2022-10-19 Nr. AB-25305-3-61-3-03122-2020-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-407-602/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03122-2020-5

Procesinio sprendimo kategorija 14.4.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. spalio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Pakruojo rajono Linkuvos žemės ūkio bendrovės skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo (jo dalies) panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Pakruojo rajono Linkuvos žemės ūkio bendrovė (toliau – ir pareiškėjas, Linkuvos ŽŪB) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2020 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. AS-87 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo taikant didesnį mokesčio tarifą pareiškėjui apskaičiuotas 88 820 Eur mokestis už valstybinius gamtos išteklius; arba 2) panaikinti Sprendimo dalį, kuria pareiškėjui apskaičiuotas mokestis už valstybinius gamtos išteklius už 2017–2019 metus sudaro 88 820 Eur, sumažinant apskaičiuoto mokesčio dydį iki 3 000 Eur.

2. Pareiškėjas paaiškino, jog Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus (toliau – ir Skyrius) vedėjas, vyresnysis valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius A. B. atliko pareiškėjo planinį mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą. Pabaigus patikrinimą, Skyrius 2020 m. birželio 15 d. surašė patikrinimo aktą Nr. PA80-24/2020 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame nurodė, jog tikrinamuoju laikotarpiu (2017–2019 metai) pareiškėjas vykdė požeminio vandens išteklių gavybą, pagal teisės aktų reikalavimus privalėjo turėti leidimą valstybinių gamtos išteklių gavybai. Pareiškėjas pagal Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius išteklius įstatymo (toliau – ir MVGIĮ, Įstatymas) 5 straipsnio 1 dalį, privalėjo deklaruoti sunaudojamo vandens kiekį bei mokėti nustatyto dydžio mokestį valstybės biudžetui, tačiau jo nemokėjo ir nedeklaravo.

3. Išvardindamas Patikrinimo akte konstatuotus pažeidimus, pareiškėjas pažymėjo, kad deklaravo sunaudoto vandens kiekį ir po Patikrinimo akto surašymo sumokėjo jame nurodytą bazinį 8 882,00 Eur dydžio mokestį valstybei ir taip įvykdė Departamento nurodytą prievolę sumokėti teisės aktais nustatyto bazinio dydžio mokestį už naudojamus gamtos išteklius (nagrinėjamu atveju – už požeminį vandenį).

4. Pareiškėjas iš esmės neginčijo atsakovo nustatytų pažeidimų – neneigė, kad tikrintu laikotarpiu neturėjo Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes; kad nebuvo sudaręs išteklių ir ertmių naudojimo sutarties; kad tikrinamu laikotarpiu išgautą požeminį vandenį panaudojo savo ūkinėje veikloje. Pareiškėjas taip pat neginčijo akte Patikrinimo akte nurodyto išgauto ir panaudoto požeminio vandens kiekio, nes pats šį kiekį apskaitė ir deklaravo. Pareiškėjas pripažino padaręs Sprendime išvardytus pažeidimus, tačiau nesutiko su pritaikytos 88 820 Eur sankcijos dydžiu, kadangi ji neteisinga ir neproporcinga.

5. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija, pareiškėjas pabrėžė, kad teismui yra suteikta teisė sumažinti nagrinėjamoje byloje paskirtą sankciją, vadovaujantis teisingumo ir proporcingumo principais. Linkuvos ŽŪB yra sąžininga mokesčių mokėtoja, visas prievoles valstybei stengiasi vykdyti laiku ir tinkamai. Departamentui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad mokestis, dėl kurio surašytas Patikrinimo aktas, nustatytas ir galiojo tik tam tikrą laikotarpį, kuris šiame akte ir Sprendime nenurodytas bei nebuvo vertinamas.

6. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad jis gaudavo oficialią informaciją, susijusią su numatomais teisinio reguliavimo pakeitimais, iš kurios buvo įsitikinęs, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuomonė šiuo klausimu yra vieninga, t. y. mokesčio už vandens naudojimą savo reikmėms bei šio vandens neapmokestinimo klausimas neabejotinai bus išspręstas palankiai žemdirbiams (vanduo, naudojamas Linkuvos ŽŪB reikmėms, nebus apmokestinamas). Viešai skelbiamas Vyriausybės 2016 m. gegužės 11 d. posėdžio įrašas patvirtino, kad visi Vyriausybės nariai vienbalsiai sutarė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija skubos tvarka, per savaitę parengs naują vandens sunaudojimo reglamentavimo tvarką, pagal kurią mokestis žemės ūkio įmonėms nebus skaičiuojamas. Pareiškėjas nežinojo, kad elgiasi netinkamai ir nevykdo įstatymu nustatytos mokestinės prievolės, sąžiningai suklydo, nustatyto mokesčio nedeklaravo ir nesumokėjo. Šios aplinkybės, anot pareiškėjo, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo veiksmuose nėra tyčios nuslėpti sunaudoto vandens kiekį ar nesumokėti už jį privalomų mokesčių. Pažeidimo padarymui turėjo reikšmės ir ta aplinkybė, kad pareiškėjas niekada per visą tikrintą laikotarpį iš ją tikrinančių Departamentui pavaldžių institucijų darbuotojų nėra gavęs jokių pranešimų, raginimų, priminimų, pastabų ar kitokios informacijos, kurios pagrindu būtų nurodoma arba primenama apie pareigą deklaruoti valstybinius gamtos išteklius, gauti leidimą arba sumokėti mokesčius valstybės biudžetui. Be to, pagal nuo 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojusį teisinį reguliavimą (Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 16 str.), pareiškėjui leidimas išgauti ir naudoti požeminį vandenį nereikalingas (99 m3 galima išgauti nemokamai), MVGIĮ sumažintas mokesčio tarifas už požeminį vandenį.

7. Atsižvelgęs į tai, kad yra sumokėjęs 8 820 Eur sumą už išgautą požeminį vandenį, pareiškėjas tvirtino, kad yra pagrindas prašyti teismo sumažinti taikytinos sankcijos dydį arba prašyti atleisti nuo nustatyto dydžio sankcijos mokėjimo. Pareiškėjo įsitikinimu, jis tyrimo metu atskleidė visus žinomus duomenis, kurie reikšmingi prievolei identifikuoti, jos dydžiui nustatyti; pareiškėjas tokio pobūdžio pažeidimą padarė pirmą kartą, nesiekė ekonominės naudos, pareiškėjui niekada nėra prieš tai taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus; dėl pareiškėjo padarytų pažeidimų nebuvo kilę žalingi padariniai aplinkai ir visuomenei. Taigi atsakovo priskaičiuota mokėtina suma laikytina neproporcingai didele ir turėtų būti maksimaliai mažintina.

8. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad byloje pateikti rašytiniai paaiškinimai patvirtina, jog atsakovo priskaičiuota sankcija sukeltų pareiškėjui neproporcingai neigiamų pasekmių – Linkuvos ŽŪB finansinės atskaitomybės dokumentai rodo, jog tuo atveju, jeigu Sprendime nurodoma mokestinės prievolės suma nebus sumažinta ir jeigu Linkuvos ŽŪB privalės šią sumą sumokėti, ji patirtų didžiulių, nepakeliamų, neproporcingų sunkumų, t. y. negalėtų įgyvendinti investicijų sutarties, susidurtų su dideliais finansiniais sunkumais dėl apyvartinių lėšų trūkumo, nebeturėtų galimybės sumokėti darbo užmokesčio darbuotojams bei vykdyti atsiskaitymų su ūkiniais – komerciniais partneriais. Pareiškėjas 2019 metais turėjo tik 16 370 Eur grynojo pelno, todėl priskaičiuota mokesčio suma viršytų jį penkis kartus. Todėl pareiškėjas Sprendimas naikintinas ir pareiškėjas atleistinas nuo apskaičiuoto padidintu tarifu mokesčio arba apskaičiuotas mokestis mažintinas iki 3 000 Eur. Ši suma yra adekvati padarytam pažeidimui, nėra per maža ir pakankamai reikšminga pareiškėjui savo dydžiu, nesukels sunkių turtinių pasekmių.

9. Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

10. Departamentas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nėra pateikta ir nurodyta jokių naujų aplinkybių, kurios pareiškėjui nebuvo žinomos patikrinimo metu arba surašant Sprendimą. Skundu nėra ginčijamas Patikrinimo akte ir Sprendime nurodytas nedeklaruotas valstybinių gamtos išteklių kiekis ar kitos nustatytos faktinės aplinkybės, ginčijamas iš esmės tik sankcijos taikymas. Pareiškėjas, vykdydamas žemės gelmių išteklių (požeminio vandens) gavybą, kurių išgavimui privalomas leidimas naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, bei neturėdama šio leidimo, pažeidė Žemės gelmių įstatymo 11 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio 1 ir 4 dalių ir 15 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

11. Dėl pareiškėjo teiginių, kad pareiškėjas sąžiningai suklydo, nežinojo, kad elgiasi netinkamai, atsakovas pažymėjo, jog pareiga ir prievolė išgaunamam požeminiam vandeniui turėti leidimą naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes bei pareiga mokėti mokesčius pareiškėjui buvo žinoma dar 2016 metais. Atkreiptinas dėmesys, kad ŽGĮ 12 straipsnio nuostata, kad žemės gelmių išteklius ir ertmes gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį, galiojo nuo 2014 m. liepos 1 d. ir nekito iki 2020 m. liepos 1 d. Departamentas pabrėžė, kad nei patikrinimo metu, nei priimant sprendimą, nuo 2020 m. leipos 1 d. galiojantis teisinis reglamentavimas, juo labiau, parengti teisės aktų projektai negali būti taikomi. Juridinis asmuo, vykdantis ūkinę veiklą, susijusią su gamtos išteklių naudojimu, turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais, jų pakeitimais ir vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus.

12. Departamento teigimu, pareiškėjas skundu siekia nepagrįstai panaikinti Departamento priimtą Sprendimą arba sumažinti įstatyme numatytą mokestį. Įstatymo leidėjo MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytas didesnis mokesčio tarifas už neteisėtą gamtos išteklių naudojimą ir naudojimui reikalavimus nustatančių teisės aktų nesilaikymą įtvirtina daug palankesnę situaciją tam mokesčių mokėtojui, kuris laiku ir tiksliai deklaruoja išgautą gamtos išteklių kiekį ir gamtos išteklius naudoja pagal reikiamus leidimus ir nustatyta tvarka.

13. Departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, pagrįstai rėmėsi Patikrinimo aktu ir jame nurodytais duomenimis, veikė jam teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose, neturėjo kitokios diskrecijos teisės ir privalėjo vykdyti MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalį, imperatyviai nustatančią mokesčio tarifą pareiškėjui. Mokestinė prievolė jam kilo dėl jo paties pasirinkto elgesio varianto. Departamentas mano, kad teisės aktai pritaikyti tinkamai, priimtas skundžiamas Departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjo skundas atmestinas.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pakeitė atsakovo Sprendimu “ patvirtintą mokesčio už nedeklaruotus gamtos išteklius dydį, sumažinant jį nuo 88 820 Eur iki 8 882 Eur.

15. .Teismas nustatė, kad:

15.1. Pareiškėjas tikrintu laikotarpiu (2017–2019 metais) eksploatavo keturias požeminio vandens vandenvietes (gręžinius) (požeminio vandens gręžinių Nr.: 11582, 4808, 3164, 4072).

15.2. Atlikus pareiškėjo vykdomos veiklos planinį patikrinimą už 2017–2019 metus, nustatyta, kad pareiškėjas vykdė žemės gelmių išteklių (požeminio vandens) gavybą, neturėdamas leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, kuris išduodamas Lietuvos geologijos tarnybos. Patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas išgavo ir nedeklaravo 2017 metais – 36 270 m2 požeminio vandens, 2018 metais. – 17 985 m3 požeminio vandens ir 2019 metais – 29 051 m3 požeminio vandens, o deklaracijas pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) tik 2020 m. gegužės 29 d., tuo pažeisdamas Žemės gelmių įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, 12 straipsnio 1–4 dalis bei Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 7 straipsnio 1, 2 ir 4 dalis. Vadovaujantis minėto įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui už nedeklaruotą ir be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį paskaičiuotas mokestis taikant didesnį tarifą.

15.3. Pareiškėjas, nesutikdamas su 2020 m. birželio 15 d. Patikrinimo akte papildomai apskaičiuotomis mokesčių ir su jais susijusiomis sumomis, pateikė Departamentui 2020 m. liepos 17 d. rašytines pastabas, nurodydamas, jog nežinojo ir nebuvo informuotas, kad privaloma požeminio vandens gavybai turėti leidimą bei mokėti mokesčius.

15.4. Įvertinęs pareiškėjo pateiktas rašytines pastabas ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo 132 straipsnio nuostatomis, Departamentas nusprendė patvirtinti 2020 m. birželio 15 d. Patikrinimo aktą 88 820 Eur mokesčio sumą, kurią pareiškėjas privalo sumokėti už padarytus pažeidimus.

16. Teismas vadovavosi Žemės gelmių įstatymu, Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) viršininko 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. D1/614/VA-99 patvirtintomis Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos KIT708 formos ir jos papildomo lapo KIT708P formos užpildymo ir pateikimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymu (toliau – ir MAĮ). Teismas apžvelgė Žemės gelmių įstatymo 11 ir 12 straipsniuose įtvirtintą reguliavimą, pažymėjo, kad pagal minėto įstatymo 15 straipsnio 1 dalį žemės gelmių išteklius ir ertmes galima naudoti tik nustatyta tvarka juos ištyrus, aprobavus ir įvertinus jų gavybos poveikį aplinkai. Įvertinęs paminėtą teisinį reglamentavimą, teismas darė išvadą, kad žemės išteklių gavyba gali būti vykdoma tik įstatymu nustatyta tvarka juos ištyrus, aprobavus, įvertinus jų gavybos poveikį aplinką, turint leidimą žemės gelmių išteklių ir ertmių panaudojimui (ŽGĮ 11 str. 1 dalis, 12 str. 1 d. ir 4 d.).

17. Pažymėjęs, kad pagal MVGIĮ nuostatas vanduo yra šio mokesčio objektas, teismas nurodė, kad pagal MVGIĮ 7 straipsnį kiekvieną metų ketvirtį mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojai turi pareigą teikti deklaracijas, apskaičiuodami ir sumokėdami visą per tą ketvirtį išgautą gamtos išteklių kiekį. Teismas taip pat nurodė MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, t. y. kada taikomas didesnis mokesčio tarifas.

18. Teismo vertinimu, pareiškėjas naudojo mokesčiu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, todėl buvo šio mokesčio mokėtojas, taigi turėjo pareigą nustatyta tvarka jį mokėti. Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad pareiškėjas 2017–2019 metais mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas pateikė 2020 m. gegužės 29 d., t. y. jau pradėjus mokestinį patikrinimą ir neturėjo Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes.

19. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neginčijo nurodomų aplinkybių, tačiau nesutiko taikomu 10 kartų didesniu mokesčio tarifu, kuris, pareiškėjo nuomone, yra neproporcingas padarytam pažeidimui. Nurodęs, kad pagal aptartą teisinį reguliavimą nedeklaravus mokesčio už išgautą vandenį, mokesčio mokėtojui taikomas 10 kartų didesnis mokesčio tarifas, teismas nustatė, kad pareiškėjas per MVGIĮ nustatytą terminą deklaracijų mokesčių administratoriui nepateikė (tai padarė tik pradėjus mokestinį patikrinimą), taip pažeisdamas MVGIĮ nuostatas, dėl šios priežasties Departamentas pareiškėjui pritaikė 10 kartų didesnį tarifą. Teismas akcentavo, kad Departamentui tvirtinant patikrinimo rezultatus, MVGIĮ jam nesuteikia teisės taikyti kitokius mokesčių tarifus nei tuos, kurie nustatyti MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje.

20. Vertindamas skundo argumentus dėl pareiškėjui taikytinos mokesčio sumos, teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą aiškinant teismo diskreciją pakeisti institucijos pritaikytą sankciją asmeniui, atsižvelgiant į proporcingumo ir teisingumo principus.

21. Teismas pažymėjo, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjas pažeidimą – išgauto vandens kiekio nedeklaravimą, būtų padaręs tyčia arba turėtų tikslą nuslėpti išgautą vandens kiekį. Be to, išgauto vandens kiekį pareiškėjas deklaravo 2020 m. gegužės 29 d. Iš byloje esančių duomenų buvo nustatyta, kad tai pirmasis pareiškėjo tokio pobūdžio pažeidimas. Teismo vertinimu, byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas būtų sistemingai pažeidinėjęs įstatymus ir kad jam anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus. Pareiškėjas pripažino padarytą pažeidimą ir VMI sumokėjo 8 882 Eur sumą, nors ir pavėluotai, su atsakovu pareiškėjas bendradarbiavo.

22. Teismas sutiko su pareiškėjo skundo argumentais, jog tokio dydžio sankcija gali sukelti ypatingai neigiamų padarinių ir apsunkina pareiškėjo finansinę padėtį, pažeidimo pavojingumas šiuo atveju nebuvo didelis, pareiškėjas VMI sumokėjo 8 882 Eur, taigi iš esmės valstybės biudžetas nenukentėjo, žala gamtai ar žmonėms nebuvo padaryta. Visos anksčiau nurodytos aplinkybės buvo reikšmingos sprendžiant dėl pareiškėjui apskaičiuoto mokesčio 10 kartų padidintu tarifu, kuris savo esme prilygsta sankcijai, sumažinimo.

23. Pažymėjęs, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokiose situacijose ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 50 ar 100 proc. didesnį mokestį, teismas, vadovaudamasis proporcingumo ir teisingumo principais, darė išvadą, kad pareiškėjui pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas neturėjo tikslo nuslėpti sunaudoto vandens, bendradarbiavo patikrinimo metu, padarytam pažeidimui atlyginti ir MVGIĮ numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį už laiku nedeklaruotą išgautų gamtos išteklių kiekį už 2017–2019 metus padidinti 1 kartu. Todėl teismas pareiškėjo ginčijamu Departamento Sprendimu apskaičiuotą mokestį už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį sumažino iki 8 882 Eur (88 820,00 Eur/10 x 1) sumos.

24. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, kadangi nagrinėjamu atveju atsakovo neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo padaryto pažeidimo nenustatyta ir pareiškėjui apskaičiuotas mokestis tik sumažintas, vadovaujantis teisingumo, protingumo, proporcingumo principais.

III. 25. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

26. Pakartodamas bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir taikytiną teisinį reguliavimą, atsakovas nurodo, kad teismas, mažindamas sankcijos dydį, aplinkybę, kad bendrovė patikrinimo metu (2020 m. gegužės 29 d.) deklaruodama išgauto vandens kiekį ir sumokėdama mokesčius už 2017–2019 metais išgautą išteklių kiekį, nepadarė žalos valstybės biudžetui, laikė svarbia ir reikšminga. Teismas nurodė, kad pagal teismų suformuotą praktiką sankcijos dydį sumažino iki 100% mokesčio dydžio sumos. Tačiau priimant sprendimą ir formuojant sankciją teismas neatsižvelgė į kitas svarbias ir reikšmingas aplinkybes bei esamą teisinį reguliavimą.

27. Departamentas akcentuoja, kad pagal MVGIĮ, MAĮ ir Taisykles bendrovė ne tik kad gali (teisės normos nenumato tokių apribojimų), bet ir turi pareigą tikslinti už 2017–2019 metus 2020 m. gegužės 29 d. pateiktą deklaraciją, joje nurodant faktiškai išgautą išteklių kiekį bei susigrąžinti sumokėtus mokesčius už šį išteklių kiekį. Atsižvelgiant į tai, bendrovei sudaromos sąlygos visiškai išvengti teismo skirtos 100% dydžio sankcijos už laiku nesumokėtą mokestį, t. y. pareiškėjas vykdydamas MVGIĮ ir Deklaracijos užpildymo taisyklių reikalavimus bei tikslindamas už 2017–2019 metus 2020 m. gegužės 29 d. pateiktą deklaraciją, iš VMI susigrąžins 8 882 Eur.

28. Dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, Departamentas pažymi, jog teismas pripažino, kad įstatymuose įtvirtinta imperatyvi pareiškėjo pareiga mokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius. Juridinis asmuo turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais, jų pakeitimais ir vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys. Įstatymas mokesčio mokėtojui nustato pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti tinkamą mokesčio apskaičiavimą, sumokėjimą ir deklaracijų teikimą.

29. Departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas šioje byloje, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pareiškėjo paaiškinimais, nepagrįstai pripažino, kad pareiškėjui yra pritaikyta per didelė sankcija ir nepagrįstai vertino pareiškėjui, teismo nuomone, pritaikytos sankcijos proporcingumą teisingumo bei protingumo kriterijais.

30. Departamentas pabrėžia, kad MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Minėtoje nuostatoje nustatytas bei įtvirtintas Mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnio 6 punkte mokestis yra lygiavertis ir turi tokią pačią bendrą paskirtį kaip ir kiti Lietuvos Respublikos Seimo nustatyti mokesčiai į valstybės biudžetą. Departamento nuomone, praktika, kai be įstatyminio pagrindo mokesčiai pakeičiami (mažinami), kėsintųsi į valdžios padalijimo principą, konkuruojant su įstatymų leidžiamąja valdžia.

31. Departamentas akcentuoja MVGIĮ 2 straipsnyje įtvirtintą tikslą, taip pat tai, kad pareiškėjas pagal minėto įstatymo nuostatas privalo mokėti mokestį, apskaičiuotą taikant didesnį tarifą, taip kompensuojant išgautų gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas. Departamento įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Konstitucinio Teismo jurisprudencija, kurioje konstatuota, kad dėl mokesčių nesiderama. Valstybinius mokesčius nustato tik Seimas įstatymu ir tik Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai. (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 straipsnio 1 dalis). Dėl MVGIĮ 6 straipsnio joks Konstitucinio Tesimo nutarimas, kuriame būtų konstatuotas įstatymo neatitikimas Konstitucijai, nėra priimtas, įstatymas galioja ir turi būti taikomas visa apimtimi.

32. Pareiškėjas Pakruojo rajono Linkuvos žemė ūkio bendrovė atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo 847 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

33. Pareiškėjas pažymi, kad jis neteikė apeliacinio skundo ir sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, jų nekvestionuoja. Pareiškėjo įsitikinimu, Departamentas iš esmės neigia Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl teismo vaidmens, atliekant institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuoseklioje praktikoje pripažįstama, jog sankcijos taikymas vien dėl formalių reikalavimų pažeidimo neatitiktų Įstatymo paskirties bei tikslo.

34. Atsižvelgdamas į administracinių teismų praktiką panašiose bylose, pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog jis turi teisę nuspręsti, ar atsakovo pritaikyta sankcija pareiškėjui yra proporcinga, ir pagrįstai ją sumažino nustatęs, jog dėl tam tikrų konkrečių itin svarbių aplinkybių, kurios nurodytos teismo sprendime, ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Be to, teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu.

35. Pareiškėjas apžvelgia Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl proporcingumo principo taikymo ginčo atveju, kriterijus, į kuriuos atsižvelgtina parenkant (mažinant) sankciją, ir pažymi, jog nagrinėjamoje byloje, yra ekonominis kriterijus ir paskirtos sankcijos poveikio konkrečiam ūkio subjektui galimo poveikio vertinimas. Šioje byloje pareiškėjas pateikė finansinės atskaitomybės ir kitais dokumentais pagrįstus duomenis apie tai, kad paskirtos sankcijos išieškojimas sukeltų Linkuvos ŽŪB ypatingai sunkias, neadekvačias ir neproporcingas padarytam pažeidimui pasekmes, be to, pastaruoju metu kylančios kainos didina įvairius kaštus, bendrovė buvo įtraukta į sąrašus ūkio subjektų, nukentėjusių nuo COVID-19 pandemijos; kt. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino paskirtą sankciją.

36. Pareiškėjo teigimu, su kilusiu ginču nesusiję ir nepagrįsti atsakovo teiginiai, kad pareiškėjas pasinaudos teise tikslinti deklaraciją ir susigrąžinti mokesčius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 37. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2020 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. AS-87 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ apskaičiuoto mokesčio didesniu tarifu proporcingumo.

38. Byloje nustatyta, kad Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Apskaitos ir mokesčių kontrolės Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus pareigūnai, atlikę pareiškėjo planinį patikrinimą, nustatė, kad pareiškėjas išgavo ir naudojo požeminį vandenį be Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo.

39. Pareiškėjui buvo surašytas 2020 m. birželio 15 d. patikrinimo aktas Nr. PA 80-24/2020, kuriame pareiškėjui apskaičiuotas mokėtinas mokesčio dydis už 2017–2019 metus be leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes vykdytą gėlo požeminio vandens išgavimą. Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos direktorius 2020 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. AS-87patvirtino minėtą patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui sumokėti 88 820 Eur mokestį.

40. Pirmosios instancijos teismas pakeitė skundžiamą atsakovo Sprendimą – priskaičiuotą mokesčio padidintu tarifu sumą sumažino nuo 88 820 Eur iki 8 882 Eur, t. y. iki 100 proc. mokesčio sumos.

41. Apeliantas Departamentas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės akcentuoja, kad teismas neturėjo diskrecijos mažinti konkrečiame įstatyme nustatytą mokestį, kurį turi mokėti pareiškėjas. Apelianto įsitikinimu, teisės aktus pažeidusiam pareiškėjui taip sumažinus mokestį nekils jokių neigiamų pasekmių.

42. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.)

V. 43. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (ginčui aktuali pareiškėjo tikrintu laikotarpiu galiojusi redakcija) 5 straipsnio 1 dalį, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas. Šio Įstatymo 4 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad mokesčio objektas yra naudingosios iškasenos, nurodytos šio įstatymo 1 priede.

44. MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos poveikio priemonės už deklaruotą ar nedeklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį – didesni mokesčio tarifai – administracinių teismų praktikoje vertinami kaip sankcijos už padarytus pažeidimus, susijusius su valstybinių gamtos išteklių naudojimu, nesilaikant teisės aktais nustatytos tvarkos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1106/2010, 2020 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1546-602/2020, 2021 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2021).

45. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, jog institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimą; 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimą).

46. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu ir tais atvejais, kai pagal faktines bylos aplinkybes akivaizdu, jog konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu teismo sprendimas bus formalus, bet ne teisingas, pirmenybę būtina teikti teisingumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-896-662/2015; 2019 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-278-624/2019). Proporcingumo principo taikymas atsiskleidžia tuo, kad pritaikyta neigiama poveikio priemonė turi atitikti padarytą pažeidimą, todėl šis principas neatskiriamas nuo teisingumo principo. Įgyvendinant teisingumo principą, reikalaujama, kad asmeniui skiriama sankcija būtų proporcinga padarytam pažeidimui. Teisingumo principas taip pat įpareigoja, kad asmuo, padaręs priešingą teisei veiką, neišvengtų atsakomybės, tačiau skiriant jam bausmę būtų atsižvelgiama į jo turtinę padėtį bei svarbias kitas aplinkybes.

47. Konstitucinis Teismas 2001 m. spalio 2 d. nutarime yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime nurodyta, kad teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui.

48. Taigi, priešingai nei nurodo apeliantas, teismai, esant pagrindui, turi teisę koreguoti MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka apskaičiuotos sumos dydį, nes tai vertintina kaip sankcija, o ne mokestis, dėl to tokiais atvejais nėra pažeidžiamas ir valdžių padalijimo principas. Dėl tų pačių motyvų, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįsti ir atsakovo argumentai, kad teismas nesivadovavo oficialia konstitucine doktrina, kurioje išaiškinta, kad dėl mokesčių nesiderama. Apelianto argumentai, susiję su pareiškėjo teise tikslinti pateiktas deklaracijas ir susigrąžinti (įskaityti) mokesčius nėra nagrinėjamos bylos dalykas, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

49. Vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjui sumažintos padidintu tarifu apskaičiuotos mokesčio sumos, teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje deklaracijos nepateikimas nevertinamas kaip formalus pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1402-575/2020).

50. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog pareiškėjui laiku nepateikus deklaracijų, būtent nedeklaruotas gamtos išteklių kiekis yra pagrindas taikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą didesnį mokesčio tarifą (žr., pvz., 2021 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje A-2005-662/2021; 2021 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-808-822/2021; kt.).

51. Akcentuotina, kad nagrinėjamoje byloje neginčytinai nustatyta, jog pareiškėjas iš viso neteikė deklaracijų už 2017–2019 metus, o jas pateikė pradėjus patikrinimą. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad jis darė išvadą, jog yra faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui apskaičiuoti mokestį padidintu tarifu, tačiau iš esmės pareiškėjui jokios sankcijos netaikė, t. y. atsakovo didesniu tarifu apskaičiuotą mokestį sumažino iki standartinio tarifo.

52. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tokiose situacijose ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 50 ar 100 proc. didesnį mokestį, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018).

53. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija atitinka minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje laikomasi nuostatos, kad pareiškėjui nepateikus deklaracijų, būtent nedeklaruotas gamtos išteklių kiekis yra pagrindas taikyti MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą didesnį mokesčio tarifą, o aplinkybės, jog pareiškėjas prasidėjus patikrinimui pateikė deklaracijas, sumokėjo mokestį, kitų pažeidimų jo veikloje nustatyta nebuvo, teisingai apskaitė išgautą požeminį vandenį, šių išteklių ir mokesčių nesiekė nuslėpti ir pan., yra reikšmingos, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjui paskirtos sankcijos sumažinimo, bet nesudaro pagrindo apskritai netaikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatų.

54. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai spręsdamas dėl pareiškėjui taikytinos mokesčio sumos, tinkamai pritaikęs Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pateiktus išaiškinimus, darė išvadą, kad pareiškėjui už 2017–2019 metus pritaikyta sankcija, taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą, yra pernelyg griežta ir neproporcinga. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tikslui pasiekti adekvati ir proporcinga ekonominė sankcija pareiškėjui už be leidimo išgautą ir nedeklaruotą požeminį vandenį už tikrintą laikotarpį padidintina 50 proc. bei Sprendime apskaičiuotas mokesčio už nedeklaruotą ir be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį dydis už 2017–2019 metus keičiamas, sumažinant jį nuo 88 820 Eur iki 13 323 Eur (88 820/10 x 1,5) sumos. Atitinkamai keistinas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas.

55. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Konstatavus, kad Departamento apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, t. y. galutinis teismo procesinis sprendimas yra mažiau palankus pareiškėjui, darytina išvada, kad pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą ir jo prašymas priteisti šias išlaidas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 18 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo Pakruojo rajono Linkuvos žemės ūkio bendrovės skundą tenkinti iš dalies.

Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2020 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. AS-87 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtintą mokestį didesniu tarifu už nedeklaruotą ir be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį už 2017–2019 metus sumažinti iki 13 323 Eur (trylika tūkstančių trys šimtai dvidešimt trys eurai).

Kitą skundo dalį atmesti“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė