Lietuvos Respublikos maisto įstatymo pažeidimo“, kuriuo Bendrovei už Lietuvos Respublikos maisto įstatymo 7 straipsnio 1 dalies pažeidimą paskirta 500 Eur bauda (toliau – Nutarimas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Maisto įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyto pažeidimo nepadarė. Bendrovė Nutarime nurodyto produkto nepagamino, produkto transportavimo ir sandėliavimo sąlygų nepažeidė. Bendrovė Nutarime nurodytą produktą nusipirko iš sertifikuoto Europos Sąjungos gamintojo, kuris pirmasis ir pateikė Nutarime nurodytą produktą į Europos Sąjungos rinką.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Bendrovė įvykdė Tarnybos sprendimą „Dėl produkto (-ų) tiekimo rinkai uždraudimo“ ir sunaikino visus sprendimo priėmimo metu turėtus produktus, todėl Nutarimas priimtas nesant Maisto įstatymo 122 straipsnio 2 dalyje nustatytų atsakomybės taikymo sąlygų.

4. Pareiškėjas teigė, kad nagrinėjamu atveju atsakomybė kyla nesaugaus produkto gamintojui. Pareiškėjas nesutiko su Tarnybos išvada, kad Bendrovė yra pirminė nesaugaus produkto platintoja. Pareiškėjo teigimu, nesaugaus produkto platintojas yra šio produkto gamintojas.

5. Tvirtino, kad Bendrovės veika pagal Maisto įstatymo 122 straipsnio 2 dalį pasireiškė pirkimo–pardavimo sutarties sudarymu su Slovakijos įmone HYZA a. s. ir tos sutarties dalyku esančio maisto pardavimu UAB „Handelshus“. Jokių kitų veiksmų pareiškėjas neatliko. Akcentavo, kad pirminis Europos Sąjungos gamintojas, patiekęs į rinką nesaugų produktą, deklaravo jo atitiktį maistui keliamiems reikalavimams. Bendrovė nežinojo ir negalėjo žinoti, kad ji įsigijo nesaugų maistą. Ši aplinkybė paaiškėjo 2020 m. spalio mėn.

6. Pareiškėjas pažymėjo, kad Bendrovė Tarnybos 2020 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. 69SV-585 „Dėl produkto (-ų) tiekimo rinkai uždraudimo“ įvykdė ir dėl to patyrė produkcijos įsigijimo, jos atsigabenimo, sandėliavimo ir utilizavimo nuostolių, kurių jai niekas nekompensavo.

7. Pareiškėjo tvirtinimu, Bendrovei taikoma atsakomybė už kito asmens padarytą pažeidimą, t. y. nesaugaus produkto pateikimą į rinką, nors Bendrovė neatliko jokių neteisėtų veiksmų ir objektyviai negalėjo užkirsti kelio nesaugaus produkto pateikimui į rinką.

8. Pareiškėjas tvirtino, kad Lietuvos Respublikos piliečiams ir Lietuvos Respublikoje registruotiems asmenims draudimo sudaryti maisto produktų pirkimo – pardavimo sutartis su kitose Europos Sąjungos valstybėse registruotomis ir ten veikiančiomis įmonėmis, transportuoti kitų Europos Sąjungos valstybių narių gamintojų į bendrą Europos Sąjungos rinką pateiktus maisto produktus ir tuos produktus parduoti Lietuvos Respublikos įmonėms, galiojantys teisės aktai nenumato. Tačiau, nepaisant to, Bendrovė yra nubausta už tai, kad sudarė su Europos Sąjungos gamintoju pirkimo–pardavimo sutartį ir sutarties pagrindu įsigytus maisto produktus pardavė UAB „Handelshus“. Jokių kitų veiksmų Bendrovė neatliko. Todėl teigė, kad už šių teisėtų ir nedraudžiamų veiksmų atlikimą, nesant Bendrovės kaltės dėl jokių neteisėtų veiksmų atlikimo, Bendrovei nuobauda paskirta nepagrįstai.

9. Pareiškėjo teigimu, Tarnyba Nutarimą priėmė praleidusi Maisto įstatymo 124 straipsnyje nustatytą dvejų metų terminą. Nutarime nurodyta produkcija į bendrą Europos Sąjungos rinką jo gamintojo buvo patiekta 2019 m., nesaugaus produkto faktą Tarnyba nustatė 2020 m. spalio 13 d., Bendrovės sandėlio patikrinimą Tarnyba atliko 2020 m. spalio 29 d., o sprendimą dėl produkto sunaikinimo priėmė 2020 m. spalio 30 d. Taigi visos tariamo pažeidimo aplinkybės Tarnybai buvo žinomos jau 2020 m. spalio 30 d.

10. Pareiškėjas taip pat darė prielaidą, jog Tarnyba, bausdama Bendrovę už kitų Europos Sąjungos gamintojų veiksmus siekia, kad Bendrovė produkciją įsigytų iš Lietuvos Respublikos gamintojų. Atsakovo taikomos priemonės Bendrovės atžvilgiu, pareiškėjo nuomone, riboja konkurenciją, pažeidžia Europos Parlamento ir Tarybos 2002 m. sausio 28 d. reglamento (EB) Nr. 178/2002 preambulės nuostatas ir yra neteisėtos. Pareiškėjo teigimu, nacionalinė priemonė, priklausanti Bendrijos lygiu išsamiai suderintai sričiai, turi būti vertinama atsižvelgiant į šios suderinimo priemonės, o ne į pirminės teisės nuostatas (žr. 1993 m. spalio 12 d. Sprendimo Vanacker ir Lesage, C‐37/92, Rink. p. I‐4947, 9 punktą ir 2001 m. gruodžio 13 d. Sprendimo DaimlerChrysler, C‐324/99, Rink. p. I‐9897, 32 punktą). Pareiškėjas pažymėjo, kad šiuo atveju pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teismo praktiką, bet kuri priemonė, galinti tiesiogiai ar netiesiogiai, iš tikrųjų ar potencialiai trukdyti Bendrijos vidaus prekybai, yra laikoma kiekybiniams apribojimams lygiaverčio poveikio priemone ir todėl uždrausta pagal EB 28 straipsnį (žr. 1974 m. liepos 11 d. Sprendimo Dassonville, 8/74, Rink. p. 837, 5 punktą ir 2003 m. birželio 19 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‐420/01, dar nepaskelbto Rinkinyje, 25 punktą).

11. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

12. Atsakovas nurodė, kad Maisto įstatyme nustatyta, jog į rinką turi būti teikiamas šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytus saugos, kokybės ir tvarkymo reikalavimus atitinkantis maistas, jis turi būti tokios sudėties ir kokybės, kad būtų tinkamas žmonėms vartoti, neužterštas cheminiais, fiziniais, mikrobiniais ir kitokiais teršalais daugiau, negu leidžia teisės aktai, turi atitikti privalomuosius saugos ir kokybės reikalavimus. Maisto tvarkymo subjektai privalo pateikti į rinką saugų maistą. Ar maistas saugus, yra nustatoma vadovaujantis 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002, nustatančio maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras (toliau – ir Reglamentas (EB) 178/2002) 14 straipsnyje įtvirtintais kriterijais.

13. Atsakovas nurodė, jog valstybinę maisto kontrolę atlieka Tarnyba, kuri tikrina, kad maistas, skirtas tiek vidaus rinkai, tiek eksportui, būtų saugus, tinkamai paženklintas, nepažeistų vartotojų interesų ir atitiktų šio įstatymo bei kitų teisės aktų reikalavimus. Maisto tvarkymo subjektai, pažeidę Maisto įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus, atsako Maisto įstatymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Tarnyba, nustačiusi Maisto įstatymo pažeidimus, susijusius su maisto sauga, maisto tvarkymo subjektui skiria įspėjimus arba baudas.

14. Atsakovas teigė, kad maisto tvarkymo subjekto sąvokos, pateikimo į rinką ir kitos yra pateiktos maisto įstatyme ir vartojamos ta pačia reikšme kaip ji apibrėžta ir Reglamente (EB) 178/2002. Maisto tvarkymo subjektams nustatyta pareiga visuose su jų kontroliuojamu maisto verslu susijusiuose gamybos, perdirbimo ir paskirstymo etapuose užtikrinti, kad maistas atitiktų su jų veikla susijusius maisto produktus reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, ir tikrinti, kad šių reikalavimų būtų laikomasi. Tiek Maisto įstatymas, tiek visi kiti maisto tvarkymą reglamentuojantys teisės aktai yra taikomi ne tik maisto gamintojams, tačiau visiems maisto tvarkymo subjektams ir visuose jų maisto tvarkymo etapuose.

15. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas yra maisto tvarkymo subjektas, vykdantis mėsos ir mėsos produktų didmeninę prekybą, perpakavimą, kuri produktus perka ir sandėliuoja dideliais kiekiais ir toliau parduoda juos įvairių dydžių partijomis kitiems asmenims, todėl jai yra taikomi teisės aktuose įtvirtinti reikalavimai, ir gali būti taikoma atsakomybė už pažeidimus.

16. Atsakovo tvirtinimu, Bendrovei, kaip maisto tvarkymo subjektui, yra privaloma laikytis maisto srities teisės aktų reikalavimų ir tiekti rinkai tik saugų maistą. Teigė, jog nekyla abejonių, kad Bendrovė, kaip maisto tvarkymo subjektas, privalo laikytis maisto srities teisės aktų reikalavimų ir tiekti rinkai tik saugų maistą. Atsakovas akcentuoja, kad Reglamento (EB) Nr. 178/2002 19 straipsnio 1 dalies nuostatos nustato pareigą pareiškėjui pašalinti iš rinkos maisto produktą, kuris neatitinka maisto saugos reikalavimų. Pagal Reglamento (EB) Nr. 178/2002 19 straipsnį pašalinimas iš rinkos gali būti atliekamas bet kuriame maisto grandinės etape. Pareiškėjas, kaip maisto tvarkymo subjektas, vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 178/2002 18 straipsnio 3 dalimi ir 19 straipsnio 1 dalimi, turi turėti sistemas bei taikyti procedūras, suteikiančias jam galimybę nustatyti kitas įmones, į kurias yra pateikti jo produktai bei pašalinti iš rinkos pateiktą produktą, turi vykdyti įtvirtintas pareigas. Pirminis nesaugių produktų Lietuvos Respublikos rinkai platintojas turi įvertinti tiekėjus ir, atsižvelgęs į gautus neigiamus tyrimų rezultatus, turi imtis papildomų priemonių pirminių tiekėjų atrankai ir jų įvertinimui, kad užkirstų kelią reikalavimų nesilaikymo atvejų pasikartojimui.

17. Atsakovas atsiliepime remiasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, kurioje konstatuojama, kad maisto tvarkymo subjektai yra atsakingi už jų tiekiamų rinkai produktų saugą, nors jie jų ir nepagamino. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo skundo argumentais, laikosi pozicijos, kad pareiškėjui, kaip maisto tvarkymo subjektui, tenka pareiga užtikrinti, jog Lietuvos Respublikoje ir Europos Sąjungoje jo platinama produkcija yra saugi ir atitinkanti teisės aktų reikalavimus.

18. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, kaip maisto tvarkymo subjektas, turi teisę savo veikloje taikyti savikontrolę, siekiant užtikrinti, jog nesaugus maisto produktas nepatektų į rinką, tokiu būdu apsaugant tiek paties maisto tvarkymo subjekto geriausius interesus (pvz., nuo galimų finansinių nuostolių), tiek ir prioritetu laikomą vartotojų sveikatą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįgyvendino savikontrolės priemonių, kad nesaugi paukštiena nebūtų pateikta į rinką, dėl to skundžiamu Nutarimu pareiškėjui už Maisto įstatymo pažeidimus paskirta bauda šio įstatymo nustatyta tvarka. Tarnyba, vykdydama jai pavestas funkcijas, atliko valstybinę maisto kontrolę ir nustačiusi, kad pareiškėjas neužtikrino, jog produktas atitiktų jo saugai taikomų teisės aktų reikalavimus, pateikė rinkai nesaugų produktą, todėl pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui skyrė Maisto įstatyme nustatytą nuobaudą – 500 Eur baudą.

19. Atsakovas atsiliepime akcentavo, kad Tarnyba, nustačiusi Maisto įstatymo pažeidimus, susijusius su maisto ar su maistu besiliečiančių gaminių ir medžiagų sauga, maisto tvarkymo subjektui ar su maistu besiliečiančių gaminių ir medžiagų gamintojui ir (ar) tiekėjui pritaikiusi rinkos ribojimo priemones, skiria įspėjimus arba baudas. Nagrinėjamu atveju Maisto įstatymo pažeidimas buvo nustatytas, t. y. pareiškėjas rinkai pateikė paukštieną, kurioje nustatyti patogeniniai mikroorganizmai Salmonella Infantis, keliantys pavojų žmonių sveikatai.

20. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentu, kad Tarnyba, skirdama pareiškėjui nuobaudą pagal Maisto įstatymą, nenustatė visų privalomų nustatyti būtinųjų administracinės atsakomybės sąlygų, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse (toliau – ANK). Teigė, kad Maisto tvarkymo subjektus pateikti į rinką saugų maistą įpareigoja Reglamentas 178/2002, Maisto įstatymas (Reglamento178/2002 17 straipsnio 1 dalis, Maisto įstatymo 7 straipsnio 1 dalis), o maisto tvarkymo subjektai, pažeidę Maisto įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus, atsako Maisto įstatymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjo atsakomybė pagal specialųjį įstatymą nepagrįstai sutapatinama su administracine atsakomybe pagal ANK.

21. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas neužtikrino, kad jo Lietuvos Respublikos rinkai pateikiamas maisto produktas yra saugus, neįrodė, jog gauta nesaugi produkcijos partija ar jos dalis buvo saugi, juo labiau, teisės aktai nenumato Tarnybai pareigos įrodyti kažkokių specifinių aplinkybių, taikant asmeniui atsakomybę už Maisto įstatymo pažeidimą, kai jau yra nustatytas nesaugaus produkto pateikimo rinkai, t. y. Maisto įstatymo pažeidimo, faktas.

22. Dėl nuobaudos skyrimo termino atsakovas nurodė, kad pagal Maisto įstatymo 124 straipsnį, šio įstatymo 122 straipsnyje numatytas baudas Tarnyba gali skirti ne vėliau kaip per dvejus metus nuo pažeidimo padarymo dienos, o trunkamojo pažeidimo atveju – per dvejus metus nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos. Pagal teismų praktiką, pažeidimo nustatymo diena yra protokolo dėl padaryto pažeidimo surašymo diena, o sąvoka „pažeidimo nustatymo diena“ laikytina diena, kai kompetentinga institucija pagal turimą informaciją (medžiagą) galėjo ir turėjo suvokti, kad yra padarytas atitinkamas pažeidimas. Pažeidimo nustatymo diena – momentas, kai institucija, įgaliota surašyti protokolą, nustato pakankamai duomenų, būtinų tokiam pažeidimui užfiksuoti bei kvalifikuoti. Tokie duomenys yra pažeidimo padarymo aplinkybės, pažeidimą kvalifikuojančios aplinkybės, traukiamo atsakomybėn asmens nustatymas ir kt.

23. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo skundo argumentu, jog visos su pažeidimu susijusios aplinkybės buvo nustatytos 2020 m. spalio 30 d. Atkreipia dėmesį, kad Tarnyba protokolą dėl galimo Maisto įstatymo pažeidimo surašė 2021 m. vasario 12 d., taigi ši data yra laikoma pažeidimo padarymo diena, nuo kurios skaičiuojamas dviejų metų terminas, kurio Tarnyba, anot atsakovo, priimdama Nutarimą nepraleido.

24. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo teiginiai apie Tarnybos galimą nevienodų sąlygų maisto tvarkymo subjektams taikymą yra tik hipotetinio pobūdžio samprotavimai, visiškai nepagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais. Juo labiau, pati pareiškėja aiškiai ir nedviprasmiškai skunde nurodo, kad tokio pobūdžio svarstymai tėra jos subjektyvi prielaida. Be to, atsakovės vertinimu, pareiškėjos prašymas pateikti duomenis apie kitiems maisto tvarkymo subjektams skirtas baudas yra visiškai nesusijęs su nagrinėjamos bylos dalyku, t. y. prašymu panaikinti Tarnybos priimtą Nutarimą. Pareiškėjos pateikti teiginiai apie Tarnybos taikomas nelygiaverčio poveikio priemonės, susijusias su Salmonella kontrole ir skirtingai taikomais kriterijais Lietuvoje gaminamai ir įvežtinei paukštienos produkcijai, yra tik pareiškėjos hipotetinio pobūdžio pasvarstymai, nepagrįsti jokiais konkrečiais duomenimis ar faktais.

25. Atsakovas tvirtino, kad Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo jį panaikinti. Skundžiamame Nutarime yra aiškiai nurodytos faktinės aplinkybės, įrodymai bei pateiktas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis buvo priimtas Nutarimas. Tiek Europos Sąjungos, tiek nacionaliniai teisės aktai priimant skundžiamą Nutarimą dėl pareiškėjo buvo pritaikyti tinkamai. Pareiškėjo siekis išvengti atsakomybės, kaip maisto grandinėje dalyvaujančio subjekto, sietinas su vieninteliu tikslu – gauti kuo didesnį pelną, nesiimant pakankamų prevencinių priemonių.

II. 26. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

27. Teismas nustatė, kad Tarnybos Vilniaus departamentas gavo Skubų pranešimą dėl nesaugaus maisto ir pašarų ir su maistu besiliečiančių gaminių ir medžiagų Nr. 20201027-107-(48) (toliau – Pranešimas), kuriame nurodyta, jog Tarnybos Tauragės departamentas 2020 m. spalio 13 d. viešajai įstaigai (toliau – ir VšĮ) „Bruneros“ priklausančiame maisto paruošimo skyriuje, esančiame (duomenys neskelbtini), atrinko mėginį „Vištienos kulšelių mėsa, sušaldyta, be kaulų, be odos, A klasės“, sušaldyta 2019 m. liepos 4 d., tinkamumo vartoti terminas iki 2020 m. gruodžio 31 d., partijos Nr. L9190704001/280542, kilmės šalis – Slovėnija, gamintojas – HYZA a.s., Osbojarov 2279/37,95592 Topolcamy, gauta 2020 m. spalio 6 d. pagal krovinio važtaraštį serija Nr. SUC1401407820, kiekis 24,722 kg, pardavėjas UAB „Handelshus“, (duomenys neskelbtini). Pranešime pažymėta, kad 2020 m. spalio 28 d. atlikus UAB „Handelshus“ patikrinimą nustatyta, jog UAB „Handelshus“ vištieną įsigijo iš UAB „Baltic Foods“, esančios (duomenys neskelbtini), pagal 2020 m. spalio 1 d. PVM sąskaitą faktūrą serija BF Nr. 007, iš viso šios partijos buvo gauta 494,37 kg. Vilniaus sandėlyje minėto galiojimo vištienos nebuvo gauta, visa partija buvo pristatyta į UAB „Handeshus“ šaltąjį sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini).

28. Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto tyrimų 2020 m. spalio 23 d. protokole Nr. 1-20/23496/1-5 M (toliau – ir Tyrimų protokolas), nurodyta, kad tirtame mėginyje, gautame 2020 m. spalio 13 d., Nr. 3 aptikta Salmonella Infantis.

29. Tarnybos Vilniaus departamentas, reaguodamas į Tyrimo protokolo rezultatus, 2020 m. spalio 29 d. atliko neplaninį Bendrovės patikrinimą (adresu: (duomenys neskelbtini)) ir surašė Didmeninės prekybos subjekto/sandėlio patikrinimo aktą Nr. 69MTS-271 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame konstatavo, kad vištienos kulšelių mėsą, sušaldytą, be odos, be kaulo A klasės, tinkamumo vartoti terminas iki 2020 m. gruodžio 31 d., partijos Nr. L9I90704001 280542, kilmės šalis - Slovėnija, SKI6 ES, gamintojas - HYZA a.s., Odbojarov 2279/37, 955 9, Topolčany, Slovakia, UAB „Handelshus“ 2020 m. spalio 1 d. pirko iš UAB „Baltic Foods“, esančios (duomenys neskelbtini), pagal PVM sąskaitą faktūrą serija BF2020I0 Nr.007, iš viso 494,3 kg. Patikrinimo akte pažymėta, kad UAB „Handelshus“ buvo parduota paukštiena gauta iš HYZA a.s., Odbojarov 2279/37, 955 9, Topolčany, Slovakia, pagal 2019 m. gruodžio 20 d. Invoice Nr. 334029485, kurią iš Slovėnijos gamintojo įsigijo UAB „Baltic Foods“.

30. Tarnybos Vilniaus departamentas 2020 m. spalio 30 d. priėmė sprendimą Nr. 69SV-585 „Dėl produkto (-ų) tiekimo rinkai uždraudimo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo uždraudė tiekti rinkai nesaugų produktą – vištienos kulšelių mėsą, sušaldytą 2019 m. liepos 4 d., be odos, be kaulo A klasės, tinkamumo vartoti terminas iki 2020 m. gruodžio 31 d., partijos Nr. L9190704001/280542, kilmės šalis Slovėnija, SK 16 ES, gamintojas HYZA a.s., Odbojarov 2279/37, 955 9, Topolčany, Slovakia, pagal 2019 m. gruodžio 20 d. Invoice Nr. 334029458, lydintis lapas –2019 m. gruodžio 20 d. ODBERATEL Nr. 201031 – UAB „Baltic Foods“, kokybės sertifikatas „CONFORMITY AND QUALITY CERTIFICATE“, 2019 m. gruodžio 20 d. PACKING LIST VAT LT10004339817, 2019 m. gruodžio 23 d. krovinio važtaraštis CMR SK 05434435, 2019 m. gruodžio 20 d. prekių pajamavimo aktas Nr. 334029458, 2019 m. gruodžio 23 d priėmimo aktas prie Invoice/CMR Nr. 334029485, iš viso 494,295 kg vištienos kulšelių mėsos (toliau – ir Nesaugus produktas). Sprendime nurodyta, kad uždraustas tiekti rinkai produktas yra nesaugus ir neatitinka teisės aktuose nustatytų saugos reikalavimų: Reglamento (EB) 178/2002 14 straipsnio 1 dalies, 2 dalies a) ir b) punktų, 2005 m. lapkričio 15 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2073/2005 dėl maisto produktų mikrobiologinių kriterijų (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 2073/2005) 3 straipsnio 1 dalies a) ir b) punktų, I priedo 1 skyriaus 1.9 punkto, Maisto įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 punkto reikalavimų. Sprendimu Tarnybos Vilniaus departamentas įpareigojo Bendrovę Nesaugų produktą sugrąžinti iš vartotojų, pašalinti iš rinkos ir sunaikinti.

31. Tarnybos Vilniaus departamentas 2021 m. vasario 12 d. pareiškėjui surašė Lietuvos Respublikos maisto įstatymo pažeidimo protokolą Nr. 69MĮPP-25 (toliau – ir Protokolas), kuriame nurodė, kad Bendrovė pateikė rinkai Nesaugų produktą, kuris neatitiko Reglamento (EB) Nr. 178/2002 14 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies a) ir b) punktų, Reglamento (EB) Nr. 2073/2005) 3 straipsnio 1 dalies a) ir b) punktų reikalavimų, I priedo 1 skyriaus 1.9 punkto reikalavimų, Maisto įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 1 punkto reikalavimų ir tuo pažeidė Maisto įstatymo 7 straipsnio 1 dalį.

32. Tarnybos Lietuvos Respublikos maisto įstatymo pažeidimų nagrinėjimo komisija (toliau – ir Komisija), vadovaudamasi Maisto įstatymo 125 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos maisto įstatymo pažeidimų nagrinėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2015 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. B1-648 „Dėl Lietuvos Respublikos maisto įstatymo pažeidimų nagrinėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas), nuostatomis posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi bylą „Dėl UAB „Baltic Foods“ Lietuvos Respublikos maisto įstatymo pažeidimo“ pagal Tarnybos Vilniaus departamento Protokolą, 2022 m. gruodžio 6 d. priėmė nutarimą Nr. MĮPN-279, kuriuo Bendrovei už maisto įstatymo 7 straipsnio 1 dalies pažeidimą paskyrė 500 Eur baudą.

33. Komisija Nutarime nurodė, kad Salmonella bakterijos yra žmonių ir gyvūnų infekcinės ligos – salmoneliozės, sukėlėjos. Dažniausiai salmoneliozė pasireiškia karščiavimu, galvos, pilvo skausmais, viduriavimu, pykinimu, kartais vėmimu. Pagrindinis salmoneliozės plitimo būdas yra žalios arba nepakankamai termiškai apdorotos, užterštos salmonelėmis paukštienos, kiaušinių, jautienos, kiaulienos, pieno ir jų produktų, vandens, vaisių bei daržovių vartojimas. Sukėlėjai į maistą taip pat gali patekti nuo virtuvės įrankių, aplinkos paviršių, ant kurių prieš tai buvo pjaustyta žalia paukštiena, jautiena, kiauliena, daržovės. Komisija, vadovaudamasi Tyrimo protokolu, padarė išvadą, kad Bendrovės rinkai pateiktas Nesaugus produktas sukėlė žmonių sveikatai nepriimtiną riziką dėl jame aptiktų bakterijų Salmonella Infantis/25 g. Komisija Nutarime konstatavo, kad Bendrovė, pateikdama rinkai Nesaugų produktą, iš viso 494,295 kg, nesilaikė Reglamento (EB) Nr. 178/2002 14 straipsnio 1 dalies, 2 dalies a) punkto ir b) punkto, Reglamento (EB) Nr. 2073/2005 3 straipsnio 1 dalies, Maisto įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 1 punkto reikalavimų ir tuo pažeidė Maisto įstatymo 7 straipsnio 1 dalį.

34. Teismas rėmėsi Maisto įstatymo 2 straipsnio 8 ir 17 dalių, 4 straipsnio 1, 2 dalių, 7 straipsnio 1 dalies, Reglamento Nr. 178/2002 3 straipsnio 2, 3, 8 dalių, 14 straipsnio 1 dalies, 2 dalies a ir b punktų, 6 dalies, 17 straipsnio 1 dalies, Reglamento (EB) Nr. 2073/2005 3 straipsnio 1 dalies, 4 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir ESTT praktika.

35. Teismas nustatė, kad Bendrovė užsiima gyvūninio maisto produktų šaltojo sandėliavimo, perpakavimo ir didmeninės prekybos veikla. Pareiškėjas pripažįsta, kad Protokole nurodytą Nesaugų produktą įsigijo pagal 2019 m. gruodžio 20 d. Invoic Nr. 334029485, iš Slovėnijos gamintojo HYZA a.s Odbojarov (2019 m. gruodžio 23 d. krovinio važtaraštis CMR SK 0543435, 2019 m. gruodžio 20 d. prekių pajamavimo aktas Nr. 334029485, 2019 m. gruodžio 23 d. priėmimo aktas prie Invoice/CMR Nr. 334029485). Taip pat pareiškėjas neginčija, jog Nesaugų produktą pardavė UAB „Handelshus“.

36. Teismas nurodė, kad byloje pripažįstama ir aplinkybė, jog 2020 m. spalio 13 d. mėginyje Nr. 3 „Vištienos kulšelių mėsa, sušaldyta, be kaulų, be odos, A klasės“, kuris buvo paimtas VšĮ „Bruneros“ priklausančiame maisto paruošimo skyriuje, esančiame Skaudvilės gimnazijoje, Tauragės rajone, aptikta Salmonella Infantis. Taigi pareiškėjui, kaip maisto tvarkymo subjektui, teko pareiga užtikrinti jo į rinką tiekiamo maisto produkto saugumą. Pareiškėjo skundo argumentai, jog nagrinėjamu atveju Bendrovė nėra atsakinga už Nesaugaus produkto pateikimą į rinką, nes ne ji pagamino produktą ir ne ji pirmoji pateikė Nesaugų produktą į rinką, yra nepagrįsti.

37. Teismas pažymėjo, kad pagal paminėtą teisinį reguliavimą maisto verslo operatorius privalo imtis tokių priemonių, kurių visuma užtikrintų, jog jo į rinką teikiamas maistas būtų saugus. Pareiškėja Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto 2020 m. spalio 23 d. tyrimo protokolo Nr. 1-20/23496/1-5M išvadų neginčija. Abejoti Tyrimo protokolo duomenimis pagrindo neturi ir teismas. Pareiškėjas Tyrimo protokolo išvadų neginčija. Abejoti Tyrimo protokolo duomenimis pagrindo nėra.

38. Teismas sprendė, jog byloje neginčytinai nustatyta, kad 494,295 kg vištienos kulšelių mėsoje, kurią Bendrovė įsigijo pagal 2019 m. gruodžio 20 d. Invoic Nr. 334029485 iš Slovėnijos gamintojo HYZA a.s Odbojarov (2019 m. gruodžio 23 d. krovinio važtaraštis CMR SK 0543435, 2019 m. gruodžio 20 d. prekių pajamavimo aktas Nr. 334029485, 2019 m. gruodžio 23 d. priėmimo aktas prie Invoice/CMR Nr. 334029485), buvo rasta bakterija Salmonella Infantis, kurios buvimas vištienos kulšelių mėsoje reiškia, jog šis maisto produktas yra nesaugus, todėl neatitinka Reglamento Nr. 178/2002 ir Reglamento Nr. 2073/2005, Maisto įstatymo reikalavimų. Ši Tarnybos Nutarimo išvada yra pagrįsta ir kitaip jos vertinti nėra jokio pagrindo.

39. Teismas pažymėjo, kad tai, jog nagrinėjamu atveju Lietuvos institucijos šviežioje paukštienoje nustatė serotipą Salmonella Infantis, negalima atmesti jos neigiamo poveikio sveikatai. Pagal Reglamento Nr. 178/2002 14 straipsnio 1, 2, 7 ir 8 dalis, kompetentingos nacionalinės institucijos gali imtis atitinkamų maisto produktų pateikimą rinkai ribojančių priemonių arba reikalauti pašalinti juos iš rinkos, jei šios institucijos turi objektyvų pagrindą įtarti, kad šie maisto produktai yra nesaugūs.

40. Nagrinėjamos bylos kontekste teismas pažymėjo, kad pareiškėjas Tarnybos Vilniaus departamento Sprendimo neginčijo ir jame konstatuotų aplinkybių dėl ginčo produkto nesaugumo ir Bendrovei suformuluotų įpareigojimų nekvestionavo, Sprendimu nustatytus įpareigojimus įvykdė.

41. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė argumentų ar įrodymų, jog jis nėra maisto tvarkymo subjektas, kuriam taikytinos nurodytos nacionalinės ir Europos Sąjungos teisės normos, reglamentuojančios maisto tvarkymo subjektų pareigas ir atsakomybę. Pažymėjo, jog maisto verslo operatorius privalo imtis tokių priemonių, kurių visuma užtikrintų, kad jo į rinką teikiamas maistas būtų saugus. Taigi pareiškėjas, siekdamas įrodyti, kad neturėjo realios galimybės elgtis kitaip ir numatyti tų aplinkybių, kurios paaiškėjo vėliau, t. y., jog konkretus maistas buvo nesaugus, turėtų pagrįsti, kad jam nebuvo įmanoma patikrinti, ar konkretus jo teikiamas į rinką maistas yra saugus, arba, jog jis ėmėsi reikiamų priemonių, siekdamas užtikrinti jo į rinką teikiamo maisto saugumą (pvz., atliko konkretaus maisto tyrimus, buvo gavęs tyrimų rezultatus iš tiekėjo ar ėmėsi kitų konkrečiu atveju tinkamų ir pakankamų priemonių). Šiuo atveju byloje įrodymų, patvirtinančių, jog Bendrovė prieš įsigydama Nesaugų produktą neturėjo realių galimybių įsitikinti maisto saugumu, nėra.

42. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytų aplinkybių visumą, sprendė, kad pareiškėjas, įsigydamas ir laikydamas maisto produktą, kuriame užfiksuotas patogeninis mikroorganizmas – Salmonella (Salmonella Infantis), pažeidė Maisto įstatymo 7 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

43. Teismas pareiškėjo argumentus, susijusius su galimu konkurencijos ribojimu, vertino kaip deklaratyvaus pobūdžio ir pažymėjo, kad pareiškėjas, prašydamas teismo įpareigoti atsakovą pateikti informaciją apie didžiausiems nacionaliniams paukštienos gamintojams skirtas baudas už Salmonella Infantis tipo bakterijas į rinką patiektoje šviežioje paukštienoje, tokį prašymą grindė tik subjektyviu įsitikinimu, jog praktika dėl Salmonella Infantis draudimo šviežioje vištienoje yra taikoma išimtinai kitose valstybės narėse užaugintai paukštienai, bet nėra taikoma nacionalinių gamintojų produkcijai (t. y. Lietuvos paukštynai ir jų šviežia produkcija dėl Salmonella Infantis nėra tiriami). Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių duomenų ar dokumentų, galinčių pagrįsti įtarimus dėl lygiateisiškumo ir objektyvumo principų neužtikrinimo, vykdomos diskriminacijos ar panašiai. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog pats kreipėsi į Tarnybą su prašymu pateikti tokią informaciją ir toks jo prašymas nebuvo patenkintas.

44. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl nuobaudos skyrimo termino, teismas, vadovaudamasis Maisto įstatymo 122 straipsnio 1 ir 2 dalių, 124 straipsnio, ANK 39 straipsnio, Aprašo 6 punkto nuostatomis, nurodė, kad Maisto įstatymo pažeidimo tyrimas pradedamas priėmus sprendimą dėl produkto (-ų) tiekimo rinkai uždraudimo ir baigiamas protokolo surašymu.

45. Nagrinėjamu atveju Tarnybos Vilniaus departamentas Sprendimą priėmė 2020 m. spalio 30 d., o Protokolas pareiškėjui surašytas 2021 m. vasario 12 d. Todėl teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika dėl trunkamojo teisės pažeidimo senaties termino skaičiavimo, vertino, kad nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo senaties termino eiga prasidėjo pažeidimo nustatymo dieną – Protokolo surašymo dieną, t. y. 2021 m. vasario 12 d. Nutarimą Tarnyba priėmė 2022 m. gruodžio 6 d., t. y. nepasibaigus Maisto įstatymo 124 straipsnyje nustatytam 2 metų terminui. Pareiškėjo skundo argumentą, kad Tarnyba Nutarimą priėmė praleidusi Maisto įstatymo 124 straipsnyje nustatytą dvejų metų terminą, teismas vertino kaip nepagrįstą.

46. Teismas pažymėjo, kad pagal Aprašo 9 punktą, protokolas turi būti surašomas ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo sprendimo dėl produkto (-ų) tiekimo rinkai uždraudimo priėmimo. Jei atsiranda aplinkybių, dėl kurių protokolas negali būti surašomas per nustatytą terminą, protokolo surašymo terminas gali būti pratęsiamas, bet ne ilgiau kaip dviem mėnesiams.

47. Teismas nustatė ir dėl to ginčo nėra, kad Protokolas pareiškėjui surašytas praėjus trims mėnesiams nuo Sprendimo priėmimo dienos. Tačiau teismas, įvertinęs aplinkybę, kad Maisto įstatymo pažeidimo tyrimas buvo atliekamas karantino laikotarpiu (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimas Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikoje paskelbimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro-valstybės lygio ekstremalios situacijos valstybės operacijų vadovo 2020 m. birželio 16 d. sprendimas Nr. V-147 „Dėl valstybės ir savivaldybės institucijų, įstaigų, valstybės ir savivaldybių valdomų įmonių darbo vietoms būtinų sąlygų“ (aktuali redakcija nuo 2020 m. gruodžio 9 d.), priėjo prie išvados, jog Tarnyba, surašydama Bendrovei protokolą 2021 m. vasario 12 d., Aprašo 9 punkto nuostatų nepažeidė.

48. Tarnyba, priimdama skundžiamą Nutarimą, vadovavosi Reglamento Nr. 178/2002, Reglamento Nr. 2073/2005, Maisto įstatymo nuostatomis ir jų nepažeidė, o Bendrovei paskirtos baudos dydis yra adekvatus ir proporcingas padarytam pažeidimui.

49. Teismas nenustatė pagrindo naikinti skundžiamą Tarnybos Nutarimą, todėl pareiškėjo skundą atmetė. Nusprendęs atmesti pareiškėjo skundą, teismas netenkino ir prašymo priteisti bylinėjimosi išvadas.

III. 50. Pareiškėjas Bendrovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 11 d. sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

51. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja faktines aplinkybes ir nurodo, kad skundą teismui grindė penkiais pagrindais, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl pirmojo skundo pagrindo, t. y., kad atsakovas neįrodė inkriminuojamo pažeidimo, nes jokie pas pareiškėją sandėlyje buvusios produkcijos tyrimai nebuvo atlikti; atsakovas produkto nesaugumo faktą konstatavo taikydamas Reglamento Nr. 178/2002 14 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą nesaugaus maisto prezumpciją, tačiau šis Reglamentas nereglamentuoja administracinės atsakomybės teisinių santykių, kuriuose pažeidimo ir / ar asmens kaltės prezumpcija yra negalima. Teismas taip pat nepasisakė ir dėl ketvirtojo skundo pagrindo, t. y., jog Maisto įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas, kuris įtvirtina administracinio nusižengimo padarymo prezumpciją bei nustato, kad ne administracinėn atsakomybėn traukianti institucija turi nustatyti / įrodyti teisės pažeidimą ir asmens kaltę, bet administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo privalo paneigti nusižengimo prezumpciją prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai (toliau – ir Konvencija).

52. Pareiškėjas teigia, kad iš tikrųjų neginčija Protokolo, tačiau teismas praleido vieną svarbią aplinkybę, jog Protokolas su pareiškėju nėra niekaip susijęs. Šiuo Protokolu įformintas tyrimas atliktas iš pas kitą maisto tvarkymo operatorių – VšĮ „Bruneros“, o ne pas pareiškėją, buvusios produkcijos paimto mėginio. Apie tokio Protokolo surašymą ir jo turinį pareiškėjas sužinojo tik šios bylos nagrinėjimo metu.

53. Pareiškėjas nurodo, kad jeigu teismas turi mintyje papildomus / naujus laboratorinius tyrimus, tai yra objektyviai neįmanoma dėl to, kad tiek 2020 m. spalio 13 d. mėginys Nr. 3 „Vištienos kulšelių mėsa, sušaldyta, be kaulų, be odos, A klasės“, aprašytas minėtame Protokole, tiek visa produkcijos partija (buvusi tiek pas VšĮ „Bruneros“, tiek pas pareiškėją) yra sunaikinta. Ir šis faktas bei nagrinėjama teismo išvada yra susijusi su kitu skundo pagrindu – įstatyme nustatytu terminu per kurį turi būti priimtas skundžiamas Nutarimas, nes vienas iš tokio termino nustatymo tikslų yra susijęs su teismo bei administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens galimybėmis surinkti ar ištirti reikšmingus įrodymus, efektyviai gintis nuo jam pareikšto kaltinimo, nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes, kas po daugiau kaip dvejų metų laiko yra objektyviai neįmanoma.

54. Teismas nenurodė kokiais konkrečiais pareiškėjo veiksmais pasireiškė jam inkriminuojamas pažeidimas, paminėtas produkto tiekimo į rinką sąvoką, kuri apima labai daug veiksmų: gamyba, didmeninė prekyba, gabenimas, sandėliavimas, mažmeninė prekyba, produkto perdirbimas ir kt., tačiau teismas neidentifikavo kokius konkrečius veiksmus šiuo atveju atliko pareiškėjas ir kuris iš tų veiksmų užtraukia administracinę atsakomybę. Tai nėra atskleista ir skundžiamame atsakovo Nutarime, nors iš atsakovo atstovės argumentų ir atsakovo praktikos kitose bylose yra akivaizdu, kad veiksmas, už kurį yra baudžiamas pareiškėjas, yra produkto įvežimas į Lietuvos Respublikos teritoriją, t. y. atsakovas nebaudžia nei už tokios produkcijos sandėliavimą, nei už jos prekybą (dėl to administracinėn atsakomybėn nebuvo patrauktas UAB „Handelshus“), nei už jos perdirbimą (dėl to administracinėn atsakomybėn nebuvo patrauktas VšĮ „Bruneros“). Taigi teismo išvados apie produkto tiekimą į rinką yra nepagrįstos, nes pareiškėjas yra baudžiamas tik už vieną konkretų veiksmą – produkto gabenimą ir konkrečiai įgabenimą į Lietuvos Respublikos teritoriją, tai reiškia, kad įstatymas yra taikomas pažeidžiant konstitucinį asmenų lygybės ir lygiateisiškumo principą.

55. Šiuo atveju teismas nurodė, kad pareiškėjas traukiamas atsakomybėn už produkto į rinką tiekimą, ir neatsakė į klausimą, jeigu atsakomybė yra taikoma už visus tiekimo į rinką sudarančius veiksmus (taigi ir už prekybą, sandėliavimą ir perdirbimą) ir visiems maisto tvarkymo operatoriams, kas yra teismo pozicija skundžiamame sprendime, kodėl tuomet atsakomybėn nėra traukiami kiti tą produktą į rinką tiekę maisto tvarkymo operatoriai, tai reiškia, kad tas pačias teisės normas atsakovas taiko pažeisdamas konstitucinį visų asmenų lygybės principą, nes teismas nenustatė ir nenurodė jokių objektyvių skirtumų tarp pareiškėjo ir tų kitų maisto tvarkymo subjektų bei šiuo pareiškėjo keltu klausimu apskritai nepasisakė.

56. Pareiškėjo vertinimu, teismo išvada dėl baudimo už tiekimą į rinką neatitinka atsakovo Nutarimo, nes atsakovas už nesaugaus produkto tiekimą į rinką baudžia ne visus maisto tvarkymo operatorius (jis netraukia atsakomybėn UAB „Handeskus“ ir VŠĮ „Bruneros“), bet tik pirminį produktą į rinką pateikusį subjektą. Kadangi pirminis produktą į rinką patiekęs subjektas yra Slovėnijos įmonė IIYZAa.s., kurios patraukti atsakomybėn pareiškėjas negali, tai jis administracinėn atsakomybėn traukia Bendrovę, įvežusią produktą į Lietuvos Respublikos teritoriją. Taigi pagal atsakovo supratimą pareiškėjui inkriminuojamo pažeidimo objektyvioji pusė yra ne visi produkto tiekimą sudarantys veiksmai (dėl ko jis nebaudžia produkto perdirbėjo), bet konkrečiai produkto įvežimas į Lietuvos teritoriją. Dėl to pareiškėjas kėlė klausimą, ar toks teisės normų taikymas nepažeidžia lygiateisiškumo principų ir yra suderinamas su ES teise ir jos tikslais. Dėl to šis skundo pagrindas susijęs su, pareiškėjo vertinimu, neteisingu ir neteisėtu Reglamento Nr. 178/2002 nuostatų taikymu atsakovo praktikoje ir tokios praktikos tikslais – konkurencijos ribojimu.

57. Taigi, teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, jog byla yra dėl administracinės atsakomybės, o ne maisto tiekimo teisinių santykių, Reglamentas Nr. 178/2002 ginčo teisinių santykių nereglamentuoja, pažeidimo prezumpcija baudžiamojoje ir administracinio nusižengimo teisenoje yra negalima. Pareiškėjo teigimu, nepasisakydamas dėl nurodytų argumentų, teismas neatskleidė bylos esmės.

58. Pareiškėjas teigia, kad kadangi teismas apskritai nepasisakė nei dėl pirmojo, nei dėl ketvirtojo skundo pagrindų, tai ir skundo pagrindas dėl kaltės nebuvo tinkamai atskleistas ir išnagrinėtas. Teismo išvados niekaip neatsako į pareiškėjo keltus klausimus.

59. Pareiškėjas nurodo, kad teismo išvada, jog pareiškėjas yra traukiamas administracinėn atsakomybėn už trunkamąjį pažeidimą yra ad absurdum (absurdiškas) ir jis susijęs su pirmojo skundo pagrindo nenagrinėjimu bei administracinio nusižengimo objektyviosios pusės neatskleidimu, t. y. teismas taip ir nesuprato bei nenustatė už kokį konkretų veiksmą į traukiamas atsakomybėn pareiškėjas. Teigia, kad pareiškėjas administracinėn atsakomybėn patrauktas už produkto įvežimą į Lietuvos Respubliką ir tai nėra trunkamas veiksmas, jį galima apibrėžti konkrečia data. Todėl teismo išvada yra siurprizinė.

60. Pareiškėjas teigia, kad Maisto įstatymo 124 straipsnio normos turinys yra aiškus – baudas Tarnyba gali skirti ne vėliau kaip per dvejus metus nuo pažeidimo padarymo dienos, o trunkamojo pažeidimo atveju – per dvejus metus nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos. Taigi netgi jeigu vertinti pažeidimą kaip trunkamąjį, tai nesaugos produkto faktą atsakovas nustatė atlikęs mėginio, paimto pas VšĮ „Bruneros“ tyrimą, o faktą, kad pareiškėjas teikė šį produktą į rinką, atlikęs pareiškėjo sandėlio patikrinimą. Tačiau teismas išskyrė atsakovo Sprendimo ir Protokolo surašymo momentus, nors šių dokumentų sudarymas neturi nieko bendro nei su pažeidimo padarymo, nei su jo paaiškėjimo momentu. Tam, kad atsakovas surašytų paminėtus dokumentus, abi nurodytos sąlygos, su kuriomis įstatymų leidėjas sieja termino skaičiavimo pradžią, jau turėjo būti įvykusios. Šiuo atveju senaties terminas skirti nuobaudą yra praleistas, todėl nuobauda negalėjo būti taikoma.

61. Pareiškėjas akcentuoja, kad šiuo atveju byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog Bendrovės įsigyta produkcija buvo nesaugus maistas, tik prezumpcija, daroma dėl tos pačios partijos produkto, kurio mėginys buvo paimtas pas kitą maisto tvarkymo operatorių – VšĮ „Bruneros“. Egzistuoja teorinė galimybė, kad Salmonella mėginyje atsirado jau produktui patekus pas VšĮ „Bruneros“, o Bendrovės įsigyta, atsivežta ir parduota produkcija buvo tinkama.

62. Nors pagal minėtą įstatymo normą pareiškėjas teoriškai turi teisę įrodyti savo nekaltumą pateikdamas įrodymus, kad maistas ar su maistu besiliečiantys gaminiai ir medžiagos tapo nesaugus (nesaugūs) vėliau dėl trečiojo asmens veiksmų netinkamai, neatsargiai gabenant ar saugant (sandėliuojant) maistą ar su maistu besiliečiančius gaminius ir medžiagas dėl kitų nuo maisto tvarkymo subjekto ar su maistu besiliečiančių gaminių ir medžiagų gamintojo ir (ar) tiekėjo valios nepriklausančių priežasčių, pareiškėjas neturi jokių galimybių gauti tokius įrodymus, nes tai yra susiję su kito maisto tvarkymo operatoriaus veikla. Taigi tokius įrodymus gali ir turėtų surinkti ne pareiškėjas, bet atsakovas. Pastarasis, atlikdamas tyrimą, akivaizdžiai net nėra suinteresuotas aiškintis tokių aplinkybių ir patikrinti / atmesti kryžminės taršos galimybę. Pareiškėjas šiuo atveju tokios galimybės neturi.

63. Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju teismas iš esmės atkartojo įstatymo normas, kurios nustato pareigą ne institucijai, bet administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui įrodinėti savo nekaltumą, t. y. paneigti kaltumo prezumpciją, tačiau dėl pareiškėjo argumentų, kad toks teisinis reguliavimas neturi nieko bendro su teisinės valstybės principais ir Konstitucijos nuostatomis, jog tai prieštarauja esminiams baudžiamosios teisės principams (nekaltumo prezumpcijai ir kitiems), teismas nepasisakė.

64. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo praktika nagrinėjant tokius atvejus bei skiriant nuobaudas, pažeidžia lygiateisiškumo principą, o jos tikslas yra konkurencijos ribojimas. Dėl to pareiškėjas prašė teismo išreikalauti informaciją iš atsakovo apie Lietuvos gamintojams skirtas baudas už analogiškus pažeidimus, kurio teismas netenkino.

65. Teismas sprendime nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, kad jam įgyvendinti ESTT suteiktą diskreciją atsakovas privalo pagal Lietuvos nacionalinės teisės principus, t. y. priimant atitinkamą norminį teisės aktą, kuriame būtų nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje šviežioje paukštienoje yra draudžiami visi salmonelių serotipai, o ne tik Reglamente išskirti du tipai, dėl to aptariamas pareiškėjo skundo pagrindas taip pat nebuvo išnagrinėtas ir ginčo esmė neatskleista.

66. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

67. Atsakovas, pakartodamas faktines aplinkybes, remdamasis Maisto įstatymo, Reglamento Nr. 178/2002 nuostatomis, akcentuoja, kad Bendrovė yra maisto tvarkymo subjektas, vykdantis mėsos ir mėsos produktų didmeninę prekybą, perpakavimą, produktus perka ir sandėliuoja dideliais kiekiais ir toliau parduoda juos įvairių dydžių partijomis kitiems asmenims. Tarnyba vykdo šio maisto tvarkymo subjekto valstybinę kontrolę, kuris savo veikloje privalo laikytis tiek Europos Sąjungos, tiek Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų ir šis maisto tvarkymo subjektas neturėtų būti eliminuotas iš maisto tvarkymo subjektų grandinės, šiam maisto tvarkymo subjektui yra taikomi teisės aktų įtvirtinti reikalavimai ir gali būti taikoma atsakomybė už teisės aktų reikalavimų pažeidimus.

68. Pasisakydamas dėl Bendrovės atsakomybės, atsakovas nurodo, kad tiek Maisto įstatymas, tiek visi kiti maisto tvarkymą reglamentuojantys teisės aktai yra taikomi ne tik maisto gamintojams, tačiau visiems maisto tvarkymo subjektams ir visuose jų maisto tvarkymo etapuose. Taigi ir Bendrovei privaloma laikytis maisto srities teisės aktų reikalavimų ir tiekti rinkai tik saugų maistą.

69. Atsakovas teigia, kad Bendrovė, kaip maisto tvarkymo subjektas, vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 178/2002 18 straipsnio 3 dalimi ir 19 straipsnio 1 dalimi, turi turėti sistemas bei taikyti procedūras, suteikiančias jai galimybę nustatyti kitas įmones, į kurias yra pateikti jos produktai bei pašalinti iš rinkos pateiktą produktą, turi vykdyti įtvirtintas pareigas. Pirminis nesaugių produktų Lietuvos Respublikos rinkai platintojas turi įvertinti tiekėjus, ir atsižvelgęs į gautus neigiamus tyrimų rezultatus turi imtis papildomų priemonių pirminių tiekėjų atrankai ir jų įvertinimui, kad užkirstų kelią reikalavimų nesilaikymo atvejų pasikartojimui. Juo labiau, ir formuojamoje teismų praktikoje yra nurodyta, kad maisto tvarkymo subjektai yra atsakingi už jų tiekiamų rinkai produktų saugą, nors jie jų ir nepagamino. Taigi Bendrovei, kaip maisto tvarkymo subjektui, tenka pareiga užtikrinti, kad Lietuvos Respublikoje jos platinama produkcija būtų saugi ir atitinkanti teisės aktų reikalavimus.

70. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas bando administracinę atsakomybę, kaip ji suprantama pagal ANK, sutapatinti su maisto tvarkymo subjekto atsakomybe pagal Maisto įstatymą. Nagrinėjamu atveju, maisto tvarkymo subjektų atsakomybė ir atitinkamos taikytinos poveikio priemonės, nustačius maisto saugos pažeidimus, yra nustatytos Maisto įstatyme.

71. Nagrinėjamu atveju Tarnyba, vykdydama valstybinę maisto kontrolę, nustatė, kad Bendrovė, t. y. Lietuvos Respublikoje veikiantis maisto tvarkymo subjektas, pateikė Lietuvos Respublikos rinkai nesaugų maisto produktą, t. y. neužtikrino, kad produktas atitiktų su jos veikla susijusius maisto produktus reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, todėl pagal Maisto įstatymo nuostatas taikė pareiškėjui atsakomybę ir paskyrė baudą už padarytą Maisto įstatymo pažeidimą. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jo atsakomybė yra neįrodyta, su tokiais teiginiais Tarnyba nesutinka. Tarnyba nustatė, kad Nesaugi produkcija pateko į Lietuvos Respubliką, šią produkciją įsigijo Bendrovė, kuri ją pateikė Lietuvos Respublikos rinkai. Tiek Europos Sąjungos, tiek nacionaliniai teisės aktai įpareigoja Tarnybą imtis veiksmų ir taikyti poveikio priemones, nustačius nesaugaus maisto pateikimo į rinką faktą, taip pat, įspėti arba bausti pinigine bauda maisto tvarkymo subjektą, kuris pažeidė Maisto įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatas, ką šiuo atveju Tarnyba ir padarė. Pažymi, kad pagal Reglamento Nr. 178/2002 nuostatas, maisto tvarkymo subjektai privalo užtikrinti, jog jų kontroliuojamame maisto versle būtų garantuotai laikomasi maisto produktus reglamentuojančių įstatymų reikalavimų. Be kita ko, nustačius nesaugų produktą laikoma, kad visa šio produkto partija yra nesaugi. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neužtikrino, kad jo Lietuvos Respublikai pateikiamas maisto produktas yra saugus, neįrodė, jog gauta nesaugi produkcija buvo saugi, juo labiau, teisės aktai nenumato Tarnybai pareigos įrodyti kažkokių specifinių aplinkybių, taikant asmeniui atsakomybę už Maisto įstatymo pažeidimą, kai jau yra nustatytas nesaugaus produkto pateikimo rinkai, t. y. Maisto įstatymo pažeidimo, faktas.

72. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Bendrovė itin akcentuoja tai, ar Tarnyba taikė atsakomybę kitiems su šiuo atveju susijusiems ir nesusijusiems maisto tvarkymo subjektams ir prašo įpareigoti pateikti su tuo susijusią informaciją. Tačiau tokia informacija yra konfidenciali, išskyrus tiek, kiek tai yra skelbiama oficialiame Tarnybos interneto puslapyje. Juo labiau ir tai, kad tokios informacijos gavimas nekeistų fakto, jog Bendrovė pateikė Lietuvos Respublikos rinkai nesaugų produktą.

73. Teigia, kad pareiškėjas taip pat kelia Europos Sąjungos teisės aktų ir ESTT sprendimų taikymo klausimus. Tarnyba pažymi, kad privalo vadovautis net tik nacionaliniais, bet ir Europos Sąjungos teisės aktais, ESTT praktika, be kita ko, ir Lietuvos Respublikos teismų praktika, kuri tokio pobūdžio bylose yra susiformavusi. Tarnyba teisės aktų ir teismų praktikos neaiškina, o tik vadovaujasi ir tuo pagrindu priima atitinkamus sprendimus.

74. Atsakovas pažymi, kad valstybinę maisto kontrolę Lietuvos Respublikoje atlieka Tarnyba, kuri turi kompetenciją ir diskreciją, esant įtarimams, maistą laikyti nesaugiu, net jeigu jame nustatyti kiti nei Reglamente (EB) Nr. 2073/2005 nurodyti Salmonella serotipai. Maistas, kuriame aptinkama Salmonella (nepriklausomai nuo jos serotipo) yra nesaugus ir netinkamas žmonėms vartoti, kadangi jis gali sukelti įvairaus sunkumo žmonių virškinimo trakto susirgimus, t. y. kelti grėsmę žmonių sveikatai. Tiek vadovaujantis ESTT išaiškinimu, tiek Europos Sąjungos bei nacionaliniais teisės aktais, darytina išvada, kad Tarnyba priėmė teisėtą ir pagrįstą Nutarimą. Vien hipotetinio pobūdžio pareiškėjo pasvarstymai, kad konkretūs draudžiami Salmonella serotipai valstybėje narėje (Lietuvos Respublikoje) turi būti nustatyti nacionaliniu teisės aktu – įstatymu, yra visiškai nepagrįsti. Tokios pareigos nenumato nei Europos Sąjungos Reglamentai, nei ESTT prejudicinis sprendimas. Valstybės narės kompetentinga institucija (šiuo atveju – Tarnyba) gali laikyti nesaugiais, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 178/2002 14 straipsnio 1 ir 2 dalis, maisto produktus, kuriuos sudaro šviežia paukštiena ir kuriuose buvo nustatyta kitų patogeninių mikroorganizmų, o ne Reglamento Nr. 2073/2005 I priedo 1 skyriaus 1.28 punkte nurodytų salmonelių serotipų.

75. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 76. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos 2022 m. gruodžio 6 d. nutarimo, kuriuo pareiškėjui už Maisto įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatytą pažeidimą, t. y. už tai, kad pateikė Lietuvos Respublikai Nesaugų produktą, paskirta 500 Eur bauda, pagrįstumo ir teisėtumo.

77. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, taip pat patikrina, ar nėra sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, tarp jų 1 punkte – byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo arba pažeidžiant funkcinio priskirtinumo atitinkamiems teismams taisykles arba bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisykles.

78. ABTĮ 43 straipsnio, reglamentuojančio administracinio teismo sudėtį, 1 dalyje (2016 m. rugsėjo 27 d. įstatymo Nr. XII-2655 redakcija) nurodyta, kad administraciniuose teismuose bylas, nurodytas šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3, 4 ir 5 punktuose, 131 straipsnio 1 ir 2 dalyse, bylas dėl viešojo administravimo subjektų sprendimų, susijusių su valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimu, bylas dėl administracinių ginčų komisijų ir kitų kolegialių išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijų priimtų sprendimų, taip pat šio įstatymo 99 straipsnio 5 dalyje nustatytais atvejais nagrinėja vienas teisėjas, kitas bylas – trijų teisėjų kolegija. Tam tikrais atvejais teismo pirmininko ar jo paskirto teisėjo nutartimi gali būti sudaroma teisėjų kolegija nagrinėti ir toms byloms, kurioms nustatytas vienasmenis nagrinėjimas. Kai teismas yra sudarytas iš teismo rūmų, teisėjų kolegija sudaroma iš teisėjų, kurie paskirti į tuos pačius teismo rūmus.

79. ABTĮ 17 straipsnyje yra išvardytos bylos, priskirtos administracinių teismų kompetencijai, tarp jų 1 dalies 4 punkte – mokesčių, kitų privalomų mokėjimų, rinkliavų sumokėjimo, grąžinimo ar išieškojimo, finansinių sankcijų taikymo, taip pat dėl mokestinių ginčų.

80. Teisėjų kolegija iš bylos medžiagos nustatė, kad administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą dėl Nutarimo panaikinimo pirmosios instancijos teisme išnagrinėjo ir ginčijamą teismo sprendimą priėmė vienas teisėjas. Ginčijamu Nutarimu pareiškėjui skirta bauda už Nesaugaus produkto pateikimą į rinką, tuo pažeidžiant Maisto įstatymo 7 straipsnio 1 dalį. Bauda pareiškėjui skirta vadovaujantis Maisto įstatymo 122 straipsnio 2 dalimi, 123 straipsnio 2, 3 ir 4 dalimis bei 125 straipsnio 1 dalimi.

81. Pagal Maisto įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, maisto tvarkymo subjektai ir su maistu besiliečiančių gaminių ir medžiagų gamintojai ar tiekėjai privalo pateikti į rinką saugų maistą ir su maistu besiliečiančius gaminius ir medžiagas. Maisto įstatymo 122 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad maisto tvarkymo subjektams ar su maistu besiliečiančių gaminių ir medžiagų gamintojams ir (ar) tiekėjams, pateikusiems į rinką nesaugų maistą ar nesaugius su maistu besiliečiančius gaminius ir medžiagas, skiriamas įspėjimas arba nuo 300 iki 3 000 eurų bauda; maisto tvarkymo subjektams, gaminantiems ir (ar) pateikusiems į rinką suklastotą maistą, skiriama nuo 3 000 iki 14 000 eurų bauda. Maisto įstatymo 123 ir 125 straipsniai yra susijęs su atsakomybės taikymo tvarka ir konkrečios sankcijos parinkimu (atsakomybę sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės ir kt.).

82. Nagrinėjamu atveju bauda pareiškėjui buvo skirta vadovaujantis Maisto įstatymo 122 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad maisto tvarkymo subjektams ar su maistu besiliečiančių gaminių ir medžiagų gamintojams ir (ar) tiekėjams, pateikusiems į rinką nesaugų maistą ar nesaugius su maistu besiliečiančius gaminius ir medžiagas, skiriamas įspėjimas arba nuo 300 iki 3 000 eurų bauda. Taigi, už tokį pažeidimą kaip nustatytasis nagrinėjamu atveju pareiškėjui gali būti skiriama ne tik finansinė sankcija (t. y. bauda), bet ir kitokio pobūdžio sankcija (t. y. įspėjimas).

83. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien ta aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju yra ginčijamas Nutarimas, kuriuo pareiškėjui paskirta tik bauda, nesuteikia pagrindo nagrinėjamą bylą priskirti ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytai bylų dėl finansinių sankcijų taikymo kategorijai, nes negali būti tokios situacijos, kad ginčą dėl vienos sankcijos taikymo nagrinėja vienas teisėjas, o ginčą dėl kitos sankcijos (alternatyvios, reglamentuojamos ta pačia teisės norma) taikymo – trijų teisėjų kolegija. Taigi, bylą pirmosios instancijos teisme išnagrinėjus vienasmeniškai, teismo sudėtis neatitinka ABTĮ nustatytų reikalavimų. Tokiu būdu byla buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, o tai pripažįstama savarankišku sprendimo negaliojimo pagrindu pagal ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Pažymėtina, kad tokios praktikos laikytasi analogiško pobūdžio bylose, kuriose, be kita ko, pareiškėju buvo UAB „Baltic Foods“, o atsakovas – Tarnyba (žr., pvz., 2024 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-684-624/2024, 2024 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-641-968/2024).

84. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad reikalavimas, jog bylą išnagrinėtų teisėtos sudėties teismas, yra svarbi asmens teisės į tinkamą teismo procesą įgyvendinimo garantija, o jo nepaisymas kelia abejonių dėl paties pirmosios instancijos teismo proceso teisėtumo, todėl neturi reikšmės faktas, ar šis proceso teisės normos pažeidimas lėmė neteisingą bylos išsprendimą, ar ne. Tokiu pažeidimu pažeidžiamos esminės proceso nuostatos, nustatančios teismo veiklos ribas (teismo sudėtį, kompetenciją, pareigas). Tai reiškia, kad tokiu pažeidimu yra sukeliami neigiami teisiniai padariniai – tinkamo proceso pirmosios instancijos teisme nebuvimas, dėl to kyla būtinybė šį procesą pakartoti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-638-629/2021, 2021 m. rugpjūčio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1523-815/2021, 2021 m. rugpjūčio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2458-662/2021, 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1925-602/2021).

85. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą pirmosios instancijos teisme išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, todėl ginčijamas teismo sprendimas naikintinas (ABTĮ 146 str. 2 d. 1 p.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

86. Kadangi šiuo teismo procesiniu sprendimu byla nėra užbaigiama (nėra priimamas galutinis procesinis sprendimas), pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (2025 m. balandžio 25 d. prašymas) nenagrinėjamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Foods“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 11 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Veslava Ruskan