2015-11-05 Nr. AB-21458-3-61-3-00101-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1072-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00101-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio ir apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriui dėl sprendimų panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. J. S. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), kurį patikslino (b. l. 18–20), prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba) 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. (6.5)I-7741 ir 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. (6.5)I-7741 (nurodytas sprendimo numeris laikytinas rašymo apsirikimu, vertinamas 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimas Nr. (6.5)I-8487) bei įpareigoti VSDFV išnagrinėti pareiškėjo skundą dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio iki 2011 m. gruodžio mėnesio.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl neteisėtai neišmokėtos pensijos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio iki 2011 m. gruodžio mėnesio 2013 m. spalio 22 d. kreipėsi į VSDFV Alytaus skyriaus Varėnos skyrių, o 2013 m. lapkričio 7 d. – į VSDFV, tačiau teritorinis skyrius prašymo netenkino, o VSDFV skundą nagrinėti atsisakė. Pareiškėjas skundą grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-432/2013. Taip pat, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalimi, teigė, kad pensijos yra priskiriamos būtent prie periodinių išmokų ir turėtų būti taikomas penkerių metų senaties terminas. Nurodė, kad senaties terminas nepraleistas ir dėl to, jog pareiškėjas tikėjo, kad pensija buvo sumažinta teisėtai, ir tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavus teisės aktų prieštaravimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija), suprato, jog jo teisėti interesai ir teisėti lūkesčiai buvo pažeisti. Be to, tikėjosi, kad bus nustatytas kompensavimo mechanizmas, kaip bus kompensuojama neteisėtai nusavintos pensijos dalis. Pareiškėjas suvokęs, kad atidėliojamas nusavintos pensijos dalies grąžinimas, kreipėsi į VSDFV teritorinį skyrių. Skundą grindė ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 30–32).

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjui pirmoji sumažinta pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija (toliau – ir senatvės pensija) pareiškėjui buvo išmokėta 2010 metų sausio mėnesį, taigi, jis apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 metų sausio mėnesį. Pareiškėjas, prašydamas išmokėti jam 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą senatvės pensijos dalį, 2013 m. lapkričio 7 d. skundu kreipėsi į VSDFV, kaip privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, kuri nustatė, kad jis, kreipdamasis į VSDFV su 2013 m. lapkričio 7 d. skundu išmokėti jam nuo 2010 m. sausio 1 d. negautą senatvės pensijos dalį, praleido iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą, todėl vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (Žin., 2008, Nr. 37-1359; 2011, Nr. 79-3888; toliau – ir Taisyklės), 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. lapkričio 7 d. skundą ir nurodė, kad jei iki 2013 m. gruodžio 2 d. jis pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėjas 2013 m. lapkričio 29 d. skundu pakartotinai kreipėsi į VSDFV, prašydamas išmokėti neišmokėtą senatvės pensijos dalį, kuri nusprendė, kad pareiškėjas skunde nenurodė aplinkybių, sudarančių pagrindą terminą skundui paduoti atnaujinti, todėl, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė atnaujinti praleistą terminą sprendimui apskųsti ir nusprendė A. J. S. 2013 m. lapkričio 7 d. skundo nenagrinėti. VSDFV, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1,124, 1,127 straipsniais, konstatavo, kad senaties terminas skundui dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negautos pensijos dalies išmokėjimo paduoti skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo.

Nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad turi būti taikoma Pensijų įstatymo 44 straipsnio 1 dalis, nes 2010–2011 metais Laikinasis įstatymas buvo galiojantis, taigi, teritoriniam skyriui ir VSDFV privalomas vykdyti, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją 2010–2011 metais gavo dėl teritorinio skyriaus ar VSDFV kaltės ir padarė išvadą, kad Pensijų įstatymo 44 straipsnio 1 dalis nagrinėjamu atveju negali būti taikoma, o pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. VSDFV konstatavo, kad pareiškėjas dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo į VSDFV kreipėsi praleidęs 3 metų terminą ir VSDFV 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimas Nr. (6.5)1-8487, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo 2013 m. lapkričio 7 d. skundą, kadangi praleistas kreipimosi į VSDFV terminas ir pareiškėjo pateikti argumentai nesudaro pagrindo šio termino atnaujinti, yra teisėtas ir pagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius su pareiškėjo nurodytais argumentais nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 27–29).

Atsiliepime į skundą iš esmės rėmėsi VSDFV atsiliepime išdėstytais argumentais. Nurodė, kad teisė kreiptis į administracinį teismą nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinta įstatymų nustatyta tvarka, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą terminų. Pareiškėjas, būdamas atidus ir rūpestingas, privalėjo tinkamai, laikydamasis įstatymų nuostatų, imtis priemonių savo galimai pažeistoms teisėms apginti ir interesams įgyvendinti, tačiau jokių veiksmų dėl sumažintos pensijos iki apskundimo termino pabaigos nesiėmė. Pažymėjo, kad pareiškėjas, kreipdamasis į VSDFV su patikslintu skundu, nenurodė aplinkybių, sudarančių pagrindą praleistam terminui atnaujinti, todėl VSDFV pagrįstai atsisakė nagrinėti jo skundą. Padarė išvadą, kad pareiškėjas terminą skundui dėl VSDFV Alytaus skyriaus veiksmų paduoti praleido dėl išimtinai nuo jo valios priklausiusių aplinkybių.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 23 d. sprendimu nutraukė administracinės bylos dalį dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. (6.5)I-7741 panaikinimo. Kitą dalį skundo teismas tenkino. Panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. (6.5)I-8487 ir įpareigojo atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo A. J. S. prašymą dėl termino atnaujinimo skundui dėl teritorinio skyriaus sprendimo paduoti, išsamiai įvertinant jo padavimo termino praleidimo aplinkybes.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. spalio 24 d. kreipėsi į VSDFV Alytaus skyriaus Varėnos skyrių, prašydamas apskaičiuoti ir išmokėti neišmokėtą senatvės pensijos dalį dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. VSDFV Alytaus skyrius 2013 m. spalio 31 d. raštu Nr. (10.1) R1-23999 pareiškėjui nurodė, kad jam paskirtos pensijos dydis 2010–2011 metais viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt ribinį pensijos dydį, todėl pensija buvo perskaičiuota šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.

Nurodomu laikotarpiu pareiškėjas dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, pensija buvo skaičiuojama remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Taip pat pareiškėjas buvo informuotas, kad šiuo metu dar nėra galiojančio teisės akto, reglamentuojančio pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotų pensijų kompensavimo tvarką ir terminus, todėl jo prašymo tenkinti nėra teisinio pagrindo. Šiuo raštu pateikta pažyma apie pareiškėjui paskirtos, perskaičiuotos ir išmokėtos pensijos dydžius laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas 2013 m. lapkričio 7 d. su skundu kreipėsi į VSDFV, prašydamas panaikinti VSDFV Alytaus skyriaus 2013 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. (10.1)R1-23999 ir išmokėti neteisėtai neišmokėtą pensijos dalį. Skunde pareiškėjas prašė atsižvelgti į tai, kad jis serga onkologine liga ir du kartus buvo operuotas bei buvo paskirti devyni chemoterapijos kursai, todėl jam reikia pastoviai naudoti brangiai kainuojančius vaistus. VSDFV 2013 m. lapkričio 18 d. sprendime Nr. (6.5)I-7741, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą.

Konstatavo, kad pareiškėjas praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 3 dalyje nustatytą trejų metų terminą. Be to, nurodė, kad jei iki 2013 m. gruodžio 2 d. pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimą spręs iš naujo, remdamasi Taisyklių 20 punktu. Pareiškėjas 2013 m. lapkričio 29 d. patikslintu skundu kreipėsi į VSDFV, prašydamas jo skundą nagrinėti iš naujo ir panaikinti VSDFV Alytaus skyriaus 2013 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. (10.1)R1-23999 bei išmokėti neteisėtai neišmokėtą pensijos dalį už laikotarpį 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. Pareiškėjas nurodė, kad jis senaties termino nepraleido, nes Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriame ir buvo konstatuota, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, buvo priimtas 2012 m. vasario 6 d., o paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Taigi, būtent nuo minėto nutarimo paskelbimo ir turėtų būti skaičiuojamas trejų metų terminas. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-432/2013 konstatuotomis aplinkybėmis ir nurodytais argumentais, teigia, kad yra pagrindas jo skundą nagrinėti iš naujo ir priimti dėl jo teigiamą sprendimą. VSDFV 2013 m. gruodžio 9 d. sprendime Nr. (6.5)I-8487 nurodė, kad pareiškėjo 2013 m. lapkričio 29 d. pateikti argumentai neįrodo, jog jis terminą skundui paduoti praleido ne dėl nuo jo valios priklausiusių aplinkybių, todėl nelaikė jų pakankamu pagrindu atnaujinti terminą skundui, kurį pareiškėjas galėjo paduoti per 3 metų laikotarpį, nagrinėti.

Pareiškėjo argumentą dėl senaties termino skaičiavimo nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo atmetė, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuota taisykle, kad ieškinio senaties pradžia laikoma diena, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o ne ta diena, kurią asmens teisės pažeidimo faktas pripažįstamas teismo sprendimu. VSDFV, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė atnaujinti praleistą terminą ir nusprendė nenagrinėti pareiškėjo 2013 m. lapkričio 7 d. skundo.

Teismas VSDFV 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. (6.5)I-7741 įvertino kaip tarpinį dokumentą, kuriuo sprendžiamas ikiteisminėje ginčo stadijoje kilęs procedūrinis klausimas. Toks sprendimas pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukuria, t. y. nenustato jam nei teisių, nei pareigų, todėl jis negali būti ginčo administraciniame teisme dalyku. Atsižvelgus į tai, bylos dalis dėl šio VSDFV sprendimo panaikinimo nutraukta.

Dėl VSDFV 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimo Nr. (6.5)I-8487 teisėtumo ir pagrįstumo teismas pažymėjo, jog akivaizdu, kad pareiškėjas 2013 m. spalio 24 d. kreipdamasis į Fondo valdybos teritorinį skyrių ir 2013 m. lapkričio 7 d. – į Fondo valdybą dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo, praleido terminą tokio pobūdžio skundui paduoti, tačiau 2013 m. lapkričio 7 d. skunde Fondo valdybai jis prašė atsižvelgti į tai, kad serga onkologine liga, turėjo dvi operacijas bei devynis chemoterapijos kursus. Teisėjų kolegija, įvertinusi Fondo valdybos 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimo turinį, atsisakymo atnaujinti praleistą terminą argumentus, nusprendė, kad pareiškėjo prašymas dėl termino atnaujinimo nebuvo tinkamai įvertintas ir visapusiškai išnagrinėtas, nes atsakovas visiškai neargumentavo savo sprendimo dėl pareiškėjo 2013 m. lapkričio 7 d.skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su jo sveikatos būkle, o vertino tik 2013 m. lapkričio 29 d. skunde nurodytus argumentus dėl termino skaičiavimo nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo. Ginčo sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų individualaus administracinio akto bendrųjų reikalavimų, sprendimas neatnaujinti pareiškėjui praleisto termino skundui paduoti yra nepakankamai motyvuotas ir pagrįstas, iš jo negalima nustatyti, dėl kokių priežasčių atsakovas sprendimo priėmimo metu vertino tik vienas pareiškėjo nurodytas termino praleidimo priežastis, o kitų nevertino, taip priimdamas formalų sprendimą.

III. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies, pakeisti ir visą pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde palaiko savo anksčiau teismui išdėstytą poziciją, grindžiamą atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, nurodytais argumentais. Papildomai dėl 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimo panaikinimo argumentų pažymi, kad pareiškėjas 2013 m. lapkričio 7 d. prašyme nurodė bendro pobūdžio informaciją, jog serga onkologine liga, turėjo dvi operacijas bei 9 chemoterapijos seansus. Detalesnės informacijos (operacijų, chemoterapijos seansų datų, reabilitacijos terminų, nedarbingumo laikotarpių ir kt.) ir ją pagrindžiančių įrodymų (dokumentų), kurių pagrindu Fondo valdyba galėtų vertinti ligos poveikį pareiškėjo galimybei kreiptis per įstatymo nustatytą terminą į Fondo valdybą, pareiškėjas nepateikė, šios informacijos ir dokumentų pareiškėjas nepateikė ir 2013 m. lapkričio 29 d. skundu kreipdamasis į Fondo valdybą. Pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos teikti informaciją ir duomenis, kurių pagrindu būtų pripažinta ar terminą kreiptis į Fondo valdybą pareiškėjas praleido dėl svarbių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, tačiau pareiškėjas 2013 m. lapkričio 29 d. skunde nenurodė aplinkybių dėl savo sveikatos būklės, jokių įrodymų nepateikė, taigi pats pasirinko tokį savo teisių gynimo būdą. Fondo valdyba, kaip nurodė teismas, remdamasi Taisyklių 21 punktu, turi teisę prašyti pareiškėją pateikti papildomus dokumentus. Tačiau Fondo valdyba negali (tai nenumatyta teisės aktų) pareiškėjo įpareigoti tai padaryti, juolab kad tai susiję su ypatingais asmens duomenimis. Pareiškėjui Fondo valdybos sprendimu buvo aiškiai pasiūlyta išdėstyti visas su 3 metų termino praleidimu susijusias aplinkybes, nurodytas terminas įrodymams pateikti, taigi dar kartą prašyti pareiškėjo nurodyti aplinkybes, kuriomis galbūt jis nenorėjo ir neketino remtis, reikalauti pateikti atitinkamus įrodymus, kurių pareiškėjas galbūt neturėjo ar kurių nenorėjo pateikti, Fondo valdyba neturėjo pagrindo (to nenustato ir teisės aktai). Todėl 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. (6.5) I-8487, išnagrinėjusi pareiškėjo pateiktus argumentus, teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjui atnaujinti praleistą apskundimo terminą ir pareiškėjo reikalavimo išmokėti senatvės pensijos dalį nenagrinėjo iš esmės.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius atsiliepime sutinka su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos apeliaciniu skundu ir jame išdėstytais motyvais. Prašo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos apeliacinį skundą tenkinti ir visą pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas A. J. S. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 74–75) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Mano, kad pirmosios instancijos teismo motyvai, priimant sprendimą pareiškėjo skundą tenkinti yra pagrįsti ir argumentuoti, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo apeliacinio skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinis teismo 2014 m. spalio 23 d. sprendimo dalies, kuria teismas panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. (6.5)I-8487 ir įpareigojo atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo A. J. S. prašymą dėl termino atnaujinimo skundui dėl teritorinio skyriaus sprendimo paduoti, išsamiai įvertinant jo padavimo termino praleidimo aplinkybes, teisėtumas ir pagrįstumas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas siekia VSDFV Alytaus skyriaus jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) atgavimo. Pareiškėjo nurodytas senatvės pensijos sumažinimas vyko VSDFV Alytaus skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl šios pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Sumažinta senatvės pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėnesio.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, iš esmės teisingai nustatė, jog 3 metų terminas, per kurį pareiškėjas turėjo paduoti skundą ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, t. y. VSDFV, skaičiuojamas nuo 2010 m. vasario mėnesio, t. y. to mėnesio, kurį pareiškėjas gavo pirmą sumažintą (pritaikius Laikinąjį įstatymą) senatvės pensiją. Pareiškėjo kreipimosi į šią instituciją data Pensijų įstatymo 45 straipsnio prasme laikytina 2013 m. spalio 24 d. prašymo VSDFV teritoriniam skyriui padavimo data. Taigi byloje iš esmės pagrįstai buvo nustatyta, kad pareiškėjas savo galimai pažeistos teisės gauti visą paskirto dydžio senatvės pensiją gynimo procedūrą privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka pradėjo praleidęs įstatymu nustatytą terminą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vyrauja pozicija, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis, ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas, tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą.

Kaip minėta pareiškėjas 2013 m. lapkričio 7 d. su skundu kreipėsi į VSDFV, prašydamas panaikinti VSDFV Alytaus skyriaus 2013 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. (10.1)R1-23999, priimtą dėl jo 2013 m. spalio 24 d. prašymo, ir išmokėti neteisėtai neišmokėtą pensijos dalį. Skunde pareiškėjas termino atnaujinti neprašė, tačiau prašė atsižvelgti į tai, kad jis serga onkologine liga ir du kartus buvo operuotas bei buvo paskirti devyni chemoterapijos kursai, todėl jam reikia pastoviai naudoti brangiai kainuojančius vaistus (b. l. 9). VSDFV 2013 m. lapkričio 18 d. sprendime Nr. (6.5)I-7741, atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą konstatavusi, kad pareiškėjas praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 3 dalyje nustatytą trejų metų terminą. Be to, nurodė, kad jei iki 2013 m. gruodžio 2 d. pareiškėjas pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo (b. l. 10).

Pareiškėjas 2013 m. lapkričio 29 d. su patikslintu skundu kreipėsi į VSDFV, prašydamas jo skundą nagrinėti iš naujo ir panaikinti VSDFV Alytaus skyriaus 2013 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. (10.1)R1-23999 bei išmokėti neteisėtai neišmokėtą pensijos dalį. Pareiškėjas teigė, kad jis senaties termino nepraleido, nes Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriame ir buvo konstatuota, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, buvo priimtas 2012 m. vasario 6 d., o paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Taigi, būtent nuo minėto nutarimo paskelbimo ir turėtų būti skaičiuojamas trejų metų terminas. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-432/2013 konstatuotomis aplinkybėmis ir nurodytais argumentais, teigė, kad yra pagrindas jo skundą nagrinėti iš naujo ir priimti dėl jo teigiamą sprendimą (b. l. 11–12).

VSDFV 2013 m. gruodžio 9 d. sprendime Nr. (6.5)I-8487 nurodė, kad pareiškėjo 2013 m. lapkričio 29 d. skunde pateikti argumentai neįrodo, jog jis terminą skundui paduoti praleido ne dėl nuo jo valios priklausiusių aplinkybių, todėl nelaikė jų pakankamu pagrindu atnaujinti terminą skundui, kurį pareiškėjas galėjo paduoti per 3 metų laikotarpį, nagrinėti. Pareiškėjo argumentą dėl senaties termino skaičiavimo nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo atmetė, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuota taisykle, kad ieškinio senaties pradžia laikoma diena, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o ne ta diena, kurią asmens teisės pažeidimo faktas pripažįstamas teismo sprendimu. VSDFV, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė atnaujinti praleistą terminą ir nusprendė nenagrinėti pareiškėjo 2013 m. lapkričio 7 d. skundo (b. l. 13)

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą šioje byloje nusprendė, kad pareiškėjo prašymas dėl termino atnaujinimo nebuvo tinkamai įvertintas ir visapusiškai išnagrinėtas, nes atsakovas visiškai neargumentavo savo sprendimo dėl pareiškėjo 2013 m. lapkričio 7 d. skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su jo sveikatos būkle, o vertino tik 2013 m. lapkričio 29 d. skunde nurodytus argumentus dėl termino skaičiavimo nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo, todėl toks sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų individualaus administracinio akto bendrųjų reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka. Pažymėtina, kad sprendžiant iš pareiškėjo 2013 m. lapkričio 7 d. skundo turinio, jo pateikiama informacija dėl sveikatos būklės nebuvo naudojama kaip argumentas, kuriuo remiantis pareiškėjas prašytų atnaujinti terminą. Pareiškėjas pateikdamas informaciją apie ligą ir gydymąsi, nenurodė jokių datų, nepateikė jokių medicininių dokumentų. Vienintelis byloje esantis dokumentas iš gydymo įstaigos yra į 2014 m. spalio 15 d. teismo posėdį pateikta 2014 m. spalio 8 d. medicinos dokumentų išrašo/siuntimo kopija, iš kurios negalima daryti jokių konkrečių išvadų viso pareiškėjo gydymosi laikotarpio (b. l. 48, 49).

Pagal Taisyklių 20 punktą, jeigu skundo nagrinėjimo metu paaiškėja, kad yra praleistas terminas skundui pateikti, apie tai informuojamas pareiškėjas, kartu prašant iki nustatyto termino pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti. Jeigu pareiškėjas iki nustatyto termino pateikia prašomus įrodymus ir paaiškinimus, skundą nagrinėjantis valstybės tarnautojas informuoja apie tai Fondo valdybos direktorių ar jo pavaduotoją, kuris sprendžia termino atnaujinimo klausimą. Fondo valdyba, vadovaudamasi Taisyklių 21 punktu, turi teisę kreiptis į pareiškėją su prašymu per nustatytą laiką pateikti papildomą informaciją ar dokumentus (jeigu pareiškėjas jais disponuoja), susijusius su pateiktu prašymu.

Pareiškėjas tiek kreipdamasis į VSDFV su 2013 m. lapkričio 29 d. patikslintu skundu, tiek paduodamas skundą teismui, laikėsi pozicijos, kad termino nepraleido. VSDFV 2013 m. gruodžio 9 d. sprendime pasisakė dėl pareiškėjo argumentų, kuriais jis grindė tokią savo poziciją. Šios aplinkybės nepaneigė ir pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjo nurodytas nežinojimas apie jo teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (jo įsigaliojimo) praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimo priežastimi Taisyklių 20 punkto taikymo prasme. Todėl VSDFV pagrįstai pažymėjo, kad skunde pateikti argumentai neįrodo, jog terminas praleistas dėl nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių aplinkybių.

Negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas pasirinktinai vertino vienas termino praleidimo priežastis, o kitų nevertino. Kadangi pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad termino nepraleido, neteigė, kad į VSDFV skyrių dėl pensijos nepriemokos grąžinimo negalėjo kreiptis anksčiau nei 2013 m. spalio 24 d. būtent dėl sveikatos būklės, teismo vertinimu, atsakovas neturėjo pagrindo savo iniciatyva prašyti pateikti būtent tokius įrodymus. VSDFV 2013 m. lapkričio 18 d. sprendime pareiškėjui buvo nustatytas terminas pateikti įrodymus, tačiau 2013 m. lapkričio 29 d. patikslintame skunde jokių naujų įrodymų jis nepateikė, aplinkybėmis dėl sveikatos būklės nesirėmė.

Šiuo atveju netgi panaikinus VSDFV 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir įpareigojus VSDFV išnagrinėti pareiškėjo skundą iš naujo, situacija iš esmės nepasikeistų, nes atsakovui per nustatytą terminą nebuvo pateikti jokie įrodymai, kuriais remdamasis jis galėtų priimti kitokį sprendimą. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas įpareigojo atsakovą įvertinti iš naujo pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo, nors tokio prašymo pareiškėjas atsakovui iš esmės pateikęs nebuvo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, pareiškėjo pasirinktą jo teisių gynimo būdą, šioje situacijoje neįžvelgia Taisyklių 20 punkto (pareiškėjo teisės pateikti VSDFV įrodymus, patvirtinančius paminėto 3 metų termino praleidimo priežasčių svarbumą) pažeidimo. Tuo labiau neįžvelgiama taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimo ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme. Todėl šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nurodyti argumentai ir išvados dėl pareiškėjo skundžiamo VSDFV sprendimo ydingumo pripažintini neteisingais ir nepagrįstais.

Apibendrindama padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė ir įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes. Todėl šis sprendimas kolegijos naikintinas, o pareiškėjo teismui paduotas skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo A. J. S. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė