2015-12-28 Nr. AB-25120-3-61-3-02192-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2078-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02192-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino (b. l. 1–2, 12), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 289 620 018,54 Eur (1 000 000 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimą, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, – 289 620,02 Eur (1 000 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. kovo 6 d. skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas, atsakovo atstovas), kuriame nurodė Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI, atsakovo atstovas) neteisėtus veiksmus, t. y., kad pareiškėjas įteikė Kauno TI dešimt raštų (2014 m. sausio 29 d. keturis, kitą dieną – šešis), o atsakymą gavo tik vieną. Teigė, kad 2014 m. sausio 29 d. kreipėsi į Kauno TI dėl susitikimo su psichologu, susipažinimo su teisės aktais, paimtų elektros prietaisų grąžinimo, vegetarinio maitinimo. 2014 m. sausio 30 d. kreipėsi dėl dokumentų neįregistravimo priežasčių nurodymo, trukdymo maudytis, leidimo kasdien neribojant laiko leisti susipažinti su oficialių dokumentų tekstais, leidimo kasdien keisti kompaktinius diskus, paimtų elektroninės knygos skaitytuvo, ausinių ir CD negražinimo, atsisakymo priimti ir išsiųsti laiškus. Gavo iš Kauno TI 2014 m. vasario 24 d. raštą Nr.49-84 ir 2014 m. balandžio 18 d. raštą Nr.11-2709, kurie pateikti pažeidžiant įstatymų normas. 2014 m. kovo 6 d. skundu pareiškėjas kreipėsi į Kalėjimų departamentą, kuris jo skundo nenagrinėjo, persiųsdamas nagrinėti skundžiamai įstaigai ir tokiu būdu pažeisdamas Viešojo administravimo įstatymą. Dėl minėtų atsakovo pareigūnų veiksmų buvo suvaržytos pareiškėjo teisės, todėl jis patyrė neturtinę žalą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno tardymo izoliatorius prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 63–65) atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad per pareiškėjo nurodytą raštų Kauno TI rašymo laikotarpį, jis šioje įstaigoje buvo laikomas iš viso 5 paras (nuo 2014 m. sausio 29 d. iki 2014 m. vasario 4 d.). Nors pareiškėjas teigia esą per šį laikotarpį parašė šiai įstaigai 10 raštų ir gavo į juos vieną atsakymą, tačiau iš Kauno TI dokumentų registro matyti, kad per šį buvimo Kauno TI laikotarpį pareiškėjas kreipėsi tris kartus – dėl vegetarinio maitinimo, dėl kompaktinių diskų ir aparatūros ir dėl susitikimo su psichologu. Į visus prašymus jam buvo atsakyta tą pačią dieną, su psichologu dėl asmeninių problemų jis susitiko 2014 m. sausio 31 d.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas, SVĮ) 3 straipsnyje, kuris reglamentuoja suėmimo vykdymo tvarkos ir asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygų užtikrinimą, nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Suėmimo vykdymo įstatymu ir kitais teisės aktais. Nuteistųjų suėmimas vykdomas pagal tuo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus. Atitinkami teisės aktai įpareigoja tardymo izoliatorių direktorius savo įsakymais tvirtinti tardymo izoliatorių vidaus tvarkos aprašus, taip pat ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 1-172 „Dėl tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 3 punktas įpareigoja tardymo izoliatorių vadovus parengti ir patvirtinti reikiamus teisės aktus Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėms įgyvendinti. Kauno tardymo izoliatoriaus direktorius, vadovaudamasis minėtomis nuostatomis, 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 1-71 patvirtino Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi televizoriais, radijo imtuvais, kompiuteriais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kita leidžiama naudotis buitine technika ir jos tikrinimo tvarkos aprašą (toliau – ir Naudojimosi Kauno TI leidžiama naudotis buitine technika tvarkos aprašas).

Pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių teisės aktų, kuriuos, jo manymu, pažeidė Kauno TI, neįrodė nei šios įstaigos pareigūnų neteisėtų veiksmų, nei žalos padarymo fakto. Atsakovo nuomone, pareiškėjas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 39–40) paaiškino, jog Kalėjimų departamentas į pareiškėjo 2014 m. kovo 6 d. skundą atsakė 2014 m. balandžio 18 d. raštu Nr.2S-2169. Atsakymą pateikė laiku, išsamų, motyvuotą, pagrįstą teisės normomis, atitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog kalinimas pats savaime sukelia apribojimų ir nepatogumų, riboja daugelį įprastų veiklos formų, o tinkamas elgesys bei adekvatus iškilusių problemų sprendimas palengvina bausmės atlikimą. Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla esant trim sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš trijų minėtų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Kadangi atsakovų elgesys yra teisėtas ir pagrįstas, valstybei nekyla prievolė atlyginti pareiškėjo prašomą neturtinę žalą. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais teiginiais ir samprotavimais, nedetalizuoja jokių aplinkybių apie jam tariamai padarytą neturtinę žalą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 23 d. sprendimu (b. l. 125–129) pareiškėjo V. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, neturtinę žalą, kildinamą iš šių įstaigų neteisėtų veiksmų. Neturtinę žalą kildina iš, pareiškėjo teigimu, neužregistruotų skundų, pateiktų Kauno tardymo izoliatoriui, bei nepateiktų atsakymų į juos.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trim sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – Kauno tardymo izoliatoriaus ir Kalėjimų departamento) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Atsižvelgdamas į pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas siekė nustatyti, ar Kauno TI ir Kalėjimų departamento pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėjo, kad sprendžiant, ar institucijos (jos pareigūnų) veikos buvo neteisėtos, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas nuo 2014 m. sausio 29 d. iki 2014 m. vasario 4 d. Pareiškėjo teigimu (b. l. 12), per šį laikotarpį jis pateikė Kauno TI administracijai 10 dokumentų: 2014 m. sausio 29 d. - keturis (prašymą apsilankyti pas psichologą, prašymą dėl susipažinimo su teisės aktais, prašymą grąžinti paimtus elektros prietaisus, prašymą dėl vegetarinio maitinimo), 2014 m. sausio 30 d. – šešis (prašymą nurodyti priežastis, dėl kurių neužregistruoti įteikti dokumentai, skundą, kad pareigūnas trukdė maudytis, prašymą leisti kasdien, neribojant laiko, susipažinti su oficialių dokumentų tekstais, prašymą kasdien keisti kompaktinius diskus, pareiškimą apie negrąžinamą elektroninės knygos skaitytuvą, ausines, kompaktinius diskus, pareiškimą dėl pareigūno atsisakymo priimti ir išsiųsti laišką).

Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 15 straipsnio 1 dalį (bylai aktuali redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.), suimtieji turi teisę kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus ir tarnautojus, nevyriausybines organizacijas ir tarptautines institucijas. Pagal šio straipsnio 3 dalį, atsakymai į suimtųjų pasiūlymus, prašymus (pareiškimus), peticijas ir skundus per dvi darbo dienas nuo jų gavimo momento pasirašytinai įteikiami suimtiesiems. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d.

įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir TI vidaus tvarkos taisyklės, redakcija, galiojusi nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d.) 41 punktas nustatė, kad suimtieji pasiūlymus, prašymus (pareiškimus), peticijas ir skundus pateikia raštu. Jeigu suimtasis neturi voko, pašto ženklų, rašymo priemonės ir popieriaus pasiūlymui, prašymui (pareiškimui), peticijai ar skundui parašyti, asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų nurodytoms priemonėms įsigyti ir tokių priemonių prašo, tardymo izoliatoriaus administracija privalo suimtąjį jomis aprūpinti.

Pagal TI vidaus tvarkos taisyklių 42 punktą, jeigu suimtasis nori prie pasiūlymo, prašymo (pareiškimo), peticijos ar skundo pridėti dokumentų ar kitos medžiagos kopijas, tardymo izoliatoriaus administracija privalo suimtajam padaryti prašomų dokumentų ir medžiagos kopijas. Šios paslaugos suimtajam suteikiamos vadovaujantis Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039. Jeigu suimtojo asmeninėje sąskaitoje nepakanka lėšų tardymo izoliatoriaus administracijai atlyginti už kopijų parengimą, ši suma iš suimtojo asmeninės sąskaitos nurašoma, kai jis tampa mokus.

Remiantis TI vidaus tvarkos taisyklių 43 punktu, suimtieji rašytinius pasiūlymus, prašymus (pareiškimus), peticijas ir skundus įteikia tardymo izoliatoriaus direktoriaus paskirtam administracijos darbuotojui, o pagal šių Taisyklių 44 punktą, žodiniai suimtųjų pasiūlymai, prašymai (pareiškimai) ir skundai registruojami Suimtųjų priėmimo asmeniniais klausimais apskaitos žurnale (7 priedas). Atsakymus į suimtųjų pasiūlymus, prašymus (pareiškimus), peticijas ir skundus suimtiesiems tardymo izoliatoriaus direktoriaus įgalioti darbuotojai įteikia per dvi darbo dienas nuo jų gavimo momento, suimtajam pasirašant Suimtiesiems atsiųstų atsakymų apskaitos žurnale (8 priedas) (Taisyklių 45 punktas).

Minėtų teisės aktų pagrindu Kauno TI direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 1-67 patvirtinto Suimtųjų (nuteistųjų) laiškų, pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų priėmimo, išsiuntimo ir atsakymų į juos įteikimo tvarkos aprašą (toliau – ir Tvarkos aprašas) (pareiškėjas pripažino, kad jis su šiuo Tvarkos aprašu supažindintas) 4 punkte numatyta, kad kiekvieną darbo dieną korespondencija rytinio patikrinimo metu įteikiama Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininkui (toliau – ir būrio viršininkas).

Būrio viršininkas priima tik užklijuotą voką, kurį registruoja Suimtųjų (nuteistųjų) laiškų, pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų bei skundų apskaitos žurnale, pasirašant voką įteikusiam suimtajam (nuteistajam). Registruoti laiškai priimami ir išsiunčiami gavus suimtojo (nuteistojo) rašytinį prašymą (Tvarkos aprašo 5 punktas), o pagal šio Tvarkos aprašo 16 punktą, būrių viršininkai gautus atsakymus, adresuotus suimtiesiems ir nuteistiesiems, įteikia pasirašytinai Suimtiesiems (nuteistiesiems) atsiųstų atsakymų apskaitos žurnale per 2 darbo dienas nuo atsakymo gavimo momento (b. l. 93–95).

Iš Trečiojo aukšto suimtųjų ir nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų) bei skundų įstaigos vadovybei registro Nr. 48 (toliau – ir Kauno TI registras Nr.48) išrašo teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. sausio 29 d. pateikė Kauno TI administracijai adresuotus tris rašytinius prašymus (pareiškimus), t.y. dėl vegetarinio maitinimo, aparatūros bei susitikimo su psichologu (b. l.66–68). Iš Atsakymų įteikimo suimtiesiems, nuteistiesiems į jų rašytinius pasiūlymus, prašymus (pareiškimus) bei skundus registro Nr. 49 (toliau – ir Kauno TI registras Nr.49) išrašo teismas nustatė, kad 2014 m. sausio 29 d. pareiškėjui buvo parengti ir įteikti atsakymai į minėtus jo 2014 m. sausio 29 d. prašymus (psichologo konsultacija paskirta 2014 m. sausio 30 d., suteikta sausio 31 d.) (b. l. 66–73). Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas pripažino, kad vegetarinis maitinimas ir psichologo konsultacija jam buvo suteikti. Kauno TI 2014 m. vasario 24 d. raštu Nr. 49-84 pateikė atsakymą į pareiškėjo 2014 m. sausio 29 d. prašymą „Dėl daiktų grąžinimo“, kuriame remdamasis teisės aktais išsamiai paaiškino dėl V. K. atsivežtų į Kauno TI daiktų patikrinimo ir jų grąžinimo pareiškėjui (b. l. 13). Šiame atsakyme nurodyta, kad elektroninis knygų skaitytuvas, antros ausinės ir 17 kompaktinių diskų (iš 37 atsivežtų) buvo padėti į suimtųjų ir nuteistųjų daiktų laikino saugojimo sandėlį, nes, vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 173 punktu, nuteistiesiems nėra numatyta leisti naudotis elektroniniais knygų skaitytuvais, ir, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-124 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims perduotų ar įsigytų daiktų ir informacijos laikmenų tikrinimo, peržiūrėjimo, perklausymo bei laikymo tvarkos aprašo (toliau – ir Daiktų laikymo tvarkos aprašas) 3 punktu, nuteistasis ar suimtasis su savimi gali turėti tik po vieną tos rūšies daiktą (išskyrus kompaktinius diskus, kurių galima turėti ne daugiau kaip 20 vienetų) (b. l. 13, 111).

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas neginčijo aplinkybių, jog į jo 2014 m. sausio 29 d. prašymus atsakymai buvo pateikti, atsakovo neteisėtų veiksmų dėl minėtos dienos pareiškėjo prašymų nenustatė.

Vertindamas pareiškėjo teiginio esą 2014 m. sausio 30 d. jis pateikė Kauno TI 6 dokumentus, tačiau atsakymų į juos negavo, pagrįstumą, teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, kurioje pažymėta, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (pvz., LVAT 2005 m. kovo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-301/2007).

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas skunde ir teismo posėdyje tik abstrakčiai nurodė esą 2014 m. sausio 30 d. jis pateikė Kauno TI šešis dokumentus, kurių šios įstaigos pareigūnai neregistravo minėtų teisės aktų nustatyta tvarka (pareiškėjas nenurodė kada, koks pareigūnas ir dėl kokių priežasčių neįregistravo minėtų dokumentų), tačiau iš atsiliepimo į skundą, atsakovo atstovo paaiškinimų matyti, jog atsakovas neturi duomenų apie tai, kad pareiškėjas 2014 m. sausio 30 d. būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją su kitais prašymais, todėl šį pareiškėjo argumentą teismas atmetė.

Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, kildinamos iš Kalėjimų departamento neteisėtų veiksmų, teismas ištyręs įrodymus nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. kovo 6 d. pateikė skundą Kalėjimų departamentui dėl Kauno TI ir Marijampolės pataisos namų neteisėtų veiksmų (b. l. 42–44). Kalėjimų departamentas 2014 m. balandžio 18 d. sprendimu Nr. 2S-2169 informavo pareiškėją, kad, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalies reikalavimais, skundo dalis dėl Kauno TI pareigūnų veiksmų buvo persiųsta Kalėjimų departamento 2014 m. kovo 14 d. raštu Nr. 2S-1517 nagrinėti pagal kompetenciją Kauno TI administracijai (b. l. 61). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas šio atsakymo neskundė, todėl atsakovo aktai (veiksmai) nelaikytini neteisėtais ar nepagrįstais, o dėl teisėtų veiksmų neturtinė žala negali atsirasti.

Nenustatęs Kauno tardymo izoliatoriaus ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ar atskirų jų pareigūnų neteisėtų veiksmų, pažeidusių pareiškėjo teises ar teisėtus interesus, t. y. nenustatęs vienos viešosios atsakomybės sąlygos, teismas konstatavo, kad atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 57 str. 1 d.).

III. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 132) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde palaiko savo poziciją, kurią jis buvo išdėstęs pirmosios instancijos teismui. Atkreipia dėmesį į tai, kad Kauno TI atstovas teisme negalėjo paaiškinti savo veiksmų bei pagal teismo pareikalavimą nepateikė teismui reikiamų dokumentų. Pasak apelianto, tokiais veiksmais Kauno apygardos administracinis teismas pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 136–137) atsakovo atstovas pažymi, kad apeliantas siekia žalos atlyginimo, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardyti objektyviais, nepateikė, nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam tariamai padarytą neturtinę žalą. Apeliantas remiasi abstrakčiais teiginiais, nepagrindžia ir konkrečiai neįvardija neteisėto veikimo ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, Lietuvos valstybei nekyla prievolė atlyginti pareiškėjo prašomą atlyginti neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su Kauno TI veiksmais ar neveikimu pagal pareiškėjo pateikus 2014 m. sausio 29 ir 30 d. rašytinius prašymus, taip pat su Kalėjimų departamentui pateikto 2014 m. kovo 6 d. skundo nagrinėjimu.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t. y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos (turtinės ir /ar neturtinės) atlyginimo, pagrįstas CK 6.271 straipsnio nuostatomis, gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Atsižvelgiant į tai, kad valstybės ar savivaldybės viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga - neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas (nebuvimas), kaip taisyklė, byloje nustatinėjamas pirmiausia. Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) lemia, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad CK 6.271 straipsnio prasme nenustatyti pareiškėjo nurodytų valdžios institucijų (Kauno TI ir Kalėjimų departamento) neteisėti veiksmai.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nenurodė jokių konkrečių argumentų, pareikšdamas, kad palaiko savo poziciją, kurią jis buvo išdėstęs pirmosios instancijos teismui, apsiribodamas deklaratyviais teiginiais esą Kauno TI atstovas teismo posėdyje negalėjo paaiškinti savo veiksmų, nepateikė teismo reikalautų dokumentų ir kad teismas tokiais veiksmais pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nurodyta apimtimi, su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytu pareiškėjo reikalavimo vertinimu, pagrįstu įrodymų visumos analize ir teisės normomis (ABTĮ 86, 87 straipsniai) iš esmės sutinka.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Kauno TI-K buvo laikomas iš viso 5 paras (nuo 2014 m. sausio 29 d. iki 2014 m. vasario 4 d.). Reikalavimą, kad Lietuvos valstybė atlygintų neturtinę žalą, kurią esą padarė Kauno TI pareigūnai, pareiškėjas siejo su tardymo izoliatoriuje laikomo asmens teisės paduoti skundus, prašymus ir gauti į juos atsakymus pažeidimu.

Suėmimo vykdymo įstatymo 15 straipsnyje yra įtvirtintos bendrosios taisyklės, kad suimtieji turi teisę kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus ir tarnautojus, nevyriausybines organizacijas ir tarptautines institucijas (Suėmimo vykdymo įstatymo 15 straipsnio 1 dalis); atsakymai į suimtųjų pasiūlymus, prašymus (pareiškimus), peticijas ir skundus per dvi darbo dienas nuo jų gavimo momento pasirašytinai įteikiami suimtiesiems (Suėmimo vykdymo įstatymo 15 straipsnio 3 dalis).

Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi įstatymų leidėjas suteikė įgaliojimus teisingumo ministrui patvirtinti Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisykles. Vykdydamas šį įstatymų leidėjo pavedimą Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1-172 patvirtino Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisykles (bylai aktuali 2012 m. kovo 27 d. įsakymo Nr. 1R-94 redakcija), kurių VII skyrius skirtas Suėmimo įstatymo 15 straipsnio nuostatų įgyvendinimui ir nustato bendrąsias taisykles, kurių turi būti laikomasi tardymo izoliatoriuose suimtųjų laiškų, pasiūlymų prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų priėmimo, išsiuntimo ir atsakymų į juos įtekimo klausimais. Šiuo įsakymu, be kita ko, buvo patvirtintos vieningos visiems tardymo izoliatoriams apskaitos dokumentų formos, kuriose tvarkoma suimtųjų išsiunčiamų ir gaunamų laiškų apskaita (6 priedas), žodinių suimtųjų pasiūlymų, prašymų (pareiškimų) ir skundų apskaita (7 priedas), suimtiesiems atsiųstų atsakymų apskaita (8 priedas).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2009 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 1-172 3 punktu įpareigojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorių ir tardymo izoliatorių direktorius per mėnesį nuo šio įsakymo įsigaliojimo dienos parengti ir patvirtinti reikiamus teisės aktus Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėms įgyvendinti. Vykdydamas šį pavedimą, Kauno TI direktorius, be kita ko, priėmė 2009 m. liepos 10 d. įsakymą Nr. 1-67 (2013 m. rugsėjo 12 įsakymo Nr.1-204 redakcija), kuriuo patvirtinto Suimtųjų (nuteistųjų) laiškų, pasiūlymų prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų priėmimo, išsiuntimo ir atsakymų į juos įteikimo tvarkos aprašą.

Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad visais 2014 m. sausio 29 d. ir 30 d. rašytinius pareiškimais ir prašymais kreipėsi į Kauno TI administraciją. Pagal šiuos pareiškėjo teiginius, jo prašymų ir pareiškimų nereikėjo išsiųsti iš Kauno TI. Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismo aptartas teisinis reguliavimas, susijęs su suimtųjų laiškų išsiuntimo iš tardymo izoliatoriaus tvarka, neaktualus.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus dėl 2014 m. sausio 29 d. pareiškėjo kreipimųsi nustatė, kad pareiškėjas pateikė Kauno TI administracijai tris rašytinius prašymus (dėl vegetarinio maitinimo, aparatūros ir susitikimo su psichologu), kurie buvo užregistruoti Kauno TI registre Nr.48, o pagal įrašus Kauno TI registre Nr.49, kuriame apskaitomi atsakymai suimtiesiems į jų rašytinius pasiūlymus, prašymus (pareiškimus) bei skundus, 2014 m. sausio 29 d. pareiškėjui buvo atsakyta. Teismas nustatė, kad pareiškėjo prašoma ir jam paskirta psichologo konsultacija buvo suteikta 2014 m. sausio 31 d. Pareiškėjas pirmosios instancijos teisme pripažino, kad jo prašomą vegetarinį maitinimą ir psichologo konsultaciją Kauno TI jam suteikė. Teismas teisingai nustatė, kad šiuo aspektu atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų nėra.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Kauno TI 2014 m. vasario 24 d. rašte Nr. 49-84 išdėstytas atsakymas į pareiškėjo 2014 m. sausio 29 d. prašymą grąžinti visus elektros prietaisus, atitinka nustatytą teisinį reguliavimą ir negali būti vertinamas kaip neteisėti veiksmai. Pagal Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims perduotų ar įsigytų daiktų ir informacijos laikmenų tikrinimo, peržiūrėjimo, perklausymo bei laikymo tvarkos aprašo (Kalėjimų departamento 2013 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. V-150 redakcija) nuteistasis ar suimtasis su savimi gali turėti tik po vieną tos rūšies daiktą (išskyrus kompaktinius diskus, kurių galima turėti ne daugiau kaip 20 vienetų), o pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punktą leidimas nuteistiesiems naudotis elektroniniais knygų skaitytuvais nenumatytas. Nors minėtos redakcijos Daiktų laikymo tvarkos aprašo 3 punkto nuostata „su savimi gali turėti“ nėra detalizuota vietos atžvilgiu, tačiau iš minėto akto turinio galima suprasti, kad ši norma yra siejama su suimtajam ar nuteistajam asmeniui paskirta įstaigoje gyventi vieta. Kauno TI 2014 m. vasario 24 d. raštu Nr. 49-84 paaiškino pareiškėjui, kad remiantis minėtu teisiniu reguliavimu, Kauno TI pareigūnai 2014 m. sausio 29 d. patikrinę į šią įstaigą etapuoto pareiškėjo atsivežtus daiktus, dalį jų (elektroninį knygų skaitytuvą, antras ausines ir 17 kompaktinių diskų iš 37 atsivežtų) padėjo į suimtųjų ir nuteistųjų daiktų laikinojo saugojimo sandėlį. Minėta, kad pareiškėjas Kauno TI-K buvo laikomas iš viso 5 paras (nuo 2014 m. sausio 29 d. iki 2014 m. vasario 4 d.). Pareiškėjas nenurodo ir nekelia ginčo tuo aspektu, kad jam išvykstant iš Kauno TI į Marijampolės PN, atsakovo atstovas kaip nors neteisėtai pasielgė su laikinojo saugojimo sandėlyje buvusių pareiškėjo daiktais.

Pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstų įrodymais ir teisės normomis išvadų, kad atsakovo atstovo veiksmai sprendžiant minėtus tris pareiškėjo 2014 m. sausio 29 d. prašymus buvo teisėti.

Pirmosios instancijos teismas pagal pateiktus į bylą įrodymus nenustatė, kad pareiškėjas 2014 m. sausio 29 d. pateikė Kauno TI administracijai dar vieną (ketvirtąjį) prašymą, o 2014 m. sausio 30 d. pateikė šešis rašytinius prašymus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2015 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1123-624/2015 ir kt.). Pareiškėjas patikslintame skunde pirmosios instancijos teismui tik išvardijo klausimus, kuriais esą jis 2014 m. sausio 30 d. kreipėsi raštu į Kauno TI administraciją, tačiau nenurodė jokių konkrečių prašymų pateikimo aplinkybių (kokias pareigas užimančiam konkrečiam pareigūnui įteikė; kada būtent įteikė; ar tai buvo vienas veiksmas, ar keli; kokie buvo pareigūno (pareigūnų) veiksmai ir paaiškinimai, jei atsisakė priimti prašymus; kur yra tariamai pareigūno (pareigūnų) nepriimti pareiškimai ir prašymai; kodėl pareiškėjas tokių pareigūno (pareigūnų) veiksmų neapskundė Kauno TI administracijai ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013). Minėtoje teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad atsakovui būtų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius. Analogiškos iš esmės taisyklės taikytinos ir reiškiant reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kildinamą dėl netinkamų suėmimo sąlygų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo patikslintame skunde nurodyti argumentai dėl 2014 m. sausio 30 d. prašymų pateikimo Kauno TI pareigūnams yra visiškai abstraktūs, jų pateikimo aplinkybės nenurodytos. Dėl išvardytų priežasčių pareiškėjo skunde abstrakčiai deklaruotų aplinkybių nepakanka konstatuoti Kauno TI neteisėtus veiksmus. Pareiškėjas rėmėsi iš esmės deklaratyviais teiginiais ir pirmosios instancijos teismas dėl 2014 m. sausio 30 d. pagrįstai nekonstatavo neteisėtų Kauno TI veiksmų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde apsiribojo deklaratyviais pareiškimais, kad palaiko savo poziciją.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai nustatė, kad nėra pagrindo konstatuoti Kalėjimų departamento neteisėtus veiksmus. Byloje nustatyta, kad 2014 m. kovo 6 d. skundą Kalėjimų departamentui pareiškėjas padavė dėl Kauno TI ir Marijampolės PN neteisėtų veiksmų. Suėmimo vykdymo įstatymo 49 straipsnio 1 dalis nustato, kad tardymo izoliatorių pareigūnų veiksmai ir sprendimai skundžiami Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnyje nustatyta tvarka. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnį laisvės apribojimo, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų pareigūnų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami atitinkamą bausmę vykdančios institucijos ar įstaigos vadovui (BVK 183 straipsnio 1 dalis); šio straipsnio 1 dalyje nurodytas bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Kalėjimų departamento direktoriui (BVK 183 straipsnio 2 dalis); Kalėjimų departamento direktoriaus veiksmai ir sprendimai per dvidešimt dienų nuo jų įteikimo gali būti skundžiami apygardos administraciniam teismui. (BVK 183 straipsnio 3 dalis). Pagal minėtą įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą, pareiškėjas Kauno TI pareigūnų veiksmus, su kuriais nesutinka, turėjo apskųsti šios įstaigos vadovui, o po to (nesutikimo su Kauno TI vadovo sprendimu atveju) paduoti skundą Kalėjimų departamento direktoriui. Byloje nustatyta aplinkybė, kad Kalėjimų departamentas, gavęs pareiškėjo 2014 m. kovo 6 d. skundą, šio skundo dalį dėl Kauno TI pareigūnų 2014 m. sausio 29 d. ir 30 d. neteisėtų veiksmų (neveikimo) 2014 m. kovo 14 d. raštu Nr. 2S-1517 pagrįstai ir teisėtai persiuntė nagrinėti Kauno TI direktoriui, nes tai atitinka Suėmimo vykdymo įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje ir Bausmių vykdymo įstatymo 183 straipsnyje numatytą skundų dėl tardymo izoliatorių pareigūnų veiksmų ir sprendimų apskundimo ir skundų nagrinėjimo tvarką. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad Kalėjimų departamentas Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio nuostatų nepažeidė.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, ABTĮ 6 straipsnyje garantuojama asmens teisė į tinkamą procesą užtikrinama inter alia tuo, kad šalių ginčą nagrinėja nepriklausomas ir nešališkas teismas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą ABTĮ 47–471straipsnių normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymu, gali teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą. Nagrinėjamu atveju iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas nereiškė nušalinimų teismui, t.y. nepasinaudotojo ABTĮ numatyta teise (b.l.85-87, 115-118). Be to, pažymėtina, kad ABTĮ 57 straipsnyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės esmė yra ta, jog bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nė vienos proceso šalies pozicija dėl įrodymų teismui nėra privaloma. Atitinkamai, vien tik ta aplinkybė, kad bylos proceso dalyvis nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, savaime nesuteikia pagrindo teigti, kad teismas buvo šališkas.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į EŽTT jurisprudenciją, kurioje pabrėžiama, kad „šalių lygybės“ principas yra sudėtinė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą dalis (žr. 1968 m. birželio 27 d. sprendimą byloje Neumeister prieš Austriją). Laikantis šalių lygybės principo abiems šalims turi būti suteikiama tinkama galimybė pristatyti savo bylą tokiomis sąlygomis, dėl kurių jo padėtis ne taptų nepalankesnė negu jo oponento (žr. EŽTT 1993 m. spalio 27 d. sprendimą byloje Dombo Beheer B.V. prieš Nyderlandus). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistos nurodytu aspektu pareiškėjo teisės, jog jam nepagrįstai buvo ribojamos ar varžomos teisės įrodinėti savo reikalavimų dėl žalos atlyginimo pagrįstumą. Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 straipsnis), bylos nenagrinėjo iš esmės kol neįsitikino (teismo posėdis buvo atidėtas reikalaujant papildomų įrodymų), kad atsakovo atstovai pateikė visus įmanomus pateikti dokumentus, kokių teismas turėjo pagrindą reikalauti atsižvelgdamas į pirmiau aptarto pareiškėjo skundo dėl neturtinės žalos atlyginimo turinį. Teismo atliktas įrodymų vertinimas, su kuriuo pareiškėjas nesutinka, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad teismas jam nesudarė tinkamų sąlygų įrodinėti savo reikalavimo pagrįstumą, ar kitaip ribojo jo teises, pažeidžiamas proceso šalių lygybės principą (ABTĮ 57 str.), o tuo pačiu ir pareiškėjo teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, priėjo prie pagrįstų išvadų, kad atsakovo atstovo neteisėti veiksmai nenustatyti, todėl CK 6.271 straipsnio prasme valstybei nekyla pareiga atlyginti pareiškėjui žalą (turtinę ir/ar neturtinę). Nenustačius esminės civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlygos (valdžios institucijos neteisėtų veiksmų), kitų sąlygų aptarinėjimas neturi teisinės prasmės.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė