2018-03-28 Nr. AB-6445-3-61-3-04256-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-284-438/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04256-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 12.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. B. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja S. B. (toliau – ir pareiškėja) pateikė teismui skundą, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2015 m. birželio 23 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos Nr. (23.31-08)467-79281 (toliau – ir ginčijamas sprendimas).

2. Paaiškino, kad 2015 m. birželio 22 d. iš banko mobiliuoju telefonu gavo pranešimą, jog nuo jos asmeninės sąskaitos nurašyta 546,09 Eur suma. Bankas 2015 m. liepos 15 d. raštu Nr. SR/15‑17578 ją informavo, kad 2015 m. birželio 23 d. banke buvo gautas VMI mokėjimo nurodymas Nr. 6418988 pagal vykdomąjį dokumentą Nr. (23.31-08)-467-79281 546,09 Eur sumai. Pareiškėja 2015 m. liepos 23 d. kreipėsi į VMI, kuri su 2015 m. liepos 30 d. raštu Nr. (23.1‑08) RNA‑27143 pateikė jai ir ginčijamą sprendimą su prievolių ataskaita.

3. Nesutiko su ginčijamu sprendimu, nes nuo 2010 metų, kaip tradicinių amatų meistrė, įsigydama verslo liudijimą, užsiima tradicinių amatų veikla, kuri reglamentuojama Lietuvos Respublikos tautinio paveldo produktų įstatymu. Įsigydama verslo liudijimą, sumokėjo nustatyto dydžio mokesčius, o VMI, turėdama duomenis apie jos veiklą, metinėse pajamų deklaracijose jokio įsiskolinimo nefiksavo, o permokas grąžino.

4. Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas, be kita ko, paaiškino, kad pareiškėja su ginčijamu sprendimu nesutinka, nes jai nėra aišku, kodėl mokesčių administratorius, turėdamas duomenis apie mokestinę nepriemoką, vis tiek jai išduodavo verslo liudijimus. Tai pareiškėjai leido spręsti, jog ji yra sumokėjusi visus privalomus mokesčius. Pareiškėja pati asmeniškai nepildė metinių pajamų deklaracijų, todėl jai nėra suprantama, iš ko susidarė mokestinė nepriemoka.

5. Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Nurodė, kad mokestinė nepriemoka pareiškėjai apskaičiuota pagal jos pačios pateiktas deklaracijas. 2015 m. sausio 13 d. duomenimis, mokestinė nepriemoka sudarė 638,18 Eur, iš šios sumos: 1) 83,41 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSDĮ) pagal 2010 m. balandžio 6 d. pateiktą pajamų deklaraciją už 2009 metus; 2) 214,32 Eur PSDĮ skolos likutis pagal 2011 m. sausio 31 d. pateiktą pajamų deklaraciją už 2010 metus; 3) 35,04 Eur PSDĮ pagal 2012 m. kovo 22 d. pateiktą pajamų deklaraciją už 2011 metus; 4) 11,87 PSDĮ pagal 2013 m. balandžio 19 d. pateiktą pajamų deklaraciją už 2012 metus; 5) 15,93 Eur PSDĮ pagal 2014 m. gegužės 5 d. pateiktą pajamų deklaraciją už 2013 metus; 6) 248,49 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) pagal 2014 m. gegužės 5 d. pateiktą pajamų deklaraciją už 2013 metus; 7) už laiku nesumokėtą GPM paskaičiuota 13,84 delspinigių; 8) už laiku nesumokėtas PSDĮ paskaičiuota 15,28 Eur delspinigių.

7. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja 2015 m. vasario 19 d. sumokėjo 89,16 Eur, šia suma buvo sumažinta mokestinė nepriemoka ir priimtas sprendimas iš pareiškėjos sąskaitų išieškoti 546,09 Eur mokestinę nepriemoką. Duomenų, pagrindžiančių, kad minėtose deklaracijose nurodytas likusias mokestines nepriemokas pareiškėja būtų sumokėjusi, nėra. Šios aplinkybės lemia, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti nėra pagrindo.

8. Pažymėjo, kad pareiškėjai nesutinkant su mokestinės prievolės dydžiu, remiantis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2003 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-314 patvirtintomis Mokestinių prievolių likučių suderinimo akto FR0299 formos užpildymo ir pateikimo taisyklėmis, pareiškėjai yra suteikta galimybė prašyti mokesčių administratoriaus pateikti mokestinių prievolių likučių suderinimo aktą, o su juo nesutinkant – minėtą aktą ginčyti.

9. Teismo posėdžio metu VMI atstovė papildomai nurodė, jog apie mokestinę nepriemoką pareiškėja buvo informuota dar 2015 m. sausio 27 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-2442.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

11. Teismas iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatė, kad VMI 2015 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. (23.3108)467-79281 nusprendė išieškoti į biudžetą iš pareiškėjos 546,09 Eur sumą ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš visų kitų kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigoje šio sprendimo gavimo metu esančių mokesčių mokėtojo sąskaitų. Iš pareiškėjos atsiskaitomosios sąskaitos banke 2015 m. birželio 23 d. VMI naudai nurašyta 546,09 Eur suma. Iš pareiškėjos į bylą pateiktų verslo liudijimų matyti, kad pareiškėja atitinkamais laikotarpiais (2010‑2011 metais) vykdė prekybos veiklą, pajamas iš individualios veiklos pareiškėja deklaravo mokesčių administratoriui.

12. Teismas, vertindamas pareiškėjos argumentą, jog jai nėra žinoma, kas sudaro mokestinę nepriemoką, pažymėjo, kad atsakovo į bylą pateiktas 2015 m. sausio 27 d. raštas Nr. (23.1‑08)‑RNA‑2442 patvirtina, jog mokesčių administratorius, dar iki priimant ginčijamą sprendimą, informavo pareiškėją ne tik apie jos skolą biudžetui ir jos dydį (638,18 Eur), bet ir apie mokestinės nepriemokos sudėtį. Mokesčių administratorius pareiškėjai nurodė, kad iš jos pačios pateiktų deklaracijų nustatė, jog 2013 m. ji gavo 4 971,04 Eur individualios veiklos, išskyrus veiklos pagal verslo liudijimus, apmokestinamųjų pajamų bei 955,75 Eur ne individualios veiklos turto pardavimo neapmokestinamųjų pajamų. Tuo pačiu raštu pareiškėja buvo informuota ir apie tai, jog 2015 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. (23.31-08)-322-17 buvo pripažintas netekusiu galios 2015 m. gegužės 14 d. sprendimas Nr. 1426-19622, kuriuo ankstesnė pareiškėjos mokestinė nepriemoka už 2009 metus, buvo pripažinta beviltiška. Mokesčių administratoriaus teigimu, pareiškėja 2015 m. vasario 19 d. sumokėjo 89,16 Eur, todėl mokestinė nepriemoka buvo sumažinta šia suma. Duomenų, jog pareiškėja, nesutikdama su mokestinės nepriemokos paskaičiavimo faktu ar dydžiu, VMI 2015 m. sausio 27 d. raštą Nr. (23.1-08)-RNA-2442 būtų ginčijusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka, į bylą nepateikta.

13. Teismas konstatavo, kad prie ginčijamo sprendimo pridėtoje prievolių ataskaitoje ir prieš tai paminėtame 2015 m. sausio 27 d. rašte pateikta informacija sutampa su pareiškėjos mokesčių administratoriui teiktose metinėse pajamų deklaracijose nurodytais duomenimis, todėl padarė išvadą, jog mokestinės nepriemokos paskaičiavimas atitinka Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 66 ir 67 straipsnių reikalavimus. Pareiškėja į nagrinėjamą bylą nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų, jog sumos paskaičiuotos neteisingai.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjos argumentus, jog metines pajamų deklaracijas pildė ne ji asmeniškai, rėmėsi Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 27 straipsnio 1 ir 3 dalimis, kurios reiškia, kad asmuo, teikiantis metinę pajamų deklaraciją, yra atsakingas už jos turinį ir joje pateikiamų duomenų tikrumą. Teismas akcentavo, jog, kita vertus, pagal MAĮ 80 straipsnį mokesčių mokėtojas turi teisę patikslinti mokesčio deklaraciją, jei nėra pasibaigęs šio MAĮ 68 straipsnyje nustatytas mokesčio apskaičiavimo (perskaičiavimo) terminas. Mokesčių administratorius, nustatęs formalius mokesčio deklaracijos trūkumus, turi teisę juos pašalinti savo iniciatyva tik tuo atveju, jeigu dėl to nesikeičia mokesčių mokėtojo mokestinė prievolė. Mokesčių mokėtojas turi teisę patikslinti mokesčio deklaraciją už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojant atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos, kaip nustatyta šio įstatymo 68 straipsnyje.

15. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos atstovo nurodyta Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797, 6 punkto nuostata, kad verslo liudijimas, išskyrus verslo liudijimą gyvenamosios paskirties patalpų nuomai, taip pat neišduodamas, jeigu gyventojas, norintis įsigyti verslo liudijimą, skolingas už praėjusį laikotarpį Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, niekaip nepaneigia prievolės mokėti įstatymais nustatytus privalomojo sveikatos draudimo ir gyventojų pajamų mokesčius. Dėl šios priežasties pareiškėjos argumentas, kad mokesčių administratoriui išdavus jai verslo liudijimą, tokiu būdu ji būdavo užtikrinama, jog nėra skolinga biudžetui, vertintas, kaip nepaneigiantis ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

16. Teismas, vertindamas pareiškėjos atstovo teiginius, jog pareiškėjai mokesčių administratorius neteikia duomenų, rėmėsi GPMĮ 34 straipsnio 2 dalimi ir konstatavo, kad į bylą pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų apie mokesčių administratoriui pateiktą prašymą ir (ar) jo atsisakymą tokią informaciją pateikti.

III. 17. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo, prašydama jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

18. Akcentuoja, jog savo skunde pirmosios instancijos teismui iš viso nekėlė klausimo dėl ginčijamo sprendimo atitikimo MAĮ 66 ir 67 straipsnių reikalavimams, taip pat dėl mokesčių apskaičiavimo teisingumo, tačiau mano, kad mokesčių administratorius iš viso neturėjo jokios teisės daryti išskaitas iš jos asmeninės sąskaitos banke, nes ginčijamame sprendime nenurodytas joks jo priėmimo teisinis pagrindas. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ginčijamo sprendimo atitikties Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams, taip pat, ar šis sprendimas neprieštarauja jo priėmimo tikslams ir uždaviniams. Priimant ginčijamą sprendimą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

19. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl to, jog ji nuo 2010 m. yra tradicinių amatų meistrė. Taip pat liko neaišku, kaip buvo apskaičiuota mokestinė nepriemoka (nepateikti skaičiavimai), ar buvo atsižvelgta į tai, kad ji senatvės pensininkė ir yra apdrausta valstybės lėšomis, ar jai, kaip tradicinių amatų meistrei, buvo taikomis kokios nors lengvatos ir kokios.

20. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino Verslo liudijimų išdavimo gyventojams tvarkos 6 ir 13 punktų nuostatas. Mokesčių administratorius negalėjo nuolat klysti, o ji neturi atsakyti už trečiųjų asmenų klaidas.

21. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į metinių pajamų deklaracijų turinį ir nepastebėjo, jog iš deklaracijos 44, 45 ir 46 punktų matyti, kad mokesčių administratorius, priimdamas šias deklaracijas, įvertino jos socialinę padėtį ir tai, jog ji yra apdrausta privalomuoju sveikatos draudimu, todėl šį mokestį jai grąžino.

22. Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

23. Nurodo, kad pagal MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 2 punktą mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu. Taigi VMI turėjo teisę priverstinai išieškoti pareiškėjos mokestinę nepriemoką, nes ji pati ją deklaravo, tačiau jos nesumokėjo. Mokesčių surinkimas yra viena iš pagrindinių VMI funkcijų, o priverstinis mokesčio išieškojimas yra vienas iš mechanizmų, skirtų VMI keliamų tikslų įgyvendinimui.

24. Akcentuoja, kad skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėja teigė, jog laiko nepagrįstu ginčijamą sprendimą, nes ji neturi prievolės sumokėti 546,09 Eur mokestinės nepriemokos, t. y. buvo keliamas klausimas dėl mokestinės nepriemokos egzistavimo. Toje pačioje apimtyje buvo nagrinėjama ir administracinė byla. Tačiau apeliaciniame skunde pareiškėja kelia naują aplinkybę, kad ginčijamas sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir yra nepagrįstas. VMI manymu, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje negalima reikšti naujų argumentų, kurie galėjo būti pareikšti pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas šio apeliacinio skundo argumento neturėtų vertinti (ABTĮ 134 str. 6 d.). Nepaisant to, ginčijamame VMI sprendime buvo nurodytas įstatyminis sprendimo priėmimo pagrindas, o prie sprendimo buvo pridėtas priedas Nr. 1 „Prievolių ataskaita“, kuriame buvo detalizuota mokestinės nepriemokos sandara ir nurodyta, kokiu pagrindu susidarė mokestinė nepriemoka (deklaracija).

25. Nors apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad yra pakankamas pagrindas pripažinti VMI ginčijamą sprendimą neteisėtu, nes buvo pažeistos pagrindinės procedūros, tačiau, kokios procedūros buvo pažeistos, nenurodo.

26. Akcentuoja, kad pareiškėja, deklaravusi mokėtinus mokesčius, privalėjo juos sumokėti įstatymuose nustatytais terminais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiamas atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2015 m. birželio 23 d. sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31-08)467-79281 (b. l. 9), kurio pagrindu nuo pareiškėjos S. B. atsiskaitomosios sąskaitos buvo nurašyta 546,09 Eur suma, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

28. Bylos medžiaga nustatyta ir dėl šių aplinkybių tarp šalių ginčas nekyla, kad pareiškėjos mokestinė nepriemoka susidarė už 2010–2014 metus, pareiškėja vertėsi individualia veikla pagal verslo liudijimus (b. l. 9, 13–22), teikė metines pajamų deklaracijas (b. l. 23–38), kuriose ji, be kita ko, deklaravo pajamas iš veiklos pagal verslo liudijimus, o 2013 m. – 4 971,04 Eur pajamų iš individualios veiklos, išskyrus vykdytąją pagal verslo liudijimus.

29. Ginčijamame sprendime esančioje prievolių ataskaitoje nurodyta, kad pareiškėjos mokestinę nepriemoką sudaro nesumokėtos privalomojo sveikatos draudimo įmokos už 2010‑2014 m. ir gyventojų pajamų mokestis už 2013 m. bei šių mokesčių delspinigiai, apskaičiuoti pagal pareiškėjos pateiktas metines pajamų deklaracijas (b. l. 9).

30. MAĮ 66 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis. Pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais.

31. MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu.

32. MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma duodant kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos. <...>

33. Iš nustatytų bylos faktinių aplinkybių ir nurodyto teisinio reglamentavimo seka, kad mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai priėmė ginčijamą sprendimą, kurio pagrindu nuo pareiškėjos atsiskaitomosios sąskaitos buvo nuskaityta mokestinės nepriemokos suma, nes pareiškėja, teikdama metines pajamų deklaracijas ir nurodydama jose atitinkamas gautas pajamas, pati teisės aktais nustatytais terminais neįvykdė mokestinės prievolės. Pažymėtina, kad pareiškėja skunde pirmosios instancijos teismui mokestinės nepriemokos dydžio bei jos apskaičiavimo teisingumo neginčijo.

34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus dėl metinių pajamų deklaracijų, jose nurodytų duomenų, jai taikomų lengvatų ir pan., pažymi, kad minėtas deklaracijas mokesčių administratoriui teikė pati pareiškėja, todėl už jose nurodytus duomenis yra atsakinga ji pati.

35. MAĮ 73 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai, išskyrus tiesiogiai atitinkamų mokesčių įstatymuose nurodytus atvejus. Preziumuojama, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi.

36. Be to, kaip teisingai pastebėjo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, kad pagal MAĮ 80 straipsnio 1 dalį mokesčių mokėtojas turi teisę patikslinti mokesčio deklaraciją, jei nėra pasibaigęs šio Įstatymo 68 straipsnyje nustatytas mokesčio apskaičiavimo (perskaičiavimo) terminas. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad mokesčių administratorius, nustatęs formalius mokesčio deklaracijos trūkumus, turi teisę juos pašalinti savo iniciatyva, jeigu dėl to nesikeičia mokesčių mokėtojo mokestinė prievolė.

37. Nurodytas teisinis reglamentavimas dar kartą patvirtinta, jog mokestinė nepriemoka buvo apskaičiuota remiantis būtent pačios pareiškėjos metinėse pajamų deklaracijose nurodytais duomenimis. Remiantis tuo pačiu faktiniu pagrindu buvo priimtas ir ginčijamas sprendimas (tai patvirtina prievolių ataskaita, surašyta pagal pareiškėjos pateiktas metines pajamų deklaracijas). Tuo tarpu, jeigu pareiškėja mano, jog ji suklydo deklaruodama pajamas (atitinkamai buvo neteisingai apskaičiuota ir mokestinė prievolė), ji turi teisę patikslinti metines pajamų deklaracijas teisės aktuose numatytais terminais ir tvarka.

38. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus dėl ginčijamo sprendimo neatitikimo VAĮ 8 straipsnio reikalavimams, konstatuoja, jog minėti pareiškėjos teiginiai yra nepagrįsti. Ginčijamame sprendime nurodytas jo priėmimo teisinis (MAĮ 33 str. 8 ir 15 p., 95 str. 1 d. 3 p., 102 str., 106 str. 1 d. 1 p.) ir faktinis (prievolių ataskaita) pagrindas, sprendimas priimtas įgyvendinant vieną pagrindinių atsakovo uždavinių – užtikrinti, kad mokesčiai į biudžetą būtų sumokėti (MAĮ 19 str. 1 d. 3 p.). Pažymėtina ir tai, kad apie susidariusias mokestines nepriemokas pareiškėja buvo papildomai informuota 2015 m. sausio 27 d. raštu „Dėl mokestinės nepriemokos“ Nr. (23.1-08)-RNA-2442 (b. l. 62). Be to, pareiškėja dalį šiame rašte nurodytos mokestinės nepriemokos (89,16 Eur) sumokėjo 2015 m. vasario 19 d., tokiu būdu pripažindama jos pagrįstumą.

39. Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad gyventojų pajamų mokesčio nepriemoka susidarė tik už 2013 metus (b. l. 9), t. y. tuo laikotarpiu, kai pati pareiškėja 2013 m. deklaravo 4 971,04 Eur individualios veiklos, išskyrus veiklos pagal verslo liudijimus, apmokestinamųjų pajamų; šiuo laikotarpiu pareiškėja pajamų iš veiklos pagal verslo liudijimą nedeklaravo (b. l. 36–38). Tuo tarpu dėl privalomojo sveikatos draudimo įmokų ir lengvatų pareiškėjai, kaip pensininkei, pažymėtina, kad net ir pačios pareiškėjos pateiktuose verslo liudijimuose yra nurodyta, jog minėta įmoka yra skaičiuojama ir asmenims, kurie draudžiami valstybės lėšomis (b. l. 20–21).

40. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjos teiginių, jog atsižvelgiant į tai, kad jai buvo išduodami verslo liudijimai, ji manė, jog nėra skolinga biudžetui, pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 patvirtintų Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių 6 punktą, verslo liudijimas, išskyrus verslo liudijimą gyvenamosios paskirties patalpų nuomai, taip pat neišduodamas, jeigu gyventojas, norintis įsigyti verslo liudijimą, skolingas už praėjusį laikotarpį Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėja būtų buvusi skolinga Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Kaip jau buvo minėta prieš tai, pareiškėjai 2010–2014 m. buvo susidariusi gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų nepriemoka, o šiuo laikotarpiu minėtus privalomus mokėjimus administravo atsakovas (Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos). Dėl šios priežasties minėti pareiškėjos argumentai laikytini nepagrįstais.

41. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

42. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Šiuo atveju pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, todėl ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

S. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Romanas Klišauskas Gintaras Kryževičius