2018-10-15 Nr. AB-18433-3-61-3-02922-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1661-602/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02922-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. (V. D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. D. (V. D.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis Lukiškių TI-K kamerose Nr. 368, Nr. 379 ir Nr. 398 buvo laikomas nežmoniškomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, neužtikrinant minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto. Be to, kameroje Nr. 368 įrengtas tualetas buvo sulaužytas, jame nuolat tekėjo vanduo, smirdėjo, kriauklė buvo purvina ir užsikimšusi, šioje kameroje nebuvo šiukšlių kibiro, kabelio, buvo nešvaru, šalta ir drėgna. Kamera Nr. 379 taip pat buvo labai purvina, joje buvo blogas apšvietimas, buvo suskilęs klozetas, nebuvo klozeto dangčio. Dėl sąlygų kamerose Nr. 368 ir Nr. 379 pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, tačiau į jo skundus nebuvo reaguojama. Kameroje Nr. 398 buvo laikoma dešimt asmenų, tualetas nebuvo tinkamai atskirtas nuo likusio kameros ploto, buvo sulaužytas, tekėjo vanduo, smirdėjo. Ši kamera taip pat buvo purvina, joje buvo drėgna, nebuvo įrengta pakabų, spintelių ir lentynų. Dėl tokių kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Nurodė laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, kamerų plotus, asmenų skaičių kamerose. Pripažino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus, tačiau Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas įstaigoje. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius ir priemonės. Lukiškių TI-K taip pat yra sudaręs sutartį dėl vabzdžių ir graužikų naikinimo. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams bei higienos reikmenims laikyti, lentynų dydis priklauso nuo to, kiek miegamųjų vietų yra kamerose. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atitvertas 1,5 m aukščio pertvara, jame įrengtas šalto vandens tiekimas, toks jo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliai, per langus. Lukiškių TI-K atsiliepime atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K su pertraukomis buvo laikomas nuo 2015 m. rugsėjo 25 d. iki 2015 m. gruodžio 13 d. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo nuo 6,50 kv. m iki 31,61 kv. m. Teismas atsižvelgė į tai, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, todėl vertino, kad pareiškėjas 42 paras buvo laikomas neužtikrinant teisės aktuose įtvirtinto minimalaus kameros ploto reikalavimo.

7. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog sanitarinių mazgų įrengimas, atskiriant juos nuo likusios kameros patalpos 1,5 metro aukščio pertvara, nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas.

8. Dėl pareiškėjo teiginių, kad kamerose Nr. 368, Nr. 379 ir Nr. 398 tualetai buvo suskilę, sulūžę ir be plastmasinio dangčio, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas kameroje Nr. 398 nebuvo laikomas. Įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus dėl šioje kameroje praleisto laikotarpio, kartu su juo laikomų asmenų skaičiaus bei atsakovo atstovo pateiktus duomenis, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas apibūdino pažeidimus, buvusius kameroje Nr. 399, o kamerą Nr. 398 nurodė dėl apsirikimo. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad teisės aktuose nėra reikalavimo įrengti tualeto dangtį. Byloje pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, kuriuose buvo tikrinta kameros Nr. 399 būklė. Šioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015 m. spalio 30 d. iki 2015 m. gruodžio 13 d., o patikrinimas baigtas 2015 m. spalio 30 d. (2015 m. spalio 30 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-2483). Patikrinimo metu nustatyta, kad kameroje sanitarinis mazgas buvo vizualiai švarus. Kitų pažeidimų, susijusių su sanitarinio mazgo būkle, nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėjas nurodė, jog sanitarinis mazgas buvo suskilęs, sulūžęs, tačiau nepaaiškino, kad juo naudotis buvo neįmanoma arba labai sudėtinga, todėl šio pažeidimo nelaikė pakankamai intensyviu, galinčiu būti pagrindu neturtinei žalai priteisti.

9. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog kameroje Nr. 368 pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015 m. spalio 8 d. iki 2015 m. spalio 12 d., t. y. 5 dienas, o kameroje Nr. 379 – nuo 2015 m. spalio 22 d. iki 2015 m. spalio 29 d., t. y. 7 dienas. Byloje nėra pateikta įrodymų, apie valymo priemonių išdavimą, todėl šį pažeidimą teismas laikė nustatytu.

10. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus, kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 399 nebuvo įrengta spintelių, lentynų daiktams susidėti bei pakabų drabužiams kabinti, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog byloje nėra pateikta įrodymų dėl šio inventoriaus išdavimo kameroje, todėl šią aplinkybę vertino pareiškėjo naudai.

11. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jo nurodytose kamerose tvyrojo drėgmė, šaltis, o kameroje Nr. 379 nebuvo pakankamo dirbtinio apšvietimo, teismas nurodė, jog iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad kameroje Nr. 399 drėgmės bei temperatūros normos atitiko teisės aktų reikalavimus (2015 m. spalio 30 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-2475). Kitų duomenų apie pareiškėjo nurodytose kamerose jo buvimo metu darytus patikrinimus byloje nėra. Skunde teismui bei teismo posėdyje pareiškėjas paaiškino, kad kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais perkelti jį į kitą kamerą, išduoti valymo priemones ir kitą inventorių, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl temperatūros, drėgmės bei apšvietimo normų išmatavimo. Pareiškėjas abstrakčiai nurodė, kad kamerų patalpose buvo drėgna bei šalta, tačiau neapibūdino su šiais veiksniais susijusių aplinkybių, jų nedetalizavo. Vien pareiškėjo nuomone grindžiamas argumentas negali būti besąlyginiu pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.

12. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas 31 dieną pažeidžiant jo teisę į minimalų vienam asmeniui turintį tekti plotą kameroje, kad pareiškėjui ne visada buvo išduodamas švarai palaikyti reikalingas inventorius bei reikalingi baldai, į tai, kad naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrintas pakankamas privatumas, vadovaudamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjui dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma – 300 Eur.

III. 13. Pareiškėjas V. D. apeliaciniame skunde prašo tenkinti jo skundą ir priteisti pareiškėjui 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

14. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į jo skundą. Pareiškėjo teigimu, visą ginčo laikotarpį pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kankinančiomis sąlygomis, kurias aprašė skunde teismui. Pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija) vienam žmogui turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m, o ne 3,6 kv. m kameros ploto. Be to, pareiškėjas teismui skundėsi ne tik ploto trūkumu kamerose, bet ir tuo, jog kamerose nebuvo tvarkymui reikalingo inventoriaus (skuduro ir šiukšlių kibiro), taip pat nebuvo klozeto dangčių, buvo blogas apšvietimas, nebuvo televizijos antenos, tualetas buvo sulaužytas, kriauklė užkimšta, o kamerose drėgna ir nešvaru. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K teismui nepateikė nė vieno pareiškėjo prašymo, nors jų buvo labai daug.

15. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16. Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nekonkretūs, žalos dydis nėra grindžiamas įrodymais. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje įtvirtintos civilinės atsakomybės už žalą sąlygos – valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes. Teikdamas apeliacinį skundą pareiškėjas nepateikė naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad pareiškėjui dalį ginčo laikotarpio nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas, buvo pažeista jo teisė į privatumą naudojantis kamerose įrengtu tualetu, pareiškėjas nebuvo aprūpintas inventoriumi kameroms tvarkyti, taip pat kad kamerose nebuvo teisės aktuose nustatytų baldų, priteisė jam 300 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

18. Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo priteisti pareiškėjui visą jo prašytą neturtinės žalos sumą. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia aplinkybėmis, kad visą ginčo laikotarpį Lukiškių TI-K buvo laikomas kankinančiomis sąlygomis, pažymi, jog kamerose jam turėjo tekti ne mažiau kaip 5 kv. m ploto. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad skundėsi ne tik ploto trūkumu kamerose, bei ir tuo, jog kamerose nebuvo tvarkymui reikalingo inventoriaus, klozeto dangčių, tualetas buvo sulaužytas, kriauklė užkimšta, kamerose buvo blogas apšvietimas, drėgna ir nešvaru, nebuvo televizijos antenos. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė.

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, tik iš dalies sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

21. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

22. Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjas: 2015 m. rugsėjo 25 d. atvyko į Lukiškių TI-K, buvo uždarytas į kamerą Nr. 109, kurios plotas – 7,31 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2015 m. rugsėjo 27 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2 asmenys; 2015 m. rugsėjo 28 d. perkeltas į kamerą Nr. 318, kurios plotas – 7,81 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2015 m. spalio 1 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1–2 asmenys; 2015 m. spalio 2 d. išvyko į Pravieniškių pataisos namus–atvirąją koloniją; 2015 m. spalio 7 d. atvyko iš Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, buvo uždarytas į kamerą Nr. 112, kurios plotas – 7,28 kv. m, kameroje buvo 1 asmuo; 2015 m. spalio 8 d. perkeltas į kamerą Nr. 368, kurios plotas – 6,50 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2015 m. spalio 12 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1 asmuo; 2015 m. spalio 13 d. perkeltas į kamerą Nr. 376, kurios plotas – 7,35 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2015 m. spalio 21 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1–2 asmenys; 2015 m. spalio 22 d. perkeltas į kamerą Nr. 379, kurios plotas – 6,94 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2015 m. spalio 29 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1–2 asmenys; 2015 m. spalio 30 d. perkeltas į kamerą Nr. 399, kurios plotas – 31,61 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2015 m. gruodžio 12 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 6–10 asmenų; 2015 m. gruodžio 13 d. išvyko į Pravieniškių pataisos namus–atvirąją koloniją.

23. Vertindamas, ar ginčo laikotarpiu pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo užtikrintas minimalaus gyvenamosios kameros ploto reikalavimas, pirmosios instancijos teismas iš pradžių konstatavo, kad pareiškėjo teisė į minimalią ploto normą kamerose buvo pažeista 42 paras, tačiau vėliau spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio nurodė, kad aptariama pareiškėjo teisė buvo pažeista jau tik 31 dieną. Atsižvelgdama į šiuos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo netikslumus, įvertinusi byloje surinktus įrodymus apie pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, kameras, jų plotą bei jose buvusių asmenų skaičių, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas, pažeidžiant jo teisę į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 patvirtintą 3,6 kv. m ploto normą, buvo kalinamas 37 dienas. Pareiškėjo teiginiai, esą ši jo teisė buvo pažeista visą ginčo laikotarpį, atmestini kaip nepagrįsti.

24. Nagrinėjamu atveju kritiškai vertintini pareiškėjo argumentai, kad kameroje asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m ploto. Priešingai, nei teigia pareiškėjas, Konvencijoje toks standartas nėra nustatytas. Be to, EŽTT savo praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma galutinai ir visiems laikams nustatyti konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau turi būti laikomasi svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Todėl nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, turi būti vadovaujamasi minėtame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto norma (3,6 kv. m). Pažeidimo vertinimas pagal nacionalinę teisę ir ploto apskaičiavimo metodologija yra atliekama pagal nacionalinės teisės normas tiek, kiek jos neprieštarauja iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kylančiam 3 kv. m ploto standartui.

25. Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl tvarkymui reikalingo inventoriaus neišdavimo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, kad pareiškėjo teisės, neišduodant jam reikalingo kamerų valymo inventoriaus, taigi ir palaikant kamerų bei jų sanitarinių įrenginių švarą, buvo pažeistos, t. y. ši pareiškėjo skundo dalis buvo patenkinta, todėl pareiškėjo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į šiuos pareiškėjo argumentus, atmestini kaip nepagrįsti.

26. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių bloga kamerose įrengtų sanitarinių mazgų būkle, blogu kamerų apšvietimu ir drėgme pažymėtina, jog skunde pirmosios instancijos teismui sąlygas kiekvienoje iš Lukiškių TI-K kamerų, kuriose buvo laikomas ginčo laikotarpiu, pareiškėjas apibūdino skirtingai, t. y. minėtus apeliaciniame skunde nurodytus pažeidimus siejo ne su visomis kameromis, kuriose jis buvo laikomas. Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime turėjo pasisakyti (ir pasisakė) tik dėl atskirų pareiškėjo nurodytų pažeidimų konkrečiose kamerose. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų šiuos pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria šiems žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

27. Įvertinusi pareiškėjo argumentus, kad kamerose nebuvo televizijos antenos, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog šio tariamo pažeidimo pareiškėjas niekaip neindividualizavo, t. y. nenurodė, kaip tai pažeidė jo teises ir kokios jam dėl to kilo pasekmės. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl to, kad kameroje nebuvo televizijos antenos, patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio prasme. Be to, nors pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui teigė, kad televizijos antenos įrengimas kamerose yra privalomas, šių savo teiginių nepagrindė. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skyriuje „Tardymo izoliatorių kamerų įrengimas“ toks reikalavimas nėra nustatytas. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog nuteistiesiems nėra draudžiama kamerose turėti ir naudotis televizoriais, tačiau šie įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi bei turėti visas jų naudojimui reikalingas dalis (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. balandžio 1 d.) 173.6 p., 1732 p.). Lukiškių TI-K teisės aktai nenustato pareigos aprūpinti suimtuosius ir nuteistuosius trūkstamomis tokių prietaisų dalimis.

28. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad jo skundas pirmosios instancijos teismui turėjo būti patenkintas, t. y. jo dėl kankinančių kalinimo sąlygų patirta neturtinė žala turėjo būti įvertinta 3 000 Eur.

29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiais pareiškėjo argumentais sutinka tik iš dalies. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

30. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus, tačiau tai nėra baigtinis sąrašas aplinkybių, darančių įtaką sprendimui dėl pažeistų teisių apgynimo būdo bei pasirinkus neturtinės žalos atlyginimą pinigais – jos dydžio. Kiekvienas atvejis yra individualus ir turi būti vertinamas atskirai (žr., pvz., 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-859/2013).

31. Teisėjų kolegija, remdamasi minėtomis teismų praktikos nuostatomis, daro išvadą, jog pareiškėjo prašomos priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos dydis neatitinka pareiškėjo pažeistų teisių apimties, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokio reikalavimo netenkino. Kartu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas apskaičiuodamas pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė ne į visas tokiam dydžiui įvertinti ir nustatyti svarbias aplinkybes. Atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamu atveju byloje nustatytas minimalaus asmeniui tenkančio kameros ploto pažeidimas truko 37 dienas, iš kurių 6 dienas pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m kameros ploto, taip pat į kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų pažeidimų (privatumo sanitariniame mazge neužtikrinimas, kamerų neaprūpinimas valymo inventoriumi ir baldais) pobūdį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nuspręsta priteisti pareiškėjui 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, yra keičiama, pareiškėjui priteisiant 350 Eur sumą. Toks atlygintinos žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir intensyvumą, jo trukmę, teismų praktiką panašiose bylose, remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. D. (V. D.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 16 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui V. D. (V. D.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 350 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 16 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė