2013-09-12 Nr. AB-4784-3-61-3-02052-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-969/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02052-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 19

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-3987-244/2012 pagal pareiškėjos A. B. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo dalies panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja A. B. 2012 m. rugpjūčio 3 d. su skundu (b. l. 1–8) kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2012 m. birželio 26 d. sprendimo Nr. KS-79 „Dėl A. B., T. V., D. Ž.“ (toliau – ir Sprendimas) 1 punktą.

Paaiškino, kad Sprendimo 1 punkte nepagrįstai konstatuota, jog ji nevykdė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto reikalavimo vengti interesų konflikto ir pažeidė Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalis, nes iš Ministro Pirmininko 2011 m. rugpjūčio 18 d. potvarkiu Nr. 199 sudarytos darbo grupės duomenų perdavimo Baltarusijos valstybei aplinkybėms įvertinti ir pasiūlymams dėl keitimosi informacija parengti (toliau – ir darbo grupė) tikslų matyti, kad darbo grupė buvo sukurta spręsti tam tikras teisinės pagalbos teikimo užsienio valstybėms problemas ir teikti pasiūlymus tobulinti teisinius mechanizmus ir jai nebuvo pavesta spręsti klausimų, kurie būtų susiję su valstybės tarnautojų atsakomybe.

Paaiškino, kad darbo grupė nagrinėjo teisinės pagalbos prašymų vykdymo seką, siekdama išsiaiškinti sistemines teisinio bendradarbiavimo su Baltarusijos Respublika problemas ir trūkumus, remdamasi konkrečiu atveju, ir savo veikloje nepriėmė jokių sprendimų, jos išvados buvo rekomendacinio pobūdžio, dėl jų nebuvo balsuojama, išvadų projektas buvo parengtas iš anksto ir pateiktas darbo grupės nariams susipažinti (išvadas pasirašė tik jos pirmininkas), todėl pareiškėjos asmeninio suinteresuotumo dalyvaujant darbo grupės veikloje nėra.

Teigė, kad dalyvavo darbo grupėje, nes ją delegavo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija) vadovybė ir potvarkiu įpareigojo Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas. Toks jos dalyvavimas sietinas ne su tiesioginių tarnybinių pareigų atlikimu, o su specialiųjų žinių turėjimu, todėl dalyvavimas darbo grupėje negalėjo sukelti ir nesukėlė viešųjų ir privačių interesų konflikto ir pareiškėjai neatsirado pareiga nusišalinti. Aiškino, kad priimdama Sprendimą, Komisija nesilaikė jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų, nes tyrimą dėl pareiškėjos veiksmų atitikties Įstatymo nuostatoms pradėjo 2011 m. rugsėjo 6 d., o sprendimą priėmė 2012 m. birželio 26 d., t. y. po 9 mėnesių ir 20 dienų.

Pažymėjo, kad nebuvo informuota apie tyrimo sustabdymą ir termino pratęsimą, o sprendimas dėl tyrimo sustabdymo nebuvo paskelbtas Komisijos interneto svetainėje. Taip pat teigė, kad Komisija, atlikdama teisinį veikos vertinimą, viršijo savo kompetencijos ribas, t. y. neturėdama jokių objektyvių duomenų apie A. B. baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir nesusipažinusi su šios bylos medžiaga, padarė prielaidą, kad A. B. buvo persekiojamas ir suimtas remiantis Teisingumo ministerijos pateiktais banko duomenimis.

Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsiliepime į skundą (b. l. 43–45) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad po Teisingumo ministerijos įvykdyto teisinės pagalbos prašymo (pateiktų duomenų apie A. B. ir V. S. banko sąskaitas) kilo tarptautinis skandalas, nes buvo suimtas savo tėvynėje persekiojamas nevyriausybinės organizacijos „Viasna“ vadovas A. B.. Pažymėjo, jog tai, kad minėtas suėmimas siejamas su Teisingumo ministerijos perduotais banko duomenimis, yra masinėse informavimo priemonėse konstatuotas faktas, kurio neginčijo nei Teisingumo ministerija, nei kitos valstybės institucijos. Teigė, kad Komisija nevertino, kokiu teisiniu pagrindu A.

B. buvo suimtas Baltarusijoje, Komisijos vertinimo dalykas – A. B. elgesio (jos dalyvavimo darbo grupės veikloje, kurioje galbūt buvo vertinamas jos pačios veikimas (neveikimas) perduodant Baltarusijos Respublikai A. B. banko duomenis) atitiktis Įstatymo nuostatoms. Paaiškino, kad pirminis sudarytos darbo grupės tikslas ir jos sudarymo priežastis buvo išsiaiškinti ir įvertinti A. B. banko duomenų perdavimo aplinkybes, o tik paskui teikti siūlymus, kokius mechanizmus įdiegti, kad ateityje tokių situacijų būtų išvengta. Darbo grupei nustačius tam tikrus 1992 m. tarp Lietuvos ir Baltarusijos sudarytos tarptautinės sutarties vykdymo procedūrinius pažeidimus, Teisingumo ministerijai buvo rekomenduota atlikti tarnybinius patikrinimus ir įvertinti pareiškėjos bei kitos valstybės tarnautojos veiksmus.

Aiškino, jog pareiškėja, dalyvaudama darbo grupėje, neišvengiamai turėjo suprasti, kad buvo kalbama apie jos pačios atliktus veiksmus pagal kompetenciją vykdant teisinės pagalbos prašymą, todėl jos suinteresuotumas darbo grupės išvadoje, kurioje kalbama apie A. B. banko duomenų perdavimo Baltarusijai aplinkybes, buvo akivaizdus, nes pagal šios darbo grupės rekomendaciją Teisingumo ministerijoje buvo sprendžiamas jos tarnybinės atsakomybės klausimas. Taip pat teigė, kad pareiškėjos argumentai dėl to, kad apie tyrimo sustabdymą bei pratęsimą jį nebuvo informuota yra nepagrįsti.

Paaiškino, jog apie tyrimo termino pratęsimą turi būti informuojamas pareiškėjas, t. y. pranešimą apie galimą asmens nusižengimą pateikęs fizinis ar juridinis asmuo. Nurodė, kad šiuo atveju tyrimas pradėtas Komisijos iniciatyva pagal masinės informavimo priemonėse pasirodžiusią informaciją. Akcentavo, kad Komisijos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nurodyta, jog apie tyrimo pratęsimą turi būti informuojamas ir asmuo, kurio veika tiriama. Aiškino, kad tyrimas dėl pareiškėjos veiksmų pradėtas 2011 m. rugsėjo 6 d. ir baigtas 2012 m. birželio 26 d.

Atsižvelgus į tai, kad tyrimo metu buvo teikiami įslaptinti dokumentai, su kuriais Komisija neturėjo teisės susipažinti, tyrimas nuo 2011 m. lapkričio 22 d. iki 2012 m. kovo 27 d. buvo sustabdytas. Kol tyrimas buvo sustabdytas, Komisija neturėjo teisės atlikti jokių tyrimui atlikti būtinų veiksmų ir į tyrimo eigą negalėjo būti įskaičiuojamas laikas, kada tyrimas buvo sustabdytas (t. y. laikas nuo 2011 m. lapkričio 22 d. iki 2012 m. kovo 27 d.), todėl mano, kad Komisija neviršijo tyrimui atlikti nustatyto 6 mėnesių termino.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į skundą (b. l. 152–153) su skundu sutiko ir prašė jį tenkinti.

Paaiškino, kad buvo pažeista nuostata, numatanti, jog pranešimas dėl galimo viešųjų ir privačių interesų derinimo pažeidimo turi būti išnagrinėtas per 3 mėnesius, o dėl jame nurodytų aplinkybių sudėtingumo, informacijos gausos ar skundžiamų veiksmų tęstinio pobūdžio šis terminas gali būti pratęstas iki 6 mėnesių. Duomenų apie sprendimą dėl tyrimo sustabdymo, pagrįstą sustabdymo pagrindą ir suinteresuotų asmenų informavimą skundžiamame sprendime nėra pateikta. Nurodė, kad darbo grupei nebuvo pavesta vertinti už sklandų bendradarbiavimą su užsienio teisėsaugos institucijomis atsakingose institucijose, taip pat ir Teisingumo ministerijoje, dirbančių valstybės tarnautojų veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo ir darbo grupės išvados yra rekomendacinio pobūdžio. Teigė, kad pareiškėja buvo deleguota dalyvauti darbo grupėje kaip tarnautoja, turinti specialiųjų praktinių žinių ir galinti suteikti informacijos aptariamu klausimu, todėl skundžiamo sprendimo išvados dėl pareiškėjos veiksmų prieštarauja Įstatymo 2 straipsnio nuostatoms. Akcentavo, jog pareiškėjos atsakomybės klausimas buvo sprendžiamas neatsižvelgiant į darbo grupės išvadas, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėja turėjo neturtinį suinteresuotumą, kuris galėjo turėti įtakos darbo grupės išvadoms.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimu (b. l. 173–177) pareiškėjos skundą tenkino – panaikino Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2012 m. birželio 26 d. sprendimo Nr. KS-79 dalį, nustatančią, jog A. B., dalyvaudama darbo grupės veikloje, nevykdė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto reikalavimo vengti interesų konflikto ir pažeidė 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

Teismas nustatė, kad Ministro Pirmininko 2011 m. rugpjūčio 18 d. potvarkiu Nr. 199 buvo sudaryta darbo grupė duomenų perdavimo Baltarusijos valstybei aplinkybėms įvertinti ir pasiūlymams dėl keitimosi informacija parengti, į kurią buvo įtraukti visoms su bendradarbiavimu su užsienio teisėsaugos institucijomis procesais susijusioms atsakingoms institucijoms atstovaujantys pareigūnai, taip pat ir pareiškėja bei kiti Teisingumo ministerijos atstovai. Darbo grupei siekiant nustatytų tikslų buvo pavesta išnagrinėti ir įvertinti banko duomenų apie Baltarusijos nevyriausybinės organizacijos „Viasna“ vadovą A. B. perdavimo Baltarusijos valstybės institucijoms aplinkybes, taip pat parengti ir iki 2011 m. rugpjūčio 25 d. pateikti Ministrui Pirmininkui pasiūlymus (prireikus teisės aktų projektus) dėl keitimosi informacija tarp valstybės institucijų vykdant teisinės pagalbos sutartis reglamentavimo. Į darbo grupę pareiškėja vadovybės buvo deleguota dalyvauti profesiniu pagrindu pagal kompetenciją – pagal pareigybės aprašymo, Patvirtinto teisingumo ministro 2009 m. rugsėjo 4 d. įsakymu (toliau – ir Pareigybės aprašymas), 7.8 punktą.

Teismas nurodė, kad darbo grupei nebuvo pavesta vertinti už sklandų bendradarbiavimą su užsienio teisėsaugos institucijomis atsakingose institucijose, iš jų ir Teisingumo ministerijoje, dirbančių valstybės tarnautojų veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo, darbo grupės išvados yra rekomendacinio pobūdžio, pareiškėja buvo deleguota dalyvauti darbo grupėje kaip tarnautoja, turinti specialiųjų praktinių žinių ir galinti suteikti informacijos aptariamu klausimu, ir dėl to negalėjo turėti asmeninio neturtinio suinteresuotumo, galinčio turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas.

Teismas nustatė, kad Teisingumo ministro 2011 m. rugsėjo 21 d. įsakymu pareiškėjai buvo skirta tarnybinė nuobauda – pastaba už aplaidų Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 8 punkto, 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir Pareigybės aprašymo 7.1 bei 7.8 punktų vykdymą. Teismas akcentavo, jog pareiškėjos atsakomybės klausimas buvo vertinamas ir sprendžiamas neatsižvelgiant į darbo grupės išvadas, todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad pareiškėja turėjo neturtinį suinteresuotumą, kuris galėjo turėti įtakos darbo grupės išvadoms.

Teismas atmetė atsakovo teiginį, kad pareiškėjos suinteresuotumas darbo grupės išvada tiek, kiek buvo kalbama apie A. B. banko duomenų perdavimo Baltarusijai aplinkybes, buvo akivaizdus, nes pagal šios darbo grupės rekomendaciją Teisingumo ministerijoje buvo sprendžiamas jos tarnybinės atsakomybės klausimas. Iš Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko 2011 m. rugpjūčio 18 d. potvarkiu Nr. 199 sudarytos darbo grupės tikslų teismas nustatė, kad juose nėra įvardytas kokių nors valstybės tarnautojų patraukimas atsakomybėn. Pažymėjo kad darbo grupė buvo sukurta spręsti tam tikras teisinės pagalbos teikimo užsienio valstybėms problemas ir teikti pasiūlymus tobulinti teisinius mechanizmus, kad ateityje tokie ar panašūs atvejai nepasikartotų, tačiau darbo grupei nebuvo pavesta spręsti jokių klausimų, kurie būtų kokiu nors būdu susiję su valstybės tarnautojų atsakomybe. Tai pažymėta ir darbo grupės išvadų 12 punkte, šią aplinkybę pripažino ir Komisija ginčijamame sprendime.

Teismas pažymėjo, jog darbo grupė nagrinėjo teisinės pagalbos prašymų vykdymo seką, siekdama išsiaiškinti sistemines teisinio bendradarbiavimo su Baltarusijos Respublika problemas ir trūkumus, remdamasi konkrečiu atveju. Darbo grupėje dalyvavo ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos atstovai, kurie, taip pat kaip ir Teisingumo ministerijos atstovai, buvo susiję su minėto Baltarusijos Respublikos teisinės pagalbos prašymo vykdymu tuo aspektu, kad teikė pagalbą žmogaus teisių gynėjams užsienyje ir turėjo informuoti kitas institucijas apie galimą riziką, kuri gali kilti vykdant teisinį bendradarbiavimą su Baltarusijos Respublikos teisinėmis institucijomis. Į darbo grupę specialiai buvo įtraukti darbuotojai, turintys specifinės patirties ir žinių teisinio bendradarbiavimo srityje, nes priešingu atveju darbo grupė realiai nebūtų galėjusi įgyvendinti iškeltų tikslų. Atsižvelgęs į tai, teismas sutiko su pareiškėjos argumentu, kad darbo grupė aiškinosi sisteminius institucijų tarpusavio susižinojimo klausimus vykdant teisinį bendradarbiavimą su užsienio valstybėmis, tiesioginis asmenų, dirbančių šioje srityje, dalyvavimas rengiant ir tobulinant institucijų bendradarbiavimo tvarką buvo būtinas.

Atsižvelgęs į tai, kad Komisija Sprendime pripažino Teisingumo ministerijos atstovų dalyvavimo būtinumą minėtos darbo grupės veikloje, kad darbo grupė nepriėmė jokių sprendimų, jos išvados buvo rekomendacinio pobūdžio, dėl jų nebuvo balsuojama, išvadų projektas buvo parengtas iš anksto, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos skundas yra pagrįstas.

III. Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija padavė apeliacinį skundą (b. l. 185–188), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, įpareigojant išreikalauti į bylą 2011 m. rugpjūčio 18 d. Ministro potvarkiu Nr. 199 sudarytos darbo grupės išvadą. Netenkinus šio prašymo – prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti Komisijos Sprendimą.

Apeliaciniame skunde teigia, kad teismas pažeidė įrodymų tyrimo bei vertinimo nuostatas, nes neištyrė visų įrodymų, kuriais remiantis buvo priimtas Komisijos Sprendimas. Mano, kad teismas negalėjo priimti sprendimo byloje, nes byloje nėra esminio ginčo dokumento – darbo grupės išvados. Paaiškina, kad susipažinusi su darbo grupės surašyta išvada, Komisija priėjo išvados, jog darbo grupė, neįvardydama konkrečių asmenų ir iš esmės aiškindamasi, ar buvo galima išvengti susidariusios situacijos, vertino Baltarusijos teisinės pagalbos prašymą vykdžiusių Teisingumo ministerijos tarnautojų veiksmus (jų padarytas klaidas). Akcentuoja, kad Komisija teismo prašė šį įrodymą išreikalauti, tačiau jos prašymas nebuvo patenkintas. Taip pat mano, kad specifinis darbo grupės išvados statusas (įslaptintos) neturėtų būti kliūtimi teismui susipažinti su šios išvados turiniu. Taip pat teigia, jog teismas sprendimą grindė įrodymais, kurių byloje nėra, nes sprendime citavo darbo grupės išvadą, tačiau pačios išvados byloje nėra.

Paaiškina, kad iš darbo grupės pavadinimo ir jai Ministro Pirmininko potvarkiu suformuluotų užduočių aišku, kad viena iš grupės užduočių buvo išnagrinėti ir įvertinti banko duomenų apie Baltarusijos nevyriausybinės organizacijos „Viasna“ vadovą A. B. perdavimo Baltarusijos institucijoms aplinkybes. Akcentuoja, jog Komisija Sprendime pabrėžė, kad darbo grupė analizavo duomenų perdavimo aplinkybes ir aiškinosi, ar buvo galima susidariusios situacijos išvengti, ar Teisingumo ministerijos tarnautojai, vadovaudamiesi sutarties nuostatomis, galėjo atsisakyti vykdyti teisinės pagalbos prašymą, vadinasi darbo grupė, neįvardydama konkrečių asmenų ir iš esmės aiškindamasis, ar buvo galima susidariusios situacijos išvengti, vertino Baltarusijos teisinės pagalbos prašymą vykdžiusių Teisingumo ministerijos tarnautojų veiksmus (jų padarytas klaidas). Todėl atsakovas mano, kad pareiškėja, dalyvaudama darbo grupės veikloje, vertino aplinkybes situacijos, kurioje pati pagal kompetenciją atliko tam tikrus veiksmus, t. y. aiškinosi, kurioje grandyje, vykdant Baltarusijos teisinės pagalbos prašymą, galbūt buvo padaryta klaida. Atsakovas mano, kad tokioje situacijoje pareiškėja negalėjo išlikti objektyvi ir nešališka. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis (2011 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3154/2011, 2012 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-30/2012).

Akcentuoja, kad Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis draudžia asmeniui, dirbančiam valstybės tarnyboje, ne tik dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, bet ir kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Atsakovas mano, kad nagrinėjamu atveju nėra svarbu, ar darbo grupės išvada buvo įpareigojančio, ar tik rekomendacinio pobūdžio. Mano, kad ši išvada formavo Ministro Pirmininko, Teisingumo ministerijos ir kitų institucijų nuomonę apie duomenų perdavimo Baltarusijai įvykį ir galėjo turėti įtakos tolesniems jų sprendimams. Aiškina, kad pareiškėja negalėjo išlikti nešališka, o visuomenei galėjo kilti pagrįstų abejonių, kad jos veikloje kyla interesų konfliktas.

Pareiškėja A. B. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 192–194) nurodo, kad su juo nesutinka.

Teigia, jog teismas pagrįstai netenkino Komisijos prašymo dėl darbo grupės išvados išreikalavimo. Pažymi, jog atsakovas apeliaciniame skunde nenurodė, kokių konkrečių bylai reikšmingų aplinkybių teismas neištyrė, neišsireikalavęs nurodytos išvados. Akcentuoja, kad teismas rėmėsi tik tais darbo grupės išvados teiginiais, kurie buvo minimi Sprendime ir nenustatė jokių naujų ar Komisijai nežinomų aplinkybių. Akcentuoja, kad Komisija Sprendime pripažino, jog darbo grupė neatliko tarnybinio patikrinimo ir nevertino konkrečių darbuotojų tarnybinės atsakomybės, todėl pareiškėja mano, kad netikslinga šią išvadą išreikalauti. Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog dėl pareiškėjos dalyvavimo darbo grupės veikloje nekilo joks interesų konfliktas. Taip pat mano, kad atsakovas nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis bylose, kurios faktinėmis aplinkybėmis nėra tapačios šios administracinės bylos faktinėms aplinkybėms.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 196–197) nurodo, kad taip pat su juo nesutinka.

Atsiliepime akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai įvertino visas aplinkybes, susijusias su pareiškėjos dalyvavimu tarpžinybinėje darbo grupėje ir padarė pagrįstas išvadas. Pažymi, jog pernelyg platus viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo aiškinimas apribos valstybės tarnyboje dirbančių asmenų galimybes realizuoti savo žinias ir patirti ir būti naudingais pagal savo kompetenciją.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėja A. B. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2012 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. KS-79 1 p. buvo pripažinta nevykdžiusi Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 str. 1 d. 2 p. įtvirtintos prievolės vengti interesų konflikto ir 11 str. 1 d. nustatytos pareigos nusišalinti.

Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. Įstatymo 11 straipsnyje nustatyta, kad asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą (11 str. 1 d.). Prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą bei asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje. Institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje (11 str. 2 d.).

Sprendime nurodyta Darbo grupė – tai Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko 2011 m. rugpjūčio 18 d. potvarkiu Nr. 199 (I t., b. l. 26−27) sudaryta darbo grupė duomenų perdavimo Baltarusijos valstybei aplinkybėms įvertinti ir pasiūlymams dėl keitimosi informacija parengti. Jai pavesta išnagrinėti ir įvertinti banko duomenų apie Baltarusijos nevyriausybinės organizacijos „Viasna“ vadovą A. B. perdavimo Baltarusijos valstybės institucijoms aplinkybes, taip pat parengti ir iki 2011 m. rugpjūčio 25 d. pateikti Ministrui Pirmininkui pasiūlymus (prireikus − teisės aktų projektus) dėl keitimosi informacija tarp valstybės institucijų vykdant teisinės pagalbos sutartis reglamentavimo.

Komisija Sprendimą priėmė atlikusi tyrimą dėl trijų darbo grupėje dalyvavusių asmenų, taip pat ir pareiškėjos A. B., veiksmų. Sprendime nurodyta, kad Komisijos vertinimo dalykas yra A. B., T. V. ir D. Ž. veiksmai – dalyvavimas darbo grupės veikloje, kurioje galimai buvo vertinamas jų pačių veikimas (neveikimas) perduodant Baltarusijos Respublikai A. B. banko duomenis.

Sprendimas priimtas konkrečiai tiriant pareiškėjo veiklą darbo grupėje, todėl ir pasisakant dėl jo teisėtumo, vertinama būtent tai, ar pareiškėjas dalyvaudamas darbo grupėje pažeidė Sprendime nurodytas Įstatymo nuostatas.

Kaip minėta, darbo grupė sudaryta Ministro Pirmininko potvarkiu. Jame darbo grupei suformuluotos dvi užduotys: 1) išnagrinėti ir įvertinti banko duomenų apie Baltarusijos nevyriausybinės organizacijos „Viasna“ vadovą A. B. perdavimo Baltarusijos valstybės institucijoms aplinkybes; 2) parengti ir iki 2011 m. rugpjūčio 25 d. pateikti Ministrui Pirmininkui pasiūlymus (prireikus − teisės aktų projektus) dėl keitimosi informacija tarp valstybės institucijų vykdant teisinės pagalbos sutartis reglamentavimo.

Taigi, darbo grupėje buvo vertinamos duomenų perdavimo aplinkybės ir rengiamos pasiūlymai kaip ateityje nepasikartotų dėl tokio perdavimo susidariusi situacija.

Darbo grupės veikla buvo užbaigta Lietuvos Respublikos Vyriausybei pateikiant Išvadas, kurios įslaptintos „riboto naudojimo“ žyma.

Pritarusi darbo grupės išvadoms, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2011 m. rugpjūčio 29 d. pasitarime (protokolo Nr. 56) (I t., b. l. 51−52), be kita ko, pavedė Teisingumo ministerijai teisės aktų nustatyta tvarka įvertinti konkrečių Teisingumo ministerijos valstybės tarnautojų kompetenciją ir veiksmus vykdant Baltarusijos Respublikos teisingumo ministerijos teisinės pagalbos prašymus dėl duomenų apie A. B. ir V. S. piniginių lėšų judėjimą Lietuvos Respublikoje veikiančių bankų sąskaitose pateikimo.

Akivaizdu, jog konkrečių Teisingumo ministerijos valstybės tarnautojų, taip pat ir pareiškėjos, veiksmai vykdant minėtų duomenų perdavimą Baltarusijos Respublikai buvo vertinami ne darbo grupėje, o vėliau, Vyriausybei atskiru pavedimu Teisingumo ministerijai pavedus įvertinti konkrečių Teisingumo ministerijos tarnautojų veiksmus. Tuo tarpu darbo grupėje jokie konkrečių Teisingumo ministerijos tarnautojų veiksmai nebuvo svarstomi. Tokią vienareikšmišką išvadą teisėjų kolegija priėjo susipažinusi su Išvada. Dėl to pareiškėja dalyvaudama darbo grupėje Sprendime nurodytų Įstatymo pažeidimų nepadarė.

Darbo grupėje rengiant Išvadas buvo nustatinėjamos aplinkybės, renkami duomenys apie duomenų perdavimą Baltarusijos Respublikai, kaip buvo vykdomas toks prašymas, tačiau jokie konkrečių asmenų konkretūs veiksmai nevertinti, nes toks uždavinys darbo grupei nebuvo suformuluotas, jai nebuvo suteikta kompetencija vertinti tokius veiksmus. Tad pareiškėja, būdamas darbo grupės sudėtyje, negalėjo spręsti ar daryti įtakos sprendimams dėl savo pačios atliktų veiksmų vertinimo.

Pareiškėjai tarnybinė nuobauda – pastaba buvo paskirta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. 1P-161, nustačius, kad ji nesiėmė priemonių, kad būtų sprendžiamas klausimas dėl teisinės pagalbos prašymo patikros dėl atitikties sutartiems reikalavimams mechanizmų ir kriterijų Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatymo. Apeliantas į bylą nėra pateikęs duomenų, kurie patvirtintų, kad darbo grupėje buvo svarstomi tie patys su pareiškėjos tarnybinių pareigų atlikimu susiję klausimai. Teisėjų kolegija 2013 m. birželio 17 d. nutartimi pasiūlė Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko tarnybai išslaptinti Išvadas, tačiau tai nebuvo padaryta. Kai byloje nėra duomenų, kurie pagrįstų apelianto argumentus apie tai, kad darbo grupėje buvo nagrinėjami klausimai, susiję su pareiškėjai pritaikyta tarnybine atsakomybe, atsakovo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad pareiškėjos suinteresuotumo (privataus intereso) egzistavimą patvirtina Išvada, nes ja remtis, kol nėra išslaptinta, vadovaujantis ABTĮ 57 straipsnio 3 dalimi, nagrinėjamoje byloje nėra galimybės.

Pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas aplinkybes byloje, objektyviai įvertino surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė viešųjų ir privačiųjų interesų derinimą valstybės tarnyboje reglamentuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė