2022-08-31 Nr. AB-21254-3-61-3-00367-2021-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-577-968/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00367-2021-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.8; 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugpjūčio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 1 d. sprendimo administracinėje byloje pareiškėjos I. M. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja I. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti savivaldybės įmonės (toliau – SĮ) „Vilniaus miesto būstas“ 2020 m. spalio 16 d. rašte Nr. 1.35-20/4500 „Dėl buto adresu (duomenys neskelbtini)“ suformuluotą įpareigojimą iki 2020 m. spalio 30 d. pateikti Metines gyventojo (šeimos) turto (įskaitant gautas pajamas) deklaracijas (forma FR0001) už praėjusius metus iš Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Įpareigojimas); 2) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) administracijos (toliau – ir Administracija) 2020 m. gruodžio 14 d. raštą Nr. A51-158099/20(3.3.11.1E-AD24) „Dėl Jūsų skundo“ (toliau – ir Atsakymas); 3) įpareigoti atsakovą pateikti informaciją, kokiu pagrindu pareiškėja buvo įtraukta į eilę socialiniam būstui gauti.

2. Pareiškėja skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Administracijos direktoriaus 2003 m. lapkričio 17 d. įsakymu (toliau – ir Įsakymas) pareiškėjai buvo neterminuotai išnuomotas dviejų kambarių 50,06 kv. m bendro (naudingojo) ploto butas, esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas). Įsakymo pagrindu 2003 m. gruodžio 15 d. tarp pareiškėjos ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Vilniaus pėda“ buvo pasirašyta Savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. 31 (toliau – ir Nuomos sutartis), prie kurios pridėtas gyvenamosios patalpos pasas, kuriame pažymėta, kad Butas priklauso Savivaldybės butų fondui.

2.2. Pareiškėjai buvo suteikta teisė naudotis gyvenamąja patalpa, todėl jai susiformavo teisėti lūkesčiai, kad Nuomos sutartimi įgytos teisės nebus paneigtos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.189 straipsniu, šalių pasirašyta sutartis šalims turi įstatymo galią, todėl, kol sutartis nėra nuginčyta, jokių įpareigojimų, paneigiančių pareiškėjos teises, negali būti. Pareiškėja nesupranta, kokiu pagrindu Įpareigojimu prašoma teikti deklaracijas ir kitus dokumentus bei įpareigojimus perrašyti sutartį. Įpareigojime pateikta nuoroda į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 18 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-685-566/2020, tačiau jokio įpareigojimo teismas nėra nustatęs – Vilniaus miesto apylinkės teismas išreiškė nuomonę, tačiau teismo nuomonė neturi vykdymo galios.

2.3. Pareiškėja buvo įrašyta į eilę valstybės paramai gauti aprūpinant gyvenamosiomis patalpomis, todėl ji nebuvo išreiškusi noro dėl socialinio būsto suteikimo, kuris skiriamas asmenims, šeimoms, turinčioms mažas pajamas. Šias aplinkybes patvirtina Įsakymas, kuriame nurodoma, kad pareiškėja neperrašoma į sąrašą socialinio būsto nuomai pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą (toliau – ir Įstatymas), todėl Administracijos direktorius, atsižvelgęs į pareiškėjos valią ir ketinimą gauti valstybės paramą aprūpinant ją gyvenamosiomis patalpomis, išnuomojo jai Butą. Sudarytos Nuomos sutarties sąlygos ir Buto pasas nesuteikia pagrindo įtarti, kad pareiškėja išsinuomojo socialinį bustą. Savivaldybė neišaiškino socialinio busto paskirties ir jo suteikimą reglamentuojančių teisės aktų. Be to, po Nuomos sutarties sudarymo Savivaldybė jokių pastabų ar pasiūlymų dėl Nuomos sutarties sąlygų nepareiškė, todėl Įpareigojimas yra nepagrįstas.

2.4. Administracija nevertino, kad nuomininkė (pareiškėja) nuo Nuomos sutarties sudarymo moka brangesnę sumą už nuomą negu socialinio būsto nuomininkai, kas tik patvirtina Nuomos sutarties tinkamumą. Pareiškėja visą laiką mokėjo administracinį lėšų remontui mokestį, o socialinio būsto nuomininkams šis mokestis apskritai netaikomas.

2.5. Bute kartu su pareiškėja gyvena jos globotinis, kuris 2009 m. balandžio 22 d., netekęs tėvų, atvyko į globos namus, kur buvo vertinamas jo neįgalumas ir veiksnumo lygis. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimu globotinis pripažintas neveiksniu, jam Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartimi paskirta globėja – pareiškėja. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 28 d. peržiūrėjo neveiksnumą, pakartotinai globotinį pripažino neveiksniu ir globėja paliko pareiškėją. Administracija neatsižvelgia į šias aplinkybes, kad šeimai, kurioje yra neįgalus vaikas, grasinama iškeldinimu iš neterminuotai ir besąlygiškai suteikto būsto, todėl ir dėl šios priežasties minimi įpareigojimai yra neteisėti. Įpareigojime, kuris buvo apskųstas Administracijos direktoriui, nurodyta, kad, nepateikus pajamų deklaracijos ir kitų dokumentų, pareiškėja su neįgaliu globotiniu bus iškeldinti.

2.6. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-685-566/2020, kuriuo rėmėsi Administracijos direktorius, buvo ginčijamas įpareigojimas atstatyti Buto rekonstrukciją, kurią pakeitė pati Savivaldybė, iki Buto suteikimo atlikdama generalinį remontą. Civilinės bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo aplaidus dokumentų tvarkymas ir neteisėti Savivaldybės veiksmai bei piktnaudžiavimas savo teise, todėl Savivaldybė piktybiškai kabinėjasi, randa vis naujų pretekstų, siekiant iškeldinti pareiškėją ir jos globotinį.

3. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti. Administracija atsiliepime nurodė:

3.1. Pareiškėja sąmoningai klaidina teismą ir nutyli faktą, kad jos ginčas dėl Nuomos sutarties pripažinimo socialinio būsto nuomos sutartimi dėl Įstatymo teisinio reglamentavo klausimo buvo išspręstas ir teismai jau yra pasisakę šiuo klausimu. Pareiškėja kreipėsi į Lietuvos administracinių ginčų komisiją (toliau – ir Komisija), kuri 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė. Pareiškėja prašė pripažinti reikalavimus, kaip neturinčius pagrindo, ir panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento 2018 m. rugsėjo 3 d. raštą Nr. A63-277/18(3.2.1-EM4) bei įpareigoti pateikti informaciją, kokiu pagrindu pareiškėja buvo įtraukta į eilę socialiniam būstui gauti. Pareiškėja šiuo skundu jau siekė nuginčyti faktą, kad jai buvo suteiktas socialinis būstas, tačiau, teikdama skundą šioje administracinėje byloje, vis tiek bando paneigti šį faktą, nors klausimas dėl socialinio būsto nuomos ir Įstatymo taikymo jau buvo išspręstas. Komisija 2018 m. lapkričio 22 d. sprendime nurodė, jog teisinis reguliavimas valstybės paramos – būsto nuomos srityje iš esmės kito nuo 2003 m. kovo 1 d. (Įsakymas priimtas 2003 m. lapkričio 17 d.). Iki 2003 m. kovo 1 d. galiojusiame Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatyme savivaldybės nuomojamas būstas nebuvo vadinamas socialiniu būstu, tačiau, vadovaujantis šiuo įstatymu, asmenims buvo teikiama valstybės parama, suteikiant galimybę išsinuomoti savivaldybės gyvenamąsias patalpas ne rinkos kainomis, o taikant savivaldybių reguliuojamus nuomos mokesčio tarifus. Teisė išsinuomoti tokį būstą nebuvo siejama su gaunamomis pajamomis. Nuo 2003 m. kovo 1 d. Įstatyme buvo įtvirtinta sąvoka „socialinis būstas“, atitinkamai asmenims, buvusiems įrašytiems į sąrašus pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatyme nustatytas eiles, buvo sudaryta galimybė būti perrašytiems į sąrašus socialiniam būstui išsinuomoti pagal Įstatymą. Šiuo Įstatymu socialinio būsto nuoma buvo susieta su papildomomis sąlygomis, nustatant, jog asmens (šeimos) turtas ir pajamos negali viršyti nustatytųjų. Papildomos nuostatos dėl nuomojančių būstą asmenų pareigos buvo įtvirtintos nuo 2015 m. sausio 1 d., vėliau nuo 2017 m. sausio 1 d.

3.2. Pareiškėjai Butas buvo išnuomotas jau po 2002 m. gruodžio 31 d. nustatyto termino, t. y. Administracijos direktoriaus įsakymas priimtas 2003 m. lapkričio 17 d., o Nuomos sutartis pasirašyta 2003 m. gruodžio 15 d. Įsakyme numatyta, kad pareiškėjai išnuomojamas būtent socialinis būstas (2.1 p.). Administracija pateikė 2003 m. lapkričio 17 d. aiškinamąjį raštą, kuriame nurodyta, kad pareiškėja įrašyta į antrąją (socialiai remtinų asmenų) eilę valstybės paramai gauti 41-uoju numeriu. Būsto laukia nuo 1984 metų. Aiškinamajame rašte taip pat paminėta, kad pareiškėja 2002 metais pateikė metinių pajamų deklaraciją, kurioje nurodyta, jog pajamos sudarė 7 721 Lt. Pareiškėja pateikė 2003 m. birželio 24 d. pajamų deklaraciją, todėl jos argumentai, kad jai nebuvo žinoma aplinkybė dėl socialinio būsto nuomos sutarties sudarymo bei, kad ji neteikė pajamų deklaracijų, neatitinka tikrovės.

3.3. Pareiškėja kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu, kurio vienas iš reikalavimų buvo įpareigoti Administraciją netaikyti pareiškėjai Paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti įstatymo pakeitimų, įsigaliojusiu 2017 m. sausio 1 d., t. y. pareiškėja prašė netaikyti reikalavimo teikti pajamų deklaracijas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. kovo 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-685-566/2020 pareiškėjos (civilinėje byloje ieškovės) reikalavimo dalį dėl Įstatymo pakeitimų, įsigaliojusiu 2017 m. sausio 1 d., atmetė. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos apeliacinį skundą, 2020 m. rugsėjo 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1460-794/2020 jos apeliacinį skundą atmetė.

3.4. Įstatymo redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2017 m. sausio 1 d., buvo nustatyta, jog teisę į paramą būstui išsinuomoti turi asmenys ir šeimos, jeigu jų deklaruoto turto vertė ir pajamos, kurios, vadovaujantis Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 17 straipsniu, įskaitomos į asmens ar šeimos gaunamas pajamas, neviršija atitinkamų dydžių (11 str. 2 d.), atitinkamai šioms pajamoms esant didesnėms, socialinio būsto nuomos sutartis nutraukiama (20 str. 5 d. 2 p.), taip pat, vadovaujantis Įstatymo 22 straipsnio 6 punktu, asmenims, gaunantiems paramą būstui išsinuomoti, nustatyta pareiga iki einamųjų metų gegužės 1 dienos pateikti užpildytą prašymo priedą, jame nurodant gautas pajamas, kurios, vadovaujantis Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi, neįskaitomos į asmenų ar šeimų gaunamas pajamas. Kadangi pareiškėjai Butas buvo išnuomotas 2003 m. gruodžio 15 d., t. y. po 2003 m. sausio 1 d., jai taikytini ir Įstatymo pakeitimai, įsigalioję nuo 2017 m. sausio 1 d., pareiškėja įgyja pareigą teikti deklaracijas apie jos turimą turtą ir pajamas, įrodant teisę į paramą socialinio būsto nuomai. Šie įsiteisėję sprendimai patvirtina faktą, kad pareiškėjai buvo suteiktas socialinis būstas ir šis faktas nėra nuginčytas. Be kita ko, pareiškėjai yra žinomi teismų procesinių sprendimų rezultatai ir motyvai, tačiau ji visais būdais siekia paneigti faktus, kurie yra galiojantys ir nėra nuginčyti.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. liepos 1 d. sprendimu pareiškėjos I. M. skundą atmetė.

5. Pirmosios instancijos teismas bylos duomenimis nustatė, kad Administracijos direktoriaus Įsakymu pareiškėjai neterminuotai išnuomotas Butas. Įsakymo pagrindu 2003 m. gruodžio 15 d. tarp pareiškėjos ir UAB „Vilniaus pėda“ buvo pasirašyta Nuomos sutartis, prie kurios pridėtas gyvenamosios patalpos pasas, kuriame pažymėta, kad Butas priklauso Savivaldybės butų fondui. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl jos nuomojamo socialinio būsto, 2018 m. lapkričio 22 d. sprendime konstatavo, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme buvo įtvirtinta sąvoka „socialinis būstas“, atitinkamai asmenims, buvusiems įrašytiems į sąrašus pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatyme nustatytas eiles, buvo sudaryta galimybė būti perrašytiems į sąrašus socialiniam būstui išsinuomoti pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą. Šiuo įstatymu socialinio būsto nuoma buvo susieta su papildomomis sąlygomis, nustatant, jog asmens (šeimos) turtas ir pajamos negali viršyti nustatytųjų. Papildomos nuostatos dėl nuomojančių būstą asmenų pareigos buvo įtvirtintos nuo 2015 m. sausio 1 d., vėliau nuo 2017 m. sausio 1 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. kovo 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-685-566/2020, išnagrinėjęs pareiškėjos ieškinį, atmetė ieškinio reikalavimo dalį dėl Įstatymo pakeitimų, įsigaliojusių nuo 2017 m. sausio 1 d., o Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos apeliacinį skundą, 2020 m. rugsėjo 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1460-794/2020 paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą. Teismai savo sprendimuose konstatavo: <...> „ieškovei butas buvo išnuomotas 2003 m. gruodžio 15 d., tai yra po 2003 m. sausio 1 d., todėl jai taikytini ir Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo pakeitimai, įsigalioję nuo 2017 m. sausio 1 d., tai yra ji įgyja pareigą teikti deklaracijas apie jos turimą turtą ir pajamas, įrodant teisę į paramą socialinio būsto nuomai“.

6. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Įsakyme aiškiai nurodyta, jog butas pareiškėjos trijų asmenų šeimai išnuomojamas pagal Įstatymą, o UAB „Vilko pėda“ įpareigojama sudaryti su pareiškėja socialinio būsto fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartį. Šio Įsakymo priėmimo dieną jau buvo įsigaliojęs (2003 m. sausio 1 d.) 2002 m. lapkričio 12 d. Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas Nr. IX-1188, kuris numatė valstybės paramos, teikiamos fiziniams asmenims (šeimoms), turintiems nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, būstui pirkti, statyti (rekonstruoti) bei savivaldybių socialinio būsto fondui sudaryti formas, sąlygas ir tvarką, taip pat savivaldybių socialinio būsto nuomos sąlygas ir tvarką (šio Įstatymo 1 str.). Įstatymo 7 straipsnis apibrėžė savivaldybių socialinio būsto fondo sudarymą, o 8 ir 11 straipsniai numatė kriterijus, pagal kuriuos asmenims buvo suteikiama teisė nuomotis savivaldybės socialinį būstą. Šie kriterijai buvo susiję su socialinio būsto nuomos siekiančio asmens turtu ir pajamomis, kuriuos patvirtinantys duomenys turėjo būti pateikiami savivaldybei.

7. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje yra pateiktas 2003 m. lapkričio 3 d. aiškinamasis raštas prie Įsakymo projekto, kuriame aiškiai nurodyta, jog pareiškėjos trijų asmenų šeima yra įrašyta į antrąją (socialiai remtinų asmenų) eilę valstybės paramai gauti 41-uoju numeriu, jokios nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą pareiškėja neturi ir neturėjo, šeimos metinės pajamos 2002 metais – 7 721 Lt. Taip pat prie aiškinamojo rašto pridėtas pareiškėjos prašymas dėl perrašymo į sąrašą socialinio būsto nuomai, pajamų ir turto deklaracija, pažyma apie darbo užmokestį. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėja nepagrįstai teigė, jog ji pati nebuvo išreiškusi valios gauti socialinį būstą.

8. Teismas akcentavo, kad pareiškėja jau buvo pateikusi prašymą dėl perrašymo į sąrašą socialinio būsto nuomai, Įsakymu Butas jai buvo išnuomotas, o UAB „Vilko pėda“ įpareigota sudaryti su ja socialinio būsto fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, todėl pareiškėja jau nebebuvo perrašyta į sąrašą socialinio būsto nuomai. Teismas vertino, kad nurodytos aplinkybės nereiškia, jog pareiškėjai butas buvo išnuomotas kitais pagrindais, negu nurodyta Įstatymo 7–11 straipsniuose, todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo įpareigoti atsakovą pateikti informaciją, kokiu pagrindu pareiškėja buvo įtraukta į eilę socialiniam būstui gauti.

9. Teismas pažymėjo, kad Įstatymas buvo priimtas 2014 m. spalio 9 d., o įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d. Šiame Įstatyme buvo nustatyti paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti teikimo asmenims ir šeimoms principai, finansavimo šaltiniai, formos, paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti gaunančių asmenų teisės ir pareigos, taip pat socialinio būsto ir savivaldybės būsto nuomos bei būsto pardavimo sąlygos ir tvarka. Pagal šio Įstatymo 30 straipsnio 9 punkto nuostatas, asmenims ir šeimoms, kuriems parama būstui įsigyti ar išsinuomoti teikiama nuo 2003 m. sausio 1 d., parama būstui įsigyti ar išsinuomoti teikiama šiame įstatyme nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Todėl šio Įstatymo redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2017 m. sausio 1 d., buvo numatyta, kad teisę į paramą būstui išsinuomoti turi asmenys ir šeimos, jeigu jų deklaruoto turto vertė ir pajamos, kurios, vadovaujantis Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 17 straipsniu, įskaitomos į asmens ar šeimos gaunamas pajamas, neviršija atitinkamų dydžių (11 str. 2 d.), atitinkamai šioms pajamoms esant didesnėms, socialinio būsto nuomos sutartis nutraukiama (20 str. 5 d. 2 p.). Taip pat šio Įstatymo 22 straipsnio 6 punkto nuostatos numato, kad asmenims, gaunantiems paramą būstui išsinuomoti, nustatyta pareiga iki einamųjų metų gegužės 1 dienos privalomai pateikti užpildytą prašymo priedą, jame nurodant gautas pajamas, kurios, vadovaujantis Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi, neįskaitomos į asmenų ar šeimų gaunamas pajamas. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjai Butas buvo išnuomotas 2003 m. gruodžio 15 d., t. y. po 2003 m. sausio 1 d., teismas darė išvadą, kad jai (pareiškėjai) taikytini šio Įstatymo pakeitimai, įsigalioję nuo 2017 m. sausio 1 d., t. y. pareiškėja turi pareigą teikti deklaracijas apie jos turimą turtą ir pajamas, įrodant teisę į paramą socialinio būsto nuomai.

10. Teismas sprendė, kad atsakovai Įpareigojimu ir Atsakymu pagrįstai įpareigojo pareiškėją iki 2020 m. spalio 30 d. pateikti Metines gyventojo (šeimos) turto (įskaitant gautas pajamas) deklaracijas, atsakovai teisingai taikė teisės normas, tinkamai įvertino faktines aplinkybes, todėl priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus.

III. 11. Pareiškėja I. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jos skundą tenkinti.

12. Pareiškėja apeliaciniame skunde remiasi iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė skunde pirmosios instancijos teismui, ir papildomai nurodo, kad:

12.1. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad su pareiškėja Bute gyvena jos globotinis.

12.2. Teismas taip pat nepasisakė dėl Administracijos elgesio nagrinėjamoje situacijoje, nes teismo sprendimas, kuriuo rėmėsi Administracijos direktorius, buvo priimtas dėl įpareigojimo atstatyti buto rekonstrukciją, kurią pakeitė pati Savivaldybė, iki buto suteikimo atlikdama generalinį remontą. Civilinės bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo aplaidus dokumentų tvarkymas ir neteisėti Savivaldybės veiksmai bei piktnaudžiavimas savo teise. Savivaldybė piktybiškai kabinėjasi ir randa vis naujų pretekstų, siekiant iškeldinti pareiškėją su neįgaliu globotiniu.

12.3. Teismas neįvertino, kad Nuomos sutartis nebuvo pakeista, todėl turi būti taikomos Nuomos sutartyje nurodytos sąlygos. Teismas netinkamai išaiškino materialiosios teisės normas (pažeidžiant lex retro non agit (įstatymas negalioja atgal) principą) pareiškėjos pasirašytos Nuomos sutarties atveju. Taip pat teismas, neįsigilinęs į pareiškėjos pateiktą skundą ir kitus byloje esančius įrodymus, netinkamai aiškino įstatymus, poįstatyminius teisės aktus ir Nuomos sutartį.

13. Atsakovas Administracija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime pakartoja bylos faktines aplinkybes, argumentus, kurias grindė atsiliepimą į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui, bei papildomai nurodo, kad:

13.1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. kovo 18 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-685-566/2020 konstatavo, jog pareiškėjai kyla prievolė deklaruoti turtą ir pajamas, taip įrodant teisę į paramą socialinio būsto nuomai. Įsiteisėjęs teismo sprendimas patvirtina faktą, kad pareiškėjai buvo suteiktas socialinis būstas, ir šis faktas nėra nuginčytas bei paneigtas. Be kita ko, pareiškėjai yra žinomi teismų procesinių dokumentų rezultatai ir motyvai, tačiau ji visais būdais siekia paneigti šiuos faktus.

13.2. Atsakyme pareiškėjai išsamiai ir detaliai paaiškinta, kokiu pagrindu jai atsirado prievolė deklaruoti savo pajamas. Atsakyme buvo nurodyti šiame atsiliepime jau paminėti teismų sprendimai ir, be kita ko, nurodyta, kad, vadovaujantis CPK 18 straipsniu, įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pareiškėjai buvo tinkamai ir motyvuotai atsakyta bei nurodytos priežastys dėl jos skundo reikalavimų netenkinimo ir pagrįstai reikalaujama vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą ir kuo skubiau SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pateikti metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją su deklaruotomis Valstybinėje mokesčių inspekcijoje prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pajamomis ir turtu už kalendorinius metus, teisei į Buto nuomą patvirtinti.

13.3. Nagrinėjamos bylos kontekste aplinkybė, kad su pareiškėja gyvena neįgalus globotinis, nėra aktuali, nes byloje iš esmės sprendžiamas priimtų administracinių aktų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

13.4. Nors pareiškėja nurodo, kad Administracija elgėsi nesąžiningai, tačiau jokių pagrįstų įrodymų ir argumentų, patvirtinančių šiuos teiginius, nepateikia.

14. Atsakovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atsiliepime akcentuoja, kad, atsižvelgdamas į teismų sprendimus ir teisinį reguliavimą, Įpareigojimu pagrįstai informavo pareiškėją apie pareigą pateikti turto (įskaitant gautas pajamas) deklaracijas ir nurodė tai padaryti iki 2020 m. spalio 30 d. Pareiškėja 2020 m. lapkričio 13 d. Administracijai pateikė 2020 m. lapkričio 9 d. skundą Nr. A50-35113/20, kuriuo apskundė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ Įpareigojimą. Administracija Atsakymu informavo pareiškėją, kad ji kuo skubiau SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pateiktų metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją, tačiau pareiškėja deklaracijos nepateikė. Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-7235-981/2021, kurioje sprendžiamas pareiškėjos šeimos iškeldinimo iš Buto klausimas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl SĮ „Vilniaus miesto bustas“ 2020 m. spalio 16 d. rašte Nr. 1.35-20/4500 „Dėl buto adresu (duomenys neskelbtini)“ pareiškėjai suformuluoto įpareigojimo iki 2020 m. spalio 30 d. pateikti Metines gyventojo (šeimos) turto (įskaitant gautas pajamas) deklaracijas (forma FR0001) už praėjusius metus iš Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, taip pat Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2020 m. gruodžio 14 d. rašto Nr. A51-158099/20(3.3.11.1E-AD24) „Dėl Jūsų skundo“, kuriuo netenkintas pareiškėjos skundas dėl SĮ „Vilniaus miesto bustas“ įpareigojimo panaikinimo, pagrįstumo ir teisėtumo.

16. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad atsakovai SĮ „Vilniaus miesto bustas“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija pagrįstai ir teisėtai įpareigojo pareiškėją pateikti Metines gyventojo (šeimos) turto (įskaitant gautas pajamas) deklaracijas, skundžiamu sprendimu pareiškėjos skundą atmetė. Pareiškėja su tokiu teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą grįsdama tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė skunde pirmosios instancijos teismui.

17. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumo, pažymi, kad teismas detaliai išanalizavo pareiškėjos skundą, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus. Byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, o faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu, teismas atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

19. Konstatuotina, kad apeliaciniame skunde dėstomi argumentai nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Aplinkybė, kad tam tikrus byloje esančius įrodymus teismas vertino kitaip nei norėtų pareiškėja, nereiškia, kad šie įrodymai, pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą, buvo įvertinti netinkamai. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Iš ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

20. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės normų taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau, atsižvelgdama į pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

21. Pareiškėja skundu kreipdamasis į teismą, iš esmės siekia nuginčyti atsakovų Įpareigojime ir Atsakyme jai nurodytą pareigą pateikti Metines gyventojo (šeimos) turto (įskaitant gautas pajamas) deklaracijas (forma FR0001). Pareiškėja laikosi pozicijos, kad jai netaikytini Paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti įstatymo pakeitimai, įsigalioję nuo 2017 m. sausio 1 d. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, jog sudaryta Nuomos sutartis yra neterminuota, joje nebuvo nustatytos sąlygos pareiškėjai teikti pajamų ir turto deklaracijas, o nuo Nuomos sutarties pasirašymo momento to iš pareiškėjos nebuvo reikalaujama, pareiškėja iki Nuomos sutarties sudarymo neprašė socialinio būsto nuomos, ji moka brangesnę sumą už nuomą negu socialinio būsto nuomininkai. Nurodo, kad Bute kartu su pareiškėja gyvena neįgalus asmuo, tačiau Administracija piktybiškai siekia pareiškėją ir neįgalų asmenį iš jo iškeldinti.

22. Pareiškėjos reikalavimas, be kita ko, dėl Administracijos įpareigojimo netaikyti pareiškėjai Paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti įstatymo pakeitimų, įsigaliojusių nuo 2017 m. sausio 1 d., kurį pareiškėja grindė iš esmės analogiškais argumentais kaip iš šioje nagrinėjamoje byloje, buvo išnagrinėtas ir atmestas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-685-566/2020. Pareiškėja dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 18 d. sprendimo padavė apeliacinį skundą, kurį Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1460-794/2020 atmetė. Vilniaus apygardos teismas, išaiškinęs savivaldybių gyventojams nuomojamo būsto suteikimą reglamentuojančių įstatymų pasikeitimą ir jų taikymo sąlygas, 2020 m. rugsėjo 8 d. nutartimi konstatavo, kad pareiškėjai Butas buvo išnuomotas 2003 m. gruodžio 15 d., t. y. po 2003 m. sausio 1 d., todėl jai taikytini ir Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo pakeitimai, įsigalioję nuo 2017 m. sausio 1 d., t. y. ji įgyja pareigą teikti deklaracijas apie jos turimą turtą ir pajamas.

23. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Nagrinėjamu atveju įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1460-794/2020, įvertinus galiojantį teisinį reglamentavimą, buvo konstatuota pareiškėjos pareiga deklaruoti turtą ir pajamas, taip įrodant teisę į paramą socialinio būsto nuomai. Išnagrinėtoje civilinėje byloje, įsiteisėjusioje teismo nutartyje buvo išaiškinta, kad pareiškėjai yra taikomi Įstatymo pakeitimai, įsigalioję nuo 2017 m. sausio 1 d., todėl nėra pagrindo šioje nagrinėjamoje byloje kaip nepagrįstą vertinti atsakovo SĮ „Vilniaus miesto bustas“ 2020 m. spalio 16 d. rašte Nr. 1.35-20/4500 „Dėl buto adresu (duomenys neskelbtini)“ pareiškėjai suformuluotą įpareigojimą pateikti Metines gyventojo (šeimos) turto (įskaitant gautas pajamas) deklaracijas. Taip pat nėra pagrindo panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2020 m. gruodžio 14 d. raštą Nr. A51-158099/20(3.3.11.1E-AD24) „Dėl Jūsų skundo“, kuriuo pareiškėjai buvo pateiktas atsakymas į jos skundą dėl Įpareigojimo panaikinimo.

24. Ginčijami Įpareigojimas ir Atsakymas yra pakankamai motyvuoti, pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, administraciniuose aktuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijami Įpareigojimas ir Atsakymas atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 str.).

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad būtent galiojantis teisinis reguliavimas nustato pareiškėjai pareigą pateikti Metines gyventojo (šeimos) turto (įskaitant gautas pajamas) deklaracijas (Įstatymo 20 str. 5 d. 2 p., 4 p.), todėl pareiškėjos apeliaciniame skunde pateiktas Nuomos sutarties aiškinimas neatleidžia jos nuo prievolės deklaruoti turtą ir pajamas. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat nėra teisiškai reikšmingi pareiškėjos argumentai, kad su ja gyvena neveiksnus globotinis ir jam su pareiškėja gresia iškeldinimas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjos ir jos globotinio iškeldinimo iš Buto klausimas yra sprendžiamas Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-644-1169/2022, o šioje byloje ginčas yra kilęs dėl administracinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo.

26. Kiti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai taip pat neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (šiuo aspektu žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91); 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Higgins ir kiti prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 34/1996/753/952); 2003 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Suominen prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 37801/97).

27. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl pagrįstai pripažino, kad ginčijami Įpareigojimas ir Atsakymas yra pagrįsti ir teisėti. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos I. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Rytis Krasauskas

Ričardas Piličiauskas