2K-512/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-512/2012 nuasmeninta

Teisminio proceso Nr. 1-75-2-00032-2009-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.27.1.; 1.2.27.5.; 2.6.7.1.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. ir jo gynėjo advokato Arūno Koskaus kasacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 16 d. nutarties.

Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu A. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį 20 MGL (2600 Lt ) dydžio bauda, 290 straipsnį – 25 MGL (3250 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirta subendrinta 25 MGL (3250 Lt) dydžio bauda. Iš nuteistojo A. K. nukentėjusiajam S. Š. priteista 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 16 d. nutartimi nuteistojo A. K. ir jo gynėjo apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Čiučiulkos pranešimą ir susipažinusi su byla,

nustatė:

A. K. nuteistas už tai, kad pasipriešino valstybės tarnautojams grasindamas panaudoti fizinį smurtą bei juos įžeidė, t. y. 2009 m. spalio 18 d., apie 4.30 val., Pakruojo r., (duomenys neskelbtini), savo gyvenamajame name, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pakruojo rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus patrulių būrio patruliams S. Š. ir G. Ž., atliekantiems viešosios tvarkos užtikrinimo funkcijas – pas jį atvykus išsiaiškinti įvykio aplinkybes dėl eismo įvykio, paprašius pateikti reikiamus dokumentus, raštišką paaiškinimą, nusistatyti neblaivumą, atsisakė vykdyti teisėtus jų reikalavimus ir namuose buvusių kitų žmonių akivaizdoje pareigūnus išplūdo necenzūriniais garbę ir orumą žeminančiais žodžiais, ne kartą pašokęs nuo kėdės ir sugniaužęs kumščius ėjo pareigūnų link, necenzūriniu žodžiu sakydamas, kad juos tuoj sumušiąs, grasino panaudoti smurtą, ir nors buvo įspėtas nutraukti tokius neteisėtus savo veiksmus, toliau elgėsi įžūliai, nevykdė teisėtų pareigūnų reikalavimų vykti į policijos komisariatą – taip savo veiksmais pasipriešino valstybės tarnautojams bei juos įžeidė.

Kasatoriai prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 16 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasaciniame skunde pažymima, kad atsižvelgiant į Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, Policijos veiklos įstatymo 16 straipsnio 1 dalį, policijos pareigūnams suteikta teisė reikalauti, kad jiems nepavaldūs asmenys vykdytų tik jų teisėtus nurodymus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) nutartyje Nr. N444-1566/2011 konstatavo, kad policijos pareigūnai dokumentų iš A. K. pareikalavo, kai nuvyko į jo namus aiškintis tariamo eismo įvykio aplinkybių; A. K. nebuvo sustabdytas vairuojantis automobilį, policijos pareigūnai jo vairuojant tiesiogiai nematė ir iš jo šių dokumentų vairavimo metu neprašė, todėl A.

K. nekilo pareiga pareigūnams pateikti dokumentų. Pasak kasatorių, Šiaulių apygardos teismas priėjo prie nepagrįstos išvados, kad minėta nutartis nepatvirtina, jog S. Š. ir G. Ž. veiksmai buvo neteisėti, nes LVAT nekonstatavo policijos pareigūnų reikalavimo teisėtumo ar neteisėtumo. Pasak kasatorių, LVAT motyvuotai konstatavus, kad A. K. neturėjo pareigos pateikti pareigūnų reikalaujamų dokumentų, t. y. turėjo pasirinkimo galimybę juos pateikti ar ne, šių reikalavimų negalima laikyti teisėtais policijos pareigūnų nurodymais Policijos veiklos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies prasme.

S. Š. ir G. Ž. galėjo tik pasiūlyti, bet ne reikalauti iš A. K. pateikti dokumentus ir nusistatyti neblaivumą. Policijos pareigūnai, anot kasatorių, pažeidė ir Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kad policijos pareigūnas gali bet kuriuo paros laiku įeiti į fiziniams ir juridiniams asmenims priklausančias gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas, teritorijas persekiodamas asmenį, įtariamą padarius nusikalstamą veiką, ar nusikaltėlį, besislepiantį nuo teisėsaugos institucijų, taip pat siekdamas užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai; taigi šis baigtinis galimų atvejų sąrašas negali būti aiškinamas plečiamai – į šį sąrašą nepatenka eismo įvykio aplinkybių tyrimas.

Pasak kasatorių, pareigūnų veiksmų neteisėtumo ir A. K. būsto neliečiamumo pažeidimo nepaneigia tai, jog į būstą buvo patekta su A. K. ir jo sugyventinės J. K. sutikimu. Taip nei A. K., nei jo sugyventinei nebuvo palikta galimybė neįsileisti pareigūnų į būstą, nes priešingu atveju tai galėjo būti laikoma policijos pareigūnų nurodymų nevykdymu. Taip pat neigiamas A. K. nusistatymas prieš atvykusius pareigūnus, atsisakymas su jais bendrauti ir pateikti prašomus dokumentus akivaizdžiai paneigia faktą, jog A. K. būtų davęs sutikimą policijos pareigūnams įeiti į būsto vidų; taigi Šiaulių apygardos teismo išvada neatitinka nustatytų bylos aplinkybių.

BK 286 straipsnyje numatytų nusikalstamos veikos sudėties požymių nėra.

Skunde teigiama, kad Šiaulių apygardos teismas visiškai nevertino apeliacinio skundo motyvų dėl grasinimo pareigūnams realumo ir tik deklaratyviai konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas A. K. veiksmus teisingai kvalifikavo kaip grasinimą panaudoti fizinį smurtą. A. K. yra smulkaus kūno sudėjimo, jokių jo turėtų įrankių, kurie galėjo būti panaudoti fiziniam smurtui, byloje nenustatyta. A. K. pašokimas nuo kėdės, savęs vadinimas „vierchu“, pakeltas tonas laikytini tik deklaratyvaus pobūdžio veiksmais, kurie negali būti laikomi realiu grasinimu dviem ginkluotiems pareigūnams.

Kasatoriai atkreipia dėmesį ir į tai, kad Joniškio rajono apylinkės teismo nuosprendyje policijos pareigūnų įžeidimu laikomi A. K. išsakyti žodžiai: „mentai“, „šunys“, „svoločiai“, „gaidžiai“, „pederastai“, nors kaltinamajame akte, kuriame suformuluotas kaltinimas ir kuris apibrėžia bylos nagrinėjimo ir kaltinimo ribas, šie žodžiai neminimi. Cituodami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-421/2007, 2K-287/2011), kasatoriai teigia, kad ar žodžiai, ištariami norint asmenį pažeminti, įskaudinti, sprendžiama atsižvelgiant į tai, kokie žodžiai ir kokiai situacijai esant buvo ištarti. Kadangi kaltinamajame akte konkretūs žodžiai neįvardyti, apsiribojant tik abstraktaus pobūdžio fraze: „pareigūnus išplūsdamas necenzūriniais, garbę ir orumą žeminančiais, žodžiais“, byloje priimtas apkaltinamasis nuosprendis remiantis kaltinamuoju aktu, kuris neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau –BPK) 219 straipsnio reikalavimų. Žodžiai, kuriais neva buvo įžeisti pareigūnai, neabejotinai turi esminės reikšmės veikos kvalifikavimui pagal BK 290 straipsnį. Kaltinime nenurodant konkrečių žodžių, o vėliau dėl jų priimant apkaltinamąjį nuosprendį, buvo apribota A. K. teisė kvestionuoti šių žodžių vartojimo faktą, ginčyti jų įžeidų turinį, t. y. apribota teisė gintis nuo pareikšto kaltinimo. Šiaulių apygardos teismas nutartyje neginčijo to, kad kaltinamajame akte minėti žodžiai nėra įvardyti, tačiau nurodė, jog nepaisant to, A. K. jie buvo žinomi iš apklausų, taip pat buvo įvardyti teisiamojo posėdžio metu – šis teismo motyvas nepaneigia BPK 10, 44 straipsnio 7 dalyje ir 219 straipsniuose numatytų nuostatų pažeidimo.

Atsiliepimu į nuteistojo A. K. ir jo gynėjo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis prašo jį atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai kvalifikavo nuteistojo A. K. veiksmus pagal BK 286 ir 290 straipsnius, įrodymų vertinimo klaidų nepadarė. Nukentėjusieji S. Š. ir G. Ž. atvyko į A. K. namus vykdydami tarnybines pareigas, esant įstatyminiam pagrindui – siekdami išsiaiškinti galbūt padaryto teisės pažeidimo aplinkybes ir jį padariusius asmenis. Apeliacinio skundo argumentai, kad pareigūnai, viršydami savo įgaliojimus, pažeidė A. K. gyvenamojo būsto privatumą, paneigti apeliacinės instancijos teismo procesiniame sprendime, taip pat tinkamai įvertinta LVAT 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartis ir pagrįstai nustatyta, kad šia nutartimi teismas konstatavo tik tai, jog A. K. neturėjo pareigos pareigūnams pateikti vairuotojo pažymėjimo ir automobilio dokumentų, tačiau nekonstatuotas pareigūnų, vykdžiusių savo tarnybines funkcijas, veiksmų ir reikalavimų neteisėtumas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas išsamiai įvertino įrodymus byloje kaip visumą, motyvuotai nustatė, kad nukentėjusieji neturėjo jokio pagrindo apkalbėti A. K. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama apie argumentų dėl pasipriešinimo policijos pareigūnams nebuvimą apeliacinės instancijos teismo nutartyje; teismas įvertino ir motyvuotai pasisakė, kad nuteistojo grasinimas panaudoti fizinį smurtą pasireiškė aktyviais veiksmais: kelis kartus pašokęs nuo kėdės ir sugniaužęs kumščius A. K. ėjo pareigūnų link, necenzūriniais žodžiais išsakydamas ketinimą tuoj juos sumušti, panaudoti smurtą. Aktyvius grasinančio pobūdžio įžūlius veiksmus nuteistasis tęsė ir po to, kai buvo pareigūnų įspėtas nutraukti tokį savo neteisėtą elgesį. Šie aktyvūs A. K. veiksmai, pasak prokuroro, neabejotinai vertintini kaip realus grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą. Veikos kvalifikavimui pagal BK 286 straipsnį neturi reikšmės tai, ar valstybės tarnautojas arba kitas viešojo administravimo funkcijas atliekantis asmuo turi galimybę apsiginti nuo kaltininko galimų smurtinių veiksmų.

Taip pat atsiliepime nurodoma, kad nepagrįsti kasatorių teiginiai, jog A. K. negalėjo būti pripažintas kaltu pagal BK 290 straipsnį, nes kaltinamajame akte nebuvo nurodyti konkretūs nuteistojo išsakyti įžeidžiantys žodžiai. Prokuroras tvirtina, kad iš kaltinamojo akto, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies, kitų baudžiamosios bylos dokumentų turinio matyti, kad nuteistajam viso proceso metu buvo žinoma, kokių necenzūrinių žodžių viešu išsakymu pareigūnams jis buvo įtariamas ir kaltinamas, todėl atmestini kasatorių teiginiai dėl galimo nuteistojo A. K. teisių į gynybą pažeidimo. Kasatorių subjektyvus teismų išvadų vertinimas ir nesutikimas su jomis nėra pagrindas pripažinti nuosprendį ir nutartį nepagrįstais.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 286, 290 straipsnių taikymo

Pagal Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 5 punktą vienas iš policijos uždavinių yra nusikalstamų veikų bei kitų teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas. Pagal šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalį policijos pareigūnas turi teisę, įgyvendindamas policijos uždavinius, reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus. Pagal Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktą policijos pareigūnas, užtikrindamas jam pavestų policijos uždavinių įgyvendinimą, turi teisę pagrįstai įtardamas, jog padarytas administracinis teisės pažeidimas ar nusikalstama veika, tikrinti su tuo susijusio asmens, transporto priemonės, krovinių dokumentus ir laikinai, kol bus priimtas sprendimas, juos paimti; pagal 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą policijos pareigūnas privalo gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai. Pagal Policijos veiklos įstatymą įgyvendinančio poįstatyminio teisės akto – Policijos patrulių veiklos instrukcijos 119.1 punktą pareigūnai turi teisę tikrinti dokumentus ir laikinai, kol bus priimtas sprendimas, juos paimti įtardami asmenis padarius teisės pažeidimą.

Byloje nustatyta, kad policijos pareigūnai S. Š. ir G. Ž. į įvykio vietą važiavo pagal neprisistačiusio asmens telefoninį pranešimą apie tai, kad, tikėtina, A. K. vairuojamas automobilis nuvažiavo nuo kelio į pakelės griovį ir apsivertė, o vairuotojas iš įvykio vietos pasišalino. Susipažinimas su situacija įvykio vietoje pareigūnams leido pagrįstai įtarti, kad A. K. padarė administracinį teisės pažeidimą, todėl jie operatyviai vyko aiškintis įvykio aplinkybių. Taip elgdamiesi pareigūnai vykdė savo pareigas, nustatytas tiek Policijos veiklos įstatyme, tiek Policijos patrulių veiklos instrukcijoje. Ta aplinkybė (kurią skunde akcentuoja kasatoriai), kad vėliau administracinių teisės pažeidimų bylą nagrinėję teismai nustatė, jog A. K. jam inkriminuotų administracinių teisės pažeidimų nepadarė, pareigūnų veiksmų įvykio naktį nedaro neteisėtų. BK 290, 286 straipsniuose nustatytų draudimų paskirtis – sudaryti galimybes valstybės tarnautojams ar kitiems viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims vykdyti savo pareigas ir taip užtikrinti normalią jų veiklą. Tiek BK 286, tiek 290 straipsnyje numatytos nusikalstamų veikų sudėtys yra formalios, tad vien neteisėtų veiksmų padarymas lemia nusikalstamų veikų baigtumo momentą. Teismai teisingai nustatė, kad A. K. ir pasipriešino savo pareigas einantiems valstybės tarnautojams, ir juos žodžiu įžeidė – padarė dvi nusikalstamas veikas.

Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą – tai kaltininko veiksmai ar pasisakymai, rodantys realų ketinimą tuoj pat panaudoti fizinį smurtą prieš BK 286 straipsnyje išvardytus asmenis (kasacinė nutartis Nr. 2K-336/2007). Kasaciniame skunde kvestionuojamas grasinimo realumas. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad grasinimas panaudoti fizinį smurtą pasireiškė neblaivaus A. K. nevienkartiniu pašokimu nuo kėdės, sugniaužus kumščius einant pareigūnų link, necenzūriniu žodžiu sakant, kad tuoj juos sumuš. Tokie veiksmai pagrįstai įvertinti kaip realus grasinimas panaudoti fizinį smurtą. Aplinkybė, jog policininkai buvo du, jie buvo ginkluoti ir dėl to buvo pajėgūs apsiginti nuo A. K., veikos kvalifikavimui pagal BK 286 straipsnį neturi reikšmės.

Pagal BK 290 straipsnį atsako tas, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį.

Teismų praktikoje apie tai, ar žodžiai yra ištariami norint asmenį pažeminti, įskaudinti, sprendžiama atsižvelgiant, kokie žodžiai ir kokiai situacijai esant buvo ištarti. Esminę reikšmę dažnai turi ne semantinė atskirų žodžių prasmė, o kontekstas, t. y. aplinka, kurioje tam tikri žodžiai buvo išsakyti: vieta (erdvė), santykiai tarp pasakytų žodžių autoriaus ir adresato, tikslai, kurių siekiama pasakytais žodžiais, ir šios aplinkybės dažnai yra lemiančios vertinant tai, ar žodžiai yra įžeidžiantys adresatą, ar ne. Iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad A. K. užgaulius necenzūrinius žodžius adresavo savo pareigas vykdantiems policijos pareigūnams, todėl nėra abejonių, kad jis suprato, jog taip juos žemina ir įžeidžia. Byloje nustatyta, kad apie 3.55 val. nakties policijos pareigūnai gavo anoniminį pranešimą apie nuo kelio nuvažiavusį automobilį, tikėtina, vairuotą A. K. Todėl buvo pagrindas įtarti, kad padarytas administracinis teisės pažeidimas. Apie 4.30 val. policijos pareigūnai S. Š. bei G. Ž. nuvyko į A. K. namus. Namuose degė šviesa, į namo vidų policijos pareigūnus įleido A. K. sugyventinė bei pats A. K., t. y. policijos pareigūnai įėjo į A. K. namus su ten gyvenusių asmenų žinia. Todėl nepagrįstas kasatorių teiginys, kad S. Š. bei G. Ž. patekdami į namo vidų pažeidė A. K. būsto neliečiamumą. Policijos pareigūnams paprašius vykti į įvykio vietą, pateikti savo bei automobilio dokumentus, A. K. patalpoje buvusių žmonių akivaizdoje pradėjo įžeidinėti policijos pareigūnus, vadindamas juos „mentais“, „šunimis“, „svoločiais“, „gaidžiais“, „pederastais“ ir kt., staigiai pašokdavo nuo kėdės ir sugniaužęs kumščius eidavo jų link, taip juos provokuodamas. Tiek pasakytų necenzūrinių orumą žeidžiančių žodžių prasmė, tiek jų adresatai, tiek situacija, kuriai esant šie žodžiai buvo pasakyti, tokių žodžių sakymo tikslas – pažeminti savo pareigas einančius valstybės tarnautojus – nuteistajam A. K. buvo suprantami ir aiškūs.

Kasatoriai skunde akcentuoja aplinkybę, kad kaltinamajame akte nenurodyti konkretūs žodžiai, kuriuos A. K. adresavo policijos pareigūnams, apsiribojant bendra formuluote „ ... pareigūnus išplūdo necenzūriniais garbę ir orumą žeminančiais žodžiais ...“. Kasatoriai tvirtina, kad taip buvo pažeistos BPK 10 straipsnio, 44 straipsnio 7 dalies ir 219 straipsnio nuostatos, padarant esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, kuris suvaržė A. K. teisę gintis.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad A. K., paskelbus jam apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą, nurodė susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga, papildymų neturėjo, įrodymų tyrimo pradžioje perskaičius kaltinamąjį aktą, teigė kaltinimą supratęs. Iš bylos medžiagos matyti, kad necenzūrinius žodžius, kuriais juos įžeidė A. K., policijos pareigūnai nurodė ne tik duodami parodymus teisme, bet ir ikiteisminio tyrimo metu. Dėl tų žodžių nukentėjusiesiems ir A. K. buvo užduoti klausimai per akistatas. Nukentėjusieji nurodė konkrečius žodžius, o A. K. neigė juos pasakęs. Prie savo parodymų šiuo klausimu abi proceso šalys liko ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Baigus įrodymų tyrimą pirmosios instancijos teisme, A. K. gynėjas baigiamųjų kalbų metu pateikė savą aptariamų žodžių vertinimą, teigdamas, kad nė vienas iš jų nepriskirtinas prie necenzūrinių. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad: A. K. turėjo realią galimybę gintis nuo jam pareikšto kaltinimo; pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai kaltinimo apimties nepakeitė: nuosprendyje panaudota ta pati formuluotė kaip ir kaltinamajame akte; A. K. buvo tinkamai pranešta apie kaltinimo pobūdį bei pagrindą, jis turėjo pakankamai laiko ir galimybių gintis nuo pareikšto kaltinimo. Pagal BPK 219 straipsnio 3 punktą kaltinamajame akte turi būti nurodytas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Iš kaltinamojo akto turinio matyti, kad jame nurodyta A. K. inkriminuoto BK 290 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymo vieta (A. K. namas), laikas (nurodyta data ir konkretus paros laikas), būdas (necenzūrinių žodžių adresavimas pareigūnams), padariniai (pareigūnų įžeidimas). Atsižvelgus į visas šioje nutarties pastraipoje nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad konkrečių necenzūrinių žodžių, kuriais A.K. vadino policijos pareigūnus, nenurodymas kaltinamajame akte gali būti vertinamas tik kaip tam tikras to akto trūkumas, o ne kaip esminis BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų pažeidimas, suvaržęs kaltinamojo A. K. teises.

Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad esminių BPK reikalavimų pažeidimų nebuvo padaryta, pagal teismo nustatytas aplinkybes kvalifikuojant A. K. nusikalstamas veikas kaip BK 286 ir 290 straipsniuose numatytų nusikaltimų idealią sutaptį, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Todėl keisti ar naikinti skundžiamus procesinius teismų sprendimus dėl kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Nuteistojo A. K. ir jo gynėjo advokato Arūno Koskaus kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Jonas Prapiestis

Alvydas Pikelis

Valerijus Čiučiulka