2019-01-16 Nr. AB-1452-3-61-3-01584-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-671-602/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01584-2017-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2; 1.2.3; 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys R. A., G. A., Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja L. A. (toliau – ir pareiškėja) 2017 m. gegužės 12 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama priteisti 759,18 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (I t., b. l. 1–5).

2. Pareiškėja paaiškino, kad 2014 m. lapkričio 10 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė kelionės į Egiptą sutartį ir sumokėjo iš viso 2 758 Lt (už kelionę ir vizas). Dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo neįvykus kelionei, buvo grąžinta 39,59 Lt, todėl pareiškėja prašo priteisti negrąžintą sumą (759,18 Eur).

3. Pareiškėja nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2017 m. gegužės 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 konstatavo, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB) (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnį, dėl ko kelionių organizatoriui tapus nemokiam, asmeniui nebuvo kompensuota visa už neįvykusią kelionę sumokėta suma.

4. Pareiškėjos nuomone, Lietuvos valstybė padarė pakankamai rimtą Europos Sąjungos teisės pažeidimą, už kurį jai kyla atsakomybė.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ūkio ministerija), atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 55–63).

6. Ūkio ministerija nurodė, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatymas (toliau – Turizmo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – Seimas) veiksmai, priimant Turizmo įstatymą, negali būti vertinami politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, todėl skundas turi būti atmestas.

7. Ūkio ministerijos nuomone, jokie teisės aktai nesuteikia apygardos administraciniam teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (taip pat ir dėl Europos Sąjungos direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę). Tai, pasak Ūkio ministerijos, priskirtina Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) kompetencijai. Nesant šių institucijų sprendimų dėl netinkamo Europos Sąjungos teisės perkėlimo, nėra valstybės deliktinės atsakomybės sąlygos, jog valstybė, veikdama per Seimą, yra atlikusi neteisėtus veiksmus. Be to, Seimo veiklos tyrimas nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai.

8. Pasak Ūkio ministerijos, turtine žala negali būti vizų mokesčiai, nes vizos išdavimas nėra kelionės organizatoriaus sutartinės prievolės dalis. Be to, už vizas sumokėjo ne pareiškėja, o R. A. Ūkio ministerija taip pat pastebėjo, kad į bylą pateikta paslaugų sutartis tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ nėra pasirašyta, todėl negali būti laikoma, kad ši sutartis apskritai buvo sudaryta. Ūkio ministerija nurodė, kad iš 2014 m. lapkričio 10 d. mokėjimo nurodymo matyti, kad pinigai buvo pervesti į Cherry Media LT, UAB banko sąskaitą, tačiau šis juridinis asmuo nėra minėtos paslaugų sutarties šalis.

9. Ūkio ministerijos įsitikinimu, pareiškėja pirmiausia turi reikšti kreditorinį reikalavimą bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš valstybės, nes prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens (UAB „Freshtravel“) veiksmų.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas) atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 16–21).

11. Turizmo departamentas pažymėjo, kad Turizmo įstatyme nurodyta, jog prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką ir turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių užtikrinimo sumą.

12. Turizmo departamento nuomone, skunde išdėstyti reikalavimai atlyginti turtinės žalos dydį turėtų būti sumažinti mokėjimo už vizas suma, nes mokestis už vizą yra laikomas papildoma paslauga, nepatenkančia į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį. Be to, pareiškėja žalos atlyginimo pirmiausia turėtų reikalauti bankroto byloje iš žalą sukėlusių asmenų.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo BUAB „Freshtravel“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Valdsita“, atsiliepime prašė bylą spręsti vadovaujantis Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimais (II t., b. l. 65–66).

14. BUAB „Freshtravel“ paaiškino, kad dar iki bankroto bylos iškėlimo, nukentėję turistai reikalavimus teikė Turizmo departamentui. BUAB „Freshravel“ pažymėjo, kad turėjo Turizmo įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytus kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo draudimus, kurių draudimo sumos atitiko galiojančių Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ūkio ministerijos, 712,82 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2017 m. gegužės 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (II t., b. l. 110–117).

16. Aptaręs ginčui aktualų Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisinį reguliavimą bei ESTT praktiką, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama pareiškėjos teisė į visišką pinigų, sumokėtų už keliones, grąžinimą kelionės organizatoriaus UAB „Freshravel“ nemokumo atveju. Dėl to pareiškėja patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti. Teismas netenkino pareiškėjos prašymo priteisti vizų apmokėjimo išlaidas, konstatuodamas, kad pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnį, kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčių.

17. Teismas, remdamasis ESTT praktika, atmetė Ūkio ministerijos atsiliepimo argumentus, kad nacionaliniam teismui nėra suteikta teisė spręsti dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos perkėlimo tikslų, kurių nepasiekus, pareiškėja patyrė turtinę žalą. Teismas, taip pat remdamasis ESTT praktika, kritiškai vertino Ūkio ministerijos ir Turizmo departamento poziciją, kad pareiškėja neturi teisės į žalos atlyginimą, nes dėl nuostolių atlyginimo pareiškėjai turi būti sprendžiama bankroto byloje.

III. 18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ūkio ministerijos, apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 122–132).

19. Pasak Ūkio ministerijos, teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą, spręsdamas dėl valstybei kylančios deliktinės atsakomybės pagrindo, nenurodė, ar egzistuoja valstybės deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų visuma. Ūkio ministerijos nuomone, tai daro bylą iki galo neišspręsta. Ūkio ministerija taip pat pakartoja argumentus, kad nagrinėjamu atveju neegzistavo deliktinei valstybės atsakomybei kilti būtinų sąlygų visuma, todėl, Ūkio ministerijos nuomone, teismas pareiškėjai turtinę žalą priteisė nepagrįstai.

20. Ūkio ministerija apeliaciniame skunde pakartoja atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodytus argumentus dėl to, kad spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų yra išimtinė Europos Komisijos ir ESTT kompetencija. Pasak Ūkio ministerijos, teismas pažeidė šią išimtinę kompetenciją. Ūkio ministerija nurodo, kad teismas pažeidė draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat pažeidė draudimą vertinti Seimo veiklą.

21. Ūkio ministerija, remdamasi iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė atsiliepime į pareiškėjos skundą, tvirtina, kad byloje nėra tinkamų įrodymų apie turtinės žalos padarymo faktą, todėl teismas žalos pareiškėjai negalėjo priteisti. Be to, Ūkio ministerijos nuomone, teismas visiškai nepagrįstai suteikė pareiškėjai teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą (pagal finansinį reikalavimą bankroto byloje ir pagal teismo sprendimą), tuo būtų pažeistas viešasis interesas racionaliai naudoti valstybės biudžeto lėšas.

22. Pareiškėja L. A. atsiliepime nurodo, kad su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (II t., b. l. 138–140).

23. Pareiškėjos nuomone, teismas tinkamai įvertinto į bylą pateiktus įrodymus, atskleidė bylos esmę ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį suformuotą teismų praktiką. Pasak pareiškėjos, apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą. Pareiškėjos nuomone, Ūkio ministerija naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą paaiškiną, kad kelionę pirko, pasinaudodama tinklalapyje Grupinis.lt, kurį valdo Cherry Media LT, UAB, paskelbtu UAB „Freshtravel“ pasiūlymu.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą tenkinti (II t., b. l. 143–144). Turizmo departamentas nurodo, kad sutinka su apeliacinio skundo argumentais ir jį palaiko.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo G. A. atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (II t., b. l. 141–142). G. A. nuomone, teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl to, ar Lietuvos valstybė turi pareigą atlyginti pareiškėjai turtinę žalą, galimai atsiradusią dėl netinkamo 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB) nuostatų perkėlimo į nacionalinius teisės aktus.

27. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, iš Lietuvos valstybės pareiškėjai priteisė 712,82 Eur turtinė žalos atlyginimui ir 5 proc. metines palūkanas. Lietuvos valstybę atstovaujanti Ūkio ministerija su tokiu teismo sprendimu nesutinka, manydama, kad administracinis teismas neturi teisės konstatuoti Europos Sąjungos teisės pažeidimo, taip pat manydama, kad teismas iki galo neišnagrinėjo bylos, nes neaptarė ir nenustatė visų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Pasak Ūkio ministerijos, pareiškėja neįrodė žalos, todėl ji pareiškėjai neturėjo būti priteista. Be to, Ūkio ministerijos nuomone, pareiškėja žalos atlyginimo turi siekti UAB „Freshtravel“ bankroto byloje.

28. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje žala, kaip viena iš būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti, yra apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai.

29. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja 2014 m. lapkričio 10 d. Cherry Media LT, UAB sumokėjo 2 598 Lt (752,41 Eur) pagal Grupinis.lt užsakymą (I t., b. l. 6). Iš byloje esančių Grupinis.lt kuponų matyti, kad buvo įsigytos dvi 2015 m. vasario 1–7 d. poilsinės kelionės lėktuvu į Egiptą su apgyvendinimu ir maitinimu (II t., b. l. 94–95). Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad minėta kelionė neįvyko dėl kelionių organizatoriaus (UAB „Freshtravel“) nemokumo. 2015 m. rugsėjo 14 d. gauta 39,59 Eur dydžio draudimo išmoka dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų (I t., b. l. 9). Taigi, turtinė žala (nuostoliai) už pareiškėjos 2014 m. lapkričio 10 d. įsigytą ir neįvykusią poilsinę kelionę lėktuvu į Egiptą su apgyvendinimu ir maitinimu yra 712,82 Eur (752,41 Eur – 39,59 Eur). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija Ūkio ministerijos apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjos neįrodyto patirtos turtinės žalos fakto atmeta kaip nepagrįstus. Ši valstybės atsakomybės sąlyga, kaip ir kitos valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos (valstybės neteisėti aktai bei priežastinis ryšys tarp jų ir pareiškėjai atsiradusius turtinės žalos) pirmosios instancijos teismo sprendime, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia Ūkio ministerija, buvo nustatytos.

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog teismai, nagrinėdami bylas taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais. Be to, šio įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, o žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

31. Pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą sprendimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose jau buvo suformavęs praktiką, kuria pagal minėtą Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, tiek ir Lietuvos vyriausiojo teismo praktika, kurioje yra pateiktos teisės aiškinimo taisyklės, susijusios su tuo, kad Lietuvos valstybė netinkamai įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį siekiamo tikslo prasme (2017 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017; 2017 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2060-624/2017; 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017; 2017 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus Ūkio ministerijos apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad administracinis teismas negalėjo spręsti dėl Lietuvos valstybės veiksmų (neveikimo) teisėtumo tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę bei Direktyvos tikslų pasiekimo prasme. Apeliaciniame skunde nepateikti argumentai, susiję su tuo, kad nagrinėjamu neišvengiama ir objektyviai būtina kurti naujas teisės aiškinimo taisykles ir keisti teismų praktiką, suformuotą tokio pobūdžio bylose. Tokių aplinkybių šioje byloje nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.

32. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas tiek neteisėtas veikimas, tiek ir neteisėtas neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams. Pareiškėjos patirti ir iki šiol nekompensuoti nuostoliai (turtinė žala) patvirtina, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto (pareiškėjos) patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos (tiesioginė įtaka pareiškėjos teisėms ir interesams). Aptartos aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos (tiek neteisėti aktai, tiek žala, tiek ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų aktų ir žalos), todėl Ūkio ministerija apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad turtinė žala pareiškėjai neturėjo būti priteista.

33. Ūkio ministerijos pozicija, kad pareiškėjos reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, taip pat yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už jų neįgyvendinimą. Tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, ir šią pareigą teismas tinkamai įvykdė.

34. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Ūkio ministerijos, apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė