2019-02-13 Nr. AB-4852-3-61-3-02006-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-34-492/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02006-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 18.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. G. (S. G.), M. V., K. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal S. G. (S. G.), M. V., K. N. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai S. G. (S. G.), M. V. ir K. N. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti: 1) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Tarnyba, atsakovas) 2016 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. 49S-32 dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietoje pilietei M. V.; 2) NŽT 2016 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. 49S-34 dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietoje piliečiui S. G.; 3) NŽT 2016 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. 49S-35 dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietoje pilietei K. N.

2. Pareiškėjai paaiškino, kad jie yra pretendentai atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės P. G. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę Vilniaus mieste, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime. Tarnybos Vilniaus miesto skyrius (toliau – ir NŽT Vilniaus skyrius) nusprendė atkurti pareiškėjams tenkančias likusias neatkurtos žemės dalis atlyginant pinigais. Nurodė, kad pareiškėjai taip pat yra įrašyti ir į NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. rugsėjo 14 d. įsakymu Nr. 49VĮ-1237-(14.49.2) patvirtintą Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, tačiau sprendimai suteikti naujus sklypus dar nėra priimti. Todėl pareiškėjams yra paliktos neatkurtos nuosavybės teisės į po 0,12 ha ploto žemės kiekvienam. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad jie pageidavo atkurti nuosavybės teises natūra, todėl, jų manymu, jiems turėtų būti atkuriamos nuosavybės teisės suteikiant sklypą individualiai statybai, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas jau priėmė sprendimus atkurti dalį nuosavybės teisių atlyginant pinigais, tai reikštų, kad, atsakovo nuomone, buvusiame (duomenys neskelbtini) k. (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus mieste, nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių natūra.

3. Pareiškėjai teigė, kad buvusio (duomenys neskelbtini) k. teritorijoje dar yra laisvos ir neužstatytos žemės. Prieš priimant skundžiamus sprendimus atsakovas turėjo įsitikinti, kad minėtoje teritorijoje nebeformuos žemės sklypų nuosavybės teisių atkūrimui natūra. Be to, pareiškėjams nebuvo pateikti jokie dokumentai, kad galimybės atkurti nuosavybę (duomenys neskelbtini) k. (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus mieste, nėra. Pareiškėjų manymu, atsižvelgiant į tai, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą žemės sklypus mieste nuosavybės teisių atkūrimui formuoja Vilniaus miesto savivaldybės administracija, todėl atsakovas turėjo gauti informaciją iš Vilniaus miesto savivaldybės. Pareiškėjai nuosavybės teisių atkūrimo pinigais nepageidavo, tuo tarpu, atsakovas skundžiamus sprendimus priėmė neįsitikinęs, ar buvusiame (duomenys neskelbtini) k. (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus mieste, nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių natūra. Tuo pagrindu pareiškėjai skundžiamus sprendimus prašė pripažinti neteisėtais.

4. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, jog kiekvienas iš pareiškėjų turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą po 0,7500 ha plotą į buvusios savininkės P. G. valdytos žemės. Pareiškėjams dalis nuosavybės teisių jau yra atkurta. Dėl likusios neatkurtos dalies buvo gautas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2014 m. gruodžio 2 d. raštas Nr. A51-104624/14(2.14.2.12-MP8), kuriuo atsakovas buvo informuotas, kad likusi iki nacionalizacijos buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo dalis priskirta valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžintina. Apie šį raštą pareiškėjai buvo informuoti, nurodant, kad už likusią žemę pareiškėjams bus atlyginta pinigais. Pažymėjo, kad atsižvelgiant į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pateiktą informaciją, tolesnis nuosavybės teisių atkūrimas nėra galimas. Atsakovo teigimu, nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija tinkamai atliko savo pareigas nuosavybės teisių atkūrimo srityje.

6. Dėl pareiškėjų skundo argumentų, kad atsakovas turėjo gauti informaciją iš Vilniaus miesto savivaldybės, nurodė, kad nuosavybės atkūrimo procesui reikiama informacija buvo gauta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2014 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. A51-104624/14(2.14.2.12-MP8).

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 3 d. sprendimu atmetė pareiškėjų skundą.

8. Teismas nustatė, kad kiekvienam iš pareiškėjų iš jų turimos teisės į 0,7500 ha žemės jau yra realiai atkurtos nuosavybės teisės į 0,0447 ha žemės, o nuosavybė į 0,1200 ha žemės dar bus atkurta vėliau. Skundžiamais sprendimais už 0,5853 ha žemės (kiekvienam) nuspręsta atlyginti pinigais, atsižvelgus į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2014 m. gruodžio 2 d. raštą Nr. A51-104624/14(2.14.2.12-MP8) (I t., b. l. 97), kuriame nurodyta, jog likusi iki nacionalizacijos buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo dalis pagal Lietuvos respublikos atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 ir 13 straipsnius priskirta valstybės išperkamai žemei ir natūra negražintina.

9. Teismas nurodė, kad taikytinas teisinis reglamentavimas nesuteikia NŽT teisės vertinti savivaldybės administracijos pateiktų duomenų teisėtumo, NŽT negali tęsti nuosavybės teisių į tokią žemę atkūrimo natūra procedūrų, jeigu savivaldybės administracija pateikia informaciją, kad buvusi savininko žemė yra valstybės išperkama.

10. Teismo vertinimu, pareiškėjai ginčą kelia iš esmės vienu pagrindiniu aspektu, t. y., kad, pareiškėjų turimais duomenimis, buvusio (duomenys neskelbtini) k. teritorijoje dar yra laisvos ir neužstatytos žemės, ir atsakovas, prieš priimdamas skundžiamus sprendimus, turėjo įsitikinti, kad minėtoje teritorijoje daugiau nebebus formuojami žemės sklypai nuosavybės teisių atkūrimui natūra. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis teismas sprendė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2014 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. A51-104624/14(2.14.2.12-MP8) buvo gauta informacija, kurią NŽT pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Tvarka) nuostatas privalėjo gauti iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus, todėl NŽT pareiškėjų argumentus, kad atsakovas skundžiamus sprendimus priėmė prieš tai neįsitikinęs, ar ginčo teritorijoje nebebus daugiau formuojami žemės sklypai nuosavybės teisių atkūrimui natūra, teismas pripažino nepagrįstais.

11. Vertindamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2017 m. sausio 12 d. raštą Nr. A51-909/17(2.14.2.12-MP8) teismas pažymėjo, kad juo pareiškėjų atstovė tik informuota, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas papildomai nagrinėja galimybę buvusio rėžinio kaimo teritorijoje suplanuoti papildomus žemės sklypus grąžinimui natūra ir yra pradėtos grąžintinų sklypų projektavimo procedūros. Tačiau rašte nenurodyta, kokio dydžio sklypai projektuojami, be to, iš šio rašto turinio taip pat negalima vienareikšmiškai nuspręsti, ar sklypų projektavimo procedūra iš esmės bus baigta. Teismas darė išvadą, kad šiuo raštu byloje skundžiamų sprendimų ydingumo pareiškėjai neįrodė.

III. 12. Pareiškėjai S. G., M. V. ir K. N. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų skundą.

13. Pareiškėjai mano, kad pirmosios instancijos teismas ginčą išsprendė formaliai, nepagrįstai neatsižvelgė į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2017 m. sausio 12 d. raštą Nr. A51-909/17 (2.14.2.12-MP8), kuris patvirtina, jog atsakovas prieš priimdamas ginčijamus sprendimus turėjo įsitikinti, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija nebeformuos žemės sklypų nuosavybės teisių atkūrimui buvusio (duomenys neskelbtini) k. teritorijoje, nes po Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2014 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. A51-104624/14(2.14.2.12-MP8) gautos informacijos iki ginčijamų sprendimų priėmimo praėjo daugiau nei vieneri metai. To reikalauja ir valstybinėms institucijoms taikomas gero administravimo principas.

14. Atmesdamas pareiškėjų skundą dėl to, kad pareiškėjų pateiktas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2017 m. sausio 12 d. raštas Nr. A51-909/17 (2.14.2.12-MP8) yra tik informatyvaus pobūdžio, pirmos instancijos teismas visiškai nepagrįstai didesnę įrodomąją galią suteikė tokio pat informatyvaus pobūdžio Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2014 m. gruodžio 2 d. raštui Nr. A51-104624/14(2.14.2.12-MP8). Pareiškėjų įsitikinimu, tai, kad gali atsirasti galimybė suprojektuoti žemės sklypus nuosavybės teisių atkūrimui natūra toje teritorijoje, kuri ankščiau buvo priskirta valstybės išperkamai žemei, patvirtina ir Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos prievolė informuoti pretendentus apie tai, kad yra galimybė atgauti žemę natūra.

15. Pareiškėjai nurodo, jog teismas nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjų atstovės paaiškinimą bylos nagrinėjimo metu, jog nepanaikinus ginčijamų sprendimų pareiškėjai nebegalės atgauti žemės sklypų, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai užbaigus žemės sklypų formavimą.

16. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

17. Tarnyba, be jos atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytų argumentų, nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2014 m. gruodžio 2 d. rašto Nr. A51-104624/14(2.14.2.12-MP8) turinys yra aiškus ir nedviprasmiškas, NŽT neturėjo pagrindo abejoti kompetentingos institucijos pateikta informacija, be to, teisės aktai nenustato NŽT pareigos kreiptis, kad faktinė situacija būtų įvertinta pakartotinai ar atlikti kitus panašaus pobūdžio veiksmus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad NŽT teisės aktai nesuteikia įgaliojimų nepaisyti ar vertintini savivaldybės pateiktų duomenų teisėtumo.

18. Atsakovas nurodo, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. sausio 7 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-52, 2015 m. sausio 7 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-53, 2015 m. sausio 8 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-54 ir 2015 m. rugsėjo 23 d. raštais Nr. 49SF-1890-(14.49.104.), Nr. 49SF-1889-(14.49.104.) ir Nr. 49SG-1888-(14.49.104.) pareiškėjai buvo informuoti apie tai, kad buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorija yra priskirta valstybės išperkamai žemei, todėl už ją apeliantams bus atlyginta teisės aktuose nustatyta tvarka, tačiau nėra duomenų, kad apeliantai nesutiko su šiuose raštuose pateikta informacija ar bandė teisės aktų nustatyta tvarka apskųsti šiuos raštus.

19. 2017 m. sausio 12 d. raštas Nr. A51-909/17 (2.14.2.12-MP8) parengtas jau po ginčijamų sprendimų priėmimo ir negali daryti įtakos ginčijamų sprendimų teisėtumui. Be to, šiame rašte pateikti duomenys yra abstraktūs.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamos administracinės dalyką sudaro sprendimų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – žemę, atlyginant pinigais, teisėtumas ir pagrįstumas.

21. Atsakovo 2016 m. kovo 9 d. priimtais sprendimais Nr. 49S-32, 49S-34, 49S-35 pareiškėjams buvo atkurtos nuosavybės teisės atlyginant pinigais į jiems tenkančias dalis buvusios savininkės P. G. nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto – 0,7500 ha žemės Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, esančios Vilniaus apskrities Vilniaus miesto savivaldybės Vilniaus mieste, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime. Pareiškėjai sprendimus ginčijo teigdami, kad jie prašė atkurti nuosavybės teises grąžinant žemę natūra, ir jų duomenimis, buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje dar yra laisvos ir neužstatytos žemės, todėl nebuvo teisinio pagrindo priimti sprendimus atlyginti pinigais.

22. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjų skundą, nurodė, kad atsakovas priimdamas ginčijamus sprendimus rėmėsi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2014 m. gruodžio 2 d. rašte Nr. A51-104624/14(2.14.2.12-MP8) pateikiama informacija, kad likusi iki nacionalizacijos buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo dalis priskirta valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžintina. Pareiškėjų pateikto Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2017 m. sausio 12 d. rašto Nr. A51-909/17(2.14.2.12-MP8) teismas, atsižvelgdamas į jo turinį, nevertino kaip patvirtinančio aplinkybę, kad buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje yra laisvos žemės, kuri gali būti grąžinta natūra; nurodė, kad minėtu raštu pareiškėjų atstovė tik informuota, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas papildomai nagrinėja galimybę buvusio rėžinio kaimo teritorijoje suplanuoti papildomus žemės sklypus grąžinimui natūra ir yra pradėtos grąžintinų sklypų projektavimo procedūros.

23. Pareiškėjai, apeliaciniame skunde prašydami panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus byloje ir nepagrįstai teikė prioritetą ne pareiškėjų, bet atsakovo pateiktam Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2014 m. gruodžio 2 d. raštui Nr. A51-104624/14(2.14.2.12-MP8), nors jis taip pat yra informatyvaus pobūdžio, kaip ir pareiškėjų pateiktas Miesto plėtros departamento 2017 m. sausio 12 d. rašto Nr. A51-909/17(2.14.2.12-MP8). Kartu su apeliaciniu skundu pareiškėjai pateikė savo atstovės 2017 m. vasario 20 d. kreipimąsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento žemės duomenų skyrių, kuriame prašoma nurodyti, kokio dydžio sklypai projektuojami buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje ir kada sklypų projektavimo procedūra iš esmės bus baigta. Duomenų apie atsakymą į šį prašymą pareiškėjai apeliacinės instancijos teismui nepateikė.

24. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nėra nustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjų apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjų apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

26. Nagrinėjamai bylai aktuali Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalis nustato, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

27. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog sisteminis, teleologinis aktualaus teisinio reguliavimo aiškinimas suponuoja išvadą, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra gali priimti tik po to, kai savivaldybės administracijos direktorius pateikia informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę ir kartografinėje medžiagoje suprojektuoja natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypą.

Atitinkamai, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos negali tęsti nuosavybės teisių į tokią žemę atkūrimo natūra procedūrų, jeigu savivaldybės administracija pateikia informaciją, kad buvusi savininko žemė yra valstybės išperkama. Toks Atkūrimo tvarkos 106 ir 1061 punktų aiškinimas nagrinėjamu aspektu iš esmės atitinka ir ankstesnę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-14-1099/2007; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1194/2010; 2011 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1032/2011).

Viešojoje teisėje iš esmės dominuoja principas, jog leidžiama tik tai, kas nurodyta įstatymuose (kituose teisės aktuose). Atitinkamai, aiškinimas, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos gali nesivadovauti savivaldybės administracijos pateiktais inter alia (be kita ko) įstatymuose nustatyta tvarka nenuginčytais duomenimis ir tęsti nuosavybės teisių atkūrimo natūra procedūrą, reikštų institucijos kompetencijos išplėtimą. Be to, tokiu būdu būtų paneigtas nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų eiliškumas ir kompetencijų paskirstymo mechanizmas.

Taigi Nacionalinė žemės tarnyba (paprastai) neturi diskrecijos vertinti konkrečios žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei klausimo, nes tokie įgalinimai yra suteikti kitai šiame procese dalyvaujančiai institucijai – atitinkamos savivaldybės administracijos direktoriui. Šiuo atveju teisės aktų leidėjas pasirinko tokį institucijų bendradarbiavimo nuosavybės teisių atkūrimo procese modelį, pagal kurį Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pagal Atkūrimo tvarkos 106 ir 1061 punktus nėra įpareigota tikrinti savivaldybės administracijos jai pateiktos informacijos teisingumo.

Tačiau tai nepaneigia Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teisės, esant tam tikroms (inter alia naujai paaiškėjusioms, žemės sklypo statuso nustatymui svarbioms) aplinkybėms, pagal Atkūrimo tvarkos 1061 punktą pakartotinai kreiptis į atitinkamos savivaldybės administraciją dėl duomenų pateikimo (patikslinimo) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1432-858/2015; 2016 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-339-858/2016).

28. Pareiškėjų argumentas, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl ginčijamų sprendimų teisėtumo nepagrįstai rėmėsi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2014 m. gruodžio 2 d. rašte Nr. A51-104624/14(2.14.2.12-MP8) pateikiamais duomenimis, atmestinas, nes nėra įrodytas. Pažymėtina, kad ginčijamų atsakovo sprendimų priėmimo metu šie duomenys buvo oficialūs, gauti iš kompetentingo subjekto teisės aktų nustatyta tvarka, atsakovui nebuvo pagrindo abejoti jų tikrumu.

29. Pareiškėjai bylą nagrinėjančiam teismui pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2017 m. sausio 12 d. raštą Nr. A51-909/17(2.14.2.12-MP8), kuriame nurodoma, kad Miesto plėtros departamentas papildomai nagrinėja galimybę buvusio rėžinio kaimo teritorijoje suplanuoti papildomus žemės sklypus grąžinimui natūra ir yra pradėtos grąžintinų sklypų projektavimo procedūros.

30. Administracinių teismų praktikoje <...> yra pažymėta, kad pareiškėjas pats pasirenka, kokiais Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnyje išvardintais įrodymais grįs skundo dalyką. Be to, įrodinėjimo naštą įrodymų instituto kontekste sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta, pirmiausia, apima pareigą pateikti įrodymus. Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-525-3063/2011 ir kt.).

31. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtos teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš šio straipsnio nuostatų taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1378-556/2016 ir kt.).

32. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai, be minėto Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2017 m. sausio 12 d. rašto Nr. A51-909/17(2.14.2.12-MP8), kuriuo buvo pateiktas bendro pobūdžio atsakymas pareiškėjų atstovei, daugiau konkrečių duomenų, patvirtinančių laisvų žemės sklypų projektavimą buvusiame rėžiniame (duomenys neskelbtini) kaime, teismui nėra pateikę, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi oficialaus pobūdžio kompetentingos institucijos teisės aktų nustatyta tvarka pateiktais duomenimis ir nesirėmė pareiškėjų pateiktu 2017 m. sausio 12 d. raštu. Apeliacinės instancijos teismui taip pat nėra pateikta objektyvių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjų prielaidas apie laisvus žemės sklypus minėtame kaime, kurie galėtų būti projektuojami nuosavybės teisių atkūrimui, todėl nėra faktinio nei teisinio pagrindo teigti, kad ginčijami sprendimai, kuriais nuosavybės teisės pareiškėjams atkurtos atlyginant pinigais, buvo priimti leidžiant Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

33. Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą, nenustatęs teisinio pagrindo tenkinti pateiktus reikalavimus. Dėl pirmiau nurodytų motyvų pareiškėjų apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų S. G. (S. G.), M. V., K. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė