2025-05-14 Nr. AB-8414-3-62-3-02140-2023-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-405-552/2025

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02140-2023-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.1; 18.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus , Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. M. ir Z. G. apeliacinius skundus dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. M. ir Z. G. prašymą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl terminų atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjos J. M. ir Z. G. (toliau – ir pareiškėjos) su prašymu kreipėsi į teismą, prašydamos: 1) atnaujinti J. M. praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į J. G., gim. (duomenys neskelbtini), mirusios (duomenys neskelbtini), iki nacionalizacijos paveldėtą 1/5 dalį jos tėvui J. P. priklausiusio 2502 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) dvaro teritorijoje ir 1940 metais nacionalizuotą, pateikti; 2) atnaujinti J. M. praleistą terminą giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti; 3) atnaujinti Z. G. praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į B. B., gim. (duomenys neskelbtini) m., mirusios (duomenys neskelbtini), iki nacionalizacijos paveldėtą 1/5 dalį jos tėvui J. P. priklausiusio 2502 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) dvaro teritorijoje ir 1940 metais nacionalizuotą, pateikti; 4) atnaujinti Z. G. praleistą terminą giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti.

2. Pareiškėjos skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. J. M. mamos J. G. ir Z. G. mamos B. B. tėvas J. P., miręs (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise turėjo 2502 kv. m žemės, (duomenys neskelbtini), buvusio (duomenys neskelbtini) dvaro teritorijoje. I. P. (J. G. ir B. B. sesuo) tuometinei žemėtvarkos tarnybai pateikė 1991 m. lapkričio 21 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į jos tėvo J. P. žemę, 2502 kv. m, (duomenys neskelbtini), buvusio (duomenys neskelbtini) dvaro teritorijoje. Prašyme piliečiais, turinčiais teisę į šio turto sugrąžinimą, taip pat nurodė seseris B. B., M. D. ir J. G.. Nuosavybės teisės buvo atkurtos 2009 metais, jau I. P. mirus.

2.2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gegužės 26 d. sprendimu (toliau – ir Sprendimas) iš dalies tenkino pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą ir panaikino: 1) Kauno apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 3 d. įsakymo Nr. 02-01-11885 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno m.)“, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės I. P. į J. P. nuosavybės teisėmis valdytą žemę, grąžinant natūra 0,1107 ha žemės sklypo dalį turėtoje vietoje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,06066 ha žemės sklypo dalį; 2) Kauno apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. 19-10083 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste piliečiui(-tei) I. P. (a. k. (duomenys neskelbtini), mirusi)“, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės I. P. į J. P. nuosavybės teisėmis valdytą žemę, grąžinant natūra 0,1107 ha žemės sklypo dalį turėtoje vietoje (duomenys neskelbtini), Kaune, dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,06066 ha žemės sklypo dalį. Šiuo sprendimu taip pat buvo pritaikyta restitucija natūra, 0,1107 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, (unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį - 0,06066 ha grąžino valstybės nuosavybėn. Teismas padarė išvadą, kad I. P. nuosavybės teisės galėjo būti atkuriamos tik į 1/5 dalį jos tėvui J. P. priklausiusio 2502 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)dvaro teritorijoje, į didesnę turto dalį nuosavybės teisės buvo atkurtos nesant tam teisėto pagrindo.

2.3. Sužinojusios apie Sprendimą, 2022 m. rugpjūčio 10 d. pareiškėjos kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos (toliau – ir NŽT) Kauno miesto skyrių, prašydamos užskaityti 1991 m. lapkričio 21 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo J. P. žemę, 2 502 kv. m, (duomenys neskelbtini) , buvusio (duomenys neskelbtini) dvaro teritorijoje, kaip pateiktą ir kitų J. P. dukrų – B. B. ir J. G. bei priimti pridedamus giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.

2.4. Nacionalinė žemės tarnyba 2023 m. kovo 17 d. raštu Nr. 8SD-1287-(14.8.94.) informavo, kad tik teismui atnaujinus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatytus terminus prašymui atkurti nuosavybės teises, giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti, Kauno miesto skyrius galės vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, dėl ko pareiškėjos kreipiasi į teismą dėl terminų prašymams atkurti nuosavybės teises pateikti ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo.

2.5. Už nuosavybės teisių atkūrimą atsakinga valstybės institucija suklaidino J. P. įpėdines ir tai turėjo lemiamos reikšmės, jog buvo praleisti įstatymo nustatyti terminai.

2.6. Nuo pat I. P. prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo dienos – 1991 m. lapkričio 21 d., žemėtvarkos tarnybai buvo žinomi duomenys, jog J. P. mirė (duomenys neskelbtini), tačiau niekas nekėlė klausimų, kad nacionalizacijos metu J. P. jau buvo miręs ir kas valdė žemę iki 1940 m. nacionalizacijos, ir iš ko ji buvo faktiškai nacionalizuota. J. P. įpėdinės, neturinčios nei teisinio išsilavinimo, kad galėtų išmanyti įstatymus, nei jokių žinių nuosavybės teisių atkūrimo srityje, tėvo J. P. mirties metu visos buvo nepilnametės ir žinojo tik tiek, kad joms esant nepilnametėms po tėvo mirties jų motina N. P. dirbo ir tvarkė tą žemę, todėl apie tai, kad prašymai atkurti nuosavybės teises turėjo būti pateikiami į jų pačių žemę, t. y. paveldėtą po tėvo J. P. mirties ir vėliau nacionalizuotą, jos nei suvokė, nei galėjo žinoti.

2.7. I. P. 1991 m. lapkričio 21 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į visą J. P. priklausiusį žemės plotą, tačiau nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija nei karto iki pat minėto teismo sprendimo, nenurodė, kad nuosavybės teisės negali būti atkurtos I. P. į visą tėvui J. P. priklausiusį žemės plotą, o gali būti atkuriamos visoms J. P. dukroms (įpėdinėms) lygiomis dalimis kiekvienai – atitinkamai į kiekvienai iš jų tenkančios žemės dalies plotą. Priešingai, nuosavybės teisės I. P. buvo atkurtos į visą J. P. priklausiusį žemės plotą, nors pateiktame prašyme atkurti nuosavybės teises į žemę piliečiais, turinčiais teisę į šio turto sugrąžinimą, I. P. nurodė ir savo seseris B. B., M. D. ir J. G.

2.8. Tiek J. P. mirties metu ((duomenys neskelbtini)), tiek nacionalizacijos metu (1940 m. liepos 22 d.), tiek ir I .P. prašymo tuometinei žemėtvarkos tarnybai pateikimo metu (1991 m. lapkričio 21 d.), tiek ir vėliau jau vykstant nuosavybės teisių atkūrimo procesui, nebuvo žinoma, kad žemė nacionalizacijos metu buvo paveldėta būtent nepilnamečių tuo metu buvusių J. P. dukterų. Pareiškėjos J. M. motina J. G. ir pareiškėjos Z. G. motina B. B. J. P. mirties bei nacionalizacijos metu buvo nepilnametės, todėl nesuprato paveldėjimo reikalų ir nesuvokė, kad būtent joms visoms dukterims lygiomis dalimis po tėvo mirties priklausė jo žemė. Dėl šios priežasties, teikiant prašymą tuometinei žemėtvarkos tarnybai, nei J. G., nei B. B., nei jų sesuo I. P., tuomet pateikusi prašymą, nesuvokė, kad prašymas turi būti teikiamas ne į jų tėvo J. P., tačiau kiekvienos iš jų į jų pačių paveldėtą po savo tėvo mirties ir nacionalizuotos žemės dalį.

2.9. Jei tuometinė žemėtvarkos tarnyba, teikiant pirminį prašymą atkurti nuosavybės teises į J. P. žemę ir prašymą pagrindžiančius dokumentus (tame tarpe ir J. P. mirties liudijimą), būtų tinkamai atlikusi savo pareigas ir informavusi, kad iš pateiktų dokumentų nėra aišku, kam priklausė žemė nacionalizacijos metu ir nurodžiusi reikalingus atlikti veiksmus, J. P. dukterys būtų tinkamai susitvarkiusios dokumentus, o paaiškėjus, kad I. P. gali teikti prašymą atkurti nuosavybės teises tik į jai priklausiusią paveldėtą po tėvo mirties žemės dalį, atitinkamus prašymus būtų pateikusios ir kitos J. P. dukterys, t. y. J. G. bei B. B..

2.10. Nuosavybės teisių atkūrimo procedūras vykdančios institucijos suklaidino J. P. įpėdines, kreipusis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ir tik vienai iš dukterų pateikus prašymą ir dokumentus atkurti nuosavybės teises į visą tėvo iki mirties turėtą žemę, valstybės institucija savalaikiai ir tinkamai neįvertino pateiktų dokumentų, ko pasėkoje buvo neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės į visą, o ne į 1/5 dalį J. P. žemės. J. P. dukterys B. B. ir J. G., būdamos paprasti, žinių neturintys žmonės, visą laiką manė, kad nuosavybės teisių atkūrimas į visą J. P. žemę, 2502 kv. m, (duomenys neskelbtini), buvusio (duomenys neskelbtini)dvaro teritorijoje, vykdomas teisėtai, praleido minėtus terminus prašymams ir giminystės ryšius patvirtinantiems dokumentams pateikti.

3. Suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. NŽT atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Pareiškėjos J. M. motina J. G.ir pareiškėjos Z. G. motina B. B., Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytu terminu nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises nei į tėvo J. P. (kaip jų buvo manyta iki Sprendimo), nei į savo iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą 2502 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini) dvaro teritorijoje. J. G. mirė (duomenys neskelbtini), o B. B. (duomenys neskelbtini), taigi nei J. G., nei B. B., visą nuosavybės teisių atkūrimo laikotarpį t. y. tiek iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyto 2001 m. gruodžio 31 d. termino pabaigos, tiek iki savo mirčių įvykusių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)metais, nepasinaudojo savo subjektine teise pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises nei į tėvo J. P. (kaip nurodo Prašyme, kad manė, jog tėvas iki 1940 metų valdė žemę), nei į savo iš tėvo J. P. iki 1940 m. nacionalizacijos paveldėtą nekilnojamąjį turtą bei nei karto nepasidomėjo nuosavybės teisių atkūrimo procesu.

4.2. Iki Atkūrimo įstatymo numatyto termino pabaigos pareiškėja J. M. neįgijo ir negalėjo įgyti subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės J. G. valdytą žemę, nes buvo gyva buvusi savininkė ((duomenys neskelbtini)), o pareiškėja Z. G. neįgijo ir negalėjo įgyti subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės B. B. iki 1940 m. vykusios nacionalizacijos valdytą žemę, nes buvo gyva buvusi savininkė (mirė (duomenys neskelbtini)). Vadovaujantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjos, neturėdamos subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, negalėjo praleisti ir Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytų terminų dėl prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo bei termino giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikimo. Teismas negali pareiškėjoms atnaujinti termino pateikti prašymui ir giminystės ryšį su buvusiomis turto savininkėmis patvirtinančius dokumentus, o pareiškėjų argumentai dėl terminų atnaujinimo neturi teisinės reikšmės.

4.3. Nei J. G.(30 metų), nei B. B. (22 metus) per visą nuosavybės teisių atkūrimo laikotarpį iki savo mirčių nei karto nesikreipė, nepasidomėjo ir į nuosavybės teisių atkūrimą vykdančią instituciją dėl joms priklausančios subjektinės teisės pripažinimo ar apskritai nuosavybės teisių atkūrimo proceso. Nėra jokių įrodymų apie J. G. ir B. B. atliktus aktyvius veiksmus nuosavybės teisių atkūrimo procese tiek iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytų terminų pabaigos, tiek po jų, taip pat pareiškėjos nenurodė jokių objektyvių ir pagrįstų priežasčių, sutrukdžiusių tai padaryti.

4.4. Pareiškėjos nepagrįstai teigia, kad lemiamą reikšmę J. G. ir B. B. terminų praleidimui turėjo Kauno apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 3 d. priimti neteisėti įsakymas ir sprendimas, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teises į visą J. P. valdytą žemę tik vienai pretendentei I. P., nes jie priimti gerokai vėliau, nei J. G.ir B. B. praleido Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytus terminus. Esminę reikšmę nurodytų terminų praleidimui turėjo pareiškėjų motinų pasyvus subjektyvus elgesys – nesidomėjimas nuosavybės teisių atkūrimo procesu ir absoliutus nedalyvavimas jame. Pareiškėjų argumentai, kad institucija nesuteikė joms minėtos informacijos yra nepagrįsti, nes jos niekada į ją nesikreipė dėl informacijos suteikimo ar kitais klausimais ir apskritai nuosavybės teisių atkūrimo procese niekada nedalyvavo.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2024 m. sausio 18 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

6. Teismas, atsižvelgęs į Atkūrimo įstatymo nuostatas (2 str.) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nurodė, kad turto savininko vaikas, kol yra gyvas turto savininkas, nėra nuosavybės teisių atkūrimo teisinių santykių subjektas, nes neatitinka vienos iš įstatyme nustatytų prielaidų, apibūdinančių asmens subjektiškumą. Tinkamam įpėdiniui, nepageidavusiam atkurti nuosavybės teisių, mirus po nustatyto termino, iki kada pastarasis galėjo pretenduoti atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą (2001 m. gruodžio 31 d.), šio įpėdinio vaikui nenumatyta galimybė atnaujinti terminą, kuris būtų susijęs su jo subjektiškumo atsiradimu po įstatyme numatyto termino.

7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos siekia atkurti nuosavybės teises į buvusių žemės savininkių J. G. (pareiškėjos J. M. motinos) bei B. B. (pareiškėjos Z. G. motinos) iki nacionalizacijos valdytą žemę. Byloje nėra ginčo, kad J. G. mirė (duomenys neskelbtini), o B. B. - (duomenys neskelbtini). Taip pat byloje nėra ginčo, kad pareiškėjos J. M. motina J. G.ir pareiškėjos Z. G. motina B. B. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytu terminu (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) nepateikė atskiro prašymo atkurti nuosavybės teises į savo iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą 2502 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini) dvaro teritorijoje, o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų nepateikė iki 2003 m. gruodžio 31 d.

8. Teismas padarė išvadą, kad iki Atkūrimo įstatymo numatyto termino pabaigos pareiškėja J. M. neįgijo ir negalėjo įgyti subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės J. G. valdytą žemę, nes buvo gyva buvusi savininkė (mirė (duomenys neskelbtini)), o pareiškėja Z. G. neįgijo ir negalėjo įgyti subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės B. B. iki 1940 m. vykusios nacionalizacijos valdytą žemę, nes buvo gyva buvusi savininkė (mirė (duomenys neskelbtini)).

9. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos, neturėdamos subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, negalėjo praleisti ir Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytų terminų dėl prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo bei termino giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikimo ir siekti atnaujinti terminą įgyvendinti tokią teisę, kurios jos iki įstatyme nustatyto termino nebuvo įgiję, o argumentai dėl teisės aktų nustatytų terminų praleidimo priežasčių nėra teisiškai reikšmingi, todėl nevertinami.

10. Atsakydamas į pareiškėjų argumentus, kad jų motinų sesuo I. P. 1991 m. lapkričio 21 d. prašyme atkurti nuosavybės teises į J. P. žemę kaip pretendentes įrašė ir pareiškėjų motinas (J. G. bei B. B.), todėl šis I. P. prašymas turėtų būti vertinamas, kaip paduotas ir J. G. bei B. B., teismas nurodė, kad šiuo atveju svarbu yra tai, ar pareiškėjų motinos (J. G.ir B. B.) savo valią dėl nuosavybės teisių joms atkūrimo institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių atkūrimą, išreiškė kitais būdais nei paduodamos individualius prašymus.

11. Teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra jokių įrodymų, kad J. G.ir B. B. kokiu nors kitu būdu išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į savo tėvo J. P. ar jų pačių nuosavybės teise valdytą žemę. Byloje nėra jokių įrodymų apie J. G. ir B. B. veiksmus, atliktus nei minėtu laikotarpiu iki terminų pabaigos, nei visu laikotarpiu nuo nuosavybės teisių atkūrimo atsiradimo pradžios iki savo mirčių, įvykusių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) metais, siekiant išsiaiškinti informaciją apie jų tėvo J. P. ar jų pačių, kaip tėvo turto paveldėtojų iki 1940 m. vykusios nacionalizacijos valdytą žemę, taip pat byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog J. G.(30 metų) ar B. B. (22 metus) per visą nuosavybės teisių atkūrimo laikotarpį iki savo mirčių būtų kreipusios į nuosavybės teisių atkūrimą vykdančią instituciją dėl joms priklausančios subjektinės teisės pripažinimo ar nuosavybės teisių atkūrimo proceso.

12. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjų motinos J. G.ir B. B. laiku prašymo atkurti nuosavybės teises nepadavė, savo valios dėl nuosavybės teisių joms atkūrimo institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių atkūrimą, kitais būdais neišreiškė, todėl pagal prieš tai minėtą teismų praktiką J. G.ir B. B. negali būti pripažintos pretendentėmis į nuosavybės teisių atkūrimą.

13. Teismas konstatavo, kad pareiškėjoms negali būti atnaujinami praleisti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyje numatyti terminai, nes pareiškėjos, neturėdamos subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą iki terminų pasibaigimo, negalėjo praleisti ir Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytų terminų dėl prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo bei termino giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikimo, o pareiškėjų argumentai dėl terminų atnaujinimo neturi teisinės reikšmės.

III. 14. Pareiškėja J. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atnaujinti J. M. praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į J. G., gim. (duomenys neskelbtini), mirusios (duomenys neskelbtini), iki nacionalizacijos paveldėtą 1/5 dalį jos tėvui J. P. priklausiusio 2502 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)dvaro teritorijoje ir 1940 metais nacionalizuotą, pateikti; atnaujinti J. M. praleistą terminą giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti.

15. Pareiškėja J. M. apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

15.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuria šioje byloje vadovautis netikslinga, nes nagrinėjamu atveju prašymas buvo pateiktas įstatymo nustatytu terminu (1991 m. lapkričio 21 d.), be to, nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra išskirtinės tuo, kad šioje byloje susidarė išskirtinė situacija, nulemta valstybės institucijų neteisėtų veiksmų.

15.2. I. P. prašymas buvo priimtas be jokių pastabų, nuosavybės atkūrimą vykdanti institucija nuo 1991 m. iki 2013 m. niekada nenurodė, jog reikia pateikti daugiau dokumentų, t. y. žemėtvarkos institucija suklaidino visus J. P. įpėdinius.

15.3. Sprendimu nustatyta, kas nuosavybės teise nacionalizacijos metu valdė ginčo žemės sklypą ir turto paveldėtojomis pripažintos J. P. dukros, kurios lygiomis dalimis žemę paveldi pagal įstatymą. Šis faktas buvo nustatytas tik 2016 metais. Jei tuometinė žemėtvarkos tarnyba, teikiant pirminį prašymą atkurti nuosavybės teises į J. P. žemę ir prašymą pagrindžiančius dokumentus (tame tarpe ir J. P. mirties liudijimą), būtų tinkamai atlikusi savo pareigas ir informavusi, kad iš pateiktų dokumentų nėra aišku, kam priklausė žemė nacionalizacijos metu ir nurodžiusi reikalingus atlikti veiksmus, J. P. dukterys būtų tinkamai susitvarkiusios dokumentus

15.4. Pareiškėjos nebuvo įtrauktos į administracinės bylos Nr. eA-304-492/2016 nagrinėjimą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis, nors šioje byloje nustatyti faktai turėjo įtaką jų interesams. Pareiškėjos, sužinojusios apie Sprendimą, iškart pradėjo domėtis šiuo klausimu, kreipėsi į I. P. įpėdinius, dar 2022 m. rugpjūčio 10 d. su prašymu kreipėsi į NŽT, siekdamos, kad J. P. žemė grįžtų jo įpėdinėms.

15.5. Ne tik tuometinė žemėtvarka, bet ir NŽT ir jos teritorinis skyrius aplaidžiai vykdo savo pareigas.

16. Pareiškėja Z. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atnaujinti Z. G. praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į B. B., gim. (duomenys neskelbtini), mirusios (duomenys neskelbtini), iki nacionalizacijos paveldėtą 1/5 dalį jos tėvui J. P. priklausiusio 2502 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)dvaro teritorijoje ir 1940 metais nacionalizuotą, pateikti; atnaujinti Z. G. praleistą terminą giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

17. Pareiškėja Z. G. apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

17.1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turėtų pasisakyti šiais klausimais: Ar vienam iš įpėdinių, įstatymu nustatyta tvarka ir terminais pateikus prašymą dėl nuosavybės teisių į nacionalizuotą turtą atkūrimo, tokiame prašyme nurodant ir kitus nacionalizuoto turto atkūrimo įpėdinius, nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija, spręsdama dėl tokio prašymo įgyvendinimo ir priimdama sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, turi teisę ignoruoti ir kitus tokiame prašyme nurodytus įpėdinius? Ar dėl valstybės institucijų ir pareigūnų (nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos ir prokuratūros) neveikimą neigiamos pasekmės gali būti perkeliamos privatiems asmenims, kurie prie tokių valstybės institucijų ir pareigūnų veiksmus neprisidėjo ir apie savo pažeidžiamas nežinojo? T .y. ar valstybei, kurios valdžios institucijos nesilaikė savo vidinių taisyklių ir procedūrų, turi būti leista gauti naudos dėl netinkamo savo institucijų elgesio ir išvengti pareigų vykdymo?

17.2. Svarbi aplinkybė, dėl kurios nepasisakė pirmosios instancijos teismas yra tai, kad I. P. savo 1991 m. lapkričio 21 d. prašyme piliečiais, turinčiais teisę į šio turto sugrąžinimą taip pat nurodė B. B. ir kitas savo seseris – M. D. ir J. G., t. y. nuo 1991 m. lapkričio 21 d. nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai institucijai buvo žinoma apie J. P. nacionalizuotos žemės keturias įpėdines – J. P. dukteris: I. P., B. B., M. D., ir J. G., tačiau nei nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija, vėliau priimdama sprendimus dėl nuosavybės teisių į J. P. nacionalizuotą žemę atkūrimo, nei prokuroras, gindamas viešąjį interesą ir teikdamas prašymą dėl Kauno apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 3 d. įsakymo, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės I. P. į J. P. nuosavybės teisėmis valdytą žemę, nei teismai, nagrinėjęs tokį prokuroro prašymą, susijusį su visos J. P. nacionalizuotos žemės atkūrimo teisėtumu ir pagrįstumu, nematė poreikio ir būtinybės įtraukti į bylą 1991 m. lapkričio 21 d. prašyme dėl nuosavybės teisių J. P. žemę atkūrimo nurodytas kitas įpėdines, tarp jų – B. B.

17.3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Sprendime konstatavo, kad: nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos galėjo suklaidinti pretendentus (tame tarpe ir B. B.) ir tokiais institucijos veiksmais (neveikimu) buvo nepagrįstai suvaržytos J. P. teisių perėmėjų teisės dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

17.4. Aplinkybė, kad B. B. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytu terminu (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) nepateikė „atskiro prašymo“ atkurti nuosavybes teises į savo iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą 2502 kv. m. žemės sklypą – negali būti pagrindu atmesti pareiškėjos prašymą.

17.5. Byloje liko nepaneigtas faktas, kad tarp J. P. dukrų – I. P., B. B., M. D. ir J. G. egzistavo tarpusavio susitarimas, kad I.P. pateiktų prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jų tėvo J. P. nacionalizuotą žemę, tokiame prašyme nurodant ir likusias J. P. turto įpėdines – B. B., M. D., ir J. G., todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylai aktualias nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, pasisakydamas dėl B. B. (asmens, kurio turto ir turtinių teisių paveldėtoja yra Z. G.) valios atkurti nuosavybės teises išreiškimo formos.

17.6. Tik 2013 m., t. y. praėjus 22 metams nuo I. P. prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo ir 4 metams nuo nuosavybės teisių atkūrimo 2009 m. priimtais administraciniais aktais, NŽT nustatė, kad nepakanka duomenų nustatyti, kokie asmenys ir kokio dydžio žemės sklypus valdė nuosavybės teise po J. P. mirties ((duomenys neskelbtini)) iki nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.).

17.7. Sprendimu nustatyta, kad po palikėjo J. P. mirties jo turtą iki nacionalizacijos prižiūrėjo ir valdė įpėdinės J. P. dukros, t. y. tam tarpe ir Pareiškėjos mama B. B. Svarbu ir tai, kad įgyvendinant minėtą Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo sprendimą, I. P. yra atkurtos nuosavybės teisės tik į 1/5 J. P. turėto turto dalį, o likusios 4/5 turto dalys vis dar valdomos valstybės, todėl teisingumo principas būtų šiurkščiai pažeistas, jeigu dabar iš B. B. šeimos – jos dukros (Z. G.) antrą kartą būtų „nacionalizuotas“ jai priklausantis turtas – jos senelio J. P. turto dalis.

17.8. Sužinojusi apie vis dar neišspręstą I. P. 1991 m. lapkričio 21 d. prašymo dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo minėtame prašyme nurodytos kitos įpėdinės – B. B. atžvilgiu, pareiškėja Z. G. nedelsdama ir aktyviais veiksmais siekė apginti pažeistas teises Aplinkybės, kurios kliudė pareiškėjai Z. G. laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo jos valios, laikytinos svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti.

18. NŽT atsiliepime į apeliacinius skundus prašo juos atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

19. NŽT atsiliepimą į apeliacinius skundus grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

19.1. Esminę reikšmę nurodytų terminų praleidimui turėjo ne NŽT darbuotojų veiksmai, bet pareiškėjų motinų pasyvus subjektyvus elgesys: nesidomėjimas nuosavybės teisių atkūrimo procesu ir absoliutus nedalyvavimas jame.

19.2. Nei J. G., nei B. B. nėra pateikusios prašymų atkurti nuosavybės teises įstatymo numatytais terminais, taip pat nėra nei karto kreipusios į nuosavybės teisių atkūrimą vykdančią instituciją išsiaiškinti dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlikusios bet kokius kitus veiksmus, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimo procesu. Taigi, argumentai, kad institucija ne informavo yra nepagrįsta, nes jos niekada į ją nesikreipė dėl informacijos suteikimo ar kitais klausimais ir apskritai nuosavybės teisių atkūrimo procese niekada nedalyvavo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 20. Administracinės bylos ginčo dalykas - pareiškėjų prašymo atnaujinti terminus pateikti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko žemę bei su tuo susijusius dokumentus pagrįstumo klausimas.

21. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų prašymo, suinteresuoto asmens atsiliepimo į prašymą argumentus, įvertinęs byloje esančius įrodymus, atmetė pareiškėjų prašymą. Teismas nustatė, jog pareiškėjos iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų terminų pabaigos neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į jų motinų iki nacionalizacijos valdytą turtą. Tai konstatavęs, pirmosios instancijos teismas plačiau nevertino termino praleidimo priežasčių.

22. Pareiškėjos, nesutikdamos su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinius skundus, kuriuose laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nepasisakė dėl valstybės institucijų veiksmų, netinkamai vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, nevertino aplinkybės, kad pretendentės ir jų teisių perėmėjai buvo suklaidinti.

23. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi aplinkybių, patvirtinančių galimas reikšmingai pažeistas valstybės, savivaldybės ir asmenų teises bei įstatymų saugomi interesus, teisėjų kolegija nagrinėja bylą apeliacine tvarka neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

24. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad nuosavybės teisė Konstitucijos 23 straipsnio požiūriu nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą; kol atitinkamos valstybės institucijos nėra priėmusios sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, asmenys, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, realiai neturi subjektinių nuosavybės teisių į turėtąjį turtą (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d., 2003 m. kovo 4 d., 2008 m. gegužės 20 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. birželio 19 d. nutarimai); tik valstybės įgaliotai institucijai priėmus sprendimą atkurti asmeniui nuosavybės teises, tas asmuo įgyja nuosavybės teises, kurios saugomos ir ginamos pagal Konstitucijos 23 straipsnį (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. birželio 19 d., 2013 m. spalio 10 d. nutarimai). Atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo santykių specifiką, įstatymų leidėjo diskrecija nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką apima jo diskreciją apibrėžti inter alia nuosavybės teisių atkūrimo subjektų ratą, t. y. nustatyti asmenis, turinčius teisę atkurti nuosavybės teises. Įgyvendindamas šią diskreciją įstatymų leidėjas gali nustatyti, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos ne pagal paveldėjimo santykius reguliuojančias teisės normas, o tik specialia įstatymo nustatyta tvarka, ne visiems buvusiems savininkams ir ne visiems buvusių savininkų įpėdiniams, o tik tiems, kurie atitinka įstatyme nustatytas sąlygas (Konstitucinio Teismo 2014 m. spalio 8 d. nutarimas).

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vykdant nuosavybės teisių atkūrimą Lietuvos Respublikoje, teisės aktais buvo įtvirtinta ne absoliuti, o ribota restitucija, kurios tvarką ir sąlygas numato Atkūrimo įstatymas. Nuosavybės teisės atkuriamos ne visiems asmenims, bet Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie yra nurodyti Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje ir kurie padavė prašymus atkurti nuosavybės teises iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatytų terminų pasibaigimo.

26. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse yra nustatyta, jog prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Taigi, vadovaujantis minėtomis Atkūrimo įstatymo nuostatomis, nagrinėjamu atveju visi dokumentai suinteresuotam asmeniui turėjo būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.

27. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra įtvirtinta turto savininko prioritetinė teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2–4 punktus, ši turto savininko teisė, savininkui mirus, pereina įstatyme išvardintiems turto savininko įpėdiniams, jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas ir formuodamas šių įstatymo nuostatų taikymo praktiką, yra konstatavęs, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose išvardytiems asmenims nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik tuo atveju, kai buvęs turto savininkas yra miręs. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų taikymą riboja Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyti terminai prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kitiems dokumentams paduoti. Jeigu asmuo, kuris pagal giminystės ryšį su nekilnojamojo turto savininku šiuo metu atitinka Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto sąlygas, tačiau jeigu šios įstatymo normos taikymui juridinę reikšmę turintis faktas (turto savininko mirtis) įvyko pasibaigus įstatyme nustatytam prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminui (po 2001 m. gruodžio 31 d.), toks asmuo nebeįgyja savarankiškos subjektinės teisės atkurti nuosavybės teisės į savininko nekilnojamojo turto dalį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-881/2008; 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A39-956/2008; 2010 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A146-87/2010; 2010 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1617/2010 ir kt.).

28. Pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, yra svarbu nustatyti, ar asmuo, kuris kreipiasi į teismą dėl praleistų terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki įstatyme nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo subjektinę teisę pagal Atkūrimo įstatymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį savininko nekilnojamąjį turtą. Praleisto termino atnaujinimo institutas negali būti taikomas situacijai, kai teisė, kuriai realizuoti nustatytą terminą prašoma atnaujinti, atsirado ne šio termino eigoje, o jam pasibaigus. Asmens subjektinė teisė atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą atsiranda tik tada, kai asmuo įvykdo įstatyme nustatytas sąlygas: pateikia prašymą atkurti nuosavybės teises, pateikia tam reikalingus nuosavybės teises ir giminystės ryšius patvirtinančius dokumentus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-282-552/2016).

29. Pareiškėjos apeliaciniuose skunduose neneigia, kad turto, į kurį jos pageidautų atkurti nuosavybės teises, savininkės 1940 m. nacionalizacijos metu buvo jų motinos, atitinkamai J. G. ir B. B. Šie asmenys iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyje numatytų terminų pasibaigimo buvo gyvi ir būtent jie pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punktą iki tol galėjo realizuoti subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises, jei būtų kreipęsi į nuosavybės teisių atkūrimą vykdančias institucijas, pateikę prašymus bei kitus reikalingus dokumentus. Pareiškėjos tokios subjektinės teisės iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyje numatytų terminų pasibaigimo neturėjo, todėl šios teisės ( ir galimybės prašyti atnaujinti praleistus terminus tokiai teisei realizuoti) nebegalėjo įgyti ir po jų motinų mirties. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo pagrįstai nevertintos pareiškėjų nurodytos terminų praleidimo priežastys.

30. Vertindama pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus, susijusius su I. P. 1991 m. lapkričio 21 d. prašymo atkurti nuosavybės teises, kuriame kaip kitos įpėdinės buvo nurodytos J. G. ir B. B., vertinimu, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, jog vien kitų galimų pretendentų nurodymas prašyme atkurti nuosavybės teises savaime nesukuria subjektinės teisės pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, tam prašyme nurodyti asmenys turi atlikti papildomus veiksmus, aiškiai išreiškiančius jų valią pretenduoti į iki nacionalizacijos valdytą turtą. J. G. ir B. B. iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyje numatytų terminų pasibaigimo ir vėliau iki savo mirties jokių valinių veiksmų šiuo aspektu neatliko. Pažymėtina, kad pareiškėjos savo skunde yra nurodžiusios, jog toks pareiškėjų motinų elgesys buvo sąlygotas tuo, jog jos sutiko, kad buvusi J. P. žemė atiteks jų seseriai. Be to, pareiškėjos pripažino ir tai, kad domėtis nuosavybės teisų atkūrimu jas paskatino tik 2022 metais sužinotas faktas, jog į dalį iki 1933 metų J. P. valdytos žemės nuosavybės teisės nėra atkurtos. Tai papildomai patvirtina, jog pareiškėjų motinos pačios nepageidavo atkurti nuosavybės teises.

31. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymus, pagrįstai ir teisingai nustatė, kad pareiškėjų motinos iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino pabaigos savo valios pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą neišreiškė, todėl negali būti laikomos įgijusiomis subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises.

32. Pareiškėjos apeliaciniame skunde akcentuoja, jog nagrinėjama išskirtinė situacija susiklostė dėl nuosavybės teisių atkūrimą įgyvendinančios institucijos aplaidumo, o pareiškėjos atliko visus nuo jų valios priklausančius veiksmus, buvo aktyvios. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjų aktyvus elgesys nuo 2022 metų ir vėliau negali turėti įtakos nuosavybės teisių atkūrimo procedūrai, kuri turėjo būti pradėta J. G. ir B. B. iki 2001 m. gruodžio 31 d., o pačios pareiškėjos tuo metu nepateko į asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises, ratą.

33. Kiti pareiškėjų apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai nekeičia byloje susiklosčiusios situacijos vertinimo, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas neapima galimai netinkamo Nacionalinės žemės tarnybos veikimo ar valstybės atsakomybės dėl valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų, todėl nėra pagrindo atsakinėti į pareiškėjų apeliaciniuose skunduose keliamus hipotetinius klausimus.

34. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjų apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, teismo sprendimas pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliaciniai skundai atmetami.

35. Netenkinus apeliacinių skundų, nėra pagrindo spręsti dėl pareiškėjų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų J. M. ir Z. G. apeliacinius skundus atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Arūnas Sutkevičius