2017-12-06 Nr. AB-22745-3-62-3-00918-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2401-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00918-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 4–5) į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN, Pataisos įstaiga, Pataisos namai), 60 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2012 m. sausio mėnesio atlieka bausmę Alytaus PN. Laikotarpiu nuo 2012 m. sausio mėn. iki 2015 m. lapkričio mėn. jam kalint Alytaus PN gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose nebuvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto norma, gyvenamųjų patalpų plotą mažino jose esančios dviaukštės lovos. Gyvenamosiose patalpose ir kamerose buvo drėgna, šalta, sienos pažeistos pelėsio, visose kamerose buvo žiurkių ir tarakonų, trūkdavo oro. Rūbai skalbiami tik už pinigus. Buvo laikomas kartu su rūkančiais, nors pats nerūko. Pažymėjo, kad 1 lokalinio sektoriaus gyvenamosiose patalpose neturėjo spintelės rūbams susidėti, lovos senos. Kalėdamas tokiomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė dvasinių sukrėtimų, neigiamų išgyvenimų, stresą ir kitus nepatogumus. Kalinimo sąlygas Alytaus PN pareiškėjas prilygina nežmoniškoms, kankinančioms, žiaurioms ir reikalauja atlyginti neturtinę žalą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 9–14) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, taip pat taikyti ieškinio senaties terminą.

4. Nurodė, jog pareiškėjas Alytaus PN laivės atėmimo bausmę atlieka nuo 2012 m. sausio 24 d. Vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Ši norma yra santykinis dydis, kuris keičiasi nuteistiesiems išvykus etapais į kitus pataisos namus, Laisvės atėmimo vietų ligoninę, ligos metu būnant Sveikatos priežiūros tarnyboje ir t. t., todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto. Alytaus PN yra ne kalėjimas ar kamerų tipo įstaiga, visą kalinimo laikotarpį pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose, todėl dienotvarkėje nustatytu laiku galėjo laisvai judėti po bendrabučio ir lokalinio sektoriaus teritoriją, sportuoti krepšinio, futbolo, tinklinio, pliažo tinklinio aikštelėse, dirbti, dvasiškai tobulėti, dalyvauti įvairiose socialinės reabilitacijos programose, kurių pataisos namuose yra trylika, o tai, atsakovo nuomone, kompensavo santykinai mažą gyvenamąjį plotą. Alytus PN visos patalpos ne kartą buvo tikrintos Alytaus visuomenės sveikatos centro, pažeidimų nustatyta nebuvo. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Alytaus PN administraciją, Alytaus visuomenės sveikatos priežiūros centrą ar kitas kompetentingas institucijas nesikreipė. Alytaus PN gyvenamosios patalpos aprūpintos baldais pagal galiojantį teisinį reglamentavimą. Bendrabučio tipo miegamieji ventiliuojami per langus, juose palaikoma higienos reikalavimus atitinkanti temperatūra, santykinė oro drėgmė, oro judėjimo greitis ir dirbtinė apšvieta. Kalėdamas Alytaus PN, pareiškėjas į psichologus nesikreipė, o pareiškėjo nusiskundimai dėl fizinės sveikatos sutikimų yra niekuo neišsiskiriantys nuo susirgimų, kuriais įprastai serga ir laisvėje esantys žmonės. Alytaus PN nežemino pareiškėjo orumo, nesielgė su juo nežmoniškai, t. y. jam nebuvo sudarytos išskirtinai blogesnės nei kitiems nuteistiesiems bausmės atlikimo sąlygos. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Alytaus PN pareigūnų veiksmų bei jam padarytos neturtinės žalos, todėl jo skundas atmestinas.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 20 d. sprendimu (b. l. 45‑51) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nurodė, kad pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo Alytaus PN sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. sausio mėn. iki 2015 m. lapkričio mėn. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Alytaus PN pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl per mažo gyvenamojo ploto, higienos reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų į Alytaus PN administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Alytaus PN administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo Alytaus PN pradžios, t. y. nuo 2012 m. sausio 4 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2016 m. gegužės 23 d. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog vertinamuoju laikotarpiu būdamas Alytaus PN jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Teismas taip pat pripažino, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Esant šioms aplinkybėms, teismas atsakovo prašymą tenkino, pareiškėjo skundo reikalavimui pritaikė ieškinio senaties terminą, todėl atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 4 d. iki 2013 m. gegužės 23 d., kaip nepagrįstą.

7. Teismas, pritaikęs trejų metų senaties terminą, laikė, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Alytaus PN laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 23 d. iki 2015 m. lapkričio 31 d.

8. Teismas pažymėjo, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.1 punkte nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m, o 111.2 punkte, jog pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose – 3,6 kv. m. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 23 d. iki 2013 m. spalio 16 d., nuo 2013 m. lapkričio 27 d. iki 2014 m. sausio 15 d., nuo 2014 m. sausio 22 d. iki 2014 m. vasario 26 d., nuo 2014 m. kovo 5 d. iki 2014 m. balandžio 2 d., nuo 2014 m. balandžio 9 d. iki 2014 m. rugsėjo 2 d., buvo paskirtas į 5 būrį, 3 miegamąjį (bendrabučio tipo), kuris yra 44,98 kv. m ploto, jame įrengta 14 miegamųjų vietų, esant užimtoms visoms vietoms, vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,21 kv. m.

Nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2015 m. vasario 10 d., nuo 2015 m. vasario 25 d. iki 2015 m. lapkričio 31 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 1 būrį, 4 miegamąjį (bendrabučio tipo), kuris yra 33,86 kv. m ploto, jame įrengta 11 miegamųjų vietų, esant užimtoms visoms vietoms, vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,1 kv. m. Nuo 2015 m. vasario 11 d. iki 2015 m. vasario 25 d. pareiškėjas buvo paskirtas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 20, kuri yra 15,58 kv. m ploto, jame įrengtos 4 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms 4 vietoms, vienam nuteistajam tenka 3,89 kv. m.

Taigi nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjui atliekant bausmę Alytaus PN buvo užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Be to, pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių atsakovo pateiktus duomenis. Tokiu būdu byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo pripažinti pareiškėjo argumentus pagrįstais bei konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę nepriimtinomis, žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, kurios nulemtų neturtinės žalos padarymo fakto konstatavimą.

Sprendžiant ginčą, akcentuotinos bausmės atlikimo Pataisos įstaigoje bendrosios sąlygos, t. y. kad didžiąją ginčui aktualiu laikotarpiu dalį pareiškėjas atliko bausmę gyvendamas bendrabučio tipo patalpose. Pareiškėjas turėjo reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybę užsiimti leistina veikla. Nuteistieji, gyvendami bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų, turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti biblioteką, užsiimti kita leistina veikla.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Pataisos įstaigos direktorius 2014 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 1-181 patvirtino pozityvaus užimtumo priemonių taikymo tvarkos aprašą, kurio 2 punktas numato laisvalaikio leidimo organizavimo formas: fizinę kultūrą, sportą; dvasinių, religinių poreikių tenkinimą; nuteistųjų klubo, bibliotekos darbą; kūrybinių studijų, būrelių, pomėgių klubų veiklą. Pareiškėjas galėjo nuteistųjų bibliotekos ar koplyčios lankymo grafiku lankytis minėtose vietose. Taigi pareiškėjo buvimas gyvenamojoje patalpoje buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku.

Duomenų apie pareiškėjo fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos bylos nagrinėjimo atveju byloje nėra, taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjui minėtu laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad gyvenimo Alytaus PN sąlygos neatitiko higienos normų reikalavimų, pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Teismas nagrinėjamus pareiškėjo teiginius atmetė kaip nepagrįstus, nes Alytaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. gruodžio 12 d. ir 2015 m. gruodžio 14 d. aktų duomenys patvirtina, kad 2014 ir 2015 metų gruodžio pradžioje buvo atlikta patalpų kompleksinė patikra ir jokių neatitikimų teisės aktų reikalavimams nebuvo nustatyta.

Alytaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. gruodžio 12 d. patikrinimo akte Nr. PA-369, 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo akte Nr. PA-436 nurodyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, o toks vėdinimo būdas atitinka minėtos higienos normos reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos laikomi nepagrįstais. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 3 dalies, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.5, 73.6, 73.8, 255 punktais bei Higienos normos HN 76:2010 58 punktu patys nuteistieji yra įpareigoti nuolat rūpintis patalpų švara.

Už gyvenamųjų patalpų valymą drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, yra atsakingi patys nuteistieji, todėl pareiškėjo teiginys, kad patalpose buvo pelėsis, patvirtina aplinkybę, jog atsakingas už kameros tvarkymą asmuo neatliko tinkamai pareigos tvarkyti kamerą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginys dėl pelėsio buvimo pripažintas kaip deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestas kaip nepagrįstas. Pareiškėjas nepateikė į bylą jokių duomenų, paneigiančių prieš tai nustatytus, todėl teismas negalėjo vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų drėgmės, pelėsio ant sienų, galėjo patirti papildomus nepatogumus.

Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginius dėl patalpose buvusios drėgmės, ant sienų buvusio pelėsio, neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikė nepagrįstais.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad ilgą laiką, gyvendamas 1 lokalinio sektoriaus gyvenamosiose patalpose, neturėjo spintelės rūbams susidėti, pažymėjo, jog pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, pataisos namų bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje kiekvienam asmeniui turi būti skirta viena metalinė lova, spintelė prie lovos, taburetė, gyvenamajai patalpai turi būti skirtas vienas stalas, staliukas, sieninis laikrodis, kambarinis termometras, šiukšlių dėžė, valymo inventoriaus komplektas bei užuolaidos kiekvienam langui. Atsakovo atstovas paneigė nagrinėjamus pareiškėjo argumentus nurodydamas, kad gyvenamosios patalpos, kuriose kalėjo pareiškėjas, buvo aprūpintos baldais ir kietuoju inventoriumi pagal Aprūpinimo normų reikalavimus. Nors pareiškėjas nurodė, kad lovos senos, tačiau įrodymų, jog jos netinkamos naudoti, nepateikė. Teismo vertinimu, vien deklaratyvus teigimas, jog yra pažeidžiamos teisės, neišdėstant konkrečių jų pažeidimų, negali būti pagrindu žalos atlyginimo priteisimui.

11. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Alytaus PN buvo tarakonų ir graužikų, teismas nurodė, jog pareiškėjas nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų (tarakonų ar graužikų) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Atsakovo į bylą pateikta tarp V. M. IĮ ir Alytaus PN sudaryta sutartis Nr. 30, skirtos lėšos deratizacijos ir dezinsekcijos darbams teismui nekėlė abejonių, jog Pataisos įstaigoje, esant poreikiui, yra atliekamas kenkėjų naikinimas. Teismui nepateikti jokie rašytiniai duomenys, patvirtinantys, jog aukščiau nurodytos sutarties šalys nesilaiko, todėl pareiškėjo teiginiai dėl buitinių parazitų buvimo pripažinti deklaratyviais ir nepagrįstais.

12. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Pataisos įstaigoje rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiaisiais, teismas pažymėjo, jog teisės aktai nenumato reikalavimo būriuose skirstyti nuteistuosius į rūkančius ir nerūkančius. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Higienos normos HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad ginčui aktualiu metu kreipėsi į Alytaus PN administraciją nurodydamas, jog yra nerūkantis ir prašo užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Taigi byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo teiginiai, jog Pataisos įstaigoje rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiaisiais, atmesti kaip neįrodyti.

13. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė ir konstatavo, jog rūbai skalbiami tik už pinigus, kas pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė bei neindividualizavo dėl to jam kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė.

14. Teismas apibendrindamas nurodė, kad ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo orumą žeminančių sąlygų Pataisos įstaigoje, yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Byloje esantys įrodymai taip pat nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų – pareiškėjo laikymo nepriimtinomis sąlygomis, tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto.

III. 15. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 57–59) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teismui nurodant išreikalauti reikalingus įrodymus, arba priimti naują sprendimą – patenkinti jo skundą.

16. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo jo įkalinimo pradžios, todėl dėl savo kaltės praleido ieškinio senaties terminą. Iš tiesų tiek pareiškėjas, tiek kiti asmenys, bijodami susidorojimo, bijo rašyti skundus. Be to, bibliotekoje nėra administracinės teisės aktų, su kuriais galėtų susipažinti.

17. Akcentuoja, kad atsakovo atstovas klaidina teismą ir pateikia tikrovės neatitinkančius duomenis, kuriais teismas pasitikėdamas, priėmė neteisingą sprendimą. Iš tiesų Alytaus PN bendrabučio tipo patalpose remontas buvo atliktas, taip pat sumažintas lovų skaičius vėliau, nei kad pareiškėjas savo skunde nurodė ginčo laikotarpį.

18. Alytaus PN atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 62–64) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 str. 1 d. 3 p. (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d., su vėlesniais pakeitimais)), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑2194‑520/2016, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

20. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

21. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

22. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

23. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas.

24. Pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią.

25. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą.

26. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

27. Išdėstytų aplinkybių pagrindu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neturi pagrindo išvadai dėl netinkamai aiškinto bei taikyto senaties instituto tikrinamoje administracinėje byloje.

28. Įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Tai reiškia, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.).

29. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016, 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015, 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03), 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93), 426 p.).

30. Gautoje patikrinti administracinėje byloje atsakovas paneigė pareiškėjo teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų, ką detaliai patvirtino pirmosios instancijos teismas šios nutarties 8 – 14 punktuose.

31. Apeliaciniame skunde apsiribojama bendro pobūdžio paaiškinimais neįvardijant konkrečių aplinkybių, galinčių suponuoti kitokią poziciją nei išdėstyta apskųstame pirmosios instancijos teismo sprendime.

32. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo teiginių dėl kalinimo sąlygų neatitikimo keliamiems reikalavimams tinkamai nedetalizavo, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų. O, kita vertus, kad ir bendro pobūdžio jo teiginius paneigia atsakovo pateikti bei teismo įvertinti įrodymai. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su išvadomis, padarytomis pirmosios instancijos teismo, kuris pareiškėjo paaiškinimus dėl netinkamų kalinimo sąlygų vertino kaip nepagrįstus. Taigi tikrinamu atveju, remiantis byloje esančia medžiaga, neteisėti atsakovo veiksmai (ar neveikimas), kurie yra privalomoji viešosios civilinės atsakomybės sąlyga, byloje nenustatyti pagrįstai, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o T. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius