2013-08-28 Nr. AB-4457 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P146-135/2013

Procesinio sprendimo kategorija 80.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. rugpjūčio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo N. P. prašymą atnaujinti procesą N. P. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Administracinio teisės pažeidimo protokolas pareiškėjo N. P. (toliau – ir pareiškėjas) atžvilgiu buvo surašytas už tai, kad jis 2010 m. vasario 8 d., apie 12 val., Studentų gatvėje, Vilniuje, vairuodamas automobilį „Nissan Sunny“ ir pravažiuodamas stovintį automobilį „Ford Escort“, nepaliko tarpo iš šono, kliudė stovintį automobilį, jį ir savo automobilį apgadindamas, o iš eismo įvykio vietos pasitraukė, tokiais savo veiksmais pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) reikalavimus.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. spalio 1 d. nutarimu (b. l. 81−84) administracinio teisės pažeidimo bylą N. P. dėl administracinių teisės pažeidimų, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, nutraukė.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyrius (toliau – ir Institucija), nesutikdamas su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 1 d. nutarimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė skundžiamą teismo nutarimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. lapkričio 5 d. nutartimi administracinėje byloje N575-2296/2011 Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus apeliacinį skundą tenkino, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 1 d. nutarimą panaikino ir grąžino bylą teismui nagrinėti iš naujo (b. l. 90−92).

II. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. sausio 30 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr.A 2.6-104-654/2012 (b. l. 124−126) N. P. pripažino kaltu ir skyrė jam 100 litų baudą pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, ir 3500 litų baudą su teisės vairuoti transporto priemonę atėmimu 4 metams pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį. Vadovaudamasis ATPK 33 straipsnio nuostatomis, teismas N. P. skirtas nuobaudas subendrino apėmimo būdu ir paskyrė subendrintą nuobaudą – 3500 litų baudą su teisės vairuoti transporto priemonę atėmimu 4 metams.

N. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi N438-1075/2012 (b. l. 146−149) N. P. apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 30 d. nutarimą paliko nepakeistą.

Teismas nustatė, jog N. P. buvo pripažintas kaltu, padaręs administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, t. y. 2010 m. vasario 8 d., apie 12 val., Studentų gatvėje, Vilniuje, vairuodamas automobilį „Nissan Sunny“ ir pravažiuodamas stovintį automobilį „Ford Escort“, nepaliko tarpo iš šono, kliudė stovintį automobilį, jį ir savo automobilį apgadindamas, o iš eismo įvykio vietos pasitraukė, tokiais savo veiksmais pažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus.

Apeliaciniame skunde N. P. neigė padaręs jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimu, nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu (nurodo, jog teismas tinkamai neįvertino visų bylos aplinkybių).

Teismas vadovavosi ATPK 257 straipsniu, kuriame nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Be to, kaip ne kartą yra pabrėžęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, bylai dėl administracinio teisės pažeidimo reikšmingos faktinės aplinkybės nustatomos įrodymais, įvertinant juos pakankamumo ir patikimumo aspektais (ATPK 256, 257 straipsniai). Pagal ATPK 257 straipsnį, administracinę bylą nagrinėjantis organas (tuo pačiu ir teismas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. N444-3654/2009, N143-2984/2009, N575-61/2010).

Įvertinusi byloje esančią medžiagą ir pirmosios instancijos teismo nutartį, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teismo išvados padarytos pakankamai argumentuotai, teismas išsamiai išnagrinėjo visus administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus bei juos įvertino tinkamai. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje surinktų įrodymų visuma akivaizdžiai patvirtina faktą, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo N. P. 2010 m. vasario 8 d., apie 12 val., Studentų gatvėje, Vilniuje, vairuodamas automobilį „Nissan Sunny“ ir pravažiuodamas stovintį automobilį „Ford Escort“, nepaliko tarpo iš šono, kliudė stovintį automobilį, jį ir savo automobilį apgadindamas, o iš eismo įvykio vietos pasitraukė. Šį faktą iš esmės patvirtino pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas G. Š. (b. l. 119 – 123). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Tokia išvada padaryta atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas aktyviai tyrė ir rinko įrodymus, papildomai apklausė liudytojus, kurių parodymai yra esminiai, pirmosios instancijos teismo išvados iš esmės atitinka aplinkybes, kurios buvo konstatuotos įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutartimi, kuria byla buvo grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui ( b. l. 90 – 92).

Papildomai patikrinusi už šį pažeidimą paskirtos administracinės nuobaudos individualizavimo pagrįstumą bei teisėtumą, taip pat nuobaudų skyrimo taisyklių laikymąsi, teisėjų kolegija pažymėjo, kad paskirta nuobauda (subendrinta 3500 Lt bauda) atitinka padaryto pažeidimo pavojingumą, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo principus. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad N. P. patraukimo administracinėn atsakomybėn terminai (bendrasis dviejų metų administracinės atsakomybės taikymo senaties terminas) nėra suėję, kadangi N. P. inkriminuoti pažeidimai buvo padaryti 2010 m. vasario 8 d., o administracinėn atsakomybėn N. P. buvo patrauktas 2012 m. sausio 30 d. nutarimu.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatavo, kad pagrindų panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarimą N. P. administracinio teisės pažeidimo byloje nenustatyta, todėl apeliacinį skundą atmetė, o pirmosios instancijos teismo nutarimą paliko nepakeistą.

III. Pareiškėjas N. P. 2013 m. sausio 2 d. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinio teisės pažeidimo byloje N438-1075/2012 (b. l. 160–163).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 18 d. nutartimi N444-59/2013 (b. l. 177−181) pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą netenkino, atsisakė atnaujinti procesą administracinio teisės pažeidimo byloje N438-1075/2012.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas prašė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu (sprendimas ar nutartis yra be motyvų), konstatavo, kad tokios aplinkybės paaiškėjimo (turėjimo paaiškėti) momentas (taigi ir ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyto 3 mėnesių termino pradžia) siejamas su sprendimo byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, įsiteisėjimo (pirmosios instancijos teisme) ar paskelbimo (apeliacinės instancijos teismo sprendimo atveju) momentu. Nustačiusi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis N438-1075/2012 administracinio teisės pažeidimo byloje paskelbta 2012 m. rugpjūčio 24 d., teisėjų kolegija 2013 m. kovo 18 d. nutartyje P444-59/2013 konstatavo, kad trijų mėnesių terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti pasibaigė 2012 m. lapkričio 24 d. (prašymas LVAT gautas 2013 m. sausio 2 d.). Teisėjų kolegija, konstatavusi, kad pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis dėl proceso administracinio teisės pažeidimo byloje atnaujinimo prašyme nurodytu pagrindu (ABTĮ 153 str. 2 d. 8 p.), nepateikė prašymo dėl praleisto termino atnaujinimo ir nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių jis delsė anksčiau kreiptis dėl proceso atnaujinimo ir kurios ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies nuostatų prasme būtų pagrindas atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti, todėl atnaujinti procesą atsisakė (ABTĮ 159 str. 1 d.).

IV. 2013 m. balandžio 18 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo N. P. 2013 m. balandžio 15 d. prašymas atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti (b. l. 184−185) ir prašymas atnaujinti procesą (b. l. 186−190).

Svarbiomis termino paduoti prašymą praleidimo priežastimis pareiškėjas nurodo šias: byloje nebuvo įvykdytas teisingumas; dėl sunkios materialinės padėties negalėjo pasisamdyti kvalifikuoto teisininko; dėl menko išsilavinimo realiai neturi galimybės apginti savo teisių ir pastebėti procesinių klaidų; dėl teisinio neišprusimo sąžiningai klydo ir negalėjo adekvačiai vertinti teisinės situacijos.

Prašyme atnaujinti procesą pateikia šiuos argumentus:

1) teismas neištyrė, kam priklausė galimai veiką padaręs automobilis. Atkreipia dėmesį, jog nuotraukose automobilio gale matėsi neįgaliojo lipdukas, o atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo šeimoje neįgalių asmenų nėra, mano, kad įvykio padarymo metu automobilis jam nebepriklausė.

2) Teismo proceso metu nebuvo išklausytas tyrėjas, taip pažeistas proceso skaidrumas.

3) Byla atnaujintina ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, nes teismo sprendimas yra nemotyvuotas.

4) Buvo pažeista nekaltumo prezumpcija. Surašant protokolą, jame buvo ne preziumuojama, o konstatuota, kad veika padaryta, nei vienas bylą nagrinėjusių teismų dėl nekaltumo prezumpcijos nepasisakė. Apylinkės teismas, priimdamas sprendimą, nesilaikė principo in dubio pro reo, nes abu liudytojai teigė, jog nėra visiškai įsitikinę, kad galėtų atpažinti veiką padariusį asmenį, vienas jų girdėjo tik garsą, bet nematė vairavusio asmens, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teismo proceso metu, nei vienas jų pareiškėjo neatpažino, kaip veiką padariusio asmens.

5) Teismas neišnagrinėjo ir nesurinko visų bylai reikšmingų įrodymų – neapklausė asmens, ištyrusio įvykį ir objektą, rėmėsi tik jo rašytiniais parodymais, todėl pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pačiam užduoti klausimus.

6) Mano, jog teismo proceso metu nebuvo užtikrintas rungimosi principo laikymasis, teismai neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, rėmėsi tik Institucijos argumentais.

7) Paskirdamas baudą teismas neatsižvelgė į senaties institutą (ATPK 35 str.), nesilaikė baudos individualizavimo principo, neatsižvelgė į kaltinamojo sunkią materialinę padėtį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Proceso atnaujinimo institutas pagal paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, gali būti taikoma griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo procesinis baigiamasis aktas, kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis.

Proceso atnaujinimo instituto tikslai ir paskirtis reikalauja, kad šį institutą reglamentuojančios įstatymo normos turi būti taikomos ne formaliai, o preciziškai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą šio instituto paskirtį. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą (ABTĮ 156 straipsnis) ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1-12 punktai).

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos (ABTĮ 156 str. 2 d.). ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis nustato, jog tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Pagal minėtą įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą, asmens prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti nagrinėjamas iš esmės tik tuo atveju, jei paduotas nepraleidus įstatymu nustatyto termino arba teismas patenkina prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo ir atnaujina prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto trijų mėnesio termino pradžios nustatymas gali skirtis priklausomai nuo pagrindo, nurodyto prašyme dėl proceso atnaujinimo. Iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą, pateikto kartu su prašymu atnaujinti terminą šiam prašymui paduoti, nustatyta, kad pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu (sprendimas ar nutartis yra be motyvų), t.y. tuo pačiu pagrindu, kurį buvo nurodęs ankstesniame (2013 m. sausio 2 d.) savo prašyme, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 18 d. nutartimi P444-59/2013 atmetė. Šioje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsisakydamas atnaujinti procesą konstatavo, kad pareiškėjas yra praleidęs trijų mėnesių terminą paduoti prašymą proceso atnaujinimui ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, nes šio termino eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo 2012 m. rugpjūčio 24 d. (LVAT nutarties N438-1075/2012 administracinio teisės pažeidimo byloje paskelbimo). Trijų mėnesių terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti baigėsi 2012 m. lapkričio 24 d., o pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikė 2013 m. sausio 2 d.

Pagal pareiškėjo 2013 m. balandžio 14 d. prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą (ABTĮ 153 str.2 d.8 p.), termino per kurį turėjo būti paduotas prašymas dėl proceso atnaujinimo eigos pradžia yra ta pati, kuri nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. nutartyje P444-59/2013, t.y. 2012 m. rugpjūčio 24 d. (LVAT nutarties N438-1075/2012, priimtos išnagrinėjus N. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. 30 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr.A2.6.-104-654/2012, paskelbimo diena).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad svarbios priežasties, dėl kurios praleistas skundo (analogiškai ir prašymo atnaujinti procesą) padavimo terminas, sąvoka aiškinama kaip apimanti tik objektyvias, nuo skundą paduodančio asmens valios nepriklausiusias aplinkybes (žr. pvz.,Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio mėn. 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-762/2012).

Skundo padavimo terminas gali būti atnaujinamas, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo asmens valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jam realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino pačiam ar per atstovą. Asmuo, prašantis atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.

Ar įstatymu nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių teismas kiekvienu atveju sprendžia vertindamas aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, galimą įtaką asmens realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui atitinkamą laiką objektyviai kliudė kreiptis į teismą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas atnaujinti terminą atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, turėjo pateikti įrodymus kokios objektyvios kliūtys jam sutrukdė paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo per įstatymu nustatytą terminą, t.y. nuo 2012 m. rugpjūčio 24 d. iki 2012 m. lapkričio 24 d., o šiam terminui pasibaigus, iki kreipimosi į teismą dienos.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, kurie teisėjų kolegijai suteiktų pagrindą pripažinti, jog terminas paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo praleistas dėl svarbių, t.y. nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių.

Pareiškėjo nurodyti motyvai (sunki materialinė padėtis, neleidusi pasinaudoti kvalifikuoto teisininko paslaugomis, menkas išsilavinimas, teisinis neišprusimas) negali būti pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas prašymo atnaujinti procesą terminą praleido dėl svarbių, t.y. nepriklausiusių nuo jo valios priežasčių.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje dėl praleistų terminų atnaujinimo ne kartą buvo konstatuota, kad ABTĮ nuostatų ar kitų įstatymų normų klaidingas suvokimas laikoma ne objektyvaus, bet subjektyvaus pobūdžio aplinkybe (žr., pavyzdžiui, LVAT 2008 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-303/2008, 2007 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA8-35/2007, 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-615/2008). Taip pat ne kartą buvo nurodyta, kad išsilavinimo lygis, teisinių žinių stoka, sveikatos būklė, garbus amžius, kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis, šios aplinkybės turi būti įvertintos kartu su kitomis reikšmingomis terminui atnaujinti aplinkybėmis, kadangi asmuo savo teises gali įgyvendinti per atstovą (žr., pavyzdžiui, LVAT 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS403-219/2006; 2007 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS4-151/2007, 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-680/2008, 2009 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-838/2009, 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011, 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje AS146-572/2013 ir kt.).

Pareiškėjo abstraktus argumentas dėl tariamai sunkios materialinės padėties taip pat negali būti pagrindas pripažinti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikoje veikia pirminės ir antrinės teisinės pagalbos teikimo sistema. Taigi asmenys, kuriems iš tikrųjų reikia teisinės pagalbos ir kurie dėl sunkios materialinės padėties negali sudaryti susitarimų dėl apmokamų teisinių paslaugų, gali kreiptis dėl minėtos teisinės pagalbos suteikimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytas termino paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo praleidimo priežastis, atsižvelgusi į šiuo klausimu suformuotą praktiką, konstatuoja, kad pareiškėjo nurodytas termino praleidimo priežastis nėra pagrindo pripažinti svarbiomis priežastimis, kurios jam objektyviai sutrukdė paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo per įstatymu nustatytą trijų mėnesių terminą. Pareiškėjo nurodytos termino priežastys yra subjektyvaus pobūdžio. Todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo ir nėra pagrindų jį atnaujinti.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti praėjus mėnesiui nuo 2013 m. kovo 18 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties, kurioje konstatuota, kad jis praleido terminą prašymui dėl termino atnaujinimo pateikti ir nepateikė prašymo dėl termino atnaujinimo. Šio delsimo pareiškėjas taip pat nepagrindė jokiomis objektyviomis priežastimis.

Atmetus pareiškėjo prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo, vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, taip pat atsisakytina tenkinti pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N438-1075/2012.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo N. P. prašymo atnaujinti procesą netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą N. P. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N438-1075/2012.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius