2017-01-04 Nr. AB-220-3-61-3-05719-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1046-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05719-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. T. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį vėliau papildė (b. l. 1, 19), kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad 2015 m. rugpjūčio 28 d. nuobaudos atlikimui buvo perkeltas į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą (toliau – Lukiškių TI-K). Vilniaus pataisos namų buhalterija privalėjo iš karto pervesti jo Vilniaus pataisos namų asmeninėje sąskaitoje buvusias lėšas į Lukiškių TI-K sąskaitą, tačiau to nepadarė. Pinigus pervedė tik pareiškus raštišką prašymą. Pareiškėjas negalėjo naudotis turimais pinigais ir įsigyti produktų ilgesniam laikotarpiui prieš gaunant nuobaudą – draudimą vienam mėnesiui pirkti maisto produktus. Taip pat negalėjo įsigyti taksofono kortelės, pašto ženklų, dėl to negalėjo bendrauti su artimaisiais, pranešti jiems apie savo buvimą Lukiškių TI-K. Dėl nurodytų priežasčių jautė diskomfortą, nepatogumus, išgyvenimus, negalėjo palaikyti socialinių ryšių su artimaisiais. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 600 Eur.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime (b. l. 7–9) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 28 d. buvo perkeltas į Lukiškių TI-K atlikti jam paskirtą nuobaudą. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2007 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. V-372 patvirtintą Nuteistųjų ir suimtųjų asmeninėse sąskaitose esančių lėšų siuntimo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas), nuteistųjų ir suimtųjų asmeninėse sąskaitose esančios lėšos persiunčiamos ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo konvojuojamų asmenų sąrašo pateikimo Buhalterinės apskaitos skyriui. Pareiškėjo asmeninės lėšos į Lukiškių TI-K buvo pervestos 2015 m. rugsėjo 11 d., t. y. praėjus 10 darbo dienų. Paaiškino, kad šis nesusipratimas įvyko dėl didelio nuteistųjų judėjimo ir dalies skyriaus kasmetinių atostogų. Pripažino, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. iki 2015 m. rugsėjo 11 d. pareiškėjas negalėjo naudotis jam priklausančia 169,13 Eur pinigų suma. Su reikalavimu priteisti neturtinę žalą nesutiko, nes pareiškėjas savo asmeninėmis lėšomis negalėjo naudotis trumpą laikotarpį, tuo metu buvo išlaikomas valstybės. Manė, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės negalėjo jam sukelti intensyvios ir ilgai trunkančios slogios emocinės būsenos, sukeliančios papildomus nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, stipresnius nei tie, kuriuos išgyvena nuteistieji, atlikdami jiems paskirtą bausmę.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 15 d. sprendimu pareiškėjo A. T. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo A. T. teisė naudotis turimomis asmeninėmis piniginėmis lėšomis (b. l. 41–44).

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271, 6.246, 6.247, 6.249 straipsniais. Nustatyta, kad pareiškėjas Vilniaus pataisos namuose atlieka laisvės atėmimo bausmę. 2015 m. rugpjūčio 28 d. pareiškėjas buvo perkeltas į Lukiškių TI-K atlikti jam paskirtos drausminės nuobaudos. Teismas rėmėsi Aprašo 2.4 ir 4 punktų nuostatomis. Iš byloje esančio pareiškėjo atsiskaitymų su kreditoriais apskaitos žiniaraščio matyti, kad Vilniaus pataisos namų Buhalterinės apskaitos skyrius pareiškėjo pinigines lėšas iš jo asmeninės sąskaitos į Lukiškių TI-K pervedė 2015 m. rugsėjo 11 d., t. y. pažeidus Apraše nustatytą piniginių lėšų persiuntimo terminą. Atsakovo atstovas šios aplinkybės neginčijo, pažeidimą pripažino. Paaiškino, kad nesusipratimas įvyko dėl vasaros laikotarpiu padidėjusio Buhalterinės apskaitos skyriaus darbo krūvio (padėjusio nuteistųjų konvojavimo iš/į pataisos namus ir Buhalterinės apskaitos skyriaus darbuotojų atostogų). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pripažinta, kad nagrinėjamu atveju viešojo administravimo subjektas neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus.

Pareiškėjas teigė, kad dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų negalėjo nusipirkti maisto produktų, nes 2015 m. rugsėjo 11 d. Lukiškių TI-K nutarimu jam buvo paskirta drausminė nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus, taip pat negalėjo įsigyti taksofono kortelių, pašto ženklų, todėl negalėjo bendrauti su artimaisiais, pranešti savo buvimo vietos, palaikyti socialinių ryšių. Dėl nurodytų priežasčių patyrė neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, diskomfortą, todėl prašo atlyginti patirtą neturtinę žalą, priteisiant 600 EUR. Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 173 straipsnio 2–4 dalimis, 102 straipsnio 1 dalimi. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą pripažinta, kad pareiškėjui atliekant drausminę nuobaudą Lukiškių TI-K buvo užtikrintas jo būtiniausių poreikių tenkinimas, įskaitant ir maitinimą pagal nustatytas fiziologines normas, valstybės lėšomis. Be to, iš byloje esančio pareiškėjo sąskaitos išrašo, matyti, kad pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 27 d. (prieš pat išvykimą į Lukiškių TI-K) Vilniaus pataisos namų parduotuvėje įsigijo pageidaujamų prekių už daugiau nei 200 Eur, todėl turėjo galimybę nusipirkti ne tik maisto produktų, bet ir taksofono kortelių ir pašto ženklų. Pagal Aprašo nuostatas, nuteistųjų asmeninėse sąskaitose esančios lėšos pervedamos ne iš karto, kaip teigia pareiškėjas, o per tris darbo dienas. Pareiškėjas į Lukiškių TI-K išvyko 2015 m. rugpjūčio 28 d. (penktadienis), o jo piniginės lėšos buvo persiųstos 2015 m. rugsėjo 11 d., t. y. septyniomis darbo dienomis vėliau nei nustato teisės aktai. Vilniaus pataisos namai gavę pareiškėjo prašymą ėmėsi priemonių pažeidimui pašalinti, padarytą pažeidimą pripažino ir jo neginčijo. Tai, kad dėl paskirtos naujos drausminės nuobaudos pareiškėjas nuo 2015 m. rugsėjo 11 d. negalėjo realizuoti savo teisės įsigyti maisto produktų pataisos įstaigos parduotuvėje – pareiškėjo pasirinkto elgesio nepaklusti pataisos įstaigos taisyklėms pasekmė, o ne Vilniaus pataisos namų kaltė.

Įvertinus nurodytų aplinkybių visumą, pažeidimo pobūdį, jo trukmę bei intensyvumą, ir nesant duomenų, kad Vilniaus pataisos namų darbuotojai būtų sąmoningai delsę pervesti pareiškėjui jo pinigines lėšas, pripažinta, kad nuo 2015 m. rugsėjo 2 d. iki 2015 m. rugsėjo 11 d. negalėdamas naudotis savo asmeninėmis lėšomis pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, diskomforto ar neigiamų išgyvenimų, tačiau jie nebuvo tokio intensyvumo, jog galėtų būti įvertinti pinigais. Teismo vertinimu, pakankama satisfakcija už nustatytą teisių pažeidimą laikytinas paties pažeidimo fakto pripažinimas.

III. Pareiškėjas A. T. apeliaciniame skunde (b. l. 52) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą priteisiant iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos priteisimo, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas negalėjo pirkti būtiniausių reikmenų, reikalingų kiekvieną dieną, maisto produktų ir vitaminų, taip pat, negalėdamas pranešti artimiesiems apie perkėlimą į kitą įstaigą, negalėjo palaikyti socialinių ryšių su artimaisiais.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti (b. l. 57–60).

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių. Mano, kad teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinių teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, atitinkantį suformuotą aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo. Teigia, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir paaiškinimų dėl jam padarytos žalos. Pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos. Laiko, kad pripažinimas, jog buvo pažeista A. T. teisė naudotis asmeninėmis piniginėmis lėšomis trumpą laikotarpį, yra pakankama satisfakcija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos dėl to, kad buvo delsiama pervesti pareiškėjui priklausančias pinigines lėšas į kitoje pataisos įstaigoje esančią jo asmeninę sąskaitą, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Vilniaus pataisos namų Buhalterinės apskaitos skyrius pareiškėjo pinigines lėšas iš jo asmeninės sąskaitos į Lukiškių TI-K pervedė pažeidęs Apraše nustatytą piniginių lėšų persiuntimo terminą, tačiau, įvertinęs pažeidimo pobūdį, jo trukmę bei intensyvumą, ir įvertinęs tai, kad nėra duomenų, jog Vilniaus pataisos namų darbuotojai būtų sąmoningai delsę pervesti pareiškėjui jo pinigines lėšas, pripažino, kad nuo 2015 m. rugsėjo 2 d. iki 2015 m. rugsėjo 11 d. negalėdamas naudotis savo asmeninėmis lėšomis pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, diskomforto ar neigiamų išgyvenimų, tačiau jie nebuvo tokio intensyvumo, jog galėtų būti įvertinti pinigais. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, teismas skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo A. T. teisė naudotis turimomis asmeninėmis piniginėmis lėšomis, o reikalavimo dėl lėšų priteisimo netenkino. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad jam turėjo būti priteista 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Vilniaus pataisos namų veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas A. T. 2015 m. rugpjūčio 28 d. buvo perkeltas iš Vilniaus pataisos namų į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą (b. l. 11). Iš byloje esančio pareiškėjo atsiskaitymų su kreditoriais apskaitos žiniaraščio (b. l. 12) matyti, kad Vilniaus pataisos namų Buhalterinės apskaitos skyrius pareiškėjo pinigines lėšas iš jo asmeninės sąskaitos į Lukiškių TI-K pervedė 2015 m. rugsėjo 11 d. Pagal Aprašo 2.4 punktą, Buhalterinės apskaitos skyrius, gavęs konvojuojamųjų sąrašą, ne vėliau kaip per tris darbo dienas, įskaitant sąrašo gavimo dieną, persiunčia sąraše išvardintų nuteistųjų ir suimtųjų asmeninėse sąskaitose esančias lėšas pagal sąraše nurodytas šių asmenų paskyrimo vietas, esančias Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taigi, nagrinėjamu atveju piniginės lėšos iš pareiškėjo asmeninės sąskaitos į Lukiškių TI-K buvo pervestos pažeidus Aprašo 2.4 punkte nustatytą trijų darbo dienų terminą. Vilniaus pataisos namai šią aplinkybę pripažįsta ir teigia, kad tokia situacija susiklostė dėl vasaros laikotarpiu padidėjusio Buhalterinės apskaitos skyriaus darbo krūvio (padėjusio nuteistųjų konvojavimo iš / į pataisos namus ir Buhalterinės apskaitos skyriaus darbuotojų atostogų). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Vilniaus pataisos namai pažeidė Aprašo nuostatas dėl nuteistųjų ir suimtųjų piniginių lėšų persiuntimo termino, t. y. neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal teisės aktus.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skunde argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo parinktu pažeistos teisės gynimo būdu, t. y. kad neturtinė žala turėjo būti atlyginta priteisiant lėšas, pažymėtina, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Nagrinėjamu atveju vertintina tai, kad lėšos buvo pervestos tik 7 darbo dienomis vėliau nei turėjo būti, be to, iš atsiskaitymų su kreditoriais apskaitos žiniaraščio matyti, kad pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 27 d. pirko prekes parduotuvėje (už 184,99 Eur ir 17 Eur), todėl, galima manyti, kad buvo pakankamai ilgam laikui apsirūpinęs jam būtinais daiktais, todėl neturėjo patirti tokių nepatogumų, kokius teigia buvus.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pirmosios instancijos teismas aiškiai išdėstė sprendimo argumentus pripažinti pareiškėjo teisės pažeidimą ir konstatavo, kad pažeidimo konstatavimas yra proporcingas pažeistos teisės apimčiai ir pakankamas neturtinės žalos atlyginimui.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė