2021-09-08 Nr. AB-18590-3-61-3-03833-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-623-822/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03833-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas S. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skundą grindė iš esmės tokiais argumentais: 1) pareiškėjui kalint Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 3 d. iki 2018 m. birželio mėn., jam nebuvo užtikrintas privatumas maudantis duše. Šis pažeidimas, pareiškėjo manymu, yra tęstinis ir labai intensyvus; 2) Vilniaus PN esančiuose dušuose suteikiama galimybė nusiprausti tik vieną kartą į savaitę ir visas kitas dienas pareiškėjas būdavo nesiprausęs; 3) Vilniaus PN nėra įrengtos sienelės (pertvaros), todėl pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas nuo kitų šalia besimaudančių asmenų. Šalia besimaudantis asmuo galėjo pareiškėją stebėti ir pareiškėjui dėl to buvo labai nemalonu, jausdavo diskomfortą, pergyvendavo dvasiškai, dėl to sumažėjo pasitikėjimas savimi; 4) dėl Vilniaus PN veiksmų (neveikimo) pareiškėjui kilo neturtinė žala, kurią jis vertina 1 000 Eur. Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus reikalavimus bei akcentavo, kad dušuose pertvaros buvo įrengtos ne visą jo kalinimo laikotarpį.

3. Atsakovas Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad:

1) pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo apgyvendintas Vilniaus PN I-ąjame gyvenamajame korpuse, t. y. bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Pabrėžė, kad šioms patalpoms teisės aktai nenumatė reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpose. Nuo 2017 m. pradžios I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis, todėl nuteistieji, naudodamiesi dušo patalpomis, turėjo galimybę pasirinkti kuriomis prausimosi vietomis naudotis – su pertvaromis ar be jų. 2018 m. antroje pusėje visos Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis.

Tai patvirtina atsakovo atstovo padarytos dušo patalpų foto nuotraukos. Pasak atsakovo atstovo, Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dušo patalpos pilnai atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą. Taigi pareiškėjo teiginiai dėl neva patirtų stiprių neigiamų emocijų naudojantis dušu, suponuojančių neturtinės žalos kilimą, yra akivaizdus bandymas pasipelnyti iš valstybės. Pabrėžė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl tariamai netinkamai įrengtų dušų. Pareiškėjas visą ginčo laikotarpį sėkmingai naudojosi galimybe praustis įrengtame duše, nereikšdamas jokio nepasitenkinimo ar pretenzijų Vilniaus PN administracijai;

2) tiek I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems, tiek nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose, nustatyti naudojimosi dušu grafikai, pagal kuriuos nuteistiesiems kartą į savaitę sudaryta galimybė nusiprausti duše. Taigi jokie teisės aktų reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu pažeisti nebuvo. Papildomai nurodė, kad kiekviename nuteistųjų būryje įrengti sanitariniai mazgai – prausyklos. Šiose patalpose nuolat tiekiamas vanduo, todėl nuteistieji turi visas galimybes laikytis asmens higienos;

3) pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pasak atsakovo atstovo, visos pareiškėjo nurodytos aplinkybės pagrįstos tik abstrakčiais teiginiais. Taip pat pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, kad jo skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo fizinę ar psichinę sveikatą. Taigi pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas. Vilniaus PN administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 4 d. sprendimu pareiškėjo S. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas dėl kalinimo laikotarpio nurodė, kad pareiškėjas skunde teigė, jog Vilniaus PN buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 3 d. iki 2018 m. birželio mėn., tačiau tikslaus laikotarpio nenurodė. Pagal teismui pateiktus Marijampolės pataisos namų duomenis pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2017 m. balandžio 27 d., o į Marijampolės pataisos namus perkeltas 2019 m. rugpjūčio 21 d. Taigi nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpis yra nuo 2017 m. balandžio 27 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. Pareiškėjas šių duomenų, teikdamas atsikirtimą į atsiliepimą, neginčijo, todėl būtent dėl šio laikotarpio teismas sprendė, ar buvo pažeistas pareiškėjo privatumas, jam naudojantis dušu Vilniaus PN.

7. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento, kad jam buvo sudaryta galimybė naudotis dušu tik kartą per savaitę, teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato galimybės nuteistiesiems naudotis dušu dažniau nei vieną kartą per savaitę. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas negalėjo pasinaudoti dušu kartą per savaitę (jis ir pats patvirtino, kad galėjo naudotis dušu kartą į savaitę), todėl teismas vertino, jog atsakovas nepažeidė teisės normų. Atsižvelgiant tai, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo argumentas dėl naudojimosi dušu vieną kartą į savaitę atmestas kaip nepagrįstas. Tuo pačiu teismas pastebėjo, kad Vilniaus PN yra sudarytos sąlygos laikytis higienos, nes kiekviename nuteistųjų būryje įrengti sanitariniai mazgai – prausyklos ir jose nuolat tiekiamas vanduo.

8. Dėl pareiškėjo argumento, kad jam kalint Vilniaus PN įrengti dušai neatitiko reikalavimų ir jis visą kalinimo laiką turėjo naudotis dušais be pertvarų ir maudytis matant kitiems asmenims, bei teiginio, kad toks dušų įrengimas neužtikrino pareiškėjo privatumo, teismas nurodė, kad iš teisinio reglamentavimo matyti, jog nei viename teisės akte ginčui aktualiu laikotarpiu nenustatyti reikalavimai įrengti pertvaras kalinimo įstaigos dušo patalpose. Pagal byloje esančią medžiagą nustatyta, kad dušų pertvaros įkalinimo įstaigoje pradėtos įrengti nuo 2017 m. pradžios ir nuteistieji naudodamiesi dušo patalpomis turėjo galimybę pasirinkti kuriomis prausimosi vietomis naudotis, o nuo 2018 m. visos Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Tai patvirtino į bylą pateiktos atsakovo atstovo dušo patalpų fotonuotraukos.

9. Teismas nagrinėjamu atveju nenustatė, jog pareiškėjo kalinimo sąlygos Vilniaus PN neatitiko teisės aktų reikalavimų, pareiškėjas kalinimo laikotarpiu prašymų ar skundų įkalinimo įstaigos administracijai nereiškė, o nacionaliniuose teisės aktuose nebuvo nustatyta pareigos įrengti pertvaras dušuose, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl privatumo pažeidimo naudojantis dušu atmestini kaip nepagrįsti.

10. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra nustatyta aplinkybių, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą naudojantis dušu. Teismas sutikto su atsakovo atstovu, kad Vilniaus PN pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo.

11. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, konstatavo, kad Vilniaus PN neteisėtų veiksmų nenustatyta, o nenustačius neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, teismas plačiau nepasisakė dėl kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio) nustatymo, nes tokių sąlygų vertinimas neturi prasmės. Šiuo pagrindu pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 d. 1 p.).

III. 12. Pareiškėjas S. Š. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas gynė tik atsakovo atstovą Vilniaus PN. Be to, teismas nesilaikė ABTĮ 81 straipsnio nuostatų, t. y. teisėjai privalėjo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (pvz. išreikalauti dokumentus, apklausti reikalingus asmenis ir kt.). Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai įvertino teisės aktus dėl dušų įrengimo ir privatumo užtikrinimo prausiantis duše, kadangi dužo sienelių įrengimas tik iš šonų, neužtikrina privatumo prausiantis duše, nes pareiškėjas yra matomas kitų asmenų, stovinčių priešais. Tokios sąlygos žemino pareiškėjo orumą. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė ne tik proceso, bet ir materialines teisės normas. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju, nėra teisinio pagrindo atleisti atsakovą nuo viešosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas.

14. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

15. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių, o byloje esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje, kurie pirmosios instancijos teismo įvertinti pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles.

16. Vilniaus PN teigimu, pareiškėjas visiškai nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos, nepateikia duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja tas pačias aplinkybes, kurias buvo išdėstęs savo skunde pirmosios instancijos teismui, kurias pirmosios instancijos teismas sprendime detaliai įvertino, reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, išreikšto konkrečia prašoma priteisti pinigų suma, tačiau nepateikia jokių įrodymų ar svarių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo.

17. Vilniaus PN visiškai sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu ir mano, kad teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisingas, atitinkantis faktinę situaciją, priimtas teisingai įvertinus bylai esminę reikšmę turinčias aplinkybes, byloje esančius įrodymus, vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu bei suformuota teismų praktika.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo S. Š. patirtos neturtinės žalos už netinkamas kalinimo sąlygas (privatumo prausiantis duše pažeidimo) Vilniaus PN, atlyginimo.

19. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpis yra nuo 2017 m. balandžio 27 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos Vilniaus PN neatitiko teisės aktų reikalavimų, pareiškėjas kalinimo laikotarpiu prašymų ar skundų įkalinimo įstaigos administracijai nereiškė, o nacionaliniuose teisės aktuose nebuvo nustatyta pareigos įrengti pertvaras dušuose, todėl pareiškėjo skundo argumentus dėl privatumo pažeidimo naudojantis dušu atmetė. Teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nenustatęs Vilniaus PN neteisėtų veiksmų.

20. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė pareiškėjas. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia netinkamu įrodymų vertinimu ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino teisės aktus dėl dušų įrengimo ir privatumo užtikrinimo prausiantis duše. Pareiškėjo nuomone, jam turi būti priteista visa jo prašoma neturtinės žalos suma.

21. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina paminėtų ribų neperžengdama.

22. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016).

23. Tai, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, nepareikalavo iš atsakovo atstovo papildomų dokumentų ar nerinko kitų įrodymų, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra pakankamai duomenų su tuo susijusioms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjui privatumo užtikrinimo naudojantis dušu, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais.

24. Vertinant, ar pagrįsti pareiškėjo argumentai, kad jo teisė į privatumą prausiantis duše Vilniaus PN buvo pažeidžiama laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 27 d. iki 2018 m. birželio mėn., pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog nacionaliniuose teisės aktuose nesant nustatytai pareigai įrengti pertvaras duše, jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo, t. y. tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016; 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016). Dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms, yra užtikrinamas pakankamas privatumas, dėl to toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017; 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019 ir kt.).

25. Šioje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas prausėsi dušuose, kuriuose pertvaros buvo įrengtos tik po 2018 m. birželio mėn., gavus Vilniaus PN papildomą finansavimą, o iki to laiko ne visuose dušuose buvo pertvaros. Tai patvirtino pats atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodydamas, kad Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso dušinėje pertvaros 2017 m. buvo įrengtos tik vienoje dalyje, kiti dušai buvo be pertvarų (b. l. 7). Todėl, atsižvelgiant į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, yra pagrindas pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą. Visgi nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad minėtas pažeidimas pareiškėjui sudarė tokias kalinimo sąlygas, dėl kurių buvo viršytas neišvengiamai kalinimui būdingas kentėjimo laipsnis, dėl to nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau nustačius Pravieniškių PN-AK neteisėtus veiksmus (pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimą), teisėjų kolegijos vertinimu, visgi yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

26. Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija, t. y. neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.

27. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose, pagal kurią Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatyto Vilniaus PN padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (neužtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 27 d. iki 2018 m. birželio mėn.), pareiškėjo patirto diskomforto dydį (trumpalaikiai nepatogumai; pareiškėjas jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, jog jis patyrė itin didelę ir ilgalaikę neturtinę žalą, nenurodė) ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (daugiau jokių pažeidimų nebuvo nustatyta; dėl padaryto pažeidimo pareiškėjui kilusių ilgalaikių neigiamų pasekmių nenustatyta), sprendžia, kad tai nagrinėjamu atveju nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija.

29. Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, pripažindama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu Vilniaus PN.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 4 d. sprendimą pakeisti.

Pripažinti, kad pareiškėjo S. Š. teisė į privatumą naudojantis dušu Vilniaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 27 d. iki 2018 m. birželio mėn. buvo pažeista.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė