2019-12-04 Nr. AB-22844-3-61-3-00715-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2698-624/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00715-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas L. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija) 500 000 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis ilgą laiką yra kankinamas. Pareiškėjo teigimu, jis turi būti gydomas. Gydymas neturi būti imituojamas. Pareiškėjas teigė, kad turi būti išleistas į laisvę gydytis, nes yra sunkus ligonis. Ministerija yra atsakinga už įkalinimo įstaigų priežiūrą, tačiau ji pažeidinėja Lietuvos Respublikos Konstituciją ir konvencijas. Nurodė, kad dėl tokių aplinkybių patyrė dvasinius išgyvenimus ir skausmą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas pažymėjo, kad iš pareiškėjo skundo neaišku, kokie reikalavimai keliami atsakovui, todėl Ministerija negali tinkamai atsikirsti į pareiškėjo skunde dėstomus argumentus. Be to, pareiškėjo skunde dėstomos aplinkybės niekaip nesusijusios su Ministerijos vykdoma veikla ar priimtais administraciniais aktais. Atsakovo teigimu, pareiškėjo skundas atitinka ne visus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 ir 24 straipsnių skundui keliamus reikalavimus. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju nenurodė aplinkybių, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Pareiškėjas nepateikė įrodymų apie tai, kad buvo atliktas jo sveikatos būklės patikrinimas, bei įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, jog kažkuri institucija neveikė taip, kaip turėjo veikti. Ministerija taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 177 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad susirgęs sunkia nepagydoma liga nuteistasis gali būti apylinkės teismo atleistas nuo tolesnio bausmės atlikimo.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nurodė, kad byloje sprendžiamas ginčas dėl skundo reikalavimo priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Ministerija, neturtinę žalą pagrįstumo ir teisėtumo. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. liepos 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-522-622/2018 paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutartį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo bei jo papildymų dalį dėl Ministerijos 2018 m. sausio 30 d. rašto Nr. (1.23) E7R-700, kuriuo persiųstas pareiškėjo 2018 m. sausio 15 d. skundas, ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2018 m. vasario 23 d. rašto Nr. 2S-613 panaikinimo. Todėl teismas nepasisakė dėl nurodytų raštų teisėtumo ir pagrįstumo bei nevertino pareiškėjo Ministerijai 2018 m. sausio 15 d. adresuoto skundo turinio.

7. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde ir jo papildymuose nurodė argumentus, kuriais grindžia savo patirtą neturtinę žalą. Nurodyti argumentai laikyti paties pareiškėjo pasirinktais pažeistų teisių gynybos būdais, kuriuos privalo vertinti teismas, todėl teismas nesutiko su atsakovo atsiliepime nurodytais teiginiais, jog pareiškėjo skundas neatitinka ABTĮ skundui keliamų reikalavimų.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildino dėl to, kad Ministerija pažeidinėja Konstituciją ir 1995 m. pasirašytą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) konvenciją. Teismo vertinimu, pareiškėjas padarė rašymo apsirikimo klaidą ir vietoje EŽTT 1995 m. pasirašytos konvencijos turėjo omenyje Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija), kadangi EŽTT 1995 m. pasirašytos konvencijos, kaip ipso (pats savaime) teisės akto, nėra.

9. Teismas pažymėjo, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas skunde visiškai nedetalizavo, kurias Konstitucijos, Konvencijos ar kito teisės akto nuostatas pažeidė Ministerija, todėl tokio pobūdžio pareiškėjo argumentai laikyti abstrakčiais. Pareiškėjas skunde nenurodė ir byloje taip pat nebuvo jokių duomenų apie tai, kad Ministerija nevykdė ar netinkamai vykdė jai pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 patvirtintus Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatus priskirtinas funkcijas.

10. Teismas nenustatė neteisėtų Ministerijos veiksmų. Kadangi pareiškėjas neįrodė vienos iš būtinosios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – Ministerijos neteisėtų veiksmų, valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekilo prievolė atlyginti neturtinę žalą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą atmestas.

11. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas skunde teigė, kad jis turi būti gydomas, o pats gydymas neturi būti imituojamas, tačiau daugiau aplinkybių, susijusių su tinkamu / netinkamu gydymu, pareiškėjas nenurodė. Teismas, vadovaudamasi ABTĮ 12 straipsniu, pareiškėjui išaiškino, jog pareiškėjas, norėdamas gauti žalos atlyginimą dėl, jo nuomone, netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, privalo pasinaudoti Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnyje nustatyta bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka, o nesutikdamas su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo, susijusio su žalos atlyginimu, išsprendimo (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 8 dalis).

III. 12. Pareiškėjas L. V. apeliaciniame skunde skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą.

13. Pareiškėjas teigia, kad teismo sprendimas pažeidžia sutartis, konvencijas ir Konstituciją. Pareiškėjas nurodo, kad yra kankinamas visą laiką, nes yra paralyžiuotas ir jam skauda.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

15. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjas nenurodo konkrečių įstatymų ir bylos aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas, nenurodo konkrečių teisės aktų ar viešojo administravimo principų pažeidimo faktų. Ministerija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su, kaip teigiama, neteisėtais Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos veiksmais (neveikimu), atlyginimo.

17. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nenustatęs Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų (neveikimo).

18. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, paduotame apeliaciniame skunde teigia, kad teismo sprendimas pažeidžia sutartis, konvencijas ir Konstituciją. Nurodo, kad yra kankinamas visą laiką, nes yra paralyžiuotas ir jam skauda.

19. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

20. Nagrinėjant bylą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą, pirmiausia pabrėžtina, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

21. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl neturtinės žalos atlyginimo turėtų būti pripažintos nepagrįstomis. Tuo tarpu iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo pareiškėjo skunde bei jo teismo posėdžio metu nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo pagrindą, ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė išvadas, su kuriomis nesutikti nėra pagrindo.

22. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant visoms trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

23. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-592-624/2018; 2018 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-323-1062/2018; 2017 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2017 ir kt.).

24. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas priteisti iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą, abstrakčiai nurodė, kad Teisingumo ministerija pažeidinėja Konstituciją ir Konvenciją, tačiau nenurodė jokių konkrečių šių teisės aktų nuostatų, kurių nevykdymas / netinkamas vykdymas turėjo įtakos jo subjektinėms teisėms, konkrečių faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų teiginius dėl jo teisių pažeidimo. Atsižvelgiant į tai, sutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme.

25. Šiame kontekste pažymėtina, kad nors Teisingumo ministerijos atsiliepime į skundą nurodyti teiginiai dėl pareiškėjo skundo trūkumų (nėra suformuluotas aiškus reiškiamo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrindimas) nėra išgalvoti, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo bylos procesą pirmosios instancijos teisme vertinti tik kaip formalų ir dėl to naikinti skundžiamą sprendimą: pareiškėjas, kuriam, kaip pats teigia, dėl negalavimų sudėtinga rašyti, kaip matyti iš jo teismui teiktų procesinių dokumentų turinio ir kiekio, nuosekliai siekė, kad jo iniciuojamas ginčas būtų nagrinėjamas teisme, todėl teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas, kaip teigiama, netipiškas aplinkybes, galėjo sudaryti pareiškėjui galimybę paaiškinti savo poziciją teismo posėdyje. Apie galimybę naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba, kaip matyti iš byloje pateiktų įrodymų apie jos teikimą kituose procesuose (b. l. 88-91), pareiškėjui yra žinoma.

26. Kiek tai susiję su pareiškėjo procesiniuose dokumentuose keliamu klausimu dėl jo, kaip teigiama, netinkamo gydymo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalis nustato, jog turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir CK nustatyta tvarka ir išaiškino pareiškėjui, kad jis pagal nurodyto įstatymo 24 straipsnio 8 straipsnį, ginčydamas gydymo tinkamumą, privalo pasinaudoti bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka, o nesutikdamas su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo, susijusio su žalos atlyginimu, išsprendimo. Ginčai dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas iš esmės siejamas su netinkamai suteiktomis asmens sveikatos priežiūros paslaugomis, atlyginimo nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-110/2013, 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-69/2009).

27. Dėl pareiškėjo skunde nurodyto argumento, kad dėl sveikatos būklės jis turi būti išleistas į laisvę, atkreiptinas dėmesys, kad BVK 177 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad susirgęs sunkia nepagydoma liga nuteistasis gali būti apylinkės teismo atleistas nuo tolesnio bausmės atlikimo. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teikimą atleisti nuteistąjį nuo bausmės atlikimo dėl ligos teismui paduoda bausmės vykdymo institucijos vadovas, o kartu su teikimu teismui nusiunčiama gydytojų komisijos išvada ir nuteistojo asmens byla.

28. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan