2013-02-22 Nr. ATPB-4-4-45-3-01352-2012-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. N575-33/2013

Teisminio proceso Nr. 4-45-3-01352-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 3.5.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 10 d. sprendimo T. D. D. administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. (duomenys neskelbtini) pilietis T. D. D. (toliau – ir užsienietis, pareiškėjas), be asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, 2012 m. rugpjūčio 25 d. Vilniaus rinktinės Lavoriškių užkardos veikimo teritorijoje buvo sulaikytas 48 valandoms ((duomenys neskelbtini), b. l. 1, 2-3).

2012 m. rugpjūčio 26 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartimi, pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 291 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, pareiškėjui paskirta kardomoji priemonė – suėmimas vienam mėnesiui ((duomenys neskelbtini), b. l. 5-6, ).

2012 m. rugsėjo 26 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Sienos kontrolės skyriaus (toliau – Sienos kontrolės skyrius) pareigūno sprendimu ((duomenys neskelbtini), b. l. 9-10), vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu, užsienietis buvo sulaikytas ne ilgiau kaip 48 valandoms.

2012 m. rugsėjo 27 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimu (b. l. 4-5) užsienietis buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre (toliau – Užsieniečių registracijos centras) iki 2013 m. kovo 26 d., arba iki jam bus išduotas grįžimo dokumentas į (duomenys neskelbtini) ir jis įstatymo nustatyta tvarka bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, bet ne ilgiau kaip iki 2013 m. kovo 26 d.

2012 m. spalio 4 d. Užsieniečių registracijos centras kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Lenkijos Respublikoje, prašydamas tarpininkauti (duomenys neskelbtini)ambasadai Lenkijos Respublikoje išduodant grįžimo pažymėjimą pareiškėjui ((duomenys neskelbtini), b. l. 20).

2012 m. lapkričio 27 d. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) priėmė sprendimą dėl laikino teritorinio prieglobsčio ir prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo pareiškėjui bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini), b. l. 22-24). Šį Migracijos departamento sprendimą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2012 m. gruodžio 12 d. nutartimi (b. l. 6-7) priėmė pareiškėjo skundą nagrinėti iš esmės.

2012 m. gruodžio 21 d. Švenčionių rajono apylinkės teisme buvo gautas pareiškėjo prašymas pakartotinai svarstyti dėl jo sulaikymo (b. l. 1-3), kuriuo pareiškėjas prašė panaikinti 2012 m. rugsėjo 27 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės tesimo sprendimą. Nurodė, kad remiantis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pareiškėjui apskundus Migracijos departamento 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimą, nei Migracijos departamentas, nei Užsieniečių registracijos centras visą bylos nagrinėjimo administraciniame teisme laikotarpį negalės atlikti jokių veiksmų.

Pažymėjo, kad Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama nepažeidžiant 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB „Dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse“ (toliau – Direktyva 2008/115/EB) nuostatų. Rėmėsi minėtos direktyvos 2 straipsnio 1 dalimi bei preambulės 9 punktu, Įstatymo 2 straipsnio 20 dalimi, analogiška 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyvos 2005/85/EB, nustatančios būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (toliau – Direktyva 2005/85/EB) 2 straipsnio d punktui, ir nurodė, kad užsienietis prieglobsčio prašytojo teisinį statusą įgyja nuo prašymo pateikimo momento ir netenka, kai yra priimamas galutinis sprendimas dėl prašymo suteikti prieglobstį ir minėtu laikotarpiu yra laikomas teisėtai esančiu valstybėje narėje.

Atsižvelgiant į tai bei į faktines aplinkybes – kad pareiškėjas yra pateikęs prieglobsčio prašymą, apskundė 2012 m. lapkričio 27 d. Migracijos departamento sprendimą, o Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundo dar neišnagrinėjo, teigė, kad T. D. D. atžvilgiu Direktyvos 2008/115/EB ir Įstatymo nuostatos dėl trečiųjų šalių piliečių sulaikymo išsiuntimo tikslu negali būti taikomos. Tai patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią sulaikymui išsiuntimo tikslu ir prieglobsčio prašytojo sulaikymui taikomas skirtingas teisinis režimas.

Nurodė, kad pareiškėjo tolimesnis sulaikymas dėl jo išsiuntimo iš šalies yra nepateisinamas; jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos data iki šiol nėra apibrėžta, nes išsiuntimo sprendimo vykdymas sustabdytas, taigi, pareiškėjo sulaikymo trukmė gali tęstis dar neapibrėžtą laiką. Pažymėjo, kad tokia teisinė padėtis, kai nėra vykdomas Migracijos departamento sprendimas išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos negali tęstis neribotą laiką ir kelti neigiamas pasekmes, varžant laisvę pačiam užsieniečiui. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teigė, kad pareiškėjo sulaikymas Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies pagrindu nėra galimas ir tolesnis jo sulaikymas yra laikytinas neteisėtu bei pažymėjo, kad nėra kitų Įstatymo 113 straipsnyje nurodytų užsieniečio sulaikymo pagrindų.

Švenčionių rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, 2013 m. sausio 10 d. sprendimu (b. l. 19-20), vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nusprendė pareiškėjo prašymą tenkinti.

Teismas nustatė, kad užsienietis Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimu buvo sulaikytas dėl to, kad neteisėtai atvyko į Lietuvą ir neteisėtai joje buvo. Nurodė, kad Migracijos departamento sprendimas nėra įsigaliojęs, užsienietis vis dar laikomas prieglobsčio prašytoju ir dėl to negali būti sulaikytas Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendime nurodytas užsieniečio sulaikymo pagrindas yra išnykęs, byloje negauta duomenų, pagrindžiančių teiginį, jog pareiškėjas piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra, todėl minėtą teismo sprendimą panaikino. Nurodė, kad sprendimą dėl prieglobsčio prašytojo apgyvendinimo, pagal Įstatymo 79 straipsnio 1 dalį, priima Migracijos departamentas.

2013 m. sausio 11 d. Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus sprendimu ((duomenys neskelbtini), b. l. 27) pareiškėjas apgyvendintas Užsieniečių registracijos centre.

2013 m. sausio 29 d. pareiškėjas pasišalino iš Užsieniečių registracijos centro ir buvo sulaikytas Lenkijos Respublikos Sienos apsaugos pareigūnų ((duomenys neskelbtini), b. l. 28, 29, 30, 33, 34).

2013 m. vasario 1 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo sprendimu ((duomenys neskelbtini), b. l. 36-37) pareiškėjas sulaikytas Užsieniečių registracijos centre iki sprendimo dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos įvykdymo, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesiams.

II. Užsieniečių registracijos centras apeliaciniu skundu (b. l. 25-28) nesutinka su Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 10 d. sprendimu ir prašo jį panaikinti.

Nurodo, kad užsienietis į Lietuvos Respubliką atvyko nelegaliai perėjęs valstybės sieną, ne per pasienio kontrolės punktą, be asmens dokumentų, neturėdamas leidimo teisėtai būti Lietuvos Respublikoje; pareiškėjas paaiškino iš kilmės valstybės išvykęs dėl ekonominių priežasčių – ieškodamas darbo vyko į Rusiją, tačiau ten negavęs pinigų už darbą, nusprendė vykti į Lenkiją, ieškoti gerai apmokamo darbo, o per Lietuvos Respubliką vyko tranzito tikslu; iš kilmės šalies išvyko dėl to, kad ten nėra darbo bei dėl to, kad dalyvavo muštynėse, po kurių yra ieškomas; jokių persekiojimo atvejų savo atžvilgiu kilmės šalyje pareiškėjas nenurodė.

Pažymi, kad Migracijos departamentas pripažino pareiškėjo prieglobsčio prašymą akivaizdžiai nepagrįstu, būtent dėl tos priežasties, kad jo prašyme akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės šalyje pagrindimo; nustatė, kad pareiškėjo prieš du mėnesius pateikti duomenys skiriasi nuo pateiktųjų prašant prieglobsčio – atsirado daugiau aplinkybių, suponuojančių prieglobsčio reikalingumą, taip pat, kad tarp pareiškėjo pateiktų duomenų yra esminių prieštaravimų. Remiantis tuo, teigia, jog yra akivaizdu, kad užsienietis sąmoningai klaidino tyrimą, buvo nesąžiningas, pateikė prieštaraujančią visuotinai žinomiems faktams informaciją (nepaisant to, kad žinojo apie pareigą pateikti tikrovę atitinkančią informaciją, ką patvirtina ir jo parašas), todėl T.

D. D. yra taikytinos Įstatymo 83 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurias, visi jo pateikti duomenys laikomi nepatikimais ir yra atmetami bei nenagrinėjami. Pažymi, kad įvertinus visus prieštaravimus, manytina, kad pareiškėjas melavo, kad buvo persekiojimas dėl dalyvavimo muštynėse ir kad tai buvo viena iš išvykimo iš kilmės valstybės priežasčių. Remiasi Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatyta akivaizdžiai nepagrįsto prieglobsčio prašymo sąvoka ir nurodo, kad užsieniečio pateiktas prašymas dėl prieglobsčio suteikimo ir jo pateikimo motyvai neatitinka Įstatymo 86 straipsnyje ir 87 straipsnyje nustatytų kriterijų dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

Pažymi, jog pagal Įstatymo 77 straipsnio 2 dalį, prieglobsčio prašytojas, kuriam Migracijos departamento sprendimu nesuteikiamas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, taip pat atsisakoma suteikti laikiną teritorinį prieglobstį, nes jis pateikė akivaizdžiai nepagrįstą prašymą suteikti prieglobstį, grąžinamas į užsienio valstybę arba išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos. Pažymi, kad asmuo, neatitinkantis teisinio reguliavimo apibrėžtų teisinių santykių subjektams keliamų reikalavimų, negali būti laikomas tų santykių subjektu ir, vien apskundus individualaus taikymo teisės aktą, kuriuo atsisakoma jį pripažinti subjektu, asmuo negali įgyti subjekto teisių.

Nurodo, kad vien formalus prašymo pateikimas, neturint realių teisių tokiam prašymui pateikti, yra akivaizdus piktnaudžiavimas įstatymų suteikiamomis galimybėmis bei pažymi, jog akivaizdžiai nepagrįsto prašymo suteikti prieglobstį institutas Įstatyme yra numatytas siekiant užkirsti kelią tokiam asmenų, nepatenkančių į šio teisinio reguliavimo subjektų ratą, piktnaudžiavimui, kai subjekto teises bandoma įgyti skundžiant individualaus taikymo aktą, kuriuo atsisakoma asmenį pripažinti šių teisinių santykių subjektu.

Teigia, kad pareiškėjui niekada nebuvo suteiktas laikinasis teritorinis prieglobstis Lietuvos Respublikoje; remiasi Įstatymo 76 straipsnio ir 77 straipsnio nuostatomis ir nurodo, kad T. D. D. laikinasis teritorinis prieglobstis negali būti suteiktas tol, kol nebus panaikintas 2012 m. lapkričio 27 d. Migracijos departamento sprendimas; iki to laiko, asmuo šalyje yra neteisėtai, tik jo išsiuntimo vykdymas yra sustabdytas sprendimo apskundimo laikotarpiui. Pabrėžia, kad iš bylos medžiagos yra akivaizdu, jog pareiškėjas nesiekia gauti prieglobsčio būtent Lietuvos Respublikoje, o nelegaliais būdais bando įteisinti savo buvimą Europos Sąjungos teritorijoje – jis per Lietuvos Respubliką vyko tranzitu į Lenkijos Respubliką, ketindamas susirasti gerai apmokamą darbą.

Teigia, kad užsienietis piktybiškai naudojasi Lietuvos Respublikos įstatymų jam suteiktomis teisėmis, jo pateiktas prieglobsčio prašymas bei Migracijos departamento sprendimo apskundimas yra tik priemonė vilkinti sprendimo įvykdymą bei gauti laisvo judėjimo teisę. Nurodo, kad pateikdamas melagingą informaciją dėl pateikto prieglobsčio prašymo, užsienietis piktybiškai pažeidė Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą.

Remiasi Įstatymo 79 straipsnio 2 dalimi ir 4 dalimi, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 1V-340 patvirtinto „Laikinojo užsieniečių apgyvendinimo Užsieniečių registracijos centre sąlygų ir tvarkos aprašo“ 2 punktu ir teigia, jog vienintelis būdas užsieniečiui, kuris būdamas sulaikytas pasiprašė prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, net jei jam ir suteiktas laikinasis teritorinis prieglobstis, būti apgyvendintam Užsieniečių registracijos centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų – teismo sprendimas, kuriuo toks apgyvendinimas, vadovaujantis Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punktu ir 5 dalimi, būtų skiriamas kaip alternatyvi sulaikymui priemonė. Nurodo, kad užsieniečio, neteisėtai atvykusio į šalį, kuriam nėra suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis, buvimas šalyje negali būti laikomas teisėtu, nes valstybė neprisiima jokių įsipareigojimų nei tokio užsieniečio atžvilgiu, nei už jo veiksmų sukeltas pasekmes, kaip ir nenumato pareigų tokiam užsieniečiui. Teigia, kad Įstatymo 71 straipsnis numato prieglobsčio prašytojo teises ir pareigas Lietuvos Respublikoje jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu ir nurodo, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtintas „Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas“ nenumato jokios galimybės suteikti laikinąjį teritorinį prieglobstį asmeniui, kurio atžvilgiu priimtas sprendimas nesuteikti laikinojo teritorinio prieglobsčio, sprendimo apskundimo metu.

Nurodo, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 86 straipsniu, turėjo atsižvelgti į visas bylos aplinkybes bei iš esmės spręsti užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtumo klausimą, tačiau teismas, nuspręsdamas nesulaikyti užsieniečio, visiškai neatsižvelgė į išdėstytas aplinkybes bei į tai, jog užsienietis siekia apgaule gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Teigia, kad pareiškėjo argumentas, jog apskundus Migracijos departamento sprendimą, šis yra neįsigaliojęs, o pareiškėjas yra laikomas prieglobsčio prašytoju, laikytinas formaliu, nes Migracijos departamento priimtas sprendimas pareiškėjo teisinės padėties nepagerino, tuo labiau, kad jis neslėpė savo tikrojo atvykimo tikslo – per Lietuvos Respubliką patekti į Lenkijos Respubliką. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymi, kad pirmosios instancijos teismo teiginys, neva byloje nėra duomenų, rodančių pareiškėjo piktnaudžiavimą prieglobsčio procedūra, neatitinka tikrovės ir teigia, jog skundžiamas Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimas yra visiškai nepagrįstas ir apsunkinantis Užsieniečių registracijos centro, kurio funkcija yra Migracijos departamentui priėmus bei įsigaliojus sprendimui dėl išsiuntimo, jį įvykdyti. Pabrėžė, kad iš bylos medžiagos akivaizdu, kad užsienietis piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra, siekia gauti prieglobstį ne būtent Lietuvos Respublikoje, o tiesiog ieško galimybės įteisinti savo buvimą Europos Sąjungos šalyse.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais ir prašo Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą atmesti.

Nesutinka, kad Migracijos departamentui pripažinus prieglobsčio prašymą akivaizdžiai nepagrįstu, visi pareiškėjo pateikti duomenys yra laikomi nepatikimais ir todėl yra atmestini bei nenagrinėtini; kad Įstatymų nustatytų kriterijų neatitinkančio prieglobsčio prašymo pateikimas Migracijos departamentui – akivaizdus piktnaudžiavimas įstatymų suteikiamomis galimybėmis. Nurodo, kad nors Migracijos departamentas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, šis sprendimas yra apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, maža to, net jei teismas taip pat priimtų pareiškėjui nepalankų sprendimą, šis ABTĮ nustatyta tvarka, galėtų tokį sprendimą apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Remiasi Įstatymo 2 straipsnio 20 dalyje pateikta prieglobsčio prašytojo sąvoka bei Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir pažymi, jog pareiškėjas yra pateikęs prieglobsčio prašymą, dėl kurio vis dar nėra priimtas galutinis sprendimas, kitų (nei Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte) užsieniečio sulaikymo pagrindų, numatytų Įstatymo 113 straipsnyje, nėra, pareiškėjas išsaugo prieglobsčio prašytojo statusą, jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra teisėtas ir todėl jis negali būti sulaikytas.

Remiasi Įstatymo 115 straipsnio 1 dalimi bei faktine bylos situacija (pareiškėjas nėra praradęs prieglobsčio prašytojo teisinio statuso, byloje nėra duomenų, kad jis galėtų kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatyta jo tapatybė) ir teigia, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas, paskirdamas pareiškėjui alternatyvią sulaikymui priemonę, iš esmės teisingai konkrečioje situacijoje pritaikė šio straipsnio nuostatas.

Remiasi ABTĮ 22 straipsniu, 96 straipsniu bei 127 straipsniu, numatančiais viešojo administravimo subjekto priimtų administracinių aktų ar veiksmų bei pirmosios instancijos teismų procesinių sprendimų apskundimo galimybę ir tvarką ir teigia, jog teiginio, kad Migracijos departamento sprendimas nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio yra neįsiteisėjęs, kol nėra priimtas galutinis sprendimas vadinimas formaliu yra visiškai nepagrįstas, nes sprendimų įsiteisėjimo tvarką numato Lietuvos Respublikos įstatymai, kurių laikymasis yra privalomas ir negali būti vadinamas formalumu. Pažymi, jog klaidinga vadovautis tuo, kad pareiškėjas buvo nurodęs siekį patekti į Lenkijos Respubliką, o ne į Lietuvos Respubliką, nes laikui bėgant jis galėjo persigalvoti, ką patvirtina faktas, jog prieglobsčio prašymą užsienietis pateikė būtent Lietuvos Respublikoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Lietuvos Respublikos teisėje su užsieniečių teisine padėtimi bei prieglobsčio suteikimu jiems susijusius klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Šioje byloje aktualus šio Įstatymo 113 straipsnio, numatančio užsieniečių sulaikymo pagrindus, taikymas yra išaiškintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. N575-1297/2012 ir kituose teismo sprendimuose.

Šioje byloje, svarbu išsiaiškinti, ar (duomenys neskelbtini) piliečio T. D. D. atveju egzistuoja Įstatymo 113 straipsnyje numatyti užsieniečio sulaikymo pagrindai.

Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ar vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ar vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas išsiuntimo ir pan.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, minėtoje byloje Nr. N575-1297/2012 ir susijusiose bylose, yra išaiškinęs, jog Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Direktyvos 2003/9/EB ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatoms, todėl gali būti taikoma ir prieglobsčio prašytojų atžvilgiu. Taip pat minėtoje praktikoje yra nustatyta, jog užsieniečio, kuris trukdo priimti ar vykdyti sprendimą dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos, sulaikymas yra reikalingas siekiant įgyvendinti draudimą piktnaudžiauti prieglobsčio sistema valstybėse narėse bei tam, jog būtų galima įgyvendinti Dublino sistemą, kurios pagrindinis tikslas – užkirsti kelią situacijai, kai asmuo paduoda prašymus suteikti prieglobstį daugiau nei vienoje valstybėje narėje, taip pat – sumažinti iš vienos valstybės narės į kitą siuntinėjamų prieglobsčio prašytojų skaičių. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, nustatė, jog atsižvelgus į faktines bylos aplinkybes – tai, kad Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėjo prieglobsčio prašymas yra akivaizdžiai nepagrįstas ((duomenys neskelbtini), b. l. 22-24), pareiškėjo užsieniečio apklausos lape išreikštą atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą – netyčia, ((duomenys neskelbtini), b. l. 11-12), tai, kad pareiškėjas iš kilmės valstybės išvyko ieškodamas darbo (t. y. dėl ekonominių priežasčių), važiavo dirbti į Rusiją, vėliau darbo ieškojo Baltarusijoje (Minske), o apie Lietuvą teigė nieko negirdėjęs ((duomenys neskelbtini), b. l. 11-12, 13), yra akivaizdu, kad pareiškėjas piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra. Remiantis tuo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra didelė tikimybė, kad nebūdamas sulaikytas Užsieniečių registracijos centre, T. D. D. bandytų išvykti iš Lietuvos Respublikos, tokiu būdu užkirsdamas kelią galutinio sprendimo dėl jo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje bei sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo arba neišsiuntimo iš Lietuvos Respublikos priėmimui bei pažeisdamas tiek Lietuvos Respublikos, tiek ir kitų valstybių migracijos įstatymus. Atsižvelgiant į tai, užsieniečio sulaikymas Užsieniečių registracijos centre yra pagrįstas ir neturėjo būti panaikintas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir Įstatymo nuostatas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris yra naikintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą tenkinti.

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: (duomenys neskelbtini) piliečio T. D. D. prašymo dėl paleidimo iš sulaikymo netenkinti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė