2020-04-15 Nr. AB-7397-3-62-3-00694-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-240-822/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00694-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. balandžio 3 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas tvirtino, kad laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 12 d. iki 2017 m. kovo 24 d. jis buvo laikomas Pravieniškių PN-AK netinkamomis sąlygomis. 2 būrio 5 patalpoje pareiškėjui nebuvo užtikrinta 3,6 kv. m kameros ploto. Pastatas buvo avarinės būklės, jame pelėsis ir drėgmė, buvo graužikų, tarakonų, blakių (nuo kurių pareiškėjas nukentėjo). 80 asmenų teko naudotis 3 vnt. tualetų ir 3 vnt. praustuvių. Būrio pasivaikščiojimo kiemelis per mažas. Pareiškėjas tvirtino dėl tokių bausmės atlikimo sąlygų patyręs dvasinius ir emocinius sukrėtimus, pažeminimą ir kt.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas pateikė duomenis apie patalpose, kuriose laikytas pareiškėjas, įrengtų miegamųjų vietų skaičių ir pažymėjo, kad ne visos miegamojo vietos būna užimtos, o pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Paaiškino, kad gyvenamąsias patalpas valo patys jose laikomi nuteistieji, tam jiems išduodamas reikiamas inventorius. Jei būriuose esantys nuteistieji gerai atliktų budėtojo pareigas (patalpas tinkamai valytų, vėdintų), jose negalėtų būti blogo kvapo ar atsirasti pelėsis. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas nėra kreipęsis su skundais dėl poreikio laukti eilėse prie sanitarinio mazgo. Pareiškėjas taip pat nesikreipė į visuomenės sveikatos centrą ar pataisos namų administraciją su nusiskundimas dėl kalinimo sąlygų ar prašymus atlikti patikrinimus patalpose, kuriose gyveno. Kenkėjų kontrolės paslaugas Pravieniškių PN-AK teikė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Dezinfa“, vėliau – UAB „Utenos deratizacija. Kenkėjai naikinami du kartus per mėnesį visoje įstaigoje, atsižvelgiant į poreikį ir gavus nusiskundimų, o ne kiekvienoje gyvenamojoje patalpoje atskirai. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas yra nuolat konsultuojamas Psichologinės tarnybos skyriaus specialistų dėl įvairaus pobūdžio problemų, nes jis įtrauktas į sustiprintą priežiūrą dėl savęs žalojimo ar bandymo nusižudyti, bet nesikreipė dėl sunkumų, kuriuos galėjo sukelti blogos gyvenimo sąlygos. Atsakovo įsitikinimu, Pravieniškių PN-AK pareiškėjo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo) neatliko, byloje nėra duomenų apie pareigūnų netinkamai atliktas pareigas ar dėl to pareiškėjui kilusią žalą. Pareiškėjo skundas grindžiamas vien abstrakčiais, deklaratyviais teiginiais, neįvardijant, iš ko konkrečiai susideda patirta žala.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. birželio 18 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo D. J. skundą, t. y. pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 12 d. iki 2017 m. kovo 8 d.

6. Teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 12 d. iki 2017 m. kovo 8 d. pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 3 sektoriaus 5 gyvenamojoje patalpoje, vėliau perkeltas į 2 gyvenamąją patalpą, tačiau sąlygų pastarojoje patalpoje neginčijo. Pastebėta, kad pareiškėjas tvirtino, jog ginčui aktualiu laikotarpiu 3 sektoriaus 5 gyvenamojoje patalpoje buvo 10 asmenų, o atsakovas nurodė, kad šioje patalpoje įrengtos 9 miegamosios vietos, tačiau pažymėjo, kad duomenys pateikiami atsiliepimo rengimo dienai. Teismas šią aplinkybę vertino pareiškėjo naudai ir konstatavo, jog ginčo laikotarpiu vienam asmeniui teko 3,02 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, pažeidžiant 3,1 kv. m minimalią ploto normą.

7. Teismas laikė nepagrįstais pareiškėjo teiginius dėl sanitarinių įrenginių kiekio, nes, teismo vertinimu, sanitarinių įrenginių kiekis 2 būrio patalpose (3 klozetai, 3 praustuvės ir 3 dušo sieteliai) yra pakankamai didelis, be to, pareiškėjas nereiškė nusiskundimų pataisos įstaigos namų administracijai dėl sanitarinių įrenginių kiekio, neįvardijo, kokius nepatogumus ar neigiamus išgyvenimus jam sukėlė tikėtinas sanitarinių įrenginių trūkumas. Teismas atmetė ir pareiškėjo pretenzijas dėl pasivaikščiojimo kiemelio ploto, akcentavęs, jog teisės aktai nereglamentuoja vienam asmeniui turinčio tekti ploto normos pasivaikščiojimo metu, bei pripažinęs, kad 1 ir 2 būrių pasivaikščiojimo kiemelio plotas (160 kv. m) yra pakankamai didelis. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad 2 būrio patalpose buvo pelėsio, kaupėsi drėgmė, remdamasis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento patikrinimo, atlikto gretimoje patalpoje, rezultatais (3 sektoriaus 4 būrio gyvenamosiose patalpose santykinės oro drėgmės norma atitiko teisės aktų reikalavimus, dušų patalpose pelėsio ir nešvarumų nesimatė) bei pažymėjęs, kad pareiškėjas tik deklaratyviai paminėjo, jog patalpose buvo pelėsis ir drėgmė, tačiau nepagrindė ir neindividualizavo priežastinio ryšio ar konkrečių neigiamų pasekmių, kurios jam dėl to kilo. Pabrėžta, kad švarios ir tvarkingos aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Teismas nenustatė pagrindo pripažinti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus, kiek tai susiję su pareiškėjo tvirtinimu apie įstaigoje besiveisiančius kenkėjus, kadangi pateikti duomenys (paslaugų teikimo sutartis, darbų atlikimo aktai) patvirtina, jog Pravieniškių PN aktyviai veikia, kad patalpose, kuriomis naudojasi laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys, nebūtų vabzdžių ir graužikų, be to, buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji.

8. Teismui nekilo abejonių, kad dėl konstatuotų netinkamų kalinimo sąlygų (laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 12 d. iki 2017 m. kovo 8 d. pareiškėjui trūko 0,08 kv. m gyvenamojo ploto) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. jis patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Kita vertus, minimalios ploto normos pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu buvo itin nežymus, todėl objektyviai negalėjo būti stipriai juntamas. Be to, pareiškėjui tekęs plotas nebuvo mažesnis nei 3 kv. m, todėl tai nelaikytina Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimu. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba (į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei metams nuo minėto pažeidimo), todėl manytina, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodoma suma. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) buvo skundęsis įstaigos administracijai būtent dėl netinkamų jo laikymo sąlygų. Byloje nenustatyta ir tai, jog Pravieniškių PN būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas, atsižvelgdamas į anksčiau nurodytas aplinkybes, taip pat į tai, jog nepateikta duomenų apie dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kilusias pasekmes pareiškėjo fizinei sveikatai ar sutrikdytą jo psichologinę būseną, kad jam būtų prireikę specialistų pagalbos, nusprendė, kad pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

III. 9. Pareiškėjas D. J. apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.

10. Pareiškėjas mano, kad teismo pripažintas teisės į minimalų nustatytą gyvenamąjį plotą pažeidimas pagrindžia jo teiginius apie atsiradusią neturtinę žalą, kuri kilo suvaržius pareiškėjo judėjimą, pažeidžiant jo asmeninę privilegiją, lėmusią orumo pažeminimą, išgyvenimus ir sukrėtimus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydis laikytinas pagrįstu.

11. Pareiškėjas 2019 m. gruodžio 16 d. teismui pateiktame (išsiųstame) prašyme nurodo manantis, kad jo prašomo neturtinės žalos atlyginimo dydis yra proporcingas ir atitinka patirtus išgyvenimus, nepatogumus. Minimali gyvenamojo ploto norma jo atžvilgiu buvo pažeista visą laiką būnant Pravieniškių PN-AK 3 sektoriaus 2 būrio 5 patalpoje ir 4 būrio 3 patalpoje.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

13. Atsakovo įsitikinimu, teismas visapusiškai ir objektyviai nustatė, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos, tačiau šis pažeidimas nebuvo tokios apimties ir intensyvumo, jog būtų priteistinas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Pareiškėjas nenurodė priežasčių, galinčių sukelti abejones dėl teismo sprendimo teisėtumo. Apeliacinio skundo argumentai deklaratyvaus pobūdžio, neaiškūs, pareiškėjas nenurodo jokių objektyvių kriterijų, dėl kurių sprendimas nepriteisti jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais galėtų būti laikomas nepakankamu atlyginimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 12 d. iki 2017 m. kovo 24 d., atlyginimo priteisimo.

15. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Pravieniškių PN-AK sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų motyvais, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeista nežymiai, kitos skunde nurodytos bausmės atlikimo sąlygos iš esmės atitikimo teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos nepažeidė Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtinto draudimo, o teisės pažeidimo pripažinimas kaip neturtinės žalos kompensavimo forma šiuo atveju atitinka bendruosius teisės principus. Apeliaciniame skunde pareiškėjas neginčija teismo padarytų išvadų dėl jo kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams, bet mano, kad jo prašomos sumos priteisimas būtų proporcingas konstatuotam pažeidimui. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

17. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas skunde teigė, jog tinkamos bausmės atlikimo sąlygos Pravieniškių PN-AK jam nebuvo užtikrintos laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 12 d. iki 2017 m. kovo 24 d. Minimalios ploto normos pažeidimą pareiškėjas skunde siejo išimtinai tik su jo laikymu 3 sektoriaus 2 būrio 5 patalpoje. Pirmosios instancijos teismas pastebėjo, kad pareiškėjas 3 sektoriaus 5 gyvenamojoje patalpoje kalėjo laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 12 d. iki 2017 m. kovo 8 d., vėliau buvo perkeltas į 2 gyvenamąją patalpą, tačiau kalinimo sąlygų joje neginčijo. Atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas, pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo ir nevertino, ar bausmę atliekant 3 sektoriaus 2 gyvenamojoje patalpoje pareiškėjui buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Atitinkamai teismas konstatavo, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjui nebuvo užtikrinta tik laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 12 d. iki 2017 m. kovo 8 d., kai jis bausmę atliko 5 gyvenamojoje patalpoje. Pareiškėjo 2019 m. gruodžio 16 d. rašte („Prašyme“) apeliacinės instancijos teismui nurodomi teiginiai, kad minimalus gyvenamasis plotas jam nebuvo užtikrintas ir 4 būrio 3 patalpoje, peržengia jo paties nustatytas administracinės bylos nagrinėjimo ribas, jie nebuvo nagrinėjami pirmosios instancijos teisme ir pareiškėjas nenurodė jokių kliūčių šias aplinkybes išdėstyti anksčiau (t. y. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme), todėl teisėjų kolegija nevertina ir nepasisako dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto 4 būrio 3 patalpoje.

18. Neturtinė žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 12 d. iki 2017 m. kovo 8 d. (209 dienas) pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (teko 3,02 kv. m vietoj 3,1 kv. m, t. y. 0,08 kv. m mažiau), kiti pažeidimai nebuvo nustatyti, todėl, kaip teisingai pripažino pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos buvo nesuderinamos su Konvencijos 3 straipsniu. Nepaisant to, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tokios aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumus, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

19. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas skunde patirtą neturtinę žalą siejo su žala sveikatai, tačiau nedetalizavo, kaip konkrečiai pasireiškė neigiamas netinkamų kalinimo sąlygų (neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto) poveikis jo sveikatai, taip pat užsiminė apie dvasinius ir emocinius sukrėtimus, depresiją, orumo pažeminimą. Byloje nėra duomenų, kad psichologai, psichiatrai ar kiti sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, tačiau iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad pareiškėjas yra gan aktyvus ir gynė savo teises dėl netinkamų kalinimo sąlygų ankstesniais laikotarpiai. Įvertinus šias aplinkybes, spręstina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

20. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Pravieniškių PN-AK padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (209 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (teko 3,02 kv. m vietoj 3,1 kv. m), pareiškėjo patirto diskomforto dydį, bausmės atlikimo sąlygų pataisos namuose ypatumus ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir pripažinti jo teisių pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija laikytinas atitinkančiu teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijus.

21. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl tinkamai įvertino pareiškėjo laikymo sąlygas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. J. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė