2025-07-30 Nr. AB-12138-3-61-3-02319-2025-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2242-821/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02319-2025-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. liepos 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ivetos Pelienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. C. (E. C.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. C. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. C. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2025 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. 25S95697, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760363638 (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Sprendimu jam leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Leidimas) panaikintas tuo pagrindu, jog jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ) nustatytu pagrindu.

3. Nesutikdamas su Sprendimo išvadomis, kad jis nedirba įmonėje, kadangi jam nebuvo mokamas atlyginimas nuo 2024 m. lapkričio mėnesio iki 2025 m. sausio mėnesio, pareiškėjas paaiškino, jog buvo pasiėmęs neapmokamas atostogas, tačiau tai nereiškia, kad per nurodytą laikotarpį jis negavo pajamų arba neturi lėšų pragyvenimui. Pareiškėjas tvirtino, kad tuo laikotarpiu, kai negavo atlyginimo, gyveno iš turimų santaupų, tai patvirtinta prie skundo pridedamas banko sąskaitos išrašas. Atkreipė dėmesį į tai, kad jį su įmone siejo darbo teisiniai santykiai, todėl jis turi teisę į neapmokamas atostogas, kaip tai yra nustatyta Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 137 straipsnio 3 dalyje.

4. Pareiškėjas teigė, kad įmonė, kurioje dirba, teisiškai įformino jo nedarbą. Pareiškėjas buvo pametęs savo asmens dokumentus, todėl minėtą laikotarpį negalėjo dirbti. Tvirtino, kad šiuo metu dirba įmonėje ir gauna atlyginimą, todėl nėra jokio teisėto pagrindo naikinti jam išduotą Leidimą gyventi. Nurodė, kad 2024 m. spalio 14 d. iš įmonės gavo 414,61 Eur, o 2025 m. balandžio 23 d . – 722,15 Eur ir 319,75 Eur atlyginimą atskaičius mokesčius. Atlyginimo dydis skiriasi dėl išdirbtų dienų skaičiaus ir kitų aplinkybių.

5. Sprendimo neteisėtumą pareiškėjas grindė ir jo neatitikimu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) individualiam administraciniam aktui keliamiems reikalavimams, pagal kuriuos individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Akcentavo, kad VAĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas inter alia (be kita ko) reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Pareiškėjo teigimu, atsakovas priėmė šabloninį Sprendimą, nesidomėjo, ar jis iš tiesų dirba įmonėje, į įmonę dėl informacijos pateikimo nesikreipė, todėl priėmė Sprendimą remdamasis neįrodytomis aplinkybėmis.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nenurodo, kokias pajamas jis gavo laikotarpiu, kai jam nebuvo mokamas darbo užmokestis, duomenų apie jo gaunamas pajamas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) informacinėje sistemoje nėra. Priešingai, nurodomi nedraudžiamieji laikotarpiai nuo 2024 m. spalio 21 d. iki 2024 m. kovo 31 d. sudaro pagrindą teigti, kad pareiškėjas faktiškai nedirbo. Tai, kad pareiškėjas turėjo santaupų, atsakovo nuomone, nesuteikia pagrindo vertinti, jog jis vykdė reikalavimus, kurių pagrindu jam buvo išduotas Leidimas gyventi. Atkreipė dėmesį, kad apie pareigą laikytis šių reikalavimų pasisakoma ir nuosekliai formuojamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje (žr. 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr.: eA-2489-463/2023; 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr.: eA-2476-821/2023).

8. Teigė, kad 2024 m. gegužės 9 d. pareiškėjas pateikė prašymą dėl Leidimo gyventi, nes ketina dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju ir nurodė, jog pragyvenimo lėšų šaltinis bus darbo užmokestis (1 524,60 Eur). Taip pat uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Carrozza logistics“ (toliau – ir Bendrovė), kuri įsipareigojo įdarbinti pareiškėją, pateikė tarpininkavimo raštą, kuriame buvo nurodyta, jog jam bus mokamas 1 524,60 Eur darbo užmokestis. Pareiškėjas buvo įdarbintas Bendrovėje 2024 m. birželio 14 d. ir gavo ne mažesnį už tarpininkavimo rašte numatytą darbo užmokestį nuo 2024 m. birželio 14 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d. Už 2024 m. spalio mėn. pareiškėjui buvo priskaičiuotas tik 761,45 Eur darbo užmokestis (t. y., mažesnis už minimalią mėnesinę algą), lapkričio mėn. pareiškėjas darbo užmokesčio negavo, gruodžio mėn. pareiškėjui priskaičiuotas vos 170,30 Eur darbo užmokestis, o 2025 m. pareiškėjui darbo užmokestis visiškai nebuvo mokamas sausio, vasario, kovo mėn. Taigi, Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, vertino, kad pareiškėjui nėra mokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme dėl leidimo laikinai gyventi numatytas 1 524,60 Eur darbo užmokestis. Tai sudaro pagrindą vertinti, kad pareiškėjas nesilaikė sąlygų, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Tokiais veiksmais buvo sistemingai nevykdomos UTPĮ nustatytos prievolės, kaip pagrindas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir toks nuolatinis iš UTPĮ kylančių prievolių pažeidimas negali būti pateisinamas teisės į nemokamas atostogas įgyvendinimu (žr., pvz., LVAT 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1352- 415/2024, 2024 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1621- 520/2024 ir kt.).

9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis gavo pajamų (2024 m. spalio 14 d. gauta 414,61 Eur, o 2025 m. balandžio 23 d. – 722,15 Eur ir 319,75 Eur), anot atsakovo, tik patvirtina, jog VSDFV IS nurodytais nedraudžiamaisiais laikotarpiais jis pajamų neturėjo, taigi ir neatitiko reikalavimų, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi.

10. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad priėmė nemotyvuotą, įrodymais nepagrįstą Sprendimą. Nurodė, kad priimdamas Sprendimą vadovavosi duomenimis, gautais iš oficialaus šaltinio – VSDFV IS, kuriuos pateikė būtent pareiškėjo darbdavys. Pažymėjo, kad pareiškėjas su skundu naujų duomenų, kurie paneigtų VSDFV IS duomenis, nepateikė. Todėl yra visiškai nepagrįsti pareiškėjo vertinimai, jog apklausus pareiškėją ar Bendrovės atstovą, galėjo būti kitaip įvertintos pareiškėjo individualios aplinkybės, susijusios su darbo užmokesčiu.

11. Atsakovo nuomone, Departamentas priėmė teisės normomis pagrįstą ir motyvuotą Sprendimą, kuris atitinka UTPĮ, VAĮ, kitų teisės aktų ir teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

II. 12. Regionų administracinis teismas 2025 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, Zimbabvės pilietis, ketindamas įsidarbinti Lietuvoje veikiančioje įmonėje UAB „Carrozza logistics“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, Migracijos departamentui 2024 m. gegužės 9 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2309-LLG-7103 (toliau – ir Prašymas) UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). Prašyme, be kitų aplinkybių, pareiškėjas nurodė, jog jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus 1 524,60 Eur dydžio darbo užmokestis, dirbant pagal darbo sutartį. Prašymui pagrįsti Bendrovė Migracijos departamentui pateikė tarpininkavimo raštą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo / keitimo Nr. 20240507-087769 (toliau – tarpininkavimo raštas), kuriame įsipareigojo įdarbinti pareiškėją pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir darbo sutarties laikotarpiu jam mokėti 1 524,60 Eur dydžio mėnesinį darbo užmokestį.

14. Migracijos departamentas 2024 m. birželio 14 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). Užsieniečiui 2024 m. birželio 14 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760363638, galiojantis iki 2026 m. balandžio 25 d., įteiktas 2024 m. liepos 9 d.

15. Migracijos departamentas atliko duomenų apie asmenį patikrinimą VSDFV IS. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2024 m. birželio 14 d. Jam 2024 m. liepos–rugsėjo mėn. (3 mėn.) buvo mokamas darbo užmokestis, atitinkantis nurodytą Prašyme ir tarpininkavimo rašte (1 575,92–1 856,73 Eur), 2024 m. birželio mėn. (1 mėn.) pareiškėjui buvo mokamas darbo užmokestis, atitinkantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalios mėnesinės algos (toliau – ir MMA) (1 058,39 Eur), 2024 m. spalio ir gruodžio mėn. (2 mėn.) buvo mokamas darbo užmokestis, mažesnis nei MMA (170,3–761,45 Eur), o 2024 m. lapkričio mėn. ir 2025 m. sausio–kovo mėn. (4 mėn.) iš viso nebuvo mokamas darbo užmokestis, t. y. asmuo nurodytu laikotarpiu Bendrovėje faktiškai nedirbo. Asmeniui nuo 2024 m. spalio 21 d. iki 2025 m. kovo 31 d. be pertraukų yra įforminti nedraudiminiai laikotarpiai, kurių trukmė yra 162 dienos.

16. Migracijos departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 5 ir 14 punktais, skundžiamu Sprendimu pareiškėjui išduotą Leidimą gyventi panaikino, nustatęs, jog: 1) asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 2) asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu.

17. Teismas vadovavosi UTPĮ 26 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Aprašas) 130 punkto, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 punkto nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

18. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui tenka pareiga laikytis įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, be kita ko, UTPĮ 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. iki 2026 m. balandžio 25 d.

19. Teismas nurodė, kad byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, jog pareiškėjas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė tuo pagrindu, kad ketina dirbti Lietuvos Respublikoje.

20. Tiek pareiškėjo Prašyme, tiek ir tarpininkavimo rašte buvo aiškiai deklaruota, jog pareiškėjo pragyvenimo lėšos Lietuvos Respublikoje – 1 524,60 Eur dydžio kasmėnesinis darbo užmokestis. Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad užsienietis dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas tarpininkavimo rašte. Tačiau iš byloje esančių VSDFV IS duomenų nustatyta, kad įdarbinimo Bendrovėje laikotarpiu pareiškėjui tik 3 mėnesius buvo mokamas tarpininkavimo rašte nurodyto dydžio darbo užmokestis, 1 mėnesį buvo mokamas darbo užmokestis, atitinkantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą MMA, 2 mėnesius – darbo užmokestis, mažesnis nei MMA, o 4 mėnesius darbo užmokestis apskritai nebuvo mokamas (buvo įforminti nedraudiminiai laikotarpiai). Teismas nurodė, jog neturi teisinio pagrindo abejoti valstybės institucijoje (VSDFV IS) kaupiamais oficialiais duomenimis, sudarytais remiantis ir Bendrovės teikiama informacija. Pareiškėjas iš esmės šių faktinių duomenų taip pat neginčija.

21. Teismas pareiškėjo skundo teiginius, kad nemokamų atostogų laikotarpiais jis gyveno iš santaupų, vertino kritiškai. Pažymėjo, kad pareiškėjas Prašyme nenurodė santaupų banke kaip vieno iš pragyvenimo šaltinių, nors turėjo pareigą teikti Migracijos departamentui teisingą ir tikslią informaciją. Su skundu pateikti išrašai iš banko sąskaitos tik patvirtina Bendrovės lėšų pervedimą pareiškėjui atskirais laikotarpiais, tačiau nepaneigia bylos duomenimis nustatyto fakto, kad pareiškėjas Leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu negavo reguliarių pajamų, kurios buvo deklaruotos Prašyme ir tarpininkavimo rašte, ir nurodytos kaip pragyvenimo šaltinis.

22. Teismas vertino, kad iš ankščiau minėtų duomenų Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu iš deklaruotų darbo santykių su Bendrove negavo reguliarių, sutarto dydžio (1 524,60 Eur) pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje, o tai neatitiko UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyto reikalavimo.

23. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad jis teisėtai buvo neapmokamose atostogose, todėl negavo darbo pajamų, teismas pažymėjo, jog nekvestionuoja pareiškėjo teisės į neapmokamas atostogas, tačiau jis, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagal UTPĮ 44 straipsnio 1 dalį visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Įstatyme nėra numatytos išimtys, jog tam tikrą laiką pareiškėjui būtų galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Įvertinus tai, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas darbo Lietuvos Respublikoje pagrindu, o Bendrovė pateiktame tarpininkavimo rašte įsipareigojo jam mokėti 1 524,6 Eur mėnesinį darbo užmokestį, ir byloje nustačius, jog realiai įdarbinimo Bendrovėje laikotarpiu pareiškėjui tik 3 mėnesius buvo mokamas sutartas darbo užmokestis, o kitais laikotarpiais jis neatitiko teisės aktais nustatyto dydžio arba iš viso buvo nemokamas (pareiškėjas faktiškai Bendrovėje nedirbo, įforminus nedraudiminius laikotarpius), teismo vertinimu, Migracijos departamentas pagrįstai Sprendime padarė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu (UTPĮ 35 str. 1 d. 14 p.).

24. Taigi, nagrinėjamu atveju nustačius, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių UTPĮ nustatytų kriterijų, Migracijos departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 ir 14 punktu bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, turėjo teisėtą pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

25. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, jog Sprendimas neatitinka VAĮ administraciniam aktui keliamų reikalavimų, pažymėjo, jog LVAT savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra išaiškinęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022). Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas yra vertinamas pagal ginčijamo Sprendimo priėmimo metu turėtus dokumentus ir informaciją. Byloje surinktų įrodymų visuma nepaneigia, jog Sprendimas buvo pagrįstas objektyviais Migracijos departamento tuo metu turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis. Minėta, kad VSDFV IS duomenis, kuriais rėmėsi atsakovas priimdamas Sprendimą, teikė pati Bendrovė. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokius papildomus duomenis atsakovas turėjo surinkti ir kokias individualias aplinkybes nustatyti.

26. Aptartos LVAT praktikos kontekste įvertinęs ginčijamo Sprendimo turinį, teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo, jame yra aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjo individuali situacija. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtinti Sprendime Departamento konstatuoti privalomieji leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, numatyti UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 ir 14 punktuose, 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

27. Teismas konstatavo, kad teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą Sprendimą remiantis pareiškėjo skundo argumentais ar kitais įstatymo pagrindais nėra, todėl pareiškėjo skundą atmetė. Nagrinėjamu atveju sprendimu atmetus pareiškėjo skundą, t. y. sprendimą priėmus atsakovo naudai, teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

III. 28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

29. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, pagrįstas nelogiškomis išvadomis. Teismas nurodo, kad pareiškėjas gali būti nemokamose atostogose, tačiau tuo metu taip pat turi gauti atlyginimą, tačiau tokia sąlyga objektyviai negali būti įvykdyta. Todėl teismo argumentai yra nesuprantami, nelogiški, sprendimas priimtas neatsižvelgiant į teisės aktus ir pareiškėjo teises.

30. Pareiškėjas akcentuoja, kad nemokamų atostogų metu atlyginimas nemokamas, todėl remiantis sprendime nurodomais motyvais, siekdamas išsaugoti leidimą laikinai gyventi, jis negalėtų išeiti nemokamų atostogų, t. y. pasinaudoti Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK) įtvirtintomis teisėmis, nes laikinai neatitiks UTPĮ 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, taip pat negali susirgti, nes negaus sulygto darbo užmokesčio.

31. Pareiškėjas teigia, kad UTPĮ nėra įtvirtinta, kokia tvarka užsieniečiai gali naudotis teise į laisvadienius arba į nemokamas atostogas, todėl šiems teisiniams santykiams sureguliuoti yra taikomas DK. Nors jis yra trečiosios šalies pilietis, tačiau jis, kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai, išsaugo teisę į nemokamas atostogas ir kitas DK nustatytas teises ir garantijas. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovo sprendimai turi būti priimami remiantis ne formaliais pagrindais, tačiau įvertinus priežastis, dėl kurių asmuo tam tikrą laiką neatitiko UTPĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų. Priešingu atveju būtų paneigiamos pareiškėjo teisės. Be to, išmokamas atlyginimas dėl įvairių priežasčių gali kisti ir neatitikti to, kuris nurodytas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi.

32. Pareiškėjas teigia, kad teismas visiškai neatsižvelgė į priežastis, dėl kurių pareiškėjas tam tikrą laiką negavo atlyginimo, nurodyto teikiant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, jų visikai nevertino.

33. Pareiškėjo nuomone, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kadangi skundžiamame sprendime tik formaliai nurodė, jog pareiškėjas pateikė įrodymus, kuriais remdamasis įrodinėjo priežastis, dėl kurių nedirbo, tačiau pateiktų įrodymų nesusiejo su bylos medžiaga, jų nevertino.

34. Pareiškėjas pažymi, kad Migracijos departamentas yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų, todėl priimdamas administracinius sprendimus privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, jog administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų, procedūrą vykdyti nešališkai ir objektyviai, išaiškinti visas reikšmingas aplinkybes.

35. Pareiškėjo nuomone, atsakovas priėmė šabloninį sprendimą, paneigė pareiškėjo teisės aktuose įtvirtintas teises ir garantijas, todėl priėmė nepagrįstą Sprendimą. Pirmosios instancijos teismas nevertino byloje pateiktų įrodymų, priėmė prieštaringą ir nelogiškais motyvais pagrįstą sprendimą, todėl jis turi būti panaikintas.

36. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

37. Atsakovas, pakartodamas faktines aplinkybes, nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai ginčija Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotas nuostatas, kad nėra kvestionuojama teisė į nemokamas atostogas, tačiau pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas leidimo laikinai gyventi, nurodė, kad pragyvenimo lėšų šaltinis bus darbo užmokestis (1 524,60 Eur), kurį tarpininkavimo rašte nurodė ir Bendrovė, įsipareigojusi įdarbinti pareiškėją. Pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA), kuri 2024 m. buvo 924 Eur, o 2025 m. yra 1 038 Eur, tačiau pareiškėjas šių sumų negavo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo darbo užmokestis buvo didesnis už MMA, jis turėjo galimybę gauti tam tikrą laiką nemokamų atostogų, taip pat ir pakankamai pajamų, reikalingų pragyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad teismas darė nelogiškas išvadas. Sprendime konstatuota, kad pareiškėjui tik 3 mėnesius buvo mokamas darbo užmokestis, nurodytas prašyme išduoti leidimą, 2 mėnesius buvo mokamas mažesnis nei MMA darbo užmokestis ir 4 mėnesius darbo užmokestis nebuvo mokamas apskritai, taigi pareiškėjas faktiškai Bendrovėje nedirbo. Atsakovas pagrįstai konstatavo, jog jis neatitinka sąlygų, nustatytų leidimui gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu.

38. Atsakovas pažymi, kad DK nenumato darbuotojams 4 mėnesių trukmės nemokamų atostogų. Pareiškėjas nesilaikė sąlygų, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vertinama, kad tokiais veiksmais buvo sistemingai nevykdomos UTPĮ nustatytos prievolės. Ginčijamu Sprendimu nėra pažeidžiamos DK įtvirtintos darbuotojo teisės, pareiškėjo argumentai dėl teisės į laisvadienius ir nemokamas atostogas yra nepagrįsti, deklaratyvūs ir atmestini. Ne Migracijos departamentas, o būtent pareiškėjas piktnaudžiavo savo teisėmis. Pareiškėjo argumentai dėl tariamų objektyvių priežasčių, dėl kurių jis negalėjo daugiau nei 4 mėnesius dirbti, nesuteikia pagrindo vertinti konkrečių pareiškėjo bylos aplinkybių kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Naikinti teismo sprendimą nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 39. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. balandžio 17 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, pagrįstumo ir teisėtumo.

40. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, jį naikinti pareiškėjo skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo.

41. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nevertino pareiškėjo pateiktų įrodymų ir argumentų, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

42. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

43. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

44. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

45. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir įvertinusi pareiškėjo skundo, apeliacinio skundo, atsakovo atsiliepimų į skundą bei apeliacinį skundą argumentus, byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu. Pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, įvertino ir pasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek atsakovas Sprendime, tiek ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pasisakė, objektyviai ir detaliai įvertino pareiškėjo skunde nurodytus argumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, Sprendimo priėmimo pagrindo, kitas aplinkybes, turėjusias įtakos skundžiamam Sprendimui priimti. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, jog teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Taigi šiuo atveju nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ar jų nevertino. Nagrinėjamu atveju teismas nepažeidė ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių.

46. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su jo teise į nemokamas atostogas ir kitas garantijas, kurias nustato DK, ir kuriomis pareiškėjas siekia pagrįsti darbo užmokesčio negavimo aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog, nepaneigiant asmens teisės į nemokamas atostogas, reikšminga aplinkybe pripažintina tai, kad užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2022; 2024 m. sausio 31 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1141-525/2024; kt.).

47. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui tik tris mėnesius (2024 m. liepos–rugsėjo mėn.) buvo mokamas pareiškėjo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi ir tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, 2024 m. spalio mėn. ir 2024 m. gruodžio mėn. darbo užmokestis buvo mažesnis nei MMA, o 2024 m. lapkričio mėn. ir nuo 2025 m. sausio mėn. iki kovo mėn. darbo užmokestis apskritai nebuvo mokamas. Šių aplinkybių neneigia ir pareiškėjas. Pareiškėjui nuo 2024 m. spalio 21 d. iki 2025 m. kovo 31 d. be pertraukų įformintas nedraudiminis laikotarpis, t. y. pareiškėjas Bendrovėje faktiškai nedirbo, todėl tiek Migracijos departamentas Sprendime, tiek ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai vertino, kad pareiškėjas paminėtu laikotarpiu neatitiko sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu.

48. Todėl nustačius anksčiau paminėtas faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjui ne(mokėtu) darbo užmokesčiu, yra pagrindas konstatuoti, jog tokiais veiksmais buvo sistemingai nevykdomos UTPĮ nustatytos prievolės, kaip pagrindas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir toks nuolatinis iš UTPĮ kylančių prievolių pažeidimas negali būti pateisinamas teisės į nemokamas atostogas įgyvendinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1352-415/2024; 2024 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1621-520/2024; kt.).

49. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kuriais yra kvestionuojama atsakovo išvada, su kuria sutiko pirmosios instancijos teismas, kad, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas šiuo atveju nepaneigė išvadų, jog šiuo atveju jis negavo pajamų, kurios laikytinos pakankamomis pragyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nepaneigė nustatytų faktinių aplinkybių ir nenurodė jokio kito reguliaraus pajamų šaltinio, sudarančio pagrindą abejoti atsakovo teiginiais apie pareiškėjo turėtas pakankamas pajamas pragyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas prašydamas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nenurodė santaupų kaip vieno iš pragyvenimo šaltinių, o pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nebuvo išduotas inter alia dėl šių jo galbūt turimų lėšų (santaupų). Todėl šios aplinkybės nepripažintinos reikšmingomis sprendžiant dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, ir neturi reikšmės bylos procesinei baigčiai.

50. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, byloje surinktų įrodymų pagrindu, neturi pagrindo byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinti kitaip, nei jas įvertino atsakovas ir pirmosios instancijos teismas.

51. Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kuriais grindžiamas Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo sprendimų neteisėtumas ir nepagrįstumas, nepaneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei jų teisinio įvertinimo, taip pat nesudaro pagrindo kitaip vertinti nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas.

52. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios bei proceso teisės normas, nenukrypo nuo aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

53. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.), todėl pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. C. (E. C.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Iveta Pelienė